Įstatymų leidyba

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbiausias vaidmuo čia tenka valstybinės valdžios institucijoms, kurios paprastai skirstomos į aukštesniąsias (parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, aukščiausiasis teismas) ir žemesniąsias (ministerijos, teismai, policija, vietos savivaldybė). Pagal funkcinę paskirtį jos sudaro atskiras valstybės organų sistemas. Sklandžiai šių institucijų veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti kompetenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis (pramoninkų sąjungomis, partijomis, profesinėmis sąjungomis) užžtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

1. VALDŽIOS SUSKIRSTYMO TEORIJA

Pareigų paskirstymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai. Daugiausia šioje srityje nuveikė XVII a. anglų filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių atskyrimą. Veikale “Du traktatai apie valstybinį valdymą” jis pagrindė būtinybę sukurti tokią valstybę, kuri nesikėsintų į piliečių privatinę nuosavybę, garantuotų nuomonių ir sąžinės laisvę. J. Locke suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. Svarbiausi tokio mechanizmo komponentai – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios suusikoncentravvimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Šią idėją filosofas pagrindė konkrečiais žmogaus veiklos bruožais. Įstatymų leidyba turi užsiiminėti žmonės turintys sugebėjimų kurti taisykles ir jomis vadovautis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti to

okias parengtas taisykles. Teisinė valdžia Locke koncepcijoje nėra savarankiška. Ji priskiriama vykdomajai valdžiai.

J. LOCKE (DŽONAS LOKAS)
Svarbiausias J. Locke (1632-1704 m.) veikalas “Du traktatai apie valstybinį valdymą” (1690 m.). Locke politinės teorijos yra šiuolaikinės Vakarų demokratijos provaizdis. Daugelis jo idėjų turėjo įtakos XVIII a. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms. Savo tvirtinimu visi žmonės sukurti lygūs Locke prieštaravo Hobbes. Locke tikino, jog Hobbes supainiojo dvi sąvokas – prigimtinė būklė ir karo padėtis.
Locke nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga. Įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Šis teiginys įtrauktas į Amerikos konstitucijos Teisių bilį.
Valdžios galių padalijimo klausimą XVIII a. nagrinėjo ir žymus prancūzų filosofas bei švietėjas Montesquieu (Šarlis Lui Monteskje). Visai švietimo epochai buuvo būdingas naujų valstybių modelių kūrimas ir ieškojimas. Todėl šios temos neapėjo ir Montesquieu. Būdamas absoliutinės monarchijos priešininkas, jis siekė apriboti jos galią visais įmanomais būdais. Veikale “Įstatymų dvasia” filosofas teigė, kad visos valstybinės valdžios susikoncentravimas vieno asmens rankose (arba viename organe) veda beteisiškumo įsigalėjimo link. Tuo tarpu vadžios suskirstymas apsaugo valstybę ir piliečius nuo galimo piktnaudžiavimo valdžia. Pagal Montesquieu visą valdžią būtina suskirstyti į tris dalis (sistemas): įstatymų leidybą, vykdymą ir teismą. Įstatymų leidyba turi būti pavesta įstatymų leidimo susirinkimui; vy

