Filosofija (teisė)

1.Filosofijos objektas ir filosofinio mąstymo savitumas.
Filosofija atsirado 6a.pr kr. Mažosios Azijos pakrantėse. „Filosofijos tėvu“ laikomas Talis iš Mileto. Pradinė filosofijos problematika-daiktų pagrindo(kilmės) ieškojimas. Filosofija kaip žmogiškojo būvio apraiška neturi laikinės pradžios, o tik esminę. Ji kyla iš mąstymo ryšium su būtimi, prasideda kartu su istorija. Filosofija kyla apmąstymo lygmenyje, bet jau yra žinios apie pasaulį ir operuoja visu sąmonės turiniu. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.
Filosofijos prasmė ir reikšmė skirtingų filosofų suvokiama skirtingai. Senovės graikams fiil.reiškė išminties meilę, siekimą mąstant išvysti pasauli tokį koks jis yra savaime ir iš tikrųjų. Pagal A.Maceiną, filosofija- tai žmogaus susimąstymas savo būvio akivaizdoje, todėl ji nebutinai turi būti susisteminta ar sąmoninga. K.Jaspersas teigia,kad filosofija yra dalykas, kuris liečia kiekvieną ir todėl tūri būti paprasta ir suprantama. Ji padeda žmogui tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.
A.Šliogeris teigia,kad filosofijos esmė- būdas mąstyti ir būti pasaulyje jame nepasiliekant, bet kartu jo nepaleidžiant, arba žmogaus sugebėjimas peržengti pasaulį jame įsišaknijant. Filosofinis mąstymas- pastanga attsiverti transcendencijai pasaulyje arba siekis kasdieniniame pasaulyje išvysti tai,kas nekasdieniška. Filosofiniam mąstymui,anot K.Jasperso, nebūdinga pažanga. Filosofija mąsto tiesą, kuri prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas. Fil. Pasirodo ten, kur nubunda žmogus –tai yra filosofija be mokslo. Visų pirma, kiekvienas t

tariasi išmanąs fil,antra,fil mąstymas pirmapradis- žmogus privalo pats mąstyti, trečia, autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai, ketvirta, fil gyvuoja priežodžiuose, posakiuose, įsitikinimuose. Fil esmė- tiesos ieškojimas.
Fil. Kilmės šaltiniu laikomi mitologija ir klausimas. Mito ir fil santykį galima nusakyti taip: mitas slepia savyje bendrinę idėją, kurią filosofija įžvelgia ir nusako filosofiškai. Klausimą galima apibrėžti kaip filosofavimo lytį.
Filosofavimo ištakos:
1) Nuostaba. Ji griauna neklausančiąją būklę (užsiėmimo ir būvimo tapatybė), atskleidžia buvimo matmenis skirtingumą nuo užsiėmimo matmens. Neklausiančioje būklėje pasaulis atrodo esąs vienintelis: tik plokščias, o nuostabos ištikimam žmogui jis atsiskleidžia kaip dvimatis( atsiranda gelmė). Nuostabos objektas- kaip „šis tas“ buvoja.(Platonas, Aristotelis)
2) Abejonė.ji atskleidžia neklausiančios būklės melą. Abejonėse žmogus pradeda mąstyti. Dėl begalinio netikrumo ieškoma to, kas visiškai tikra.
3) Kančia . ji sukelia nepasitikėjimą pasauliu, joos kaip ir abejonės šaltinis- daiktų netiesa. Ribinės situacijos (mirtis, gimimas), kurių negalima išvengti ar pakeist sukelia rūpestį gelbėtis iš kentėjimų būklės, vadinamos išganymo mokslu, kuris sudaro kančios fil esmę.
Filosofiškai pažinti- tai interpretuoti objektą. Galima interpretuoti daikto reikšmę (prasmės iškojimas) arba patį daiktą (esmės ieškojimas). Fil interpretacijos obj- būtis: kokia, kaip, kodėl ir t.t

2.Filosofijos ir mokslo santykis.
Mokslai išsirutuliojo iš filosofijos. Mokslinio pažinimo etalonas- suvokti reiškinius tokius kokie jie yra, nes mokslas yra objektyvus,o fil apmąstymai yra asmenybiniai. Mokslas vystosi pakopomis nu

uo nežinojimo iki žinojimo, būdingas pereinamumas. Fil nėra nuoseklaus kilimo nuo vieno prie kito. Fil-pasyvus daiktų nagrinėjimas, moksl nagr daiktus aktyviau. Metodas moksle turi lemiamą reikšmę, o filosofija metodo neturi. Fil negali išreikšti pasaulio kiekybiškai, tik grožine kalba. Mokslo stichija- formulė, filosofijos- forma. Fil ir moksl sutampa savo kilme ir istorija. Pirmieji filosofai buvo ir pirmieji mokslininkai. Fil ir moksl stengiasi pažinti.Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Tiesos paieškose klausimo iškėlimas yra pirmas filosofavimo ir filosofijos išskirtinis bruožas, nors ir neabsoliutus. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį neįmanoma atsakyti empyrinės patirties būdu. Filosofas kaip tik ir kelia tokius klausimus į kuriuos mokslininkas savo metodais atsakyti negali. Filosofinis atsakymas į filosofinį klausimą, priešingai moksliniam atsakymui, visada peržiangia mokslo galimybes. mokslo Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke.Filosofija naudinga specialiems mokslams.Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas-apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys.Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai.Tačiau filosofija ne
eatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to , ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

3.Filosofija ir mitai. Filosofija ir religija.
Rytų kultūroje. Čia fil niekada nesiskyrė nuo rel ir tarp jų nebuvo ne tik priešiškumo, bet ir aiškesnio skirtumo. Religijų įkūrėjais rytuose tapdavo filosofai. Taip atsirado pvz: konfucizmas. Tačiau tokia artima fil ir rel giminystė neleido pasirodyti fil nei rel ypatumams.
Senovės Graikijoje. čia išryškėjo fil ir rel skirtumai. Fil gimė iš rel ir apėmė mitą, politeizmą, pilietiškumą. Atsiradusi iš mito, fil pradėjo tolti nuo mitologijos. Brandžioje gr fil pradėjo ryškėti antimitologiniai, antireliginiai bruožai. Bet visgi mitologiniai pasakojimai tapdavo organiška fil dalimi. Gr fil atmetė mitologinius, politeistinius, ir politinius rel el,bet išsaugojo pagr rel el- dieva kaip esybės vaizdinį.
Viduramžiai. Ankstyvoji fil buvo priešiškai nusistačiusi prieš gr fil, bet perimė daugelį gr idėjų. Vyrauja konfliktas rel autoritetas- šv raštas, Jėzus Kristus, o fil siekė įsimąstyti į neapsireiškusį dievą. Religijos dievas buvo apsireiškęs.
Naujieji laikai. Santykiai liko dviprasmiški ir galutiniai nepaaiškėję mūsų dienomis. Tik išsiskyrė į kraštitunumus- 1)fil vi

isiškai atsiskyrė nuo rel, paneigusi bet kokį dievą 2)religija- pastanga įsimąstyti į dievą.
Skirtumai. R kreipiasi į žmogų, neišsiskiriantį visuomenėje. Pasaulį aiškina autoritetu- dievu.
Neigia asm išskirtinumą. Religija peržiangia visas galimybes, kurias žmogus turi iš savęs. Formuoja moralines taisykles. Pasaulį aiškina suprantamai kasdienybės žmogui ir tai padaro jį (pasaulį) aiškų ir suprantamą. F viskas atvirkščiai.
Panašumai. Abi išaugo iš tų pačių šaknų- iš pasaulio gelmės. Abiejų pamatai-pirmapradė individo būsena, kur žmogus susitinka su dievu.FILOSOFIJA ATSIRANDA ANKSCIAU NEI RELIGIJA.filosofija žmogų aiškina kaip būtybę, o ne bendruomenės narį.rel- visi žmonės vienodi, fil- ne. Fil žmogus gali peržengti galimybes. . Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke.Filosofija naudinga specialiems mokslams.Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas-apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys.Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai.Tačiau mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to , ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

4.Filosofijos vieta kultūroje, filosofija ir pasaulėžiūra.
Pasaulėžiūra- požiūrių į pasaulį (gamtinę tikrovę bei gyvenimą) visuma. Filosofija ištobulina pasaulėžiūrą, remdamasi proto argumentais bei patyrimu. Visų pirma pasaulėž reiškia pažiūras į pasaulį. Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš esu pasauliui ir pasaulyje, kas man yra kiti ir pan. Pasaulėžiūra apsiima ir vertybių nuostatas pasaulio atžvilgiu, leidžia spręsti, kokia yra pasaulio esmė ir prasmė. Pasaulėž būdama protinio pažinimo dalykas, remiasi juslinio suvokimo ir intelekto suformuotu pasaulėvaizdžiu. Išmintis yra žmogaus savybė, kuri padeda tobulinti pasaulėž. Tad fil kaip išminties meilė tampa teorinės ir praktinės pasaulėž ištobulinimo teorija. Filosofija, kaip pasulėž tobulinimo priemonė yra žymiai asmeniškesnė už mokslą, nors nuo pat atsiradimo siekia universalumo bei objektyvumo.

5.Metafizika ir sofistika.
Metafizika- kai kurių idealistinės fil krypčių skiriama fil dalis arba sritis, tirianti vadinamuosius antijutiminius būties ir pažinimo pradus; dialektikai priešingas tyrimo metodas, daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius .1a pr mūsų erą metafiz buvo pavadinti Aristotelio kūriniai, kuriuose tiriama ne gamta (fizika), o tai, kas pažįstama po gamtos, bet apskritai yra pirmiau jos, r kuriuos jis pats vadino pirmąja filosofija.
Metafizinė fil atsirado dėl: 1)pasaulio sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antijutiminį. 2) būtinumo atskirti grynai filosofiją. Viduramžiais metafizika buvo suprantama kaip dievo pažinimas per jo kūrinius.
Naujaisiais amžiais lemiamą reikšmę įgijo gamtotyra,kurios poreikiai prieštaravo vid sholastikai ir metafizikai. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius, nuo patyrimo atitrūkusius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastis ir pradus.

