ĮVADAS
Temos aktualumas – juridinės veiklos psicholiogija svarbi kiekvienos srities teisininko veikloje. Teisininkas ne tik privalo valdyti svo emocijas, nuotaikas, jausmus, bet ir mokėti jas identifikuoti, bei suprasti jų poveikį kitam žmogui, bei jo poelgiams. Kiekvieno teisininko darbinė veikla daugiau ar mažiau susijusi su asmenybės vertinimu, o tam, kad teisingai įvertinti asmenybę, jos emocinę būklę, būtina žinoti žmogaus psichologiją, jo sąmonėje bei pasamonėje vykstančius procesus, mokėti atlikti asmenybės charakteristiką, žinoti asmenybės psichologinę struktūrą.
Darbo tikslas. Išanalizuoti juridinės veiklos psichologijos ypatumus ir jos vaidmenį juristo darbe.
Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti socialinę – psichologinę asmenyės charakteristiką.
2. Išanalizuoti asmenybės psichologinę struktūūrą.
3.Išanalizoti socialinius –
psichoploginius juridinės veiklos aspektus.
4.Susipažinti su psichologiniu pasiruošimu juridinei veiklai.
Darbo struktūra. Pirmoje dalyje aptariame juridinės psichologijos uždaviniai ir metodai, kadangi, prieš gilinantis į temą, būtina išsiaiškinti kokus uždavinius su kelia juridinė psichologija, bei kokius metodus ji naudoja savo tyrimuose.
Antroje dalyje analizuojama socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika, bei psichologinė asmenybės struktūra. Juristas savo praktikoje dažnai privalo vertinti žmones, o asmenybės vertinimas, nežinant šios struktūros bei charakteristikos dėsnių, pagrindinių aspektų, kuriais reikėtų vadovautis, gali būti klaidingas.
Trečioje dalyje analizuojami socialiniai – psichologiniai veiklos aspektai.
Ketvirtoje dalyje aptariamas psichologinis pasiruošimas juridinei veiklai. Analizuojami vykstantys vykstantys psichiniai procesasi, emocijų bei jausmų vaidmuo, jų įtaka juridinėje veikloje.
I. JURIDINĖS PSICHOLOGIJOS DALYKAS, UŽDAVINIAI IR METODAI
Juridinė psichologija – psichologijos šaka, nagrinėjanti asmens psichikos, psichologijos santykį su tese, teisės normų poveikį asmens psichikai.[1]
Paskutiniu metu pirmenybė buvo teikiama teisinės psichologijos problemų tyrimui. Tačiau visos teisės šakos, kaip ir pati teisės teorija remiasi žmogiškuoju faktoriumi, bet yra susijusios su žmogaus psichika.
Juridinės psichologijos uždavinys yra teisinių ir psihologinių žinių mokslinė sintezė, psichologinės – teisinės fundamentalių teisės kategorijų esmės atskleidimas, įvairių teisinių santykių subjektų psichologinių ypatumų atskleidimas, jų psichologinės būklės skirtingose teisinėse situacijose atskleidimas, o taip pat padėti teisininkams suprasti jų veiklos objekto esmę – žmogaus elgseną.
Įgyvendinant juridinės psichologijos uždavinius, naudojami visi psichologijos metodai. Šalia ypač plačiai taikomi šie metodai:
• Stebėjimo metodas
• Pokalbio metodas
• Testavimas
• Anketos
• Biografinis metodas
• Faktoriaus analizės metodas
• Statistikos metodas.
Empirine tyrimo baze yra įstatymų leidimo, įstatymo taikymo ir įstatymo apsaugos veiklos praktika, civilinės ir baudžiamosios bylos arbitražinių teismų, notariato ir advokatūros praktika.
II. ASMENYBĖ IR JURIDINĖ VEIKLA
1. Socialinė – psichologinė asmenybės charakteristika
Kiekvienas konkretus žmogus – tai net tik individas su savo ypatybėmis, individualiomis savybėmis, o asmenybė, apimanti socialinius –
tipinius klasės, etninės bendruomenės, grupės bruožus. Kad suprasti konkretų individą, reikia pažinti jį kaip asmenybę.
Senovės Graikijoje žodis “asmenybė” reiškė kaukę, kurią aktorius užsidėdavo teatre, o vėliau – patį aktorių ir jo vaidmenį (rolę). Romėnai šį žodį naudojo nurodyti amsens socialinę funkciją: tėvo asmenybė (funkcija), kaltintojo asmenybė (funkcija), teisėjo asmenybė (funkcija) ir t.t. Vėliau vartojant žodį “asmenybė” buvo turimas galvoje žmogaus vaidmuo visuomenėje.
Skiriamos vaidmens rūšys:
❖ konvencinis
❖ tarpasmenybinis.
Konvenciniai vaidmenys – tai standartinės teisės ir pareigos –
tėvas, motina, sūnus, viršininkas, vadovas ir pan. Šiuose vaidmenyse santykiai tarp žmonių yra paviršutiniški, ir nėra nieko paprasčiau kaip apsirikti aiškinantis juose slypintį tikrąjį mus dominuojančios asmenybės turinį.[2] Regis, jei prieš mus stovi viršininkas, kuriam paklūsta pavaldiniai, tai atrodo, jog jis turi turėti tokių savybių, kurios daro jį lyderiu. Tačiau toli gražu yra ne tai. Pvz. dažnai vyras yra laikomas šeimos galva, kas regis turi jį scharakterizuoti atitinkamai. Tačiau gyvenimiška patirtis rodo, kad tėvas gali turėti daugelį vaidmenų:
keliantis pasitikėjimą, garbėtroška, darbštuolis, neatsakingas ir t.t. Čia pastebima kita vaidmens rūšis – tarpasmenybinis vaidmuo.
