Lietuvos pilietybės įgijimas ir netekimas

Turinys

Įvadas, (pilietybės samprata) 2
Lietuvos Respublikos pilietybės raidos istorija 3
Pilietybę reglamentuojančios teisės normos 4
1. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) 6
2. Pilietybės įgijimas įstatymo numatyta tvarka. 7
3. Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę 11
4. Optavimo būdas. 11
5. Kiti atvejai. 12
Išvados 13
Literatūra 15
Įvadas, (pilietybės samprata)
Pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmenų teisių ir laisvių klausimais. Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę (15 str. 1 d.). 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje nustatyta, kad ,,valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įsskaitant pilietybę, <.>” (8 str. 1 d.). Pagal 1961 m. Konvenciją dėl atvejų be pilietybės sumažinimo kiekviena Susitariančioji valstybė privalo suteikti savo pilietybę kiekvienam jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris priešingu atveju būtų apatridas (1 str. 1 d .). Nors tarptautinėje teisėje įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali apibrėžti, kas yra jos piliečiai, vis dėl to valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir viisuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe. Pasak R. Brubaker, kiekviena moderni valstybė per pilietybę atskiria piliečius nuo užsieniečių ,,konceptualiai aiškiai, teisiškai ir ideologiškai įpareigojančiai “, <.> ,,valstybė siekia turėti atskirą apribotą pilietiją, ji pretenduoja į legitinumą, siekdama išreikšti ir palaikyti tos pi

ilietybės interesus”.

Teisės literatūroje nėra bendro sutarimo, kaip apibrėžti pilietybę. Pilietybė visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos ir asmens teisių bei laisvių klausimais. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija. Tai nepertraukiamas ir nuolat funkcionuojantis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Tačiau, nors Lietuvos ir užsienio valstybių teisės literatūroje yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų, nors juose neretai akcentuojami skirtingi požymiai, tie apibūdinimai papildo vienas kitą, jie nėra tarpusavyje nesuderinami, juo labiau nepaneigia vienas kito. Kiekviename iš apibūdinimų yra nurodomi požymiai, atspindintys tam tikrus labai svarbius pilietybės aspektus. Abejotina, ar pilietybė apskritai gali būti apibūdinta nurodant kurį nors vieną požymį ar keletą svarbiausių. Tikriausiai būtent dėl to nei Lietuvos Konstitucijoje, nei Pilietybės įstatyme nėra pateiktas pilietybės apibrėžimas. Visapusiškai atskleisti pilietybės sampratą gaali tik įvairių požymių visuma.

Galima teigti, jog apibūdinant pilietybę nurodytini šie požymiai:

1) pilietybė yra asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, reiškiantis asmens teisinę priklausomybę valstybei; šis ryšys yra pastovus erdvėje ir laike, jis atsiranda asmeniui gimus ar kitu įstatymo nustatytu būdu įgijus pilietybę ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės įstatymų nustatyta tvarka;

2) asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys yra abipusis, jį išreiškia asmens ir valstybės atitinkamų teisių bei pareigų visuma ir abipusė atsakomybė;

3) pilietis priklauso valstybės jurisdikcijai neatsižvelgiant į tai, ar ji
is yra valstybės teritorijoje, ar už tos teritorijos ribų;

4) pilietybė yra tam tikras teisinis būvis (būsena), kurį atspindi ir bendras teisinis pilietybės reguliavimas, ir kiekvieno konkretaus asmens pilietybės individualus tvirtinimas dokumentais (piliečio pasas, asmens gimimo liudijimas ar kuris nors kitas dokumentas).
Lietuvos Respublikos pilietybės raidos istorija
Lietuvos Respublikos pilietybė, teisinis pilietybės institutas, kaip ir Konstitucija, turi savo raidos istoriją. Buvo priimta ir labai trumpų, mažiau negu vieną puslapį sudarančių, tačiau valstybingumui išskirtinę reikšmę turinčių teisės aktų (tokiu galime laikyti 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą dėl Lietuvos pilietybės), ir prieškario Europos valstybių pilietybės įstatymų standartus atitinkantis 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

Šioje raidoje turime ir visose nuolatinėse Lietuvos Respublikos konstitucijose (1922, 1928, 1938, 1992 m.) įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias pilietybę.