Metafizikos” sąvoka istorijos požiūriu atsirado atsitiktinai: kai pirmajame pilname ARISTOTELIO raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų , radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus fizikos esančius dalykus. Metafizikoje ARISTOTELIS nusigręžia nuo PLATONO:
ARISTOTELIO požiūriu, bet kuri raida suponuoja tikslą – substancija skleidžiasi kaip perėjimas nuo galimybės prie tikrovės. Bet kokia raida ARISTOTELIS grindžia keturiomis priežastimis:1.formos priežastis. Tam tikrą daiktą sąlygoja jo formaPagal ARISTOTELIO teleologine idėją, nėra nieko, kas neturėtu kokio nors tikslo :3.veikiančioji priežastis. Bet kuriai raidai reikalingas judintojas. 4.malerialioji priežastis. Kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos.
Pastaroji priežastis yra daiktų atsitiktinumų ir netaisyklingumų pagrindas.
SOFISTIKA-naujas požiūris į senąsias vertybes ir pažiūras ir abejoti viskuo, kas iki tol pasiekta. Į filosofiją buvo žiūrima kaip protiniu pož. Tai buvo daugiausia mokytojai, kurie mokė, kaip naudotis argumentais, įrodyti savo požiūrį. Sofistus vienijo atsigręžimas į žmogų. Svarbiausia- mokyti samprotavimų meno ir šviesti. Dėmesio verti jų samprotavimai politikos, moralės ir teisės klausim. Jie kritikuoja tradicijas, visų pirma religiją, kur dievai kariauja tarpusavyje ir savivaliauja. atstovas Sokratas.
Moralės filosofijoje: pasak sofistų moralinės normos egzistuoja ne natūraliai,o dėl susitarimų.
Sofistų reikšmė:
-žmogus tampa fil rūpesčio centru
-pats mąstymas tampa fil tema
-kalbos problema tampa labai svarbi
-tradicinių moralinių vertybių matų kritika mąstymui atveria visai naujas erdves ir nutiesia kelią autonominei, protu paremtai etikai.

6.Patyrimo tikrovė ir mąstymo tikrovė. Daiktai ir idėjos.
Platonistinio pasaulio modelis- racionalumas:1)distruktyvus mąstymas(logiškai nuoseklus) 2)intuityvus. Platonas plėtojo racionalųjį (loginį) pažinimą
Platonas būtį padalino į materialiąją ir dvasinę(idealiąją,kuri yra aukščiau už paprastą gyvenimą). Išv: daiktų ir įdėjų atskyrimas.protas įžiūri idėjas, jos yra žmogaus sieloje,tik reikia jas atrasti ir atpažinti. Daiktų atsiradimą sąlygoja idėjos ir materijos susijungimas Daiktai turi bendrų sąvybių todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie “dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos yra neskaidomos ir egzistuoja kaip tam tikros rūšies daiktų pirmvaizdis. Rūšis yra bendrybė, o jai priklausantis individas- atskirybė. Rūšis yra idėja. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Daiktai tėra idėjų šešėliai. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąja būtimi) reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neišnyksta,ne daiktus, o idėjas. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąją būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą. Vėlesniuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierachinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija. Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai. Jie nėra amžini kaip materija. Dar aukštesnę vietą užima idėjos-jos nedalomos, tobulesnės už sielą. Tobuliausia esybė-Dievas. pažinimas negali būti paaiškintas remiantis tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas (juslių organai) ir juslėmis suvokiami daiktai (reiškiniai) yra tarpusavy susiję. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia, kurią Platonas dar vadina “siela”, ir ta nekintanti bei sudaranti reiškinių pagrindą tikroji būtis.”Kaip galimas tikrasis pažinimas?”
klausimą galima paaiškinti Platono įvaizdžiais: mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria juslumo iliuzijų pasaulis. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar ir pažįstame.
Žmogaus dvasiai, iš vienos pusės, ir tikrajai daiktų būčiai, kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos, jis priešstato trečią momentą-idėjas. Tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios. Platonas manė, kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos(dvasios) bei fizinių (gamtos) daiktų ir anapus jų.
Idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas. Jis pateikia du mitus: Anamnezės(prisiminimas) mitas:sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga; ir Meteksės (dalyvavimas)mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nežiūrėdamas į idėjas.
Tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susisieja idėjoje(ar idėjose). Anamnezės požiūriu siela yra susieta su idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja Meteksės požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui. Tai idėja.Idėja-daikto esmė.Idėja rūšis-egzistuoja, kaip loginis objektas.Gėris-pastovumas.Blogis-nepastovus,kintamas,neamžinas.Rūšis yra loginiu protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio juslėmis suvokiamo objekto.Rūšis yra bendrybė.Jai priklausantis individas-atskirybė.Rūšis-idėja(Platonas), kuri egzistuoja nejusliame pasaulyje, o visiškai kitokiame-jusliame,.Idėjosnuo daiktųnepriklausomos(Platonas).Tikrove reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.Viskas atsirado būčiai negalint, nebūčiai, žmonėms įtikinti. Platonas sukūrė”Olos įvaizdį arba Olos alegorija.Platonas,atskyręs idėjas nuo daiktų negali paaiškinti, koks yra jų tarpusavio ryšys.Jis supriešino idėjas ir daiktų pasaulį.

7.Substancija ir akcidencija,potencija ir aktas,materija ir forma.(Aristotelis)
Substancija-siejama su Aristotelio vardu.Tai yra tai, kas savaime, kas yra pties savęs dėka, o ne kokio nešėjo ar priežasties.
Substancijos variantai:1)monizmas(idealistinis,materialistinis,panteistinis),2)dualizmas,3)pliuralizmas. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes.1-reiškiasi kaip tik individualia individo(daikto) būtimi.2-kyla iš pirminių ,tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminėsarba rūšies apibrėžtumas. Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet neamžinose, suvokiamuose juslėmis, bet amžinose, taip pat amžinose ir neprieinamose juslėmis. substancija yra savistovi būtybė, tikroji būtybė egzistencijos prasme ji nesikeičia, tačiau substancija yra potencijos rūšis. Akcidencija yra akto rūšis. Substancijos ir akcidencijos santykis yra toks pats kaip akto ir potencijos. Kai mes suvokiame daiktus tai suvokiamevisų savybių visumą. Savybės negali būti įvairios patiriamos pojūčiais ar kitais aspektais. Kiekvienam daiktui savybių katalogas gali būti vis kitoks, visuose savybių kataloguose. Daugelį tų pačių savybių mes aptinkame kituose daiktuose. Kiekvienas sdaiktas turi savybes arba akcidencijas, kurios gali kisti, tačiau substancija išlieka nepakitusi. Akcidencijos yra aktai, kurie apibrėžia substanciją. Substancija yra patenciali akcidencijų atžvilgiu. Vadinasi subst ir akc sąlygoja viena kitą. Akc yra realios tik subst dėka.
Substancijos yra realios tik dėl pilnutinės akc apibrėžties. Kiekvienas reišk yra akc pob. Subst tampa reišk savo akc dėka.
Aksidentacijos yra dvejopos:1)atsitiktinės(išorinės)- kurios prie daikto prisijungia lyg iš išorės, kurios esmės nepaliečia.2)savybės,kurios priklauso nuo subst ir remiasi pačia dalyko esme. Substancijos akcidencijos: substancija (tai kas egzistuoja savaime), kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas, kęsmas.
Akto ir potencijos perskira yra pati svarbiausia Aristotelio ontologijos perskyra. Aristotelis teigė, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus: aktualiosios ir potencialiosios būties momentus.
Potencija- galia, galimybė, gelbėjimas. Tai būties momentas, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra.
Aktas- veiksmas. Tai būties momentas,kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra.
Kiekviena tikra būtybė yra potencijos ir akto perskyros rezultatas. Potencija gali būti dvejopa:1.veikiančioji- gebėjimas sukelti aktą,2.pasyvioji- gebėjimas priimti aktą.
Judėjimas aktualizuoja potenciją. Kiekvienoje substancijoje aptinkama potencija ir aktas. Kiekvieną būtybę sudaro 2 momentai:aktualumas ir potencialumas.
Daikto esmė visada yra pačiame daikte, viskas pasaulyje yra realizuota esmė t.y. įgijusi formą ir materiją. Materiją Aristotelis suvokia dvejopai:
1.chaotiška, neapibrėžta medž, neturinti visiškai jokių savybių t.y. negalima apibūdinti jokiomis sąv ir lygiareikšmė nebūčiai
2.kiekviena medž iš kurios gaminami daiktai
keturi elementai- ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarpchaotiškos ir juslėmis neprieinamos „pirminės materijos“ ir daiktų. Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t.y. esme, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma
forma atsiduria materijoje, arba tiksliau potencija tampa aktu dėl 4 priežasčių: materialiosios,formaliosios, veikiančiosios arba aktyviosios, tikslo.
Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija virsta aktu.

8.Substancijos samprata racionalistinėje Naujujų laikų filosofijoj
Šiuo metu kuriasi mokslas(šiuolaikine prasme) ir naujųjų laikų filosofijai didžiausią reikšmę turėjo mokslo raida.Galilėjaus,koperniko,niutono ypatingos svarbos atradimai labiausiai ir paveikė naujos krypties filosofijos atsiradimą.Ir mokslo raida svarbiausia filosofavimo žyme padaro pažinimo, o ne būties teoriją.Šiuo metu nuo filosofijos grežiamasi į gamtos mokslus. Nuo būties pažinimo į pažinima gamtos. Buties savoką keičia tikrovės sąvoka ir nuo abstrakčių minčių apie būtį,gręžiamasi į tikrovę.Tikrovė tai ne butis ,o tai kas tikra.Mintis nuo substanstancijos savokos buvo nueita