Tarpasmenybinis vaidmuo apima teises ir pareigas, kurių vykdymas reikalauja grupės narių (individualių svybių) ypatumų. Čia pasireiškia asmenybės socialinis statutas t.y. socialinė padėtis visuomenėje.[3]
Kiekvienai asmenybei labai svarbus yra savigarbos jausmas, teigiamas savęs vertinimas. Žmonės su išvystytu savigarbos jausmu skiriasi veiksmų nuoseklumu. Jie įveikia savo vidinius konfliktus, polinkius, kurie suteikia jiems nepatogumų, demonstruoja aukštą savikontrolę. Tai faktiški, ramūs, nepriklausomi, susivaldantys žmonės. Žmonės su žemu savigarbos jausmo išvystymo lygiu pasižymi periešingomis savybėmis. Ir pas vienus, ir pas kitus ryšiu su tuo formuojasi specifinės sąmonės savybės.
Sąmonė – tai visų pirma savęs pažinimas, kaip pastovios, daugiau ar mažiau apsisprendusio vieneto, saugančios savo nepriklausomybę ir tikslingumą skirtingose situacijose. Kiekvienas žmogus, jei jo sąmonė funkcionuoja normaliai, tam tikram lygmenyje suvokia savo privalumus ir ydas, pripažįsta savo klaidas. Jei jis visiškai ar bent dalinai atsisako, astsiriboja nuo to, tai tam kad palaikyti savo sąmonės lygį, panaudoja psichologinės gynybos mechanizmą.
V. F. Basinas rašo, jog psichologinės gynybos idėja atskleidė visiškai realią ir svarbią psichinės veiklos pusę. Psichologinė gynyba yra normalus, pastoviai naudojamas pscihologinis mechanizmas.[4]
Asmenybės formavimuisi turi įtakos tiek dalykiniai, tiek ir asmeniniai santykiai.
Konkreti socialinė visuma, kurios ribose žmonės beprotiškai kontaktuoja tarpusavyje (šeima, katedros bendradarbiai ir pan.), vadinasi maža grupe. Labiau išvystyta socialinė grupė – kolektyvas.
Pagrindinė socialinės grupės paskirtis – grupės interesų realizacijos tikslingai nukreiptas tarpasmenybių santykių reguliavimas.
Socialinėje grupėje individas sąveikauja, palaiko ryšius ne tik su kitu individu, bet ir dauguma grupės narių.
Žmogaus padėtis, grupėje, jo teisės ir pareigos parodo asmenybės statusą. Asmenybės elgesys atitinkantis jo visuomeninį statusą vadinasi socialiniu vaidmeniu.
Grupės savo reikalavimais gali sustiprinti arba susilpninti astskiras asmenybės savybes. Žmogus perima tą elgesį, kurį palaiko, pateisina jam artimą aplinką, su kuria jis kontaktuoja. Ir jei žmoguje įsitvirtina, jį užvaldo prieštaringos teisės ir moralės normoms, nuomonėms, pozocijos požiūriai tai juos palaikydamas individas pradeda konfliktuoti su visuomene ir įstatymais. Tokiu būdu, paauglių bendra nusikalstama veikla daro žymiai didesnį poveikį veiklos dalyviams nei nusikaltimas padarytas pavieniui. Paauglys, papuolęs į nusikalstamos grupės atmosferą, patiria greitą desochalizaciją.
Socialinės normos yra svarbiausia socialinio poveikio individui priemonė. Socialines normas naudoja visuommenė ir atskiros grupės būtino elgesio tipo ir asmenybės savybių formavimui.
2. ASMENYBĖS PSICHOLOGINĖ STRUKTŪRA
Asmenybės psichologija sudaro pasąmonė, sąmonė, pažinimas. S. L.
Rubinšteinas pažymi, jog žmogui fundamentalią reikšmę turi pažinimas. Be pažinimo, be galimybės sąmoningai užimti tam tikrą poziciją, nėra asmenybės.[5]
K. K. Platonavas mano, jog asmenybės struktūrą sudaro 4 sudėtiniai elementai: biologiškai nulemiantys ypatumai, atskirų psichinių proocesų ypatumai, asmenybės patirtis, socialiai nulemtos savybės.[6]
A. G. Kavalevas teigia, jog asmenybės struktūra susiformuoja sąveikaujant psichiniams procesams, psichinėms būklėms ir psichinėms asmenybės sąvybėms. Išanalizavus įvairių psichologų požiūrius, galima daryti išvadą, jog asmenybės psichologinėje struktūroje vis dėl to reikėtų išskirti temperamentą, charakterį ir sugebėjimus.
Temperametras charakterizuoja žmogaus nervinės sitemos tipą. Jis išreiškia indiviualius – psichologinius asmenybės ypatumus, kuriuose pasireiškia jėga, susilaikymas ir nervinių procesų dinamiškumas.
Kaip pažymi K. K. Platonovas, įprastomis sąlygomis kiekvienas temperametras turi savų privalumų ir trūkumų. Paprastai sangvinikui būdingos komunikabilumas, polinkis bendravimui, flegmatikui – ištvermė ir valdymasis, cholerikui – aistringumas, aktyvumas, polinkis į darboholizmą, melanholikui – gilūs pergyvenimai. Negatyvios temperamentų pusės:
sangvinikui būdingos paviršutiniškumas, nepastovumas, išsiblaškymas, flegmatikui –“storos odos” sindromas, abejingumas žmonėms, Cholerikui –
impulsyvumas, neišbaigtumas pradėtų darbų, melancholikui – uždarumas ir nedrąsumas.
