Kompiuterinių programų teisinė apsauga

Kompiuterinių programų teisinė apsauga

Kursinis darbas

Turinys

1.Įžanga 3
2.Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas. 5
2.1.Kompiuterinės programos sąvoka. 5
2.2.Kompiuterinės programos, kaip kūrybinės veiklos rezultatas 6
2.3.Autorinės teisės taikymas kompiuterinėms programos. 7
3.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektai 10
4.Teisių į kompiuterinę programą apsauga 12
4.1.Autorinė teisinė kompiuterinių programų apsauga 12
4.2.Autoriaus asmeninės neturtinės ir turtinės teisės 13
4.3.Programos naudojimas 16
4.4.Teisių į kompiuterinę programą gynimas 17
4.5.Kolektyvinė turtinių teisių apsauga 19
4.6.Autorinės teisės galiojimo laikas 20
5.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos reglamentavimas tarptautinėje teisėje 20
6.Išvados 23
Literatūra 24

1.Įžanga
XXa. technikos ir technologijos revoliucija sukėlė panašaus masto pasikeitimus, kaip ir maždaug prieš dvejus amžius pramoninė revoliucija. Kompiuterių paplitimas ir informacinių technologijų tobulėjimas smarkiai pakeitė ir iki šiol keeičia žmonių darbą, laisvalaikį ir net pačią visuomenę. Pirmąją tokių pasikeitimų bangą sukėlė kompiuterių, galinčių efektyviau apdoroti didelį informacijos kiekį sukūrimas. Pirmieji kompiuteriai buvo galingos elektroninės skaičiavimo mašinos, naudojusios specialiai joms sukurtas programas. Pirmųjų kompiuterių eksploatavimas, priežiūra ir patys kompiuteriai buvo ypatingai brangūs. Juos naudojo tik didelės valstybinės organizacijos ir pajėgiausios privačios firmos, todėl teisinė apsauga kompiuterinėms programoms nebuvo ypatingai svarbi ar reikalinga. Tačiau fenomenalus techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė kitą technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auuga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Toks masinis kompiuterių paplitimas ir naudojimas sąlygojo milžinišką kompiuterinių programų poreikį. Deja, tokie poreikiai buvo pradėti tenkinti neteisėtai kopijuojant kompiuterines programas. Staigiai augančiai kompiuterinių pr

rogramų pramonei, siekusiai patenkinti paklausą naujoms ir tobulesnėms programoms, piratinės produkcijos apimtys ėmė kelti grėsmę. Esant didelėms piratinės produkcijos apimtims, be efektyvios teisinės kompiuterinių programų apsaugos, nebūtų ir investicijų į naujų kompiuterinių programų kūrimą ir tobulinimą, nes bet kokios programinės produkcijos kaina būtų per aukšta, dėl nedidelių pardavimų apimčių. Kompiuterinių programų pramonei pirmoji didelė problema ir buvo teisinių apsaugos priemonių nuo neteisėto kopijavimo nebuvimas, o, be to, įstatimleidystės abejingumas sprendžiant tokias problemas. Nuo septintojo iki aštuntojo dešimtmečio kompiuterinių programų gamintojai galėjo apsaugoti savo produkciją nuo piratavimo tik sudarydami sutartis su asmenimis ir organizacijomis, kurioms bus gaminama programinė įranga. Nuo aštuntojo dešimtmečio šią problemą daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių ėmė spręsti peržiūrėdamos ir keisdamos autorinių teisių įstatymus priderinant juos kompiuterinėms programoms apsaugoti. Tokiu būūdu pirmosios problemos buvo išspręstos. Tačiau tai dar neišsprendė visų problemų, nes pasaulyje beveik pusė naudojamos kompiuterinių programų produkcijos yra piratinė („International Planning and Research Corporation“ atliktų tyrimų duomenimis 1996 metais ji sudarė 43%). Todėl kompiuterinių programų teisinė apsauga yra ypatingai svarbi ir reikalauja detalaus teorinio nagrinėjimo bei praktinio taikymo. Kompiuterinių programų teisinės apsaugos priemonių reikalingumas ir svarba yra neabejotina. Tačiau nesutarimai kyla dėl apsaugos priemonių formų ir apimties. Autorinės teisės teikiamos apsaugos priemonės gali būti taikomos tik jau sukurtoms kompiuterinėms programoms, ta
ačiau autorinė teisė negali būti taikoma idėjoms, metodams, atradimams, principams kurie gali būti reikšmingi kuriant kompiuterines programas. Todėl kyla problema dėl patentų teisės ir kitų intelektualinės nuosavybės apsaugos priemonių taikymo kompiuterinėms programoms.
Kompiuterinių programų teisinė apsauga ypač aktuali Lietuvai, kurios teisinės sistemos kūrimas dar nėra išbaigtas. Nors Lietuvoje kompiuterinių programų pramonė nėra taip išvystyta kaip kitose šalyse, tačiau kompiuterinių programų teisinė apsauga yra svarbi užtikrinant Lietuvos, o ypač užsienio šalių autorių interesus ir teises, tokiu būdu sudarant sąlygas palankiam kompiuterinių progamų pramonės plėtojimui. Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje kompiuterinių programų teisinė apsauga nėra išplėtota ir efektyvi („International Planning and Research Corporation“ duomenimis 1996 metais Rytų europoje, taip pat ir Lietuvoje apie 80% naudojamų kompiuterinių programų buvo nelegaliai įsigytos), nes pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis kopiuterinių programų teisinę apsauga – Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas – įsigaliojo palyginti neseniai, 1996 metų vasario 29 dieną. O iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 metų nutarimas „Dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos“ nebuvo išsamiai reglamentuojantis kompiuterinių programų teisinę apsauga, neaprėpė visos komputerinių programų, kaip autorinės teisės dalyko, specifikos. Todėl teisės aktai reglamentuojantys tokią apsaugą yra tobulintini, atsižvelgiant į jų praktinio įgyvendinimo galimybes, taip pat derinant juos prie sparčiai kintnčių reiškinių kompiuterinėje pramonėje. Svarbus vaidmuo turėtų tekti na
aujajam Civiliam kodeksui. Kuriant kompiuterinių programų teisinės apsaugos sistemą Lietuvoje turi būti atsižvelgta ir į tarptautinių sutarčių nuostatas, taip pat į kitų šalių patirtį šioje srityje.

