EUROPOS PARLAMENTAS: STRUKTŪRA, VEIKLA IR FUNKCIJOS

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ TVARKA...........4
2. EUROPOS PARLAMENTO STRUKTŪRA IR VEIKLA.........6
2. 1. Frakcijos, politinės partijos.....................7
2.2. Parlamentiniai komitetai.......................9
2.2.1. Darbas komitetuose.......................10
2.2.2. Plenariniai posėdžiai......................12
2.3. Delegacijos...........................13
2.4. Politiniai organai........................15
2.4.1. Pirmininkų konferencija.....................15
2.4.2. Biuras.............................15
2.4.3. Generalinis sekretoriatas....................16
3. EUROPOS PARLAMENTO FUNKCIJOS..............18
3.1. Teisės aktų leidyba.......................18
3.2. Biudžeto tvirtinimas........................24
3.3. Vykdomosios valdžios kontrolė (priežiūra) ..............26
IŠVADOS............................30
LITERATŪROS SĄRAŠAS.....................31ĮVADAS
Europos Parlamentas yra kildinamas iš pagal Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį įsteigtos parlamentinės Asamblėjos. Nuo 1958 m. Pradėjus veikti Euroatomo ir Europos ekonominėms bendrijoms, ši Asamblėja tapo visų trijų Bendrijų Asamblėja. Europos Parlamentinė Asamblėja nuolat siekė išplėsti savo kompetenciją. Todėl ji 1962 m. kovo 20 d. nutarė pakeisti savo pavadinimą ir pasivadinti Europos Parlamentu.
Europos Parlamentas – tai viiena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas – Sąjungoje atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesams.
Nors jau praėjo palyginant nemažai laiko kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tačiau tikrai nedažnas lietuvis atsakytų į klausimą, kas yra Europos Parlamentas, kokia jo veikla ir pan. Taigi, todėl ir svarbu pasigilinti į šią temą, o šiuo darbu pamėginsiu suteikti išsamią informaciją apie šią Europos Sąjungos instituciją.

Darbo tikslas – apibūdinti Europos Parlamentą kaip vieną iš pagrindinių Europos Sąjungos institucijų.

Norėdama tiksliau išnagrinėti šią temą iškėliau šiuos uždavinius:
• Išanalizuoti Europos Parlamento sttruktūrą, bei rinkimų tvarką.
• Išanalizuoti Europos Parlamento funkcijas, bei darbą komitetuose.

Rašydama šį darbą pagrinde rėmiausi lietuvių kalba išleistais leidiniais. Išsamią infgormaciją galima rasti Vitkaus, Pauliko, Junevičiaus leidiniuose. Taip pat rėmiausi Europos Sąjungos išleistais leidiniais ir be abejonės publikuojamais straipsniais internetiniuose puslapiuose.1. EU

UROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ TVARKA
Pirmiausia norėčiau apibrėžti Europos Parlamento sąvoką, supratimą.
Europos Parlamentas – tai institucija, atstovaujanti valstybių narių piliečiams. Daugelyje sričių Parlamentas atlieka bendro įstatymo leidėjo vaidmenį, jis kartu su Taryba dalijasi biudžetiniais įgaliojimais, atlieką politinę Komisijos kontrolę.

Sprendimas dėl visuotinių tiesioginių Europos Parlamento rinkimų buvo priimtas 1976m. rugsėjo 20 d., o įsigaliojo nuo 1978 m. liepos 1 d. visoms valstybėms narėms ratifikavus šį dokumentą. Netgi nutarus Europos Parlamento rinkimus rengti kas penkeri metai nepavyko susitarti dėl visoms valstybėms bendros rinkimų procedūros.
Europos Parlamento nariai renkami tiesioginių visuotinių rinkimų būdu pagal proporcinio atstovavimo sistemą nacionaliniu mastu (Austrijoje, Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje ir kitur), regioniniu mastu (Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Italijoje) arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje). Visose valstybėse taikomos bendrosios demokratinės taisyklės: teisė balsuoti sulaukus 18 metų, moterų irr vyrų lygybė, slaptas balsavimas. Belgijoje, Graikijoje, Liuksemburge dalyvauti rinkimuose privaloma, tad šiose valstybėse rinkėjų aktyvumas siekia apie 90 proc., tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje tradiciškai rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamento narius būna mažiausias ir siekia 33 – 36 procentus.
1979 m. birželio 7 – 10 d. įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai į Europos Parlamentą, kurio nariai renkami visuotiniu tiesioginiu slaptu balsavimu 5 metų kadencijai.
Išrinkti Europos Parlamento nariai veikia vadovaudamiesi „laisvo mandato“ principu: jų nesaisto nei rinkėjų, nei frakcijų instrukcijos. Nuo šiol Parlamento nario mandatas yra nesuderinamas su nacionalinio parlamento mandatu. Ti

ik Airijai ir Jungtinei Karalystei buvo padarytos išlygos. Asmenys, norintys būti Europos Parlamento nariais, negali turėti kitų mandatų. Todėl Europos Parlamento nariais negali būti valstybės Vyriausybės, Komisijos, Teisingumo Teismo ar Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo nariai.
2001 m. vasario 26 d. pasirašytoje Nicos sutartyje buvo numatyta Europos Parlamento narių skaičių padidinti iki 732 ir nekeisti šio skaičiaus ir po galimo kito plėtros etapo 2007 m., kai žadama į Europos Sąjungą priimti dar dvi šalis kandidates, Bulgariją ir Rumuniją.
Kai kurios valstybės narės priėmė įstatymus, kurių paskirtis – sudaryti vienodas galimybes moterims ir vyrams gauti rinkimų mandatus bei rinkimų įgaliojimus, o kitose šalyse politinės partijos ir toliau nustato savo taisykles. Į Europos Parlamentą vis daugiau išrenkama moterų. 1979 moterys sudarė tik 16,5 procento, 1994 metais – 27,5 proc., o 1999 metais – 29,7 proc. visų Parlamento narių.
Europos Parlamente kiekvienai valstybei narei atstovauja tiek išrinktų atstovų, kiek jų numatoma išrinkti pagal steigimo sutartis atsižvelgiant į valstybės narės gyventojų skaičių.
Skirtingose valstybėse labai skiriasi už Europos Parlamento narį reikiamų atiduoti balsų skaičius. Europos Parlamento narių skaičius vienai valstybei negali būti mažesnis nei penki nariai iš vienos valstybės narės.
Europos Parlamento rinkimus visose valstybėse narėse bendra tvarka numatoma pradėti organizuoti nuo 2009 metų.
Nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo 1993 m. bet kuris Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, gali balsuoti ir balotiruotis rinkimuose to
oje valstybėje, kurioje gyvena.Visi Europos Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje, iš kurios jie nėra kilę, turi teisę balsuoti šioje valstybėje tokiomis pačiomis, kaip ir šios valstybės piliečiai, sąlygomis. Dvidešimt penkiose valstybėse gali balsuoti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys. Tačiau gyvenamoji vieta valstybėje apibrėžiama nevienodai. Norintys kandidatuoti į rinkimus asmenys turi būti kurios nors valstybės narės piliečiai ir atitikti šios valstybės Rinkimų kodekse apibrėžtus gyvenamosios vietos reikalavimus. Danijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Maltoje, Olandijoje, Port.ugalijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje kandidatui turi būti sukakę ne mažiau kaip 18 metų. Austrijoje kandidatai turi būti ne jaunesni kaip 19 metų, Airijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje – 21 metų. Prancūzijos Rinkimų kodekse reikalaujama, kad kandidatui būtų ne mažiau kaip 23 metai, Graikijoje, Italijoje ir Kipre – 25 metai.

