KURSINIS

Įvadas

Nuo seniausių laikų žmonių tarpusavio bendravime buvo santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Šių santykių klasifikacija yra labai įvairi. Teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai yra teisiniai santykiai, o teisės normos pagal tai, koks yra klasifikavimo pagrindas, skirstomos į įvairias grupes. Vienas iš klasifikavimo kriterijų yra teisės normų skirstymas pagal teisės šakos, reguliuojamų visuomeninių santykių rūšies požymį, tai gali būti: konstitucinės, administracinės, civilinės, baudžiamosios, darbo irr kitų teisės šakų normas.
Teisės šakos, reguliuojančios tam tikrus teisinius santykius, pošakiai, ir institutai sudaro teisinę sistemą, kuri parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei¬sės normomis veikia visuomeninius santykius.
Administracinių teisinių santykių grupė tai viena iš teisinės sistemos klasifikacijos rūšių. Šie santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kuurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas valstybinio valdymo srityje, šie administraciniai teisiniai santykiai atsiranda įgyvendinant administracines teisines normas.
Šio darbo tikslas išsiaiškinti administracinės teisės šakos, reguliuojamų teisinių santykių ypatumus kitų teisės šakų atžvilgiu. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pi

irmiausia išsamiau išsiaiškinti kitų teisės šakų, reguliuojamus teisinius santykius, kad galėtume palyginti ir padaryti išvadą, kokie ypatumai administracinio teisinio santykio kitų teisės šakų atžvilgiu.

1. Teisės šakų rūšys

Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san¬tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni¬niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką kaip konstitucinės, administracinės, civilinės, bau¬džiamosios ir kt. Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono¬miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at¬riboti atsiranda naujos teisės šakos tokios kaip mokesčių, muitų, bankų teisė ir kitos.
Teisės šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ¬racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten¬syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jųų teisinis reguliavi¬mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normų, dėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci¬ja – atsiranda naujų teisės institutų taip pat plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta naujais, bendresniu teisiniu dari¬niu – teisės pošakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu. Savarankiškai teisės šakai atsirasti būtinos sąlygos: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų te

eisės šakų normomis; 4) būtinybė taiikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.
Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės pošakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre¬ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).
Pagal subordinacijos tikslą suorganizuotos pagrindinės teisės šakos yra šios: konstitucinė teisė, administracinė teisė, civilinė teisė, baudžiamoji teisė, santuokos ir šeimos teisė, finansų teisė, darbo teisė, žemės teisė, socialinė teisė komercijos teisė.
1. Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises ir pareigas, nustato jų garantijas, valdžios struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, teritorinį administracinį suskirstymą.
2. Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybinio val¬dymo (administravimo) institucijų sudarymo, veiklos ir likvidavimo tvarką. Šios teisės šakos normos nustato: valstybinio valdymo institucijų kompetenciją (teises, pareigas), jų atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių ir juridinių asmenų tei¬ses bei pareigas, sprendžiant reikalus su administracinėmis institucijomis.
3. Civilinė teisė – plačiausia teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susiju¬sius asmeninius, neturtinius santykius, susidarančius dėl materialinių vertybių turė¬jimo, naudojimo, disponavimo, perleidimo kitiems), dėl prievolių įvykdymo, žalos atlyginimo, turto paveldėjimo, taip pat įvairius teisinius šeimos santykius.

4. Civilinio proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, ieško¬vo, atsakovo, liudytojų ir kitų civilinio proceso dalyvių teises bei pareigas na
agrinė¬jant civilines bylas.
5. Finansų teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja biudžeto sudarymų, kreditavimo, mokesčių rinkimo ir kitus su finansais susijusius santykius. Finansų teisės normos nustato lėšų kaupimą ir jų panaudojimą, paskolų suteikimą, įvairių mokesčių ir rinkliavų rinkimą, finansinės atsiskaitomybės tvarką ir t. t.
6. Darbo teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbuotojų ir darbdavių darbo santykius. Darbo teisės normos nustato darbuotojų priėmimo į darbą ir at¬leidimo iš jo tvarką, reguliuoja santykius, susijusius su jų darbo ir poilsio laiku, darbo užmokesčiu, darbo drausme, darbo apsauga, darbo ginčais ir kt.
7. Žemės teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu. Šios teisės šakos normos nustato nuo¬savybės teisės į žemę atkūrimo ir jos, taip pat miškų bei vandens telkinių naudoji¬mo tvarką, jų apsaugą ir kt.
8. Baudžiamoji teisė – teisės šaka, kurios normos nustato, kokią visuomenei pavojingą veiklą reikia laikyti nusikaltimu ir kokios bausmės taikytinos asmenims, padariusiems nusikaltimus. Tai normos, kurios numato, kokią veiką reikia laikyti nužudymu, vagyste, plėšimu ir t.t., kokios bausmės taikytinos asmenims, padariu¬siems nusikaltimus.
9. Baudžiamojo proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, kalti¬namojo, kaltintojo (prokuroro), ikiteisminių tyrimo institucijų ir pareigūnų veiklą tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Šios teisės šakos normos nustato baudžia¬mojo proceso dalyvių – teisėjo, kaltinamojo, kaltintojo (prokuroro), gynėjo ir ki
itų jame dalyvaujančių asmenų – teises bei pareigas.
Funkcionuojančiai teisės sistemai sukurti vertikaliojo požiūrio nepakanka, nes teisės šakos ir jų visuma dar nėra teisės sistema. Subordinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakų koreliacija, kuri turi pradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordinacija. Koreliacijos paskirtis – „ suvienyti teisės šakas pagal jų atliekamas funkcijas, kad teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertikalius teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.“ Siekiant šio tikslo šakos skirstomos į materialias ir procesines. Materialiosios teisės šakos reguliuoja tarp žmonių ir jų susivienijimų realiai susiklosčiusius turto valdymo, naudojimosio, disponavimo juo, valstybės valdymo, subjektinių teisių įgyvendinimo ir daugelį kitų santykių. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką tai yra teisines procedūras, būtinas siekiant įgyti, įgyvendinti ar apginti įvairias materialias subjektines teises. Proceso teisei priklauso tokios teisės šakos: konstitucinio proceso teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo proceso teisė.
Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos varian¬tas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privatinę: „teisės šakos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra piliečiai ar vienas iš jų – valstybė, ir tokiu reguliavimu siekiama įgyvendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens naudą – privatine teise“ .
Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas) savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės tai¬kymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų prin¬cipus, normas ir institucijas. Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį – valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka į visas priva¬tinės teisės šakas.
Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuome¬niniams procesams didėja. Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje pastebimas dėsningas viešosios srities reikšmės pripažinimas, valstybės įtaka visuomenės pažangai, piliečių sta¬tuso pasauliniu lygiu užtikrinimas, tarptautinių normų ir tarpu¬savio veiklos institutų stiprinimas. Pripažįstamos bendros žmo¬giškosios vertybės ir būsima pasaulio tvarka pasiekiama tik or¬ganiška tarpusavio veikla ir kolektyviniais suderintais veiksmais.
Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konsti¬tucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė.
Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinė teisė grindžiama tokiais principais: teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams – vienodas teisinis režimas negalimas savavališkas ki¬šimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių
laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pini¬gų visoje teritorijoje judėjimas.
Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, būtų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo, medici¬nos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui.
Taigi subordinacijos ir koordinacijos pagrindu teisės normos organizuojamos į vientisą, išsamų teisinio reguliavimo tinklą, kuris apima visus tuo metu teisinio reguliavimo reikalingus socialinius santykius.
Kiekvieną teisės šaką apibūdina teisės reguliavimo objektas – kokius visuomeninius santykius reguliuoja tam tikra teisės šaka, ir metodas – kaip, kokiu būdu ir iki kokios ribos reguliuojami atitinkami visuomeniniai santykiai. Teisinio reguliavimo objektas lemia metodo specifiką. Nagrinėdami atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius remsimės objekto ir metodo palyginimais.