Turime ir 1940 m. rugsėjo 7 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, suvaržiusį Lietuvos Respublikos pilietybės instituto įgyvendinimą ir prievarta primetusį Lietuvos Respublikos piliečiams TSRS pilietybę, kuri iš pat pradžių teisiniu požiūriu buvo niekinė; yra ir 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas ,,Lietuvos TSR” pilietybės įstatymas, kuris nors ir buvo priimtas okupacinės valdžios sudarytos administracinės įstaigos – vadinamosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos, vis dėlto lėmė pilietybės santykius net iki 1991 m. pabaigos.
Pilietybės instituto raidoje buvo ir karštų, kartais net audringų diskusijų dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos (pvz., kas gali būti Lietuvos piliečiai; kas gali tu
urėti dvigubą pilietybę ir pan.); turime ir Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas pilietybės klausimais, sudaręs buvusiems TSRS kariškiams galimybę savaime tapti Lietuvos piliečiais, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Pilietybės įstatymui.
Pilietybę reglamentuojančios teisės normos

Dabar pilietybę reglamentuojančias teisės normas galėtume suskirstyti į kelias grupes.

Visų pirma – tai Konstitucijos normos. Pilietybės santykiams reguliuoti skirtas Konstitucijos 12 straipsnis, kuris numato pilietybės įgijimo būdą, t.y. nustato, kad pilietybė įgyjama gimstant, taip pat įtvirtina viengubos pilietybės principą (tiesa, ne absoliutų) ir daro nuorodą, kad pilietybės įgijimo pagrindus, jos įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Dabar galiojančioje Konstitucijoje įtvirtinus nurodytą teisės normą, buvo pratęsta konstitucinė pilietybės reglamentavimo tradicija, nes normos, reglamentuojančios esminius pilietybės klausimus, buvo įtvirtintos ir visose nuolatinėse prieškario Lietuvos Respublikos konstitucijose.

Antrą grupę sudaro įstatymo lygmens teisės normos. Jos visų pirma įtvirtintos 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatyme. Šios normos nustato, kas yra piliečiai, reglamentuoja pilietybės įgijimo ir netekimo, taip pat pilietybės klausimų sprendimų tvarką ir pan.

Trečią grupę sudaro poįstatiminiuose teisės aktuose esančios teisės normos, kurios dar labiau detalizuoja kai kuriuos procedūrinius pilietybės įgijimo ir kt. klausimus.

Lietuvos Respublikos pilietybę 1918 – 2001 metais reguliavo ne tik Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos Respublika buvo sudariusi tarptautinių sutarčių, kuriose buvo sprendžiami Lietuvos pilietybės klausimai. Tokios sutartys buvo sudarytos su Rusija, Vokietija, Latvija, Uk
kraina. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, tokia sutartis buvo sudaryta su Rusijos Federacija.
Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jos turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas.

Pilietybė lemia asmens teisinį statusą. Pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Nors 1991 m. gruodžio 5 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas buvo daug karų keičiamas ir papildomas, tačiau nemažai šio įstatymo nuostatų vertintos kritiškai, Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas kelia įvairių teorinių ir praktinių problemų.

Pilietybės teisinio reguliavimo turinys didele dalimi priklauso nuo to, kaip apibrėžti pilietybę, yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų. Lietuvoje pasigendama darbų, kuriuose būtų tiriama pilietybės instituto esmė, atskleidžiamas pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinys.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo analizė rodo, kad šio įstatymo normos reguliuoja įvairias pilietybės santykių grupes: dėl pilietybės įgijimo, pilietybės išsaugojimo ir atstatymo, pilietybės netekimo ir grąžinimo, taip pat Lietuvos pilietybės klausimų sprendimo tvarką.

Pilietybės įstatymo 1 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos);
asmenys, 1919 m. 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;
lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;
asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;
kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.
Lietuvos pilietybę patvirtinantis dokumentas yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas.
Kaip minėta, pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilietybės įgijimo ir netekimo būdus. Tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.

Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 str. nustatyta, kad pilietybė gali būti įgyjama: gimus, suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija), įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais, kitais Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo nustatytais pagrindais.
1. Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija)
Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas pilietybės įgijimo būdas. Pažymėtina, kad pilietybę įgyjantis asmuo nereiškia ir negali reikšti savo valios, kurios valstybės piliečiu jis norėtų būti. Remiamasi narystės prezumpcija, pagal kurią gimstant vaikui yra pakankamai didelė tikimybė, kad jis bus lojalus valstybei, kurioje gimė. Valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo principais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje, ar už jos ribų, t.y. kraujo teisės principas (jus sanguinis), arba įgyti savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės, t.y. žemės teisės principas (jus soli). Daugelio valstybių įstatymai numato abu šiuos principus, kur kraujo teisės principas yra derinamas su žemės teisės principu. Principų pasirinkimas paprastai priklauso nuo tradicijų, nuo valstybės vykdomos demografinės politikos. Lietuvoje taikant šį pilietybės įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Tai patvirtina Pilietybės įstatymo 8 str. įtvirtinta norma, kad vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos piliečiai, yra Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos teritorijoje, ar už jos ribų. Sudėtingiau sprendžiamas vaikų pilietybės klausimas, kai tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai. Dažniausiai tokiais atvejais, nustatant vaiko pilietybę, derinami žemės ir kraujo principai, prioritetą skiriant pirmajam. Pilietybės įstatymo 9 str. nustatyta: esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu:
jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje;
jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų pilietybė iki jam sukaks 18 metų nustatoma pagal tėvų susitarimą.
Minėti principai taip pat derinami, kai sprendžiamas vaiko pilietybės klausimas vienam iš tėvų esant Lietuvos piliečiui, o kitam – asmeniui be pilietybės arba nežinomam. Jeigu vaiko gimimo momentu vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas – asmuo be pilietybės arba nežinomas, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos.
Žemės teisės principo prioritetas įtvirtintas Pilietybės įstatymo 10 ir 11 str. Įstatymo 10 str. nustatyta, kad asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, o 11 str, – kad Lietuvos Respublikoje rastas vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu nepaaiškės aplinkybių, dėl kurių jis įgytų kitokį statusą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos” 1 str. 2 d. Lietuvos Respublikoje rasti ar gyvenantys vaikai, kurių tėvai nežinomi arba mirę, arba tėvams atimtos tėvystės teisės ir kurie globojami globos ir rūpybos įstaigose arba giminaičių, prilyginami Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 11 str. nurodytiems vaikams.
Pažymėtina, kad šiuose straipsniuose implementuotos dviejų svarbių tarptautinių dokumentų nuostatos dėl žmogaus teisių. ,,Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto”, priimto 1966 m. 24 str. 3 p. skelbia, kad ,,kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę”, o Jungtinių Tautų konvencijoje, priimtoje 1961 m. ,,Dėl bepilietybės mažinimo” rekomenduojama, kad valstybės suteiktų savo pilietybę jos teritorijoje gimusiam asmeniui, kuris kitokiu atveju neturėtų pilietybės.

2. Pilietybės įgijimas įstatymo numatyta tvarka.
Lietuvos pilietybė gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka. Toks pilietybės įgijimo būdas vadinamas natūralizacija. Dėl pilietybės suteikimo asmenys gali kreiptis įvairiais sumetimais. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsieniečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės suteikimas užsieniečiui, atvykusiam nuolat gyventi į valstybę).
Šeimyninio pobūdžio natūralizacijos atveju įvairiose šalyse skirtingai teisiškai reglamentuojamos ištekėjusios už užsieniečio moters pilietybės problemos. Daugelyje Lotynų Amerikos šalių galioja vyro pilietybės prioriteto principas. Pagal jį moteris, ištekėjusi už šių šalių piliečio, automatiškai įgyja vyro valstybės pilietybę. Moterų kova dėl pilietinių teisių iškėlė ir jų lygiateisiškumo suteikiant pilietybę klausimą. Siekiant išplėsti moterų teises šioje srityje, 1957 m. buvo pasirašyta Konvencija dėl ištekėjusios moters pilietybės. Ją pasirašiusios šalys susitarė, kad nei santuokos sudarymas, nei jos nutraukimas, nei vyro pilietybės pasikeitimas, kai jie yra santuokoje, automatiškai neturi įtakos žmonos pilietybei. Ši progresyvi norma įtvirtinta ir Lietuvos Pilietybės įstatymo 4 str., kad Lietuvos Respublikos piliečio ar pilietės santuokos sudarymas su asmeniu, kuris yra kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės, taip pat tokios santuokos nutaukimas savaime nekeičia sutuoktinių pilietybės.
Nešeimyninio pobūdžio natūralizacijos atvejai yra šie: kai pilietybė suteikiama asmeniui be pilietybės; kai vienos šalies pilietybė pakeičiama kita, t.y. pilietybė suteikiama užsieniečiui.
Visose šiuolaikėse demokratinėse valstybėse yra nustatyta ganėtinai griežta natūralizacijos tvarka. Suteikiant užsieniečiui pilietybę, paprastai reikalaujama atsisakyti turėtos pilietybės, reikalaujama duoti ištikimybės naujai valstybei priesaiką ir t.t. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jei jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas:
išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (moka kalbėti ir skaityti lietuviškai);
turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų;
turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.
Reikalavimas laikyti lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus netaikomas asmenims, sulaukusiems 65 m., I ir II grupių invalidams, taip pat sergantiems sunkiomis chroninėmis psichinėmis ligomis.
Minėtos pilietybės suteikimo sąlygos sudaro materialinį – teisinį pagrindą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Asmuo, prašantis suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, turi atitikti visas Pilietybės įstatymo 12 str. nustatytas sąlygas.