Santrauka – Europos Parlamentas yra demokratinė Europos žmonių valios išraiška, o jo nariai penkeriems metams renkami asmenų sulaukusių 18 – 25 metų (moterų ir vyrų), priklausomai nuo valstybės.2. EUROPOS PARLAMENTO STRUKTŪRA IR VEIKLA
Pradėdami eiti pareigas, naujai išrinkti Europos Parlamento nariai turės prisijungti prie politinės frakcijos, pasirinkti Parlamento komitetą, išrinkti frakcijos pirmininką, Parlamento pirmininką ir jo pavaduotojus, rasti savo vietą Strasbūre ir Briuselyje, suprasti pavienių Parlamento organų funkcijas ir imtis teisės aktų leidybos darbo.
2007m. sausio 1 d. į ES įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, europarlamentarų skaičius išaugo ik

ki 785, įskaitant 35 naujus Rumunijos deputatus ir 18 EP narių iš Bulgarijos. (Po 2009 m. europarlamentarų skaičius sumažės iki 736.). Europarlamentarai yra renkami kas penkeri metai iš 27 ES valstybių narių.
EP nariai posėdžių salėje sėdi susiskirstę ne pagal nacionalines delegacijas, o pagal septynias politines grupes. Jie atstovauja patiems įvairiausiems požiūriams į Europos integraciją, tarp jų yra ir tvirtų federacinės Europos rėmėjų, ir euroskeptikų.
Už visą Parlamento veiklą yra atsakingas biuras, susidedantis iš Parlamento pirmininko, jo pavaduotojų ir kvestorių, kurie biure eina patarėjų pareigas, taip pat nepriklausomai funkcionuoja ir kaip kvestorių kolegija. Pirmininkų konferencija, kurią sudaro Parlamento pirmininkas ir visų politinių grupių pirmininkai, yra atsakinga už Parlamento darbo organizavimą ir plenarinių sesijų darbotvarkės rengimą. Komitetų pirmininkų konferencija atlieka patariamąjį vaidmenį. Visą Parlamentą aptarnauja sekretoriatas.
Panagrinėsiu tolimesniuose skyreliuose pagrindines Europos Parlamento struktūros dalis ir darbą jose.2. 1. Frakcijos, politinės partijos
Europos Parlamento nariai yra pasiskirstę pagal politines pažiūras, ir formuoja „politines grupes“.

Europos Parlamente politinės partijos veikia trimis lygiais:
• Transnacionaliniu
• Nacionaliniu
• Parlamentinių grupių

Ir pagrindinėse partijų šeimose partinės organizacijos kiekvienoje valstybėje narėje ir ES institucijose yra susijusios per transnacionalines partijų federacijas.
Parlamente yra visų Europos politinių partijų atstovų – nuo kairiųjų iki dešiniųjų.(Frakcijų pirmininkams sutikus, salėje Parlamento nariams skirtos vietos nustatomos pagal jų politinę priklausomybę, iš kairės i dešinę). Parlamentarai posėdžiauja, dirba ne nacionalinėse, o politinėse supranacionalinėse frakcijose.
Didžioji dauguma Europos Parlamento narių priklauso kokiai nors politinei frakcijai.
Politinė frakcija turi būti sudaryta iš skirtingų valstybių atstovų ir turėti bent minimalų narių skaičių. Jie buriasi ne pagal tautybę, bet pagal savo politines pažiūras.

Šiuo metu Europos Parlamente yra aštuonios frakcijos:
Europos liaudies partijos (krikšcioniu demokratu) ir Europos demokratu frakcija;

Socialistu frakcija Europos Parlamente;

Liberalu ir demokratu aljanso už Europa frakcija;

Sąjungos už tautų Europą frakcija;

Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas;

Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji;

Nepriklausomybės/demokratijos frakcija;

Tapatybės, tradicijų ir suvereniteto frakcija

Šios frakcijos užtikrina vidaus darbo organizavimą. Daugelis politinių frakcijų yra susijusios su Europos masto partijomis, kurios Europos Sąjungos sutartyse vadinamos „svarbiu integracijos veiksniu, prisidedančiu prie Sąjungos piliečių europietiško sąmoningumo ugdymu ir padedančiu išreikšti jų politinę valią“. Kiekviena politinė frakcija turi savo pirmininką, biurą ir sekretoriatą.
Prieš balsavimą plenariniame posėdyje politinės frakcijos pagal savo politinę pakraipą išnagrinėja parlamentinių komitetų pranešimus ir neretai pateikia pataisas. Jų vaidmuo yra lemiamas ir nustatant plenarinių posėdžių darbotvarkę bei parenkant aktualius klausimus, įrašomus į sesijos darbotvarkę. Frakcijos pozicija yra derinama pačiose frakcijose, nė vienas narys negali būti verčiamas balsuoti tam tikru būdu.
Europos Parlamento frakcijas sudaro daugiau nei šimto politinių partijų atstovai, renkami į Europos Parlamentą. Parlamentaras negali priklausyti daugiau nei vienai politinei grupei (frakcijai). Politinė deputatų grupė gali būti įteisinta, jei į ją susiburia Parlamento nariai iš daugiau nei vienos valstybės narės. Minimalus reikalavimas sudaryti politinę grupę yra 23 nariai iš dviejų valstybių, 18 – iš trijų, 14 – iš keturių ir daugiau valstybių narių. Politinė grupė galės būti sudaryta, jei ją vienys ne mažiau kaip 1/5 valstybių narių atstovai ir joje bus ne mažiau nei 16 parlamentarų.2.2. Parlamentiniai komitetai
Parlamento nariai pasiskirsto į nuolatinius komitetus, kurie specializuojasi tam tikrose srityse, kad būtų pasirengta Parlamento darbui plenarinėse sesijose. Šiuo metu yra 20 parlamentinių komitetų. Juos sudaro nuo 28 iki 86 narių, jie turi pirmininką, biurą ir sekretoriatą. Jų politinė sudėtis atspindi plenarinės sesijos sudėtį.
Parlamento komitetai susitinka kiekvieną mėnesį po dvi savaites Briuselyje, kad galėtų lengviau susisiekti su Komisija ir Taryba. Trečioji savaitė skirta politinių frakcijų susirinkimams, o ketvirtoji – plenariniams posėdžiams Strasbūre. Parlamentas taip pat rengia papildomus plenarinius posėdžius Briuselyje. Europos Parlamento nariai be kvietimo privalo susirinkti ir pradėti metinę Parlamento sesiją kovo mėnesio antrą antradienį. Neeilinė Parlamento sesija gali būti sukviesta, kai to pageidauja parlamentarų dauguma, Taryba arba Komisija.
Į pirmą sesiją (po rinkimų) susirinkusiems parlamentarams pirmininkauja vyriausias amžiumi parlamento narys, kol išrenkamas Parlamento pirmininkas. Po pirmininko rinkimų renkami 14 pirmininko pavaduotojų, o po jų ir 5 kvestoriai. Jie renkami dviejų su puse metų kadencijai.
Parlamentarai privalo kasmet be kvietimo susirinkti antrą kovo mėnesio antradienį ir privalo kasmet be kvietimo susirinkti antrą kovo mėnesio antradienį ir nustatyti sesijos trukmę metams ir jos pertraukas. Europos Parlamento pirmininkas privalo vadovauti visam Parlamento ir jo institucijų veiklai.
Europos Parlamento nariai komitetuose rengia, teikia pakeitimus ir balsuoja dėl teisės aktų pasiūlymų ir savo iniciatyva parengtų pranešimų. Jie nagrinėja Komisijos ir Tarybos pasiūlymus ir prireikus rengia pranešimą, kuris teikiamas plenarinėje sesijoje. Be to, Europos Parlamentas, įgyvendindamas savo priežiūros galias, gali sudaryti pakomitečius ir specifines problemas nagrinėjančius laikinuosius komitetus tarba tyrimo komitetus.
Komitetų pirmininkai koordinuoja savo komitetų veiklą Pirmininkų sueigoje.
Be to, yra jungtiniai parlamentiniai komitetai, kurie palaiko ryšius su pasirašiusiu Asociacijos sutarti valstybiu parlamentais bei tarpparlamentines delegacijos, palaikancios ryšius su treciuju valstybiu parlamentais.