ykdomoji valdžia turi priklausyti karaliui ir jo ministrams; teisminė valdžia – renkamiems teismams. Trijų valdžių buvimą filosofas laikė valstybės idealu.
Ši teorija buvo nukreipta, visų pirma, prieš absoliutizmą ir skirta absoliutinei monarchijai apriboti. Politiniu požiūriu ji turėjo užtikrinti naujos klasės – buržuazijos – dalyvavimą valstybinės valdžios struktūrose. Tuo metu ši klasė dar nebuvo tokia stipri, kad visą politinę valdžią galėtų paimti į savo rankas.
Šiuolaikinėse valstybėse griežčiausiai ir nuosekliausiai valdžia yra išskaidyta JAV ir visose prezidentinėse sistemose. Čia funkcionuoja trys, viena nuo kitos nepriklausančios valstybinių organų sistemos. Įstatymus leidžia Kongresas (parlamentas). Vykdomoji funkcija atitenka respublikos prezidentui ir jam pavaldiems departamentams (ministerijoms) ir kitų centrinių žinybų vadovams. Teisingumo funkcija – teismams. Visos šios valstybinių organų sistemos formaliai viena nuo kitos nepriklauso ir savo konstitucines funkcijas vykdo savarankiškai. Tai tik vienas konkretus valdžios galių atskyrimo pricipo realizavimo atvejis. Daugumoje demokratijų šiandien yra parlamentinė sistema, kurioje funkcinis valdžios suskirstymas į tris valstybės organų sistemas irgi formaliai pripažįstamas. Tačiau čia jis ne toks griežtas, kaip prezidentinėse respublikose. Parlamentinėje sistemoje formaliai pripažįstama parlamento hegemonija kitų valdžios organų atžvilgiu. Čia ryšys tarp parlamento ir vyriausybės žymiai glaudesnis. Teisine prasme įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios organai įstatymų leidybos procese dalyvauti gali kartu. Lietuvos Respublikoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimui, Respublikos prezidentui ir Vy
yriausybei.
Vokietijoje įstatymų leidyboje dalyvauja ne tik Bundestagas ir Bundesratas, bet ir federalinė vyriausybė bei federalinis prezidentas. Vykdomosios valdžios galva – federalinis kancleris – renkamas šalies parlamente ir yra nuo jo priklausomas. Be to, vykdomoji valdžia gali atlikti ir kai kurias įstatymų leidimo funkcijas. Parlamento įstatymai biudžeto klausimais negali būti priimti be federalinės vyriausybės sutikimo. Taigi šiais atvejais pirmosios ir antrosios valdžios galių atskyrimo principas nėra toks griežtas ir nuoseklus, kaip prezidentinėse sistemose. Be to, parlamentinėse sistemose kartais pripažįstama parlamento (įstatymų leidimo valdžios) hegemonija kitų valdžios organų atžvilgiu. Kai kurie politologai, analizuodami parlamentinę sistemą ir parlamentinį valdymą, daro kategorišką išvadą: ši sistema iš viso neleidžia įgyvendinti valdžios padalinimo principo ; dėl to ji yra žymiai paprastesnė.
Patį vadžios padalinimo principą galima analizuoti ir iš kitų pozicijų. Be klasikinio, horizontalaus valdžios galių padalinimo į tris, mums jau žinomas valdžias, principo, egzistuoja ir vertikalus, t.y. federalinis. Pagal šį principą dalis kompetencijos yra perduodama vietiniams valdžios organams. Visiškai naujas šios problemos aspektas – dalies valdžios perdavimas sukurtoms viršnacionalinėms institucijoms. Tarp svarbiausių tokių institucijų reikėtų paminėti pagrindines Europos Sąjungos institucijas: Europos Parlamentą, Europos Komisiją, Ministrų Tarybą. Perduoti dalį valdžios šioms institucijoms bandoma remiantis kooperacijos, integracijos ir subsidiarumo principais. Subsidiarumo principas pagrįstas tuo, kad aukštesniems valdžios ir valdymo organams turi būti perduotos ti
ik tos politinės ir socialinės funkcijos, kurių efektyviai realizuoti žemesnieji organai negali. Subsidiarumas neleidžia įsitvirtinti visuomenėje kokiai nors asmeninio režimo ar biurokratinės diktatūros formai, atskiria įvairių valdžių lygių kompetenciją ir įgaliojimus.
Pačiame aukščiausiame – tarptautiniame lygmenyje – siūloma spręsti saugumo, ekologijos, žmogaus teisių gynimo ir kitus klausimus. Jeigu regionines problemas sprendžia regioniniai organai, o nacionalines – parlamentai ir vyriausybės, tai globalines problemas turėtų spręsti viršnacionaliniai įstatymų leidimo ir vykdymo organai. Tai sąlygoja ir pasikeitusi pasaulyje politinė situacija.
Taigi valdžios galių atskyrimo principas nėra amžina dogma. Kiekviena politinė sistema bando realizuoti jį savaip, pritaikyti prie pakitusių sąlygų ir garantuoti politinę laisvę bei demokratiją.

