ĮVADAS
Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbikiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdytisvo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, beisuprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininkodarbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam,kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogauspsichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėtiatlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.
Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijosypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinęasmenyės charakteristiką. 2. Išanalizuoti asmenybėspsichologinę struktūūrą. 3.Išanalizoti socialinius –psichoploginius juridinės veiklos aspektus. 4.Susipažinti su psichologiniupasiruošimu juridinei veiklai. Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijosuždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtinaišsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokiusmetodus ji naudoja savo tyrimuose. Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybėscharakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savopraktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinantšios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriaisreikėtų vadovautis, gali būti klaidingas. Trečioje dalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklosaspektai. Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinispasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantyspsichiniai procesasi, emocijų bei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėjeveikloje.
I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI
Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmenspsichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmenspsichikai.[1] Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijosproblemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės teorijaremiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika. Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologiniųžinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisėskategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektųpsichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingoseteisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprastijų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną. Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visipsichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai: • Stebėjimo metodas • Pokalbio metodas • Testavimas • Anketos • Biografinis metodas • Faktoriaus analizės metodas • Statistikos metodas. Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo irįstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylosarbitražinių teismų, notariato ir advokatūros praktika.
II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA
1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika
Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savoypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprastikonkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę. Senovės Graikijoje žodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktoriusužsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnaišį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė(funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) irt.t. Vėliau vartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuovisuomenėje. Skiriamos vaidmens rūšys: ❖ konvencinis ❖ tarpasmenybinis. Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenysesantykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaipapsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybėsturinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūstapavaldiniai, tai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį
lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomasšeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai. Tačiaugyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čiapastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo. Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymasreikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškiaasmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3] Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas,teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasiveiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kuriesuteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški,ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbosjausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, irpas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės. Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiauar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę irtikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonėfunkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus irydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako,astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudojapsichologinės gynybos mechanizmą. V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidėvisiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yranormalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4] Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek dalykiniai, tiek irasmeniniai santykiai. Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškaikontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasimaža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas. Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesųrealizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kituindividu, bet ir dauguma grupės narių. Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybėsstatusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasisocialiniu vaidmeniu. Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpnintiastskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko,pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmogujeįsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms,pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuotisu visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikladaro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytaspavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiriagreitą desochalizaciją. Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individuipriemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtinoelgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA
Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Bepažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėraasmenybės.[5] K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniaielementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesųypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6] A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuojasąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms ir psichinėmsasmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galimadaryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų
išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus. Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jisišreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuosepasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas. Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienastemperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikuibūdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė irvaldymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą,melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas,flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas irnedrąsumas. Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė,pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir savimi. Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinėssavybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinėsdalys suformuoja santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą. Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai,užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimaibūtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimaireikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtųišskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostiniussugebėjimus. Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI
Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiameprocese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji,teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojamiformalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklausotikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė,įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs,susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinėsveiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vykstapažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonėslygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimaisudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniaiasmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose. Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaipsocialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos,kurią užsiima asmenybės aspektą. Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe irjuridinėje neduoda pakankamų rezultatų. J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą,kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje visų sričių teisininkai. Asmenybės analizės schema: 1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas,profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta,priklausymas politinėms partijoms; 2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis(žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas,apranga, manieros, balsas. 3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės,gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos,priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jųtarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklosspecializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklosdisciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimopriežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje(požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikisasmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniumetu). 4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai tarp sutuoktinių, santykiai
su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijosir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutasdarbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas(sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais irt.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetasir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą,ligos). 5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimoypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęslengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas,prisimena nuoskaudas ilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimenadėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas,diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailusir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta,išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholiobūsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampalinkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geriadaug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris,sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguosesantykiuose su vyresniais bendraamžiais. 6. Temperametras ir charakteris: a) temperametras: polinkis bendravimui, emocialumas (ramus,susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas), b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai sužmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertiosavybės). 