1 lentelėje galime apžvelgti esančius parlamento komitetus
1lentelė. Parlamento komitetai.
Parlamento komitetai

AFET
:: Užsienio reikalai

DEVE
:: Vystymasis

INTA
:: Tarptautinė prekyba

BUDG
:: Biudžetas

CONT
:: Biudžeto kontrolė

ECON
:: Ekonomikos ir pinigų politika

EMPL
:: Užimtumas ir socialiniai reikalai

ENVI
:: Aplinka, visuomenės sveikata ir maisto sauga

ITRE
:: Pramonė, moksliniai tyrimai ir energetika

IMCO
:: Vidaus rinka ir vartotojų apsauga

TRAN
:: Transportas ir turizmas

REGI
:: Regioninė plėtra

AGRI
:: Žemės ūkis ir kaimo plėtra

PECH
:: Žuvininkystė

CULT
:: Kultūra ir švietimas

JURI
:: Teisės reikalai

LIBE
:: Piliečių laisvės, teisingumo ir vidaus reikalai

AFCO
:: Konstituciniai reikalai

FEMM
:: Moterų teisės ir lyčių lygybė

PETI
:: Peticijos

DROI
:: Žmogaus teisės

SEDE
:: Saugumas ir gynyba

EQUI
:: Bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizė

CLIM
:: Klimato kaita2.2.1. Darbas komitetuose
Didžioji Europos Parlamento darbų dalis atliekama komitetuose. Juose apsvarstomi visi klausimai prieš pateikiant svarstyti Parlamento plenariniuose posėdžiuose. Parlamento komitetai posėdžiauja Briuselyje.
Parlamentiniai nuolatiniai komitetai sudaromi Parlamento veiklos pradžioje, tuoj po rinkimų, taip pat įpusėjus jo kadencijai. Praėjus 2,5 metų arba pusei Parlamento kadencijos gali pasikeisti dalis komitetų narių ir gali būti perrinkti komitetų vadovai.

Komietai gali būti:
• Nuolatiniai
• Laikinieji (tyrimo komitetai)
• Pakomitečiai

Pakomitečiai ir laikinieji komitetai arba tyrimo komitetai tvarko tam tikrus specifinius reikalus ir yra paleidžiami, kai tie klausimai tampa neaktualūs. Kiekvienam komitetui vadovauja atskiras biuras, kurio sudėtyje būna pirmininkas ir du arba trys vicepirmininkai. Komiteto pirmininkas ir kiti biuro nariai privalo būti renkami pirmame komiteto posėdyje. Komiteto biuro nariai renkami slaptu balsavimu, kai to pageidauja ne mažiau nei šeštadalis komiteto narių.
Visų komitetų nariai renkami atsižvelgiant į Parlamento pirminikų konferencijos siūlymą, kuris turi atitikti teisingą visų parlamentarų pasiskirstymą į komitetus. Politinės grupės prieš tai derasi dėl proporcingo jų grupės narių atstovavimo komitetuose. Dauguma parlamentarų tampa tik vieno komiteto nariu, bet yra atvejų, kai tas pats parlamentaras būna net trijų komitetų narys.
Nuolatiniai parlamentiniai komitetai, kuriuos dažniausiai sudaro 50-60 narių, atlieka įvairius darbus, pavyzdžiui, aiškinasi su Komisija jos pasiūlymus, siūlo savo iniciatyvas, diskutuoja įvykių eigą su Tarybos pirmininku.
Svarbiausias komitetų uždavinys – visapusiškai išstudijuoti tuos teisės aktų projektus, kuriems priimti reikalinga Parlamento nuomonė.
Gali būti sudaromi ir laikini komitetai, kurie veikia ne ilgiau 12 mėnesių, jei Parlamentas nepratęsia šio nustatyto termino.

Buvo sudaryti tokie nenuolatiniai komitetai:
• Snukio ir nagų ligos
• Žmonių genetikos ir naujų medicinos technologijų
• ECHELON sistemos
• Informacijos apie BSE
• Bendrijos tranzito režimo
• Veiksmams dėl BSE paruošti.

Gali būti steigiami specialūs tyrimo komitetai kokiai nors kilusiai problemai spręsti dėl Bendrijos teisinių klausimų arba blogo administravimo, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip ¼ EP narių. Sprendimas sudaryti tyrimo komitetą privalo būti ne vėliau kaip per mėnesį nuo jo priėmimo paskelbtas Oficialiame žurnale. Tyrimo komitetas privalo savo darbą atlikti per 12 mėnesių. Jeigu per šį laikotarpį nespėjama susidoroti su užduotimi, gali būti pratęstas komiteto veiklos laikas ne ilgiau kaip du kartus po tris mėnesius.

Europos Parlamento komitetų darbų apimtį ir įtaką lemia daugelis veiksnių:
• Įgyvendinamos ES politikos sritis
• ES politikų įgyvendinimo eiga
• Komitetų patirtis
• Sekretoriato parama teikiama visiems komitetams vidutiniškai skaičiuojant po 5-6 vyresniuosius pareigūnus.
• Komiteto pirmininko gebėjimai vadovauti ir bendradarbiams sukurti darbingą aplinką lemia viso Komiteto darbo sėkmę
• Susitelkimas siekti bendrų tikslų yra svarbus Komiteto darbo sėkmės elementas2.2.2. Plenariniai posėdžiai
Kiekvienais metais rengiama 12 plenarinių posėdžių arba po vieną kiekvieną mėnesį ir dar vienas papildomas plenarinis posėdis spalio mėnesį, kai vyksta pirmasis biudžeto projekto svarstymas. Plenarinės sesijos vyksta kiekvieno mėnesio (išskyrus rugpjūtį) ketvirtąją savaitę (spalio mėnesį būna du posėdžiai). Parlamento komitetai posėdžiauja dvi mėnesio savaites, o viena savaitė skiriama politinių grupių (frakcijų) posėdžiams. Nuolatiniai parlamento plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre, o komitetai ir frakcijos paprastai posėdžiauja Briuselyje.
Papildomai kasmet rengiami 4-6 miniplenariniai posėdžiai. Juos gali sukviesti Parlamento narių dauguma, Taryba, Komisija. Tokie posėdžiai tęsiasi dvi su puse dienos ir rengiami Briuselyje. Plenarinių posėdžių darbotvarkę parengia Parlamento pirmininkas kartu su Pirmininkų konferencija konsultuodamasis su Komitetų pirmininkų konferencija ir Parlamento sekretoriatu. Plenarinių posėdžių darbotvarkė turi būti patvirtinama plenariniame posėdyje.
Plenariniai posėdžiai turi tris standartinius elementus. Čia svarstomi komitetuose parengti pranešimai Šie pranešimai lemia arba Parlamento nuomonę išreiškiančią rezoliuciją, arba Parlamento nuomonę išreiškiančią iniciatyvą. Plenariniuose posėdžiuose paliekama laiko debatams itin svarbiais politiniais klausimais. Tokie debatai irgi dažniausiai baigiami Parlamento rezoliucijos aptariamuoju klausimu paskelbimu.Plenarinių posėdžių metu skiriama pusantros valandos Tarybos atstovų atsakymams į Parlamento narių paklausimus. Kas iš Komisijos arba Tarybos narių atsakinės į klausimus, priklauso nuo politikos srities, nes klausimai numatomi iš anksto. Plenariniuose posėdžiuose aptariami bendri Europos Parlamento pareiškimai kartu su Komisija arba su Taryba įvairiais svarbiais politiniais klausimais. Be to, Parlamento pirmininkas du kartus per metus parengia pranešimus Vadovų tarybos susitikimams.2.3. Delegacijos
Europos Parlamento delegacijos palaiko ryšius su Europos Sąjungai nepriklausančių šalių parlamentais. Jos atlieka svarbų vaidmenį didinant Europos įtaką užsienyje. Yra 34 delegacijos. Kiekvieną iš jų sudaro penkiolika Europos Parlamento narių.

Galima išskirti keturių kategorijų delegacijas:
• Tarpparlamentines delegacijas, kurių uždavinys – palaikyti ryšius su šalių, kurios nepriklauso Europos Sąjungai ir nėra šalys kandidatės, parlamentais.
• Jungtinius parlamentinius komitetus, kurie palaiko ryšius su šalių kandidačių į Europos Sąjungą parlamentais arba su asocijuotų valstybių parlamentais.
• Europos Parlamento delegacija AKR ir ES jungtinėje parlamentinėje asamblėjoje vienija Europos Parlamento narius ir Afrikos, Karibų jūros baseino ir Ramiojo vandenyno šalių parlamentų narius.
• Europos Parlamento delegaciją Europos ir Viduržemio jūros regiono parlamentinėje asamblėjoje.