2. PARLAMENTO ATSIRADIMAS, VIETA IR VAIDMUO VALSTYBĖJE

Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas (pranc. Parlamentaire < parler – kalbėti) – įstatymų leidimo ir svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento – neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu.
Parlamentinio pobūdžio institucija galima laikyti VI ir V amžių Atėnų Asamblėją, kurioje dalyvaudavo nuo 5000 iki 6000 narių. Jais galėjo būti suaugę vyrai (moterys, vergai ir užsieniečiai dalyvauti joje negalėdavo). Balsų dauguma Asamblėja išspręsdavo bene visus iškilusius klausimus.
ATĖNŲ VALDININKAS
Visuomeninis gyvenimas Atėnuose vyko viešai. Apie kiekvieną valdininkų žingsnį, apie kiekvieną išleistą valstybės drachmą žinodavo demas. Dešimtį kartų per metus pareigūnai už savo veiklą atsiskaitydavo Tautos susirinkimui. Liaudis atidžiai sekė, kad kas nors netaptų per daug įtakingas ir tai nepakenktų demokratijai. Valdininkas, jei tik jis piktnaudžiavo valdžia, po metų nustodavo savo įgaliojimų ir neturėdavo teisės du sykius eiti tas pačias pareigas.
Jokių privilegijų nesitikėdavo iš buvimo valdžioje tie, kieno pečius ji prislėgdavo. Dirbti už mokestį V a. laisvajam žmogui buvo gėdinga. Jis dalyvaudavo valdyme tam, kad vykdytų savo tiesioginę pareigą, dažnai tam išleisdavo nemaža savo pinigų. Vienintelis atlyginimas buvo šlovė, garbės dekretai, akmenyje įamžintas vardas žmogaus, kuris rūpinosi valstybės gerove.
Įdomiausia, kad Asamblėjos vadovus ne rinkdavo, o skirdavo burtų keliu – atėniečiai tikėjo, kad šias pareigas gali užimti bet kuris pilietis. Postų buvo nedaug. Pareigūnus rinkdavo vieneriems metams, o tokių vykdomųjų institucijų kaip prezidentas , premjeras, ministrų taryba ar valstybės tarnyba, Periklio Atėnuose nebuvo. Sprendimų priėmimas guldavo ant Asamblėjoje dalyvaujančių gyventojų pečių (šiandien tai būtų pernelyg sunki visuomeninė pareiga). Atėnų tiesioginė demokratija turėjo silpnų vietų ir priešininkų, tačiau ji gyvavo per 200 metų – net ir po pralaimėjimo Peloponeso kare (404 m. pr.m.e.) pagrindiniam savo priešininkui – Spartai.
Viduramžiuose parlamentarizmas plėtojosi dviem kryptimis: vystėsi rinkimų teisė ir didėjo parlamentarų įtaka bei jų vaidmuo. Tuo metu parlamentas atstovavo ne visos tautos, o tik įvairių ūkinių grupių, korporatyvių vienetų interesus. Iš pradžių parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštieji luomai: žemvaldžiai, aristokratai ir dvasininkai. Vėliau rinkimų teisę iškovojo trečiasis, miestelėnų (arba buržuazijos), luomas. Naujaisiais laikais, XVII – XVIII a. prasidėjo tų atstovybių (parlamentų) perorganizavimas iš luomų į tautos valios . institucijas
Parlamentarizmo gimtinė – Anglija. Čia jis pirmiausia užsimezgė, išsivystė ir XVIII – XIX a. susiformavo galutinai. Parlamentarizmą išpopuliarino kylančios buržuazijos valstybės teisės teoretikai (Š. Montesquieu, Locke), enciklopedistai. Jį perėmė ir, kai ką pakeitę, praktikoje pritaikė kitos valstybės. XVIII – XIX a. tautą, o ne luomus atstovaujančius parlamentus turėjo JAV (1789 m.), Vokietija (1848 m.), Šveicarija (1847 m.), Olandija (1814 m.), Švedija (1866 m.), Suomija (1809 m.). Daugumoje valstybių šis atstovavimo organas šiandien turi specialų pavadinimą: JAV – Kongresą, Prancūzijoje – Nacionalinį susirinkimą, Turkijoje – Medžlisą, Lietuvoje, Lenkijoje – Seimą. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Italijoje) jis vadinamas visuotinai priimtu parlamento vardu.
MAIŠAS VILNOS LORDUI
Britanijos parlamentas šiek tiek vyresnisis už prancūzų. Pradžioje didžiosios tarybos posėdžius sušaukdavo Anglijos karalius spręsti kariuomenės siuntimo į užsienį, muitų tarifų peržiūrėjimo ir kitiems klausimams.
Jau XIV a. kiekviena grafystė arba provincija valstybinių klausimų aptarimui, turėjo siųsti savo atstovus į Londoną. Tokios kelionės tada kainavo labai daug, todėl vietiniai valdžios organai skirdavo tam lėšų. Tas, kuriam darbas parlamente sekėsi gerai, buvo reguliariai siunčiamas į sostinėje vykstančius posėdžius. Taip formavosi parlamentarų – profesionalių politikų – sluoksnis.
1826 m. Britanijos parlamente pirmą kartą atsirado opozicija – grupė žmonių, kuri oficialiai reiškė nepritarimą, daugumos vykdomai politikai. Britanijos parlamentarai turėjo svarbių privilegijų, lyginant su paprastais šalies gyventojais. Jie turėjo teisę be tarpininkų kreiptis į karalių. Buvo uždrausta suimti parlamentarą be parlamento sutikimo. Dauguma Britanijos parlamentarizmo tradicijų tebegalioja ir šiandien. Taip, lordas – kancleris sesijos metu turi sėdėti ant vilnų maišo, o finansų ministras privalo būti bendruomenių rūmų nariu. Ir šiandien lordai bei bendruomenių rūmų nariai į Anglijos parlamento rūmus patenka pro skirtingas duris.
Parlamentų struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienų ar dvejų rūmų. Vienerių rūmų parlamentai yra Suomijoje, Graikijoje, Lietuvoje. Kitose šalyse tautos atstovybės susideda iš dvejų rūmų – žemesniųjų ir aukštųjų (JAV – Atstovų rūmai ir Senatas; Anglijoje – Bendruomenių ir Lordų rūmai). Skiriasi ir rūmų formavimo tvarka. Vienerių rūmų parlamentai ir žemųjų rūmų atstovai renkami tiesiogiai. Aukštųjų rūmų nariai renkami tiesiogiai (JAV, Italija) arba netiesiogiai (Prancūzija, Indija).
Lordų rūmai (Didžioji Britanija) – nerenkamas organas. Juos sudaro kilmingieji aristokratai, lordai, teisėjai ir anglikonų bažnyčios arkivyskupai bei vyskupai. Bendras perų (aukštosios aristokratijos titulas) skaičius – 1100 žmonių. Nuo mūsų amžiaus vidurio smarkiai suvaržytos lordų įstatyminės funkcijos: vieną ar kitą įstatymo projektą (ne finansinio pobūdžio) jie gali sulaikyti tik vieneriems metams. Pirmuoju smuiku parlamente (ir visame šalies politiniame gyvenime) groja Bendruomenių rūmai. Juose yra 650 deputatų, išrinktų penkeriems metams. Nusprendus ministrui pirmininkui ar esant nepasitikėjimo votumui, šis laikas gali būti sutrumpintas. Įstatymų projektai svarstomi ir priimami abiejuose rūmuose ir šiems sutikus.