7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniaipoveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis irpan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės,materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra,tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai. 8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis supažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėjesituacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmensvertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.). 9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai(pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems,sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijospagrindu. Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniaiapmąstymai apie žmogų. Empatija – tai sugebėjimas pajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7] Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontaktometu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apiekito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą. Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikasturi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas. Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8] 1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybėsvertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas. Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinisstebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupėsviduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti įpačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toksstebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinisstebėjimas. Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama išstebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje. Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas,suvokimas. 2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimometu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybėsmotyvacinius aspektus. Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu suišplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromasklausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantyspsichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybėselgesio motyvaciją ir t.t. Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbioužbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo. Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai,kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip,kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį. 3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunamair dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų,straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu. Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kuriasgalima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijosfiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos,magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);pagal dokumento charakterį. Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tikį tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtinažinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius,bet psichologinis informacijos aspektas. Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius irformalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prieformalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas. 4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objektoasmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialiniosluoksnio sąlygomis tyrinėjimo. Biografinio metodo prasmė juridinėje psichologijoje slypiasmenybės gyvenimo kelio tyrinėjime, jo ištyrime. Iš vienos pusės taižmogaus gyvenimo istorija, o iš kitos pusės – žmogaus individualausvystymosi socialinė forma. Gyvenimo kelio struktūra turi savo fazes ir genetines permainastarp jų. Būtent fazių ir permainų pagrindu vyksta gyvenimo pokyčiai.Perėjimo nuo fazės prie fazės tiriamo asmens gyvenime laiko nustatymas irtų periodų poreikis grupes gyvenimo įvykiams gali duoti raktą suprasti toasmens ypatumus, jo elgesio paaiškinimus.[9] Žmogaus kelio tyrimą tikslinga pradėti nuo terijų metų amžiaus.Žmogaus asmenybės pagrindinė formuojasi trijų –penkių metų bėgyje. 5. Testų metodas. Testas suteikia galimybę profesionalios atrankos sitemoje įvertinti psichinių asmenybės funkcijų vystymąsi ir nustatyti kandidatus konkrečios specialybės mokymui. Testas taip pat padeda įvertinti kai kuriuos asmenybės parametrus. Šiuolaikinėje psichologijoje labiausiai palitę vertinimo testai, prožektiniai testai ir asmenybiniai klausimai. Dauguma iš vertinimo prožektinių testų sėkmingos gali būti naudojami amenybės vertinimai juridinėje veikloje. 6. Laiško analizė. Laiškas yra vienas iš labiausiai informatyvių elementų asmenybės vertinime. Pagal jį galima spręsti apie asmenybės išsilaivinimą, emocinę būklę, pažeidimus kalboje ir psichikoje, kai kuriuos charakterio ypatumus. Analizes būtina grafinė medžiaga, optimalus laiško dydis yra pusės standartinio lapo. Labai sbvarbi laiško charakteriskos dalis yra parašas. Parašas gali labai daug papasakoti apie savo savininką. Jis kaip veidrodis atsispindi daugelį žmogaus bruožų ir svybių. 7. Asmenybės duomenų vertinimas. Asmenybės, dominančios juridinės veiklos darbuotoją, duomenų sisteminimo pagrindas turi būti:[10] a) asmenybės veiklos tyrimo principas. Šis principas nukreipia tyrinėtoją į tiriamo žmogaus veiklos analizę ir priešpastatymą tos veiklos su tiriamuo žmogaus pasakojimais, o taip pat veiklos tyrimą; b) asmenybės visumos principas. Šis principas t, tyrinėjant ir vertinant asmenybę reikalauja atsižvelgti ne į kokį nors atskirą bruožą ar reakciją tiriamo asmens, o į visumą jo bruožų, reakcijų, svybių, ypatumų ir santykių; c) konkretaus istorinio priėjimo principas. Šis principas apima vertanamojo asmens gyvenimo istoriją, jo vystymąsi ir augimą, o taip pat sąlygas, kuriose jis socializavosi.PSICHOLOGINIS PASIRUOŠIMAS JURIDINEI VEIKLAI
