KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

by

KARO NUSIKALTIMŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

Turinys

Turinys 2Įžanga 4Karo nusikaltimų atsiradimas ir raida 7Karo įstatymų ištakos 7Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomis 9Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje 11Karo nusikaltimų samprata ir rūšys tarptautinėje teisėje 13Karo nusikaltimų sąvoka ir pagrindiniai bruožai 13Karo nusikaltimų rūšys tarptautiniuose teisės aktuose-instituto sudėties kitimo raida 16Atskiros karo nusikaltimų rūšys 20Karo nusikaltimų katalogas LR Baudžiamajame kodekse 25Išvados 27Literatūros sąrašas 32ĮžangaLigšiolinė istorija rodo, kad neįmanoma visiškai užkirsti kelio karui. Nors tarptautinės teisės normos ir draudžia tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą (karą), tačiau įvairiuose žemės rutulio vietose nuolat kyla karų ir ginkluotų konfliktų. Tokių liūdnų gyvenimo realijų išdavoje tarptautinė bendrija buvo priversta imtis priemonių, kurių pagalba karo veiksmams bent jau būtų taikomi tam tikri humanitarinio pobūdžio apribojimai, kad apsaugotų, pavyzdžiui, belaisvius, sužeistuosius ir civilius gyventojus. Pradėta kurti teisės normas, kurios reglamentavo santykius tarp kariaujančių valstybių. Todėl tarptautinėje teisėje pradėjo vis labiau ryškėti nauja teisės šaka, nuo H. Grocijaus laikų vadinama ”karo teise”, o šiuolaikinės teisės teorijoje – tarptautine humanitarine teise.Tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniais yra įvairiausios tarptautinės sutartys, kurių nesilaikymas traktuojamas karo nusikaltimu. Apie tokio elgesio nepriimtinumą byloja pastebėtinas tarptautinės bendrijos aktyvumas kovoje su karo nusikaltimais bei pasiekti rezultatai: tribunolo buvusios Jugoslavijos tarptautiniams nusikaltėliams teisti veikla, Ruandos tribunolo veikla, nuolatinio Tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimas. Tačiau, tribunolų skaičius byloja ir apie tai, kad daugėja karo nusikaltėlių. Taip pat pažymėtina, kad ir karo nusikaltimų ratas dažnai pildomas ir tampa vis ”spalvingesnis”.

Pasauly tikriausiai nėra šalies, kuri nebuvo paliesta karo nusikaltimų. Lietuva – irgi ne išimtis. 2000m. gegužės 2d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Ženevos konvencijų ir Papildomų protokolų ratifikavimo įstatymą tuo pareikšdamas Lietuvos Respublikos ryžtą bausti visus kaltus karo nusikaltimų padarymu.Pagrindinis šio darbo tikslas – išsamiai ir visapusiškai apžvelgti karo nusikaltimų sąvoką ir rūšis tiek tarptautinės, tiek Lietuvos Respublikos teisės požiūriu. Siekiant nurodyto tikslo, buvo iškelti šie uždaviniai:1. išanalizuoti karo nusikaltimų ištakas, pagrindinius požymius ir katalogo sudėtį, remiantis tarptautinės teisės šaltiniais;2. išanalizuoti karo nusikaltimų reglamentavimą Lietuvos Respublikoje ir atlikti jo lyginamąją analizę, vertinant pagal tarptautinės teisės reikalavimus.Pagrindiniais analizės šaltiniais bus pirmiausiai tarptautinės teisės aktai: tarptautinės sutartys, reglamentuojančios karo nusikaltimus ir su jais susijusius klausimus, tarptautinių baudžiamųjų teismų statutai. Karo nusikaltimų traktuotei Lietuvos teisėje atskleisti bus remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, taip pat teisininkų moksliniais darbais, kurie komentuoja ir interpretuoja karo nusikaltimus ir jų sampratą.Nagrinėjant įvairius karo nusikaltimų aspektus bus naudojamasi šiais teisiniais metodais:· istoriniu – siekiant atskleisti, kaip tam tikros istorinės faktinės aplinkybės, įvykiai ir tarptautinės teisės vystymosi tendencijos keitė ir pildė nusikaltimų katalogą;· loginiu – apibendrinant ir darant išvadas;· sisteminiu – tiriant problemas, kurių neįmanoma išnagrinėti neatsižvelgus į sisteminius ryšius tarp karo nusikaltimus reglamentuojančių normų ir kitų, tarptautinės bei nacionalinės teisės normų;· lyginamuoju – lyginant karo nusikaltimų katalogo turinį ir apimtį tarptautinės teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose.Šis kursinis darbas – tai vienas iš nedaugelio susistemintos informacijos apie karo nusikaltimų instituto reglamentavimą tarptautinės teisės ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose šaltinių. Jis turėtų būti naudingas kiekvienam besidominčiam tarptautine humanitarine teise.Karo nusikaltimų atsiradimas ir raidaKaro įstatymų ištakosŠiuolaikiniame teisės teorijos moksle sąvoka “karo įstatymai” gali turėti įvairių prasmių ir reikšti tiek taisykles, reguliuojančias ginkluoto konflikto pradžią (ius ad bellum), tiek taisykles, reguliuojančias elgesį įvykus ginkluotam konfliktui (ius in bello).Toks išskyrimas yra pagrįstas tuo, kad ius in bello yra taikomos kilus ginkluotam konfliktui nepriklausomai nuo to, ar šis konfliktas yra teisėtas ar neteisėtas pagal ius ad bellum, t.y. tam tikri elgesio standartai yra privalomi bet kuriuo ginkluoto konflikto metu. Pabrėžtina, jog ius in bello standartams apibrėžti vis dažniau yra vartojama “tarptautinės humanitarinės teisės” sąvoka. Michael Akehurst ir Peter Malanczuk Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvado autoriai teigia, jog tarptautinė humanitarinė teisė – tai tokia teisės sritis, kurią sudaro tam tikra sintezė tarp karo veiksmų taisyklių ir tarptautinių, t.y. visuotinai pripažintų, universalių žmogaus teisių. Šio instituto užuomazgos datuojamos XVIII amžiaus pabaiga ir XIX amžiaus pradžia, kai buvo atsisakyta bet kokio mėginimo su tarptautinės teisės pagalba apriboti valstybių teisę pradėti karą, ir išplėtotos taisyklės, reglamentuojančios karų vedimo tvarką. Nors ir kaip paradoksalu tai atrodytų, karas – kaip ypatingas teisės ir tvarkos suardymas – nuo šiol turėjo vykti pagal tam tikras teisės normas, kiekviena, net ir dėl savo išlikimo kovojanti tauta turėjo sutikti, kad jos kova būtų varžoma teisinių apribojimų. Paklusimas naujajai tvarkai buvo sąlygotas tuo, kad daugiausia karo vedimo taisyklėmis buvo siekiama užkirsti kelią nereikalingoms kančioms. “Nereikalingos kančios – tai tokios, kuriomis neįgyjama karinio arba įgytas karinis pranašumas yra labai menkas palyginti su patirtomis kančiomis”. Pažymėtina, kad ši taisyklė gali turėti tam tikrų išimčių, kaip, pavyzdžiui, toji, jog buvo ir tebėra draudžiama kankinti belaisvius siekiant išgauti informacijos, nors dėl to galima būtų įgyti didžiulį karinį pranašumą.