PARLAMENTINĖ MINI ENCIKLOPEDIJA
• Pats seniausias pasaulio parlamentas – Islandijos altingas, pirmą kartą susirinkęs 930 m. po atviru dangumi, 50 km nuo Reikjaviko.
• Patys turtingiausi deputatai posėdžiauja Amerikos kongrese: trečdalis jo Senato – milijonieriai. Nė vienas kongresmenas negyvena vien tik iš savo atlyginimo, kuris sudaro 89500 dolerių per metus. Kongreso darbą užtikrina 38 tūkstančiai žmonių. Kiekvienas senatorius turi 30 padėjėjų. JAV kongreso bibliotekoje saugomos knygos, rankraščiai, audio ir videoįrašai , laikraščių ir žurnalų mikrofilmai 486 kalbomis.
• Belgijos parlamentas – labiausiai elektronika aprūpintas parlamentas Europoje. Tokiu jis tapo po to, kai neseniai buvo įvesta “Paroli” sistema, apjungianti savyje galingą ESM.
• Pats skaitlingiausias – Kinijos liaudies atstovų susirinkimas (2970 deputatų).
• Pats mažiausias parlamentas – Lichtenšteine (15 deputatų).

KAIP OPOZICIJĄ SUPRANTA ANGLAI

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dalyvaujant didžiausiems jo herojams Roosevelt – Amerikoje ir Churchill – Anglijoje, buvo sušaukta Postdamo konferencija, kurios metu vieną sekmadienį Anglijoje vyko parlamento rinkimai. Į konferenciją Anglijai atstovauti atvyko, žinoma,Churchil, Konservatorių partijos pirmininkas, su garsiu užsienio reikalų ministru Anthony Eden. Po rinkimų, kuriuos pralaimėjo konservatoriai, nepaisant asmeninio Churchill populiarumo ir anglų tautos dėkingumo lyderiui, pirmadienį Anglijos delegacijai vadovauti ir jos baigti atvyko Clement Attlee, buvęs opozicijos vadovas (karo metu!), Darbiečių partijos pirmininkas, ir jo užsienio reikalų ministras Bevin. Churchill gi, mandagiai atsisveikinęs su Stalinu, Truman ir de Gaulle, išvažiavo namo. į pensiją, pasidžiaugti aukštais asmeniniais reitingais. Tai nebuvo staigus ir šliaužiantis perversmas, tik demokratinis procesas.

