Kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese

TURINYS:

ĮŽANGA.
• Tema, pagrindinės idėjos.
• Tikslas ir uždaviniai.
• Šaltiniai.
• Tyrimo metodai.
• Temos aktualumas.

I. Kreditoriai bankroto procese.
II. Kreditorių teisės procese, LR Aukščiausiojo teismo praktika šiuo klausimu.
III. Kreditorių reikalavimų patenkinimas, su tuo susijusios problemos, bei jų sprendimas praktikoje.

IŠVADOS.

LITERATŪRA.

ĮŽANGA

Bankrotas – įmonės, banko arba asmens finansinė padėtis, kuriai esant, jie nepajėgia apmokėti skolų ir vykdyti kitų turtinių įsipareigojimų. Įstatymai paprastai nustato tikslią bankroto skelbimo tvarką (procedūrą). Kuriant įmonių bankroto procedūras reguliuojančius įstatymus, yra orientuojamasi siekti šių tikslų:
1. išsaugoti įmonės veiklos tęstinumo galimybę;
2. suteikti tam tikras garantijas darbuotojams;
3. apsaugoti kreditorių interesus;
4. numatyti sankcijas įmonės administracijai už bllogą valdymą.
Šiame referate bus nagrinėjamas du iš paminėtų tikslų (antras ir trečias) kreditorių interesų apsauga (tuo pačiu ir darbuotojų garantijos, nes darbuotojai irgi pagal LR įmonių bankroto įstatymą yra kreditoriai), o būtent kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese. Šiame darbe bus aptarta keletas klausimų, tokių kaip, kas yra kreditoriai bankroto procese, kokias jie turi teises bei kaip jos padeda patenkinti kreditorių reikalavimus. Kitas klausimas, kuris bus nagrinėjamas, tai kreditorių reikalavimų patenkinimas bei tų reikalavimų tenkinimo eilė. Nagrinėjant šiuos klausimus bus remiamasi Liietuvos teismų praktika, susijusi su kreditorių reikalavimų patenkinimu bankroto procese. Šiame rašto darbe bus taip pat lyginami bankroto procedūrą reglamentavę ir reglamentuojantys teisės aktai. Ieškant atsakymo į kiekvieną klausimą bus analizuojamos ir tam klausimui aktualios problemos, pažvelgiama į minėtų klausimų teigiamas ir ne

eigiamas reguliavimo puses.
Paminėti uždaviniai, padės pasiekti šio rašto darbo tikslą – išsiaiškinti, kaip yra tenkinami kreditorių reikalavimai bankroto procese. Šiame referate bus remiamasi visų pirma norminiais teisės aktais, t.y. Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, Lietuvos Respublikos bankų įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais aktais, o taip pat moksline literatūra. Referato tema bus analizuojama, remiantis sisteminiu, lyginamuoju ir istoriniu metodu.
Nagrinėti būtent šią temą – kreditorių reikalavimų patenkinimą bankroto procese – paskatino šios temos aktualumas. Dažniausiai bankrotas yra skaudus įvykis bankrutuojančios įmonės kreditoriams, o bankrotas nėra jau toks retas reiškinys. Pagal Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos tvarkomą bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių duomenų bazę , konkrečiai pagal 2003 birželio 20 dieną pateiktą bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių sąrašą, tokių įmonių buvo du tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt dvvi. Pagal paskutinius 2004 lapkričio 8 dienos duomenis – įmonių, kurioms šiuo metu yra vykdomos bankroto procedūros, yra tūkstantis du šimtai devyniasdešimt keturios. Tokiu atveju, susidaro daugybė kreditorinių reikalavimų, kurie turi būti patenkinti tokiu būdu, kad kreditorių interesai kuo mažiausiai nukentėtų.

I. Kreditoriai bankroto procese
Kreditoriais bankroto procese gali būti tik tie, kurie nustatyti įstatymu , konkrečiai 2001 kovo 20 dieną priimto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo aktualios redakcijos (2004 04 15) 3 straipsnyje. Taigi, įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Tai bū

ūtų :
• Mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;
• Darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
• Žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelamingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
• Valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;
• Fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;
• Kiti kreditoriai.
Kreditorių sąrašas, įtvirtintas įstatyme nėra baigtinis, tačiau 3 įstatymo straipsnyje yra nustatytos tam tikros ribos, kad kreditoriai yra tik tie asmenys, kurie turi teisę iš įmonės reikalauti įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Tie kiti kreditoriai galėtų būti fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie su bankrutuojančia įmone susiję tam tikrais civiliniais santykiais, sutartiniais santykiais ir panašiai, pavyzdžiui suteikę tam tikrą paskolą, pardavę prekes, bet negavę apmokėjimo, suteikę tam tikras paslaugas ir taip toliau. Skirtumas nuo anksčiau priimtų ir dabar nebegaliojančių LR įmonės bankroto įstatymų yra tas, kad 1992 m birželio 17 dieną priimtas LR įmonių bankroto įstatymas apskritai nenustatė, kas yra įmonės kreditoriai, taip pat nenustatė ir jų sąrašo. Minėtą 1992 metų įstatymą keitė kitas 1997 metų LR įmonių bankroto įstatymas . Šio įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintas to
oks pats įmonės kreditorių apibrėžimas kaip ir 2001 metų LR įmonių bankroto įstatyme, tačiau kreditorių sąrašas kitoks. 1997 metų įstatyme, jo 3 str. buvo nurodyta, kad „įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:
1) privalomųjų mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucija, įpareigota juos surinkti;
2) darbo užmokesčio ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3) gautų valstybės vardu užsienio paskolų ir paskolų, gautų su valstybės ar Vyriausybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija.“