Delegacijų pirmininkai koordinuoja savo delegacijų veiklą Pirmininkų sueigoje.
Santykiams su kitų šalių parlamentais bei tarptautinėmis organizacijomis palaikyti sudaromos tapparlamentinės delegacijos. Šiuo metu veikia šešios tokios delegacijos, atsakingos už Europos parlamento santykius su Pietryčių Europa (buvusuios Jugoslavijos valstybės, Rumunija, Bulgarija ir Turkija), Užkaukaze, Ukraina, Baltarusija, Moldava, trimis Baltijos valstybėmis, Rusija bei Vakarine Azija.
Esančias delegacija galime apžvelgti 2 lentelėje.
2 lentelė. Delegacijos
Delegacijos

D-HR
:: ES-Kroatija

D-MK
:: ES–Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija

D-TR
:: ES-Turkija

D-MX
:: ES-Meksika

D-CL
:: ES-Čilė

DEEA
:: Šveicarija, Islandija, Norvegija ir Europos ekonominė erdvė (EEE)

D-RU
:: Rusija

DSEE
:: Pietryčių Europa

D-UA
:: Ukraina

D-MD
:: Moldova

DCAS
:: Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Turkmėnistanas ir Mongolija

DSCA
:: Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija

D-BY
:: Baltarusija

D-IL
:: Izraelis

DPLC
:: Palestinos Įstatymų Leidybos Taryba

DMAG
:: Magrebas

DMAS
:: Mašrekas

DGUL
:: Persijos įlankos valstybės, Jemenas

D-IR
:: Iranas

D-US
:: Jungtinės Amerikos Valstijos

D-CA
:: Kanada

DCAM
:: Centrinė Amerika

DAND
:: Andų bendrija

DMER
:: MERCOSUR

D-JP
:: Japonija

D-CN
:: Kinijos Liaudies Respublika

DASE
:: Pietryčių Azija, ASEAN

DKOR
:: Korėjos pusiasalis

DANZ
:: Australija ir Naujoji Zelandija

D-ZA
:: Pietų Afrika

DNAT
:: NATO

DSAS
:: Pietų Azija

D-IN
:: Indija

D-AF
:: Afganistanas2.4. Politiniai organai
2.4.1. Pirmininkų konferencija
Organizacinius reikalus Parlamente tvarko Politinių grupių pirmininkų konferencija, kurią sudaro Europos Parlamento pirmininkas ir parlamentinių politinių grupių pirmininkai. Tie parlamentarai, kurie nepriklauso jokioms politinėms grupėms, į Konferenciją gali siųsti du savo narius. Pirminikų konferencija svarsto tokius parlamentarams jautrius vidaus tvarkos klausimus kaip sėdimų vietų išsidėstymas plenarinių posėdžių salėje, nes nė viena parlamentinė politinė grupė nenori užimti kraštutines kairias arba dešines salės vietas.
Ji priima sprendimus dėl Parlamento darbo organizavimo ir dėl visų su teisės aktų leidybos programa susijusių reikalų:
• dėl plenarinių sesijų kalendoriaus ir darbotvarkės;
• dėl komitetų bei delegacijų sudarymo ir kompetencijos paskirstymo tarp jų;
• dėl įstatymų leidybos programos.

Ji taip pat atlieka svarbų vaidmenį Europos Parlamentui palaikant santykius su kitomis Bendrijos institucijomis, trečiosiomis šalimis ir Bendrijai nepriklausančiomis organizacijomis.
Pirmininkų konferencijoje sprendimai priimami bendru sutarimu. Jeigu to nepavyksta pasiekti, balsuojama ir kiekvienas Konferencijos narys turi tiek balsų, kiek narių yra jo politinėje grupėje. Jokioms politinėms grupėms nepriklausantys parlamentarai neturi balsavimo teisės ir dalyvauja kaip stebėtojai.
Be Pirmininkų konferencijos, yra Komitetų pirmininkų konferencija, vienijanti Parlamento komitetų pirmininkus, įskaitant ir laikinųjų komitetų pirmininkus.2.4.2. Biuras
Biurą sudaro Europos Parlamento Pirmininkas, 14 jo pavaduotojų ir 6 kvestoriai, atliekantys stebėtojų vaidmenį ir Parlamento renkami dvejų su puse metų kadencijai, kurią galima tęsti.

Jis organizuoja vidinę Parlamento veiklą:
• Europos Parlamento sąmata;
• administraciniai ir finansiniai klausimai;
• sekretoriatas ir jo tarnybos.

Pirmininkas ir pavaduotojai yra renkami dvejiems su puse metų Parlamento narių per steigiamąjį posėdį. Pirmininkas vadovauja visai Parlamento veiklai, pirmininkauja plenarinėms sesijoms, Valdybos ir Pirmininku sueigos susirinkimams bei atstovauja Parlamentui visose jo išorinės veiklos, ypač tarptautinių ryšių, srityse. Pirmininkas gali tam tikras funkcijas pavesti pavaduotojams.
Jis atidaro ir uždaro posėdžius, prižiūri, kad būtų laikomasi nustatytų taisyklių ir tvarkos, vadovauja diskusijoms, kviečia pranešėjus į tribūną, skelbia balsavimą ir jo rezultatus. Pirmininkas atstovauja parlamentui tarptautiniuose, administraciniuose, teisiniuose ir finansiniuose reikaluose.
Kiekvieno Europos Vadovų Tarybos susitikimo pradžioje Parlamento Pirmininkas išsako Parlamento nuomonę ir susirūpinimą į darbotvarkę įtrauktomis specialiomis temomis ir klausimais.
Europos Parlamentui nubalsavus per antrąjį svarstymą, Pirmininkas savo parašu tvirtina Europos Sąjungos biudžetą. Europos Parlamento Pirmininkas kartu su Tarybos Pirmininku pasirašo teisės aktus, priimtus pagal bendro sprendimo procedūrą.
Europos Parlamento pirmininkas pagal vidaus veiklos taisyklių 19 straipsnį privalo vadovauti visam Parlamento ir jo institucijų veiklai. Parlamento pirmininkui suteikta daug įgaliojimų. Visų pirma jis vadovauja posėdžiams, skirsto užduotis komitetams. Taigi Parlamento pirmininkas vienu metu turi būti geras administratorius, sumanus politikas, geras organizatorius ir derybininkas. Pagal Europos Parlamento vidaus veiklos taisyklių 13 straipsnį pirmininkas, vicepirmininkai privalo būti renkami slaptu balsavimu.2.4.3. Generalinis sekretoriatas
Europos Parlamentui padeda generalinis sekretoriatas. Generalinis sekretoriatas yra įsikūręs Liuksemburge ir Briuselyje.
Europos Parlamente dirba apie 5000 pareigūnų, kuriems vadovauja generalinis sekretorius ir kurie įdarbinti pagal visose Europos Sąjungos šalyse vykusius konkursus. Juos įdarbina Europos Parlamentas. Dėl Generalinio sekretoriato organizacinės struktūros, pareigūnų ir kitų tarnautojų administravimo ir finansinės tvarkos sprendžia Biuras.
Generalinio sekretoriato užduotis – koordinuoti teisėkūros darbą ir rengti plenarines sesijas bei kitus posėdžius.
Europos Parlamentas išsiskiria iš kitų tarptautinių organizacijų tuo, kad jis privalo užtikrinti visišką daugiakalbystę.Europos Parlamentas dirba visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis: 2007 m. prisijungus Bulgarijai ir Rumunijai, o airių kalbai tapus oficialia ES kalba jų yra 23. Visi per plenarines sesijas svarstomi dokumentai turi būti išversti į 21 kalbą, tuo tarpu airių ir maltiečių kalboms taikomos išlygos. Į jas bus verčiami tik svarbiausi dokumentai.
Europos Parlamentas teikia ir vertimo žodžiu paslaugas, kad kiekvienas Parlamento narys galėtų išsakyti nuomonę savo gimtąja kalba.
Europos Parlamento organizacinius reikalus padeda tvarkyti Generalinis sekretoriatas, kuriame dirba apie 4000 konkurso tvarka iš visų valstybių narių atrinkti pareigūnai ir techninio personalo darbuotojai. Vertėjai sudaro maždaug trečdalį visų Generalinio sekretoriato darbuotojų.
Taigi Parlamentas yra didžiausias vertėjų žodžiu ir raštu darbdavys, trečdalis darbuotojų dirba šioje institucijoje.