ReneDekartas(viia)dualistas.iškelia filosofijoje savo garsiąja abejone kad privalu viskuo abejoti.Žinių ,pagristų tikėjimu, papročiais,tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti.Reikia abejoti viskuo .Ypač įtartinini yra jtuimaI, nes galima abejoti net tuo ,kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu Gal tai buvo haliucionacijos.Taigi jis manė kad mastyti giliai galima tik viskuo suabejojus.Jo neitikino gamtos mokslo duomenys apie pasaullį,atmetė scholastinę filosofija,taigi atmetė platona ir aristotelį.Jo supratimu patikima gali būti tikslus, aiškus ir nekeliantis abejonių žinojimas.Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo bet ne absoliučiai viskuo.Tikroji žinojimo atrama- mastymas“negaliu abejoti savo mastymu, jis yraišeities taškas“jis supranta, kad jo mastymas netobulas,bet jo mastymae yra tobulumo idėja.Taigi dekartas nesuabejoja vieninteliudalyku- abejojančio subjektu buvimu ir šį savo filosofinės teorijos principa išreiškia teze „mawstau vadinasi egzistuju“.Pagrindinė buties apibudinimo savoka yra substancija ir jos pagridas –mastymas.apmastydamas savo mastyma supranta kad jo mastymas silpnas,netobulas.pagal tobulumo idėja turi buti ir tibulas objektas dievasSubstancija dekarto teigimu yra toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko,iškyrus jį pati.dekartas- dualistas, nes jis pripažista dvi visiškai skirtingas savarankiškas substancijas. Pagal dakarta tikrovės struktura sudaro materialioji, kuniška substancija ir dvasiška.pagal jį kūnai ir sielos yras panašios į du laikrodžius,rodančius visiškai skirtinga laika.Substancija galima atpažinti pagal atributa. Atributas- daikto svarbiausia ,aiškiausia savybė.sielos substancijos pagrindinia atributas-mastymas,bet ji nerdviška,netįsi,nedaloma, nemateriali.O materialioji substancija erdviška, ja galima iki begalybės dalyti,svarbiausias atributas tisumas, bet ji nemastanti. Nors tarp šių substancijų negali būti jokio ryšio, bet žmoguje jos sueina vieną.dekartas sukuria psichofizinę idęja. Kad kievienas minties pajudėjimas,valios virpesiai atitinka smegenų impulsus. Kas kuniška galima aprašyti mechanika,geometrija
Spinoza(vii a) Olondų filosofas,buties teorijoj pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia kad kosmosa, gamta ,pasaulį sutapatino su dievu. Pasaulį suprato kaip matematinę sistemą ir savo pažiūras išdėstė geomettriniu budu- apibrėžimais aksiomomis. „etika“-geomettrijos metodu įrodyta knyga. Sustancija jam kaip ir aristoteliui yra tai kas egzistuoja savaime ir nereikia jokiųb įrodymų.Substancija yra vienintelė ir vadinama dievu. Mastymas ir kuniškumas nėra dvi savarankiškos substancijos, otai vienintelės substancijos,t.y dievo atributai(savybės, kuriomis dievas apsireiškia) tačiau ši substan.nesiriboja tik tisumu ir mastymu,nes atributu skaičius begalinis. dievas vienintelė visatos substancija, begalinė ir amžina. Dievas yra bet jis yra gamtoje todėl gamta sudvasinta. Žmogus gamta tvarkingi. Dievuje nėra jokio atsitiktinumo,todėl viskasc kas vyksta , kitaip ir negali buti
Leibnicas(vii-viii a) savo buties teorija leibn. Baigia naujųjų laikų sibstancionalizmą. Dekart. Vaizdavosi tris substancijas:dieva, dvasia, materija, spinoza- viena vienintele-dieva, bet leibnico neitikino nei dualizmas, nei panteistinė pasulio vienybė,nes kiekybinis mechanistinis aiškinimas nepakankamas. Jis irodinėjo esant nesuskaiciuojamą aibę substancijų, kurias pavadino monadomis. Monada- dauguybė substancijų,mažyčiai pasauliai, į juos galima žiūrėti kaip į mažytes dalelytes. Monados neerdviškos, netįsios, nedalomos. Jo monados primena geometrinį taškatokia monada nebegali būti kuniška. Ji nemateriali,daugiau panaši i siela. Jos absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos t.y“neturi jokių langų“ pro kuriuos viena pas kita ateitų ir susijungtų. Taigi monada ne tik savarankiškos bet ir savaveiksmios.savarankiškumas pasireiškiatuo kad atskira monada yra vienintelė neparkatojama, savaveiksmiškukmas kadjos amžinost.y neaarsirandančios ir neišnykstančios ir pačios pajėgios veikti. Kūnai yra monadų sankaupas ir ju skirtumai hierarkiški. Žemiausiai monadų grupei budinga tik percepcija t.ynesamoningas,tamsus chaotiškas visatos atspindys. Tai negyvosios gamtos kūnai. Labiausiai išsivysčiusioms monadoms budinga apercepcija t.y aiškūs visatos vaizdiniai ir savimonė. Tai žmogaus monados,kurios yra nemirtingos. Žmogujeyra vadovaujančioji monada-siela. Tobuliasia monada dievas, kuris sukūrė begalinį monadų pasulį. Jo filosofija padėjo įveikti mechanistnę samprata,sudarė prelaidas biologijai.
9.Substancijos samprata empiristinėje Naujųjų laikų filosofijoje. Naujaisiais laikais nuo būties aiškinimo einama prie pazinimo. Buties vis maziau lieka filosofijos aiškinimuose,o kalbama apie tikrovės pasaulį ir nueinama nuo substancijos sąvokos,Būtis ir jos aiškinimas perkeliamas į egzistencijos sąvoką.Senesniais laokais laikais būtis buvo kaip objektas, o dabartiniais laikais pereita prie egzistencijos.Tikrovės sqampratoje kyla tikrovės objektyviškumo,jos tikrumo klausimas
J.Lokas teigia,kad apie pasaulį kalbėti galima tik išsiaiškinus kaip jį pažinti ir nuo ko prasideda pažinimas. Svarbios idėjos, kurios kyla iš patyrimo. Patirti suprantama kaip tokie jutimai, kurie randasi pažįstant pasaulį. Jis yra subjektyvių išgyvenimų visuma (sensualizmas).
Substancija-proto sukurtas darinys, tai tik idėjos, nejaučiamas dvasingumas, idėjos formalios. Substancijos yra savaime egzistuojantys pavieniai daiktai arba rūšys
Erdvės ir laiko subst:
1)Erdvės-proto darinys, jutimiškai patiriama. Galima ir gyva erdvė (neužpildyta) ir minties erdvė
2)Laiko- vidinė patirtis. Mąstydami pastebim, kad mintys seka viena paskui kitą, jaučiama trukmė. Dvasinis gyvenimas trunka. Laikas yra vidinės patirties projekcija į išorinį pasaulį. Galima grynoji trukmė, kuri eina į begalybę.
G.Berkley Jis apibūdinamas kaip subjektyvusis idealistas ir solipsitas.pagrindinė jo tezė“būti-vadinasi ,būti suvoktiamam“.t.y visa tikrovė tėra suvoktumas,realiai yra tiktai tas,kas yra kieno nors suvokiama ir daiktas yra pojučių kompleksas. Jis neigia kokios nors materialios subst buvimą. Pasak jo egzistuoja tik dvasinė būtis „idėjų“ ir „sielų“ pavidalu. Daiktų abejotinumas atsiranda dėl to, kad prote esančios idėjos negali būti panašios į daiktus, nes idėja tegali būti panaši į idėją. Tačiau Berklio idėja yra jutimų duomenys, atėję į protą per jutimo organus. Taigi prote nnebūna pačių daiktų, todėl daiktai reiškiasi tik kaip žmogaus reiškinių pojūčių rinkinys.
Matrija (substancija) paneigiama. Jis rodo bendrųjų idėjų protinį pagrindą. Patyrime neradę konkretumo sąvokas laikome bereikšmėmis.
Nėra materijos. Pripažįsta vienos substancijos buvimą-dvasinės. Pasaulis yra dievo suvokimas.
D.Hume Jo filosifijoje yra kraštutinis skeptitizmas nes neigia kiekvienos subst, vadinasi ir realaus pasaulio buvimą ar nebuvimą. Jo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, tėra įspūdžiai ir idėjos. Įspūdžiai- tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o idėjos- blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje. Neigdamas kiekvienos subst (dvasinės , materialios,laiko, erdvės) realumą, beprasmiais laiko tiek teizmą tiek ateizmą. Yra tik srautas įspūdžių. Jis teigė kad negalima irodyti jog vieni įvykiai yra kitų įvykių priežastis. Be to įvedė terminą aksiologija-iš to kas realiai yra negalima išvesti to kas privalėtų būti(no ought from is)

10.Monizmas, dualizmas,pliuralizmas Fil istorijoje kaip patyrime nagrinedami būties problemą išryškėjo įv požiūriai į pasaulio pradus, substancijas. Vieni filos manė, kad pasaulio pagrindas gali būti tik vienas, kiti-kad tokiu pagrindu gali buti daug ir daugiau. Tos fil teorijos, kurios pasaulio pagrindą laiko viena substancija, vadinamos monistinemis. Kurios 2 substancijas- dualistinemis, o kurios daugiau negu 2- pliuralistinemis. MONIZMAS gali buti materialistinis ir idealistinis. Materialistines fil teorijos teigia, kad pasaulio vienintele substancija yra materija, ne konkrečios medžiagos (pvz elementarios daleles) prasme, o ta prasme, kad visas pasaulis yra materialus begalineje savo ivairoveje. Demokritas tokia sustancija laike atomą. Taciau visumoje savoka „materija“ tik pažymi tą tikroves vienintelę materialiają subastanciją. Idealistinio monizmo atstovai (Berklis) pripažista ne materialią dvasią ir dievą. O panteistai vienintelę pasaulio substancija laiko dieva, kuri sutapatina su visu pasauliu.
DUALIZMAS. Jo atstovai mano, kad materija yra pasaulio substancija, bet ne vienintele, nes taip pat kartu egzistuoja dvasine substancija. Tokiu budu tikrove suskyla i 2 skirtingas buties sferas- idealia ir materialia. Šie pradai nera lygiverčiai, pabrežiama dvasines buties aukštesne padetis.Platonas mane,kad dvasinis faktorius veikia materialuji. T Akvinietis teige, kad dievas sukūrė pasauli is nieko ir po sukurimo akto pabaigos gamta yra savarankiska, bet vistiek zemesniame lygyje, nes dievas ir toliau ja rupinasi. Dekarto nuomone tikrove sudaro 2 substancijos- viena yra dvasine, kurios atributas yra mastymas, kita- materiali, kurios atributas tįsumas. Tarp mastančios, bet netįsios, ir tįsios, materialios subst nera jokiu susilietimo tasku. Jos taip atskirtos, kad tarp jų nera jokios sąvokos.
PLIURAL.r atsotvai mano,kad tikroves negali paaiskinti nei 1, nei 2 substancijos, nes tokių subst yra daug. Tvirtinama, kad kiekvienai tokiai subst būdingas atskirumas, savarankiskumas.Pliural klasikas yra Leibnicas. Jo nuomone, visa, kas egzistuoja, sudaryta iš begalinio skaičiaus substancijų, vadinamų monadomis (monodologija).

11.Pasaulio sandara (būties sluoksniai)
Pasaulis išsidėstęs pakopomis (sluoksniai):
1. Neorganinė gamta (negyvasis pasaulis)
2. Gyvasis pasaulis
3. Sąmoningasis pasaulis
4. Kultūrinis pasaulis (dvasinis)

DIEVAS
5. Anapusiškasis pasaulis (transcedentalinis )
Žmoguje yra visos pakopos. Pakopos yra kokybiškai skirtingos.
Negyvasis pasaulis:

1.mega pasaulis (visata)

2.makro pasaulis (supantys daiktai)

3.mikro pasaulis (įžvelgia tik fizika).
Erdvė yra tysumas, daiktas makro pasaulyje yra tik taškas, o laikas- būsenos seka.
Makro pasaulyje laikas- tai laikrodis, laikas yra dalus, trukmė nepagaunama, laikas išskaidomas į intervalus. Laikas negrįžtamas.
Mikrro pas galimi maži laiko intervalai, laikas sunkiaia pagaunamas arba išvis nepagaunamas.
Mega pasaulyje entropija-besiplečianti visata.
Gyvajame pasaulyje laikas yra gyvo organizmo gyvenimo laikas, jis yra negrįžtamas, biologinis.
Žmogaus laikas yra asmenybės laikas.tik su žmogumi atsiranda laikas, nes jis jį atsineša. Laikas atsiranda kartu su subjektu. Žmogui laikas nėra tolygus: bėgantis, negailestingas, įdomus, nuobodus.
Negyvasis pasaulis gali būti visiškai vienas, o gyvybė be negyvosios gamtos negalima. Aukštesnės pakopos turi savyje modifikuotas žemesnes pakopas. Aukštesnę pakop galima pasiekti pastangų dėka. Pakopos skiriasi ir jos viena iš kitos neišvedamos.
Aristotelio sistemoje pasaulis yra suoksninės sandaros. Pasaulis kyla nuo žemiausios pakopos,grynosios medž, iki pačios aukščiausios pakopos, grynosios formos. Jį aprėpia visa Aristotelinė fizika. tai, kas už vis aukščiausia, dievybė, turi būti grynoji forma.