XVIII-XIX amžiuose vykę karai buvo daugiausia tarp ginkluotų pajėgų, o ne tarp tautų. “Priešo karinių pajėgų sunaikinimas – visų karo veiksmų pagrindas”- rašė Clausewitzas, žymiausias XIX amžiaus rašytojas apie karą. Laikymasis šio tikslo leido lengvai tarptautinės teisės pagalba apsaugoti civilius gyventojus. Tačiau ši apsauga niekada nebuvo absoliuti ir kentėjo nekalti žmonės; pavyzdžiui, miestą apsupusi armija neleisdama įvežti į jį maisto, o patiems civiliams gyventojams išvykti iš jo, priversdavo juos arba badauti (ir mirti), arba pasiduoti. Clausewitzas, aiškindamas, kad “priešo karinės galios sunaikinimas reiškia, jog karinė galia turi būti …sumažinta iki to lygio, kad nebebūtų galima atnaujinti karo”, prisidėjo prie naujų taisyklių, numatančių netgi ginkluotųjų pajėgų narių – hors de combat, t.y. sergančiųjų ir sužeistųjų, karo belaisvių ir pan. – apsaugos atsiradimo. Nors pats Clausewitzas teigė, kad karo įstatymai yra “beveik nenusakomi ir kažin ar verti paminėti”, tačiau jų nenusakomumą jis aiškino tuo, kad jie puikiai telpa į karinio būtinumo rėmus: “kai matome, kad civilizuotos tautos nebaudžia savo belaisvių mirtimi, neniokoja miestų, taip yra dėl to, kad jų protas…išmokė jas veiksmingesnių jėgos naudojimo būdų, nei šie žiaurūs, grynu instinktu paremti veiksmai.”“Grynam instinktui sutramdyti” bei jo įmanomiems padariniams užbėgti už akių, antrojoje XIX amžiaus pusėje valstybės ėmė leisti karo teisės vadovus, kuriuose buvo aiškinami karo įstatymai. Žymus to pavyzdys – Dr. Fr. Lebero iš Kolumbijos universiteto 1863 metais parengtas vadinamasis “Lebero kodeksas”. Tokie vadovai prisidėjo prie didesnės pagarbos karo įstatymams ir tikslesnio jų normų (tarp jų ir karo nusikaltimų) suformulavimo. Kartu ir karo įstatymus, iki tol kildintus beveik vien tik iš paprotinės teisės, imta kodifikuoti ir plėtoti sutartimis.Tarptautinės teisės aktai, susiję su karo nusikaltimų problemomisSu karo nusikaltimų problemomis susijusius tarptautinės teisės šaltinius galima būtų suskirstyti į dvi grupes: 1) specialiosios konvencijos, reglamentuojančios nusikaltimus, galinčius būti karo nusikaltimais; 2) šaltiniai, skirti užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą baudžiant už karo nusikaltimų vykdymą kaltus asmenis.Prie pirmosios grupės reikėtų priskirti įvairias deklaracijas ir konvencijas, kurios apibrėžia sąvokas ir sampratas tam tikrų nusikaltimų, pastarieji, esant bendriesiems požymiams, gali būti pripažinti ir baudžiami kaip karo nusikaltimai. Pirmoji sutartis – kariavimo taisyklių pradžia – 1856 metų Paryžiaus deklaracija dėl jūrų karo. Nuo šiol “karo įstatymleidystė” buvo vykdoma gan operatyviai ir gausiai: 1864 metais buvo sušaukta pirmoji konferencija Ženevoje, kurioje buvo pasirašyta I Ženevos konvencija “Dėl sužeistųjų ir ligonių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties gerinimo”, 1899 metų trimis ir 1907 metų trylika Hagos konvencijomis buvo sureguliuota dauguma iki tol nereguliuotų kariavimo aspektų ir apribota kariaujančių šalių savivalės galimybės; nes nors šios sutartys buvo privalomos tiktai valstybėms, tapusioms jų šalimis, beveik visos jos įtvirtino normas, kurios arba jau buvo tuo metu egzistavusios paprotinės teisės dalis, arba vėliau buvo pripažintos kaip nauja paprotinė teisė. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nuolat karo vedimo klausimu buvo sudarinėjamos vis naujos sutartys: 1925 metų Ženevos protokolu buvo uždraustas dujų ir bakteriologinių ginklų naudojimas; 1930 metų Londono sutartimi bei 1936 metų Protokolu buvo siekiama reglamentuoti povandeninių laivų naudojimą; keturios 1949 metų Ženevos konvencijos siekė užtikrinti karo aukų apsaugą; Hagoje 1954 metais buvo pasirašyta Konvencija ir Protokolas dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu; 1977 metų Konvencija buvo uždraustas aplinką nuodijančių priemonių naudojimas kare; 1980 metais buvo pasirašyta Konvencija ir trys protokolai, skirti riboti žiaurių ir aukas nesirenkančių įprastinių ginklų naudojimą (pvz., lauko minų, fugasų, padegamųjų ginklų), ypač prieš civilius gyventojus. Šios Konvencijos pirmojoje peržiūrėjimo konferencijoje, įvykusioje 1955 metais, buvo priimti nauji protokolai dėl apakinančių lazerinių ginklų ir fugasų, ir galima numanyti, kad vis spartesni technologiniai pokyčiai sąlygos dar nė vienos sutarties sudarymą.Iš antrosios šaltinių grupės būtina paminėti 1968m. lapkričio 26d. Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, 1973m. gruodžio 3d. JT paskelbti “Tarptautiniai bendradarbiavimo principai išaiškinant, suimant, išduodant ir baudžiant asmenis, kaltus karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui padarymu”, bei 1967m. gruodžio 14d. deklaraciją “Dėl teritorinio prieglobsčio”, kurios 1 str. nustato, kad “negali būti suteikiamas prieglobstis nė vienam asmeniui, padariusiam karo nusikaltimų”.Karo nusikaltimų baudžiamumo raida Lietuvos Respublikos teisėje
Šiuo metu yra daugiau kaip 30 daugiašalių tarptautinių sutarčių, skirtų kariavimui, tačiau, kad tarptautinė teisė būtų vykdoma veiksmingai, visų pirma būtina, kad tarptautinės sutartys taptų sudedamąja nacionalinės teisės dalimi. Tai gali būti padaryta įvairiais būdais, nors iš esmės išskiriami du pagrindiniai būdai, kurių pagalba tarptautinės sutartys gali būti įtrauktos į nacionalinę teisės sistemą.Pirmas iš šių būdų, paprastai vadinamas monistiniu tarptautinių sutarčių įtraukimo į nacionalinę teise būdu, pasireiškia tuo, jog tarptautinės sutartys tiesiogiai tampa teisių ir pareigų šaltiniu valstybės vidaus teisėje be jokio papildomai išleisto specialaus vidaus teisės akto. Monistinių valstybių pavyzdžiu gali būti Ispanija, kurios 1978 metų Konstitucija nustato, kad tarptautinės sutartys, sudarytos laikantis nustatytų reikalavimų, po jų paskelbimo Ispanijoje tampa vidaus teisės sudedamąja dalimi (96 str. 1 d.); taip pat Prancūzija, kur monistinis modelis eina dar toliau, nustatydamas, kad tarptautinių sutarčių nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinės teisės nuostatas (Prancūzijos Konstitucijos 55 str.).Kita vertus, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, naudojamas dualistinis būdas, kuris reiškia, kad tarptautinės sutarties nuostatos tampa vidaus teisės dalimi tik priėmus atitinkamus įstatymus ar kitokius nacionalinės teisės aktus, atkartojančius sutarties nuostatas.Tarptautinė teisė nenustato konkrečių būdų, kuriais tarptautinės sutartys inkorporuojamos į nacionalinę teisėtvarką, bet nustato bendrą principą, kad tarptautinės sutartys turi būti sąžiningai vykdomos. Šis principas įtvirtintas 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnyje (Pacta sunt servanda):“Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti sąžiningai vykdoma.”Kalbant apie tarptautines sutartis Lietuvos teisės sistemoje, pažymėtina, jog 1992m. spalio 22d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato:“Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”.