Juridinės psichologijos metodai

ĮVADAS

Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbi
kiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdyti
svo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, bei
suprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininko
darbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam,
kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogaus
psichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėti
atlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.

Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijos
ypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe.

Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinę
asmenyės charakteristiką.

2. Išanalizuoti asmenybės
psichologinę sttruktūūrą.

3.Išanalizoti socialinius –
psichoploginius juridinės veiklos aspektus.

4.Susipažinti su psichologiniu
pasiruošimu juridinei veiklai.

Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijos
uždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtina
išsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokius
metodus ji naudoja savo tyrimuose.

Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybės
charakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savo
praktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinant
šios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriais
reikėtų vadovautis, gali būti klaidingas.

Trečioje dalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklos
aspektai.

Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinis
pasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantys
psichiniai procesasi, emocijų bbei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėje
veikloje.

I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI

Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmens
psichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmens
psichikai.[1]

Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijos
problemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės t

teorija
remiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika.

Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologinių
žinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisės
kategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektų
psichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingose
teisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprasti
jų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną.

Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visi
psichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai:

• Stebėjimo metodas

• Pokalbio metodas

• Testavimas

• Anketos

• Biografinis metodas

• Faktoriaus analizės metodas

• Statistikos metodas.

Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo ir
įstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylos
arbitražinių teismų, notariato ir advokatūros praktika.

II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA

1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika

Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savo
ypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –
tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprasti
konkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę.

Senovės Graikijoje žoodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktorius
užsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnai
šį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė
(funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) ir
t.t. Vėliau vartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuo
visuomenėje.

Skiriamos vaidmens rūšys:

❖ konvencinis

❖ tarpasmenybinis.

Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –
tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenyse
santykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaip
apsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybės
turinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūsta
pavaldiniai, ta

ai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį
lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomas
šeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai. Tačiau
gyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:
keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čia
pastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo.

Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymas
reikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškia
asmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3]

Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas,
teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasi
veiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kurie
suteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški,
ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbos
jausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, ir
pas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės.

Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiau
ar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę ir
tikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonė
funkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus ir
ydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako,
astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudoja
psichologinės gynybos mechanizmą.

V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidė
visiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yra
normalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4]

Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek d
dalykiniai, tiek ir
asmeniniai santykiai.

Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškai
kontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasi
maža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas.

Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesų
realizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.
Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kitu
individu, bet ir dauguma grupės narių.

Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybės
statusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasi
socialiniu vaidmeniu.

Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpninti
astskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko,
pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmoguje
įsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms,
pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuoti
su visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikla
daro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytas
pavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiria
greitą desochalizaciją.

Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individui
priemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtino
elgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.

2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA

Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.
Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Be
pažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėra
asmenybės.[5]

K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniai
elementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesų
ypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6]

A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuoja
sąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms

ir psichinėms
asmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galima
daryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų
išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus.

Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jis
išreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuose
pasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas.

Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienas
temperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikui
būdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė ir
valdymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą,
melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:
sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas,
flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –
impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas ir
nedrąsumas.

Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė,
pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir savimi.

Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinės
savybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinės
dalys suformuoja santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą.

Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai,
užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimai
būtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimai
reikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtų
išskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.
Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostinius
sugebėjimus.

Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.
Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.

SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI

Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiame
procese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji,
teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojami
formalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklauso
tikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė,
įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs,
susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinės
veiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vyksta
pažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonės
lygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimai
sudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniai
asmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose.

Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaip
socialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos,
kurią užsiima asmenybės aspektą.

Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe ir
juridinėje neduoda pakankamų rezultatų.

J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą,
kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje visų sričių teisininkai.

Asmenybės analizės schema:

1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas,
profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta,
priklausymas politinėms partijoms;

2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis
(žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas,
apranga, manieros, balsas.

3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės,
gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos,
priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);
vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jų
tarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklos
specializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklos
disciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimo
priežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje
(požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikis
asmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniu
metu).