3. PARLAMENTO STRUKTŪRA IR TEISINĖ DEPUTATŲ PADĖTIS

Parlamentas suformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus.Todėl parlamente vyksta konkurencinė kova, kaip ir visoje visuomenėje. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose atsiduria visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, deputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai – opozicinių partijų lyderiai. Bet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien normalus reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokia opozicija turi dvi pagrindines funkcijas. Pirma, opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį. Antra, jokie politiniai sprendimai nėra tobuli. Todėl parlamente opozicija nurodo valdžios klaidas ir trūkumus. Ji – priemonė valdžiai apriboti ir socialinės taikos puoselėtoja. Pirmieji pozityvios opozicijos reikšmę pripažino anglai.

Paprastai opozicija turi savo politinę programą, suformuotą “šešėlinę vyriausybę” ir būna pasiruošusi perimti valdžią bet kuriuo metu. Kartais valdančiosios ir opozicinės partijų pozicijos parlamente iš dalies sutampa. Pasiekti kompromisą padeda bendradarbiavimas ekologijos, kultūros, užsienio politikos ir kitose srityse. Taip Lietuvos Seime atstovaujamų partijų – Centro sąjungos, LDDP, Demokratų, Krikščionių demokratų, Politinių kalinių ir tremtinių, Socialdemokratų, Tėvynės sąjungos (konservatorių) lyderiai pasirašė susitarimo dėl Konstitucijos 47 – ojo straipsnio papildymo ir jo įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pagrindinių nuostatų protokolą. Bendru susitarimu šiuos partijos įsipareigojimo laikytis bendros nuostatos. Partijos siūlo, kad pagal Konstitucijos papildymą teisė įsigyti nuosavybėn žemės sklypus galės būti suteikiama nacionaliniams subjektams, užsiimantiems ir ūkine, bei kitokia veikla; iki Lietuvos pilnateisės narystės Europos Sąjungoje iš Lietuvos ūkyje dalyvaujančių užsieniečių subjektų ši teisė galės būti suteikta tik tiems, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, t.y. žemės sklypus galės įsigyti tos užsienio savininkų kontroliuojamos įmonės, kurių savininkai yra iš Europos Sąjungos valstybių arba iš valstybių, priklausančių 1989 m. Paryžiuje įsteigtai 24-ių valstybių grupei, teikiančiai pagalbą Vidurio Europos vystymuisi ir prisidedančiai prie jos integracijos į Vakarų ekonomiką.

Deputatai parlamente jungiasi į frakcijas (pagal politinius įsitikinimus). Tokios frakcijos įvairių šalių parlamentuose vadinamos skirtingai: Prancūzijoje ir Italijoje – parlamentinėmis grupėmis, Austrijoje – parlamentiniais klubais ir panašiai. Dažnai vienos ir tos pačios frakcijos narių pozicijos įvairiais klausimais yra prieštaringos. Todėl frakcijos vadovybė eiliniams nariams nurodo, kaip pastarieji privalo elgtis ir už ką turi balsuoti. Jeigu

IŠTRAUKOS IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS

V SKIRSNIS. SEIMAS

55 straipsnis

Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Seimas laikomas išriktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.

56 straipsnis

Seimo nariais gali būti renkami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nesusiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesni kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.

tokie vadovybės nurodymai nevykdomi, tai kituose parlamento rinkimuose nepaklusnieji neįtraukiami į partinius rinkiminius sąrašus.

Šiuolaikinių valstybių konstitucijos parlamento deputatams suteikia įvairių privilegijų. Dažniausiai minimos dvi pagrindinės: indemnitetas ir imunitetas. Indemnitetas (lot. indemnis – nenuskriaustas) – parlamentaro teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente. Už tai deputatas negali būti traukiamas teisminėn atsakomybėn už parlamento ribų. Deputato imunitetas (lot. immunitas – laisvas nuo ko nors) arba parlamentinė neliečiamybė – bendrųjų įstatymų netaikymas šiems ypatingą padėtį valstybėje užimantiems asmenims. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnis teigia: “Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka”.

4. DARBO ORGANIZAVIMAS PARLAMENTE

Parlamentai renkasi į sesijas, kurių kasmet būna ne mažiau kaip dvi. Sesijos trunka ir kelis mėnesius. Eilinės sesijos vadinamos paprastosiomis, o sesijos, šaukiamos nenustatytu laiku – nepaprastosiomis. Laikotarpis tarp sesijų, kada parlamentarai neposėdžiauja, vadinamas parlamentinėmis atostogomis. Lietuvos Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas. Pavasario sesija prasideda kovo 10 d. ir baigiasi gruodžio 23 d. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu, o Konstitucijos numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas.

Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja jo statutas, o posėdžiams vadovauja pirmininkas, išrenkamas visam įgaliojimų laikotarpiui. Jis taip pat atstovauja savo šalies parlamentui santykiuose su kitų šalių aukščiausiais valdžios organais, kontroliuoja parlamento finansines išlaidas ir administracinio personalo darbą.