Ši konstitucinė nuostata padaro ratifikuotas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis sudedamąja Lietuvos teisės sistemos dalimi, t.y. šios sutartys tiesiogiai veikia Lietuvos teisės sistemoje. 1993m. liepos 7d. Ministro Pirmininko potvarkiu Nr.515 “Dėl prisijungimo prie Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos” Lietuva prisijungė prie keturių 1949 metų Ženevos konvencijų, o 2000m. gegužės 2d. Seimas priėmė Ženevos konvencijų ir Papildomų protokolų ratifikavimo įstatymą. Tapdama minėtų sutarčių dalyve Lietuva įsipareigojo savo nacionaliniuose įstatymuose numatyti atsakomybę už šiose sutartyse įvardytus karo nusikaltimus, nes pažymėtina, kad po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuvos teritorijoje likęs galioti 1961 metais priimtas LTSR Baudžiamasis kodeksas neatitiko pasirašytų tarptautinių sutarčių reikalavimų šioje srityje. Situacija iš esmės pasikeitė, kai atsižvelgdamas į tarptautinės teisės reikalavimus 1998m. birželio 9d. Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymą, juo Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas XVIII skirsniu ”karo nusikaltimai”, kuris iš esmės atspindi Ženevos konvencijų ir I Papildomo protokolo nuostatas dėl sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų ir numato baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus.Karo nusikaltimų samprata ir rūšys tarptautinėje teisėjeŠis skyrius yra paskirtas apžvelgti bendrą karo nusikaltimų charakteristiką ir šių veikų rūšis įvairiuose tarptautiniuose aktuose. Apžvalgą pradėsime nuo bendrų, būdingų visoms karo nusikaltimų instituto veikoms požymių, vėliau aptarsime karo nusikaltimų katalogo kitimus priimant naujus tarptautinės teisės aktus ir tam tikras atskiras karo nusikaltimo rūšis, bei pabrėšime svarbesnius nagrinėjamų sudėčių momentus.Išanalizuoti visų karo nusikaltimų rūšių, dėl darbo apimties ribotumo, nemėginome ir net nekėlėme sau tokios užduoties. Pagrindinį dėmesį koncentravome karo nusikaltimų katalogo sudėties raidai apžvelgti.Karo nusikaltimų sąvoka ir pagrindiniai bruožaiKaro nusikaltimas – tai tyčinė, pavojinga veika, pažeidžianti visuotinai pripažintas kariavimo taisykles ir papročius arba elgesį su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, padaryta karo, tarptautinio ginkluoto konflikto ar okupacijos metu. Taigi rūšinė karo nusikaltimų sudėtis turi du pagrindinius objektus – tai visuotinai pripažinta kariavimo tvarka ir visuotinai pripažinta kariavimo elgesio su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, tvarka. Pastebėtina, kad yra karo nusikaltimų, kurie turi tik vieną iš paminėtų objektų, pavyzdžiui, pareiškimas apie tai, kad pasigailėjimo nebus, o kiti – abu objektus, pavyzdžiui, karo belaisvio ar kito saugomo asmens privertimas tarnauti priešo valstybės ginkluotosiose pajėgose. Be to, konkrečios karo nusikaltimų sudėtys gali turėti ir papildomų objektų, tačiau juos išsamiau aptarsime nagrinėdami konkrečias karo nusikaltimų rūšis.
Karo nusikaltimams privalomas požymis – nusikaltimo padarymo laikas. Visos nagrinėjamos veikos gali būti padaromos tik karo, tarptautinio ginkluoto konflikto ar okupacijos metu. Iki 1907 metų egzistavo paprotinė norma, kad karo padėtis formaliai prasideda nuo karo paskelbimo. 1907 metais Hagos III konvencijoje buvo įtvirtintas reikalavimas, kad karo veiksmų negalima pradėti be preliminaraus įspėjimo apie karo paskelbimą arba ultimatumo su sąlyginiu paskelbimu. 1949 metų Ženevos konvencijos skelbia, kad jos taikomos “visais paskelbto karo arba bet kokio kito ginkluoto konflikto, kuris gali kilti tarp dviejų ir daugiau šalių (net ir tuo atveju, kai viena iš jų nepripažįsta karo būvio), atveju”. Svarbu pažymėti, kad tarptautinė humanitarinė teisė pripažįsta dvi skirtingas ginkluoto konflikto rūšis: tarptautinį ir vidinį konfliktą. Šių dviejų rūšių skiriamasis požymis yra valstybės siena: karas tarp dviejų ar daugiau valstybių pripažįstamas tarptautiniu ginkluotu konfliktu, tuo tarpu karas vienos valstybės teritorijoje laikomas vidiniu ginkluotu konfliktu, kartais dar vadinamu pilietiniu karu. Okupacija pripažįstamas laikinas svetimos teritorijos užėmimas. Teritorija laikoma okupuota, jei ji iš tikrųjų yra priešo ginkluotojų pajėgų valdžioje.Karo nusikaltimams būdingas specialusis subjektas – kombatantas. Pagal tarptautinės teisės nuostatas tik kombatantai yra teisėti karinių veiksmų dalyviai, galintys naudoti jėgą. Kombatanto teisinė padėtis įpareigoja laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, taikomos ginkluotų konfliktų metu, reikalavimų. Kombatantas, pažeidęs minėtus reikalavimus, teisinio kombatanto statuso nepraranda, tačiau šiuo atveju jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimų padarymą. Svarbu taip pat pažymėti, kad 1977 metais I Papildomas protokolas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas įtvirtina principą, pagal kurį už pavaldinio (kombatanto) padarytą nusikaltimą atsakomybėn gali būti patrauktas ir vadas, jeigu jis žinojo ar turėjo informacijos, kuria remdamasis galėjo padaryti išvadą, kad pavaldinys daro ar ketina padaryti karo nusikaltimą, ir jei nesiėmė pagal savo galimybes visų įmanomų priemonių užkirsti kelią tokiam nusikaltimui ar jį pašalinti.Būtina paminėti ir tai, kad visi karo nusikaltimai gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas privalo suvokti veikos pavojingumą, numatyti pavojingus padarinius ir jų siekti.Nagrinėdami karo nusikaltimams būdingas charakteristikas, būtina paminėti dar du svarbius momentus. Pirma, 1968m. lapkričio 26d. Konvencija dėl senaties termino netaikymo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui įpareigoja visas valstybes dalyves užtikrinti, kad karo nusikaltimams senatis būtų netaikoma. Antra, remiantis 1950metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio antrąja dalimi ir 1966metų Tarptautinio Pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio antrąją dalimi, leidžiama valstybėms taikyti baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimu…s retrospektyvine tvarka, t.y. nustatant atsakomybę vėliau, negu buvo padarytas toks nusikaltimas.Karo nusikaltimų rūšys tarptautiniuose teisės aktuose-instituto sudėties kitimo raidaAptarus karo nusikaltimų pagrindinius požymius, metas pereiti ir prie detalesnės