2.Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas
2.1.Kompiuterinės programos sąvoka.
Sparčiai tobulėjant kompiuterių mokslui ir technologijoms, keičiasi kompiuterinių programų forma, elementai, išraiškos, o todėl ir pati kompiuterinės programos sąvoka. Paprastai kompiuterinė programa suprantama kaip visuma instrukcijų, komandų, išreikštų tam tikra forma, kurios yra reikalingos užtikrinti kompiuterių veikimą ir naudojimą. Tokia sąvoka apima tik pačias programas, t.y. komandų, instrukcijų seką kaip objektinį kodą, ar pradinį programos tekstą. Tačiau į šią sąvoką neįeina algoritmai, pradiniai programų aprašymai, instrukcijos jos vartotojams, programų išgaunamos garso ir vaizdo išraiškos, duomenų bazės, programavimo kalbos, operacinės sistemos, kita informacija, magnetinėse, optinėse ar kitose laikmenose, taip pat ir kompiuterio techninėje įrangoje, reikalinga programoms veikti. Visa tai sudaro programinę įrangą, tai yra visa kas susiję su kompiuterio veikimu, išskyrus techninę jo įrangą. Tačiau teisiniu požiūriu pirmenybę reiktų teikti sąvokai „kompiuterinė programa“, bet būtina nurodyti, kad į šią sąvoką įeina ir visa, kas yra gauta jos kūrimo procese ir yra reikalinga jos veikimui užtikrinti (algoritmai, pradiniai tekstai, vadovai vartotojams), taip pat jos veikimo rezultatai (garso ir vaizdo išraiškos). Be to, vartojant sąvoką „programinė įranga“, nebūtų galimybės išskirti kompiuterinės programos ir duomenų ba

azės sąvokų. Toks išskyrimas turi teisinę reikšmę. Pavyzdžiui, nustatant autorinių teisių apribojimus, kompiuterinėms programoms yra galimas programų dekompiliavimas, o duomenų bazėms tokio pobūdžio pakeitimai nėra įmanomi. Taigi teisine prasme tikslingiau yra vartoti sąvoką „kompiuterinė programa“. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kompiuterinės programos ir duomenų bazės yra tik įvardintos kaip autorinės teisės objektai (Civilinio kodekso 515 straipsnio 3 dalies 13 punktas). Tikslios kompiuterinės programos ir duomenų bazės sąvokos yra pateiktos Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatyme. Kompiuterinė programa – tai komandų (instrukcijų), duomenų, paaiškinimų sistema, išreikšta objektyvia forma ir pritaikyta kompiuteriams arba kitiems analogiškiems įrenginiams norint gauti tam tikrą rezultatą. Programai priskiriama ir visa kita medžiaga, gaunama kuriant kompiuterių programą (programos ar(ir) problemos aprašymas, jos naudotojui skirtos instrukcijos ir pan.), taip pat joje esančios originalios garso ir vaizdo išraiškos. Duomenų bazė – tai duomenų visuma, taip parinkta, organizuota ir susisteminta, kad reikalingus duomenis būtų galima rasti ir apdoroti naudojant kompiuterių įrangą ( Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnis). Europos sąjungos direktyvoje „dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos“ pateikiamas apibrėžimas yra bendresnio pobūdžio. Pirmajame direktyvos straipsnyje nurodoma, kad kompiuterinė programa prilyginama literatūros kūriniui, kaip jį apibrėžia Berno konvencija „dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“, taip pat kompiuterinei programai priskiriamos pagalbinės medžiagos gautos jos kūrimo procese. Antrojoje straipsnio dalyje nurodoma, kad teisinė apsauga pagal šią direktyvą turi būti taikoma kompiuterinėms programoms išreikštoms bet kokia forma. Direktyvos preambulėje nustatyta, kad sąvoka „kompiuterių programa“ apima bet kokios formos programas, taip pat ir tas, kurios yra įrašytos techninėje kompiuterio įrangoje; sąvoka apima ir visą medžiagą gautą programos kūrimo procese, jei ta medžiaga yra tokio pobūdžio, kad ji vėliau gali būti panaudota programos kūrimui.

2.2.Kompiuterinės programos, kaip kūrybinės veiklos rezultatas
Civilinių teisinių santykių objektų sistemoje kompiuterinės programos priskirtinos kūrybinės veiklos rezultatams. Kūrybinės žmonių veiklos rezultatais gali būti literatūros, meno, mokslo kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai. Tačiau šios nematerialios vertybės teisinių santykių, o kartu ir subjektinių teisių, objektais laikomos tik tada, kai įgyja atitinkamos kūrybos rūšiai būdingą objektyvią formą arba nustatyta tvarka yra oficialiai pripažįstamos kūrybinės veiklos rezultatais. Nekyla abejonių, kad kompiuterinės programos yra nematerialios vertybės, kurios sukuriamos intelektualinės veiklos procese. Tačiau tam, kad būtų galima jas apsaugoti teisinėmis priemonėmis, ar apskritai sureguliuoti visuomeninius santykius, atsirandančius dėl jų sukūrimo ir naudojimo, jos turi būti išreikštos tam tikra objektyvia forma. Kompiuterinių programų objektyvios išraiškos formos gali būti gana įvairios: rašytinė forma (rankraštis, mašinraštis), magnetinis, optinis ar kitoks įrašas. Civilinio kodekso projekte siūlomų objektyvių išraiškos formų sąraše garso ar vaizdo įrašu laikomas mechaninis, magnetinis, skaitmeninis, optinis ir kitoks (Civilinio kodekso projekto 978 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu bet koks techninis įrašas (mechaninis, magnetinis ar kitoks) turėtų būti laikomas tik garso ar vaizdo įrašu. Tačiau tai nėra tikslinga, nes, pavyzdžiui, kompiuterinės programos, duomenų bazės nėra nei vaizdo, nei garso įrašai, nors jos gali būti išreikštos magnetiniu, optiniu ar kitu įrašu. Todėl reikėtų vietoj garso ar vaizdo įrašo, kaip išraiškos formos, vartoti sąvoką techninis įrašas, nurodant, kad tai gali būti magnetinis, mechaninis, skaitmeninis, optinis ar kitoks. Tokiu būdu techninė išraiškos forma apimtų ir garso ar vaizdo įrašus, ir kompiuterinės programas ar duomenų bazes. Kadangi tiek garso ar vaizdo įrašai gali būti magnetiniai, optiniai ar kiti, tiek ir kompiuterinės programos ar duomenų bazės gali būti išreikštos magnetiniu, skaitmeniniu, optiniu ar kitu įrašu.
Tarptautinėje praktikoje kompiuterinės programos yra prilyginamos literatūros kūriniams (Europos Sąjungos direktyva „dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos“, 1 straipsnis, 1 dalis). Lietuvos respublikos Kompiuterių programų ir duomenų bazių apsaugos įstatyme kompiuterių programos taip pat prilyginamos literatūros kūriniams (2 straipsnis, 3 dalis). Kompiuterinės programos, be abejo nėra tapačios literatūros kūriniams nei savo paskirtimi, nei pagal forma. Tačiau nebūtų tikslinga kompiuterines programas išskirti kaip atskirą autorinės teisės objektą, nes didžioji dalis autorinės teisės normų vienodai taikytinos tiek literatūros, tiek meno kūriniams, o tuo pačiu jos tinka ir kompiuterinėms programoms teisine prasme.