Santrauka – iki 2007m. sausio 1 d. Europos Parlamentą sudarė 732 nariai, o Bulgarijai ir Rumunijai įstojus į ES, šis skaičius padidėjo iki 785. Šie skirtingų valstybių esantys nariai yra pasiskirstę pagal politines pažiūras ir priklauso kokiai nors politinei frakcijai, kurių kekviena turi savo pirmininką, biurą ir sekretoriatą. Šios frakcijos užtikrina vidaus darbo organizavimą, nagrinėja komitetų pranešimus ir pateikia pataisas, nustatynėjant posėdžių darbotvarkę parenka aktualius klausimus.
Nuolatiniai, laikinieji, pakomitečiai komitetai yra sudaromi iš karto po Parlamento rinkimų. Juose (Briuselyje) apsvarstomi visi klausimai prieš įvykstant Parlamento plenariniams posėdžiams. Kiekvienais metais įvyksta 12 plenarinių posėdžių.
Didinant Europos įtaką užsienyje nemažą vaidmenį atlieka delegacijos, kurių yra 34, o jų sudėtį sudaro po 15 narių.
Politinius organus sudaro:
• pirmininkų konferencija (Europos Parlamento pirmininkas ir parlamentinių politinių grupių pirmininkai), kuri svarsto vidaus tvarkos klausimus ir priima įvairius sprendimus dėl darbo organizavimo ir dėl visų su teisės aktų leidybos programa susijusių reikalų;
• biuras (Europos Parlamento Pirmininkas, 14 jo pavaduotojų ir 6 kvestoriai), kuris organizuoja vidinę Parlamento veiklą;
• generalinis sekretoriatas, kuris koordinuoja teisėkūros darbą ir rengia plenarines sesijas bei kitus posėdžius.3. EUROPOS PARLAMENTO FUNKCIJOS
Svarbiausios Parlamento funkcijos yra trys :
1. Teisės aktų leidyba. Parlamentas naujų teisės aktų leidimo procese dalyvauja arba lygiomis teisėmis su Taryba, arba su juo turi būti konsultuojamasi, o tam tikriems svarbiems politiniams ar instituciniams sprendimams priimti reikalingas jo pritarimas.
2. ES institucijų demokratinė kontrolė. Šis Parlamento įgaliojimas ypač svarbus piliečių niekaip nekontroliuojamos Komisijos atžvilgiu. Parlamentas apklausia naujos Komisijos pirmininką ir jos narius bei tvirtina jos sudėtį. Komisija prisiekia ir yra atskaitinga Parlamentui, teikia jam ataskaitas. Parlamento nariai Komisijai gali pateikti užklausas, o kilus įtarimų dėl jos veiklos, Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą. Parlamentas seka ir Tarybos veiklą, o kai kuriose srityse itin glaudžiai su ja bendradarbiauja. Parlamentas taip pat nagrinėja piliečių peticijas, steigia laikinus tyrimo komitetus, teikia medžiagą Europos Viršūnių Tarybos posėdžiams.
3. ES biudžeto tvirtinimas. Parlamentas ES biudžetą svarsto dvejuose debatuose ir galiausiai jį tvirtina (apie biudžeto tvirtinimo procedūrą žr. „ES biudžetas“).
Tolimesnėje darbo dalyje apžvelgsiu Europos Parlamento funkcijas išsamiau.3.1. Teisės aktų leidyba
Europos Parlamentas bendrai veikdamas su Taryba ir Komisija priima:
• Reglamentus
• Direktyvas
• Nutarimus
• Rekomendacijas ir nuomones

Priimti reglamentai įpareigoja, kad jie visapusiškai ir tiesiogiai būtų įgyvendinami visose Bendrijai priklausančiose valstybėse narėse.
Direktyvos privalomos visapusiškai vykdyti visose valstybėse narėse. Kiekviena valstybė narė galutiniam rezultatui pasiekti gali pasirinkti savo formas ir metodus.
Nutarimai yra įpareigojantys, jie privalo būti visapusiškai ir tiesiogiai įgyvendinami visų tų, kuriems jie adresuoti.
Rekomendacijos ir nuomonės nėra įpareigojančios.

Europos Parlamento pritarimas būtinas itin svarbiems ir „jautriems“ ES teisės aktams.
Bendrijoje yra įvairių sprendimų priėmimo procedūrų, kurios susiformavo per ilgą jos vystymosi laikotarpį. Bendrijoje EP nuo pat jo atsiradimo pradžios buvo suteikta tik patariamoji funkcija: jis turėjo atlikti tik konsultacinį vaidmenį ir pateikti Ministrų Tarybai savo nuomonę(į kurią pastaroji nebūtinai turi atsižvelgti). Po ilgai trukusių Bendrijoje ginčų šalia „Konsultacinės procedūros“ atsirado daug naujų procedūrų, kurios suteikė Europos Parlamentui daugiau teisių priimant sprendimus.Tai bendradarbiavimo procedūra, bendro sprendimo procedūra, pritarimo procedura. Kokios proceduros ir kada jos turi būti taikomos, numatyta Bendrijos sutartyse. Be to, turi būti atsižvelgiama į tai, kokioms ES veiklos sritims yra skiriami įstatymai: žemės ūkiui ar socialinei politikai, vidaus rinkai ar struktūrinių fondų plėtimui, kultūrai ar piliečių teisių apsaugai ir pan.
Parlamentas dalyvauja priimant teisės aktus. Priklausomai nuo priimamo teisės akto pobūdžio Parlamentas įgyvendina savo legislatyvines galias per vieną iš šių procedūrų: konsultacijos, bendradarbiavimo, bendro sprendimo ir pritarimo.

Teisės aktai yra leidžiami taip :
• Parlamento narys parlamentiniame komitete parengia „teisės akto“ pasiūlymą, kurį pateikė Europos Komisija, turinti teisės aktų iniciatyvos monopolį. Parlamentinis komitetas balsuoja dėl šio pranešimo ir galbūt ji pataiso. Kai teisės aktas pataisomas ir už jį nubalsuojama plenariniame posėdyje, laikoma, kad Parlamentas priėmė savo poziciją. Šis procesas atnaujinamas vieną arba kelis kartus, atsižvelgiant į procedūros pobūdį ir į tai, ar buvo susitarta su Taryba.
• Teisės aktai priimami pagal įprastą procedūrą (bendro sprendimo), pagal kurią Parlamentas turi lygias teises su Taryba, ir pagal specialiąsias teisės aktų leidybos procedūras, kurios taikomos tik specialiais atvejais, kai Parlamentui tenka tik patariamasis vaidmuo.
• Pabrėšime, kad iš tiesų vadinamaisiais jautriais klausimais (mokesčiai, pramonės politika, žemės ūkio politika ir kt.) Europos Parlamentas teikia tik patariamąją nuomonę, tai vadinamoji konsultavimo procedūra. Kai kuriais atvejais Sutartyje numatyta, kad konsultuotis su Parlamentu yra privaloma, nes teisinis pagrindas to reikalauja ir pasiūlymas gali įgyti įstatymo galią tik Parlamentui pateikus savo nuomonę. Tokiu atveju Taryba neturi teisės priimti sprendimą viena.

Konsultavimo procedūra. Konsultavimo procedūra Parlamentui nesuteikia jokios kompetencijos, o tik leidžia jam pareikšti savo oficialiąją nuomonę apie siūlomus priimti teisinius aktus. Europos Komisija pateikia pasiūlymą ir nukreipia jį Tarybai bei Parlamentui. Šis pasiūlymas taip pat teikiamas Ekonominių ir socialinių reikalų bei Regionų reikalų komitetams, atliekantiems patariamąsias funkcijas.
Konsultacinė procedūra numato suteikti jam tik patariamąją funkciją – į Parlamento pareikštą nuomonę Ministrų Taryba atsižvelgti neprivalo. Ji gali pati nuspręsti, kaip jai elgtis. Tačiau Europos Komisija prieš Tarybai priimant sprendimą, visuomet gali savo pasiūlymą (atsižvelgdama į Parlamento arba Tarybos nuomonę) pakeisti. Jeigu Taryba pakeičia Komisijos pasiūlymą, paprastai privalo priimti nutarimą vienbalsiai.
Iki 1987 metų visi ES teisės aktai buvo priimami remiantis konsultavimo procedūra. Suvestinis Europos Aktas. itin išplėtė Europos Parlamento galias įteisinęs vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.
Konsultavimo procedūra vis dar taikoma priimant sprendimus daugelyje veiklos sričių, tokių kaip žemės ūkio, prieglobsčio, imigracijos ir vizų reikalų, konkurencijos privačiame sektoriuje, valstybės paramos reglamentavimo, netiesioginių mokesčių derinimo, nacionalinių priemonių, darančių įtaką Bendrajai rinkai, derinimo, ekonominės ir pinigų sąjungos aspektų, bendrosios komercinės politikos plėtros, specifinės pramonės politikos priemonių, fiskalinių aplinkos politikos aspektų, antidiskriminacinės priemonių, piliečių teisių taikymo ir plėtros.