4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai tarp sutuoktinių, santykiai
su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijos
ir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutas
darbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –
neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas
(sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais ir
t.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetas
ir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą,
ligos).

5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimo
ypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęs
lengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas,
prisimena nuoskaudas ilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimena
dėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas,
diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailus
ir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta,
išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholio
būsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampa
linkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geria
daug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris,
sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguose
santykiuose su vyresniais bendraamžiais.

6. Temperametras ir charakteris:

a) temperametras: polinkis bendravimui, emocialumas (ramus,
susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas),

b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai su
žmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertio
savybės).

7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniai
poveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis ir
pan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės,
materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra,
tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai.

8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis su
pažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėje
situacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmens
vertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.).

9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai
(pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems,
sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.
Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijos
pagrindu.

Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniai
apmąstymai apie žmogų.

Empatija – tai sugebėjimas pajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7]

Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.
Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontakto
metu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.
Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apie
kito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą.

Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikas
turi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas.

Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8]

1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybės
vertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas.

Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinis
stebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupės
viduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”
stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti į
pačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toks
stebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinis
stebėjimas.

Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama iš
stebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.
Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje.

Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas,
suvokimas.

2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimo
metu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybės
motyvacinius aspektus.

Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu su
išplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromas
klausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantys
psichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybės
elgesio motyvaciją ir t.t.

Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:
pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbio
užbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo.

Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai,
kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip,
kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį.

3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunama
ir dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų,
straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu.

Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kurias
galima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijos
fiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos,
magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:
laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);
pagal dokumento charakterį.

Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tik
į tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtina
žinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius,
bet psichologinis informacijos aspektas.

Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius ir
formalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prie
formalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas.

4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objekto
asmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialinio
sluoksnio sąlygomis tyrinėjimo.

Biografinio metodo prasmė juridinėje psichologijoje slypi
asmenybės gyvenimo kelio tyrinėjime, jo ištyrime. Iš vienos pusės tai
žmogaus gyvenimo istorija, o iš kitos pusės – žmogaus individualaus
vystymosi socialinė forma.

Gyvenimo kelio struktūra turi savo fazes ir genetines permainas
tarp jų. Būtent fazių ir permainų pagrindu vyksta gyvenimo pokyčiai.
Perėjimo nuo fazės prie fazės tiriamo asmens gyvenime laiko nustatymas ir
tų periodų poreikis grupes gyvenimo įvykiams gali duoti raktą suprasti to
asmens ypatumus, jo elgesio paaiškinimus.[9]

Žmogaus kelio tyrimą tikslinga pradėti nuo terijų metų amžiaus.
Žmogaus asmenybės pagrindinė formuojasi trijų –penkių metų bėgyje.

5. Testų metodas. Testas suteikia galimybę profesionalios

atrankos sitemoje įvertinti psichinių asmenybės funkcijų vystymąsi ir

nustatyti kandidatus konkrečios specialybės mokymui. Testas taip pat

padeda įvertinti kai kuriuos asmenybės parametrus.

Šiuolaikinėje psichologijoje labiausiai palitę vertinimo

testai, prožektiniai testai ir asmenybiniai klausimai.

Dauguma iš vertinimo prožektinių testų sėkmingos gali

būti naudojami amenybės vertinimai juridinėje veikloje.

6. Laiško analizė. Laiškas yra vienas iš labiausiai informatyvių

elementų asmenybės vertinime. Pagal jį galima spręsti apie asmenybės

išsilaivinimą, emocinę būklę, pažeidimus kalboje ir psichikoje, kai

kuriuos charakterio ypatumus. Analizes būtina grafinė medžiaga, optimalus

laiško dydis yra pusės standartinio lapo. Labai sbvarbi laiško

charakteriskos dalis yra parašas. Parašas gali labai daug papasakoti apie

savo savininką. Jis kaip veidrodis atsispindi daugelį žmogaus bruožų ir

svybių.