Sąrašas buvo baigtinis ir gana trumpas, tačiau gretai buvo padaryti šio įstatymo pakeitimai. Ir jau 2000 03 30 LR įmonių bankroto įstatymo redakcijoje kreditorių sąrašas buvo praplėstas, buvo nustatyta, kad „įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:
1) privalomųjų mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucija, įpareigota juos surinkti;
2) darbo užmokesčio ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo numatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
4) gautų valstybės vardu užsienio paskolų ir
r paskolų, gautų su valstybės ar Vyriausybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija.
5) finansinės paramos negrąžinimo atveju – Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti;
6) finansinės paramos negrąžinimo atveju – Fondas fizinių asmenų reikalavimams apmokėti už bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių supirktą perdirbti žemės ūkio produkciją.
Šioje įstatymo redakcijoje buvo paplėstas kreditorių sąrašas, tačiau ir šis sąrašas buvo baigtinis.
Nustatyti, kas yra įmonės kreditoriai yra labai svarbu sprendžiant kiekvieną konkrečią bankroto bylą, kadangi nuo to priklauso, ar bus imamasi priemonių tam tikrų asmenų (fizinių ar juridinių) kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Nes jeigu asmenys pagal įstatymą nėra kreditoriai, tai jie negalės ir reikalauti, kad jų reikalavimai būtų patenkinti. Į tai reikia atsižvelgti, o LR Aukščiausiasis teismas bei kiti teismai ir atsižvelgia nagrinėdama bankroto bylas.
Taigi pirma jau išnagrinėta sąlyga yra buvimas kreditoriumi pagal įstatymą. Ši sąlyga yra būtina, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti bankroto procese.

II. Kreditorių teisės procese.

Kreditorių teisės detaliai yra nustatytos 2001 kovo 20 dienos įstatyme , jo aktualioje redakcijoje su paskutiniais 2004 balandžio 15 dienos pakeitimais. Konkretaus straipsnio, kuris išvardintų visas kreditorių teises bankroto procese, nėra, jos išplaukia iš daugelio Įstatymo straipsnių. Viena pagrindinių teisių yra įtvirtinta 2001 metų LR įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnyje. Šiame straipsnyje yra numatyta, kas turi teisę paduoti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Minėtame įstatyme nustatyta, kad tokią teisę turi:
• Kreditorius (kreditoriai);
• Savininkas (savininkai);
• Įmonės administracijos vadovas.
• Esant tam tikrai sąlygai (nustatytai 2001m. Įstatymo 7 str.) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo privalo pateikti teismui likviduojamos įmonės likvidatorius;
Pirmi trys punktai tai yra paminėtų asmenų teisės, tai kas nustatyta ketvirtame punkte, tai jau yra pareigos įtvirtinimas – būtent likvidatoriaus pareiga paduoti pareiškimą teismui. Taigi, LR bankroto įstatymo 5 str. įtvirtinta kreditoriaus teisė paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši teisė tam tikra prasme yra pradinė priemonė kreditoriaus reikalavimams patenkinti, nes kreditorius turi teisę inicijuoti įmonės bankrotą (esant dar tam tikroms sąlygoms). Detaliau ši kreditoriaus teisė reglamentuojama Įstatymo 6 straipsnyje , jame nustatomi pagrindai, kuriems esant kreditorius ar kreditoriai gali įgyvendinti savo teisę inicijuoti įmonei bankrotą, o būtent jeigu yra bent viena iš sąlygų, nustatytų Įstatymo 4 straipsnyje:
• jei įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų arba
• jei įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, arba
• jeigu įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų,
Tokiu atveju kreditorius arba kreditoriai gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat nustatytų kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas.
Kita sąlyga yra ta, kad kreditorius (kreditoriai) prieš kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi apie savo ketinimą pranešti įmonei raštu. Pranešime turi būti nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Jeigu keliama bankroto byla bankui, tuomet bankroto bylą teismas iškelia tik jeigu yra priežiūros institucijos išvada dėl banko nemokumo (LR bankų įstatymo 84 str. 2 dalis).
Siekiant užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą, yra numatyti tam tikri etapai rengiantis nagrinėti bankroto bylą teisme. Visų pirma, įmonės vadovas turi pateikti teismui kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinė atskaitomybė, informacija apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Jeigu keliama bankroto byla bankui, tuomet banko kreditoriai apie tai nedelsiant informuojami teismo nutartyje nustatytu būdu ir dviejuose didžiausiu tiražu leidžiamuose šalies dienraščiuose viešai paskelbiamas bankroto bylą nagrinėjantis teismas, bylos numeris, bankrutuojančio banko rekvizitai bei terminai, iki kada yra priimami kreditorių reikalavimai. Teismas arba teisėjas šioje dalyje nustatytus veiksmus gali pavesti atlikti banko administratoriui (LR bankų įstatymo 85 str. 1 dalis).

Kitas etapas yra kai teismas gauna pareiškimą iškelti bankroto bylą, tuomet teismas gali kviesti į teismą įmonės kreditorius, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:
• įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą;
Nemokumo sąvoka skyrėsi pagal anksčiau galiojusius įstatymus ir pagal dabar galiojantį LR įmonių bankroto įstatymą. LLRI (Lietuvos laisvosios rinko instituto) ekspertas Remigijus Šimašius teigia, kad „Įstatymas pakeitė nemokumo kriterijų – dabar įmonė skelbiama nemokia, kai jos įsipareigojimai yra didesni nei pusė jos turto (anksčiau buvo visas turtas). Todėl dabar daugiau įmonių bus laikomos nemokiomis.“
• įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.
Taigi, pagal Įstatymo 9 straipsnį užtenka tik vienos sąlygos, nereikalaujama abiejų, kad teismas iškeltų bankroto bylą.
Tam kad būtų įmanoma patenkinti kreditorių reikalavimus, būtina atlikti tam tikrus veiksmus. O būtent, įmonės administratorius turi pareigų kreditorių atžvilgiu. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (LR Aukščiausiasis teismas 2002 gruodžio 6 dienos nutartyje pabrėžė, kad tai yra administratoriaus pareigos). Taip sudaroma galimybė užtikrinti kitų kreditorių reikalavimų tam tikrą apsaugą. Įmonės administratorius užtikrina ir kitas kreditorių teises. Įmonės administratorius teikia informaciją kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams, šaukia kreditorių susirinkimus, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.
LR įmonių bankroto įstatyme (ketvirtajame skirsnyje) nustatytas ir bankroto procesas ne teismo tvarka. Čia kreditoriai taip pat turi tam tikras teises. Bankrotas gali vykti ne teismo tvarka jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), tuo atveju, įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui.