3. PSICHINIŲ, PROCESŲ SISTEMA
Visi priešiniai psichiniai reiškiniai – tai realybės atspindys irgrandis veiklos reguliacijoje. Veiklos reguliacija prasideda jau jutiniųior supratimų lygyje nuo psichinių pažinimų procesų.Būtent nuo jų reikėtųpradėti psichinių procesų apžvalgą. Pažintinė veikla apima sekančiusprocesus: [11] 1. Senovinius (lot. sencus – jutimas) pažintinius procesus, kuriatspindi atskirus daiktų ir reiškinų ypatumus. 4. Percepktyvius (lot. percpere – supratimas, priėmimas, traktavimas) pažintinius procesus, kuri atspindi daiktų ir reiškinių visumą. 5. Mneminius (atmintinius) (graik. mneme – atmintis) pažintinius procesus, kuroe sukelia atminties vaizdą. 6. Intelektinius – pažintinius procesus, kurie atspindi daiktinius ryšius tarp reiškinių. Jutimas. Priėmimas, įsivaizdavimas, atmintis priklauso jutininėms pažinimoformoms. Jutimais pagrįsti sudėtingi pažintiniai procesai: priėmimas,įsivaizdavimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė. Jutimuose atsispindiobjektyvios daiktų savybės (kvapas, spalva, skonis, temperatūra ir kiti) irmus veikiančių erzinančių veiksmų intensyvumas (pvz. per daug aukšta ar perdaug žema temperatūra). Kaip taisyklė informacijos surinkimas ir apdirbimas prasideda nuojutimų ir supratimų, kurių fiziologinį pagrindą sudaro jutimų organų,vadinamų fiziologiniais analizatoriais, veikla. Tačiau suvokia neanalizatoriai, o konkreti asmenybė su savo poreikiais, interesais,siekiais, sugebėjimais, savo požiūriu į tai, ką suvokia. Todėl supratimaspriklauso ir nuo supratimo objekto ir nuo suprantančio žmogaus individualiųsavybių. Gyvenime supančių daiktų suvokimas yra dinamiškas procesas. Šiuo metu psichologija skiria didelį dėmesį ištirti žmogaussuvokimo, skirtingų prietaisų ir šiuolaikinių ryšio priemonių signalųgreitį ir tikslumą. Tardytojo stebimųjų savybių analizėje, liuditojo,nukentėjusiojo parodymų apie greitai besivystančious įvykius procesoformavimą, juridinė psichologija gali panaudoti inžinerinės psichologijosteiginius. Dabartinio mokslinio – techninio progreso sąlygomis ne va taitenka apklausti liuditojus, nukentėjusiuoses, įtariamuosius irkaltinamuosius apie informaciją, gautą naujausiomis ryšio priemonėmis.Paskutiniais metais tardymo organo veikloje atsiranda naujos kategorijosbaudžiamųjų bylų, susijusių su aviacijos bei geležinkelio katastrofomis,greitųjų mašinų ir aparatūros darbu. Ryšium su tuo, tardymo darbuotojamsbūtna žinoti kokios klaidos įmanomos priimant, traktuojant, perdirbantpiretaisų signalus ir techninius nustatymus.[12]
2. EMOCIJOS IR VEIKSMAI JURIDINĖJE VEIKLOJE
Emocijos ir jausmai, kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, yraįvairios realaus pasaulio atspindžio formos. Skirtingai nei pažintiniaiprocesai, atspindintys supančią realybę jutimuose, mintyse, suvokime,emocijos ir jausmai atspindi objektyvią realybę pergyvenimuose. Juosepasireiškia subjektyvus žmogaus santykis su daiktais ir supančios realybėsreiškiniai. Vieni dalykai, daiktai ir reiškiniai džiugina žmogų, ir žavisijais, kiti – liūdina, arba išreiškia pasišlykštėjimą, treti – nesukeliajokių emocijų – žmogus lieka abejingas jiems. Juridinės veiklos darbuotojųdarbas neretai vyksta paaukštintomis nervinės įtampos sąlygomis. Todėljuristams būtina mokėti valdyti savo emocijas ir jausmus tam, kad išsaugotidarbingumą bet kokiose sąlygose. Emocija – tai žmogaus pergyvenimas, susijęs su jo asmeniniupožiūriu į jo veiklos realybę. Būtina pažymėti, jog kai kurios žmogausemocijos sutampa sui kai kurių gyvūnų emocijomis, pvz. agresyvumas irbaimė. Tačiau proto pavidalu, o taip pat ypatingų poreikių, paremtųemocijomis, pas žmogų susiformavo labiau sudėtingi pergyvenimai, tai yrajausmai. Emocijos ir jausmų šaltinių reikėtų ieškoti objektyvioje veikloje.Dauguma teigiamų emocijų ir jausmų (džiaugsmas, malonumas ir t.t.).atsiranda patenkinus žmogiškus poreikius, ir, atvirkščiai, neigiamas
emocijas ir jausmus iššaukia nepatenkinti asmenybės poreikiai. Jei supančiopasaulio daiktai ir reiškiniai, snesusiję su žmogaus tikslais ir poreikiųpatenkinimu, tai jie neišaukia jokias emocinės reakcijos, žmogus liekaabejingas jiems. Nežiūrint to, kad emocijos ir jausmai yra glaudžiai tarpusavyjesusiję, jie turi esminių skirtumų. Pergyvenimas susijęs su organizmoporeikių patenkinimu ar jų nepatenkinimu, tokių kaip maisto poreikis,apsaugos nuo šalčio poreikis, išlikimo, miego, poreikiai, priklausoemocijoms. Kaip jau buvo minėta, emocijos būdingos ir žmonėms, ir gyvūnams.Tačiau žmogaus emocijos iš esmės skiriasi nuo gyvūnų emocijų. Jos keičiasisocialinės patirties įtakoje. Nuo visuomeninių gyvenimo sąlygų priklausožmogaus emocijų pasireiškimo forma, o taip pat ir tikslų bei poreikių,sukurtais susijusią su kita emocija, pasiekimo būdai ir priemonės. Visuomeninio – istorinio socialinio gyvenimo vystymosi procesežmonių pergyvenimo sferoje atsiranda, ypatinga forma ir požiūris į supantįpasulį – jausmai, specifiniai žmonių pergyvenimai atsirandantys žmogauskaip asmenybės poreikių patenkinimo ar nepatenkinimo pagrindu (bendravimoporeikis, pažinimo poreikis, estetinis poreikis ir pan.). Pvz. tokiejausmai kaip draugiškumo, gėdos ir sąžinės, pareigos ir atsakomybės ir pan.būdingi tik žmogaus kaip visuomenės nariui. Pažymėtina, kad vienas ar taspats daiktas, situacija, įvykis, nusikaltyimas skirtingu laiku gali išauktižmoguje skirtingus pergyvenimus, emocijas, jausmus. Tai liudija apiesudėtingus jausmų ir emocijų tarpusavio ryšius su poreikiais ir žmogaustikslais, o taip pat paaiškina emocijų ir jausmų subjektyvumo šaltinį. Skirtingai nuo pažintinių procesų, emocijos ir jausmai neretaipasireiškia išoriniu pavidalu: veido išraiška (mimika), kūno išraiška(panfomima), gestais, intonacijomis ir balso tempru. Kiekviena emocija ir jausmai turi jiems prieštaraujančiuspriešingus pergyvenimus: džiaugsmas – liudesys, meilė – neapykanta,draugiškumas, kolektyviškumas, egoizmas ir t.t. taip pat pažymėtina, jogtos