12. Reiškinys ir daiktas savaime (Kantas).
Kantas kėlė 3 klausimus:
Ką aš galiu daryti?
Ko aš galiu tikėtis?
Ką aš galiu žinoti?
1.transcedentalinė estetika
2.analitika
3.dialektika
daiktas pats savaime (analitika).
Kantas neabejojo, kad patyrimas yra neempyrinis padarinys fiziškai empyrinio pob.
Stebėjimas (taip pat patyrimas yra grindžiamas fiziniu empyriniu ne – aš poveikiu. Neapdorotoji pojūčių įvairovės medž., kuri apriorinių formų (apriorinis-analitinis teikia aiškų žinojimą, bet jo nepraturtina) dėka virsta patyrimo obj.suponuoja tam tikrą ne-aš kaip patyrimo sąlygą.ši aplinkybė verčia Kantą nustatyti tokį skirtumą:
1)tikrovės intelekto veiklos sritį jis apribojo reiškinių pasauliu, t.y intelektą susieja su daiktais mums(obj yra mūsų patyrimo ar mūsų objektinio konstatavimo rezultatas)
2)nuo objekto kaip reiškinio jis skiria tai, kas yra ne-aš ir kodėl gavo galimą afekciją, t.y viso patyrimo prielaida:daiktą patį savaime jis vadina noumenu (kas gali būti protu suvokta), noumenai yra protu nepažinūs. Jų pasaulis yra „problemiškas“ t.y galimas. Šio pasaulio funkcija riboti juslumą, bei patį žmogų, nes žmogus noumenas pažįsta ne kategorijomis( intelekto elementais)
aflekcijos faktasverčia mąstyti šį daiktą patį savaime kaip mūsų patyrimo prielaidą ir ribą. Ir čia jis gali būti apibrėžtas kaip ne-aš, ne- fenoumenas.
Naudodamasis daikto paties savaime ribine sąvoka, Kantas sprendžia 2 problemas:
1. pažinimas yra ribotas, žmogiškas pažinimas. Jis nėra absoliutus (dieviškas) daiktus kuriantis paž. Jis konstatuoja reišk, bet nekuria daiktų panašių savaime, kurie yra jo riba.
2. daikto paties savaime ribinė sąvoka yra substancijos ontologine prasme atitikmuo(atitinka ontologinę Aristotelio būties funkc nuostatą.

13.Kas yra laikas? Trys laiko rūšys. (Augustinas)
Augustinas teigia, kad jeigu laikas nesikeistų, jis nebūtų laikas. Taip pat sako, kad jei niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo laiko ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko. Yra sakoma, kad yra „ilgas“ ir „trumpas“ laikas, bet tai tik apie būtąjį ir būsimąjį laiką. Tačiau nesakysime, kad „ilgas buvo būtasis laikas“,nes nerasime to,kuris buvo ilgas, kadangi kas jau praėjo to jau nebėra. Tad sakykime ilgas buvo anas esamasis laikas, nes buvo ilgas, būdamas esamasis. O kai jau praėjo jis liovėsi buvęs ilgas, nes iš viso liovėsi buvęs. Einantieji metai ne visi ištisai sudaro dabartį, o jei ištisi metai nėra dabartis, tai ir vieneri metai nėra dabartis.
Esamasis laikas,kurį nutarė laikyti vienu turinčiu trukmę, gali būti apribojamas vos viena diena. Viena diena ne visa priklauso dabarčiai, nes dieną sudaro ištisos 24 nakties ir dienos valandos, iš kurių pirmąjai visos kitos bus būsimosios,o paskutiniąjai praėjusios. Valandą sudaro bėglios dalelytės. Esamuoju laiku gali būti vadinamos tik trumpiausias laiko momentas,kurio negalima dalyti į jokias dalis. Dabartis neturi jokios trukmės. Būsimasis laikas neturi trukmės, nes dar neturi būties.
Būsimasis, ir būtasis laikas tikrai egzistuoja, bet jie, kad ir kur būdami yra kiap esamasis laikas. Žmogus prisiminimus pasakoja dabartyje, o savo būsimuosius veiksmus irgi apmąsto dabartyje. Kai sakoma, kad matomi būsimieji dalykai,tai matomi ne jie patys, kurių dar nėra, nes jie yra būsimieji, bet galbūt matomi jų priežastys ir ženklai, kurie jau yra. Taigi žmonės jau mato ne būsimus, o esamus dalykus apie kuriuos, suvokę juos siela, kalba kaip apie būsimus dalykus.
Galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra 3 laikai: esamasis apie būtąjį- atsiminimas; esamasis apie esamąjį- stebėjimas; esamasis apie būsimąjį- laukimas.
Objektus matuoti galima kai praeidami jie tęsiasi, o esamasis momentas jokios trukmės neturi. Matyuojame pačią trukmę nuo tam tikros pradžios iki pabaigos.
Sieloje vyksta 3 veiksmai: laukimas, stebėjimas, atsiminimas, taip būs.l per es.l pereina į but.l .

14.Substancialistinė ir realityvistinė erdvės ir laiko samprata.
Substancija-savaime esanti būties esmė, realus kintančių tikrovės reiškinių vienovės pagrindas. Ji susiformavo kaip specifinė ontologijos sąvoka, žyminti būties esmę ir kartu sudaranti loginį jos aiškinimo pagrinda. Dekartas ir Spinoza substanciją traktavo taip: subst yra tai, kas egzistuoja savaime, ir tik per save gali būti apibrėžiama(aiškinamasis būties esmės pobudis).
Ontoligijos istorijoje skirtingai aiškinamas būties esmės pobūdis: subst buvo traktuojama arba kaip kūnas, arba kaip kūno ir dvasios atributų tįsumo ir mastymo turėtoja, tiek kaip tikrovės reiškinių vienovė (buvo monistine ir pliuralistine buties substancinių pagrindų sampratos). Subst sąvoka būdinga toms filosofijos srovėms, kurios laiko būties esmę griežtai atskiria nuo priklausomų reiškinių ir tiesiog stebi realybę. Tačiau jos ontologinio fundamentalumo ir tiesiog stebejimo galimybę sunku pagristi. Tai sudarė pagrindą tiek subjektyvistinei subs sąvokos interpretacijai (Lokas, Kantas), tiek radikaliai šios sąvokos kritikai, atitraukiančiai filosofiją nuo objektyvistinio tikrovės aiskinimo problematikos (ivairios pozityvizmo atmainos). ERDVES IR LAIKO PROBLEMATIKA.
R.Dekartas. Siela yra mąstanti subst, sąmonė- jos esmine savybe,“atributas“. Mes galime atmesti visas kūno savybes, neatmesdami jos apskritai- galime atmesti jo spalvą, tvirtumą, temperatūrą, formą,tik vieno,- ne, erdvės, kurią jis užima, jo tįsumo. Dekartas iš teiginio, kad tįsumas yra esminė kūno savybė, daro išvadą, kad negali nebūti nekūniško tįsumo, t.y. negali būti tuščios erdvės. Galutinė fizinio pasaulio tikrovė yra tolygiai užpildyta erdvė, tam tikros rūšies skysta materija.
I.Kantas. Viso fizinio pasaulio pagrindas , kaip jo egzistencijos prielaida, turi būti absoliuti, tuščia, sustingusi geometrine erdve ir absoliutus, tuščias, tolygiai tekantis materinis laikas. Patys jie nėra daiktai („substancijos“), nes tuščia erdvė ir tuščias laikas veikiau pažymi jokių daiktų nebuvimą. Jie nėra ir daiktų savybės santykiai, nes jie nepriklauso nuo kitų ir tam tikra prasme egzistoja iki jų. Pasak Kanto, erdvei ir laikui būdinga:1. Empirinis realumas: objektyvus galiojimas visiems objektams, kurie kada nors gali egzistuoti mūsų jutimuose.2. Transcendentinis realumas: jie egzistuoja ne kaip daiktų savaime apibrėžtys, o kaip mūsų stebinių sąlygos. „Visa, kas stebima erdvėje arba laike, yra ne kas kita, kaip reiškiniai,t.y. tik vaizdiniai“.
Spinoza.Jam pasaulis yra uždara, rymanti būtis, laikas virsta loginiu- matematiniu vyksmu.
Reliatyvumas- teorija (fizikoje), teikgianti reliatyvų, o ne absoliutų judėjimo ir masės pobūdį bei materijos, laiko ir erdvės tarpusavio priklausomybę. Šią teoriją 1905m sukūrė vokiečių fizikas A. Einšteinas. Benrąją reliatyvumo teoriją sukurti paskatino paprasta mintis,kad mažame plote neįmanoma atskirti pagreičio ir traukos jėgos poveikių(pvz, kylančiame lifte jaučiamės sunkesni), o matematikai šią mintį yra labai išplėtoję. Pagal reliatyvumo teoriją, laikas ir erdvė neatsiejami nuo kitų savybių. Joks kūnas ngali viršyti šviesos greičio- jo ilgis virsta nuliu, masė didėja iki begalybės- žodžiu, yra galimybių riba.
Erdvėlaikis- erdvės ir laiko derinys.Sąvoka vartojama reliatyvumo teorijoje. Kurdamas rel. teoriją, einšteinas parodė, kad laikas daugeliu atžvilgių yra lyg papildomas erdvės matmuo ar kryptis. Tad erdvę ir laiką galima suvokti kaip sujungtus į vieną visumą, o ne kaip atskirus dalykus. Pripažįstama, kad erdvelaikis turi 4 matmenis-3 erdves ir 1 laiko. Reliiatyvumo t-je įvykiai pateikiami lyg vykstantys erdvėlaivyje. Erdvė ir laikas vienas nuo kito priklausomi, jie sudaro erdvės ir laiko kontinumą: kad būtų galima apibrėžti kokį nors įvykį, 3 erdvės matmenis dar būtina papildyti laiko matmeniu. Šiuo požiuriu praeitis yra visa tai, apie ką mes čia ir dabar iš principo galime žinoti. Ateitis yra visi tie dalykai, kuriems mes dar galime daryti įtaką. Bendroji rel.t. vaizduoja, kaip erdvėlaikį iškreipia materialieji kūnai; šį poveikį mes suvokiame kaip gravitaciją. Reliat.t. pagrįsta 2 postulatais: 1. Reliatyvumo principu. Kiekvienoje sistemoje, judančioje vienu greičiu, gamtos dėsniai galioja vienodu mastu, todėl visos sistemos turi būti traktuojamos kaip lygiavertės. 2. Šviesos greičio konstanta. Šviesos greitis nepriklauso nuo šviesos šaltinio, todėl jis visose inercinėse sistemose yra vienodas.