2.3.Autorinės teisės taikymas kompiuterinėms programos.
Kompiuterinės programos yra kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatas. Todėl kompiuterinės programos, kaip ir kiti kūrybinės (intelektualinės) veiklos rezultatai (mokslo, meno, literatūros kūriniai) yra autorinės teisės objektas. Tačiau esant didelei kompiuterinių programų ir joms priskirtinų elementų įvairovei (kompiuterinės programos, jų kompiliacijos, vartotojo aplinkos, monitoriaus vaizdai, programų struktūra, operacinės sistemos, programavimo kalbos, programinės priemonės apeiti kompiuterinių programų kopijavimo apsaugas, duomenų bazės, kompiuterinių programų išgaunamos garsinės ir vaizdinės išraiškos), skiriasi ir autorinės teisės taikymo mastas.
Kompiuterinės programos kaip autorinės teisės objektas yra literatūros kūrinys. Jos yra saugomos autorinės teisės normų tik tuomet, kai yra originaliai sukurtos ir išreikštos bet kokia kalba ir bet kokiu pavidalu, įskaitant pradinį tekstą ir objektinį kodą (Civilinio kodekso projekto 979 straipsnio 2 dalis). Pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą, autoriaus teisių apsauga yra taikoma visoms objektyvia forma išreikštoms nepaskelbtoms ir paskelbtoms programoms. Apsauga teikiama visų rūšių programoms (taip pat operacijų sistemoms bei programų paketams), kurios yra išreikštos visokiomis programavimo kalbomis ir formomis, įskaitant pirminį tekstą ir objektinį kodą (3 straipsnio 1,2 dalys). Kompiuterinė programa laikoma originaliai sukurta, jei programuotojas yra sukūręs ją pats, savo darbu, nenukopijavęs, ir jei ta programa yra nors minimalių sugebėjimų panaudojimo, kūrybinės, intelektualinės veiklos rezultatas. Visoms kompiuterinėms programoms sukurti, kad ir kokios mažos jos būtų, reikia tam tikrų sugebėjimų panaudojimo, vadinasi visos programos turėtų būti pripažįstamos autorinės teisės objektais. Tačiau autorinėje teisėje laikomasi bendros nuostatos, kad ypatingai mažos apimties kūriniai, kuriems sukurti nereikia didesnių sugebėjimų, nėra ginami autorinės teisės normomis. Pavyzdžiui, programa, atspausdinanti užrašą „Laba diena !“, arba prašanti įvesti vardą ir jį atspausdinanti ekrane, akivaizdžiai nereikalauja didelių sugebėjimų ir yra itin mažos apimties, todėl mažai tikėtina, kad tokioms programoms bus taikoma autorinė teisinė gynyba, dar ir dėl to, kad jų materiali vertė bus labai maža. O programa, veikimo pradžioje išvalanti ekraną prašanti įvesti vardą, po to pavardę, ir šiuos duomenis išsauganti kompiuterio atmintyje, reikalauja didesnių sugebėjimų, pastangų, kūrybinės veiklos, t.y. numatant programos struktūrą, pradžioje išvalomas ekranas, kad būtų patogiau naudotis programa, nustatoma duomenų įvedimo seka (vardas, paskui pavardė), ir duomenys įrašomi pastoviam saugojimui. Tokiai programai galimybės taikyti autorinę teisinę apsaugą yra didesnės, nes jai sukurti reikia panaudoti dagiau sugebėjimų ir žinių, taip pat ir pačios programos materiali vertė bus didesnė. Reikia pažymėti, kad tiek kompiuterinės programos pradinis tekstas, tiek ir objektinis kodas yra ta pati programa, skiriasi tik jos išraiškos forma, todėl objektinis kodas ir pradinis tekstas yra vienodai saugomi autorinės teisės.
Daugelis kompiuterinių programų iš tikrųjų dažniausiai yra kelių programų kompiliacijos, rinkiniai, paketai. Autorinė teisė pripažįstama tiek visoms kompiuterinėms programoms, sudarančioms paketą, ar rinkinį, tiek ir visam paketui ar rinkiniui bendrai. Pavyzdžiui, „Microsoft“ firmos „Office“ paketas bus lygiai taip pat ginamas autorinės teisės, kaip ir atskiros programos, sudarančios paketą (WinWord, Excel, PowerPoint ir kt.).
Pagalbinės medžiagos, gautos kuriant kompiuterines programas, taip pat yra autorinės teisės objektas, kaip sudedamoji kompiuterinių programų dalis. Tai gali būti programos aprašymai, problemos aprašymai, kuriai spręsti bus kuriama programa, instrukcijos ir vadovai vartotojui. Tačiau autorinė teisinė apsauga negali būti taikoma kompiuterinių programų idėjoms, principams, algoritmams, programavimo kalboms (LR Kompiuterių programų ir duomenų bazių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Dabartiniame Civiliniame kodekse nėra nuostatos, kad autorinės teisės objektu negali būti idėjos, principai, metodai, atradimai ir kita. Naujojo Civilinio kodekso projekte siūloma nuostata, kad autorinė teisė netaikoma idėjoms, metodams, procesams, sistemoms, būdams, koncepcijoms, principams, atradimams arba paprastiems faktams, net ir tais atvejais, jeigu jie yra išreikšti, aprašyti, paaiškinti, iliustruoti kūrinyje (978 straipsnio 3 dalis). Tai svarbi nuostata, leidžianti apsaugoti kompiuterinių programų rinką nuo monopolizavimo. Jei autorinė teisė gintų programos idėją, tokiu atveju būtų apribota konkurencija kuriant tos pačios paskirties programas, o tai stabdytų tokių programų tobulinimą, o kartu ir kompiuterinių programų pramonės vystymąsi apskritai. Todėl jei du ar daugiau asmenų sukuria panašią programą ar duomenų bazę, kiekvienas jų turi autoriaus teisę į savo kūrybos rezultatą (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Taigi, algoritmai, programų struktūros, ekrano vaizdai, vartotojo aplinkos, piktogramos nėra ginamos autorinės teisės, nes laikytinos kaip idėjos, būdai, ar principai, kuriais naudotis gali bet kas.
Programavimo kalboms autorinė teisinė apsauga nėra teikiama. Nekyla abejonių, kad įprastos, natūralios kalbos nėra autorinės teisės objektas. Kalba yra įrankis mintims, išreikši ar informacijai perduoti įvairiais būdais, todėl autorinė teisė negali būti taikoma nei natūralioms kalboms, nei tokioms kurios yra sukurtos dirbtinai, kaip pavyzdžiui, Esperanto kalba, taip pat ir programavimo kalbos. Bet būtina pažymėti, kad tos programos, kurios yra naudojamos interpretuoti, kompiliuoti tam tikra programavimo kalba parašytus programų tekstus, be abejo, bus saugomos autorinės teisės. Taip pat autorinė teisinė apsauga turi būti teikiama ir programavimo kalbų, jų sintaksės aprašymams.
Kai kurios kompiuterinės programos savyje turi apsaugą nuo galimo jų neteisėto kopijavimo. Pavyzdžiui, kad programa veiktų, gali būt reikalinga įvesti tam tikrą kodą, arba programa gali būt apsaugoma kitokiomis kodavimo priemonėmis. Tačiau tokioms kompiuterinėms programoms gali būti sukurtos programinės priemonės apeiti programų apsaugą nuo kopijavimo. Akivaizdu, kad tokių programinių priemonių kūrimas, laikymas, naudojimas, platinimas yra pažeidžiantys autorių teises, todėl neteisėti. Taigi, kompiuterinės programos, kurios yra specialiai sukurtos apeiti kitų programų apsaugas nuo kopijavimo, neturi būti laikomos autorinės teisės objektais, ir joms negali būti teikiama teisinė apsauga.