Charakterį galima įsivaizduoti kaip bendrą asmenybės savybė, pasireiškiančią santykiuose su žmonėmis, darbo, daiktais ir savimi.
Egzistuoja trys sudėtinės charakterio dalys: žmogaus vertybinės savybės, emocionalios savybės ir valinės savybės. Visos trys sudėtinės dalys suformuoja santykių su žmonėmis, darbu, daiktais ir savimi sistemą.
Sugebėjimai – tai psichinės amenybės savybės, bruožai, užtikrinantys sėkmingą kokios nors veiklos įvaldymą. Bendri sugebėjimai būtini sėkmės siekimui, bet kokioje veikloje. Specialūs sugebėjimai reikalingi sėklmingam darbui tam tikroj veiklos srtity. Tarp jų reikėtų išskirti pedagoginius, valdymo, lingvistyinius, organizacinius sugebėjimus.
Prie specialių sugebėjimų priskirtini ir pažynimo, kūrybinius diagnostinius sugebėjimus.
Vertinant žmones svarbu nustatyti jų savybių išsivystymo lygį.
Aukščiausiais savybių išsivystymo lygis vadinamas talentu.
SOCIALINIAI – PSICHOLOGINIAI JURIDINĖS VEIKLOS ASPEKTAI
Juridinė veikla – tai pertraukiamas bendravimo procesas. Šiame procese pstoviai vertinami žmonės: liudytojai, įtariamieji, kaltinamieji, teisiamieji, praeivių ir taip toliau. Juridinėje veikloje vartojami formalūs ir neformalūs vetinimo metodai. Formaliems metodams priklauso tikslingas stebėjimas ir pokalbis, dokumentų analizė, biografijos analizė, įvairūs testai. Neformaliems metodams priklauso įvairūs intuityvūs, susiklostę viuomenės istoriniame vystymąsi. Jei pirmuoju atveju, juridinės veiklos darbuotojas vertinimo procesą kontroliuoja, kadangi jis vyksta pažinimo lygyje, tai antruoju atveju – šis procesas vyksta pasąmonės lygyje. Kaip jau buvo minėta, temperametras, charakteris ir sugebėjimai sudaro psichologinį asmenybės pagrindą. Būtent todėl šie struktūriniai asmenybės elementai yra pagrindiniai visose amsneybės pažinimo schemose.
Kita vertus, šios scemos nukreipia tyrinėtojus asmenybės kaip socialinio fenomeno pažinimo link ir labnai mažai atsižvelgia į veiklos, kurią užsiima asmenybės aspektą.
Tokių schemų naudojamas profesionalioje veikloje, tame tarpe ir juridinėje neduoda pakankamų rezultatų.
J. B. Cucharovskis pateikia specialią asmenybės analizės shemą, kurią jo nuomone, turėtų naudoti savo veikloje visų sričių teisininkai.
Asmenybės analizės schema:
1. Bendri duomenys: gimimo data ir vieta, tautybė, išsilavinimas, profesija, darbovietė, pareigos, šeimyninė padėtis, gyvenamoji vieta, priklausymas politinėms partijoms;
2. Išoriniai požymiai: veidas (trumpas žodinis portretas), ūgis (žemas, aukštas, vidutinis, ūgio anomalijos), svoris ir kūno sudėjimas, apranga, manieros, balsas.
3. Gyvenimo kelias: tėvai (gimimo datos ir vietos, tautybės, gyvenamosios vietos, socialinės padėtys, išsilavinimai, profesijos, priklausymas politinėms partijoms, pastovus užsiėmimas, jų hobiai);
vaikystė (gyvenimas šeimoje, kelintas vaikas šeimoj, broliai ir seserys, jų tarpusavio santykiai, pastovus užsiėmimas ir t.t.); mokykla (mokyklos specializacija, mėgstami dalykai, santykliai su bendradmžiais, mokyklos disciplinos, pažeidimai, pasiekimai, pažymiai); šveitimo įstaigos (stojimo priežastys, pasiekimai, gautos žinios); darbinė veikla ir tarnyba armijoje (požiūris į darbą ir armiją, padėtį tarp kitų, darbinės veiklos poveikis asmenybei); šeimyninis gyvenimas (vaikų gimimai, su kuo gyvena dabartiniu metu).
4. Gyvenimo sferos: šeima (santykiai tarp sutuoktinių, santykiai su vaikais, santykiai su tėvais); profesija ir specializacija (profesijos ir darbo pairinkimo motyvai, pasitenkinimas darbu, socialinis statutas darbe, karjera ir t.t.); politinis ir visuomeninis aktyvumas (aktyvus –
neaktyvus, kiek laiko skiria visuoeminei veiklai); laisvalaiko praleidimas (sportas, azartiniai žaisdimai, kinas tetras, bendravimas su draugais ir t.t.); Materialinės gyvenimo sąlygos (butas, apstatymas, šeimos biudžetas ir t.t.); sveikata (bendra sveikatos būklė, požiūris į savo sveikatą, ligos).
5. Elgesys: vyraujanti nuotaika; emocijų ir jausmų pasireiškimo ypatumai (lengvai susijaudina, vidutiniškai, sunkiai sujaudinamas, įveikęs lengvai susijaudinimą, sunkiai pergyvena nesėkmes ilgas – neilgas, prisimena nuoskaudas ilgai – neilgai, nusimena dėl smulkmenų, nenusimena dėl smulkmenų), valios pasireiškimas (savanoriškas – nesavanoriškas, diciplinuotas – nedisciplinuotas, ryštingas – neryžtingas, drąsus – bailus ir t.t.); elgesys sudėtingoje situacijoje (išlaiko ramybę – pasimeta, išlaiko logišką mąstymą ar pasimeta); Elgesys apsvaigimo nuo alkocholio būsenoje (ramus, agresyvus, praranda kontrolę, užsidaro savyje, tampa linkusiu bendrauti, linkęs į vienatvę, geria daug, vidutiniškai, geria daug, bet neapsvaigsta); moralinių normų laikymasis požiūris į moteris, sąžiningumas ir teisingumas, stiprybės pasireiškimas, sudėtinguose santykiuose su vyresniais bendraamžiais.