15. Nominalizmo ir realizmo ginčas.
Šis ginčas vyko viduramžiais, dėl universalijų.Universalijos-tai bendrosios savokos,rūšys9pvz. Gyvos butybės, žmogus),kitaip negu paskiri daiktai. Pagrindinis klausimas: ar universalijoos turi savarankišką būtį,o daiktai yra tik nesavarankiški jų vediniai ogal tik konkretūs daiktai turi realią būtį, o universalijos tėra vardai, kurious sukuria pats žmogus
Realistinis požiūris- tegė kad sąvokomis nusakomos universalijos egzistuoja ir nepriklausomai nuo žmogaus mąstymo- „iki“ daiktų(Platono idėjų realizmas kartais skiriant nuo Aristotelio realizmo vadinamas idealizmu) arba daiktuose (Aristotelio esmės formų realizmo universalijos yra žmogaus mąstyme, bet gali turėti ir nepriklausomą nuo mąstymo būtį. Taigi universalijų realizmopožiūriu, universalijos egzistuoja pačios savaime. Daiktai egzistuoja tik kaip jų bendrai esmei priklausan
Nominalistinis pož- universalijas nužemino, galime sakyti paneigė jų objektyvumą. Teigė, kad sąvokomis nusakomos universalijos neatspindi realaus paties daikto turinio, realūs yra tik pavieniai daiktai, o vardai reiškia tik apibendrinimus, daromus žmogaus proto, remiants daiktų panašumu. Į pasaulį žiūrima kaip į daiktų visumą. Laiko neįmanomais bet kokius apibrėžimus. Taigi nominalizmas laikėsi požiūrio, kad realiai egzistuoja daiktai(individai), o univers.-tik žmogaus prote. Todėl jų negalima suvokti nei kaip nuo daiktų nepriklausančių savokų, nei kaip savavališkų vardų. Univers.-„tai tik žodžiai“.

16.Pažinimas kaip atspindėjimas ir konstravimas.
Atspindžio teorija –nuolat vis mėginama suprasti pažinimą kaip atspindėjimą. 1-ąją ir papraščiausią atspindžio teoriją sukūrė Antikos atomistai. Jų supratimu iš daiktų pastoviai sklinda nematomos atomų grupės, kurios paskui per jutimo organus patenka į sielą. Šios atomų grupės turi atvaizdų pobūdį. Vėliau dažnai naudojamasi įspaudo vaizdiniu.
Pagal Loką protas yra visiškai pasyvi ir tuščia ertmė, kurioje „ iš lauko“ kažkas įspaudžiama arba atspindima
Kalbos apie įspaudus byloja apie tai, kad visos atspindžio teorijos pažinimą galiausiai supranta kaip fizinės , empyrinės sąvokos dalyką. „iš lauko“ kyla empyrinis poveikis, kuris kartu su tokiu pačiu empyriniu „vidiniu“ atoveikiu sukelia empyrinį padarinį ir šis interpretuojamas kaip atvaizdas( kopija, fotografija, įspaudas)
Pažinimas kaip konstravimas. Pagal šią teor į pažinimą įeina ir mūsų protas. Pažinimas yra realus, konstruktyvus tikrovės savybių atkūrimas idealiomis formomis.
Dekartas: pažinimo šaltinis – protas
Kantas: žinojimo turinys yra kažkur už mūsų(jo transcedentalinė refleksija). Joje jis nori parodyti, kad pažinimo subj naudojasi žiniomis, kurios yra apriorinės( kyla ne iš patyrimo, bet daro jį galimą, prasideda dar prieš patyrimą. Jos skiria: 1)pirminę medž t.y dar neadorotąjuslinių įspūdžių medž, juslinio stebėjimo įvairovę. 2)apriorinės žinios, kurias turime tik patyrimo ir kurios kaip formos suteikia pavidalą juslinio stebėjimo įvairovei.
Šių 2 momentų rezultatas- empyrinis obj. Patyrimas tampa obj dėl apriorinių formų (žinių)

19.Empiristine pažinimo samprata [gr. empeiria – patyrimas], gnoseologinė koncepcija, pagal kurią jutiminis patyrimas esąs vienintelis žinių šaltinis. Priešingai racionalizmui, visuotiną ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš proto, o tik iš patyrimo. Metafiziškai perdeda jutiminio patyrimo vaidmenį ir menkina loginės analizės bei teorinių apibendrinimų reikšmę, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Skiriamas materialistinis empirizmas (F.Bekonas, T.Hobsas, Dž.Lokas ir kt.), jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį, ir idealistinis empirizmas (Dž.Berklis, E.Machas), neigiantis, kad patyrimo pagrindas yra objektyvus pasaulis, patyrimą laikantis tik jutimų visuma
Empyr. Svarbus įspūdžiai,viskas jiems yra iš patyrimo (loginio mastymo formos). Pažinimo šaltinis-jutimiskai suvokiami daiktai. Viskas yra taip, kaip suvokiame. Lok,berk,ho masto kitaip.yra krastutinis emp( naivusis realizmas) ir šliaužiantis emp(žiurima i tai, kas apčiuopiama,kas po kojom).

20.Apriorizmas.Protas ir intelektas.Proto antinomijos. (Kantas)
Jis nagrinėjo kaip ir ką gali pažinti protas.Absoliutų tikrumą siejo su visuotinu būtinumu.Priėmęs suformuluota nuostatą, kad tikros žinios skirtingai nuo nepatvarių nuomonių turi būti absoliučiai tikros.Jis daro išvadą: tai, kas amžina yra nedaloma, nekintama.Amžinas dalykas-būtis, laikas.Tai suvokiame protu.Daiktas nuolatos kintantis: atsirado ir išnyks.Teiginiai vadinami aprioriniais, kad jų teisingumas žinomas iki patyrimo, iš pat pradžių.Pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai.Kai kurių apriorinių teiginių tikrumą nustatome remdamiesi juos sudarančių sąvokų analize.Nagrinėdami teiginių teisingumą nustatome analizuodami į jį įeinančią sąvoką.Tokie teiginiai (teikiantys aisku,tikra žinojima,bet jo nepraturtinantys) vadinami analitiniais ir jie aprioriski(isankstinio žinojimo).Neanalitiniai-sintetiniai(pasako kažka naujo) egzistavimo, galimybės).Visi reiškiniai turi priežastis. Šis principas yra apriorinis.Pasak Kanto pažinimo procesas yra juslinės medžiagos ir apriorinių pažinimo formų sintezė. Pasak jo, mintys be turinio tuščios, stebiniai be sąvokų akli.Kantas siekė sujungti racionalizmą ir empirizmą, netgi apriorinės pažinimo formos yra 2 rūšių: juslumo ir intelekto. Savo svarbiausiu uždaviniu Kantas laikė grynojo proto kritiką, jo šaltinių aptarimą ir ribų aptarimą. Kanto teorija suvaidino didelį vaidmenį.Kantas atliko didelę pažinimo analizę.
Apriorizmas- pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patyrimo, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be patyrimo.
3 transcedentalinės filosofijos dalys:

1)Transcedentalinė estetika-fil doktrina, aiskinanti groži,mena,siejama su lytimiskumu..

2)Transcedentalinė analitika- viską, ką suvokiame yra reiškiniai, bet išsidėstę tam tikra tvarka.

3)Transc.dialektika:
a)Intelektas-teikia visą loginių kategorijų tinklelį. Reiškinius išskaičiuoja, susieja ryšiais, apibrėžia.
b)Protas-kelia kilausimus, kurie išeina už patyrimo ribų (vernunft,verstand) Yra sielos, Dievo,visatos idėjos.
Kantas siekė sujungti racionalizmą su empyrizmu, iškeldamas tiek vieno, tiek kito trūkumus ir atskleisdamas ir vieno ir kito trūkumus.Pripažįsta 2 pažinimo šaltinius: juslumą ir intelektą.
ANTINOMIJOS-vienas kitam prieštaraujantys teiginiai,kuriu nei vieno negalima pagristi(nera virsesnio). Jos kyla iš tariamų įrodymų, kuriuos protas gali pateikti prieštaraujančiomis tezėmis apie pasaulį. Kantas priešina 4 tezes 4 antitezėms:
1.Pasaulis turi pradžia erdvėje ir laike ir pasaulis pradžios neturi.
2.Kiekvienas daiktas pasaulyje susideda iš paprastų dalių ir nė vienas daigtas nesusideda iš paprastų dalių.
3.Be priežastingumo pagal gamtos dėsnius,dar esti laisvė ir viskas vyksta tik pagal gamtos dėsnius
4.Egzistuoja besąlygiškai būtina esybė ir ji neegzistuoja.
Raktą išspręsti toms antinomijoms Kantas randa lygindamas antinomines tezes ir patyrimu paremta pažinima

21.Pozytivistinė pažinimo samprata. Verifikacija.
Žmogaus dvasia kiekviename savo tyrinėjime pagal paties savo prigimtį nuosekliai naudojasi trimis, savo pobūdžiu iš esmės skirtingais ir netgi tiesiog vienas kitam prieštaringais mąstymo metodais: pradžioje teologiniu, po to metafiziniu ir galiausiai pozityviuoju metodu. Šitaip atsiranda trys bendros pažiūrų į reiškinių visybę sistemos. Pirmoji yra būtinas žmogaus proto raidos išeities taškas, trečioji- jo baigiamoji ir galutinė būsena, antroji- tik tarpinė pakopa. Teologinėje būsenoje žmogaus dvasia , siekdama absoliutaus žinojimo, įsivaizduoja, kad reiškinius sukelia tiesioginiai ir pastovūs daugiau ar mažiau gausūs antgamtiniai veiksniai. Metafizinėje būsenoje antgamtiniai veiksniai pakeičiami abstrakčiomis jėgomis. Pagaliau pozityvioje būsenoje žmogaus dvasia suvokia absoliutaus žinojimo negalimumą, atsisako tirti esamo pasaulio kilmę ir paskirtį, pažinti reiškinių vidines priežastis ir siekia pažinti tikruosius reiškiniu dėsnius.
Nustatę bendrąjį žmogaus dvasuios vystymosi dėsnį, galime apibūdinti tikrąją pozityviosios fil prigimtį.
Svarb poz fil bruožas yra pripažinimas, kad visi reiškiniai yra pavaldūs nekintamiems gamtos dėsniams, kuriuos atskleisti ir sumažinti iki minimumo yra visų mūsų pastangų tikslas, nors laikome, kad yra absoliučiai negalima ir beprasmiška ieškoti pirminių arba galutinių priež. Nesiekiama nurodyti reiškinius sukeliančių pirminių priež. Norima tiksliai išanalizuoti aplinkybes, dėl kurių reišk atsiranda, ir susieti juos vienus su kitais gamtišku pasekmės ir panašumo santykiu.
Poz teorijoms priskiriami astronominiai reišk, žemės fizikos reišk, cheminiai reišk ir fiziologiniai reišk.
Pagrindiniai pozityvizmo principai:
1) Empyrizmas: dauguma pozityvistų yra radikalūs empyristai. Jų nuomone visas pažinimas gali būti redukuojamas į pojūčius . pozytivizmas nepripažįsta jokių kitų pagrinų išskyrus pozytivius faktus,t.y išorinius ir vidinius pojūčius. Visą fizinę ir psichinę tikrovę sudaro vien pojūčių kompleksai.“nieko nera mastyme, ko nera jutimuose“
2) Materializmas. Su empyrizmu tiesiogiai susijusi tendencija- atmesti viską, kas nėra materialu. Todėl visos kalbos apie protą, dvasią, dievą.nuosekliai, empyriškai ir materialistiškai atmetamos.“jutimai teikia žinias apie pasauli tiek,kiek apsviečia protas“
3) Scienticizmas. Skelbė besąlygišką tikėjimą mokslu. Tik tikslusis gamtos mokslas, laikomas mokslu. Fil užd apibūdinti atskirų mokslų rezultatus.
Yra 3 žmonijos raidos pakopos: teologinė- viskas kas mus supa yra aiškinama teologinėmis, antgamtinėmis jėgomis.
Metafizinė- pasaulis aiškinamas ieškant pirminių prdų, substancijų.
Pozityvistinė- brandus pažinimas, neieškoma to, ko negali patirti,
Verifikacija- patikimumo procedūra,teiginiai prasmingi tada, kai jų turinį galime patvirtinti empyriškai arba kai galime nurodyti kaip šį būtų galima patikrinti.is mokslo ismetami nepaaiskinami teiginiai, faktai,ju patikrinimas- verif.