konkrečių nusikaltimų analizės. Kaip jau minėjome, visų karo nusikaltimų sudėčių neaptarsime, nes tokių veikų pavyzdžių yra daug, o jų sąrašas per pastarąjį šimtmetį išaugo kelis kartus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Vokietijos karo nusikaltimams teisti įsteigto Niurnbergo Tribunolo įstatai įtvirtino septynių karo nusikaltimų sąrašą. Tribunolo jurisdikcijai priklausė šie kariavimo taisyklių pažeidimai: okupuotų teritorijų civilių gyventojų žudymas, pavergimas ar nežmoniškas elgesys su jais; karo belaisvių žudymas ar nežmoniškas elgesys su jais; įkaitų žudymas; viešos arba privačios nuosavybės grobstymas; betikslis miestų ir kaimų naikinimas arba niokojimas, nepateisinamas karine būtinybe. Pažymėtina, kad sąrašą baigė žodžiai ”ir kiti nusikaltimai”, tad Tribunolo jurisdikcija nebuvo apribota vien tik šių veikų. Iš esmės panašios sudėties sąrašą numatė ir keturios 1949 metų Ženevos konvencijos. Sunkūs pažeidimai apibrėžiami konvencijų atitinkamuose 50, 51, 130 ir 147 straipsniuose. Pagal šių straipsnių bendras nuostatas sunkūs pažeidimai yra šie veiksmai, įvykdyti Ženevos konvencijų saugomiems asmenims ar nuosavybei: tyčinis nužudymas, kankinimas ar nežmoniškas elgesys, tarp jų ir biologiniai eksperimentai, tyčiniai veiksmai, sukeliantys didelį skausmą ar labai žalojantys kūną ir sveikatą, bei neteisėtas ir tyčinis nuosavybės naikinimas dideliu mastu ir jos pasisavinimas, jei to neverčia daryti karinė būtinybė.
Sunkių pažeidimų apibrėžimas išplėstas ir jų katalogas papildytas I Papildomo protokolo 11 ir 85 straipsniuose. Nauji elementai ir išaiškinimai, kuriuos įtraukė I Protokolas, gali būti apibendrinti taip:1. konvencijose numatyta baudimo sistema, kurią papildė Protokolas, taikoma taip pat ir Protokolo pažeidimams;2. veiksmai, apibrėžti kaip sunkūs pažeidimai konvencijose, yra taip pat ir Protokolo pažeidimai, jeigu jie įvykdyti naujoms asmenų kategorijoms ir objektams, saugomiems pagal Protokolo 85 straipsnio 2 dalį. Naujoms asmenų kategorijoms priskiriami karo belaisviai, pabėgėliai ir asmenys be pilietybės, esantys priešiškos šalies valioje, bei priešiškos šalies sužeistieji, ligoniai ir kiti. Naujų objektų pavyzdžiu gali būti įvardintas sanitarinis transportas;3. sunkių pažeidimų sąrašas papildytas mažiausiai dešimčia naujų veikų, 11 straipsnio 4 dalimi ir 85 straipsnio 3 ir 4 dalimis. Tarp jų nepateisinamas delsimas repatrijuoti karo belaisvius ar civilius; asmens, apie kurį žinoma, kad jis yra išėjęs iš rikiuotės (hors de combat) užpuolimas, apartheido vykdymas ir kiti.Būtina paminėti ir I Protokolo 85 straipsnio 5 dalį, kurioje įtvirtinta, kad “nepažeidžiant konvencijų ir šio protokolo taikymo, sunkūs šių dokumentų pažeidimai turi būti laikomi karo nusikaltimais”. Atsižvelgiant į apžvelgtus karo nusikaltimų katalogo pasikeitimus, galima daryti išvadą: akivaizdi tendencija, kad karo nusikaltimų sąrašas auga. Būtinumą ir toliau plėtoti bei tobulinti humanitarinės teisės taisykles 1986 metais taip pagrindė Jugoslavijos Baudžiamojo Tribunolo pirmininkas Antonio Cassese’as:“Tarptautinė kariavimo teisinė kontrolė tik tam tikru ribotu mastu ėjo lygiagrečiai su organizuoto karinio smurto plėtra. Didžiausios karinės valstybės nepripažino radikalių apribojimų, dėl to ši teisės sritis yra su daugybe trūkumų, spragų ir dviprasmybių ”. Tarptautinių pastangų rezultatas, siekiant dar labiau tobulinti “karo įstatymą”,- Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutas, primtas įgaliotų atstovų diplomatinės konferencijos 1998 metais Romoje.Būtina paminėti, kad nuolatinio tarptautinio baudžiamojo teismo įkūrimui didelį postūmį padarė tarptautinių tribunolų buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai precedentas. Šių valstybių tribunolų Statutai iš esmės apėmė veikas, jau apibrėžtas 1949 metų Ženevos konvencijose bei šių konvencijų 1977 metų Papildomuose protokoluose. Taigi karo nusikaltimų katalogas nepakito. Tačiau buvo pastebėta, jog nuolatinio ta…rptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas galėtų padėti išspręsti ne tik problemas, kylančias dėl laiko ir darbo sąnaudų, kurių reikalauja kiekvienu konkrečiu atveju ad hoc teismo steigimas, bet ir padėtų atsikratyti teisingumo selektyvinio įgyvendinimo (spręsti ne visus, o tik kai kuriuos konfliktus), kuris neišvengiamas taikant ad hoc metodą.Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statutas (toliau – Romos Statutas) įtvirtino žymius pakeitimus karo nusikaltimų srityje. Visų pirma pastebėtina, kad anksčiau minėtų Tribunolų statutuose yra pateikiama nuo 5 iki 7 karo nusikaltimų, tačiau Tribunolų jurisdikcija nėra apribota vien tik šiuo sąrašu. Tuo tarpu Romos Statuto 8 straipsnyje pateiktas sąrašas 50 karo nusikaltimų, kurie yra Teismo jurisdikcijoje. Pateiktas sąrašas yra baigtinis, todėl Teismo jurisdikcija yra ribota, t.y. karo nusikaltimų katalogas negali būti papildytas Teismo nuožiūra (ką leido žodžiai “ir kiti nusikaltimai” Niurnbergo ir kitų tribunolų statutuose). Antra, palyginę Romos Statute apibrėžiamus karo nusikaltimus su šių nusikaltimų apibrėžimu, pavyzdžiui, Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai Statute pamatysime, kad Romos Statute (8 straipsnis) šios veikos apibrėžiamos plačiau ir detaliau.Romos Statuto karo nusikaltimų sąraše išskiriami nusikaltimai įstatymams bei papročiams, taikomiems ginkluotuose tarptautinio pobūdžio (34 nusikaltimai) bei vidaus (16 nusikaltimų) konfliktuose. Visus šiuos nusikaltimus sąlyginai galima išskirti į du tipus:1. nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas kariavimo taisykles bei papročius, t.y. pažeidžiantys dvylika 1899-1925 metų Hagos konvencijų;2. nusikaltimai, pažeidžiantys nustatytas karo aukų apsaugos taisykles bei papročius, t.y. pažeidžiantys keturias 1949 metų konvencijas bei du 1977 metų Papildomus protokolus.Atsižvelgę į mūsų išskirtus, Romos Statuto įtvirtintus karo nusikaltimų tipus ir jų šaltinius galime daryti išvadą, kad Statutas tiesiog kodifikavo karo nusikaltimus, įtvirtintus įvairiuose tarptautiniuose aktuose, vienoje tarptautinėje sutartyje. Tačiau ypač svarbu pažymėti ir tai, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo statute numatytos ir naujos karo nusikaltimų sudėtys: pavyzdžiui, priverstinė sterilizacija, priverstinis nėštumas, įtraukimas į seksualinę vergovę, vaikų iki 15 metų ėmimas arba verbavimas į ginkluotąsias pajėgas ir pan.. Kai kurias iš jų aptarsime atskirai.Atskiros karo nusikaltimų rūšys
Kaip jau minėjome, karo nusikaltimų sąrašas yra gan ilgas, todėl aptarsime tik pavojingiausias ir, mūsų manymu, sudėtingiausias ir aktualiausias veikas.