2. Teisinių santykių rūšys

Žmonių bendravime, visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime nuo seniausių laikų buvo tarpusavio santykiai, kurie buvo sureguliuoti pačių žmonių sukurtomis dorovės, moralės normomis bei taisyklėmis, kurios kilusios iš papročių, tradicijų, ir šie santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Tačiau skirtingų žmonių interesai ir visuomeniniai santykiai yra skirtingi ir dėlto jie tampa sudėtingi, todėl šiems santykiams sureguliuoti įsikiša teisė, kuri stengiasi, kad žmonių tarpusavio santykiai verčiami teisiniais, suteikiant jiems privalomos teisių ir pareigų vienovės pavidalą. Reguliavimas žmonių tarpusavio santykius teisės priemonėmis tai yra žmonių santykių valdymas visų visuomenės narių gerovės interesais: teisiniai santykiai – tai teisės normomis ar teisės principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai turi tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.“ Taigi teisiniai santykiai tai valstybės garantuotas subjektinių teisių ir teisinių pareigų įgijimas ir jų įgyvendinimas. Kiekvienas visuomeninis santykis ir žmogaus laisva veikla turi tam tikras ribas. Visa tai neišvengiamai paliečia esminius asmenybės ir valstybės interesus, o konkretus visuomeninis santykis patenka į teisinio reguliavimo sferą ir įgauna teisinį pobūdį. Žmogaus laisvė tampa subjektine teise, o jos ribos – pareiga, draudimu arba teisiniu ribojimu.
Kad teisinis santykis atsirastų ir normaliai funkcionuotų teisinėje visuomenėje, būtinos prielaidos: teisės norma, teisiniai faktai ir teisinis subjektiškumas, kurį sudaro subjekto teisnumas ir veiksnumas kaip santykio dalyvių teisinės charakteristikos,leidžiančios asmeniui tapti tam tikro teisinio santykio dalyviu. Teisės norma yra sukonkretinta teisiniame santykyje, kuris įstatymo pagrindu atsiranda tarp konkrečių subjektų, ir teisinis santykis veikia faktinį visuomeninį santykį. Jeigu subjektų elgesys teisėtas, tai tarp faktinių ir teisinių santykių yra vienybė. Teisinių santykių struktūrą sudaro trys elementai: teisinio santykio objektas – materialiosios ar dvasinės, vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis, subjektai – tai teisinio santykio dalyviai, turintys vienas kitam įstatymo ginamų teisių ir pareigų, turinys – tai teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. Be šių elementų negalėtų egzistuoti teisinis saantykis. teisiniai santykiai atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normos pagrindu.
Abibendrinant galima išskirti pagrindinius teisinių santykių požymius, kuriais remiantis galima bus nagrinėti atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius:
1) teisiniai santykiai yra teisės normų įgyvendinimo forma;
2) teisės norma yra idėjinis norminis teisinio santykio modelis;
3) teisės normos nesukuria teisinių santykių, o tik suteikia jiems teisinę formą ir vertybinę kryptį;
4) valstybė remdamasi teisės normomis negali savavališkai keisti socialinių santykių pobūdžio ar juos savo nuožiūra sukurti, neatsižvelgiant į jomis įgyvendinamų žmogaus teisų specifiką;
5) teisės norma ir teisinis santykis yra sudedamosios teisinio reguliavimo mechanizmo dalys.
Teisinių santykių struktūra apibrėžiama kaip tarpusavyje susijusių teisinio santykio būtinų elementų visuma, kurią sudaro: teisinio santykio objektas, subjektas ir turinys. Teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir naudotis. Pabrėžtina yra tai, kad žmogus objektu būti negali, tai gali būti: materialiosios pasaulio vertybės, asmeninės nematerialios vertybės, teisinio santykio subjektų elgesys, įvairios paslaugos, jų rezultatai, dvasinės kūrybos rezultatai, vertybiniai popieriai, oficialūs dokumentai. Teisinio santykio subjektai – yra teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Kad taptų tokių santykių subjektas, konkretus asmuo ar organizacija turi pasižymėti teisiniu subjektiškumu ( teisnumas ir veiksnumas ). Turinys – teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.
Teisinių santykių rūšis teisės mokslas klasifikuoja įvairiai, bet dažniausiai pagal šakas: konstitucinius, administracinius, civilinius, darbo, baudžiamuosius ir kt.. Pagal šią klasifikaciją ir nagrinėsime atskirų teisės šakų reguliuojamus teisinius santykius, bandysime išskirti specifinius jų bruožus ir juos apibendrinsim.

KONSTITUCINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Konstituciniai teisiniai santykiai – tai konstitucijos teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Tai viena iš teisinių santykių rūšių. Konstitucinių teisinių santykių požymiai, kurie būdingi ir kitiems teisiniams santykiams: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta.
Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Šie subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisinių santykių subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas atsiranda žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitikimu. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa – jis tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės institucijai priėmus nutarimą jį įsteigti. Konstituciniai teisės subjektai yra:
1. Fiziniai asmenys (LR piliečiai, užsieniečiai – užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybes, asmenys su dviguba pilietybe);
2. Socialinės bendrijos (Tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai);
3. Lietuvos valstybė;
4. Seimas, Respublikos Prezidentas, vyriausybė, teismai, kt. valstybės valdžios institucijos;
5. Vietos savivaldos institucijos;
6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai;
7. Atstovaujamų institucijų deputatai. Konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams būdingas politinis teisnumas Konstitucijos 4 straipsnis: „ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ . Tai reiškia, kad konstitucijos teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinio teisinio santykio subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią – valdant valstybę.
Konstitucinės teisės objektas – tai įvairios materialinės ir nematerialinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai, tai socialinės vertybės, kurios įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.
Konstitucinių teisinių santykių turinį atskleidžia šio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Konstitucinės teisės normos, sureguliuodamos visuomeninius santykius, kurių subjektai turi subjektines teises ir teisines pareigas, dar nesukuria konkretaus konstitucinio teisinio santykio, norint šį santykį sukurti, pakeisti ar panaikinti, reikia: 1) konstitucinės teisės normos; 2) teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių; 3) teisinio faktinio pagrindo, vadinamo juridiniu faktu. Teisiniai faktai – tam tikri konkretaus gyvenimo faktai, su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.
Konstitucinio teisinio santykio ypatumai.
Šie santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, pagrindu, jie turi savo specifinį turinį. Jis ypatingas tuo, kad konstitucinės teisės normos yra bendrojo pobūdžio. Konstitucinės normos sukuria bendruosius teisinius santykius, kaip taisyklė, juose nėra apibrėžti santykių subjektai, jų konkrečios teisės ir pareigos yra visuotinės. Taigi galima teigti, kad konstitucinėje teisėje vyrauja bendrieji teisiniai santykiai. Bendrieji teisiniai santykiai – ypač svarbūs, esminiai, santykiai, suformuluojantys pagrindinius visuomeninius principus.
Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir specialūs subjektai: kai kurie konstitucinės teisės subjektai negali būti kitų teisinių santykių dalyviais. Konstitucinės teisės subjektais pripažįstami visi asmenys, kurių elgesį reglamentuoja konstitucinės teisės normos. Tik konstituciniuose teisiniuose santykiuose reiškiasi žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, tautos suverenitetas, vietos savivalda,valstybės valdžios funkcijos ir kt..
Konstituciniai teisiniai santykiai išsiskiria ir didele teisine apsauga. Šių santykių subjektai už tam tikrus konstitucinės teisės normų pažeidimus gali būti traukiami net baudžiamojon atsakomybėn.

Administraciniai teisiniai santykiai

Administraciniai teisiniai santykiai apima gana platų ratą visuomeninių santykių susiklostančių mūsų visuomenėje ir visų pirmą, tai visuomeniniai santykiai susiklostantys valstybinio valdymo srityje. Kaip tik ši sfera kelia nemažai diskusijų žiniasklaidos priemonėse, visuomenėje, todėl ji yra pakankamai aktuali ne tik kaip teorinė koncepcija, bet ir kaip puiki galimybė detaliau pažinti valstybinio valdymo sferą.
Administracinių teisinių santykių sąvoka apibrėžta LR administracinių bylų teisenos įstatymo 2str., 16 d.,: „Administraciniai – teisiniai santykiai – įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys vykdant viešąjį administravimą, taip pat vidaus administravimą.“ Taigi visuomeniniai santykiai, sureguliuoti administracinės teisės normomis, susiklostantys vykdomosios valdžios ir kitų subjektų tos rūšies veikloje, kurių šalims teisės normos nustato tam tikras teises ir pareigas. Šie santykiai susiklosto specifi¬nėje socialinio gyvenimo sferoje — valdyme, kurie atsiranda valstybinio valdymo orga¬nams įgyvendinant valstybinio valdymo funkcijas ir jie administracinės teisės normomis reguliuojami santy¬kiai, atsirandantys valstybės organų vidinio valdymo pro¬cese. Valstybinio valdymo sfera yra tokia valstybinės veiklos sfera, kurioje veikia labai specifiniai subjektai. Apibendrintai juos vadina arba valstybinio valdymo institucijomis arba vykdomosios valdžios institucijomis. Jų kompetencija realizuojama santykiuose su visais galimais subjektais, kurių praktinė veikla arba konkretus interesai sieja su vykdomosios valdžios veikla. Tokia administracinių teisinių santykių savybė yra paaiškinama tuo, kad valdymas kaip veikla tiesiogiai ir betarpiškai išreiškia valstybės interesus. Tuos interesus gali išreikšti tik toks subjektas, kuris visų pirma veikia valstybės vardu. Antra – turi valstybės valdinius įgalinimus. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose viena iš šalių visuomet yra oficialus ir įgaliotas vykdomosios valdžios atstovas. Kitaip sakant nežiūrint į tai, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti labai įvairūs subjektai, vienas iš jų visuomet yra privalomas, be kurio tokio pobūdžio santykiai nekyla.
Todėl administraciniai teisiniai santykiai kyla ne šiaip valstybinio valdymo sferoje, o vykdomosios valdžios institucijoms įgyvendinant savo funkcijas. Būtent tokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai yra tarp piliečių valstybinio valdymo institucijų. Tačiau tokio pobūdžio visuomeniniai santykiai negali kilti tarp piliečių arba tarp visuomeninių organizacijų, ar jų viduje.
Iš šio apibrėžimo galime išskirti kelis bruožus, kurie apibūdina administracinius teisinius santykius: viena šio santykio šalis būtinai turi būti valstybinio valdymo organas ar ki¬tas teisės subjektas, turintis valstybinius valdingus įgali¬nimus. taigi būdingas va¬dinamasis privalomasis subjektas. Šį momentą sąlygoja valstybinio valdymo esmė, jo valdingas pobūdis. Antroji administracinio teisinio san¬tykio šalis gali būti bet kuris administracinės teisės sub¬jektas. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiran¬da vienos šalies iniciatyva, t. y. antrosios šalies sutikimas ar noras šiems santykiams atsirasti neturi reikšmės, iš¬skyrus pavienius, įstatyme numatytus atvejus. Be to, to¬kią iniciatyvą, jei yra normoje numatytos sąlygos, gali pareikšti bet kuris administracinės teisės subjektas. Tačiau tai nereiškia administracinio teisinio santykio šalių lygia¬teisiškumo, nes tik privalomasis subjektas, turintis valsty¬binius valdingus įgalinimus, gali spręsti atitinkamus klau¬simus.
Ginčai, kylantys tarp administracinio teisinio santykio šalių, paprastai sprendžiami administracine tvarka, t. y. juos nagrinėja ir priima atitinkamus sprendimus kompe¬tentingi valstybinio valdymo organai ar jų pareigūnai. Tik įstatymo numatytais atvejais tokie ginčai sprendžia¬mi teismine tvarka.
Administracinių teisinių santykių struktūra apibrėžiama kaip tarpusavyje susijusių teisinio santykio būtinų elementų visuma. Būtini administracinių teisinių santykių struktūriniai elementai yra tokie patys kaip ir kitų teisės šakų: objektas; subjektai; turinys. Administracinių teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo organai, o administraciniuose san¬tykiuose, susidarančiuose vidinio valdymo procese, gali būti ir ki¬ti valstybės organai, jų struktūriniai padaliniai, valsty¬biniai tarnautojai, visuomeninės organizacijos, piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Jų galimybė sueiti į konkrečius administracinius teisinius san¬tykius priklauso nuo administracinio teisnumo ir veiksnu¬mo. Valstybės organų ir visuomeninių organizacijų bei valstybinių tarnautojų administracinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai įsteigiama ši organizacija, tarnautojams pradėjus vykdyti tar¬nybines funkcijas. Tačiau minėtų subjektų administracinis teis¬numas ir veiksnumas yra nevienodas – pri¬klauso nuo atitinkamo subjekto vykdomų uždavinių, funk¬cijų, vietos valstybės organų sistemoje ir pan. Šių sub¬jektų pareiga — veikti savo kompetencijos ribose. Todėl tam tikrais atvejais jie ne tiktai turi teisę, bet ir privalo turėti atitinkamus administracinius teisinius santykius.
Teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos konkre¬čiame teisiniame santykyje tampa šalių subjektyvinėmis teisėmis ir juridinėmis pareigomis. Taigi administracinio teisinio santykio šalis sieja abipusės teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti tam tikro elgesio atitinka kitos šalies analogiška pareiga. Tačiau viena administracinio teisinio santykio šalis paprastai turi didesnius vals¬tybinius įgalinimus, nes jai administracinės teisės norma suteikia teisę spręsti atitinkamus klausimus (priimti spren¬dimą dėl teisinio santykio dalyko).
Administracinių teisinių santykių ob¬jektas yra tam tikras teisės subjektų elgesys, veiksmai, kurių dingstis gali būti materialūs daiktai, dvasinės bei kultūrinės vertybės ir t.t.Tos vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo teises, kai kurių teisės teoretikų dar vadinamos administracinių teisinių santykių dalyku. Pažymėtina, kad administracinių santykių objektas yra tai, kuo to santykio dalyviai gali legaliai naudotis.
Administracinių teisinių santykių turinys – subjektyvinės teisės ir teisinės pareigos, kuriomis konkrečiame teisiniame santykyje tampa teisės normoje nustatytos teisės ir pareigos. Vienos šalies teisę reikalauti tam tikro elgesio atitinka kitos šalies analogišką pareigą. Subjektyvines teises ir teisines pareigas sudaro materialioji pusė ir teisinė pusė: materialioji pusė – subjektų elgesys; teisinė pusė – subjektinės teisės ir pareigos.
Taigi administraciniai teisiniai santykiai yra teisinių santykių rūšis, pasižyminti didele dalyvių, turinio įvairove. Jiems būdingi visi požymiai, kurie būdingi ir visiems teisiniams santykiams bendrai.
Administracinių teisinių santykių išskirtiniai bruožai