22.Jutiminio suvokimo ir mąstymo santykis pažinime.
Gyvas individualus pažinimas yra vieningas. O moksle reikia išskaidyti visumą. Jutimiškai pasaulį suvokiame pojūčiais.
Pasalį suvokiame5 pojūčiais:
Rega, uosle, klausa, lyta, skoniu.
Mūsų jutiminis pažinimas labai ribotas. Kantas yra pasakęs : ir žmogaus sąmonė turi apriorišką strukt pasaulį matyti pojūčiais. Enšteinas tegė kad spalva ir šviesa ypatingos savybės. Moksliniu pož spalva tai elektromagnetinių bangų judesiai, spalvos išsidėstę labai tvarkingai, jos atsiranda iš baltos spalvos. Taigi balta spalva yra lyg pamatas visoms kitoms spaqlvoms. Šviesa- paslaptis mokslui. Mūsų gebėjime turėti įsp, sukeliamus apl pov, gali laikyti kūryba.
Pojūtis tai subjektyvi objektyviojo pasaulio forma. Jutiminiai pojūčiai žinojimu tampa kai įsisamonijami mintyje ir pažimymi ženklu minties lygje, kur jis susiejamas su sąvoka. Mąstymas operuoja idealiomis sąvokomis, jutimiškai suvokiama tai, kas yra čia ir dabar, o minties lygmenyje- tai kas bedra , būtina visiems.
Jutiminio suvokimo ir mąstymo sąveika. Vaizduotė yra tarp jutiminio suvokimo ir mąstymo. Vaizdinys – jutiminio suvokimo forma. Jutimiškai galime suvokti tik tuos dalykus apie kuriuos mes jau turime suvokimą, supratimą, jie mūsų prote jau yra sąvokos. Už aiškaus pažinimo ribų lieka tai, ko nesuprantame. Mąstymui būtini išoriniai jutiminiai poreikiai, o pojūčių matomus daiktus suvokiame ti todėl, jog mintyje jau yra atitinkama sąvoka. Pažinti galime tik tai kas jau yra žinoma. Pažinimas ne tik loginis bet ir emocinis

23.Struktūralizmas ir hermeneutika. Str perejes i menotyra,kalbotyra, etnologija.struktūra- sistemos vidaus tvarkos modelis, invariantas.sinchronija-tuo pačiu metu vykstantys dalykai. Diachronija-istorinis dalykas.Hermen-supratimo menas,mokslas.egzeketika aiskina, kaip ka suprast.19a fil atkreipe demesi i tai,kad pgl objekta skiriasi visuom ir gamtiniai mokslai. Istorija individuali,nesikartojanti, norint ja suprast reikia suprast to meto žm dvasia.W.Dilthey-hermen. Kūrejas.Heidegeris-herme ratas. Pažinti galima tai, ka jau žinome. Teksto aiskinimas vyksta ratu.

24. MOKSLO REVOLIUCIJOS IR TEORIJŲ KAITA .PRARADIGMA.
Žinių kaupimas, jų gausėjimas rodo nuolatinę, nenutrūkstamą mokslo pažangą. Toks požiūris vadinamas komuliatyvizmu. Nauj laik beveik visi matematikai, gamtotyrininkai priekaištavo filosofijai, kad joje jokio augimo nėra .Tačiau 19-20a buvo didelės permainos, kurios privertė pakeistė požiūrį į patį mokslo raidos procesą. Pasidarė aišku, kad šis procesas yra netolygus ir jame yra lūžių. Mokslo žinios ne tik kaupiamos, bet ir peržiūrimos, radikaliai atnaujinamos, keičiamos naujomis. Todėl komuliatyvizmą pakeitė anitikomuliatyvizmas. Mokslo raida yra ne tiek žinių kaupimo, kiek mokslo teorijų raidos procesas. Naujos teorijos paneigia esančias, nors tarp jų gali būti ir kažkoks prieinamumas. Mokslo revoliucijos metu pakinta pasaulio matymo būdas, o jį sąlygoja ir keičia daug beiksnių- psichologinių, socialinių, kultūrinių.
Paradigma- tai visuotinai pripažinti mokslo laimėjimai, kurie mokslinei bendrijai tam tikrą laiką teikia problemų kėlimo ir sprendimo metodus. Dabar paradigmos paprastai dėstomos vadovėliuose, kuriuose aiškinama, kokioje mokslo šakoje priimtos (pagrindinės) mokslinės teorijos esmė, demonstruojami jos sėkmingi pritaikymai ir jir lyginami su tipiškais stebėjimais bei eksperimentais. Mokslininkų bendruomenė, kuri vadovaujasi tam tikra paradigma, mokslines problemas sprendžia iš esmės kopijuodami klasikinius analogiškų problemų sprendimų būdus. Tokio tipo mokslinė veikla vadinama normaliu mokslu. Šis mokslas nekelia tikslo atrasti naujus reiškinius tačiau laikui bėgant tokie reiškiniai atrandami. Nauji negali būti aiškinami remiantis priimta paradigma. Tai vadinama – anomalija. Kiekviena paradigma atsiranda tam tikromis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis ir kad netiesiogiai joms atsiliepia. Iš krizės mokslas išeina priimdamas naują paradigmą. Jos pakeitimas yra mokslo revoliucija.

25.TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE
Iš vienos pusės tiesa galėtų būti kažkas, kas nepriklauso žmogui, kas yra nepajudinama ir stabilu.Iš kitos pusės, pasaulį pažįsta žmogus, tiesa negali būti daiktas, ji priklauso idėjų pasauliui.Tiesa atsiranda ir egzistuoja žmogaus galvoje, bet ne visos žmogaus galvoje atsiradusios idėjos yra tiesos.Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos klausimus.Yra susiformavusios įvairios TIESOS KONCEPCIJOS:
1. Klasikinė.Susiformavo antikoje.Autoriai – Platonas ir Aristotelis, kurie teigė, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa.Viduramžiais buvo sakoma, kad tiesa yra daikto ir minties atitikimas.Bet toks tiesos apibrėžimas nėra tikslus, nes nežinoma, kas yra atitikimas, ką reiškia pvz., ar mintis sniegas yra baltas yra panaši į sniegą?Šitos netikslios sąvokos lėmė, kad atsirado sekanti koncepcija –
2. Neklasikinė, kuri teigė, kad tiesos reikia ieškoti žinių sferoje.Tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu įrodymo nereikalaujančiu tiesos kriterijumi.Bet tiesa liko neapibrėžta, todėl yra kitos teorijos.
3. Akivaizdumo teorija teigia, kad yra tokie teiginiai, kurie yra savaime suprantami ir nereikalauja įrodymo, pvz., tikintis sako, kad Dievo egzistavimas yra akivaizdus, ir nereikia tai įradinėti jokiais argumentais: akivaizdu, kad lygūs vienam tam pačiam yra lygūs tarpusavyje.Žymiausias šios teorijos šalininkas – Dekartas.Jis manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, paprastos, kurios loginės dedukcijos būdu yra išvestos iš akivaizdžių tiesų.Ši teorija nėra tobula, nes daugelis teiginių apie pasaulį nera akivaizdūs, arba kas akivaizdu vienam žmogui, kitam žmogui gali būti nesuprantama.
4. Loginės darnos (koherencinė) teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu.Šios teorijos šalininkas buvo Leibnicas.Jis manė, kad pasaulio tvarka yra loginė, todėl turi būti ir loginių tiesų loginė tvarka.Visas proto tiesas galima išvesti iš logikos tapatumo dėsnio A=A.Buvo manoma, kad logikos dėsniai yra būties dėsniai.Norint įsitikinti žinių teisingumu reikia išvesti jas iš tapatybės dėsnio, bet tai padaryti ne visada yra lengva.Teisingais teiginiais reikia laikyti tuos, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais, tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, pvz., pasakoje teiginiai vieni kitiems neprieštarauja, bet jų pavadinti tiesa negalime.
5. Pragmatinę tiesos sampratą remdamasis Pirso idėjomis išvystė Džeimsas.Jis teigė, kad praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad mūsų veiksmai bus efektyvūs, duos norimus rezultatus.Jei sulaukėme teigiamo rezultato, sakome, kad ta teorija, kuria vadovaujamės, yra teisinga ir atvirkščiai.Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojančią realybę.Todėl teorijas reikia laikyti instrumentu.remiantis šia teorija idėjos yra naudingi, geri instrumentai, bet jie kelia tam tikras problemas.Konkreti teorija gali būti geras instrumentas vieniems, bet tuo pačiu kenksmingas kitiems, pvz., socialinė teorija leidžia vienei grupei pasiekti valdžią, o kitai grupei pabloginti gyvenimą.
6. Dialektinis materializmas sieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kur tiesa yra objektyvi tikrovė, tik Aristotelis nepateikė kriterijaus, kaip mūsų minties turinys turi atitikti objektyvią tikrovę.tai nurodė Marksas : tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika.Žmogus veikia turėdamas kažkokį tikslą ir pagal tam tikrą programą, nustatydamas mintimis rezultatą, kurį norėtų pasiekti tam tikra veikla, t.y. būdingas teorinis tikrovės pažinimas.Praktika yra pažinimo pagrindas .Mokslo tiesa, teorijų objektyvumas įrodomas tuo, kad praktinėje veikloje jos virsta materialiais daiktais.todėl tiesa suprantama kaip atitinkanti tikrovei.Kitaip įrodyti teorijų objektyvumą išskyrus praktikos būdu neįmanoma.visos teorijos yra nuolat tikrinamos praktikos būdu ir tobulinamos.
Visas tiesas galime pavadinti santykinėmis, nes:Jos niekada neduoda pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinys neturi baigtinio savybių skaičiaus; Jos kinta istoriškai su laiku, su visuomenės praktine veikla, bet absoliuti tiesa kaip baigtinis reiškinys nėra įmanomas.Taigi tiesa yra ir objektyvi, ir absoliuti, ir santykinė.
26.Žm- subjektas ir objektas.nagrineja fil antropologija,siekianti visumos požiūrio.žm-daugelio moksl tyr objektas. To laiko ivykiu žmogus negali buti obj(nebent po 10m).samone faktus galima suobjektinti(pergalvot savo mastyma iki tam tikros ribos). I save negalima žiūrėti dalykine prasme. I žm galima žiūrėt:1)obj,iš šalies(socialiniu, genetiniu pož);racion, empyr. 2)per savimone-subj;iracionalus, intuityvus,nedalykinis (subjektas negali atitrūkti nuo objekto)pož. Šių pož priešprieša siekiama panaikinti šiais laikais,taciau vieninga persvara nepasiekiama.