3.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektai
Lietuvos Respublikos Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas detaliai apibrėžia kompiuterinių programų teisinės apsaugos subjektus. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad programos ar duomenų bazės autoriumi laikomas fizinis asmuo, savo darbu sukūręs kompiuterių programą ar duomenų bazę. Šis straipsnis nenumato galimybės pripažinti kompiuterinių programų autoriais juridinių asmenų. Be abejo, kompiuterines programas gali kurti tik fiziniai asmenys, nes tam reikalingas intelektinių sugebejimų panaudojimas. Todėl juridiniai asmenys savo prigimtimi negali būti kompiuterinių programų kūrėjais. Tačiau tai neatima galimybės juridiniams asmenims turėti turtinių teisių į kompiuterines programas.
Kad asmuo būtų pripažintas kompiuterinės programos autoriumi, jis ją turi būti sukūręs savo darbu, panaudodamas savo intelektualinius sugebėjimus. Jei du ar daugiau asmenų savo darbu savarankiškai sukuria panašią programą, kiekvienas jų turi autoriaus teisę į savo kūrybos rezultatą (Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Tam, kad asmeniui būtų pripažintos autoriaus teisės ir joms būtų teikiama teisinė apsauga, nebūtina kompiuterinės programos registruoti, deponuoti, kitaip specialiai ją įforminti ar laikytis kokių nors kitokių formalumų. Tai įtvirtina minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalis. Kaip ir kiekvieno literatūros kūrinio, taip ir kompiuterinės programos autorius gali informuoti visuomenę apie savo teises į programą naudodamas autoriaus teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: C raidė apskritime arba tarp apvalių skliaustų, autoriaus vardas (pavadinimas) ir programos pirmojo paskelbimo metai. Paskelbimu laikomas bet kokia objektyvia forma išreikštos arba atgamintos programos ar duomenų bazės pateikimas įvairiais būdais neribotam asmenų ratui ir neapibrėžtoje teritorijoje (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnis).
Kompiuterinėms programoms taikoma autorystės prezumpcija. Tai reiškia, kad kūrinio autoriumi yra laikomas asmuo, įprastu būdu nurodytas kompiuterinėje programoje kaip autorius, jei neįrodyta kitaip. Pagal Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą, autorystės prezumpcija taikoma fiziniam asmeniui, savo vardu paskelbusiam kompiuterių programą. Tačiau taip formuluojama nuostata neapima tokių atvejų, kai programą paskelbia kitas asmuo, bet autoriaus vardu. Tokiais atvejais autorystės prezumpciją, be abejo, turės asmuo nurodytas skelbiamajame kūrinyje kaip autorius. Todėl tikslesnė nuostata yra formuluojama Civilinio kodekso projekto 981 straipsnio 3 dalyje. Dabar galiojantis Civilinis kodeksas autorystės prezumpcijos nenumato.
Pilietybė, pripažįstant asmenį kompiuterinių programų autoriumi, reikšmės neturi. Pagal Civilinio kodekso 517 straipsnį autorinė teisė į kūrinius, pirmą kartą paskelbtus Lietuvos Respublikos teritorijoje arba nepaskelbtus, bet esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje kuria nors objektyvia forma, pripažįstama autoriui ir jo įpėdiniams nepaisant jų pilietybės, taip pat kitiems autorinių teisių perėmėjams. Taigi autorinių teisių į kompiuterių programas subjektais gali būti tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek užsienio šalių piliečiai ar asmenys be pilietybės.
Dabartiniu metu, sparčiai augant techninėms kompiuterių galimybėms, kuriamos kompiuterinės programos tampa vis didesnės apimties ir sudėtingesnės. Todėl dauguma kompiuterinių programų yra kuriamos kelių asmenų. Tokie asmenys laikomi bendraautoriais ir autorinės teisės pripažintos ir jų apsauga teikiama visiems bendraautoriams kartu. Bendraautoriais laikomi tik tokie asmenys kurie, kurdami kompiuterių programas panaudoja savo intelektualinius sugebėjimus. Jei asmuo teikė techninę pagalbą kompiuterių programų autoriui ar autoriams, jis bendraautoriumi nelaikomas. Autorinės teisės į kompiuterių programą priklauso visiems bendraautoriams, neatsižvelgiant, ar kūrinys sudaro visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena turi ir savarankišką reikšmę. Tačiau kiekvienam bendraautoriui priklauso autoriaus teisė į jo sukurtą kolektyvinio kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę. Programos dalis, kiekviena programų paketo programa laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ją galima naudoti atskirai (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1,2 dalys).
Dabartiniu metu kompiuterinių programų kūrimas reikalauja didelių finansinių ir kitų investicijų. Todėl pavieniai asmenys savo iniciatyva nėra pajėgūs sukurti didelių pajėgumų ir efektyvių kompiuterinių programų. Dažniausiai kompiuterinės programos kuriamos pagal įmonių užsakymus, darbo, samdos ar kitas sutartis, taip pat vykdant tarnybinę užduotį. Tokiais atvejais užsakovui ar darbdaviui priklauso tik turtinės teisės į kūrinį. Asmeninės neturtinės teisės visais atvejais priklauso autoriams. Užsakovo ar darbdavio sutikimu turtines teises į kūrinį gali įgyti ir autorius (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 7 straipsnis).
Autorius savo turtines teises į programą ar duomenų bazę gali sutartimi perduoti kitiems asmenims. Šias teises gali paveldėti ir autoriaus įpėdiniai. Tokie asmenys, įgiję autoriaus turtines teises į programą ar duomenų bazę, vadinami autoriaus teisių perėmėjais (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnis). Asmeninės neturtinės autoriaus teisės (autorystės teisė, teisė į vardą, teisė į kūrinio neliečiamybę) negali būti perduodamos kitiems asmenims, taip pat negali būti paveldėtos autoriaus įpėdinių.

4.Teisių į kompiuterinę programą apsauga
4.1.Autorinė teisinė kompiuterinių programų apsauga
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinti nuosavybės teisinės apsaugos pagrindai, kurie, be abejo, taikytini ir intelektualinei nuosavybei. Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė neliečiama. Nuosavybę saugo įstatymai. Šios kertinės konstitucinės nuostatos detalizuojamos įstatymuose ir kituose teisės aktuose.
Teisinė apsauga – tai visuma valstybės nustatytų priemonių ir būdų, kurių pagalba siekiama užkirsti kelią teisės pažeidimams, sudaryti palankias sąlygas teisės subjektams patiems netrukdomai realizuoti savo teises, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Teisinė apsauga užtikrinama įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatant civilinių teisinių santykių dalyvių subjektines teises, jų įgyvendinimo tvarką, taip pat teisių apribojimus. Be to, teisinė apsauga apima ir teisinį gynimą. Todėl įstatymuose yra numatomos sankcijos, jei yra padaromas teisės pažeidimas. Taigi, teisinės apsaugos tikslas – įspėti, užkirsti kelią veiksmams, kurie pažeidžia teisės normas, neleisti įvykti teisės pažeidimams, o pažeidimo padarymo atveju apginti pažeistas teises, atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.
Dabartiniu metu, kompiuterinių programų teisinę apsaugą reguliuoja autorinės teisės normos. Septintajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo diskutuojama, kuriai iš intelektualinės nuosavybės rūšių reikėtų teikti pirmenybę apsaugant kompiuterines programas – patentų teisei ar autorinei teisei. Patentų teisė yra seniausia ir griežčiausia intelektualinės nuosavybės forma. Patentas suteikia monopolinę teisę jo savininkui ir galioja net 20 metų. Patentui gauti keliama daug griežtų, formalių reikalavimų, todėl tai yra gana brangu ir reikalauja nemažai laiko. Skirtingai nuo patentų, autorinė teisė nesuteikia autoriui jokių monopolinių teisių į kūrinį, nes ji gina tik objektyvia forma išreikštus kūrinius. Taip yra apsaugomi autoriaus intelektualiniai sugebėjimai, panaudoti kūriniui sukurti, nors pati kūrinio idėja nėra apsaugoma, kas ir nėra būtina. Todėl, taikant autorinę teisę kompiuterinių programomų apsaugai, paliekama galimybė skirtingiems autoriams sukurti atskiras programas atliekančias tas pačias funkcijas, tokiu būdu konkurencija nėra varžoma ir užkertamas kelias monopolijoms rastis. Todėl daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių kompiuterinių programų apsaugai yra taikoma autorinė teisė. Šio teisės pošakio normos įstatymuose įtvirtina, garantuoja teisinių santykių dėl kompiuterinių programų sukūrimo, naudojimo subjektams jų teises, nustato prevencines priemones šių teisių apsaugai, taip pat numato priemones šių teisių gynybai, kai jos pažeidžiamos.
Lietuvos respublikos įstatymai numato kompiuterinių programų apsaugą autorinės teisės preimonėmis. Patentų teisė kompiuterinėms programoms nėra taikoma (Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnis)