Tyčinis nužudymas – tai tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidimas karo, tarptautinio konflikto ar okupacijos metu įsakant žudyti ar žudant asmenis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų ratą įtvirtina ir detaliai apibrėžia 1949 metų Ženevos konvencijos ir jų Papildomi protokolai. Pagal juos, šio nusikaltimo nukentėjusiaisiais gali būti: 1) sužeistieji, ligoniai arba žūvančio karo laivo jūreiviai; 2) karo belaisviai; 3) okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje buvę civiliai ar kiti asmenys, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga; 4) asmenys, kurie kapituliavo sudėdami ginklus ar neturėdami kuo priešintis.Šio nusikaltimo objektyvioji pusė gali pasireikšti dvejopo pobūdžio veika: 1) įsakymu žudyti ir 2) žudymu. Įsakymas žudyti – tai privalomas vado nurodymas pavaldiniui ar jų grupei atlikti tokius veiksmus, kurių pasekmė yra kito žmogaus mirtis. Žudyti galima tiek aktyviais veiksmais (pvz., šaunant, mušant ir pan.), tiek ir neveikimu (pvz., nesuteikiant medicinos pagalbos, neduodant maisto ir pan.). Nusikaltimas yra baigtas davus įsakymą žudyti arba padarius veiką, kuria siekiama kito žmogaus mirties (nepriklausomai nuo to ar žmogus mirė ar ne).Tyčios reikalavimas reiškia, kad asmuo atliekantis šį nusikaltimą suvokia, kad dėl jo veikos kitas žmogus gali mirti.Žudymas arba gyvybės atėmimas – tai veika, kurios baudimo šaltinis yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal Konvencijos 2 straipsnį “niekas negali tyčia atimti gyvybės”, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