III. Kreditorių reikalavimų patenkinimas.

LR įmonių bankroto įstatymo penktasis skirsnis reglamentuoja skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimą, kai yra iškelta bankroto byla. Išsamiau reikia aptarti kreditorių interesų gynimą bankroto bylos iškėlimo atveju.
Vienas saugiklių yra Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kuri numato, kaip gali būti disponuojama bankrutuojančios įmonės turtu. Šis reglamentavimas svarbus, nes kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš bankrutuojančios įmonės turto, todėl ir disponavimas tuo turtu turi būti atsakingas. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip negu nustatyta šio įstatymo (išskyrus tam tikras išimtis). 2004 birželio 22 dienos LR Aukščiausiasis teismas nutartyje pasisakė, kad „tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui turtas natūra nėra perduodamas. Įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas“. Asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Tai yra dar vienas saugiklis skirtas apsaugoti kreditorius ir jų reikalavimų patenkinimą, nes įstatymas nustato ne tik tai, kad ne bet kas gali disponuoti įmonės turtu, bet ir tai, kad tie asmenys, kurie valdo, naudoja ir disponuoja tuo turtu, negali su juo elgtis savo nuožiūra, negali sudaryti sandorių su trečiaisiais asmenimis, draudžiama tenkinti kai kurių kreditorių reikalavimus, vadinasi, teisė disponuoti tuo turtu yra apribota. LR bankų įstatyme (85 str. 3d. 2p.) numatyta, kad „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų  mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka (tai netaikoma įstatymų, reglamentuojančių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų funkcionavimą, bei kitų įstatymų nustatytais atvejais, kai yra tiesiogiai nurodyta, kad bankas privalo vykdyti prievoles po bankroto bylos iškėlimo.) 1998 spalio 28 dienos nutartyje LR Aukščiausiais teismas pasisakė dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo (jo nuomonė buvo pareikšta remiantis 1992 metų LR įmonių bankroto įstatymu): „Iškėlus bankroto bylą, įmonei draudžiamas finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas, išieškojimas teismine ar ne ginčo tvarka. Iš šios normos turinio aišku, kad kalbama apie tas finansines prievoles, iš jų ir mokesčius, kuriuos įmonė turėjo sumokėti iki bankroto bylos iškėlimo. Tai patvirtina ir Įmonių bankroto įstatymo 3 str., numatantis įmonės bankroto bylos iškėlimo sąlygas – negalimumą atsiskaityti su kreditoriais. Draudimas po bankroto bylos iškėlimo vykdyti finansines prievoles užtikrina dar esamo įmonės turto išsaugojimą ir užkerta galimybę skolininko piktnaudžiavimui atsiskaitant su vienu ar grupe kreditorių. Tokiu būdu įstatymas vienodai saugo visų kreditorių interesus. Tačiau šio straipsnio 7 d. numato ir įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, pareigą vykdyti einamuosius mokėjimus. Einamieji mokėjimai negali būti suprantami tik kaip būtini atsiskaitymai užtikrinant įmonės veiklos materialinį aprūpinimą, bet ir visi tie mokėjimai, kuriuos įmonė privalo periodiškai mokėti įstatymų ir kitų normatyvinių aktų nustatyta tvarka.“ LR Aukščiausiasis teismas tuo pačiu klausimu pasisakė ir 2004 rugsėjo 27 dienos nutartyje, jis konstatavo, kad „Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Ši norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Tokiu būdu bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme numatytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl yra negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, pasireiškiantis ir tarpusavio reikalavimų įskaitymu, iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus.“ Trečią kartą LR Aukščiausiasis teismas minėtu klausimu pasisakė, kad „Teisėjų kolegija nurodo, jog tarpusavio reikalavimų įskaitymo draudimas įmonei iškėlus bankroto bylą teisiškai reikšmingas ir tuo, jog visas bankrutuojančios įmonės turtas, tiek faktiškai valdomas bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, tiek ir įgytas įmonės naudai pagal prievoles, kurių vykdymo laikas suėjo po bankroto bylos iškėlimo, tampa įmonės kreditoriams dalytinu turtu. Dėl to minėtas įskaitymo draudimas užtikrina, jog kiekvienas tos pačios eilės kreditorius tenkina turimus reikalavimus proporcingai pagal sumas, gautas iš viso įmonei priklausančio turto pardavimo, o atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais, t. y. negali būti išskirtinis. Taigi joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus, nes toks visiškas kreditoriaus reikalavimų patenkinimas dėl visiško įskaitymo reikštų proporcingumo principo, jog visi tos pačios eilės kreditoriai turi vienodas teises į savo reikalavimų tenkinimą, pažeidimą.“