pačios emocijos ir veiksmai gali būti pergyvenami su skirtingu gilumu,stiprumu, priklausomai nuo juos išaukiančių priežasčių, o taip pat juospergyvenančios asmenybės veiklos ypatumų. Žmogaus vystymosi procese sukurtos teigiamų ir neigiamų emocijųsistemos. Teigiamos emocijos: malonumo jausmas, susižavėjimas, džiaugsmas,išdidumas, pasitenkinimas, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas, pagarba,simpatija, švelnumas, meilė, dėkingumas, rami sąžinė, saugumas ir kita. Neigiamos emocijos: liudesys, nepasitenkinimas, ilgesys,nuobodulys, nusivilimas, baimė, nerimas, išgąsts, nuoskauda, pavydas,neapykanta, pyktis, pasmerkimas, pavyduliavimas, abejojimas, pasimetimas,gėda, sąžinės graužatis, gailėjimas ir kt. Kaip matote, emocijos buvo suskirstytos į teigiamas ir neigiamaspagal pasitenkinimo ir nepasitenkinimo principą. Teigiamos emocijos,veikdamos nervinę sistemą, prisideda prie organizmo sveikimo proceso, oneiogiamos savybės – organizmą veikia ardančiai, gali sukelti net giįvairias ligas. Žmogaus gyvenime emocijos sukuria skirtingų formų emocines būkles:nuotaiką, aistra, efektas. 1. Nuotaika – tai labiausiai paplitusi emocinė būklė, pasižymintisilpnu intensyvumu, ilga trukme, pergyvenimu, neaiškumu. Juristas –praktikas, privalo mokėti valdyti savo nuotaikas, ir jei reikia, sukurtitam tikrą veikiamo objekto nuotaiką. Tam tikslui jau reikia žinotipriežastis ir sąlygas išaukiančias tam tikrą nuotaiką. Jų yra keturios: 1.1 organiniai procesai (liga, pergyvenimas, nuovargis neigiamaiveikia žmogaus nuotaiką, sveikata, pilnavertis miegas, fizinis aktyvumaspakelia nuotaiką); 1.2 išorinė aplinka (purvas, triukšms, erzinantys garsai,namalonios kalbos, patalpa pablogina nuotaiką; švara, tyla, šviežias oras,maloni muzika, atitinka patalpos spalvą, pakelia nuotaiką); 1.3 tarpusavio santykiai su žmonėmis (draugiškumas, paistikėjimas,faktas iš kitų žmonių pusės sukelia žmoguje pasitenkinimą, gyvenimą;grubumas, abejingumas, nepasitikėjimas ir netaktiškumas slegia žmogų,sukelia slogiąą nuotaiką). 1.4 mąstymo procesai (vaizduoti, kurioje atsispindi teigiamosemocijos, pakelia nuotaiką; vaizduotė susijusi su teigiamomis emocijomis,slegia žmogų, sukelia slogią nuotaiką. 2. Aistra – stipri ir gili, ilgai trunkanti emocinė būklė. Jiaktyvuoja žmogaus veiklą, priverčia paklusti sau jo mintis ir elgesį,mobilizuoja jį sunkumų įveikimu, užsibrėžtų tikslų pasitenkinimu. Aistra,mėgstama darbui leidžia pasiekti išskirtinių pasiekimų, aistra kovai gimdodrąsą, bebimiškumą. Tačiau aistra gali ne tik formuoti asmenybę, bet jągriauti iš vidaus. 3. Afektas – emocinis pergyvenimas, vykstantis su dideliu,paaštrėjusiu išreiškiamu intensyvumu. Afekto ypatumai: audringas išorinispasireiškimas, trumpai trunkantis, nuosakingas žmogaus elgesys afektobūsenoje, abipusis pergyvenimas (afektas užvaldo visą asmenybę, jos protą,jausmus ir valią).[13] Juridinės veiklos darbuotojas privalo žinoti, kad principe betkokios emocijos gali stiprėti ir virsti afektu priklausomai nuo aplinkybių.Jei profesionalioje aplinkoje lydė sėkmė, juristų emocijos virsta euforija(padidintas aktyvumas, kalbumas), įsivyrauja teigiamos emocijos. Iratvirkščiai, nesėkmės atveju, pas jį išsivysto neužtikrintumas, baimė,nerimas. Visa tai, deorganizuoja juristo darbą. Neįprastos, pakankamai sudėtingos situacijos, aštrus konfliktas,kurių eigoje įvyksta teisės pažeidimai, daugeliui atvejųu įtakoja žmogujetam tikrų psichinių būklių (pyklčio, afekto, baimės ir kita), kuriosjuridinėje psichologijoje pakankamai dažnai tampa mokslo dalyku,atsiradimą. Tačiau šios būklės, kaip ir pastovios teisės pažeidėjocharakterio ir asmenybės savybės vystosi pagal bendruosius psichologijos irpsichofizinėes taisykles ir principus. Praktinėje veikloje emocinė aktyvacija atsiranda taktinių žmoniųatsiradimo proceso kritiniai momentais ir susijusi su teisingos kryptiespaieškomis. Bendra orentacija, priliminarus vertinimas yra emocijos kaipspecifinių žinių funkscijos. Tardytojų ir teisėjų bendravime su baudžiamojo proceso dalyviuemocijos ir jausmai vaidina svarbų vaidmenį. Praktikai be jų būtų neįmanomaužmegsti kontakto su apklausiamuoju, ypatingai konfliktinėse situacijose.Kita vertus, būdami būtini, neišvengiami, emocijos ir jausmai baudžiamosiosbylos tyrime vaidina ne tik teigiamą vaidmenį. Neigiamos tardytojo irteisėjo emocinės būklės gali pažeisti, o kartais tiesiog griaunančiaiveikti jų veiklą. Enmocijos ir jausmai sugeba iškreipti realybės vaizdą.Veikiausiai per didelių, stiprių, emocijų ir jausmų tardytojas ar teisėjasgali priimti pageidaujamą, tačiau neatspindintį realios padėties sprendimą.Pažymėtina ir tai, jog tam tikrų situacijos poveikis gali sukeltižmogaus organizme intensyvias stresines būkles, kurios gali padidintijuristo darbingumą, arba tapti jo ligos priežastimi. Dažniausiai emocinisstresas patiriams dėl neigiamų emocijų poveikio. Prie streso neretaiprisideda ir kiti nemalonūs procesai, konfliktinės situacijos šeimoje irdarbe, nepagrįstas baiminimasis bei rūpesčiai. Stresas susideda iš trijų fazių: baimės fazės, priešinimosi fazėsir išsekimo fazės. Emociškai stabilūs žmonės, kaip ir taisyklė, įveikiabaiminimosi fazę ir pereina į priešinimosi fazę, jie įsijunta į aktyviąkovą su streso faktoriais. Emociškai nestabilūs žmonės apima baiminimosi,rūpesčio fazė, kuri pereina į baimę, o po baimės fazės seka išsekimofazę.[14] Žmogus, buvęs baisaus nusikaltimo liudininku (pvz. žmogžudystės)arba tapęs nusikaltimo auka, jaučia emocinęę įtampą, psichiniai procesaisulėtėja: žmogus blogai mato, girdi, lėtai mąsto, blogai valdo savojudesius. Pas vienus šie reiškiniai paireiškia stipriai, aktyviai, trunkailgai, op pas kitus tai mažiau pastebima. Pasimetimas ar frustacijapastyebima situacijoje, kurioje pastebima nesėkmė. Tokioje situacijoje galibūti nukentėjusysis, nesugebėjęs atremti nusikaltėlio antpuolio, o taip patžmogus, nesugebėję ik galo įvykdyti savo nusikaltėliškųjų užmojų.