Kankinimas ir nežmoniškas elgesys – tai tokie kariavimo taisyklių pažeidimai, kai su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis yra elgiamasi neleistinu, žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeidžiančiu, būdu. Pagal Romos Statutą, kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Kitokiu nežmonišku elgesiu laikytinas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką, fizinių ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Kankinimas yra aukščiausia nežmoniško elgesio forma, todėl jo kvalifikavimui pakanka ir vienkartinio akto, tuo tarpu kitokiam nežmoniškam elgesiui privalomas tam tikras veikos tęstinumas. Kankinimas ir kitoks nežmoniškas elgesys, kaip ir žudymas, galimas tiek veiksmais, pavyzdžiui, mušimas, draudimas miegoti ir panašiai, tiek ir neveikimu, pavyzdžiui, marinimas badu ir panašiai.Kankinimo ir kito nežmoniško elgesio nepriimtinumas tarptautinei visuomenei taip pat įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje.

Vaikų iki 15 metų ėmimas arba verbavimas į ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas aktyviai dalyvauti karo veiksmuose. Šią veiką karo nusikaltimu pirmą kartą pavadino Romos Statutas atsižvelgę į istorinę patirtį, kai ginkluotų konfliktų metu kartu su suaugusiais į kovą stojo paaugliai arba visai dar vaikai. Tokiam vaikų teisių ir laisvių pažeidimui užkirsti 1989 metais JT Organizacija priėmė Vaiko teisių konvenciją, kurios 38 straipsnis nustato, jog valstybė privalo apsaugoti visus vaikus iki 15 metų nuo dalyvavimo karo veiksmuose. Straipsnio antroji dalis imperatyviai nurodo, kad asmenis iki 15 metų draudžiama imti į armiją. Taigi darytina išvada, kad draudimas imti arba verbuoti į ginkluotąsias pajėgas vaikus iki 15 metų bei jų panaudojimas aktyviai dalyvauti karo veiksmuose nėra iš esmės naujas dalykas tarptautinėje teisėje, tai nėra naujos veikos kriminalizacija, bet Statuto normų suderinimas su dešimčia metų anksčiau priimta Konvencija.Įšžaginimas, įtraukimas į seksualinę vergovę, privertimas užsiimti prostitucija, priverstinis …nėštumas, priverstinė sterilizacija ir bet kokie kiti seksualinės prievartos būdai. Istorija pateikia daug pavyzdžių, kai su moterimis ginkluotų konfliktų metu buvo elgiamasi itin žiauriai. Karo nusikaltimų prieš moteris autorė Kelly Dawn Askin savo darbuose pastebi, kad be žiaurumų, kurie karo metu vykdomi prieš abi lytis, moteriškoji lytis dar yra ir seksualiai išnaudojama. Karinė patirtis rodo, kad kai tam tikros šalies vyrai civiliai buvo nužudomi, moterys civilės buvo pirma išžaginamos, o tik tada nužudomos. Tačiau pastebėtina, kad tokie grubūs moterų teisių pažeidimai, susiję su seksualiniais nusikaltimais ir padaryti ypatingu visuomenei – karo – metu, lygiaverčiais karo nusikaltimais imti traktuoti tik paskutinį XXa. dešimtmetį. Nei išžaginimas, nei kitos seksualinės prievartos formos nebuvo numatytos Niurnbergo tribunolo įstatuose, tiesiogiai jų neįvardija Ženevos konvencijos bei jų Papildomi protokolai. Deja, tenka pripažinti, kad pažangą seksualinių nusikaltimų, atliktų karo metu, įtvirtinimo karo nusikaltimų sąraše lėmė žiauri patirtis, kurią teko išgyventi ir paliudyti buvusios Jugoslavijos moterims “išžaginimų stovyklose”(“rape facilities”), kur musulmonų ir kroatų moterys buvo metodiškai žaginamos. Būtent dėl šių faktų išaiškėjimo Jugoslavijos ir Ruandos tribunolų įstatai jau numatė išžaginimą.