Bendradarbiavimo procedūra. Tai Europos teisės aktų priėmimo tvarka, tam tikru mastu išplečianti Europos Parlamento teises priimant ES teisės aktus. Ši procedūra buvo įvesta Vieningu Europos aktu ir išplėsta Mastrichto sutartimi į daugelį sričių, kuriose reikalingas Tarybos daugumos pritarimas. Ji numato, kad galutinį sprendimą Taryba gali priimti tik po to, kai teisės akto projektą du kartus apsvarsto Europos Parlamentas. Tuo ji ir skiriasi nuo konsultavimo procedūros.
Taikant šią procedūrą Komisijos parengtas teisės akto projektas perduodamas Tarybai ir Europos Parlamentui. Per pirmą svarstymą Parlamentas pareiškia savo nuomonę, o Taryba pagal Komisijos pasiūlymą ir Parlamento nuomonę parengia bendrąją poziciją, su kuria vėl supažindinamas Parlamentas. Taip Parlamentui suteikiama teisė antrą kartą pareikšti savo nuomonę dėl patobulinto teisės akto projekto. Taryba, priimdama sprendimą dėl teisės akto patvirtinimo, gali ir neatsižvelgti į antro svarstymo metu pareikštą Parlamento nuomonę, jeigu ji teisės aktą priima ne kvalifikuota balsų dauguma, o vienbalsiai.
Europos Parlamentas antro svarstymo metu vėl gali pasiūlyti pataisą arba visai atmesti teisės akto projektą absoliučia balsų dauguma. Nors toks Parlamento pozicijos išreiškimas neturi veto teisės, jis daro didelį politinį spaudimą Komisijai ir Tarybai ir taip skatina institucijų derybas.
Tačiau esant tokiai bendradarbiavimo formai, EP vis tiek negali sutrukdyti Tarybai išleisti teisinių aktų. Taryba gali juos priimti ir be Parlamento pritarimo (vienbalsiai).
Ši procedūra taikoma priimant teisės aktus daugeliu klausimų, priskiriamų Europos Bendrijų kompetencijai. Čia patenka tokios sritys kaip transportas, antidiskriminacinės priemonės, Europos centrinio banko ir valstybių narių centrinių bankų fondai, socialinis fondas, profesinis mokymas, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda, moksliniai tyrimai, aplinkosauga, bendradarbiavimas vystymosi srityje, sveikatos apsauga ir darbų sauga. Pagal 1997 m. Pasirašytą Amsterdamo sutartį šios procedūros palaipsniui atsisakoma ir vis plačiau taikoma bendro sprendimo procedūra.

Bendro sprendimo procedūra. Ši procedūra buvo įvesta pagal 1993 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartį. Pagal šią procedūrą teisės aktai priimami jau ne tik Tarybos vardu, bet kartu dviejų institucijų – Europos Parlamento ir Tarybos vardu. Bendro sprendimo procedūros naujovė yra galimybės suteikimas Europos Parlamentui trečią kartą svarstyti teisės akto projektą. Jeigu Taryba neatsižvelgia į po antrojo svarstymo Parlamente pareikštą nuomonę dėl bendrosios pozicijos, Parlamentas balsų dauguma gali pareikšti veto Tarybos sprendimui. Nors teisės aktai priimami jau dviejų institucijų vardu, tačiau jų galimybės dar nėra lygios. Iš esmės naujoji procedūra reiškia, kad Europos Parlamentas įgijo anksčiau neturėtą veto teisę tiems teisės aktų projektams, kuriems jis iš esmės nepritaria . Siekiant išvengti panašių institucijų konfliktų ypač atidžiai rengiama antro svarstymo Parlamente nuomonė.

Teisės aktų priėmimo tvarka pagal šią procedūrą – komisija pateikia teisės akto projektą Europos Parlamentui ir Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento nuomonę dėl projekto, gali priimti sprendimą kvalifikuota balsų dauguma.

Bendro sprendimo procedūrą galima pavaizduoti, pagal siūlomą grafinį variantą Euro.pos parlamento internetiname puslapyje.
Pirmasis svarstymas.

(1) Komisija vienu metu teikia teisės akto projektą (2) Parlamentui ir (3) Tarybai.

Parlamentas priima (4) pakeitimus ir teikia juos Tarybai .

Taryba sutinka su pirmojo svarstymo Parlamente rezultatais: (5) teisės aktas priimamas.
Antrasis svarstymas.

(1) Taryba nepritaria Parlamento pakeitimams, dėl kurių šis balsavo, ir parengia (2) bendrąją poziciją

(3) Parlamentas priima bendrąją poziciją arba nepareiškia savo nuomonės: (4) teisės aktas priimamas kaip bendroji pozicija.

Parlamentas patvirtina į bendrąją poziciją neįtrauktus pakeitimus:

(5) Taryba pritaria: (6) teisės aktas priimamas.

Taryba nepritaria: turi būti sušaukiamas Taikinimo komitetas (jį sudaro 27 Parlamento ir 27 Tarybos nariai) siekiant suartinti skirtingas pozicijas.

Parlamentas absoliučia savo narių dauguma atmeta bendrąją poziciją: teisės aktas atmetamas.

Trečiasis svarstymas.

(1) Taikinimo komitetas priima (2) bendrą projektą grindžiamą bendrąja pozicija ir EP antrojo svarstymo pakeitimais.

Taryba ir (3) Parlamentas jį patvirtina: (4) teisės aktas priimamas.

Taikinimo komitetui nepavyksta priimti bendro projekto: Parlamentas gali galutinai atmesti (5) pasiūlymą.

Po Amsterdamo sutarties pagal šią procedūrą priimami sprendimai iš esmės dėl pilietybės ir piliečių galimybės laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse, laisvo darbininkų judėjimo, oro ir jūrų transporto, vidaus rinkos derinimo, muitinių bendradarbiavimo, socialinės politikos (sveikata ir saugumas, konsultacijos, lygybė ir kt.), švietimo iniciatyvinės priemonių, vartotojų apsaugos, Europos regionų plėtros fondo sprendimams įgyvendinti, tinklinės mokslo ir technologijų plėtros programos, skaidrumo, bendrų principų ir priėjimo prie dokumentų.

Pritarimo procedūra. Tai procedūra, kai Europos Parlamentas svarsto pasiūlymą vienu skaitymu ir nenumato pataisų. Ji taikoma teisiškai pagrindžiant su ES susijusius principinius konstitucinius ir politinius sprendimus. Pritarimo procedūra buvo įvesta Suvestiniu Europos aktu. Nuo 1987 m. Taryba turi teisę sudaryti tarptautinius susitarimus, asociacijos sutartis, priimti sprendimus dėl ES plėtros tik pritarus Europos Parlamentui absoliučia balsų dauguma.
Parlamento pritarimo reikalaujama sprendžiant svarbius užsienio politikos klausimus: priimant naujus narius ar sudarant susitarimus, įsteigiančius asociaciją. Įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, Parlamento pritarimas yra būtinas skiriant Europos Komisiją, sudarant Bendrijos ir vienos arba kelių valstybių susitarimus, įkuriant naujus struktūrinius fondus. EP savo nuomonę pateikia per laikotarpį, kurį numato Taryba, atsižvelgdama į skubumą. Jei per šį laikotarpį nepareiškiama nuomonė, Taryba gali veikti. EP pritarimą išreiškia absoliučia narių balsų dauguma. Taryba sprendimus priima vienbalsiai.
Amsterdamo sutartimi Europos Parlamentui buvo pastebimai sumažintas šios procedūros taikymo sričių skaičius. Pritarimo procedūrą buvo nuspresta taikyti tik priimant sprendimus dėl Struktūrinių ir Sanglaudos fondų.3.2. Biudžeto tvirtinimas
Nuo 1970 m. Biudžetas finansuojamas iš nuosavų išteklių, dėl kurių po konsultacijų su Europos Parlamentu susitarė valstybės narės.
Pasirašius 1970 m. Ir 1975 m. Liuksemburgo sutartis, įteisinusias Bendrijos nuosavus išteklius, Europos Parlamentas ir Taryba tapo dviem biudžeto valdymo įrankiais. Šios institucijos pasidalijo biudžeto valdymo galiomis.
Bendrijos sutartis suteikia Europos Parlamentui didelius įgaliojimus svarstant ir tvirtinant ES biudžetą.
Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba – tai už biudžetą atsakinga Europos Sąjungos valdžia, kuri kasmet sprendžia dėl Sąjungos išlaidų ir pajamų. Biudžetas svarstomas ir tvirtinamas nuo birželio iki gruodžio pabaigos.