4.2.Autoriaus asmeninės neturtinės ir turtinės teisės
Kad būtų įmanoma bet kokia teisinė apsauga, pirmiausia turi būti nustatytas teisinės apsaugos objektas, t.y. visuma tų subjektinių teisių, kurioms reikalinga teisinė gynyba tam, kad teisinių santykių dalyviai galėtų jomis nevaržomai naudotis. Lietuvos Respublikos įstatymai apibrėžia autoriaus teises, kurioms teikiama teisinė apsauga. Autoriaus teisės išskiriamos į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro asmeninės neturtinės teisės; antrąją – turtinės teisės. Pagal Civilinio kodekso 519 straipsnio 1,2,3 dalis ir Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 8 straipsnį kūrinio autoriui priklauso tokios asmeninės neturtinės teisės:
1) autorystės teisė – teisė vadintis kūrinio autoriumi;
2) teisė į autoriaus vardą – teisė pasirinkti, koks ir kaip turi būti naudojamas autoriaus vardas skelbiant ir naudojant programą ar duomenų bazę (tikrasis vardas, pseudonimas ar nenurodant vardo, t.y. anonimiðkai);
3) teisė į kūrinio neliečiamybę – autoriaus teisė keisti arba leisti keisti programos ar duomenų bazės pavadinimą, turinį, nurodytą autoriaus vardą.
Šios asmeninės neturtinės teisės pripažįsta autoriaus kūrybinę veiklą, siejančią jį su kūriniu, taip pat suteikia autoriui galimybę kontroliuoti kūrinio naudojimą po jo sukūrimo. Asmeninės neturtinės teisės priklauso išimtinai tik autoriui, yra susijusios su jo asmenybe ir jo kūrybine veikla, todėl šios teisės negali būti perduotos ar perimtos kitų asmenų. Šias teises kūrinio autorius turi nepriklausomai nuo to kam priklauso turtinės teisės į kūrinį. Civilinio kodekso 520 straipsnis nustato kūrinių ir autoriaus vardo neliečiamybės apsaugą. Naudojantis kūriniu, draudžiama be autoriaus sutikimo bet kaip keisti tiek patį kūrinį, tiek ir jo pavadinimą bei autoriaus vardo nurodymą. Autoriui mirus kūrinių neliečiamybės apsaugą vykdo jo nurodyti (ta pačia tvarka kuria skiriamas testamento vykdytojas) asmenys, kuriems autorius paveda saugoti savo kūrinių neliečiamybę po savo mirties. Tokie asmenys vykdo įgaliojimus iki savo gyvos galvos. Tais atvejais, kai tokių nurodymų nėra, tai, autoriui mirus, jo kūrinių neliečiamybę saugo jo įpėdiniai, taip pat valstybės įgaliotos organizacijos, kurioms pavesta saugoti autorių teises. Tos organizacijos saugo kūrinių neliečiamybę taip pat ir tais atvejais, kada įpėdinių nėra arba jų autorinė teisė pasibaigė, pasibaigus jos galiojimo terminui (Civilinio kodekso 521 straipsnis).
Tam, kad asmuo teisėtai naudojantis kompiuterinę programą, galėtų tinkamai išnaudoti programos galimybes, įstatymai numato autoriaus teisės į kūrinio neliečiamybę išimtis. Be autoriaus ar jo teisių perėmėjo sutikimo asmuo, teisėtai naudojantis kompiuterinę programą, gali daryti programoje tam tikrus pakeitimus: taisyti programos klaidas; adaptuoti programą, t.y. ją pakeisti taip, kad tiktų konkrečiai kompiuterio įrangai, jeigu be šio pakeitimo jos negalima naudoti, taip pat jeigu toks pakeitimas leidžia ją naudoti efektyviau; pagaminti arba pavesti pagaminti programos kopiją, kuri gali būti panaudota, jeigu originalas žūva, susidėvi ar dėl kitų priežasčių tampa netinkamas naudoti, tačiau ši kopija negali būti naudojama kitiems tikslams ir, pasibaigus teisės į programą galiojimo laikui, turi būti sunaikinama (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 14 straipsnis). Minėtiems pakeitimams programoje padaryti dažniausiai yra reikalinga programą dekompiliuoti, t.y. atskleisti jos objektinį kodą, norint nustatyti savarankiškai sukurtų programų pirminę struktūrą ir kodavimą. Tačiau tai leistina daryti tik jei tokia informacija reikalinga kompiuterinės programos vartotojo sąveikai su vartotojo naudojama kita programa ar programomis užtikrinti, taip pat jeigu tokios informacijos negalima gauti iš kitų šaltinių. Dekompiliavimo būdu gauta informacija negali būti naudojama naujai programai sudaryti, jeigu tai pažeidžia autoriaus teises (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 15 straipsnis).
Be asmeninių neturtinių teisių autorius, jo teisių perėmėjai, taip pat asmenys pagal kurių užsakymą ar užduotį buvo sukurta programa gali turėti ir turtinių teisių į kompiuterines programas. Tokių teisių sąrašą nustato Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 9 straipsnis. Jame nurodoma, kad programos ar duomenų bazės autoriui arba jo teisių perėmėjui priklauso išimtinė teisė pačiam atlikti arba leisti kitiems asmenims atlikti tokius veiksmus:
1) skelbti programą ar duomenų bazę;
2) visokiomis formomis ir būdais atgaminti programą ar duomenų bazę (visiškai ar iš dalies);
3) platinti programą ar duomenų bazę;
4) modifikuoti programą ar duomenų bazę, kartu ir jų vertimą iš vienos kalbos į kitą;
5) kitaip naudoti programą ar duomenų bazę;
6) gauti autoriaus atlyginimą už teisių į programą ar duomenų bazę perdavimą.
Pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymą, programos atgaminimu laikomas programos ar duomenų bazės dauginimas bet kokia materialia forma, taip pat programos ar duomenų bazės įrašymas kompiuterio įrangoje. Modifikavimas – tai programos ar duomenų bazės pakeitimas ne adaptavimo tikslu, t.y. nesiekiant jų pritaikyti konkrečiai kompiuterio įrangai. Autoriaus atlyginimo už teisių į programą perdavimą dydis nustatomas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai (Civilinio kodekso 519 straipsnio 6 dalis).
Bendraautorystės atveju visi bendraautoriai savo teisėmis į kompiuterinę programą disponuoja bendrai, jų savitarpio santykiai nustatomi bendru susitarimu. Tarp bendraautorių kilusius ginčus sprendžia teismas. Kilus ginčui dėl autorinio atlyginimo, jį sprendžia taip pat teismas ir paskirsto atlyginimą pagal kiekvieno bendraautorio kūrybinį indėlį. Bendraautorius negali be pagrindo, prieštaraudamas kitų bendraautorių valiai, neleisti skelbti arba panaudoti kompiuterių programą (Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis).