7. Asmenybės duomenų vertinimas. Asmenybės, dominančios juridinės

veiklos darbuotoją, duomenų sisteminimo pagrindas turi būti:[10]

a) asmenybės veiklos tyrimo principas. Šis principas nukreipia

tyrinėtoją į tiriamo žmogaus veiklos analizę ir priešpastatymą tos

veiklos su tiriamuo žmogaus pasakojimais, o taip pat veiklos tyrimą;

b) asmenybės visumos principas. Šis principas t, tyrinėjant ir

vertinant asmenybę reikalauja atsižvelgti ne į kokį nors atskirą bruožą

ar reakciją tiriamo asmens, o į visumą jo bruožų, reakcijų, svybių,

ypatumų ir santykių;

c) konkretaus istorinio priėjimo principas. Šis principas apima

vertanamojo asmens gyvenimo istoriją, jo vystymąsi ir augimą, o taip pat

sąlygas, kuriose jis socializavosi.

PSICHOLOGINIS PASIRUOŠIMAS JURIDINEI VEIKLAI

3. PSICHINIŲ, PROCESŲ SISTEMA

Visi priešiniai psichiniai reiškiniai – tai realybės atspindys ir
grandis veiklos reguliacijoje. Veiklos reguliacija prasideda jau jutinių
ior supratimų lygyje nuo psichinių pažinimų procesų.Būtent nuo jų reikėtų
pradėti psichinių procesų apžvalgą. Pažintinė veikla apima sekančius
procesus: [11]

1. Senovinius (lot. sencus – jutimas) pažintinius procesus, kuri
atspindi atskirus daiktų ir reiškinų ypatumus.

4. Percepktyvius (lot. percpere – supratimas, priėmimas,

traktavimas) pažintinius procesus, kuri atspindi daiktų ir

reiškinių visumą.

5. Mneminius (atmintinius) (graik. mneme – atmintis) pažintinius

procesus, kuroe sukelia atminties vaizdą.

6. Intelektinius – pažintinius procesus, kurie atspindi daiktinius

ryšius tarp reiškinių. Jutimas.

Priėmimas, įsivaizdavimas, atmintis priklauso jutininėms pažinimo
formoms. Jutimais pagrįsti sudėtingi pažintiniai procesai: priėmimas,
įsivaizdavimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė. Jutimuose atsispindi
objektyvios daiktų savybės (kvapas, spalva, skonis, temperatūra ir kiti) ir
mus veikiančių erzinančių veiksmų intensyvumas (pvz. per daug aukšta ar per
daug žema temperatūra).

Kaip taisyklė informacijos surinkimas ir apdirbimas prasideda nuo
jutimų ir supratimų, kurių fiziologinį pagrindą sudaro jutimų organų,
vadinamų fiziologiniais analizatoriais, veikla. Tačiau suvokia ne
analizatoriai, o konkreti asmenybė su savo poreikiais, interesais,
siekiais, sugebėjimais, savo požiūriu į tai, ką suvokia. Todėl supratimas
priklauso ir nuo supratimo objekto ir nuo suprantančio žmogaus individualių
savybių. Gyvenime supančių daiktų suvokimas yra dinamiškas procesas.

Šiuo metu psichologija skiria didelį dėmesį ištirti žmogaus
suvokimo, skirtingų prietaisų ir šiuolaikinių ryšio priemonių signalų
greitį ir tikslumą. Tardytojo stebimųjų savybių analizėje, liuditojo,
nukentėjusiojo parodymų apie greitai besivystančious įvykius proceso
formavimą, juridinė psichologija gali panaudoti inžinerinės psichologijos
teiginius. Dabartinio mokslinio – techninio progreso sąlygomis ne va tai
tenka apklausti liuditojus, nukentėjusiuoses, įtariamuosius ir
kaltinamuosius apie informaciją, gautą naujausiomis ryšio priemonėmis.
Paskutiniais metais tardymo organo veikloje atsiranda naujos kategorijos
baudžiamųjų bylų, susijusių su aviacijos bei geležinkelio katastrofomis,
greitųjų mašinų ir aparatūros darbu. Ryšium su tuo, tardymo darbuotojams
būtna žinoti kokios klaidos įmanomos priimant, traktuojant, perdirbant
piretaisų signalus ir techninius nustatymus.[12]