Romos statutas seksualiniams nusikaltimams skiria ypatingą dėmesį. Statutas žymiai praplečia seksualinės prievartos formų ratą, karo nusikaltimais pripažįstami: “išžaginimas, seksualinė vergija, priverstinė prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija arba bet kuri kita atitinkamo sunkumo seksualinės prievartos forma”.Tradiciškai išžaginimas yra suprantamas kaip prievartinis vyro ir moters lytinis santykiavimas. Tačiau pažymėtina, kad 1998 metų JT Žmogaus teisių komisijos parengtoje ataskaitoje “Šiuolaikinės vergijos formos: sistemingi išžaginimai, seksualinė vergija ir vergijai artima praktika karinių konfliktų metu” išžaginimo sąvoka daug platesnė. Pabrėžiama, jog išžaginimas yra nusikaltimas prieš abi lytis, nes ir moterys, ir vyrai gali būti aukomis. Ir nors homoseksualaus pobūdžio seksualiniai nusikaltimai nėra tiesiogiai minimi tarptautinėje teisėje, be jokios abejonės, “tarptautinė humanitarinė teisė <…> yra taikytina ir vyrams ir moterims, nes nuo tarptautinės žmogaus teisės nebūti diskriminuojamu negali būti nukrypstama”.Kita Romos statuto įvardijama seksualinės prievartos forma – seksualinė vergija. Šio nusikaltimo sąvokos pats Statutas neapibrėžia, bet jau minėta JT Žmogaus teisių komisijos ataskaita pateikia seksualinės vergijos pavyzdžius. Vienas iš jų mūsų jau minėtas “išžaginimų stovyklų” buvusioje Jugoslavijoje atvejis, bei “komforto stovyklų”, organizuotų Japonijos kariškių II pasaulinio karo metu, pavyzdys, kai kareivius seksualiai aptarnauti buvo verčiamos okupuotų kraštų moterys. Pateiktų pavyzdžių pagrindu darytina išvada, jog seksualinė vergija suprantama kaip pavergimas ir asmens ar asmenų įtraukimas į vieną ar kelis seksualinio pobūdžio veiksmus pasinaudojant smurtu.Artimas seksualinei vergijai nusikaltimas – priverstinė prostitucija. Iš esmės ši veika atitinka pateiktą seksualinės vergijos sąvoką, tačiau skiriamasis šių nusikaltimų požymis yra užmokestis už teikiamas seksualines paslaugas. Dar dvi seksualinės prievartos formos numatytos Romos statute – priverstinė sterilizacija ir priverstinis nėštumas. Pastebėtina, kad šios veikos įtraukiamos į baudžiamųjų veikų sąrašą pirmą kartą.Priverstinė sterilizacija yra nusikaltimas, kuriuo žmogui sutrikdoma reprodukcinė sistema ir jis negali turėti palikuonių. Nusikaltimų elementai atkreipia dėmesį į šiuos privalomus veikos požymius:· sterilizacija turi būti įvykdyta neteisėtai;· veika padaryta be asmens sutikimo arba prievarta;· medicininės būtinybės nebuvimas.Priverstinį nėštumą apibrėžia Romos statuto 7 str. 2 dalies punktas f). Pagal jį “priverstinis nėštumas reiškia neteisėtą moters laisvės apribojimą, kuri buvo p…riverstinai apvaisinta, su tikslu pakeisti gyventojų etninę sudėtį arba vykdant kitus sunkius tarptautinės teisės pažeidimus. Ši sudėtis Romos statute vėlgi atsirado dėl žiaurios praktikos buvusios Jugoslavijos konflikte, kada tūkstančiai moterų buvo priverstinai apvaisintos ir privalėjo gimdyti vaikus taip siekiant pakeisti etninę grupės sudėtį.Karo nusikaltimų katalogas LR Baudžiamajame kodekseKaip jau minėjome, Lietuvos Respublikos Seimas 1998m. birželio 9d. priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas aštuonioliktu skirsniu ”Karo nusikaltimai”, kurį sudaro 12 straipsnių, iš esmės atspindinčių Ženevos konvencijų ir I Papildomo protokolo nuostatas dėl sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų. Visus papildytame Kodekse įvardintus karo nusikaltimus galima būtų suskirstyti į dvi grupes:1. veikos, nukreiptos prieš tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis: tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas (333 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimas (334 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais (335 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų teisių apsaugos karo metu pažeidimas (336 straipsnis),civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotose pajėgose (338 straipsnis), vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius (342 straipsnis), vilkinimas paleisti internuotus civilius arba neleidimas repatrijuoti kitiems civiliams (343 straipsnis);2. veikos, pažeidžiančios visuotinai pripažintas karo vedimo būdų (metodų) ir priemonių taisykles: saugomų objektų naikinimas ar nacionalinių vertybių grobstymas (339 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimas (340 straipsnis), neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio ženklo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos panaudojimas (344 straipsnis).Pažymėtina, kad du XVIII skirsnio straipsniai gali būti priskirti abiem grupėms – draudžiama karo ataka (337 straipsnis) ir marodieriavimas (341 straipsnis).
Kartu reikėtų paminėti, kad ne visos veikos Ženevos konvencijose ir I Papildomame protokole apibrėžtos kaip sunkūs pažeidimai, buvo kriminalizuotos mūsų Baudžiamajame kodekse, pavyzdžiui: neteisėtas saugomų asmenų kalinimas, apartheidas ir kitas nežmoniškas ar žmogaus orumą žeminantis elgesys, taip pat pasikėsinimas į asmens garbę, pagrįstas rasine diskriminacija, ir kitos. Minėtų ir kitų Ženevos konvencijose bei I Papildomame protokole numatytų, bet LR Baudžiamajame kodekse nekriminalizuotų veikų buvimas gali būti vertinamas kaip Baudžiamojo įstatymo spraga, kurios užpildymas yra būtina sąlyga tiksliai veikų kvalifikacijai vykdyti.Taip pat paminėtina, kad 1998m. gruodžio 10d. Lietuvos Respublika pasirašė Romos tarptautinio baudžiamojo teismo statutą ir tuo parodė savo siekį tapti šios tarptautinės sutarties dalyve. Tačiau Statutą ratifikuoti LR Seimas galės tik papildžius ”Karo nusikaltimų” skirsnį atitinkamomis naujomis nusikaltimų sudėtimis (pvz., vaikų iki 15 metų ėmimas arba verbavimas į ginkluotąsias pajėgas, priverstinė sterilizacija, priverstinis nėštumas ir pan.).Išvados1. Karo įstatymų atsiradimo motyvas yra tas, jog pasimokius iš karinės patirties, buvo prieita išvados, kad jei negalima visiškai užkirsti kelio karui (ligišiolinė istorija rodo, kad to padaryti iš tikrųjų neįmanoma), tai bent jau karo veiksmams turi būti taikomi tam tikri humanitarinio pobūdžio apribojimai. Tokių apribojimų visuma nuo H. Grocijaus laikų vadinama ”karo teise” arba tarptautine humanitarine teise šiuolaikinės tarptautinės teisės teorijoje.