1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo srityje – valstybės valdyme, įgyvendinant viešąjį ir vidinį administravimą, administravimo subjektams vykdant viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.
2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą – viešojo administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:
1) valstybinio administravimo subjektas.
2) savivaldybių administravimo subjektas.
3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.
3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.
4. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio šalis, turinti jai suteiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu. Tiesioginis administracinis poveikis vieno teisės subjekto kitam. Tai vienas iš ryškiausių administracinių teisinių santykių požymių.
5. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.
6. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.

Civiliniai teisiniai santykiai

Civilinis teisinis santykis – tai toks visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų leidžiamas subjektines teises ir pareigas. Civilinės teisės reglamentavimo objektą, kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis, apibūdina CK 1. 1 straipsnio 1 dalis: „ Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“ . Taigi remiantis šiuo straipsniu galime teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai: 1) turtiniai santykiai; 2) asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais; 3) asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.
Kaip ir visi teisiniai santykiai, taip ir civiliniai teisiniai santykiai susideda iš trijų elementų; subjekto, objekto ir turinio. Civilinės teisės subjektais laikomi asmenys, kuriems šiame santykyje priklauso subjektinės teisės ir pareigos, tai yra tokie asmenys, kuriems civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų subjektais. Tokie subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o kai kuriais atvejais – valstybė ir vietos savivaldos institucijos.
Civilinės teisės subjektais laikomi asmenys, kuriems šiame santykyje priklauso subjektinės teisės ir pareigos, tai tokie asmenys, kuriems civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų subjektais. Tokie subjektai yra fiziniai asmenys ir juridiniai, o kai kuriais atvejais – valstybė, savivaldybės. Kiekvieną civilinį teisinį santykį sudaro dvi šalys: šalis kuriai priklauso subjektinė civilinė teisė, ir šalis, kuriai priklauso tą teisę atitinkanti pareiga. Tiek vienoje tiek kitoje šalyje, gali būti vienas du ir daugiau asmenų. Daugelyje civilinio teisinio santykio subjektines teises ir pareigas turi abi šalys, pvz., teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose iš pirkimo- pardavimo, nuomos, rangos ir kai kurių kitų sutarčių.
Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šios santykio turinį sudarančios subjektinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai gali būti: 1) pinigai; 2) daiktai; 3) vertybiniai popieriai; 4) kitas turtas bei turtinės teisės; 5) paslaugos; 6) intelektinės veiklos rezultatai; 7) informacija; 8) asmeninės neturtinės vertybės, kuriomis laikomos neturinčios materialinio turinio vertybės, neatskiriami susijusios su asmenybe. Išskirtina yra tai, kad nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisinių santykių objektai yra veiksmai arba susilaikymas nuo veiksmų. Daiktai šiuose santykiuose gali būti tik kaip jų dalykas.
Civilinio teisinio santykio turinys tai subjektų veiksmai, kurie atsiranda realizuojant teises ir pareigas. Civilinio teisinio santykio turinį sudaro: subjektinė teisė – teisės normomis leidžiamas, nedraudžiamas elgesys, kuris duoda galimybę pasirinkti tam tikrą elgesio variantą, reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio, imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti; subjektinė pareiga – tai privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus: netrukdyti kitai santykio šaliai atlikti tam tikras teises ir pareigas taip pat yra reikalavimo teisė, kuri leidžia vienai teisinio santykio šaliai reikalauti iš kitos šalies reikalauti. Taip pat yra galimybė imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik, kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Subjektinės teisės ir pareigos yra civilinio teisinio santykio turinio vidinė forma.
Išaanalizavus civilinius teisinius santykius galima specifinius šių santykų bruožus.
Specifiniai civilinių teisinių santykių bruožai:
1) civilinis teisinis santykis yra ryšys tarp lygių ir viena kitai nepavaldžių šalių;
2) civilinio teisinio santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjektinių civilinių teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad vieno dalyvio subjektinės teisės atitinka kito dalyvio subjektinę civilinę teisinę pareigą.
3) šiais santykiais įgyvendinami civilinio teisinio santykio subjektų turtiniai ir su šiais santykiais susijusę ir nesusiję asmeniniai neturtiniai interesai.
4) civilinio teisinio santykio įgyvendinimo formos yra nuosavybės teisės perleidimas, prievolinių santykių sudarymas, nesutartinių prievolinių santykių atsiradimas.
5) šie teisiniai santykiai reguliuoja ekonominius santykius, nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja srityje, taip pat prekių mainų, vartojimo paskirstymo, civilinės apyvartos srityje.