JAV, Kanadoje, Anglijoje, Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse parlamento primininkas vadinamas spikeriu (angl. to speak – kalbėti). Didžiosios Britanijos parlamente spikerio pareigos – sekti, kad būtų laikomasi parlamentinės procedūros taisyklių. Debatuose ir balsuojant jis nedalyvauja, išskyrus atvejus, kai balsai pasiskirsto po lygiai. Tada jo balsas yra lemiamas. Išrinktas spikeris neturi teisės demonstruoti partinės savo nepriklausomybės.

Ypatingas vaidmuo parlamentų veikloje tenka parlamentinėms komisijoms (komitetams), kurių nutarimai dažniausiai ir yra svarstomi parlamento plenariniuose posėdžiuose. Tokios komisijos būna laikinos ir nuolatinės. Laikinos komisijos sudaromos vieno ar kito konkretaus klausimo sprendimui, o paskui paleidžiamos. Tuo tarpu nuolatinės komisijos formuojamos visam parlamentinės kadencijos laikotarpiui. Jos sprendžia įvairius klausimus: užsienio politikos, finansų ir biudžeto, žemės ūkio, gamtos apsaugos, netgi kontroliuoja vyriausybės veiklą. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos Seimo komitetai sudaryti iš 7-11 narių, kurie rengiamuose posėdžiuose išklauso įvairaus rango valstybės tarnautojų ataskaitas, taip pat kitus asmenis, galinčius padėti detaliai išnagrinėti iškilusią problemą. Atsisakymas dalyvauti komiteto posėdžiuose traktuojamas kaip nepagarba aukščiausiajam šalies organui, už ką galima griežtai bausti.

Parlamentinės komisijos sudaromos įvairiai. Dažniausiai jų partinė sudėtis nustatoma remiantis proporcinio atstovavimo principu: daugiausia vietų komisijose gauna tos partijos, kurios turi daugumą parlamente. Kiekvienos komisijos darbui vadovauja pirmininkas, kuris įvairiose valstybėse renkamas skirtingai: Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje jį renka parlamentas, o Australijoje, Airijoje – komisijos nariai.

5. PARLAMENTO KOMPETENCIJA

ANGLIJOS PARLAMENTAS IRGI BIJO TELEVIZIJOS KAMERŲ

Iki 1989 metų seniausio pasaulyje parlamento rūmai televizijos kameroms buvo uždaryti.

Galų gale ir Vestminsterio rūmuose papūtė nauji vėjai: parlamento posėdžius transliuoja net aštuonios kameros “Sony”. Deputatai beregint tapo atsargūs, daugelis pasisiuvo naujus elegantiškus kostiumus, paskutinėse eilėse niekas nebesnaudžia.

Noras patekti su televizijos kamera į Didžiosios Britanijos parlamentą brandintas seniai. Iki XVIII a. vidurio į šiuos rūmus neturėjo teisės įžengti nė vienas spaudos atstovas. Ataskaita ar bent nuogirdos apie parlamento narių debatus laikraštyje buvo labiausiai “įžeidžiantis parlamentines privilegijas nusikaltimas”. Pirmasis nedžentelmeniškai pasielgė žurnalas “Džentelmans magazin”. Jis pradėjo spausdinti parlamento darbo ataskaitas, kurias gaudavo labai originaliu būdu. Kažkoks misteris Gatris turėjo fenomenalią atmintį. Jis įsimindavo parlamente pasakytas kalbas, o paskui jas atkurdavo žurnalo darbuotojams. Šiandien ataskaitos apie Bendruomenių rūmų debatus – neatskiriama parlamento darbo dalis. Pagaliau į rūmus pateko ir televizija. Tačiau parlamento šeimininkai, sutikdami ją įsileisti, pasistengė įvairiausiais būdais apsisaugoti nuo gyvo bendravimo su žiūrovais. Pavyzdžiui, kamera neturi teisės fiksuoti žiovaujantį ar miegantį, , užsiimantį pašaliniais darbais parlamentarą, žodžiu, filmuoti juos tokiose pozose, kuriose jau matėme nufilmuotus saviškius.

Televizijos kamerai neleidžiama priartėti ir prie dokumentų, kurie guli ant deputato stalo. “Empi” (parlamento narį) per televiziją galima rodyti tiktai tuo metu, kai jis sako kalbą ir, kaip skelbia įstatymas, tiktai statiškoje padėtyje ir tik iki pečių. Šią taisyklę pažeidus, rūmų spikeris turi teisę bemat nutraukti tiesioginę transliaciją.

Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės: įstatymų leidimas, valstybės biudžeto tvirtinimas, vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas bei jų veiklos kontrolė, užsienio politikos strategijos nustatymas. Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis 67 –uoju Konstitucijos straipsniu, atlieka šias pagrindines funkcijas:
• Leidžia įstatymus;
• Svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
• Skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
• Steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus;
• Prižiūri Vyriausybės veiklą;
• Skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
• Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas.

Be abejonės, svarbiausia parlamentui veiklos sritis – įstatymų leidimas. Nors ši procedūra įvairiose valstybėse yra skirtinga, tačiau parlamenai šioje srityje turi daug bendrų bruožų: norint išleisti, pakeisti ar panaikinti įstatymą, būtina turėti taip vadinamą įstatymų leidimo iniciatyvos teisę. Paprastai ši teisė valstybėje suteikiama tik ribotam subjektų skaičiui: parlamentarams (parlamentinė iniciatyva); valstybės ar vyriausybės vadovams (vyriausybinė iniciatyva); tam tikroms rinkėjų grupėms (liaudies iniciatyva); aukščiausiems teisminiams organams.

Daugiausia įstatymų projektų parlamentui svarstyti pateikia vyriausybė. Tuo tarpu kiti įstatymų leidimo iniciatyvos teisę turintys subjektai vaidina antraeilį vaidmenį. Minėtas “liaudies iniciatyvos” institutas, nors ir yra numatytas Austrijos, Ispanijos, Italijos konstitucijose, praktiškai realizuoti jį yra sudėtinga. Naujo įstatymo projektą pateikiant įstatymų leidybos organui, reikia surinkti didelį rinkėjų parašų skaičių: Italijoje – 50 tūkst., Lietuvoje – 50 tūkst., Austrijoje – 200 tūkst., Ispanijoje – 500 tūkst. Todėl tokio pobūdžio įstatymų projektai svarstyti parlamentui pateikiami retai. Išimtis – Šveicarija, kur “liaudies iniciatyvos” institutas naudojamas dažniau, nei kitose valstybėse. Žymiai populiaresnė – vyriausybės įstatymų leidimo iniciatyvos sritis; čia įstatymų projektus parlamentui pateikia valstybės ir vyriausybės vadovas. Visų šalių parlamentarai daugiausia laiko sugaišta būtent svarstydami vyriausybinius įstatymų projektus.

Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra:
• įstatymo projekto pasiūlymas;
• įstatymo projekto svarstymas;
• įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas.
Jeigu parlamentas susideda iš dviejų rūmų, tai įstatymas laikomas priimtu, kai, sutarus abejiems rūmams, paskelbiamas tapatus įstatymo tekstas. Kilus nesutarimams tarp abiejų parlamento rūmų, sudaroma speciali Taikomoji komisija. Priimtą įstatymą turi patvirtinti valstybės vadovas (prezidentas ar karalius). Po to jis publikuojamas oficialiame valstybės leidinyje. Lietuvoje toks leidinys – “Valstybės žinios”.

5.1. Valstybės biudžeto tvirtinimas

Parlamentas svarsto ir tvirtina svarbiausią valstybės finansinį dokumentą – biudžetą. Šalies biudžetą jis tvirtina, priimdamas atitinkamą įstatymą (Norvegijoje ir Suomijoje priimama ypatinga rezoliucija). Paprastai biudžeto turinį ir esmę sąlygoja visuomenės ekonominė ir politinė santvarka. Lyginant su kitais įstatymais, biudžeto įstatymas turi ypatumų.
Pirma, teisę pateikti parlamentui valstybės biudžeto projektą visose šalyse turi tik vyriausybė. Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje parlamento nariai apskritai neturi jokios finansinės iniciatyvos teisės: jiems draudžiama pateikti ne tik įstatymų projektus, bet ir pataisas, liečiančias įvairius biudžeto formavimo klausimus.
Antra, svarstant valstybės biudžeto įstatymą, dažnai nustatomos kitokios šios procedūros taisyklės. Kai kurių šalių konstitucijos numato, kad tokius įstatymus turi svarstyti žemieji parlamento rūmai, o Anglijoje ir Japonijoje aukštųjų rūmų nariai biudžeto įstatymų atžvilgiu turi tik patariamąjį balsą.
Trečia, biudžeto įstatymas visada galioja tik tam tikrą laiką – vienerius metus (dažniausiai finansiniai metai prasideda ne sausio 1 d., o balandžio arba liepos 1 d.).
Valstybės biudžeto projekto svarstymas parlamente tampa visos vyriausybės ir valdančiosios partijos veiklos kritika. Kartais tai sukelia net vyriausybinę krizę. Dažnai tokia opozicijos pozicija būna grynai demagoginė. Opozicinės partijos neatsižvelgia į tai, kokias veikimo galimybes, vykdant biudžetą, turėjo vyriausybė, ir kritikuoja kiekvieną jos žingsnį.