2. EMOCIJOS IR VEIKSMAI JURIDINĖJE VEIKLOJE

Emocijos ir jausmai, kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, yra
įvairios realaus pasaulio atspindžio formos. Skirtingai nei pažintiniai
procesai, atspindintys supančią realybę jutimuose, mintyse, suvokime,
emocijos ir jausmai atspindi objektyvią realybę pergyvenimuose. Juose
pasireiškia subjektyvus žmogaus santykis su daiktais ir supančios realybės
reiškiniai. Vieni dalykai, daiktai ir reiškiniai džiugina žmogų, ir žavisi
jais, kiti – liūdina, arba išreiškia pasišlykštėjimą, treti – nesukelia
jokių emocijų – žmogus lieka abejingas jiems. Juridinės veiklos darbuotojų
darbas neretai vyksta paaukštintomis nervinės įtampos sąlygomis. Todėl
juristams būtina mokėti valdyti savo emocijas ir jausmus tam, kad išsaugoti
darbingumą bet kokiose sąlygose.

Emocija – tai žmogaus pergyvenimas, susijęs su jo asmeniniu
požiūriu į jo veiklos realybę. Būtina pažymėti, jog kai kurios žmogaus
emocijos sutampa sui kai kurių gyvūnų emocijomis, pvz. agresyvumas ir
baimė. Tačiau proto pavidalu, o taip pat ypatingų poreikių, paremtų
emocijomis, pas žmogų susiformavo labiau sudėtingi pergyvenimai, tai yra
jausmai.

Emocijos ir jausmų šaltinių reikėtų ieškoti objektyvioje veikloje.
Dauguma teigiamų emocijų ir jausmų (džiaugsmas, malonumas ir t.t.).
atsiranda patenkinus žmogiškus poreikius, ir, atvirkščiai, neigiamas
emocijas ir jausmus iššaukia nepatenkinti asmenybės poreikiai. Jei supančio
pasaulio daiktai ir reiškiniai, snesusiję su žmogaus tikslais ir poreikių
patenkinimu, tai jie neišaukia jokias emocinės reakcijos, žmogus lieka
abejingas jiems.

Nežiūrint to, kad emocijos ir jausmai yra glaudžiai tarpusavyje
susiję, jie turi esminių skirtumų. Pergyvenimas susijęs su organizmo
poreikių patenkinimu ar jų nepatenkinimu, tokių kaip maisto poreikis,
apsaugos nuo šalčio poreikis, išlikimo, miego, poreikiai, priklauso
emocijoms. Kaip jau buvo minėta, emocijos būdingos ir žmonėms, ir gyvūnams.
Tačiau žmogaus emocijos iš esmės skiriasi nuo gyvūnų emocijų. Jos keičiasi
socialinės patirties įtakoje. Nuo visuomeninių gyvenimo sąlygų priklauso
žmogaus emocijų pasireiškimo forma, o taip pat ir tikslų bei poreikių,
sukurtais susijusią su kita emocija, pasiekimo būdai ir priemonės.

Visuomeninio – istorinio socialinio gyvenimo vystymosi procese
žmonių pergyvenimo sferoje atsiranda, ypatinga forma ir požiūris į supantį
pasulį – jausmai, specifiniai žmonių pergyvenimai atsirandantys žmogaus
kaip asmenybės poreikių patenkinimo ar nepatenkinimo pagrindu (bendravimo
poreikis, pažinimo poreikis, estetinis poreikis ir pan.). Pvz. tokie
jausmai kaip draugiškumo, gėdos ir sąžinės, pareigos ir atsakomybės ir pan.
būdingi tik žmogaus kaip visuomenės nariui. Pažymėtina, kad vienas ar tas
pats daiktas, situacija, įvykis, nusikaltyimas skirtingu laiku gali išaukti
žmoguje skirtingus pergyvenimus, emocijas, jausmus. Tai liudija apie
sudėtingus jausmų ir emocijų tarpusavio ryšius su poreikiais ir žmogaus
tikslais, o taip pat paaiškina emocijų ir jausmų subjektyvumo šaltinį.