Baudžiamosios teisės reguliuojami santykiai

Baudžiamoji teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ji reguliuoja negatyvius visuomeninius teisinius santykius, kurie kyla asmeniui padarius nusikalstamąją veiką – nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Šie teisiniai santykiai atsiranda tarp asmenų, asmens ir valstybės, dėl jo padaryto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo. Kaip ir visiems teisiniams santykiams, taip ir šios teisės šakos, reguliuojamiems santykiams, būdinga tai, kad reikalingi subjektai be kurių nebūtų baudžiamojo teisinio santykio.
Baudžiamosios teisės, reguliuojamų teisinių santykių, ob¬jektas yra saugoti svarbiausias, žmonių visuomenėje, vertybes: žmogaus sveikatą, gyvybę, nuosavybę ir kt.. Tai paskutinė priemonė po kitų teisės šakų, padarius teisės pažeidimą. Baudžiamoji teisė nustato kokios veikos yra nusikalstamos ir uždraudžia jas, nustato bendruosius baudžiamosios atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būti pakeistos kitomis poveikio priemonėmis.
Baudžiamojo teisinio santykio turinys – tai tam tikras teisės subjektų elgesys, kuris atsiranda dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nusikalstama veika yra pavojinga visuomenei, dėl to ji uždrausta baudžiamojo įstatymo – baudžiamojo kodekso. Nusikalstama veika pavadinti galima, jei yra padaromas nusikaltimas, kuris apibrėžiamas baudžiamojo kodekso 11str., 1 d.: „nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika ( veikimas ar neveikimas ), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.“ Taip pat jei yra padaromas baudžiamasis nusižengimas: „ baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika ( veikimas ar neveikimas ), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą,“ kuris priklauso nusikalstamai veikai. Baudžiamosios teisės, reguliuojamų teisinių santykių, turinys yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, kuriuos padaro subjektai.

Baudžiamoji teisė skirta apsaugoti asmenis ir visuomenę, nuo nusikalstamų kėsinimųsi, grasinant valstybės prievarta, tai valstybės teisinės prievartos taikymo santykiai, jie atsiranda pažeidus pozityvios teisės normų reikalavimus tai yra atsisakius vykdyti tam tikras pareigas.
Kaip išnagrinėtų teisės šakų, teisiniai santykiai, taip ir baudžiamieji teisiniai santykiai turi tarpusavyje susijusius teisinio santykio būtinus elementus: subjektą, objektą ir turinį.

Specifiniai baudžiamųjų teisinių santykių bruožai
Baudžiamieji teisiniai santykiai pasižymi tuo, kad tai yra santykiai tarp valstybės ir konkretaus fizinio asmens, kuris padarė nusikaltimą. Teisinių santykių pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, pažeidus pozityvios teisės normų reikalavimus, tada valstybei reikia užtikrinti reguliavimo santykių pagrindu įgytų teisių ir pareigų realumą, susiaurinti teisės pažeidėjo teises, taikant jam tam tikras sankcijas, išreikalauti padarytos žalos atlyginimą.
Šiai santykių rūšiai priklauso visi santykiai, atsirandantys taikant baudžiamojo kodekso, administracinės teisės pažeidimų kodekso, taip pat kai kurias civilinio kodekso normas, nustatančias sankcijas arba leidžiančias riboti kalto asmens turtines, asmenines teises.
Galima padaryti išvadą, kad adinistraciniai teisiniai santykiai ir baudžiamieji teisiniai santykiai, tai tokie santykiai, kurie įgyvendina teisingumą visuomenėje.

Darbo teisiniai santykai

Organizuojant darbą, susiklosto daug įvairių visuomeninių santykių, kuriuos reguliuoja darbo teisė, todėl jie įgauna darbo teisinių santykių formą. Darbo teisės reguliuojami „ santykiai, kurie atsiranda darbo sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas (darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą, sulygtą pagal darbo sutartį, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi ir šalių susitarimu ir moka darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę“ , yra vadinami darbo teisiniais santykiais.
Vienas teisinių darbo santykių subjektas visada yra žmonės, turintys darbinį teisnumą. Darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda, kai asmeniui sukanka tam tikras amžius. Pagal LR darbo kodekse 13 straipsnį bendrasis darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda sulaukus 16 metų, Kadangi darbinis teisnumas ir veiksnumas yra ne tik asmens gebėjimas turėti darbo teisių ir pareigų, bet ir jo gebėjimas savo veiksmais juos įgyvendinti, ir jie gali būti pripažinti tik sulaukus atitinkamo amžiaus asmenims, kurie yra psichiškai sveiki, t.y. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Kitas teisinių santykių subjektas – darbdavys. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija arba fiziniai asmenys. Įmonės, įstaigos ar organizacijos darbinis teisnumas atsiranda nuo jų įsteigimo ir pasibaigia nutraukus jų veiklą. Įmonės, įstaigos, organizacijos savo darbinį teisnumą įgyvendina per savo valdymo organus arba atstovus.
Darbo teisinių santykių turinys laikomas teisiškai reikšmingas jų subjektų elgesys. Taigi teisinių santykių turinį sudaro jų dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. Teisinės pareigos, atitinkamai kito subjekto teisės skirstomos į dvi grupes:
1) darbdavio pareigos suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą sudaryti numatytas salygas ir mokėti jam darbo užmokestį pagal sulygto darbo kiekį ir kokybę;
2) darbuotojo pareigos dirbti darbą pagal tam tikrą specialybę, kvalifikaciją ar pareigas ir laikytis vidaus darbo tvarkos. Konkretaus teisinio santykio atsiradimo pagrindas yra tam tikras juridinis faktas, tai dažniausiai būna darbo sutartis. Kartais teisiniam darbo santykiui atsirasti reikia sudėtingo juridinio fakto – juridinės sudėties (reikalingas įsidarbinančio asmens sutikimas eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą).