6. Temperametras ir charakteris:
a) temperametras: polinkis bendravimui, emocialumas (ramus, susierzinantis, susilaikantis, pesimistas, optimistas), b) charakteris (jo savybės, požiūris ir santykiai su žmonėmis, santykis su darbu, daiktais, savimi, dominuojančios charaktertio savybės).
7. Elgesio motyvai: dominuojantys poveikiai (fiziologiniai poveikiai, priklausymo socialinei grupei poreikis, saviraiškos poreikis ir pan.); vertybės ir nusistatymas (asmeninės vertybės, socialinės vertybės, materialinės vertybės, politinės vertybės, idėjinės vertybės (pasaulėžiūra, tikėjimas Dievu, požiūris į kitas religijas ir t.t.); interesai; idealai.
8. Socialinė adaptacija: socialinė aplinka (santykis su pažįstamais ir draugais, santykiai su giminėmis); elgesys socialinėje situacijoje; savęs vertinimas (realus ar nerealus savo socialinio vaidmens vertinimas, pasitikintis ar nepasitikintis savimi ir pan.).
9. Sugebėjimai: bendrieji sugebėjimai, specialieji sugebėjimai (pedagoginiai, organizaciniai ir t.t.) sugebėjimas daryti įtaką kitiems, sugebėjimas užmegzti santykius. Ši schema įgyvendinama bendravimo procese.
Asmenybės vertinimas bendraujant paprastai vyksta eksektacijos ir empatijos pagrindu.
Eksektacija – yra procesas, kai pasąmonėje formuojasi vertiniai apmąstymai apie žmogų.
Empatija – tai sugebėjimas pajausti kito žmogaus pergyvenimu.[7]
Asmenybės vertinimo procesas prasideda nuo pirmojo įspūdžio.
Pirmas įspūdis yra bendras objekto įvertinimas. Žmonės pirminio kontakto metu stengiasi priskirti tą žmogų vienam ar kitam žinomam žmonių tipui.
Kiti susidaro bendrą emocionalų įspūdį; treti susikuria savo požiūrį apie kito vidinį pasaulį pagal išorinį asmenybė pasireiškimą.
Vertindamas asmenybę pagal išorinius požiūris – juristas praktikas turi suprasti veido, kūno, rankų, balso ir kalbos gestus, reakcijas.
Objektyvūs asmenybės vertinimo metodai:[8]
1. Stebėjimas. Profesionalioje veikloje stebėjimas kaip asmenybės vertinimo metodas suprantamas kaip mokslinis stebėjimas.
Praktikoje naudojamas “įjungiamas stebėjimas ir distancinis stebėjimas. “Įjungiamas” stebėjimas pasireiškia stebėjimu socialinės grupės viduje, kai stebėtojas tampa pilnateisės grupės nariu. “Įjungiamas”
stebėjimas pasižymi daugelio privalumų. Jis suteikia galimybę pažvelgti į pačias slapčiausias tyrinėjimo žmogaus gyvenimo puses. Tačiau toks stebėjimas ne visuomet yra įmanomas, todėl tuomet yra naudingas distancinis stebėjimas.
Distancinio stebėjimo metu svarbiausia ko reikalaujama iš stebėtojo, tai likti nepastebimam bei tyrinėjamo žmogaus, nei aplinkinių.
Distancinis stebėjimas aktyviai naudojamas juridinėje veikloje.
Objekto stebėjimas – tai objekto būklės ir veiksmų supratimas, suvokimas.
2. Pokalbis. Jo pagalba užpildoma informacijos gautos stebėjimo metu, spraga, jos trūkumas. Pokalbis leidžia gauti duomenis apie asmenybės motyvacinius aspektus.
Asmenybės vertinimą vyksta iš anksto suplanuoto pokalbio metu su išplėstu tikslu gauti būtiną informaciją. Tuo tikslu iš anksto sudaromas klausimų sąrašas. Į šį sąrašą įtraukiami klausimai, aprašantys psichologinius, socialinius – psichologinius asmenybės ypatumus, asmenybės elgesio motyvaciją ir t.t.
Pokalbis naudojamas asmenybės vertinimui susideda iš 5 etapų:
pasiruošimo pokalbiui, pokalbio pradžios, duomenų gavimo etapo, pokalbio užbaigimo, pokalbio rezultato vertinimo.
Pagrindiniu pokalbio plano turiniu turi būti pokalbio klausimai, kurių nepavyko išsiaiškinti stebėjimu. Klausimai pokalbyje išdėstomi taip, kad sudarytų natūralaus pokalbio įvaizdį.
3. Dokumentų analizė. Informacija apie tyrinėjimą žmogui gaunama ir dokumentų (laiškų, dienoraščių, raštelių ataskaitų, konspektų, straipsnių, literatūrinių kūrinių ir pan.) analizės metu.
Egzistuoja keletas skirtingų dokumentų klasifikacijų, kurias galima savo ruoštu klasifikuoti pagal tris pagrindus: pagal ingromacijos fiksavimo būdą (rankraštiniai ir spausdinimo dokumento, filmavimo juostos, magnetofoninės juostos); pagal dokumento statusą (asmeniniai dokumentai:
laiškai, dienoraščiai; kūrybos dariniai: knygos, brošiūros, straipsniai);
pagal dokumento charakterį.