2. Su karo nusikaltimų problemomis yra susiję ir daugiau tarptautinės teisės šaltinių, ne tik šaltiniai, kurie tiesiogiai formavo karo nusikaltimų sąvoką. Visus juos galima suskirstyti į dvi grupes: 1) specialiosios konvencijos, reglamentuojančios nusikaltimus, galinčius būti karo nusikaltimais; 2) šaltiniai, skirti užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą baudžiant karo nusikaltėlius.

3. Tarptautinės humanitarinės teisės sutartys Lietuvos nacionalinės teisės sudedamąja dalimi tampa nuo jų ratifikavimo Lietuvos Respublikos Seimo momento.

4. Karo nusikaltimai – karo įstatymų, įtvirtinančių visuotinai pripažintą kariavimo, bei elgesio su tarptautinės teisės saugomais asmenimis, tvarką, pažeidimai.

5. Šiuo metu tarptautinėje teisėje karo nusikaltimų sąvoką galima apibūdinti šiais požymiais ir elementais: · karo nusikaltimų tiesioginiu objektu laikytina dvejopo pobūdžio visuotinai pripažinta tvarka: kariavimo tvarka ir elgesio su tarptautinės teisės saugomais asmenimis, tvarka;· karo nusikaltimų padarymo laikas griežtai apibrėžtas. Nusikaltimai gali būti padaryti tik karo, ginkluoto konflikto ir okupacijos metu;· nukentėjusiaisiais nuo karo nusikaltimų laikomi civiliai gyventojai, sužeistieji, sergantys, karo belaisviai bei visi kiti Ženevos konvencijų ir Papildomų protokolų saugomi asmenys;· karo nusikaltimų vykdytoju gali būti tik specialus subjektas – kombatantas, pagal tarptautinės teisės nuostatas laikytinas vieninteliu teisėtu karinių veiksmų dalyviu;· visiems karo nusikaltimams būdinga tiesioginės tyčios kaltės forma. Kaltininkas privalo suvokti veikos pavojingumą, numatyti pavojingus padarinius ir jų siekti.

6. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties netaikymo karo nusikaltimams taisyklę įtvirtino 1968 metų Konvencija dėl senaties netaikymo karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui.

7. Remiantis 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio antrąja dalimi ir 1966 metų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio antrąja dalimi, leidžiama valstybėms taikyti baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus atgal (t.y. nustatant atsokomybę vėliau, negu buvo padarytas toks nusikaltimas).

8. Karo nusikaltimų rūšys, jų kiekis įvairiuose tarptautiniuose aktuose nuolat kito. Akivaizdi tendencija, kad karo nusikaltimų katalogo veikų sąrašas vis auga: Tribunolų statutuose yra pateikiama nuo 5 iki 7 karo nusikaltimų, o Romos Statute – 50.

9. Nužudymo supratimas yra toks pat, kaip ir daugumos valstybių baudžiamosios teisės sistemose – tai tyčinis gyvybės atėmimas, galintis pasireikšti žudymu arba įsakymu žudyti.

10. Kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja.

11. Vaikų iki 15 metų amžiaus ėmimas arba verbavimas į nacionalines ginkluotąsias pajėgas arba jų panaudojimas aktyviai dalyvauti karo veiksmuose pirmą kartą karo nusikaltimų kataloge įvardintas Romos Statute, tačiau tokį elgesį su vaikais daug anksčiau uždraudė Vaiko teisių konvencija.

12. Išžaginimas ir kitos seksualinės prievartos veikos – tai sąlygiškai naujos karo nusikaltimų rūšys, į karo nusikaltimų šaltinius įtrauktos nuo 1993 metų Jugoslavijos tribunolo statuto priėmimo ir ypač išplėtotos Romos statute.

13. Išžaginimas suprantamas kaip nusikalstama veika abiem lytims ir apibrėžiama kaip priverstinis lytinis santykiavimas.

14. Seksualinė vergija suprantama kaip asmens pavergimas ir įtraukimas į tam tik…rą seksualinio pobūdžio veiklą pasinaudojant fiziniu ar psichiniu smurtu.

15. Priverstinė prostitucija suprantama kaip asmens vertimas užsiimti seksualinio pobūdžio paslaugų teikimu. Šiai veikai būdingas požymis, kad kaltininkas paprastai gauna arba bent jau tikisi gauti už tokias paslaugas tam tikros naudos.

16. Priverstinė sterilizacija suprantama kaip medicininiu būtinumu neparemtas, prievarta arba be asmens sutikimo atliktas asmens reprodukcinės sistemos sutrikdymas, dėl kurio asmuo ilgą laiką arba visą gyvenimą nebegali turėti palikuonių.

17. Priverstinis nėštumas suprantamas kaip priverstinis moters apvaisinimas.

18. Lietuvos Respublikos Seimas 1998m. birželio 9d. priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas XVIII skirsniu “Karo nusikaltimai”, numatančiu 12 veikų, kurios iš esmės atitinka karo nusikaltimus, įvardintus Ženevos konvencijose ir jų Papildomuose protokoluose.

19. 1998m. gruodžio 10d. Lietuvos Respublika pasirašė, tačiau kol kas dar neratifikavo 1998m. liepos 17d. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto. Šiam žingsniui žengti būtina suderinti Lietuvos nacionalinius įstatymus su atitinkamomis Statuto nuostatomis.Literatūros sąrašasLietuvos Respublikos teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – 1992 10 25.2. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo // Valstybės žinios, 2000, Nr. 63 – 1904, 1905, 1906, 1907, 1908, 1909 ir 1910.3. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas: oficialus tekstas su pakeitimais ir papildymais iki 2000m. vasario 5d. – Vilnius, 2000.4. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas: straipsnių tarpinės redakcijos nuo 1995 01 01 iki 2000 03 20. – Vilnius, 2000.5. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso papildymo ir pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios , 1998, Nr. 57 – 1580.6. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas ”Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie 1948m. gruodžio 9d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį ir 1968m. lapkričio 26d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai” // Valstybės žinios, 1992, Nr. 13 – 341.

Tarptautinės teisės aktai

1. 1949m. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977m. Papildomi protokolai. – Vilnius, 2000.2. Jungtinių Tautų Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. – Žmogaus teisės. Dokumentų rinkinys., T. 1., Vilnius, 1991, p. 13.3. Konvencija dėl senaties termino už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. – Žmogaus teisės. Dokumentų rinkinys, T. 1., Vilnius, 1991, p. 115.4. Tarptautinis Pilietinių ir Politinių Teisių Paktas. – Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, T. 1., Vilnius, 1991, p. 20.5. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Statutas. – Vilnius, 2000.6. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas. – Niurnbergskij Proces. T. 1., Maskva, 1987, p. 146.

Specialioji literatūra ir pagalbinė literatūra

1. Askin K. D. War Crimes Against Women. – Martinus Nijoff Publishers, 1997.2. Akehurst M., Malanczuk P. Šiuolaikinis Tarptautinės Teisės Įvadas. – Vilnius, 2000.3. Baudžiamojo teisė. Bendroji dalis. – Vilnius, 1996.4. Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. – Vilnius, 2001.5. Deveikis L. Vaiko Teisės. – Vilnius, 19976. Jusys O., Paulauskas R., Švedas G. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas // Teisės problemos, 1999, Nr. 4.7. Meždunarodnoje ugolovnoje pravo. – Moskva, 1987.8. Švedas G. Rūšinė karo nusikaltimų sudėtis // Teisė, 2000, Nr. 35.9. Vadapalas V., Jarukaitis I Tarptatinės humanitarinės teisės įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje. – Vilnius, 2000.10. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. – Vilnius, 1998.11. Zabiela V. Vilniaus Tribunolo Nuosprendis. – Vilnius, 2000.