Trečias saugiklis, kuris nustatytas 14 str. yra tas, kad visi sandoriai, kurie sudaryti pažeidžiant 14 str. 1 dalyje nustatytus draudimus (sutartys su atskirais kreditoriais, tam tikrų finansinių įsipareigojimų vykdymas), yra negaliojantys nuo jų sudarymo. LR Civilinio kodekso 1.95 str. 1 dalis taip pat nustato, kad „pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento).“ Įstatymas nustato, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Vadinasi, norint pripažinti sudarytus sandorius negaliojančiais, reikia kreiptis į teismą su ieškiniu.
Kita situacija, susijusi su kreditorių reikalavimų tenkinimu, yra ieškinių, pareikštų teismuose iki bankroto bylos iškėlimo, tenkinimas. Tai reglamentuoja Įstatymo 15 straipsnis, kuriame nustatyta, kad apie iškeltas bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, bei baudžiamąsias bylas, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai ir (arba) areštuotas įmonės turtas, įmonės vadovas privalo per 5 dienas nuo dokumentų gavimo dienos pranešti teismui. Visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. LR Aukščiausiasis teismas 1999m. gegužės 31 dienos nutartyje konstatavo tai, kad „tokiu būdu, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar kreditorius finansinius reikalavimus pateikė tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus civilinis ieškinys buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžiamosios bylos, klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.“ Taip turėtų būti apsaugotas kreditorių reikalavimų patenkinimas, nes visos bylos, susijusios su turtiniais reikalavimais perduodamos vienam įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kad visų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami Įstatyme nustatytu eiliškumu.
Kreditorių reikalavimų patenkinimui reikšmės turi ir Įstatymo nustatyti mokėjimo terminai, konkrečiai 16 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. 2003 kovo 26 dienos nutartyje LR Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad „Iškėlus bankroto bylą, visi bankrutuojančios įmonės kreditoriai, nepriklausomai nuo to, ar jau suėję bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų įvykdymo terminai, turi teisę pareikšti teismo paskirtam tos įmonės administratoriui savo finansinius reikalavimus ir nurodyti prievolės įvykdymo garantijas.“ Tokiu būdu kreditoriai, kurie dar negali reikalauti skolos grąžinimo, iškėlus bankroto bylą turi visišką teisę to reikalauti ir jiems nereikia laukti, kol sueis sutartyje nustatytas terminas, tokiu būdu tokių kreditorių reikalavimai bus tenkinami kartu su visų kitų kreditorių reikalavimus pagal Įstatyme nustatytą eilę ir tvarką.
Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš įmonės turto ir lėšų, todėl Įstatyme (18 str.) įtvirtinta nuostata, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui. Jeigu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtas buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, visi arešto dokumentai ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir apie tai pranešama turto saugotojui.
Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Todėl LR įmonių bankroto įstatyme , jo 19 straipsnyje kalbama apie darbo santykių reguliavimą. Administratorius per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Su atleidžiamu darbuotoju atsiskaitoma Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka – t.y. pagal Įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tokios nuostatos įtvirtintos įstatyme tam, kad apgintų labiausiai pažeidžiamų asmenų interesus, todėl nustatomas terminas, per kurį darbuotojai turi būti įspėti ir atleisti, kad galėtų ieškotis kito darbo, o nepavykus iš karto jo rasti, tai turėtų dalinai kompensuoti paskirta dviejų mėnesių išeitinė išmoka.
Tam tikra kreditorių apsauga yra numatyta ir tuo atveju, jeigu nustatomas tyčinis bankrotas. Taigi, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tokiu atveju, sandoriai bus laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos ir bus taikoma restitucija, o įmonė galės daugiau lėšų skirti atsiskaitymui su kitais kreditoriais.
Kreditorių teisės, kurias jie turi jau bankroto byloje, yra nustatytos Įstatymo 20 straipsnyje. Iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę:
• per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą;
Pagal anksčiau galiojusį LR įmonių bankroto įstatymą dėl šios kreditorių teisės yra pasisakęs LR Aukščiausiasis teismas 1997m. rugsėjo 17 dienos bei 1998m. sausio 5 dienos nutartyse. Jo nuomone, galima atstatyti praleistą terminą reikalavimams pareikšti jei priežastys termino praleidimo yra svarbios, taip LR Aukščiausiasis teismas pabrėžė tuomet galiojusio įstatymo nuostatą, kad yra numatyta teismo teisė priimti kreditoriaus finansinius reikalavimus, pareikštus pasibaigus numatytam terminui, jeigu teismas pripažins, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LR Aukščiausiasis teismas 1999m. spalio 27 dienos nutartyje konstatavo, kad „jei kreditorių reikalavimai, grįsti vykdomaisiais raštais, buvo nepateikti dėl to, kad antstolių kontora uždelsė perduoti vykdomąsias bylas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tai negali būti vertinama kaip finansinių reikalavimų pateikimo bankrutuojančios įmonės administratoriui termino praleidimas iš kreditoriaus pusės.“ 2002m spalio 30 dienos nutartyje LR Aukščiausiasis teismas pasisakė, „kad LR įmonių bankroto įstatyme teismui suteikta teisė iki bankroto bylos nagrinėjimo pabaigos priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytą terminą, tačiau tai nereiškia, kad teismas finansinius reikalavimus į kreditorių sąrašą turi įtraukti per tą patį terminą, kuris nustatytas finansiniams reikalavimams pateikti“. 1998 01 05 nutartyje Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad nei LR įmonių bankroto įstatymas, nei LR komercinių bankų įstatymas nenumato, kad kreditorius savo finansinius reikalavimus galėtų pateikti po bankroto bylos nagrinėjimo pabaigos.
• kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ir kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų;
• dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus;
• kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.
Kreditorius, kuris siekia, kad jo reikalavimai būtų patenkinti, pats turi imtis tam tikros iniciatyvos. Visų pirma, jis turi pateikti savo reikalavimą, taip pat ir visus dokumentus, kurie patvirtintų to reikalavimo tikrumą, o jei reikalavimas užtikrintas, tai turi būti pateiktas ir kreditoriaus reikalavimo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas. Kreditorius gali dalyvauti ir ginti savo reikalavimus ir kitais aktyviais jau išvardintais veiksmais.