Vertinant asmenybę pagal dokumentus svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tas, apie ką juose kalbama, bet ir į tas, kaip apie tai kalbama. Būtina žinoti, kad vertinant asmenybę, svarbi yra ne tik informacija apie įvykius, bet psichologinis informacijos aspektas.
Dokumentų analizės metodai skirstomi į tradicinius ir formalizuotus. Prie tradicinių priskiriama teksto prasmės analizė, o prie formalizuotų – informacijos vieneto analizė išsiskyrimas ir apdirbimas.
4.Biografinis metodas. Šis metodas pasireiškia tiriamo objekto asmenybės formavimas tam tikros epochos, klasės, tautos, socialinio sluoksnio sąlygomis tyrinėjimo.
Biografinio metodo prasmė juridinėje psichologijoje slypi asmenybės gyvenimo kelio tyrinėjime, jo ištyrime. Iš vienos pusės tai žmogaus gyvenimo istorija, o iš kitos pusės – žmogaus individualaus vystymosi socialinė forma.
Gyvenimo kelio struktūra turi savo fazes ir genetines permainas tarp jų. Būtent fazių ir permainų pagrindu vyksta gyvenimo pokyčiai.
Perėjimo nuo fazės prie fazės tiriamo asmens gyvenime laiko nustatymas ir tų periodų poreikis grupes gyvenimo įvykiams gali duoti raktą suprasti to asmens ypatumus, jo elgesio paaiškinimus.[9]
Žmogaus kelio tyrimą tikslinga pradėti nuo terijų metų amžiaus.
Žmogaus asmenybės pagrindinė formuojasi trijų –penkių metų bėgyje.
5. Testų metodas. Testas suteikia galimybę profesionalios atrankos sitemoje įvertinti psichinių asmenybės funkcijų vystymąsi ir nustatyti kandidatus konkrečios specialybės mokymui. Testas taip pat padeda įvertinti kai kuriuos asmenybės parametrus.
Šiuolaikinėje psichologijoje labiausiai palitę vertinimo testai, prožektiniai testai ir asmenybiniai klausimai.
Dauguma iš vertinimo prožektinių testų sėkmingos gali būti naudojami amenybės vertinimai juridinėje veikloje.
6. Laiško analizė. Laiškas yra vienas iš labiausiai informatyvių elementų asmenybės vertinime. Pagal jį galima spręsti apie asmenybės išsilaivinimą, emocinę būklę, pažeidimus kalboje ir psichikoje, kai kuriuos charakterio ypatumus. Analizes būtina grafinė medžiaga, optimalus laiško dydis yra pusės standartinio lapo. Labai sbvarbi laiško charakteriskos dalis yra parašas. Parašas gali labai daug papasakoti apie savo savininką. Jis kaip veidrodis atsispindi daugelį žmogaus bruožų ir svybių.
7. Asmenybės duomenų vertinimas. Asmenybės, dominančios juridinės veiklos darbuotoją, duomenų sisteminimo pagrindas turi būti:[10]
a) asmenybės veiklos tyrimo principas. Šis principas nukreipia tyrinėtoją į tiriamo žmogaus veiklos analizę ir priešpastatymą tos veiklos su tiriamuo žmogaus pasakojimais, o taip pat veiklos tyrimą;
b) asmenybės visumos principas. Šis principas t, tyrinėjant ir vertinant asmenybę reikalauja atsižvelgti ne į kokį nors atskirą bruožą ar reakciją tiriamo asmens, o į visumą jo bruožų, reakcijų, svybių, ypatumų ir santykių;
c) konkretaus istorinio priėjimo principas. Šis principas apima vertanamojo asmens gyvenimo istoriją, jo vystymąsi ir augimą, o taip pat sąlygas, kuriose jis socializavosi.
PSICHOLOGINIS PASIRUOŠIMAS JURIDINEI VEIKLAI
3. PSICHINIŲ, PROCESŲ SISTEMA
Visi priešiniai psichiniai reiškiniai – tai realybės atspindys ir grandis veiklos reguliacijoje. Veiklos reguliacija prasideda jau jutinių ior supratimų lygyje nuo psichinių pažinimų procesų.Būtent nuo jų reikėtų pradėti psichinių procesų apžvalgą. Pažintinė veikla apima sekančius procesus: [11]
1. Senovinius (lot. sencus – jutimas) pažintinius procesus, kuri atspindi atskirus daiktų ir reiškinų ypatumus.
4. Percepktyvius (lot. percpere – supratimas, priėmimas, traktavimas) pažintinius procesus, kuri atspindi daiktų ir reiškinių visumą.
5. Mneminius (atmintinius) (graik. mneme – atmintis) pažintinius procesus, kuroe sukelia atminties vaizdą.
6. Intelektinius – pažintinius procesus, kurie atspindi daiktinius ryšius tarp reiškinių. Jutimas.
Priėmimas, įsivaizdavimas, atmintis priklauso jutininėms pažinimo formoms. Jutimais pagrįsti sudėtingi pažintiniai procesai: priėmimas, įsivaizdavimas, atmintis, mąstymas, vaizduotė. Jutimuose atsispindi objektyvios daiktų savybės (kvapas, spalva, skonis, temperatūra ir kiti) ir mus veikiančių erzinančių veiksmų intensyvumas (pvz. per daug aukšta ar per daug žema temperatūra).