Skirtingai nuo pažintinių procesų, emocijos ir jausmai neretai
pasireiškia išoriniu pavidalu: veido išraiška (mimika), kūno išraiška
(panfomima), gestais, intonacijomis ir balso tempru.

Kiekviena emocija ir jausmai turi jiems prieštaraujančius
priešingus pergyvenimus: džiaugsmas – liudesys, meilė – neapykanta,
draugiškumas, kolektyviškumas, egoizmas ir t.t. taip pat pažymėtina, jog
tos pačios emocijos ir veiksmai gali būti pergyvenami su skirtingu gilumu,
stiprumu, priklausomai nuo juos išaukiančių priežasčių, o taip pat juos
pergyvenančios asmenybės veiklos ypatumų.

Žmogaus vystymosi procese sukurtos teigiamų ir neigiamų emocijų
sistemos.

Teigiamos emocijos: malonumo jausmas, susižavėjimas, džiaugsmas,
išdidumas, pasitenkinimas, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas, pagarba,
simpatija, švelnumas, meilė, dėkingumas, rami sąžinė, saugumas ir kita.

Neigiamos emocijos: liudesys, nepasitenkinimas, ilgesys,
nuobodulys, nusivilimas, baimė, nerimas, išgąsts, nuoskauda, pavydas,
neapykanta, pyktis, pasmerkimas, pavyduliavimas, abejojimas, pasimetimas,
gėda, sąžinės graužatis, gailėjimas ir kt.

Kaip matote, emocijos buvo suskirstytos į teigiamas ir neigiamas
pagal pasitenkinimo ir nepasitenkinimo principą. Teigiamos emocijos,
veikdamos nervinę sistemą, prisideda prie organizmo sveikimo proceso, o
neiogiamos savybės – organizmą veikia ardančiai, gali sukelti net gi
įvairias ligas.

Žmogaus gyvenime emocijos sukuria skirtingų formų emocines būkles:
nuotaiką, aistra, efektas.

1. Nuotaika – tai labiausiai paplitusi emocinė būklė, pasižyminti
silpnu intensyvumu, ilga trukme, pergyvenimu, neaiškumu. Juristas –
praktikas, privalo mokėti valdyti savo nuotaikas, ir jei reikia, sukurti
tam tikrą veikiamo objekto nuotaiką. Tam tikslui jau reikia žinoti
priežastis ir sąlygas išaukiančias tam tikrą nuotaiką. Jų yra keturios:

1.1 organiniai procesai (liga, pergyvenimas, nuovargis neigiamai
veikia žmogaus nuotaiką, sveikata, pilnavertis miegas, fizinis aktyvumas
pakelia nuotaiką);

1.2 išorinė aplinka (purvas, triukšms, erzinantys garsai,
namalonios kalbos, patalpa pablogina nuotaiką; švara, tyla, šviežias oras,
maloni muzika, atitinka patalpos spalvą, pakelia nuotaiką);

1.3 tarpusavio santykiai su žmonėmis (draugiškumas, paistikėjimas,
faktas iš kitų žmonių pusės sukelia žmoguje pasitenkinimą, gyvenimą;
grubumas, abejingumas, nepasitikėjimas ir netaktiškumas slegia žmogų,
sukelia slogiąą nuotaiką).

1.4 mąstymo procesai (vaizduoti, kurioje atsispindi teigiamos
emocijos, pakelia nuotaiką; vaizduotė susijusi su teigiamomis emocijomis,
slegia žmogų, sukelia slogią nuotaiką.

2. Aistra – stipri ir gili, ilgai trunkanti emocinė būklė. Ji
aktyvuoja žmogaus veiklą, priverčia paklusti sau jo mintis ir elgesį,
mobilizuoja jį sunkumų įveikimu, užsibrėžtų tikslų pasitenkinimu. Aistra,
mėgstama darbui leidžia pasiekti išskirtinių pasiekimų, aistra kovai gimdo
drąsą, bebimiškumą. Tačiau aistra gali ne tik formuoti asmenybę, bet ją
griauti iš vidaus.