4.3.Programos naudojimas
Programos naudojimas teisine prasme yra jos paskelbimas, atgaminimas ir kiti su tuo susiję ūkinės veiklos veiksmai. Kad būtų apsaugotos autoriaus teisės ir teisėti interesai, įstatymai nustato tam tikras sąlygas ir reikalavimus, kurių privalo laikytis asmuo naudojantis kompiuterinę programą, taip pat tam tikrus teisių apribojimus kurių programos naudotojai privalo nepažeisti. Visų pirma, užtikrinant kompiuterių programų apsaugą nustatomi reikalavimai, kurių privalu laikytis perduodant teises į kompiuterines programas. Pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 12 straipsnį, programa ar duomenų baze galima naudotis, tik sudarius sutartį su jos autoriumi arba jo teisių perėmėju. Taigi, kompiuterinė programa gali būti perduodama naudojimuisi tik pagal sutartį. Įstatymas tokiai sutarčiai nustato privalomą rašytinę formą, kurios nesilaikymas pagal Civilinio kodekso 58 straipsnį atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Tačiau įstatyme numatyta išimtis, kai programų ar duomenų bazių egzemplioriai parduodami prekybos įmonėse. Tokiais atvejais pirkimo-pardavimo sutartys gali būti sudaromos žodžiu. Programos naudojimo sutartyje turi turi būti nurodomas sutarties dalykas, mokėjimo tvarka, šalių teisės ir pareigos, programos ar duomenų bazės naudojimo sąlygos, terminai, šalių atsakomybė. Tais atvejais, kai programos ar duomenų bazės masiškai parduodamos arba jomis leidžiama naudotis kitiems asmenims, tipinės jų naudojimo sąlygos gali būti nurodomos programų ar duomenų bazių egzemplioriuose, ant įpakavimo („paketo licencija“). Šios sąlygos yra privalomos programos ar duomenų bazės įgijėjui (Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). Teisėtai įgyto kompiuterinės programos egzemplioriaus savininkas turi teisę be autoriaus ar jo teisių perėmėjo sutikimo ir nemokėdamas jiems atlyginimo šį egzempliorių parduoti ar kitaip perduoti kitam asmeniui nuosavybės teise, jei sutartyje nenumatyta kitaip. Šiuo atveju buvęs programos egzemplioriaus savininkas praranda teises į perduotą programą, o jo teisės atitenka naujam savininkui.
Kompiuterinių programų naudotojų teisėms įstatyme yra numatyti tam tikri apribojimai. Be autoriaus ar jo teisių perėmėjo sutikimo, programos naudotojas neturi teisės:
1) kitiems asmenims atskleisti programos programos esmės, jeigu jos nėra viešai paskelbęs autorius ar jo teisių perėmėjas;
2) leisti kitiems asmenims susipažinti su naudojama, atgaminama programa ar duomenų baze, kol autorius ar jo teisių perėmėjas nėra jų viešai paskelbęs;
3) leisti kokiu nors būdu ir kokiomis nors priemonėmis kopijuoti programą ar duomenų bazę;
4) naudodamasis programa ar duomenų baze, sukurti tokią pat arba savo turiniu panašią kompiuterių programą ar duomenų bazę arba jų aprašymą;
5) naudodamasis programos ar duomenų bazės aprašymu, sukurti tokią pat arba iš esmės savo turiniu panašią kompiuterių programą ar duomenų bazę.
Jei programa buvo gauta nesilaikant šių nustatytų naudotojo teisių apribojimų, draudžiama programą naudoti, siūlyti ar saugoti, turint tikslą parduoti, perduoti, importuoti, eksportuoti, nuomoti ar suteikti licencijas (Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 13 straipsnis).