Kreditoriams savo teises padeda įgyvendinti kreditorių susirinkimas. Pirmasis kreditorių susirinkimas šaukiamas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos. Nustatytas gana trumpas terminas, tam kad kreditorių reikalavimai būtų užtikrinti kuo efektyviau. Iškėlus bankroto bylą, pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – administratorius. Ši nuostata garantuoja tai, kad kreditorių susirinkimas būtinai bus sušauktas, nes teisė sušaukti pirmą susirinkimą skirta teismui arba administratoriui, kai teismas jam tai paveda. Kitus kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turi teisę kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų Įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos. Tokiu būdu yra ribojama galimybė smulkesniems kreditoriams reikalauti sušaukti susirinkimą, tačiau tai yra tarsi tam tikra garantija, kad smulkūs kreditoriai negali kada tik panori reikalauti šaukti kreditorių susirinkimo. Kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti bankrutuojančios įmonės savininkas (savininkai) arba jo atstovas, administratorius, valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo atstovas, įgaliotas akcininkų (pajininkų) atstovas, taip pat savivaldybės, kurios teritorijoje yra bankrutuojančios įmonės nekilnojamas turtas, įgaliotas atstovas. Tokiu būdu savininkas, administratorius, savivaldybės atstovai gali prižiūrėti, kaip vyksta kreditorių susirinkimai, tačiau teisę balsuoti turi tik kreditoriai, tokiu būdu jie geriausiai gali atstovauti savo interesus kreditorių susirinkime, nes būtent jų reikalavimai turi būti patenkinti.
Kreditoriai kreditorių susirinkimo pagalba gan plačiai gali įgyvendinti savo teises, lemti tolimesnę įmonės padėtį. Kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimą dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, apribojimų arba nutraukimo, teikti teismui pasiūlymus dėl ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo. Iš tikrųjų tai gan platūs įgaliojimai kreditoriams, tokiu būdu kreditoriai gali padaryti viską, kas įmanoma, kas atitinka jų interesus ir kas padėtų efektyviausiai užtikrinti jų reikalavimų patenkinimą. Jie gali nuspręsti, kad realiausia savo reikalavimų įvykdymą užtikrinti įmonės veiklos tęsimu arba jos nutraukimu, o gal net uždraudimu disponuoti įmonės turtu. Kreditorių susirinkimas taip pat gali priimti nutarimą dėl taikos sutarties sudarymo, gali siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Taigi, kreditorių susirinkimo teisės gali turėti lemtingą įtaką įmonės tolimesniam funkcionavimui.
Kreditorių susirinkimo sprendimai įforminami nutarimais. Nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus tam tikras Įstatymo nustatytas išimtis. Įstatymas taip pat nustato, kad kiekvienas kreditorius turi teisę raštu pareikšti kreditorių susirinkimui savo nuomonę (už ar prieš) dėl kiekvieno nutarimo. Šios nuomonės įskaitomos į kreditorių susirinkimo (taip pat ir pakartotinio susirinkimo) balsavimo rezultatus ir apie tai turi būti paskelbta kreditorių susirinkimo metu. Jeigu nutarimui priimti susirinkime balsų nepakako, administratorius per 15 dienų sušaukia pakartotinį kreditorių susirinkimą. Pakartotiniame kreditorių susirinkime nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams. Kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.
Įstatyme taip pat numatyta tokia kreditorių susirinkimo teisė, kaip spręsti klausimą dėl kreditorių komiteto sudarymo bei dėl perdavimo jam visas ar dalį kreditorių susirinkimo teisių. Kreditorių komitetą gali rinkti pirmasis arba kiti kreditorių susirinkimai. Kreditorių komiteto nariu turi būti išrinktas bent vienas asmuo, kuris yra įgaliotas ginti su darbo santykiais susijusius reikalavimus, jeigu įmonė turi tenkinti darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Kreditorių komitetą turi sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai. Kreditorių komitetas kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų.
Tam kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti, jie turi būti patvirtinti. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditoriai turi teisę atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų. Kreditorius reikalavimų atsisakymą teismui pateikia raštu. Teismas reikalavimų atsisakymą priima nutartimi, atitinkamai sumažina kreditorių reikalavimų sumą ir išbraukia reikalavimų atsisakiusį kreditorių iš kreditorių sąrašo (jeigu jis atsisakė visų reikalavimų). Įmonės bankroto proceso metu kreditoriaus reikalavimai gali būti perleisti kitam kreditoriui arba asmeniui. Šių reikalavimų eilė, nustatyta pagal Įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nesikeičia.
Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Suinteresuotų asmenų prašymu gali būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas. Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. Tokiu būdu kreditoriai gali įgyvendinti savo teisę dalyvauti teismo procese, kai nagrinėjama jų byla, taip gali geriausiai atstovauti savo interesus ir tikėtis savo reikalavimų patenkinimo.
Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jei jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Ši nuostata įtvirtinta tam, kad nebūtų piktnaudžiaujama teise paduoti atskirąjį skundą, kad minėtas teismo nutartis galėtų skųsti tik iš tikrųjų suinteresuoti asmenys, būtent tie, kurių reikalavimų suma yra didesnė nei du šimtai penkiasdešimt litų, tokiu atveju tie kreditoriai, kurių suma pinigine išraiška nėra didelė, skųstis atskiruoju skundu negalės. Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu be abejo gali skųsti kreditoriai, kuriems jos priimtos, kadangi tokios nutartys tiesiogiai daro įtaką tokiam kreditoriui.
Vykstant bankroto procesui praktiškai galimi du variantai: arba teismas išnagrinėjęs bankroto bylą, ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto arba jeigu yra kreditorių, administratoriaus ar įmonės savininko pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, kurią pasirašo visi kreditoriai, turintys reikalavimus, nepatenkintus iki taikos sutarties pasirašymo dienos. Tokiu būdu kreditoriai sprendžia, ar inicijuoti taikos sutarties pasirašymą ar leisti teismui bankrutuojančią įmonę likviduoti, o tai priklauso nuo to, kaip kreditorių nuomone bus geriau patenkinti jų kreditoriniai reikalavimai.
Kai teismas patvirtina kreditorių reikalavimus, ir jau žinoma, kiek įmonė skolinga kiekvienam kreditoriui, reikia išsiaiškinti, kokia tvarka tie reikalavimai turi būti patenkinti. Kadangi realiai bankroto byla įmonei yra keliama, kai ji negali atsiskaityti su savo kreditoriais, nes skolos viršija daugiau kaip pusę turimo turto ir lėšų. Susidaro situacija, kai visų kreditorių reikalavimai negalės būti patenkinami, tuomet reikia vadovautis reikalavimų tenkinimo tvarka, nustatyta Įstatyme. Konkrečiai Įstatymo aštuntasis skirsnis reglamentuoja įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką bankroto proceso metu.
Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami Įstatymo nustatyta tvarka – nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka , o kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams. Turto pirkimo–pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nustatyta tvarka registruojant pirkimo–pardavimo sutartis. Kitų bendrovių akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kuriuos turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, parduodami vertybinių popierių apyvartą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurios parduodamos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Uždarosios akcinės bendrovės, kurios akcijos yra parduodamos, akcininkai turi teisę akcijas įsigyti pirmumo tvarka. Akcijos parduodamos asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą. Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka , pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Kaip panaudoti neparduotą turtą, sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų. Šiuo atveju teisė spręsti dėl likusio neparduoto įmonės turto likimo tenka tiems, kreditoriams, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų. Taip jie iš dalies gali patenkinti savo reikalavimus, nusprendę, kaip panaudoti tą likusį turtą. Tie kreditoriai, kurių reikalavimai buvo patenkinti, neturi teisės daryti įtakos kitų kreditorių sprendimui.
Visų kreditorių reikalavimai tenkinami tam tikru eiliškumu, kuris yra nustatytas Įstatymo 35 straipsnyje. Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal 35 straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos – LR Aukščiausiasis teismas 2003 lapkričio 26 dienos nutartyje pažymėjo, „kad į kreditoriaus reikalavimo apimtį įtraukiamos tik susikaupę iki bankroto bylos iškėlimo delspinigiai ir palūkanos, o iškėlus bankroto bylą šių finansinių sankcijų skaičiavimas nutraukiamas“). Tačiau dar anksčiau, nepaisant eiliškumo atskirai nuo kitų kreditorių reikalavimų yra tenkinami reikalavimai, kurie yra tam tikru būdu užtikrinti. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. LR Aukščiausiasis teismas 2004 rugsėjo 8 dienos nutartyje konstatavo, kad „įkeičiamu turtu užtikrinamas ne tik kreditoriaus pagrindinis reikalavimas į paskolos sumos dydį, bet ir su juo susijęs išvestinis reikalavimas į palūkanų bei delspinigių priteisimą. Įkeitimu užtikrinant paskolos sutarties vykdymą, yra užtikrinamas visų kylančių iš paskolos sutarties įsipareigojimų vykdymas, įskaitant ir netesybas, o ne vien tik paskolos sumos grąžinimas.“ Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka (LR įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Tai pabrėžė ir LR Aukščiausiasis teismas 2002 spalio 21 dienos nutartyje. Joje taip pat buvo nagrinėta situacija, kai kreditorius norėjo, kad jo reikalavimai būtų tenkinami pirmiausia, nes jie užtikrinti hipoteka, tačiau paaiškėjo, kad hipoteka nebuvo įregistruota, todėl LR Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad hipotekos apskritai nebuvo ir to kreditoriaus reikalavimai turi būti tenkinami LR bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra kartu su visų kreditorių reikalavimais pagal eiliškumą. Patenkinus kreditorių reikalavimus, užtikrintus hipoteka ar įkeitimu, kitų kreditoriniai reikalavimai jau tenkinami Įstatymo nustatytu eiliškumu:
• Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
Pirmąja eile tenkinamiems kreditorių reikalavimams neturi būti priskirtas apskaičiuotas, su darbo užmokesčiu susijęs fizinių asmenų pajamų mokestis.
• Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.
• Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą. 2004 rugsėjo 8 dienos nutartyje LR Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija konstatavo, „kad tos pačios eilės kreditoriai į jiems paskirstytinas likviduojamos dėl bankroto įmonės lėšas turi teisę pretenduoti lygiais pagrindais, tai reiškia, jog turi būti išlaikomas skirstomų lėšų paskirstymo kreditoriams proporcingumas visuomet, kai esamų lėšų nepakanka visiškam kreditorių reikalavimų tenkinimui.“ Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.
Praktikoje kyla problemų, todėl kad 1992 metų LR įmonių bankroto įstatymas (29straipsnis) nustatė kitokią kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę:
• Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, taip pat gyvybės atėmimo, reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą ir neapmokėtą žemės ūkio produkciją;
• Antrąja eile yra tenkinami reikalavimai dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir netesybų;
• Trečiąja eile yra tenkinami įkaitu garantuoti kreditorių reikalavimai, teismo ir administravimo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, reikalavimai apmokėti prekes, kurie pateikti nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo ar viešo įmonės paskelbimo bankrutuojančia dienos iki teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimo likviduoti įmonę priėmimo dienos, taip pat kiti reikalavimai, kylantys dėl sprendimų, kuriuos priėmė administratorius bylos nagrinėjimo metu; reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į valstybės ir savivaldybių biudžetą.
• Ketvirtąja eile yra tenkinami visi kiti kreditorių reikalavimai.
Dažnai kreditoriai atsižvelgdami į naujesnį įstatymą (1997 metų) reikalaudavo, kad įkeitimu užtikrinti reikalavimai būtų tenkinami be eilės, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad įmonės bankrotas būdavo iškeltas iki 1997 metais įsigaliojusio LR įmonių bankroto įstatymo. LR Aukščiausiasis teismas ne vieną kartą yra pasisakęs, kad kreditorių reikalavimai yra tenkinami pagal tą LR įmonių bankroto įstatymo redakciją, pagal kurią buvo įmonei iškelta bankroto byla (LR Aukščiausiojo teismo 2002 birželio 24d., 2002 spalio 21d., 2003 kovo 26d., 2003 rugsėjo 10d., 2003 lapkričio 26d. nutartys).
LR bankų įstatymas numato specifinę kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Kai vykdomas banko bankrotas, nustatant kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, reikia specialiu įstatymu ir remtis, o ne LR įmonių bankroto įstatymu, nes LR bankų įstatyme (83 str.) nustatyta, kad bankų bankroto procedūras reglamentuoja LR bankų įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas ir Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis Įstatymas (LR bankų įstatymas) bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. Taigi, LR bankų įstatyme nustatyta (87str.), kad:
• Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.
• Antrąja eile tenkinami valstybės įmonės Indėlių ir investicijų draudimas reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme, išmokėjimu.
• Trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija.
• Ketvirtąja eile tenkinami kiti banko kreditorių, išskyrus nurodytus šio straipsnio(87str.) 1, 2, 3, 5 ir 6 dalyse, reikalavimai.
• Penktąja eile tenkinami kreditorių reikalavimai pagal sandorius, turinčius visus pasitikėtinės (subordinuotos) paskolos požymius.
• Šeštąja eile tenkinami banko akcininkų, turinčių banko kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, banko stebėtojų tarybos narių, banko valdybos narių ir banko administracijos vadovų reikalavimai.
Tokiu atveju nagrinėjant bylas, kartais kyla problemų nustatyti kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką ir eiliškumą. Reikėtų visuomet nustatyti, kokio pobūdžio tai įmonė ir tuomet atitinkamai pritaikyti įstatymą, jeigu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką nustato specialus įstatymas (pvz., draudimo įstatymas, bankų įstatymas), tai juo reikėtų ir vadovautis, pagal tuose įstatymuose įtvirtintą eiliškumą reikia ir nustatyti kokia tvarka bus tenkinami kreditorių interesai.