Kaip minėta, įstatyme numatytas sėslumo cenzas – reikalaujama, kad siekiantis įgyti Lietuvos pilietybę asmuo turėtų nuolatinę gyvanamąją vietą Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Toks reikalavimas yra grindžiamas nuostata, kad nuolatinis gyvenimas Lietuvoje yra prielaida užsieniečiui integruotis į Lietuvos visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį, užmegzti su Lietuvos valstybe efektyvų faktinį ryšį.

Pažymėtina, kad požymius, apibūdinančius nuolatinio gyvenimo Lietuvoje cenzą, nustatė Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoje”. Pagal šio įstatymo 5 str. užsienietis laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje, jeigu jis teisėtai gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir yra šios sąlygos:
asmuo yra įsigijęs pagal nuosavybės teisę arba išsinuomojęs gyvenamąją patalpą Lietuvoje, arba yra savininko ar nuomininko šeimos narys ir jo asmens dokumente yra įrašas apie asmens nuolatinę gyvenamąją vietą; ir
ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirba Lietuvoje ar turi kitą apmokestinamą užsiėmimą Lietuvoje, arba gauna Lietuvoje legalią pensiją, arba yra išlaikomas Lietuvoje kitų asmenų, arba turi legalų pragyvenimo šaltinį; ir
ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus moka Lietuvos teritorijoje pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus mokesčius arba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra nuo jų atleistas; ir
ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus moka socialinio draudimo įmokas (išskyrus nedirbančius pensininkus).
Nustatant, ar asmuo nuolat gyvena Lietuvoje, atsižvelgiama ir į juridinius, ir į faktinius gyvenimo Lietuvoje požymius. Asmuo laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvoje, kai yra visos nurodytos sąlygos, jų visetas. Vadinasi, įstatymo 5 str. nurodyti terminuoti požymiai yra ne mažiau kaip dešimt pastarųjų metų.
Pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme numatytas dešimties metų sėslumo cenzas nėra absoliutus. Nors apskritai įstatyme nustatytas natūralizacijos sąlygos yra pakankamai griežtos, tačiau atskiroms asmenų kategorijoms numatomos ir lengvatinės natūralizacijos sąlygos. Antai asmeniui, sudariusiam santuoką su Lietuvos piliečiu ir gyvenančiam šioje santuokoje pastaruosius trejus metus Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jeigu jis išlaikė lietuvių kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus ir raštu pranešė, kad atsisako turėtos pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos pilietybė (14 str. 1 d.).
Įstatymo 14 str. 2 d. nustatyta, kad asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais: tremtiniais, politiniais kaliniais ir jų vaikais, gimusiais tremtyje, – Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei jie gyvena šioje santuokoje pastaruosius trejus metus, persikelia nuolat gyventi į Lietuvą kartu su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir atitinka šio įstatymo 12 str. 1 d. 4, 5 p. nustatytas sąlygas, t.y. išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą ir atsisakė turėtos pilietybės.
Pilietybės įstatymo 16 str. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka. Tokiu atveju jiems šio įstatymo 12 str. numatytos pilietybės suteikimo sąlygos netaikomos. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.
Kaip minėta, pilietybė asmeniui suteikiama, kai jis pateikia raštišką prašymą, sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka minėtus reikalavimus. Priesaika yra viena iš pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu procedūros dalių, todėl ji svarbi ne tiek savaime, kiek visame pilietybės įgijimo procedūros kontekste. Priesaika yra viena iš sąlygų pilietybei gauti. Priesaika yra asmens viešas, iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti, t.y. asmuo, prašantis pilietybės, pasižada būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis LR Konstitucijos bei įstatymų, ginti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti valstybės teritorijos vientisumą, gerbti valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratinę valstybę. Priesaika yra asmens politinis – teisinis įsipareigojimas valstybei, kuri asmeniui suteikia pilietybę. Natūralizacijos aktas visada yra individualus. Priesaiką turi duoti ne tik asmenys, tampantys piliečiais natūralizacijos būdu, bet ir tie, kurie pilietybę įgyja optavimo būdu ar išimties tvarka.