4.4.Teisių į kompiuterinę programą gynimas
Pažeistų teisių gynimas yra vienas iš svarbiausių teisinės apsaugos būdų. Jei yra pažeidžiamos bet kokios įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytos teisės, o tarp jų ir autorinės teisės į kompiuterių programas, atsiranda civilinė, administracinė, baudžiamoji atsakomybė. Civilinė atsakomybė taikoma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, pažeidusiems autorines turtines ar neturtines teises į kompiuterines programas, taip pat įstatymų nustatytą kompiuterinių programų naudojimo tvarką. Jei autorines teises bendrais veiksmais pažeidžia keli fiziniai ar juridiniai asmenys, tai jie atsako solidariai. Kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir tokiais atvejais, kai:
1) programų ar duomenų bazių neteisėtos kopijos, pagamintos be autoriaus ar jo teisių perėmejo sutikimo, įvežamos į Lietuvos Respubliką arba išvežamos iš jos;
2) programų ar duomenų bazių neteisėtos kopijos paleistos į komercinę apyvartą, jeigu pažeidėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad jos yra neteisėtos;
3) įgyjama programos ar duomenų bazės neteisėta kopija, jeigu šios kopijos įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad ji yra neteisėta;
4) asmeniui, kuris neteisėtai įsigyja, kopijuoja, realizuoja programų ar duomenų bazių kopijas, teikiama pagalba, jeigu šią pagalbą teikęs asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo veiksmai yra neteisėti.
Pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 18 straipsnį, programos ar duomenų bazės autorius ar jo teisių perėmėjas savo teisėms ginti gali teismine tvarka reikalauti; pripažinti jo teises; atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo, taip pat užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams arba veiksmams, sudarantiems teisės pažeidimo grėsmę; atlyginti dėl pažeidimo padarytą turtinę ir moralinę žalą; imtis kitų priemonių pažeistoms teisėms ginti.
Kad būtų užkirstas kelias teisę pažeidžiantiems veiksmams, teismas savo nutartimi gali areštuoti neteisėtai pagamintas, įvežtas į Lietuvos Respubliką, esančias komercinėje apyvartoje, neteisėtai įgytas programų ir duomenų bazių kopijas. Jei tokios neteisėtos kopijos jau buvo naudotos atliekant neteisėtus veiksmus turint tikslą pasipelnyti, teismo sprendimu jos yra konfiskuojamos. Įrengimai, prietaisai ir medžiagos, naudotos neteisėto pasipelnijimo tikslams, teismo sprendimu taip pat gali būti konfiskuotos arba perduotos nukentėjusiajam, jo sutikimu kaip žalos atlyginimas (Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 19 straipsnis).
Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 20 straipsnis reglamentuoja žalos dydžio nustatymą. Teismas gali įpareigoti teisės pažeidėją atlyginti faktiškus nukentėjusiojo nuostolius, t.y. dėl pažeidimo negautas pajamas, padarytas išlaidas. Atlyginus nukentėjusiajam faktiškus nuostolius, kitos pažeidėjo pajamos, kurias jis gavo neteisėtai gamindamas, naudodamas ir realizuodamas programų ar duomenų bazių kopijas, teismo sprendimu gali būti išieškotos valstybės naudai. Dažnai tiksliai įrodyti dėl pažeidimo patirtų nuostolių dydį yra nelengva, o kartais ir neįmanoma, todėl įstatyme numatyta, kad tokiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į programos ar duomenų bazės sudėtingumą ir reikšmę, gali priteisti ieškovui už kiekvienos neteisėtos kopijos panaudojimą nuo 500 litų iki 10 000 litų. O jei teisės buvo pažeistos turint tikslą pasipelnyti, teismas gali žalos atlyginimą padidinti iki 50 000 litų. Moralinės žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 539 straipsnio 2 dalyje. Jame nustatyta, kad autorinių teisių pažeidėjas privalo atlyginti pažeidimu padarytą nematerialinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas. Žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 500 litų ir ne didesnis negu 10 000 litų.
Bendraautorystės atveju, ginant bendraautorių teises, kiekvienas bendraautorius turi teisę pateikti reikalavimus dėl teisių į programą ar duomenų bazę pažeidimo. Bendraautorius gali reikalauti atlyginti žalą tik visiems bendraautoriams.
4.5.Kolektyvinė turtinių teisių apsauga
Natūralu, kad savo teisine apsauga labiausiai suinteresuoti patys autoriai ar jų teisių perėmėjai. Todėl jų interesų ir teisių apsaugos efektyvumas priklauso nuo jų pačių iniciatyvos ir veiklumo. Kad būtų efektyviau apsaugomos autorių teisės ir teisėti interesai, įstatymai numato galimybę autoriams įgyvendinti ir ginti savo teises kolektyviniu pagrindu. Civilinio kodekso 557 straipsnyje numatyta, kad autoriai gali pavedimo sutartimi pavesti realizuoti jiems priklausančias teises autorinių teisių apsaugos organizacijoms, kurios laikydamosios savo įstatų ir su autoriais sudarytų sutarčių sudaro sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl kūrinio panaudojimo, susitaria su kūrinių naudotojais dėl autorinio atlyginimo dydžio, mokėjimo termino ir tvarkos, kaupia ir moka autoriams atlyginimą, kompensacijas ir kitas jiems priklausančias sumas, taip pat imasi priemonių pažeistoms autorių teisėms ginti.
Civilinio kodekso projekto 38 skirsnyje tokių autorinių teisių gynimo organizacijų steigimas ir veikla reglamentuojama detaliau. Jame nustatoma, kad turtinių teisių gynimo organizacijos yra prilyginamos visuomeninėms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens teises. Jos negali užsiimti komercine veikla. Leidžiama kurti atskiras organizacijas skirtingoms teisėms skirtingiems teisių subjektams. Turtinių teisių gynimo organizacijų veiklai netaikytini apribojimai, kuriuos nustato antimonopoliniai įstatymai. Lietuvos autorių turtinių teisių gynimo organizacijos gali sudaryti sutartis su analogiškomis užsienio organizacijomis dėl abipusiško vienos šalies autorinių teisių subjektų teisių gynimo kitos šalies teritorijoje. Autorinių teisių gynimo organizacija turi teisę reikalauti iš kūrinių naudotojų suteikti joms dokumentus, kuriuose būtų tikslūs duomenys apie kūrinių ir gretutinių teisių objektų panaudojimą, būtini atlyginimui surinkti ir paskirstyti.

4.6.Autorinės teisės galiojimo laikas
Autorinių teisių apsauga yra tiesiogiai sietina su šių teisių galiojimo laiku, nes teisinė apsauga gali būti teikiama tol, kol egzistuoja (galioja) pačios teisės. Autoriaus teisė pagal Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo 11 straipsnį galioja nuo programos ar duomenų bazės sukūrimo momento visą autoriaus gyvenimą ir 50 metų po jo mirties, skaičiuojant nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais autorius mirė. Autoriaus teisės į programą ar duomenų bazę, sukurtą bendraautorių, galiojimo terminas skaičiuojamas nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais mirė paskutinis autorius, pergyvenęs kitus bendraautorius. Jei programa ar duomenų bazė paskelbtą pseudonimu arba anonimiškai, autoriaus teisė galioja 50 metų nuo paskelbimo dienos. Jeigu anonimiškai ar pseudonimu paskelbtos programos ar duomenų bazės autorius atskleidžia savo tikrąjį vardą per tą laiką kol galioja autorinė teisė į programą paskelbtą anonimiškai ar pseudonimu, autoriaus teisių galiojimo terminas skaičiuojamas nuo programos ar duomenų bazės sukūrimo momento visą autoriaus gyvenimą ir 50 metų po jo mirties, skaičiuojant nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais autorius mirė. Tačiau nei Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas, nei Civilinis kodeksas nenumato kūrinių likimo po to, kai autorinės teisės į jį pasibaigia. Šią problemą bandoma spręsti Civilinio kodekso projekte. 1002 jo straipsnis nustato, kad autorinės teisės į kūrinį veikimo pabaiga reiškia, kad kūrinys tampa visuomeniniu turtu. Tokius kūrinius gali laisvai naudoti, nemokant autorinio atlyginimo, bet koks asmuo. Tačiau tokiais atvejais reikia laikytis asmeninių neturtinių autoriaus teisių, kurių apsauga ir pagal dabar galiojančio Civilinio kodekso 536 straipsnio 4 dalį yra neterminuota.

