KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS
Turinys
Turinys 2Įžanga 4Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7Karo įstatymų ištakos 7Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11Karo nusikaltimų samprata ir rūšys tarptautinėje teisėje 13Karo nusikaltimų sąvoka ir pagrindiniai bruožai 13Karo nusikaltimų rūšys tarptautiniuose teisės aktuose-instituto sudėties kitimo raida 16Atskiros karo nusikaltimų rūšys 20Karo nusikaltimų katalogas LR Baudžiamajame kodekse 25Išvados 27Literatūros sąrašas 32ĮžangaLigšiolinė istorija rodo, kad neįmanoma visiškai užkirsti kelio karui. Nors tarptautinės teisės normos ir draudžia tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą (karą), tačiau įvairiuose žemės rutulio vietose nuolat kyla karų ir ginkluotų konfliktų. Tokių liūdnų gyvenimo realijų išdavoje tarptautinė bendrija buvo priversta imtis priemonių, kurių pagalba karo veiksmams bent jau būtų taikomi tam tikri humanitarinio pobūdžio apribojimai, kad apsaugotų, pavyzdžiui, belaisvius, sužeistuosius ir civilius gyventojus. Pradėta kurti teisės normas, kurios reglamentavo santykius tarp kariaujančių valstybių. Todėl tarptautinėje teisėje pradėjo vis labiau ryškėti nauja teisės šaka, nuo H. Grocijaus laikų vadinama ”karo teise”, o šiuolaikinės teisės teorijoje – tarptautine humanitarine teise.Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniais yra įvairiausios tarptautinės sutartys, kurių nesilaikymas traktuojamas karo nusikaltimu. Apie tokio elgesio nepriimtinumą byloja pastebėtinas tarptautinės bendrijos aktyvumas kovoje su karo nusikaltimais bei pasiekti rezultatai: tribunolo buvusios Jugoslavijos tarptautiniams nusikaltėliams teisti veikla, Ruandos tribunolo veikla, nuolatinio Tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimas. Tačiau, tribunolų skaičius byloja ir apie tai, kad daugėja karo nusikaltėlių. Taip pat pažymėtina, kad ir karo nusikaltimų ratas dažnai pildomas ir tampa vis ”spalvingesnis”.
Pasauly tikriausiai nėra šalies, kuri nebuvo paliesta karo nusikaltimų. Lietuva – irgi ne išimtis. 2000m. gegužės 2d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Ženevos konvencijų ir Papildomų protokolų ratifikavimo įstatymą tuo pareikšdamas Lietuvos Respublikos ryžtą bausti visus kaltus karo nusikaltimų padarymu.
Pagrindinis šio darbo tikslas – išsamiai ir visapusiškai apžvelgti karo nusikaltimų sąvoką ir rūšis tiek tarptautinės, tiek Lietuvos Respublikos teisės požiūriu. Siekiant nurodyto tikslo, buvo iškelti šie uždaviniai:1. išanalizuoti karo nusikaltimų ištakas, pagrindinius požymius ir katalogo sudėtį, remiantis tarptautinės teisės šaltiniais;2. išanalizuoti karo nusikaltimų reglamentavimą Lietuvos Respublikoje ir atlikti jo lyginamąją analizę, vertinant pagal tarptautinės teisės reikalavimus.Pagrindiniais analizės šaltiniais bus pirmiausiai tarptautinės teisės aktai: tarptautinės sutartys, reglamentuojančios karo nusikaltimus ir su jais susijusius klausimus, tarptautinių baudžiamųjų teismų statutai. Karo nusikaltimų traktuotei Lietuvos teisėje atskleisti bus remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, taip pat teisininkų moksliniais darbais, kurie komentuoja ir interpretuoja karo nusikaltimus ir jų sampratą.Nagrinėjant įvairius karo nusikaltimų aspektus bus naudojamasi šiais teisiniais metodais:· istoriniu – siekiant atskleisti, kaip tam tikros istorinės faktinės aplinkybės, įvykiai ir tarptautinės teisės vystymosi tendencijos keitė ir pildė nusikaltimų katalogą;· loginiu – apibendrinant ir darant išvadas;· sisteminiu – tiriant problemas, kurių neįmanoma išnagrinėti neatsižvelgus į sisteminius ryšius tarp karo nusikaltimus reglamentuojančių normų ir kitų, tarptautinės bei nacionalinės teisės normų;· lyginamuoju – lyginant karo nusikaltimų katalogo turinį ir apimtį tarptautinės teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose.Šis kursinis darbas – tai vienas iš nedaugelio susistemintos informacijos apie karo nusikaltimų instituto reglamentavimą tarptautinės teisės ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose šaltinių. Jis turėtų būti naudingas kiekvienam besidominčiam tarptautine humanitarine teise.Karo nusikaltimų atsiradimas ir raidaKaro įstatymų ištakosŠiuolaikiniame teisės teorijos moksle sąvoka “karo įstatymai” gali turėti įvairių prasmių ir reikšti tiek taisykles, reguliuojančias ginkluoto konflikto pradžią (ius ad bellum), tiek taisykles, reguliuojančias elgesį įvykus ginkluotam konfliktui (ius in bello).Toks išskyrimas yra pagrįstas tuo, kad ius in bello yra taikomos kilus ginkluotam konfliktui nepriklausomai nuo to, ar šis konfliktas yra teisėtas ar neteisėtas pagal ius ad bellum, t.y. tam tikri elgesio standartai yra privalomi bet kuriuo ginkluoto konflikto metu. Pabrėžtina, jog ius in bello standartams apibrėžti vis dažniau yra vartojama “tarptautinės humanitarinės teisės” sąvoka. Michael Akehurst ir Peter Malanczuk Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvado autoriai teigia, jog tarptautinė humanitarinė teisė – tai tokia teisės sritis, kurią sudaro tam tikra sintezė tarp karo veiksmų taisyklių ir tarptautinių, t.y. visuotinai pripažintų, universalių žmogaus teisių. Šio instituto užuomazgos datuojamos XVIII amžiaus pabaiga ir XIX amžiaus pradžia, kai buvo atsisakyta bet kokio mėginimo su tarptautinės teisės pagalba apriboti valstybių teisę pradėti karą, ir išplėtotos taisyklės, reglamentuojančios karų vedimo tvarką. Nors ir kaip paradoksalu tai atrodytų, karas – kaip ypatingas teisės ir tvarkos suardymas – nuo šiol turėjo vykti pagal tam tikras teisės normas, kiekviena, net ir dėl savo išlikimo kovojanti tauta turėjo sutikti, kad jos kova būtų varžoma teisinių apribojimų. Paklusimas naujajai tvarkai buvo sąlygotas tuo, kad daugiausia karo vedimo taisyklėmis buvo siekiama užkirsti kelią nereikalingoms kančioms. “Nereikalingos kančios – tai tokios, kuriomis neįgyjama karinio arba įgytas karinis pranašumas yra labai menkas palyginti su patirtomis kančiomis”. Pažymėtina, kad ši taisyklė gali turėti tam tikrų išimčių, kaip, pavyzdžiui, toji, jog buvo ir tebėra draudžiama kankinti belaisvius siekiant išgauti informacijos, nors dėl to galima būtų įgyti didžiulį karinį pranašumą. XVIII-XIX amžiuose vykę karai buvo daugiausia tarp ginkluotų pajėgų, o ne tarp tautų. “Priešo karinių pajėgų sunaikinimas – visų karo veiksmų pagrindas”- rašė Clausewitzas, žymiausias XIX amžiaus rašytojas apie karą. Laikymasis šio tikslo leido lengvai tarptautinės teisės pagalba apsaugoti civilius gyventojus. Tačiau ši apsauga niekada nebuvo absoliuti ir kentėjo nekalti žmonės; pavyzdžiui, miestą apsupusi armija neleisdama įvežti į jį maisto, o patiems civiliams gyventojams išvykti iš jo, priversdavo juos arba badauti (ir mirti), arba pasiduoti. Clausewitzas, aiškindamas, kad “priešo karinės galios sunaikinimas reiškia, jog karinė galia turi būti …sumažinta iki to lygio, kad nebebūtų galima atnaujinti karo”, prisidėjo prie naujų taisyklių, numatančių netgi ginkluotųjų pajėgų narių – hors de combat, t.y. sergančiųjų ir sužeistųjų, karo belaisvių ir pan. – apsaugos atsiradimo. Nors pats Clausewitzas teigė, kad karo įstatymai yra “beveik nenusakomi ir kažin ar verti paminėti”, tačiau jų nenusakomumą jis aiškino tuo, kad jie puikiai telpa į karinio būtinumo rėmus: “kai matome, kad civilizuotos tautos nebaudžia savo belaisvių mirtimi, neniokoja miestų, taip yra dėl to, kad jų protas…išmokė jas veiksmingesnių jėgos naudojimo būdų, nei šie žiaurūs, grynu instinktu paremti veiksmai.”“Grynam instinktui sutramdyti” bei jo įmanomiems padariniams užbėgti už akių, antrojoje XIX amžiaus pusėje valstybės ėmė leisti karo teisės vadovus, kuriuose buvo aiškinami karo įstatymai. Žymus to pavyzdys – Dr. Fr. Lebero iš Kolumbijos universiteto 1863 metais parengtas vadinamasis “Lebero kodeksas”. Tokie vadovai prisidėjo prie didesnės pagarbos karo įstatymams ir tikslesnio jų normų (tarp jų ir karo nusikaltimų) suformulavimo. Kartu ir karo įstatymus, iki tol kildintus beveik vien tik iš paprotinės teisės, imta kodifikuoti ir plėtoti sutartimis.Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomisSu karo nusikaltimų problemomis susijusius tarptautinės teisės šaltinius galima būtų suskirstyti į dvi grupes: 1) specialiosios konvencijos, reglamentuojančios nusikaltimus, galinčius būti karo nusikaltimais; 2) šaltiniai, skirti užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą baudžiant už karo nusikaltimų vykdymą kaltus asmenis.Prie pirmosios grupės reikėtų priskirti įvairias deklaracijas ir konvencijas, kurios apibrėžia sąvokas ir sampratas tam tikrų nusikaltimų, pastarieji, esant bendriesiems požymiams, gali būti pripažinti ir baudžiami kaip karo nusikaltimai. Pirmoji sutartis – kariavimo taisyklių pradžia – 1856 metų Paryžiaus deklaracija dėl jūrų karo. Nuo šiol “karo įstatymleidystė” buvo vykdoma gan operatyviai ir gausiai: 1864 metais buvo sušaukta pirmoji konferencija Ženevoje, kurioje buvo pasirašyta I Ženevos konvencija “Dėl sužeistųjų ir ligonių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties gerinimo”, 1899 metų trimis ir 1907 metų trylika Hagos konvencijomis buvo sureguliuota dauguma iki tol nereguliuotų kariavimo aspektų ir apribota kariaujančių šalių savivalės galimybės; nes nors šios sutartys buvo privalomos tiktai valstybėms, tapusioms jų šalimis, beveik visos jos įtvirtino normas, kurios arba jau buvo tuo metu egzistavusios paprotinės teisės dalis, arba vėliau buvo pripažintos kaip nauja paprotinė teisė. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nuolat karo vedimo klausimu buvo sudarinėjamos vis naujos sutartys: 1925 metų Ženevos protokolu buvo uždraustas dujų ir bakteriologinių ginklų naudojimas; 1930 metų Londono sutartimi bei 1936 metų Protokolu buvo siekiama reglamentuoti povandeninių laivų naudojimą; keturios 1949 metų Ženevos konvencijos siekė užtikrinti karo aukų apsaugą; Hagoje 1954 metais buvo pasirašyta Konvencija ir Protokolas dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu; 1977 metų Konvencija buvo uždraustas aplinką nuodijančių priemonių naudojimas kare; 1980 metais buvo pasirašyta Konvencija ir trys protokolai, skirti riboti žiaurių ir aukas nesirenkančių įprastinių ginklų naudojimą (pvz., lauko minų, fugasų, padegamųjų ginklų), ypač prieš civilius gyventojus. Šios Konvencijos pirmojoje peržiūrėjimo konferencijoje, įvykusioje 1955 metais, buvo priimti nauji protokolai dėl apakinančių lazerinių ginklų ir fugasų, ir galima numanyti, kad vis spartesni technologiniai pokyčiai sąlygos dar nė vienos sutarties sudarymą.Iš antrosios šaltinių grupės būtina paminėti 1968m. lapkričio 26d. Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, 1973m. gruodžio 3d. JT paskelbti “Tarptautiniai bendradarbiavimo principai išaiškinant, suimant, išduodant ir baudžiant asmenis, kaltus karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui padarymu”, bei 1967m. gruodžio 14d. deklaraciją “Dėl teritorinio prieglobsčio”, kurios 1 str. nustato, kad “negali būti suteikiamas prieglobstis nė vienam asmeniui, padariusiam karo nusikaltimų”.Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėjeŠiuo metu yra daugiau kaip 30 daugiašalių tarptautinių sutarčių, skirtų kariavimui, tačiau, kad tarptautinė teisė būtų vykdoma veiksmingai, visų pirma būtina, kad tarptautinės sutartys taptų sudedamąja nacionalinės teisės dalimi. Tai gali būti padaryta įvairiais būdais, nors iš esmės išskiriami du pagrindiniai būdai, kurių pagalba tarptautinės sutartys gali būti įtrauktos į nacionalinę teisės sistemą.Pirmas iš šių būdų, paprastai vadinamas monistiniu tarptautinių sutarčių įtraukimo į nacionalinę teise būdu, pasireiškia tuo, jog tarptautinės sutartys tiesiogiai tampa teisių ir pareigų šaltiniu valstybės vidaus teisėje be jokio papildomai išleisto specialaus vidaus teisės akto. Monistinių valstybių pavyzdžiu gali būti Ispanija, kurios 1978 metų Konstitucija nustato, kad tarptautinės sutartys, sudarytos laikantis nustatytų reikalavimų, po jų paskelbimo Ispanijoje tampa vidaus teisės sudedamąja dalimi (96 str. 1 d.); taip pat Prancūzija, kur monistinis modelis eina dar toliau, nustatydamas, kad tarptautinių sutarčių nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinės teisės nuostatas (Prancūzijos Konstitucijos 55 str.).Kita vertus, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, naudojamas dualistinis būdas, kuris reiškia, kad tarptautinės sutarties nuostatos tampa vidaus teisės dalimi tik priėmus atitinkamus įstatymus ar kitokius nacionalinės teisės aktus, atkartojančius sutarties nuostatas.Tarptautinė teisė nenustato konkrečių būdų, kuriais tarptautinės sutartys inkorporuojamos į nacionalinę teisėtvarką, bet nustato bendrą principą, kad tarptautinės sutartys turi būti sąžiningai vykdomos. Šis principas įtvirtintas 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnyje (Pacta sunt servanda):“Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti sąžiningai vykdoma.