Biudžetas tvirtinamas yra taip:
• Biudžeto metinio periodiškumo principas reiškia, kad biudžetas tvirtinamas vieniems metams (biudžetiniai metai prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d.).
• Komisija rengia pirminį biudžeto projektą, kurį teikia Europos Sąjungos Tarybai.
• Šiuo pagrindu Taryba sudaro biudžeto projektą, kurį perduoda Parlamentui pirmą kartą svarstyti.
• Parlamentas, atsižvelgdamas į savo politikos prioritetus, pataiso projektą ir grąžina jį Tarybai, kuri gali savo ruožtu jį pataisyti prieš vėl siųsdama Europos Parlamentui.
• Parlamentas priima arba atmeta per antrąjį svarstymą pataisytą biudžetą.
• Būtent Parlamento Pirmininkas galutinai tvirtina biudžetą.
• Vykstant šiai biudžeto tvirtinimo procedūrai, Parlamentas teikia Tarybos ir Komisijos pasiūlyto biudžeto projekto pakeitimus ir pataisas.
• Biudžetą galima vykdyti tik tada, kai Europos Parlamento Pirmininkas jį pasirašo.

Europos Parlamentas taria galutinį žodį finansiškai remiant regionus, kovojant su nedarbu, ypač jaunų žmonių ir moterų, įgyvendinant kultūrines ir švietimo programas, pavyzdžiui „Erasmus“ bei „Sokrates“, ir gali padidinti išlaidas iki suderintų su Ministrų Taryba ir Komisija ribų. Parlamentas turi didelių galių padidinti lėšas humanitarinės pagalbos ir pabėgėlių programoms. Dėl finansinės paramos žemės ūkiui Parlamentas gali teikti pasiūlymus, bet galutinį sprendimą priima Ministrų Taryba. Mažiausiai 32 parlamentarai arba bent vienas parlamentinis komitetas turi teisę siūlyti atmesti siūlomo biudžeto projektą tuo tikslu pateikdamas rašytinį paaiškinimą.
Jeigu Europos Parlamentas nesusitaria dėl išlaidų sumos, po dviejų biudžeto projekto svarstymų Parlamentas turi teisę atmesti visą biudžetą, o biudžeto svarstymo procedūra turi būti pradėta iš naujo. Parlamentas 2/3 balsų dauguma dėl rimtų priežasčių gali atmesti visą biudžeto projektą ir pareikalauti parengti naują biudžeto projektą.
1988 metais Viršūnių Tarybai pasiūlius Parlamentas, Komisija ir Taryba 1988 metų liepos mėnesį priėmė tarpintitucinį susitarimą dėl Biudžeto disciplinos gerinimo ir sudarymo procedūros. Nuo to laiko sprendimų priėmimas dėl ES biudžeto dydžio ir asignavimų yra suskirstytas į du lygius. Europos vadovų taryba aukščiausiuoju lygiu sutaria dėl planuojamos finansinės perspektyvos.
Kasmet Parlamentas pateikia Komisijos lėšų naudojimo įvertinimą prieš tai patvirtinęs, kad Komisija įvykdė biudžetą. Bendrijos metinį biudžetą privalo tvirtinti Europos Parlamentas ir Taryba pagal Komisijos pasiūlytą projektą. Komisija iki liepos 1 d. Privalo surinkti iš visų ES institucijų pasiūlymus dėl kitų metų biudžeto išlaidų ir pajamų ir iki rugsėjo 1 d. Pateikti biudžeto projektą Europos Parlamentui ir Tarybai. Taryba savo ruožtu parengia savo poziciją dėl biudžeto projekto ir iki spalio 1 d. Pateikia Europos Parlamentui.
Europos Parlamentas turi lemiamą žodį skirstant vadinamąsias neprivalomas išlaidas, kurios sudaro mažiau nei pusę visų biudžeto išlaidų ir dažniausiai skiriamos socialinei ir regioninei politikoms, tyrimams, gamtos apsaugai ir pan. Parlamentas prireikus gali šias išlaidas padidinti arba paskirstyti kitaip. Tuo tarpu svarstant privalomąsias išlaidas (žemės ūkiui), lemiamas žodis priklauso Tarybai.
Pati Europos Sąjunga nerenka jokių mokesčių. Taigi Europos. Sąjungos biudžetą sudaro keturių rūšių „nuosavi ištekliai“, kuriuos teikia valstybės narės, pasikonsultavusios su Europos Parlamentu.
Yra tokių keturių rūšių „nuosavi ištekliai“ :
• muitai (renkami taikant prekybiniams mainams su trečiosiomis šalimis bendrą muitų tarifą), sudarantys apie 10 proc. pajamų;
• žemės ūkio mokesčiai (nuo žemės ūkio produktų, importuojamų iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių), sudarantys apie 1 proc. visų pajamų;
• „PVM ištekliai“ (valstybių narių indėlis, atitinkantis sumą, gautą valstybių narių suderintoms PVM apmokestinimo bazėms pritaikius 1 proc. tarifą),
• „BNP ištekliai“ (visų valstybių narių įnašai, apskaičiuojami pagal tai, kokią Bendrijos bendrojo nacionalinio produkto (BNP) dalį jie sudaro, ir neviršijantys 1,27 proc. visų valstybių BNP), sudarantys apie 75 proc. visų išteklių.3.3. Vykdomosios valdžios kontrolė (priežiūra)
Visų valstybių parlamentų viena iš svarbiausių ir sunkiausių funkcijų yra vykdomosios valdžios priežiūra ir kontrolė. Parlamentams nelengva tai atlikti, nes vykdomoji valdžia niekus nenori būti kontroliuojama ir tam naudoja konstitucinius, institucinius ir politinius gynybos elementus. Be to, visur parlamentarai neturi tiek specialiosios informacijos ir profesinės patirties, kiek jos turi už siaurą savo veiklos barą atsakingas vykdomosios valdžios atstovas.

Europarlamentarai susiduria su specifiniais sunkumais atlikdami šią pareigą:
• Svarbiausias jų kontrolės objektas yra stebėti, ar Komisija efektyviai įgyvendina ES politiką laikydamasi ES teisės aktų. Tai ji vykdo per įvairias nacionalines agentūras. Tokios agentūros iš dalies paklusnios nacionaliniams Parlamentams.
• Europos Parlamentui tenka kontroliuoti ne tik Komisiją, bet ir Tarybą bei Viršūnių Tarybą, nes daug kur esama šių institucijų vykdomosios valdžios funkcijų elementų. Tuo tarpu nėra sutartyse numatytų realių Europos Parlamento galių kontroliuoti Tarybą, ypač Viršūnių Tarybą.