Kaip taisyklė informacijos surinkimas ir apdirbimas prasideda nuo jutimų ir supratimų, kurių fiziologinį pagrindą sudaro jutimų organų, vadinamų fiziologiniais analizatoriais, veikla. Tačiau suvokia ne analizatoriai, o konkreti asmenybė su savo poreikiais, interesais, siekiais, sugebėjimais, savo požiūriu į tai, ką suvokia. Todėl supratimas priklauso ir nuo supratimo objekto ir nuo suprantančio žmogaus individualių savybių. Gyvenime supančių daiktų suvokimas yra dinamiškas procesas.
Šiuo metu psichologija skiria didelį dėmesį ištirti žmogaus suvokimo, skirtingų prietaisų ir šiuolaikinių ryšio priemonių signalų greitį ir tikslumą. Tardytojo stebimųjų savybių analizėje, liuditojo, nukentėjusiojo parodymų apie greitai besivystančious įvykius proceso formavimą, juridinė psichologija gali panaudoti inžinerinės psichologijos teiginius. Dabartinio mokslinio – techninio progreso sąlygomis ne va tai tenka apklausti liuditojus, nukentėjusiuoses, įtariamuosius ir kaltinamuosius apie informaciją, gautą naujausiomis ryšio priemonėmis.
Paskutiniais metais tardymo organo veikloje atsiranda naujos kategorijos baudžiamųjų bylų, susijusių su aviacijos bei geležinkelio katastrofomis, greitųjų mašinų ir aparatūros darbu. Ryšium su tuo, tardymo darbuotojams būtna žinoti kokios klaidos įmanomos priimant, traktuojant, perdirbant piretaisų signalus ir techninius nustatymus.[12]
2. EMOCIJOS IR VEIKSMAI JURIDINĖJE VEIKLOJE
Emocijos ir jausmai, kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, yra įvairios realaus pasaulio atspindžio formos. Skirtingai nei pažintiniai procesai, atspindintys supančią realybę jutimuose, mintyse, suvokime, emocijos ir jausmai atspindi objektyvią realybę pergyvenimuose. Juose pasireiškia subjektyvus žmogaus santykis su daiktais ir supančios realybės reiškiniai. Vieni dalykai, daiktai ir reiškiniai džiugina žmogų, ir žavisi jais, kiti – liūdina, arba išreiškia pasišlykštėjimą, treti – nesukelia jokių emocijų – žmogus lieka abejingas jiems. Juridinės veiklos darbuotojų darbas neretai vyksta paaukštintomis nervinės įtampos sąlygomis. Todėl juristams būtina mokėti valdyti savo emocijas ir jausmus tam, kad išsaugoti darbingumą bet kokiose sąlygose.
Emocija – tai žmogaus pergyvenimas, susijęs su jo asmeniniu požiūriu į jo veiklos realybę. Būtina pažymėti, jog kai kurios žmogaus emocijos sutampa sui kai kurių gyvūnų emocijomis, pvz. agresyvumas ir baimė. Tačiau proto pavidalu, o taip pat ypatingų poreikių, paremtų emocijomis, pas žmogų susiformavo labiau sudėtingi pergyvenimai, tai yra jausmai.
Emocijos ir jausmų šaltinių reikėtų ieškoti objektyvioje veikloje.
Dauguma teigiamų emocijų ir jausmų (džiaugsmas, malonumas ir t.t.).
atsiranda patenkinus žmogiškus poreikius, ir, atvirkščiai, neigiamas emocijas ir jausmus iššaukia nepatenkinti asmenybės poreikiai. Jei supančio pasaulio daiktai ir reiškiniai, snesusiję su žmogaus tikslais ir poreikių patenkinimu, tai jie neišaukia jokias emocinės reakcijos, žmogus lieka abejingas jiems.
Nežiūrint to, kad emocijos ir jausmai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, jie turi esminių skirtumų. Pergyvenimas susijęs su organizmo poreikių patenkinimu ar jų nepatenkinimu, tokių kaip maisto poreikis, apsaugos nuo šalčio poreikis, išlikimo, miego, poreikiai, priklauso emocijoms. Kaip jau buvo minėta, emocijos būdingos ir žmonėms, ir gyvūnams.
Tačiau žmogaus emocijos iš esmės skiriasi nuo gyvūnų emocijų. Jos keičiasi socialinės patirties įtakoje. Nuo visuomeninių gyvenimo sąlygų priklauso žmogaus emocijų pasireiškimo forma, o taip pat ir tikslų bei poreikių, sukurtais susijusią su kita emocija, pasiekimo būdai ir priemonės.
Visuomeninio – istorinio socialinio gyvenimo vystymosi procese žmonių pergyvenimo sferoje atsiranda, ypatinga forma ir požiūris į supantį pasulį – jausmai, specifiniai žmonių pergyvenimai atsirandantys žmogaus kaip asmenybės poreikių patenkinimo ar nepatenkinimo pagrindu (bendravimo poreikis, pažinimo poreikis, estetinis poreikis ir pan.). Pvz. tokie jausmai kaip draugiškumo, gėdos ir sąžinės, pareigos ir atsakomybės ir pan.
būdingi tik žmogaus kaip visuomenės nariui. Pažymėtina, kad vienas ar tas pats daiktas, situacija, įvykis, nusikaltyimas skirtingu laiku gali išaukti žmoguje skirtingus pergyvenimus, emocijas, jausmus. Tai liudija apie sudėtingus jausmų ir emocijų tarpusavio ryšius su poreikiais ir žmogaus tikslais, o taip pat paaiškina emocijų ir jausmų subjektyvumo šaltinį.
Skirtingai nuo pažintinių procesų, emocijos ir jausmai neretai pasireiškia išoriniu pavidalu: veido išraiška (mimika), kūno išraiška (panfomima), gestais, intonacijomis ir balso tempru.