Prie prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi pridėti: asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, gimimo liudijimą; dokumentą, patvirtinantį nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą (užsiėmimą) arba kitą legalų pragyvenimo šaltinį bei dokumentus, patvirtinančius, jog nėra chroniškas narkomanas, alkoholikas ar toksikomanas bei neserga ypač pavojingomis ifekcinėmis ligomis. Visus šiuos dokumentus bei prašymą asmuo paduoda Respublikos Prezidentui per vietos savivaldos vykdomąją instituciją.
Pažymėtina, kad asmenims, atitinkantiems Pilietybės įstatymu nustatytos natūralizacijos sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Vadinasi, ji gali ir nebūti suteikta, nors prašantis asmuo ir atitiktų natūralizacijos sąlygas. Pilietybės suteikimas šiuo atveju yra valstybės diskrecija. Pilietybės įstatymo 13 str. išskiriama asmenų kategorija, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė apskritai neteikiama. Į šį ratą patenka asmenys, kurie:
padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą;
dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę;
iki atvykimo gyventi į Lietuvą kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo bausti Lietuvoje už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė;
yra chroniški narkomanai, alkoholikai ar toksikomanai;
serga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis.
Toks šių asmenų išskyrimas yra visiškai suprantamas ir pateisinamas. Tokios nuostatos numatytos daugelio valstybių teisiniuose aktuose, reguliuojančiuose pilietybės klausimus.
3. Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę
Pilietybės įgijimas įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę yra naujas ir Lietuvos konstitucinėje teisėje netradicinis pilietybės įgijimo būdas.
Rengiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, daug diskusijų sukėlė klausimas, ar pripažinti Lietuvos išeiviams, įgijusiems kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybę. Būtent minėtų asmenų Lietuvos pilietybės problemai spręsti ir skirtas Pilietybės įstatymo 17 str., kuriame nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:
a) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičb) iams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičc) iai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse;
d) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Teisės į pilietybę išsaugojimas reiškia, jog šiems asmenims pripažįstama pirmumo teisė į Lietuvos pilietybę ir paprastesnė (netaikant 12 str. nustatytų natūralizacijos sąlygų) tos pilietybės įgijimo tvarka. Iki šios teisės realizavimo minėti asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų ir gyventi, netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų, iš jos išvykti. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.
Teisę į Lietuvos pilietybę neterminuotai taip pat išsaugo lietuvių kilmės asmenys. Pagal įstatymą lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, tiesiogiai ar netiesiogiai įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, patvirtinantis, kad jis laiko save lietuviu. Jeigu nėra patikimų dokumentų, įrodančių lietuvių kilmę, šį klausimą sprendžia pilietybės reikalų komisija. Pateikiami dokumentai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus reikalavimus. Sprendimus dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo priima Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.
4. Optavimo būdas.
Pagal Pilietybės įstatymo 7 str. Lietuvos Respublikos pilietybė taip pat gali būti įgyta optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. Optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Pilietybės įgijimas šiuo būdu taikomas tais atvejais, kai tam tikros buvusios valstybės teritorijoje susikuria nauja valstybė arba iš buvusios valstybės teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valstybės teritoriją. Šiuo atveju keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama pasirinkti: ar likti savo buvusios teritorinės valstybės piliečiais, ar tapti naujos valstybės, į kurios teritoriją ta dalis įtraukiama, piliečiais. Asmuo, pasirinkęs pilietybę, paprastai išvyksta gyventi į pasirinktos pilietybės valstybę.