5.Kompiuterinių programų teisinės apsaugos reglamentavimas tarptautinėje teisėje
Mūsų valstybė, kurdama intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuvos Respublika tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) nare. WIPO yra viena iš 16 specializuotų įstaigų, įeinančių į JTO sistemą. Konvencija dėl WIPO įkūrimo buvo pasirašyta 1967 metais Stokholme. WIPO veiklos tikslas – palaikyti ir didinti intelektualinės nuosavybės autoritetą visame pasaulyje, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos pramonės ir kultūros plėtojimui, skatinant kūrybinį aktyvumą ir remiant technologijų perdavimą ir literatūros bei meno kūrinių platinimą.
Lietuvos Respublika taip pat yra prisijungusi prie Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių autorinių teisių apsaugos. Įstatymas dėl šios konvencijos ratifikavimo įsigaliojo 1996 metais birželio 12 dieną. Ši konvencija yra viena reikšmingiausių kompiuterių programų teisinei apsaugai, nes kompiuterinės programos yra prilyginamos literatūros kūriniams. Visos Berno konvenciją pasirašiusios šalys, taip pat ir Lietuva, sudaro Literatūros ir meno kūrinių autorinių teisių apsaugos sąjungą. Konvencijos tikslas yra nustatyti nors minimalius reikalavimus suvienodinant ir skatinant Literatūros ir meno kūrinių apsaugą Sąjungos šalyse. Konvencija numato teisinę apsaugą Sąjungos šalyse ir tų kūrinių autoriams, kurie nėra vienos iš Sąjungos šalių piliečiai. Konvencija detaliai reglamentuoja autoriams pripažįstamas teises. Nustatomas 50 metų autorių teisių apsaugos terminas. Detaliai nustatoma Sąjungos organizacinė struktūra. Sąjunga turi Asamblėją, kuri sprendžia visus su Sąjungos plėtojimu ir išsaugojimu bei Konvencijos įgyvendinimu susijusius klausimus. Asamblėja turi Vykdomąjį komitetą. Sąjungos administracinius uždavinius įgyvendina Tarptautinis biuras. Konvencijos priede numatytos specialiosios nuostatos besivystančioms šalims, kuriomis laikomos tokios šalys, kurios mano, kad dėl savo ekonominės padėties ir socialinių ar kultūrinių poreikių nėra pasirengusios tuoj pat taikyti nuostatos, numatančios visų Berno konvencijoje nustatytų teisių apsaugą ir ratifikuodama Konvenciją ar prisijungdama prie jos, kartu ratifikuoja ar prisijungia prie Priedo, kuris yra neatsiejama Konvencijos dalis. Priede yra numatyta galimybė besivystančioms šalims pasinaudoti lengvatomis ir nustatyti kitokią tvarką dėl išimtinės kūrinių vertimo ir atgaminimo teisės.
Reikšmingiausias tarptautinis regioninis dokumentas, tiesiogiai susijęs su kompiuterinių programų teisine apsauga yra Europos Sąjungos direktyva dėl kompiuterinių programų teisinės apsaugos. Lietuvos kompiuterinių programų teisinės apsaugos sistema turėtų orientuotis į šios direktyvos nuostatas, ypač siekiant narystės Europos Sąjungoje. Direktyvos preambulėje yra pabrėžiama teisinės kompiuterinių programų apsaugos svarba. Teigiama, kad didėjant kompiuterinių programų vaidmeniui visose pramonės šakose kompiuterinių programų technologijos vaidmuo pramonės vystymuisi yra vienas iš svarbiausių. Kompiuterinių programų kūrimas reikalauja žymių žmogiškų, techninių, finansinių išteklių panaudojimo, o tuo tarpų joms kopijuoti reikalinga labai nežymi dalis išlaidų palyginti su tom, kurios panaudojamos programoms kurti. Todėl kompiuterinėms programoms turi būti nustatyta teisinė apsauga ir suvienodinta visose Europos Sąjungos šalyse. Toliau preambulėje išdėstoma kompiuterinių programų sąvoka, apjungianti visas kompiuterines programas, nepriklausomai nuo jų formos, taip pat kompiuterinėms programoms priskiriama visa kita medžiaga, gaunama kuriant kompiuterinę programą. Nurodoma, kad idėjos ir principai pagal šią konvenciją nėra saugomi, todėl programų loginės struktūros, algoritmai ir programavimo kalbos nėra laikomi šios direktyvos objektais. Direktyvos 1 straipsnyje dėl apsaugos objektų, nustatoma, kad Europos Sąjungos šalys, turi teikti autorinę teisinę apsaugą kompiuterinėms programoms kaip ir literatūros kūriniams, kaip juos apibrėžia Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Kompiuterinė programa turi būti saugoma, jei ji yra originalus autoriaus kūrinys. Jokie kiti kriterijai teikiant apsaugą kompiuterinėms programoms negali būti taikomi. Nustatant kompiuterių programų autorystės subjektus, direktyva be fizinių asmenų ir bendraautorių valstybėms-narėms palieka teisę pripažinti autoriais ir juridinius asmenis, kiek leidžia tos valstybės-narės įstatymai. Apsauga turi būti teikiama tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, pagal valstybės-narės įstatymus. Toliau direktyvoje yra minimos išimtinės autorių teisės, kartu nustatant ir išimtis (atsarginės programos kopijos darymas, programos adaptavimas, dekompiliavimas). Taip pat nustatoma pažeistų teisių gynimo tvarka. Autorinių teisių apsaugos terminas yra siejamas su Berno konvencijoje nustatytu, ir yra 50 metų po autoriaus mirties.
Įvertinant Lietuvos Respublikos teisės aktus, reguliuojančius kompiuterinių programų teisinę apsaugą, pažymėtina, kad jų nuostatos yra suderintos su tarptautiniais dokumentais autorinės teisės apsaugos srityje. Rengiant Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo projektą, buvo vadovautasi Europos Sąjungos direktyvomis dėl kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos, taip pat Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos (WIPO) modeliniu įstatymu. Tačiau dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse kompiuterinių programų apsaugai dėmesio skirta per mažai. Todėl didelė reikšmė turėtų tekti naujajam Civiliniam kodeksui.

6.Iðvados
Kompiuterinių programų pramonė visame pasaulyje kas met patiria labai didelius nuostolius („International Planing and Research Corporation“ atliktų tyrimų duomenimis 1996 visame pasaulyje dėl neteisėtų kompiuterinių programų kopijų kompiuterinių programų pramonė patyrė 12 milijardu JAV dolerių). Tai rodo teisinės apsaugos kompiuterinėms programoms reikšmę ir būtinybę. Dabartiniu metu autorinės teisės privalumai teikiant teisinę apsaugą kompiuterinėms programoms, palyginti su kitomis intelektualinės nuosavybės formomis, yra akivaizdūs. Tik autorinė teisė, neteikdama apsaugos idėjoms, principams, gali užtikrinti efektyvią konkurenciją kompiuterinių programų pramonėje. Be abejo, autorinė teisė negali ir neturi suteikti absoliučios apsaugos kompiuterinių programų autorių teisėms. Turi būti saugomi ir programų naudototojų interesai, numatant galimybę išimtinais atvejais atlikti tam tikrus veiksmus su kompiuterinėmis programomis (adaptuoti, dekompiliuoti), kad būtų galima jas tinkamai ir efektyviai panaudoti. Ypač svarbi ir aktuali yra pažeistų autoriaus teisių gynimo problema. Turėtų būti išplėtota kolektyvinės autorinių teisių gynybos forma.
Teisinė kompiuterinių programų apsauga turėtų kiek įmanoma būti lanksti ir numatyti sparčiai besikeičiančius procesus kompiuterinių programų pramonėje.

Literatūra

1. Guobys V. Intelektualinės nuosavybės apsauga Lietuvoje. Vilnius, 1995.
2. Civilinė teisė. Vadovėlis. Kaunas, 1997.
3. Kaminskaitė J. Autorinė teisė. Kas ji ? Aljansas.- 1995.
4. David Bainbridge. Software Copyright Law. 2nd ed. 1994.

Teisės aktai
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.
6. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1994.
7. Lietuvos Respublikos kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas. Valstybės žinios, 1996, Nr. 18-456.
8. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Valstybės žinios, 1994, Nr. 11-140, Nr. 32-376.
9. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos ratifikavimo. Valstybės žinios, 1996, Nr. 55-1291.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos. Valstybės žinios, 1992, Nr. 29-895.
11. Lietuvos Respublikos kompiuterinių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymo projekto aiškinamasis raštas. 1994 07 27.
12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projektas. Valstybės žinios, 1996, Nr. 108
13. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. 1886.
14. European directive on the legal protection of computer programs. Brussels-Luxembourg, 1991.
15. European Union Databases Directive. Brussels-Luxembourg, 1996

Leave a Comment