Specifiniai darbo teisinių santykių bruožai
Darbo teisės reguliuojami teisiniai santykiai turi bendrus tarpusavyje susijusius teisinio santykio būtinus elementus: subjektą, objektą ir turinį. Tačiau turi ir išskirtinius teisinio santykio bruožus, kurie turi bendrų požymių su kitomis teisės šakomis.
Išskirtinumas būtų teisinių santykio dalyvių pavaldumas vienas kitam, taigi tokį bruožą jau mes įžvelgėme administracinės teisės šakos teisiniuose santykiuose. Tačiau darbo teisės pavaldumas yra kitoks, tai nėra valstybės valdžios pasireiškimo būdas, bet kooperuoto darbo elementas. Kadangi kiekvienam bendram darbui reikia bendros tvarkos darbo proceso dalyvių tai yra darbuotojų funkcijos. Darbuotojai turi būti pavaldūs darbo organizatoriui, tačiau organizatoriaus funkcijos yra darbinio statuso elementas, nustatomas darbo teisės įstatymų.
Kitas panašumas yra tas, kad valstybė gali atlikti ir darbdavio vaidmenį, darbo teisėje tai yra valstybės tarnyboje, taip pat turi ir konstitucinę pareigą užtikrinti viešąjį valstybės valdymą, kuris reguliuojamas administracinės teisės. 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymas nustatė, kad visi, kurie gauna atlyginimą iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar valstybinių fondų yra valstybės tarnautojai ir jų darbo sąlygas reguliuoja šis įstatymas. Išskiriami tarnautojai: 1) turintys ypatingus įgalinimus visuomenei; 2) turintys įgalinimus tik tam tikros grupės žmonių atžvilgiu. Todėl šių tarnautojų santykių reguliavimas negali būti vienodas. Pirmosios grupės valdininkų santykiai negali būti darbo teisės dalykas, nes tie santykiai pasireiškia tuo, kad šie asmenys vykdo ne sutartinius įsipareigojimus, o valstybės suverenias valstybės fukcijas. Viešųjų paslaugų aukštesnio už vidutinį lygį darbuotojams taikomos viešojo administravimo normos. Ypatingus įgaliojimus turinčių tarnautojų žemesniajai grandžiai taikomos darbo teisės normos. Jokioje teisės sistemoje nerasime teisės šakos grynuolės, kuri reguliuotų tik vieną tam tikrą visuomeninių santykių rūšį. Teisės šaka reglamentuoja tam tikrų visuomeninių santykių rūšį, sudarančią tos teisės šakos pagrindinį reguliavimo dalyką. Be to ji reguliuoja ir kitus su ta teisės šaka susijusius visuomeninius santykius.

Administracinių teisinių santykių ypatumai

Administracinius teisinius santykius iš kitų teisinių santykių išskiria: jų atsiradimo sfera; administracinio teisinio reguliavimo specifika; administracinių teisės normų turinio ypatumai.
Konstituciniai ir administraciniai teisiniai santykiai.
Konstitucinės teisės normos yra bendrojo pobūdžio. Konstitucinės normos sukuria bendruosius teisinius santykius, kaip taisyklė, juose nėra apibrėžti santykių subjektai, jų konkrečios teisės ir pareigos yra visuotinės tai yra bendrieji teisiniai santykiai. Administraciniuose teisiniuose santykiuose subjektai yra apibrėžti, taip pat nustatytos jų subjektinės teisės ir pareigos. Administracinės teisės normos papildo konstitucines teisės normas, aiškiau ir tiksliau nustato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas.
Konstituciniuose teisiniuose santykiuose nerasime aiškiai apibrėžtų valdymo, pavaldumo požymių, o administraciniams teisiniams santykiams ypač būdingas valdinis pobūdis. Iš esmės valdymas yra prielaida bendros veiklos dalyvių valiai pakreipti vieninga linkme. Šiems santykiams labai būdingas pavaldumo požymis. Tai reiškia, kad iš vienos pusės yra autoritetas, iš kitos pusės – visų kitų šio santykio dalyvių pavaldumas.
Administraciniai teisiniai santykiai kyla ne šiaip valstybinio valdymo sferoje, o vykdomosios valdžios institucijoms įgyvendinant savo funkcijas. Būtent tokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai yra tarp piliečių valstybinio valdymo institucijų. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose visuomet aiškiai išreikštos savybės, būdingos valstybinio valdymo veiklai, o taip pat interesai išreiškiami praktiškai įgyvendinant šią valstybinės veiklos rūšį. Faktiškai viskas, kas būdinga vykdomajai valdžiai ir jos realizavimui, yra išreiškiama ir administraciniuose teisiniuose santykiuose.
Administraciniuose teisiniuose santykiuose neišreikštos žmogaus piliečio teisės ir laisvės, tautos suverenitetas, tčiau labai gerai išreikštos vietos savivaldos, valstybės valdžios funkcijos.

Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad administraciniai teisiniai santykiai yra valdymo santykiai, kurių pagrindą sudaro santykis valdžia ir pavaldumas. Tokiai nuomonė turi pakankamą pagrindą, nes iš tiesų administracinių teisinių santykių pagrindas yra valstybinio valdymo sfera. Tačiau vis tik, tokį apibūdinimą reikėtų patikslinti.
Teisės teorijoje paplitusi nuomonė, kad valdymo santykiai yra tokie, kuriuose nėra šalių lygybės. Tuo tarpu kaip klasikinis šalių lygybės pavyzdys pateikiami civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau jeigu imsim nagrinėti darbo santykius, tai matome, kad jie formuojasi sutarties pagrindu, kur yra akivaizdus pavaldumas tarp darbdavio ir darbuotojo.
Paprastai tokie santykiai priskiriami prie civilinių. Tačiau ar negalima čia įžvelgti ir
administracinių teisinių santykių požymių? Mano manymu minėtuose visuomeniniuose santykiuose tiek pavaldumas tarp šalių, tiek jų lygybė yra labai sąlyginiai. Iš šio pavyzdžio matome, kad kartais labai sunku atriboti vienos rūšies teisinius santykius nuo kitų.
Analizuojant šią temą būtina atsižvelgti ir į tai, kad teisė yra ypatingas visuomeninių santykių reguliatorius ir valdiniai pradai šioje srityje gana griežtai išreikšti. Tie patys civiliniai teisiniai santykiai nekyla patys savaime, o taip yra todėl, kad jiems suteikta įstatymo forma.
Taigi galima teigti, kad administracinių teisinių santykių negalima besąlygiškai sieti su valstybine prievarta. Iš kitos pusės – valdingumo požymis yra dominuojantis, kai kalbame apie administracinius teisinius santykius.
Vadinasi jeigu laikysime, kad administraciniai teisiniai santykiai yra griežtai valdinio pobūdžio, būtina išskirti valdymo subjektą, t.y. tą administracinės teisės reguliuojamų santykių šalį, kurios rankose yra valdžia. Atitinkamai šio valdymo subjekto tvarkomoji veikla yra nukreipta į valdymo objektą.
Dabar vėl reikia prisiminti formulę “Valdymas- pavaldumas”. Čia valdymo subjekto poveikis valdymo objektui yra lyg tiltelis tarp šių kategorijų. Atitinkamai administracinių teisinių santykių formulė pasipildo nauju nariu: “Valdymas – poveikis – pavaldumas”.
Šiuo atveju sąvoka “poveikis “ nebūtinai turi būti suprantama kaip komanda, grubus paliepimas. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Vienu atveju tai iš tiesų gali būti grubia forma, išreikštas valdymo subjekto poveikis valdymo objektui (pvz., naudojant prievartos priemonės valstybiniame valdyme), kitu atveju “poveikis” gali būti suprantamas daug “humaniškiau” ( pvz., valdininkų skatinimo priemonių naudojimas).
Trumpai apibendrinant galima pasakyti, kad valdymo santykių procesas apima valdymo subjekto poveikį į valdymo objekto valią, sąmonę, elgesį.
Iš čia matome, kad valdymas dažnai organiškai siejamas su valdžia. Plačiąją socialine prasme valdymas yra įgyvendinamas įstatymų leidybos procese.
Valdinė teisės prigimtis nulemia tai, kad valdinio pobūdžio santykių galime aptikti visų rūšių teisiniuose santykiuose. Tačiau administraciniams teisiniams santykiams ypač būdingas valdinis pobūdis. Iš esmės valdymas yra prielaida bendros veiklos dalyvių valiai pakreipti vieninga linkme. Šiems santykiams labai būdingas pavaldumo požymis. Tai reiškia, kad iš vienos pusės yra autoritetas, iš kitos pusės – visų kitų šio santykio dalyvių pavaldumas. Taigi valdžia yra valdymo procesų ir jų dalyvių valinio reguliavimo priemonė.