5. Kiti atvejai.
Pilietybės įstatyme yra numatyta galimybė įgyti Lietuvos pilietybę kitais šio įstatymo numatytais atvejais. Kokie tie atvejai?
Pirmiausia – tai Lietuvos pilietybės grąžinimas (22 str.). Šis atvejis yra ypatingas tuo, kad asmuo jau yra turėjęs Lietuvos pilietybę, bet dėl tam tikrų priežasčių buvo jos netekęs. Tokiems asmenims (jų prašymu) gali būti grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė su sąlyga, jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka Pilietybės įstatymo 12 str. 1 d. 2,3 ir 5 p. numatytas sąlygas. Žinoma, kiekvienu atveju šis sprendimas priimamas individualiai, t.y. grąžinti ar ne, sprendžia Lietuvos Respublikos Prezidentas, gavęs motyvuotą Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymą.
Prie tokių pilietybės įgijimo atvejų galima priskirti ir vaikų pilietybės įgijimą keičiantis tėvų pilietybei. Pasikeitus tėvų pilietybei, kai abu tėvai įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę arba abu jos netenka, atitinkamai pasikeičia ir jų vaikų, neturinčių 14 metų amžiaus, pilietybė.
Galima daryti išvadą, kad teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, priklauso nuo šalies istorinių, kultūrinių, teisinių tradicijų. Kriterijai, pagal kuriuos apibrėžiami asmenys laikomi valstybės piliečiais, rodo valstybės politiką pilietybės klausimais, kokioms asmenų grupėms ji teikia prioritetus ar lengvatas suteikiant pilietybę.
Išvados
Pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmenų teisių ir laisvių klausimais. Nors tarptautinėje teisėje įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali apibrėžti, kas yra jos piliečiai, vis dėl to valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe. Pilietybė visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos ir asmens teisių bei laisvių klausimais. Pilietybė tai nepertraukiamas ir nuolat funkcionuojantis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Tačiau, nors Lietuvos ir užsienio valstybių teisės literatūroje yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų, nors juose neretai akcentuojami skirtingi požymiai, tie apibūdinimai papildo vienas kitą, jie nėra tarpusavyje nesuderinami, juo labiau nepaneigia vienas kito. Kiekviename iš apibūdinimų yra nurodomi požymiai, atspindintys tam tikrus labai svarbius pilietybės aspektus. Abejotina, ar pilietybė apskritai gali būti apibūdinta nurodant kurį nors vieną požymį ar keletą svarbiausių. Tikriausiai būtent dėl to nei Lietuvos Konstitucijoje, nei Pilietybės įstatyme nėra pateiktas pilietybės apibrėžimas. Visapusiškai atskleisti pilietybės sampratą gali tik įvairių požymių visuma.
Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jos turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas.Pilietybė lemia asmens teisinį statusą. Pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Pilietybės teisinio reguliavimo turinys didele dalimi priklauso nuo to, kaip apibrėžti pilietybę, yra pateikiama įvairių pilietybės apibūdinimų. Lietuvoje pasigendama darbų, kuriuose būtų tiriama pilietybės instituto esmė, atskleidžiamas pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinys.
Kaip minėta, pilietybė yra viena svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai atsižvelgdama į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato pilietybės įgijimo ir netekimo būdus. Tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su pilietybe.
Literatūra

N o r m a n t a s A. Lietuvos Respublikos pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis // Lietuvos konstitucinė teisė. – V., 2002.

S i n k e v i č i u s V. Lietuvos Respublikos pilietybės teisiniai pagrindai // Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga. – V., 1997.
S i n k e v i č i u s V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918 – 2001 metais. – V., 2002
L i e t u v o s R e s p u b l i k o s P i l i e t y b ė s Į s t a t y m a s 2002 m. Rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078

Leave a Comment