Kiekviena emocija ir jausmai turi jiems prieštaraujančius priešingus pergyvenimus: džiaugsmas – liudesys, meilė – neapykanta, draugiškumas, kolektyviškumas, egoizmas ir t.t. taip pat pažymėtina, jog tos pačios emocijos ir veiksmai gali būti pergyvenami su skirtingu gilumu, stiprumu, priklausomai nuo juos išaukiančių priežasčių, o taip pat juos pergyvenančios asmenybės veiklos ypatumų.
Žmogaus vystymosi procese sukurtos teigiamų ir neigiamų emocijų sistemos.
Teigiamos emocijos: malonumo jausmas, susižavėjimas, džiaugsmas, išdidumas, pasitenkinimas, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas, pagarba, simpatija, švelnumas, meilė, dėkingumas, rami sąžinė, saugumas ir kita.
Neigiamos emocijos: liudesys, nepasitenkinimas, ilgesys, nuobodulys, nusivilimas, baimė, nerimas, išgąsts, nuoskauda, pavydas, neapykanta, pyktis, pasmerkimas, pavyduliavimas, abejojimas, pasimetimas, gėda, sąžinės graužatis, gailėjimas ir kt.
Kaip matote, emocijos buvo suskirstytos į teigiamas ir neigiamas pagal pasitenkinimo ir nepasitenkinimo principą. Teigiamos emocijos, veikdamos nervinę sistemą, prisideda prie organizmo sveikimo proceso, o neiogiamos savybės – organizmą veikia ardančiai, gali sukelti net gi įvairias ligas.
Žmogaus gyvenime emocijos sukuria skirtingų formų emocines būkles:
nuotaiką, aistra, efektas.
1. Nuotaika – tai labiausiai paplitusi emocinė būklė, pasižyminti silpnu intensyvumu, ilga trukme, pergyvenimu, neaiškumu. Juristas –
praktikas, privalo mokėti valdyti savo nuotaikas, ir jei reikia, sukurti tam tikrą veikiamo objekto nuotaiką. Tam tikslui jau reikia žinoti priežastis ir sąlygas išaukiančias tam tikrą nuotaiką. Jų yra keturios:
1.1 organiniai procesai (liga, pergyvenimas, nuovargis neigiamai veikia žmogaus nuotaiką, sveikata, pilnavertis miegas, fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką);
1.2 išorinė aplinka (purvas, triukšms, erzinantys garsai, namalonios kalbos, patalpa pablogina nuotaiką; švara, tyla, šviežias oras, maloni muzika, atitinka patalpos spalvą, pakelia nuotaiką);
1.3 tarpusavio santykiai su žmonėmis (draugiškumas, paistikėjimas, faktas iš kitų žmonių pusės sukelia žmoguje pasitenkinimą, gyvenimą;
grubumas, abejingumas, nepasitikėjimas ir netaktiškumas slegia žmogų, sukelia slogiąą nuotaiką).
1.4 mąstymo procesai (vaizduoti, kurioje atsispindi teigiamos emocijos, pakelia nuotaiką; vaizduotė susijusi su teigiamomis emocijomis, slegia žmogų, sukelia slogią nuotaiką.
2. Aistra – stipri ir gili, ilgai trunkanti emocinė būklė. Ji aktyvuoja žmogaus veiklą, priverčia paklusti sau jo mintis ir elgesį, mobilizuoja jį sunkumų įveikimu, užsibrėžtų tikslų pasitenkinimu. Aistra, mėgstama darbui leidžia pasiekti išskirtinių pasiekimų, aistra kovai gimdo drąsą, bebimiškumą. Tačiau aistra gali ne tik formuoti asmenybę, bet ją griauti iš vidaus.
3. Afektas – emocinis pergyvenimas, vykstantis su dideliu, paaštrėjusiu išreiškiamu intensyvumu. Afekto ypatumai: audringas išorinis pasireiškimas, trumpai trunkantis, nuosakingas žmogaus elgesys afekto būsenoje, abipusis pergyvenimas (afektas užvaldo visą asmenybę, jos protą, jausmus ir valią).[13]
Juridinės veiklos darbuotojas privalo žinoti, kad principe bet kokios emocijos gali stiprėti ir virsti afektu priklausomai nuo aplinkybių.
Jei profesionalioje aplinkoje lydė sėkmė, juristų emocijos virsta euforija (padidintas aktyvumas, kalbumas), įsivyrauja teigiamos emocijos. Ir atvirkščiai, nesėkmės atveju, pas jį išsivysto neužtikrintumas, baimė, nerimas. Visa tai, deorganizuoja juristo darbą.
Neįprastos, pakankamai sudėtingos situacijos, aštrus konfliktas, kurių eigoje įvyksta teisės pažeidimai, daugeliui atvejųu įtakoja žmoguje tam tikrų psichinių būklių (pyklčio, afekto, baimės ir kita), kurios juridinėje psichologijoje pakankamai dažnai tampa mokslo dalyku, atsiradimą. Tačiau šios būklės, kaip ir pastovios teisės pažeidėjo charakterio ir asmenybės savybės vystosi pagal bendruosius psichologijos ir psichofizinėes taisykles ir principus.
Praktinėje veikloje emocinė aktyvacija atsiranda taktinių žmonių atsiradimo proceso kritiniai momentais ir susijusi su teisingos krypties paieškomis.
Bendra orentacija, priliminarus vertinimas yra emocijos kaip specifinių žinių funkscijos.
Tardytojų ir teisėjų bendravime su baudžiamojo proceso dalyviu emocijos ir jausmai vaidina svarbų vaidmenį. Praktikai be jų būtų neįmanoma užmegsti kontakto su apklausiamuoju, ypatingai konfliktinėse situacijose.