Pasimetimo arba frustacijos ir įtampos skirtumai pasireiškia jų kilmėje.Jei esant įtampai dėmesio ir mąstymo pažeidimai kyla iš emocinės būklės,tai esant pasimetimui, frustacijai, šie pažeidimai yra pirminiai, oemocijos sukeltos tų pažeidimų. Jei pirmuoju atveju emocinės būklėssąlygoja dėmesio ir mąstymo pažeidimus, tai antruoju – pažeidimai sąlygojaemocijas būkles. Tam, kad valdytų savo emocijas bei jausmus, juristas – praktikasprivalo susipažinti su autogeninėmis treniruotėmis, kurios padeda išsaugotipasitikėjimą savo jėgomis, kas teigiamai veikia jo emocinę – valinę būklę,jos pastovumą, padeda greičiau adaptuotis – įvairiose situacijose,besikeičiančioje aplinkoje, o taip pat pakelia darbinį aktyvumą.IŠVADOS
1. Juridinės veiklos procese pastoviai vertinami žmonės –liudytojas, įtariamieji, kaltinamieji, teisiamieji ir kita. O tam, kadtinkamai įvertinti asmenybę, juristui reikalingos psichologinės žinios.Asmenybės vertinime labai naudingas yra formalių vertinimo metodų taikymas.Todėl juristas privalo žinoti šių metodų taikymo vingrybes. 2. Formalus asmenybės vertinimas atliekamas stebėjimo, pokalbio,dokumento analizės, biografijos analizės įvairių testų pagalba. Manau, jog tiksliai įvertinti asmenybę galima tik panaudojus kiekįmanoma optimalesnį skaičių formalių metodų, kadangi vieno metodo taikymoatveju (pvz. tik pokalbiui) galima didelė klaidos tikimybė. 3. Manau, kad, J. B. Cuchorovskio pateiktą, asmenybės schemąturėtų taikyti visų srięčių teisininkai, kadangi jos pagalba sudaromasoptimalus asmenybės “portetas” ji apima visas įmanomas asmenybės gyvenimosritis, jo vidinius ir išorinius bruožus. 4. Emocijos ir jausmai daro didelę įtaką ne tik pačiai asmenybės,jos būklės, bet ir atsispindi jos veikloje. Priklausomai nuo to, koiaemocijas ir jausmus išgyvena asmenybė, jos veikla taip pat gali prilygtiviena ar kta linkme. Teigiamos emocijos ir jausmai padeda išasugotidarbingumą, pasiekti gerų rezultatų, o neigiamos emocijos ir jausmaidetalizuoja asmenybę, deorganizuoja jos veiklą, mažina aktyvumą, trukdosiekti rezultatų. Todėl juristui būtina išmokti kontroliuoti savo emocijasir jausmus, susikurti reikalingą darbui nuotaiką ir atmosferą.
LITERATŪRA
1. Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon, 1997. 2. Eniseev. M. I. Osnovi obščei i juredičeskoi psichologi. – Moskva: jurist, 1996
———————–[1] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 91[2] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 92[3] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 92[4] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P.93[5] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 94[6] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P.94[7]Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 102[8] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 109[9] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 114[10] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo izakon, 1997. P. 116[11] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo izakon, 1997. P.116[12] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo izakon, 1997. P. 60[13] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P.84[14] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,1997. P. 86