Tuo pačiu individualus elgesys koordinuojamas ir nukreipiamas bendrų interesų linkme. Tai pasiekiama valdymo subjektui panaudojant administracinės teisės normas arba išleidžiant individualius valdymo aktus.
Valstybinė valdžia yra įgyvendinama įvairiais teisinio reguliavimo variantais. Tai įvairūs nurodymai, leidimai, paliepimai, tačiau visų jų pagrindas yra teisės normos. Atitinkamai teisė normų pagrindu kyla ir administraciniai teisiniai santykiai.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja visų lygybę prieš įstatymą, tai nereiškia lygybės tarp įstatymų leidėjo vykdytojų. Analogiškas santykis yra tarp vykdomosios valdžios subjektų ir tų kurie privalo vadovautis šių subjektų valdiniais nurodymais išreikštais normatyvine ar kita forma. Pavyzdžiui pilietis negali būti pripažintas lygia šalimi su įstatymo leidėju. Taigi faktinės nelygybės reikia ieškoti ne įstatymų leidyboje, o jų taikyme.
Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia gali nustatyti ne tik leidimus, bet ir draudimus bei nurodymus. Tokio pobūdžio normų galima aptikti ne tik administracinėje teisėje, bet ir civilinėje, tik šioje srityje nurodymai ir paliepimai mažiau pastebimi.
Vienas iš svarbiausių administracinių teisinių santykių ypatumų yra dominuojanti vienos šalies – valdymo subjekto – padėtis kitos – valdymo objekto – atžvilgiu. Šis santykis aiškiausiai išreikštas valstybinio valdymo srityje .
Valstybinio valdymo sfera yra valdoma sfera. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose visuomet aiškiai išreikštos savybės, būdingos valstybinio valdymo veiklai, o taip pat interesai išreiškiami praktiškai įgyvendinant šią valstybinės veiklos rūšį. Faktiškai viskas, kas būdinga vykdomajai valdžiai ir jos realizavimui, yra išreiškiama ir administraciniuose teisiniuose santykiuose. Valdymas visuomet vienaip ar kitaip liečia valstybinę veiklą, todėl ir administraciniuose teisiniuose santykiuose nepriklausomai nuo jų rūšies visuomet galima aptikti valstybės interesų.
Valstybinio valdymo sfera yra tokia valstybinės veiklos sfera, kurioje veikia labai specifiniai subjektai. Apibendrintai juos vadina arba valstybinio valdymo institucijomis arba vykdomosios valdžios institucijomis. Jų kompetencija realizuojama santykiuose su visais galimais subjektais, kurių praktinė veikla arba konkretus interesai sieja su vykdomosios valdžios veikla. Todėl administraciniai teisiniai santykiai kyla ne šiaip valstybinio valdymo sferoje, o vykdomosios valdžios institucijoms įgyvendinant savo funkcijas. Būtent tokio pobūdžio administraciniai teisiniai santykiai yra tarp piliečių valstybinio valdymo institucijų. Tačiau tokio pobūdžio visuomeniniai santykiai negali kilti tarp piliečių arba tarp visuomeninių organizacijų, ar jų viduje.
Tokia administracinių teisinių santykių savybė yra paaiškinama tuo, kad valdymas kaip veikla tiesiogiai ir betarpiškai išreiškia valstybės interesus. Tuos interesus gali išreikšti tik toks subjektas, kuris visų pirma veikia valstybės vardu. Antra – turi valstybės valdinius įgalinimus. Todėl administraciniuose teisiniuose santykiuose viena iš šalių visuomet yra oficialus ir įgaliotas vykdomosios valdžios atstovas. Kitaip sakant nežiūrint į tai, kad administraciniuose teisiniuose santykiuose gali dalyvauti labai įvairūs subjektai, vienas iš jų visuomet yra privalomas, be kurio tokio pobūdžio santykiai nekyla.
Pilietis būdamas potencialus įvairių administracinių teisinių santykių dalyvių, vis dėl to negali būti privalomojo subjekto pozicijoje.
Šis administracinių teisinių santykių požymis aptinkamas ir eilėje kitų teisinių santykių (finansų, žemės teisėje ir pan.). Čia manyčiau nėra nieko keisto, nes administracinių teisinių santykių galima aptikti ir kitose valstybinės veiklos srityse. Be to, galima teigti, kad aukščiau paminėti teisiniai santykiai kyla valstybei įgyvendinant valstybinį valdymą, finansų, žemės panaudojimo srityje.
Kitas, labai svarbus požymis yra tai, kad administraciniai teisiniai santykiai pagal savo prigimtį yra organizaciniai. Čia turima omenyje jų tiesioginis ryšys su vykdomosios valdžios funkcijų įgyvendinimų, kurios pagal savo turinį visų pirma nukreiptos į įstatymų vykdymo organizavimą. Šiame procese vyksta struktūrų aprūpinimas kadrais, jų finansavimas ir kitoks aprūpinimas be kurio kažin ar galimas valstybinio valdymo mechanizmo veikimas. Aišku negalima pamiršti, kad bet kuri socialinio valdymo sritis visų pirma siejama su organizacinių funkcijų vykdymų. Valstybinis valdymas, kurio sferoje susiklosto administraciniai teisiniai santykiai, galiausiai vis tik vykdo funkcijas, kurios nukreiptos bendrai žmonių veiklai organizuoti. Tokiu būdu organizacinių funkcijų atlikimas įgauna administracinę teisinę reikšmę.
Vadinasi, administraciniai teisiniai santykiai yra dar ir ypatinga organizacinių santykių rūšis. Charakteringa tai, kad valdymo institucijos ne tik stengiasi organizuoti savo aparato valdymą, bet aprėpia žymiai platesnį subjektų ratą, t.y. neapsiriboja “Savi–organizacija”.
Nors kaip jau minėjau administraciniuose teisiniuose santykiuose viena šalis yra privaloma, šių santykių atsiradimo iniciatoriumi gali būti bet kuria šalis.
Civiliniai ir administraciniai teisiniai santykiai
Tačiau vienos šalies sutikimas sueiti į administracinius teisinius santykius nėra būtina prielaida jiems atsirasti kiekvienu atveju. Jie gali kilti ir prieš vienos iš šalių valią. Šis požymis bene labiausiai skiria administracinius teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių.