27.Visuotinybės ir individualybės priešprieša. Pagrindinė priešprieša- skirtingas minčių dėstymo būdas. Kjerkegoras-egzistencialistas, pasisakė prieš sistemas. Jis kategoriškai atmetė Hėgelio pažiūras. Teigė, jog žmogui, kaip mąstančiai asmenybei yra nepriimtina pozityvistinė mokslo teiginių analizė, reikšminga žmogaus asmenybinė patirtis, todėl jokia objektyvi tiesa žmogui kaip asmenybei nieko nesako. Svarbi mano „asmeninė, egzistencinė patirtis“. Svarbu, ką pasaulio įvykiai reiškia man pačiam, o tai yra mano apsisprendimas. Individualumas yra pasirenkamas. Hegelis- žmogus – visumos dalelytė, ne pati reikšmingiausia visuotinybė, jis yra viskas, kiekvienas žmogus asmenybė. Jo fil ne tik sistemiška, nori paaiškinti visą būtį, bet ir idealistinė, racionalistinė.pasaulio pamatuose yra 1 absoliuti idėja, kuri yra loginio mąstymo pavidalo. Bendriausia loginė sąvoka- būtis. Idėja išsiplėtoja, pereina į sau priešingą būtį, virsta pasauliu, gamta ,visuomene, žmogumi. Hėgelio metodas: 1 idėja savyje, 2. materialusis pasaulis 3. visuomenė. Absoliučioji idėja vystosi pati savyje. Dialektinis metodas: dialektika- judrus sąvokų ryšys, kai į pasaulio reiškinius žiūrima kaip į besivystančius, esančius kisme. Jo fil buvo viena iš marksistinės fil ištakų. Pagal Hėgelį yra 3 dvasios vystymosi pakopos: 1)subjektyvioji 2)objektyvioji 3)absoliučioji dvasia
30.Estetinis,etinis ir religinis pasirinkimai. Kjerkegorui svarbireligija, santykis su dievu, svarbu, ka tiesa, pasaulio ivykiai reiskia man paciam. Renkasi pats žm-nera kriteriju,nuorodu, kuriais jis galetu motyvuot savo pasirinkima. Todel pasirinkimas rizikingas-neaisku, ar teisingas. Nuobodulys didele socialine problema. Tikejimas yra tada,kai individas yra auksciau už visuotinybę,bendrybe, loginius argumentus.

29.Žmogus gamtos ir kultūros priešpriešoje. Ž.Ž Ruso, 18a pranc filos, rašytojas, šūkis „atgal į gamtą“. 1.Civilizacijos smerkimas: mokslai, menai ir visa civil neturi vertės, nes kenkia dorovei, jie kilę iš blogio; dorovinės vertybės- vienintelės ir nepakeičiamos;matydamas dorovės ir civil priešiškumą, Ruso pasisakė už dorovę;civil yra absurdiška, jeigu ji nedaro žmones geresnius, tuo labiau laimingesnius.2.Gamtos garbinimas. Kadangi blogis kyla iš civil, gėrio reikia ieškoti tik gamtoje; Ruso gamtą traktavo kaip pirmykštį būvį; pirmykštis būvis tobuliausias ir žmonės tobuliausi, kol jie nepaliesti civil; visa, kas išeina už pirmykščio būvio, yra dirbtina, netikę. 3.Visuomenės kritika: kritikavo visuomenės santvarką, nes ji priverčia žmogų atsisakyti pirmykščio natūralaus būvio; visuom. santvarka- ne gamtos, o dirbtinis kūrinys, dėlto ji bloga; visuom santvarka sukuria žmonių nelygybę; blogis pasirodė su pirmaisiais visuomenėjimo daigais; istorija nėra pažangos vyksmas, nes skleidžiantis civil nedaugėja nei gėrio, nei laimės; ši išvada buvo priešinga 18a įsitikinimui, kad apšvietos darbo reikia imtis pasikliaujant civil. Ir valstybe. 4.Reikšmė:1) atnaujino moralistinę nuostatą, aukščiausiu gėriu laikančią dorovines normas- laisvę, lygybę; 2) iškėlė civil vertingumo problemą; 3) visose gyvenimo srityse ragino gręžtis i natūralumą; 4) pripžino jausmų teises. Ruso nagrinėja žm 2 aspektais: 1. fizinė prigimtis 2. dvasinė dorovinė prigimtis. Ruso teigia, kad 1) žm iš prigimties yra geras; (Hobsas- piktas, pavudus, laukinė būsena negatyvi); 2) civilizuotas žm tik su savo mašinomis yra pranašesnis už laukinį žm, be mašinų pranašesnis laukinis; 3) žm lemti 3 negalvimai: vaikystė, senatvė ir įv ligos. Įv ligos būdingos tik žm, gyvenančiam visuomenėje- daugelis ligų- mūsų pačių darbas, žm jų gali išvengti jei gyventų kaip liepė gamta; 4) gamta su visais jos globai paliktais gyvūnais elgiasi ypač švelniai,gyvūnai, gyvendami gamtoje, o ne namuose yra stipresni ir drąsesni,taip pat yra ir su žm : įgydamas sugebėjimą gyventi visuomenėje ir tapdamas vergu, jis darosi silpnas, bailus ir nuolainkus, o išglebęs ir lepus gyvenimo būdas pakerta jo jėgas ir vyriškumą.5) specifinis žm bruožas, išskiriantis jį iš kitų gyvūnų, yra ne tiek protas, kiek jo gebėjimaslaisvai veikti.