IŠVADOS

Šiame rašto darbe buvo nagrinėjama tema – kreditorių reikalavimų patenkinimas bankroto procese. Išanalizuoti šią tema padėjo įžangoje nustatytų uždavinių išsprendimas. Pirmoje referato dalyje buvo analizuojama kreditorių sąvoka. Tai buvo svarbu nustatyti, kadangi nuo to priklauso, kokie asmenys gali inicijuoti bankroto bylą, kieno reikalavimai gali būti tenkinami po bankroto bylos iškėlimo ir išnagrinėjimo. Jeigu tam tikras asmuo nėra kreditorius pagal įstatymą, tokiu atveju asmuo neturės jokių teisių, kurias įstatymas suteikia įmonės kreditoriams bankroto procese. Supratimas, kas yra kreditoriai (jų sąvoka) įmonės bankroto procese, nesiskiria bankrotą anksčiau reglamentavusiuose ir dabar reglamentuojančiuose įstatymuose, tačiau jų sąrašas kiekviename įstatyme buvo skirtingas. Kreditoriai nustatomi pagal tą įstatymą, kuris galiojo bankroto bylos iškėlimo metu.
Antroje šio darbo dalyje buvo aiškintasi, kokios yra kreditorių teisės, kadangi kreditoriai siekia savo kreditorinių reikalavimų patenkinimo naudodamiesi savo teisėmis, o jos gana plačios. Kreditoriai gali inicijuoti įmonės bankrotą, spręsti ar byla bus nagrinėjama teisme, ar bankrotas vyks ne teismine tvarka, taip pat gali nuspręsti nebekelti įmonei bankroto bylos, jei jų nuomone savo reikalavimus geriausiai galės patenkinti, kai įmonė toliau tęs savo veiklą. Dauguma savo teisių kreditoriai įgyvendina per kreditorių susirinkimą arba administratoriaus pagalba. Viena kreditorių teisių yra teisė pateikti administratoriui savo reikalavimus, taip pat juos patvirtinančius įrodymus, o jei tie reikalavimai užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, tuomet pateikti ir tai patvirtinančius dokumentus. Gal ir sunkiai suvokiama situacija, kad kreditorius pamirštų, jog jam įmonė skolinga, nelabai reali situacija, ir kad kreditorius neprisimintų, jog turi pateikti savo reikalavimus, tačiau praktikoje pasitaiko situacijos, kad kreditoriai praleidžia kreditorinių reikalavimų pateikimo terminą. Reikia tuomet išsiaiškinti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ar ne. Jeigu taip įvyksta dėl aplaidumo, tuomet jo pareiškiami reikalavimai gali būti nepriimti. Bet tuo atveju, kai terminas reikalavimams pareikšti praleistas dėl administratoriaus kaltės ar kitų svarbių priežasčių, tuomet terminas gali būti atnaujintas, o kreditorius turės galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę į tinkamą kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Iš tikrųjų kreditoriai turi gana daug teisių, kurias gali efektyviai įgyvendinti. Svarbiausia tai, kaip tomis teisėmis kreditorius sugeba naudotis, kadangi Įmonių bankroto įstatymas sudaro realias galimybes kreditoriams patiems užsitikrinti efektyvų savo kreditorinių reikalavimų įvykdymą.
Trečioji referato dalis apėmė plačiausią sritį – kreditorių reikalavimų patenkinimą bankroto proceso metu. Visų pirma, kad kreditoriniai reikalavimai galėtų būti patenkinti, reikia uždrausti disponuoti įmonės turtu ir perduoti jį saugoti, būtent todėl, kad su kreditoriais atsiskaitoma iš to įmonės turto ir lėšų, kuris dar likęs. O jo turi būti likę, nes įmonė tampa nemoki, kai jos skolos viršija pusę, o ne visą įmonės turtą. Jeigu kai kurie kreditoriai jau kreipėsi į teismą dėl skolos grąžinimo, o nespėjus tų bylų išnagrinėti iškeliama bankroto byla, tuomet visos iki tol iškeltos bylos perduodamos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Taip geriausiai įgyvendinamas kreditorių lygiateisiškumo principas, kadangi jų reikalavimai tenkinami iš to paties įmonės turto, laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo. Tokiu būdu kiekvienam kreditoriui suteikiamos tokios pačios teisės, ir nė vienas negali turėti privilegijų. Kreditorių reikalavimų patenkinimas taip pat gali būti apsaugotas, jeigu nustatoma, kad įmonei buvo iškeltas tyčinis bankrotas, tuo atveju tikrinami per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudaryti sandoriai, ir jeigu jie priešingi įmonės tikslams, tuomet gali būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir taikoma restitucija. Tokiu atveju bus atstatyta padėtis, kuri buvo iki neteisėto sandorio sudarymo. Jei tam tikras turtas buvo neteisėtai parduotas (pvz., prieštaraujant juridinių asmenų veiklos tikslams ar interesams), tuomet pritaikius restituciją įmonė atgaus turtą (gali būti, kad jo vertė iš tikrųjų didesnė, negu kad turtas buvo parduotas). Tokiu būdu, atsiras daugiau lėšų, kurios bus panaudojamos atsiskaitymui su kreditoriais.
Kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti, jų sąrašą administratorius turi pateikti teismui, o teismas turi juos patvirtinti. Nepagrįsti reikalavimai nėra tvirtinami ir jie nebus patenkinti iš bankrutuojančios įmonės turto. Kai įmonės turtas parduodamas iš varžytinių, tada nustatoma kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, t.y. pagal LR įmonių bankroto įstatyme nustatyta eiliškumą. Realiausia, kad bus patenkinti tų kreditorių reikalavimai, kurie buvo užtikrinti įkeitimu arba hipoteka. Likusių kreditorių reikalavimai bus tenkinami pagal eiles. Pagal tai, kiek įmonių kasmet bankrutuoja, galima spręsti, kad realiausia tikėtis, jog kreditoriniai reikalavimai bus patenkinti tuomet, kai jie buvo užtikrinti hipoteka ar įkeitimu. Šiek tiek situacija pagerėjo ta prasme, kad dabar numatytas kitoks nemokumo apibrėžimas. Anksčiau įmonė galėjo būti skelbiama nemokia, kai skolos buvo lygios įmonės turtui ar jį viršijo. O pagal dabartinį Įstatymą, įmonė gali būti pripažinta nemokia, kai jos skolos viršija pusę įmonės turto ir lėšų. Taigi, anksčiau (kai galiojo 1992m., vėliau 1997m. Įmonių bankroto įstatymas) ypač buvo aktualu, kad reikalavimai būtų užtikrinti. Dabar lyg ir susidaro galimybė anksčiau imtis prevencijos, kai tik įmonės skolos auga, o turtas mažėja, kai dar nėra tokios situacijos, kai įmonė skolinga daugiau negu turi turto.
Išnagrinėjus nustatytus uždavinius, paaiškėja, kad yra dvi pagrindinės problemos, susijusios su kreditorių reikalavimų patenkinimu bankroto procese. Pirmoji problema būtų pats bankrotas, kadangi realiai visų kreditorių reikalavimai niekada nebus patenkinti (tam ir yra keliama bankroto byla, kad bent su dalimi kreditorių būtų atsiskaityta), o kai įmonė nebetęsia savo veiklos, tai likusieji kreditoriai niekada negalės išsireikalauti to, kas jiems priklauso, nes pasibaigus bankroto bylai, jokie reikalavimai nebegalimi. Antroji, šiek tiek mažesnė, problema yra įstatymų kaita, kadangi dažnai, iškėlus bankroto bylą, susipainiojama, kokias teises turi kreditoriai ir kaip jų reikalavimai gali būti patenkinti. Labai daug atvejų nagrinėjo LR Aukščiausiasis teismas ir padėjo išsiaiškinti, kaip elgtis tokiose situacijose, kai bankroto byla iškeliama galiojant vienam Įmonių bankroto įstatymui, o bankroto bylos eigoje Įmonių bankroto įstatymas pakeičiamas. LR Aukščiausiasis teismas daugybę kartų konstatavo, kad bankroto bylą nagrinėjama, o su kreditoriais atsiskaitoma ta tvarka, kuri buvo nustatyta įstatymu, galiojusiu bankroto bylos iškėlimo metu. Tokiu būdu yra užtikrinami kreditorių teisėti lūkesčiai (jeigu kreditoriai inicijavo bankroto bylą, jie žino, kaip ta byla gali baigtis, nepaisant to, kad įstatymas pakeičiamas).