3. Afektas – emocinis pergyvenimas, vykstantis su dideliu,
paaštrėjusiu išreiškiamu intensyvumu. Afekto ypatumai: audringas išorinis
pasireiškimas, trumpai trunkantis, nuosakingas žmogaus elgesys afekto
būsenoje, abipusis pergyvenimas (afektas užvaldo visą asmenybę, jos protą,
jausmus ir valią).[13]

Juridinės veiklos darbuotojas privalo žinoti, kad principe bet
kokios emocijos gali stiprėti ir virsti afektu priklausomai nuo aplinkybių.
Jei profesionalioje aplinkoje lydė sėkmė, juristų emocijos virsta euforija
(padidintas aktyvumas, kalbumas), įsivyrauja teigiamos emocijos. Ir
atvirkščiai, nesėkmės atveju, pas jį išsivysto neužtikrintumas, baimė,
nerimas. Visa tai, deorganizuoja juristo darbą.

Neįprastos, pakankamai sudėtingos situacijos, aštrus konfliktas,
kurių eigoje įvyksta teisės pažeidimai, daugeliui atvejųu įtakoja žmoguje
tam tikrų psichinių būklių (pyklčio, afekto, baimės ir kita), kurios
juridinėje psichologijoje pakankamai dažnai tampa mokslo dalyku,
atsiradimą. Tačiau šios būklės, kaip ir pastovios teisės pažeidėjo
charakterio ir asmenybės savybės vystosi pagal bendruosius psichologijos ir
psichofizinėes taisykles ir principus.

Praktinėje veikloje emocinė aktyvacija atsiranda taktinių žmonių
atsiradimo proceso kritiniai momentais ir susijusi su teisingos krypties
paieškomis.

Bendra orentacija, priliminarus vertinimas yra emocijos kaip
specifinių žinių funkscijos.

Tardytojų ir teisėjų bendravime su baudžiamojo proceso dalyviu
emocijos ir jausmai vaidina svarbų vaidmenį. Praktikai be jų būtų neįmanoma
užmegsti kontakto su apklausiamuoju, ypatingai konfliktinėse situacijose.
Kita vertus, būdami būtini, neišvengiami, emocijos ir jausmai baudžiamosios
bylos tyrime vaidina ne tik teigiamą vaidmenį. Neigiamos tardytojo ir
teisėjo emocinės būklės gali pažeisti, o kartais tiesiog griaunančiai
veikti jų veiklą. Enmocijos ir jausmai sugeba iškreipti realybės vaizdą.
Veikiausiai per didelių, stiprių, emocijų ir jausmų tardytojas ar teisėjas
gali priimti pageidaujamą, tačiau neatspindintį realios padėties sprendimą.

Pažymėtina ir tai, jog tam tikrų situacijos poveikis gali sukelti
žmogaus organizme intensyvias stresines būkles, kurios gali padidinti
juristo darbingumą, arba tapti jo ligos priežastimi. Dažniausiai emocinis
stresas patiriams dėl neigiamų emocijų poveikio. Prie streso neretai
prisideda ir kiti nemalonūs procesai, konfliktinės situacijos šeimoje ir
darbe, nepagrįstas baiminimasis bei rūpesčiai.

Stresas susideda iš trijų fazių: baimės fazės, priešinimosi fazės
ir išsekimo fazės. Emociškai stabilūs žmonės, kaip ir taisyklė, įveikia
baiminimosi fazę ir pereina į priešinimosi fazę, jie įsijunta į aktyvią
kovą su streso faktoriais. Emociškai nestabilūs žmonės apima baiminimosi,
rūpesčio fazė, kuri pereina į baimę, o po baimės fazės seka išsekimo
fazę.[14]