5.1. Vyriausybės veiklos parlamentinės kontrolės formos

NORVEGIJOS OMBUDSMENAI
Norvegijoje yra šeši valstybės kontrolieriai (ombudsmenai). Tai oficialūs piliečių teisių gynėjai. Iš jų trys pavaldūs Stortingui, kiti trys oficialiai yra ministerijų dalis, bet turi teisę laisvai pareikšti nuomonę pateiktais klausimais. Jų pareiga – pateikti rekomendacijas ir kritines pastabas atitinkamoms organizacijoms.
1962 m. priimtas įstatymas dėl Valstybės valdymo kontrolieriaus. Kaip ir parlamentas, šis kontrolierius renkamas 4-iems metams. Valstybės valdymo kontrolieriaus kvalifikacija turi būti tokia pat, kaip Aukščiausiojo teismo teisėjo. Jis privalo maksimaliai kontroliuoti, kad valstybinės įstaigos nepažeistų piliečių teisių. Per metus jis ištiria 1500-1600 bylų.
Valstybėse vykdoma parlamento vyriausybinės veiklos kontrolė įgyja įvairiausias formas. Pirmiausia tai deputatų žodiniai paklausimai, dažniausiai skirti premjerui ar jo kabineto nariams. Kita svarbi parlamentinių monarchijų ir respublikų parlamentinės kontrolės forma yra interpeliacija (lot. interpellatio – kalbos pertraukimas) – atstovaujamojo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu. Interpeliacija nuo deputatų žodinio paklausimo skiriasi tuo, kad ministras ir vyriausybės vadovas privalo atsakyti į parlamente jam pateiktus klausimus. Išklausę juos, deputatai priima atitinkamą rezoliuciją. Kartais tokia rezoliucija gali būti nepasitikėjimo votumo (lot. votum – noras, valia), vyriausybe arba ministru priežastis. Paprastai vyriausybės stengiasi išvengti interpeliacijų svarbiausiais socialinės – ekonominės politikos klausimais. Pateikus ją parlamento deputatams, jos mobilizuoja visas savo jėgas ir daro spaudimą savo šalininkams parlamente. Kartais vyriausybei pavyksta – parlamentarai priima palankią rezoliuciją ir ji gali dirbti toliau.
Kai kuriose Vakarų šalyse sukurtas ypatingas parlamento komisarų – ombudsmenų (šved. ombudsman – įgaliotinis) institutas. Tai valstybės pareigūnas, turintis teisę kontroliuoti vyriausybinių įstaigų, ministerijų ir kitų žinybų veiklą. Pirmą kartą ombudsmenas buvo numatytas 1809 m. Švedijos Konstitucijoje. Šį pareigūną dažniausiai renka parlamentas arba skiria vyriausybės vadovas. Kai kuriose šalyse yra keletas ombudsmenų, kurių kiekvienas kontroliuoja tam tikrą valdymo sritį. Daugelyje šalių minėti pareigūnai neturi teisės kontroliuoti policijos ir municipalinių organų. Apie savo atliktą veiklą komisarai kasmet informuoja parlamentą.

KAI KURIŲ SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI
Imunitetas (parlamentinė neliečiamybė) – bendrųjų įstatymų netaikymas parlamen-tarams.
Indemnitetas – parlamento nario teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente.
Iniciatyvos teisė – teisė suteikiama ribotam subjektų skaičiui leisti įstatymus.
Interpeliacija – atstovaujamo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu.
Opozicija – parlamento dalis jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriau-sybės vykdomai politikai, deputatus.
Parlamentas – įstatymų leidimo ir svarbiausioji tautos atstovavimo institucija, įteisinanti svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus.
Parlamentinės komisijos (komitetai) – komisijos, kurios formuojamos visam parlamen-tinės kadencijos laikotarpiui ir sprendžia įvairius užsienio politikos, finansų ir biudžeto, žemės ūkio ir kitus klausimus.
Spikeris – parlamento pirmininkas, kurio pareigos sekti, kad būtų laikomasi parlamentinės procedūros taisyklių.
Valdžios padalinimo principas – valdžios suskirstymo į tris nepriklausomas dalis principas, atskiriantis įstatymų leidybą nuo vykdomosios ir teisminės valdžių.
Vyriausybinė dauguma – rinkimus laimėjusi politinė partija arba kelių partijų Koalicija kurios rankose atsiduria visa valdžia.

Leave a Comment