30.Žmogus- individualybė ir asmenybė. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė, bet gali būti apibūdinamas ivairiais aspektais, įvardijams skirtingomis sąvokomis, elementariausiu būdu jis gali būti įvardijamas kaip individas, o tai reiškia pavienį žmonijos narį, žmogiškąjį statistinį vienetą. Individo sąvoka reiškia atskiras, nedalus, vientisas. Individas yra savitas ir nepakartojamas.Savitumų visuma yra įvardijama individualybės savoka. Kiekvienas individas yra individualybė(igimta ypatinga atskirybe, savitumas). Kiek pasaulyje yra žmonių tiek ir individualybių,tiek ir likimų, ir laimių. Kiekvienas žmogus taip pat gali buti apibūdinamas kaip asmenybė(individuali racionalios krypties substancija, ), nes kiekvienam budinga savimonė, savasis“aš“ , laisva valia, savigarba ir orumas. Kiekvienas turi vienokias ar kitokias pažiūras, įsitikinimus, nuomones. Asmenybė substanciali, konkreti protinio dvasinio gyvenimo vienybė, egzistuojanti unikaliomis aplinkybemis. Asmenybė yra kuriama iš vidaus. Tik ne visi savo asmenybiškuma išsiugdo. Atliekantis vaidmenis individas įvardijamas asmens sąvoka. Asmuo su visais savo vaidmenimis yra daugiau išviršinis, socialiai nulemtas gyvenimo matmuo. Už jo slypi kažkas vidinio, vaidmenimis iki galo neišreiškiamas, bet pačią žmogiškumo esmę nusakantis matmuo- asmenybiškumas. Kalbant apie asmens ir asmenybės santykį, reikia pripažinti asmenybės pirmuma ta prasme, kad daugelis prisiimamų vaidmenų priklauso nuo asmenybės apsisprendimo. Tad kiekvienas žmogus yra individas ir individualybė, asmuo ir asmenybė. Individualybė yra individo esmė. Asmenybė- asmens esmė. Individa sudaro tai kas yra materialu. Asmenybė kyla iš asmens. Žmogausn individualybė turi būti palenkta jo asmenybei, kadangi asmenybė yra aukštesnių gyvenimo tikslų išreiškėja. Prasmingas gyven užima mūsų individualybę,asmenybiškumui svarbi laisvė(nera determinizmo-mus sąlygoja ne apl).
33. Humanistine asmenybes samprata. Fromas-freudo pasekejas; teigia, kad žm sąlygojamas gamtinio pasaulio, laisves. Deterministinio pož (kai salygoja mus apl) rūšys: 1) socialinis-kultūrinis reiškia,kad žmogiškosios savybės yra nulemtos soc-kult aplinkos;2)svarbi vaikystė-prigimtinis. Fromas teigia, kad žm- silpnas padaras, jo instinktai silpni(juos slopina ir kultūra). Asmenybę supranta kaip įgimtas ir igytas savybes, darančias individą išskirtinį. Charkteris- vidinė struktūra, nulemiama aplinkos, nulemianti elgesį. Orientacijos sistema: orientuojamasi į vertybes, patirtas mokykloje, kitur. Orientacija būna tarsi pasyvi ar kitokia laikysena. Meiles iįvairios- motinos, sesers, dievo, teveynes.
35.SIELOS IR KŪNO SANTYKIO PROBLEMA. Dekartas yra žymus 18a prancūzas filosofas racionalistas. Jo dualizmo modelis skiriasi nuo kitų filosofų. Jo nuomone, tikrovę sudaro 2 substacijos: 1)dvasine,kurios neatsiejama savybė yra mąstymas, 2)materiali, turinti tik tįsumo savybę.šį dualizmą Dekartas grindė tam tikromis idėjomis:1) protas yra nekūniška substancija, kuri skiriasi nuo materealiosios kūniškosios substancijos, 2) visos substancijos turi tam tikrą savybę. Dekartas atmetė Aristotelio mintį, kad siela arba protas suteikia kūnui gyvastį. Jis sako, kad kūnas ir siela yra tvirtai sutapę. Pabrėžia kūno ir proto vienovę. Protas tiesiogiai valdo kūną ir pats jaučia, o nevien tik stebi kūno patiriamą malonumą ar skausmą. Siela į kūną uždaroma kaip į kalėjimą. Pagal Platoną, dvasia visiškai skiriasi nuo medžiagos, sąmonė nuo kūno. Pagal Loką, kas vyksta prote, sąmonėje randa laiko išgyvenimą. Kantas neneigia sielos-pagal jį yra tik proto idėja. Pagrindiniai modeliai sprendžiant proto ir kūno problemą: 1.Monistinis. Yra vienas pradas, įvairovė kitų iš to vieno. Pradaqs gali būti: 1) idealistinis (pasaulis laikomas tik idealybe,materealybė ištirpsta idealybėje, siela ir kūnas sudaro substancialią vienybę, pasireiškia dviem galiom: protu ir valia), 2) materialistinis- mato tik medžiagą,materiją.2.Dualistinis. 3.Neutralus. 4.Neutralusis monizmas. Yra subjektyvistinis ir objektyvistinis požiūris į žmogų. Bicheiviolizmas atmeta subjektyvisni požiūrį. Jis stengiasi pažinti žmogų objektyviai, pagal jo elgesį.
36. Pažinimas ir vertinimas. Vertybės ir gėrybės. Yra 2 pagrindiniai vertingumo(reiksmingumo) aspektai : 1) pažintinis 2) vertinimo. Vertinimas kyla iš žm reakcijų, požiūrių į jį supančia aplinką. Jis vyksta kiekviename pojūtyje,momente( „gyventi-tai nuolatos vertinti). Vertinimas gali ūti intuityvus, tiesioginis, vertinimas remiantis tam tikru pagrindu. Vertinimas akcentuoja kokybę. Vertinimo aspektu pasaulis buvo aiskinamas nuo senų laikų. Vertinimai prasidejo nuo sofistų, kurie vertino pagal naudą. Gėrybės-tai, kas atitinka svarbiausius mūsų poreikius ir tai yra priemonė kažkam aukštesniam ir kilnesniam pasiekti. Aristotelis skyrė kas yra gera savaime ir kas yra gera kaip įrankis. Vertybės –tie dalykai,kurie yra savatiksliai, vertingi savaime, tikslas-tai ne priemonė kam nors kitam, pvz geras koncertas, spektaklis. Bet negalime griežtai jų atskirti. Gėrybė pamirštama, kai patenkinamas poreikis „laikas nuo laiko“, overtybės, jei jos yra giliai suvokiamos, orientuoja, įkvepia, formuoja asmenybę(kartais žmonės tam aukoja visa savo gyvenimą-vertybėms. Kyla klausimas ar vertybė yra kai jos niekas nesupranta. Pvz nedraugiškoje aplinkoje ar egzistuoja draugiškumo vertybė?taip ji egzistuoja kontrasto principu
37.Asmenybė ir vertybių pasaulis. Vertybių rūšys.
A.Maslou (tyrė asmenybės poreikių hierarchijos bei vertybinės orientacijos problemas. Teigė, kad asm. Save realizuoja ypatingais aukščiausiais išgyvenimais, kurie patiriami kūrybiškai siekiant vertybių). Homeostazės eksperimentai parodė, kad kiekvienas turi universalių gebėjimų iš kelių alternatyvų pasirinkti naudingiausią. Yra gerai pasirennkančių ir blogai pasirenkančių. Nė viena žmogiškųjų vertybių teorija nebus teisinga, jei remsis statistiniu žmonių pasirinkimų aprašymų, nes išvesti gerai ir blogai pasirenkančių, sveikų ir nesveikų žm. Pasirinkimų vidyrkį beprasmiška. Sveikų žm pasirinkimai pasakys, kas gera žmonių rūšiai, o neurotiškų- kas gera siekiant stabilizuot neurozę. Žm skiriasi konstituciškai, taigi yra vertybių bendrų visai (sveikai) žmonijai- BAZINAI POREIKIAI ir bendrų kai kurių tipų žm ar atskiriems individams. Vien asmeniniai poreikiai kuria vien asmenines vertybes. Konstituciniai individų skirtumai kuria pirmenybišką vieno ar kito santykio su savimi ,kultūra, su pasauliu, pasirinkimą t.y VERTYBES (pvz raumeningas žm turi naudot savo raumenis, kad aktualizuotų save). Sugebėjimai reikalauja būti naudojami, ir nustoja reikalaut, kai yra pakankamai panaudojami. Sugebėjimai yra poreikiai, todėl įgimtos vertybės. Bazinių poreikių hierachinė sankloda: 4- savęs realizavimas; 3- melė; 2- saugumas; 1- maisto poreikis Poreikiai baziniai, nes: 1. žmogus atkakliai siekia juos patenkinti. 2. jų suvaržymas daro žmogų nesveiką. 3. juos patenkint galima terapiškai. 4. stiprieji sugeba užbėgti šioms ligoms už akių. 5. sveiki žm nedemonstruoja šių trūkumų . Visi šie žingsniai veda prie savęs aktualizavimo, kuris apima visus bazinius poreikius. Galutinė žm vertybė- savęs realizavimas (aktualizavimas, integravimas, autonomija, individualizavimas, kūrybingumas)- tapimas visiškai žmogiškam, tapimas viskuo, kuo žm gali tapti. Patenkinus vieną poreikį, sąmonė atsiveria kito, „aukštesniojo“dominavimui. Galutine žm vertybe sinonimiška pačiam gyvenimui yra kiekvienas tos hierarchijos poreikis kuris valdo jį tam tikru laikotarpiu. Bazines vertybes galima traktuoti dvejopai : kaip tikslus ir kaip žingsnius galutinio tikslo link. Šitaip padeda išspresti būties ir tapsmo kontrasto paradoksą : žm nuolat veržiasi prie žmogiškumo, kuris yra viena iš tapsmo rūšių. Už gerą tapsmą jis kaskart apdovanojamas absoliučios daugumos momentais- „viršūnės išgyvenimai“, kurių kiekvienas yra absoliutus malonumas, tobulas savaime ir vien jų gana, kad gyvenimas būtų vertinamas. Paties augimo akimirka yra pati savaime apdovanojanti ir džiaugsminga absoliučia prasme. Jei tai ne kalno viršūnės išgyvenimai, tai bent jau prieškalnės, trumpi absoliuto švystelėjimai. Taigi būtis ir tapsmas nėra priešingi ar neigiantys vienas kitą. Žm iš vidaus veikia tam tikras spaudimas, verčiantis jį siekti asmenybės vientisumo, būti kūrybiškam, geram, prie to, ką daugelis pavadintų geromis vertybėmis : ramybės, švelnumo, drąsos, pažinimo, dorumo, meilės, nesavanaudiškumo ir gerumo. Laisvi save aktualizuojančių žm pasirinkimai, kai įmanoma rinktis iš įvairių galimybių gali būti deskriptyviai tyrinėjami kaip natūralistinė vertybių sistema. Išvados iš tyrinėjimų: 1) musų gelmingiausieji poreikiai patys savaime nei pavojingi, nei pikti, nei blogi, 2) sparčiai auganti tendencija suvokti kultūrą kaip poreikių tenkinimo ir kaip jų žlugdymo bei kontrolės instrumentą. Pagr veiklos kultūros ir kiekvienos jos institucijos funkcija visuotinio sav ęs aktualizavimo puoselėjimas, 3) tik sveikiems žm būdinga koreliacija tarp subjektyvaus malonumo, kurį teikia patyrimas, impulso ir patyrimo bazinio poreikio. Tokie žm trokšta to, kas gera ir jiems, ir kitiems. Jiems dorybė yra pati sau atpildas jos pačios savaime teikiamo džiaugsmo prasmė. Jie spontaniškai siekia teisingai elgtis. 4) savęs aktualizaviams yra nedaugelio žm pasiekta „dalykiška būsena“. Maslou vertybių teorijos išvados: 1) savęs pažinimas yra pagr būdas pačiam tobulėti, 2) savęs pažinimui reikia ilgos kovos, 3) šį procesą palengvina profes terapiauto pagalba, 4) sau labiau galima padėti įvertinat baimės regresijos, savisaugos jėgas ir į jas atsižvelgiant, 5) negalėsime suprast žm silpnumo nesuprasdami jo sveikumo. paskaita Asmenybės esame tuo, kad suvokiame savo laisvę ir atsakomybę,gyvenimo trukmę,suvokiame prasmę laiko(ar turiningas,užimtas). Asmenybę charakterizuoja vertybinė orientacija ir tai daro gyvenimą prasmingą(kai veikla atitinka poreikius, pakankamai užimta,kai darai ka nori daryti.v.frankl teigė kad katrie gyveno pagal malonumo principa zuvo, katrie pagal prasmės principa išgyveno. kantas teigė kad į žmogų visais atvejais reikia žiūrėti kaip į tikslą, one į priemonę.taigi aukščiausia vertybė žmogus ,jo gyvenimas ir aukšč vertybė yra bet koio žm. Gyvenimas.Vertybių rūšys pagal šelerį 1.Pačios žemiausios yra hedonistinės(malonumo)vertybės 2.Gyvenimo vertybės(sveukata laimė ilgas amžius) tai kas daro gyvenimą prasmingą3.meno vertybės.4.moralinės vertybės(Šerelis jų neišskiria)5.religinės vertybės(šventybė)-pati aukščiausia vertybė9tai neturi bendro nei su gyvenimu, nei su morale.tai baugina ir kerinčiai žavi.tai anapusybės švytėjimas

38. Vertybės, pareigos, normos. Aksiologinis ir deontologinis požiūriai.
Vertybės daro asmenybei poveikį. Kai jos yra isisamininamos jos formuoja žm dvasini pasauli ir nukreipia individualias veikas. Bet dar yra kitas aspektas- tai, kad vertybes ipareigoja, tam tikru budu reikalauja, nes jei giliai suvoki teisiguma kaip moraline vertybe, tai suvoki kad turi elgtis pagal tos vertybes turini. Tai, kas yra vertinga, pripažistama vertinga, ir privalu tokiu budu elgtis.Todel prie vertybes atsiranda privalomybe, kuri yra viena iš modalumo rūšių. Iš vertybes galima isvesti pareigą. Vertinga- vadinasi,privalu elgtis. Tai, kas yra privalu išvedama iš to, kas yra vertinga. Privalomybe nera priežastinis ryšys- ji išvedama is vertybes. Vertybė ir prival tarpusavyje siejasi. Konkreti prival apraiška- pareiga, nes tai,ka suvoki, yra veringa ir turi taip elgtis. Pareigos pries mus, visuom narius, skaidosi į apibrėžiamas taisykles, normatyvus, reikalavimus,teises. Vertybes, pareigos, normos issidesto nuo apstraktaus suvokimo iki konkrečių žm santykių ir veiksmų. Normos iš vienos pusės nurodo, apibrėžia, kaip pačiam reikia elgtis ar kokių taisyklių reikia laikytis situacijoje. Tai imperatyvistinė pusė-įsakomoji. Bet norma yra ir kriterijus vertinti kitų žm elgesį. Pareiga subjektyviai suvokiama, o norma daugiau išorinė apibrėžtis. Ji gali būti keičiama, formuojama, kuriamos, taisomos. Normos yra: 1) estetines- tai kanonai, stiliai, mados 2) moralės-nera apibrėžiamos, jos viduinės, daugiau yra sąmoningumo lygmenyje ir tuo skiriasi nuo teisės normų 3) teises n apima įv gyvenimo srtitis, jų vis daugėja, jos yra surašytos, tiksliai apibrėžtos. Filosofijoje kyla normų pagrįstumo klausimas.
Aksiol ir deont požiūriai nurodo vertybės ir privalomybės santykius jų privalomumo požiūriu, kuri pusė yra pirminė, lemiama. 2 požiūriai: 1.Aksiol pož- kai pirminis elementas yra vertybė, t.y. vertybė išvedama iš privalomybės, 2.Deon- pirminis elementas yra privalomybė, t.y prival išvedama iš vertybės.

Leave a Comment