Žmogus, buvęs baisaus nusikaltimo liudininku (pvz. žmogžudystės)
arba tapęs nusikaltimo auka, jaučia emocinęę įtampą, psichiniai procesai
sulėtėja: žmogus blogai mato, girdi, lėtai mąsto, blogai valdo savo
judesius. Pas vienus šie reiškiniai paireiškia stipriai, aktyviai, trunka
ilgai, op pas kitus tai mažiau pastebima. Pasimetimas ar frustacija
pastyebima situacijoje, kurioje pastebima nesėkmė. Tokioje situacijoje gali
būti nukentėjusysis, nesugebėjęs atremti nusikaltėlio antpuolio, o taip pat
žmogus, nesugebėję ik galo įvykdyti savo nusikaltėliškųjų užmojų.
Pasimetimo arba frustacijos ir įtampos skirtumai pasireiškia jų kilmėje.
Jei esant įtampai dėmesio ir mąstymo pažeidimai kyla iš emocinės būklės,
tai esant pasimetimui, frustacijai, šie pažeidimai yra pirminiai, o
emocijos sukeltos tų pažeidimų. Jei pirmuoju atveju emocinės būklės
sąlygoja dėmesio ir mąstymo pažeidimus, tai antruoju – pažeidimai sąlygoja
emocijas būkles.

Tam, kad valdytų savo emocijas bei jausmus, juristas – praktikas
privalo susipažinti su autogeninėmis treniruotėmis, kurios padeda išsaugoti
pasitikėjimą savo jėgomis, kas teigiamai veikia jo emocinę – valinę būklę,
jos pastovumą, padeda greičiau adaptuotis – įvairiose situacijose,
besikeičiančioje aplinkoje, o taip pat pakelia darbinį aktyvumą.

IŠVADOS

1. Juridinės veiklos procese pastoviai vertinami žmonės –
liudytojas, įtariamieji, kaltinamieji, teisiamieji ir kita. O tam, kad
tinkamai įvertinti asmenybę, juristui reikalingos psichologinės žinios.
Asmenybės vertinime labai naudingas yra formalių vertinimo metodų taikymas.
Todėl juristas privalo žinoti šių metodų taikymo vingrybes.

2. Formalus asmenybės vertinimas atliekamas stebėjimo, pokalbio,
dokumento analizės, biografijos analizės įvairių testų pagalba.

Manau, jog tiksliai įvertinti asmenybę galima tik panaudojus kiek
įmanoma optimalesnį skaičių formalių metodų, kadangi vieno metodo taikymo
atveju (pvz. tik pokalbiui) galima didelė klaidos tikimybė.

3. Manau, kad, J. B. Cuchorovskio pateiktą, asmenybės schemą
turėtų taikyti visų srięčių teisininkai, kadangi jos pagalba sudaromas
optimalus asmenybės “portetas” ji apima visas įmanomas asmenybės gyvenimo
sritis, jo vidinius ir išorinius bruožus.

4. Emocijos ir jausmai daro didelę įtaką ne tik pačiai asmenybės,
jos būklės, bet ir atsispindi jos veikloje. Priklausomai nuo to, koia
emocijas ir jausmus išgyvena asmenybė, jos veikla taip pat gali prilygti
viena ar kta linkme. Teigiamos emocijos ir jausmai padeda išasugoti
darbingumą, pasiekti gerų rezultatų, o neigiamos emocijos ir jausmai
detalizuoja asmenybę, deorganizuoja jos veiklą, mažina aktyvumą, trukdo
siekti rezultatų. Todėl juristui būtina išmokti kontroliuoti savo emocijas
ir jausmus, susikurti reikalingą darbui nuotaiką ir atmosferą.

LITERATŪRA

1. Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,

1997.

2. Eniseev. M. I. Osnovi obščei i juredičeskoi psichologi. – Moskva:

jurist, 1996

———————–
[1] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 91
[2] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 92
[3] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 92
[4] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.93
[5] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 94
[6] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.94
[7]Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 102
[8] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 109
[9] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 114
[10] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i
zakon, 1997. P. 116
[11] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i
zakon, 1997. P.116
[12] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i
zakon, 1997. P. 60
[13] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.84
[14] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 86

Leave a Comment