Šis administracinių teisinių santykių ypatumas yra sąlygojamas tuo, kad privalomasis šių santykių subjektas visuomet turi pakankamai įgalinimų, kurių pagrindu kyla administraciniai teisiniai santykiai. Atitinkamai toks subjektas kiekvienų atvejų, kai iškyla būtinybė privalo įstoti į administracinius teisinius santykius be jokių sutarčių su antrąją šalimi, kas yra labai būdinga civiliniams teisiniams santykiams. Administracinės teisės normos tokiais atvejais formuluoja ne galimybę subjektui įstoti į šiuos santykius, o būtinybę. Taigi vykdomosios valdžios sprendimai priimti administracinių teisinių santykių metų įgauna juridinę galią, nepriklausomai nuo antrosios santykio šalies noro ar nenoro.
Geriausias to pavyzdys yra kompetetingos institucijos taikymas poveikio priemonių asmeniui, padariusiam administracinį nusižengimą (kelių eismo taisyklių pažeidimas ar pan.).
Tačiau ar tai reiškia, kad viena šalis visuomet duoda kitai šaliai tik privalomus vykdymui nurodymus?
Vis dėlto kai kurie administraciniai teisiniai santykiai kyla be abiejų šalių sutikimo, arba šalies, nesančios tarp valdymo subjektų iniciatyva, arba trečiųjų asmenų iniciatyva. Tokiu atveju jokio įsakymo elemento nėra.
Be to, jeigu administraciniai teisiniai santykiai kyla pavyzdžiui piliečio iniciatyva, tai valdinius įgalinimus turinti šalis nenaudoja jų tam, kad pilietis paklustų. Atvirkščiai – toks subjektas įgyja tam tikras pareigas prieš pilietį, o pastarasis gali pareikšti tam tikrus reikalavimus, (pvz. skundo padavimas).
Tačiau jeigu pilietis padaro administracinį teisės pažeidimą, situacija kardinaliai keičiasi. Tuomet administraciniai teisiniai santykiai kyla įgalioto subjekto iniciatyva ir jis taiko piliečio atžvilgiu poveikio priemones. Čia įgaliotasis subjektas veikia nepriklausomai nuo savo noro ar nenoro, o griežtai pagal administracinės teisės normų reikalavimus. Rezultatas – vienašalės iniciatyvos administraciniai teisiniai santykiai.
Šiuo ir kitais panašiais atvejais, tarp administracinių teisinių santykių subjektų galimi ginčai. Pavyzdžiui: pilietis gali būti nepatenkintas, dėl jam paskirtos administracinės nuobaudos. Šis nepasitenkinimas neturi įtakos administracinių teisinių santykių atsiradimui, tačiau sukelia tam tikras juridines pasekmes: pilietis turi teisę apskųsti tuos veiksmus jo atžvilgiu. Tokiu būdu kyla konkretus administracinis teisinis ginčas. Žinoma, kad civilinių teisinių ginčų sprendimui nustatyta atskira procesinė tvarka.
Tokia tvarka nustatyta ir administraciniams teisiniams ginčams spręsti. Kaip taisyklė, tokio pobūdžio ginčai sprendžiami administracine, t.t. neteismine tvarka. Tai reiškia, kad administracinių ginčų sprendimas neišeina už valstybinio valdymo sferos ribų ir yra vienas iš valstybinės vykdomosios veiklos atributų. Pilietis ginčija kompetetingos institucijos sprendimą panaudodamas administracinio skundo institutą. Tai reiškia, kad kilus administraciniam ginčui žemesnės valdymo institucijos kreipiasi į aukštesniąsias institucijas. Geriausiai administracinių skundų sprendimo tvarka, matyt, yra nustatyta LR ATPK.
Jeigu vėl pažiūrėsime į civilinius teisinius santykius pamatysime, kad jiems būdinga šalių tarpusavio atsakomybė. Administracinėje teisėje numatyta kitokia subjektų atsakomybės tvarka, jeigu jie būdami administraciniame teisiniame santykyje pažeidžia administracinės teisės normas. Šiuo atvejų vienos šalies atsakomybė kyla ne prieš kitą šalį, o betarpiškai prieš valstybės įgaliotą instituciją. Tai paaiškinama tuo, kad pažeidus administracinės teisės normas, žala daroma ne santykio šalims, o visuomenei, valstybei. Būtent todėl vykdomosios institucijos turi galias taikyti poveikio priemones administracinių teisės normų pažeidėjams. Patys subjektai, taip pat atsako už analogiškų reikalavimų pažeidimus.
Įmanoma ir vienos administracinio teisinio santykio šalies atsakomybės prieš kitą, tačiau tokie atvejai labai ir labai riboti. Jeigu pavyzdžiui; padarant administracinį teisės pažeidimą buvo padaryta materialinė žala kitai šaliai, tai sprendžiant klausimą, dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, sprendžiamas klausimas ir dėl žalos atlyginimo . Tai ir būtų atsakomybės prieš kitą šalį atvejis, tačiau jis šiek tiek išeina už administracinių teisinių santykių veikimo ribų ir pradeda veikti civilinės teisės normos.
Kaip matome iš pirmo žvilgsnio akivaizdžios ribos tarp atskirų teisinių santykių rūšių nėra jau tokios besąlygiškai izoliuotos.

1. Administraciniai teisniai santykiai susiklosto specifinėje socialinio gyvenimo srityje – valstybės valdyme, įgyvendinant viešąjį ir vidinį administravimą, administravimo subjektams vykdant viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.
2. Administraciniai teisniai santykiai turi privalomąjį subjektą – viešojo administravimo sistemos subjektą, kuriuo gali būti:
1) valstybinio administravimo subjektas.
2) savivaldybių administravimo subjektas.
3) kitas administravimo subjektas, kuriam įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus.
3. Administracinio teisinio santykio šalis, kuriai suteikti valdingi įgalinimai, turi teisę leisti teisės norminius aktus.
4. Administracinių teisnių santykių šalys yra nelygiateisės: viena santykio šalis, turinti jai suteiktus valdingus įgalinimus, priima sprendimus ir gali taikyti poveikio priemones kitos šalies atžvilgiu. Tiesioginis administracinis poveikis vieno teisės subjekto kitam. Tai vienas iš ryškiausių administracinių teisinių santykių požymių.
5. Administracinių teisnių santykių ginčai dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.
6. Administracinių teisnių santykių šalis, pažeidusi normos reikalavimus, atsako ne antrajai šaliai, bet valstybei.

Leave a Comment