Kita vertus, būdami būtini, neišvengiami, emocijos ir jausmai baudžiamosios bylos tyrime vaidina ne tik teigiamą vaidmenį. Neigiamos tardytojo ir teisėjo emocinės būklės gali pažeisti, o kartais tiesiog griaunančiai veikti jų veiklą. Enmocijos ir jausmai sugeba iškreipti realybės vaizdą.
Veikiausiai per didelių, stiprių, emocijų ir jausmų tardytojas ar teisėjas gali priimti pageidaujamą, tačiau neatspindintį realios padėties sprendimą.
Pažymėtina ir tai, jog tam tikrų situacijos poveikis gali sukelti žmogaus organizme intensyvias stresines būkles, kurios gali padidinti juristo darbingumą, arba tapti jo ligos priežastimi. Dažniausiai emocinis stresas patiriams dėl neigiamų emocijų poveikio. Prie streso neretai prisideda ir kiti nemalonūs procesai, konfliktinės situacijos šeimoje ir darbe, nepagrįstas baiminimasis bei rūpesčiai.
Stresas susideda iš trijų fazių: baimės fazės, priešinimosi fazės ir išsekimo fazės. Emociškai stabilūs žmonės, kaip ir taisyklė, įveikia baiminimosi fazę ir pereina į priešinimosi fazę, jie įsijunta į aktyvią kovą su streso faktoriais. Emociškai nestabilūs žmonės apima baiminimosi, rūpesčio fazė, kuri pereina į baimę, o po baimės fazės seka išsekimo fazę.[14]
Žmogus, buvęs baisaus nusikaltimo liudininku (pvz. žmogžudystės)
arba tapęs nusikaltimo auka, jaučia emocinęę įtampą, psichiniai procesai sulėtėja: žmogus blogai mato, girdi, lėtai mąsto, blogai valdo savo judesius. Pas vienus šie reiškiniai paireiškia stipriai, aktyviai, trunka ilgai, op pas kitus tai mažiau pastebima. Pasimetimas ar frustacija pastyebima situacijoje, kurioje pastebima nesėkmė. Tokioje situacijoje gali būti nukentėjusysis, nesugebėjęs atremti nusikaltėlio antpuolio, o taip pat žmogus, nesugebėję ik galo įvykdyti savo nusikaltėliškųjų užmojų.
Pasimetimo arba frustacijos ir įtampos skirtumai pasireiškia jų kilmėje.
Jei esant įtampai dėmesio ir mąstymo pažeidimai kyla iš emocinės būklės, tai esant pasimetimui, frustacijai, šie pažeidimai yra pirminiai, o emocijos sukeltos tų pažeidimų. Jei pirmuoju atveju emocinės būklės sąlygoja dėmesio ir mąstymo pažeidimus, tai antruoju – pažeidimai sąlygoja emocijas būkles.
Tam, kad valdytų savo emocijas bei jausmus, juristas – praktikas privalo susipažinti su autogeninėmis treniruotėmis, kurios padeda išsaugoti pasitikėjimą savo jėgomis, kas teigiamai veikia jo emocinę – valinę būklę, jos pastovumą, padeda greičiau adaptuotis – įvairiose situacijose, besikeičiančioje aplinkoje, o taip pat pakelia darbinį aktyvumą.
IŠVADOS
1. Juridinės veiklos procese pastoviai vertinami žmonės –
liudytojas, įtariamieji, kaltinamieji, teisiamieji ir kita. O tam, kad tinkamai įvertinti asmenybę, juristui reikalingos psichologinės žinios.
Asmenybės vertinime labai naudingas yra formalių vertinimo metodų taikymas.
Todėl juristas privalo žinoti šių metodų taikymo vingrybes.
2. Formalus asmenybės vertinimas atliekamas stebėjimo, pokalbio, dokumento analizės, biografijos analizės įvairių testų pagalba.
Manau, jog tiksliai įvertinti asmenybę galima tik panaudojus kiek įmanoma optimalesnį skaičių formalių metodų, kadangi vieno metodo taikymo atveju (pvz. tik pokalbiui) galima didelė klaidos tikimybė.
3. Manau, kad, J. B. Cuchorovskio pateiktą, asmenybės schemą turėtų taikyti visų srięčių teisininkai, kadangi jos pagalba sudaromas optimalus asmenybės “portetas” ji apima visas įmanomas asmenybės gyvenimo sritis, jo vidinius ir išorinius bruožus.
4. Emocijos ir jausmai daro didelę įtaką ne tik pačiai asmenybės, jos būklės, bet ir atsispindi jos veikloje. Priklausomai nuo to, koia emocijas ir jausmus išgyvena asmenybė, jos veikla taip pat gali prilygti viena ar kta linkme. Teigiamos emocijos ir jausmai padeda išasugoti darbingumą, pasiekti gerų rezultatų, o neigiamos emocijos ir jausmai detalizuoja asmenybę, deorganizuoja jos veiklą, mažina aktyvumą, trukdo siekti rezultatų. Todėl juristui būtina išmokti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus, susikurti reikalingą darbui nuotaiką ir atmosferą.
LITERATŪRA
1. Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997.
2. Eniseev. M. I. Osnovi obščei i juredičeskoi psichologi. – Moskva:
jurist, 1996
[1] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 91
[2] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 92
[3] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 92
[4] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.93
[5] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 94
[6] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.94
[7]Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 102
[8] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 109
[9] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 114
[10] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon, 1997. P. 116
[11] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon, 1997. P.116
[12] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon, 1997. P. 60
[13] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P.84
[14] Čuhorovski. J. B. Juridičeskaja psichologija. – Moskva: Pravo i zakon,
1997. P. 86