LITERATŪRA:

1. LR civilinis kodeksas//Valstybės žinios, 2000 m. liepos18 d., Nr. VIII-1864
2. LR įmonių bankroto įstatymas//Valstybės žinios, 1992 rugsėjo 15d., Nr. I-2880
3. LR įmonių bankroto įstatymas//Valstybės žinios, 2001 kovo 20d., Nr. IX-216
4. LR įmonių bankroto įstatymas//Valstybės žinios, 1997 birželio 17d. Nr. VIII-270
5. LR bankų įstatymas//Valstybės žinios, 2004 m. kovo30 d., Nr. IX-2085
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų patvirtinimo“//Valstybės žinios, 1997 spalio 7d., Nr.91-2281
7. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra http://www.svv.lt/index2.php?article=74
8. Lietuvos laisvosios rinko institutas – http://www.lrinka.lt/Komentarai/Bankrotas.phtml
9. http://www.svv.lt/verslo_zinynas/bankrotas.html – Bankrotas
10. Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos http://www.bankrotodep.lt/Aktai.php
11. LR draudimo įstatymas//Valstybės žinios, 2003 m. rugsėjo18 d., Nr. IX-1737
12. LR Aukščiausiojo teismo praktika:
• 1.9 Dėl bankroto bylos iškėlimo, skolų mokėjimo ir finansinių įsipareigojimų terminų, Teismų praktika, 2000m., Nr.13, psl. 47.
• 1.32. Dėl bankroto bylos iškėlimo, Teismų praktika, 2000m., Nr. 14, psl. 197.
• 1.30 Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus sudaromo kreditorių sąrašo, Teismų praktika, 1999m., Nr. 12, psl. 149.
• 2001 12 21 nutarimas Nr. 33 Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose. Teismų praktika, 2001 m. Nr. 16, psl. 291.
13. LR Aukščiausiojo teismo 36 nutartys (iki 2001 ir po 2001 metų), susijusios su bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimu, http://www.lat.litlex.lt/Nutartys/cnut/2001/kat2001c/katerc.htm.

Leave a Comment