Priežiūros priemonės yra šios:
• Piliečių teisė teikti peticijas. Visi Europos Sąjungos piliečiai turi teisę teikti peticijas Parlamentui ir prašyti, kad jiems būtų atlyginta žala bet kokiu klausimu, priklausančiu Europos Sąjungos veiklos sritims. Todėl Parlamentas skiria ombudsmeną, kuris nagrinėja asmenų skundus dėl Bendrijos institucijų ar įstaigų veiklos, kad būtų rastas taikus sprendimas.
• Tyrimai. Europos Parlamentas turi teisę sudaryti tyrimo komitetus, jei valstybės narės pažeidžia arba blogai taiko Bendrijos teisę. Būtent toks komitetas buvo sudarytas, paplitus galvijų spongiforminei encefalopatijai, ir tai leido sukurti Europos veterinarijos agentūrą.
• Parlamento teisė pareikšti ieškinius Europos Bendrijų Teisingumo Teisme.
 Ieškinį dėl teisės akto, priimto taikant Bendrijos teisę, panaikinimo.
 Ieškinį dėl neveiklumo Komisijai ar Europos Sąjungos Tarybai, jei jos nevykdo savo pareigų.
• Finansinė priežiūra
 Europos Parlamentas turi teisę atlikti ekonomikos ir pinigų priežiūrą.
 Pirmininkas, Pirmininko pavaduotojai ir Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nariai privalo gauti Parlamento pritarimą, kad Taryba juos paskirtų.
 Plenarinės sesijos metu Europos Centrinio Banko pirmininkas teikia Europos Parlamentui metinį pranešimą.

Parlamentas atlieka kitų ES institucijų (Europos Komisijos, Tarybos, Viršūnių Tarybos) bei vykdomosios politikos (bendros užsienio ir saugumo politikos, bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikaluose) demokratinės priežiūros ir kontrolės funkciją.
Europos Parlamentas turi daug mažiau galimybių kontroliuoti Tarybą, nes ši institucija sudaryta iš nacionalinių ministrų, pavaldžių savo nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams. Be to, Tarybos sudėtis dažnai keičiasi keičiantis nacionalinėms vyriausybėms.
Vadovų taryba dar mažiau gali būti Parlamento kontroliuojama, nes tai yra tarpvyriausybinė instituvija, veikianti už ES sutarties ribų. Viršūnių Taryba renkasi tik 4 – 6 dienas per metus, kad numatytų ateities politikų veiklos gaires ir aptartų kitus principinius politinius klausimus. Parlamento pirmininkui suteikta galimybė kreiptis į Vadovų tarybos narius ir išsakyti Parlamento nuomonę dėl politikos aktualijų.
Europos Parlamentas turi teisę reikalauti iš Komisijos teisės aktų projektų, kurie reikalingi Konstitucijoje numatytiems siekiams įgyvendinti. Jeigu Komisija atsisako tai daryti, ji privalo Europos Parlamentui pateikti tokio atsisakymo priežastis.
Europos Parlamentas turi teisę, kai to pageidauja ¼ parlamentarų, įsteigti laikiną tyrimo komitetą bet kurios ES institucijos arba įstaigos blogam administravimui tirti, jeigu dėl to nevyksta teisminis tyrimas. Toks tyrimo komitetas nutraukia savo veiklą, kai tuo klausimu parengia ataskaitą.
Kiekvieną dieną Parlamentas vykdo priežiūrą nagrinėdamas daugybę mėnesinių ir metinių ataskaitų, kurias Komisija privalo jam pateikti.
Europos Parlamentas ir. Europos Sąjungos Taryba dirba kartu užsienio ir saugumo politikos bei teismų bendradarbiavimo srityse ir sprendžiant kitus abi institucijas dominančius klausimus, pavyzdžiui, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politikos, kovos su narkomanija, sukčiavimu ir tarptautiniu nusikalstamumu klausimus bei aspektus, kuriais Europos Sąjungos Taryboje pirmininkaujanti valstybė narė privalo nuolatos informuoti Europos Parlamentą.
Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba dirba kartu užsienio ir saugumo politikos bei teismų bendradarbiavimo srityse ir sprendžiant kitus abi institucijas dominančius klausimus, pavyzdžiui, prieglobsčio teikimo ir imigracijos politikos, kovos su narkomanija, sukčiavimu ir tarptautiniu nusikalstamumu klausimus bei aspektus.
Kitos demokratinės priežiūros priemonės, kuriomis gali naudotis Europos Parlamentas, yra piliečių skundų nagrinėjimas ir laikinieji skundų nagrinėjimo komitetai.
ES sutartimi buvo suteikti Europos Parlamentui įgaliojimai steigti laikinas tyrimo komisijas tariamiems pažeidimams ar piktnaudžiavimams Bendrijos teisės įgyviendinimo procese nagrinėti. Gali būti tiriami ne tik Europos Bendrijų institucijų, bet ir valstybių narių, valstybinių įstaigų, taip pat valstybių narių fizinių bei juridinių asmenų veiksmai.

Santrauka – Parlamentas turi teisės aktų leidimo galią, vykdo demokratinę kontrolę ir tvirtina ES biudžetą.
Priimant ES teisės aktus taikomos konsultavimo, bendradarbiavimo, bendro sprendimo, pritarimo procedūros, iš kurių dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra.
Europos Parlamentas atlieka ir biudžeto kontrolės funkciją. Tuo tikslu yra įsteigtas Biudžeto kontrolės parlamentinis komitetas, kuris nuolat stebi, ar tinkamai naudojamos bendro biudžeto lėšos. Šis komitetas kruopščiai kontroliuoja lėšų valdymą, nuolat tobulina sukčiavimo prevencijos, atskleidimo ir kovos su juo priemones, vertina gautus Bendrijos finansinės paramos rezultatus.
Parlamentas vykdydamo kitų Europos Sąjungos institucijų demokratinę kontrolę arba priežiūrą. Parlamentas kontroliuoja Komisiją reguliariai svarstydamas jos atsiųstas ataskaitas (bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo, Bendrijos teisės taikymo ataskaitas ir pan.). Parlamentas stebi ir Tarybos darbą: EP nariai reguliariai raštu ir žodžiu teikia Tarybai paklausimus, o Tarybos pirmininkas lankosi plenarinėse sesijose ir dalyvauja svarbiuose debatuose. Demokratinę kontrolę Parlamentas taip pat vykdo nagrinėdamas piliečių peticijas ir steigdamas laikinuosius tyrimo komitetus.IŠVADOS
1. Apžvelgus visą turėtą literatūrą, galima daryti išvadą, jog Europos Parlamentas yra viena iš pagrindinių ir svarbiausių Europos Sąjungos institucijų. Taip pat vienintelė tokia institucija, kurios narius Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai renka demokratiškai visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Europos Parlamentas atstovauja visų Europos Sąjungos valstybių narių gyventojams.
2. Europos Parlamentas priima įvairius įstatymus (direktyvas, reglamentus ir kt.), kurie turi įtakos kiekvienos valstybės narės gyventojui.
3. Europos Parlamentą sudaro politinės frakcijos, komitetai, delegacijos, generalinis sekretoriatas, biuras. Visa ši struktūra yra neatsiejama viena nuo kitos priimant įvairius sprendimus, posėdžiaujant plenarinėse sesijose, rengiant įvairius projektus ir atliekant kitas funkcijas.
4. Europos Parlamentas atlieka tris labai svarbias visai Europos Sąjungai ir jos valstybių narių piliečiams funkcijas. Europos Parlamentas dalyvauja priimant teisės aktus, tvirtinant Europos Sąjungos biudžetą ir atliekant kitų institucijų demokratinę kontrolę.
5. Europos Parlamentui, kaip ir Europos Sąjungos Tarybai, yra suteikti įgaliojimai, t.y. teisė, leisti įstatymus (direktyvas, reglamentus, sprendimus), kuriais vadovaujasi Europos Sąjungos valstybės narės. Europos Parlamento dalyvavimas įstatymų leidimo procese, padeda užtikrinti demokratinį priimamų įstatymų tekstų teisėtumą, kadangi jis atstovauja visų Europos Sąjungos piliečių interesams.
6. Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai tenka pagrindinis vaidmuo sudarant biudžetą, todėl Parlamentas gali reguliuoti Europos Sąjungos išlaidas. Jis patvirtina ir galutinį Europos Sąjungos biudžetą.
7. Parlamentas vykdo demokratinę Europos Komisijos darbo priežiūrą, tvirtina skiriamų Komisijos narių kandidatūras ir turi teisę Europos Komisiją atstatydinti. Be to, Europos Parlamentas užsiima politine visų kitų Europos Sąjungos institucijų priežiūra.
8. Taigi Europos Parlamento vaidmuo kaip vienos iš pagrindinių Europos Sąjungos institucijų yra labai svarbus, nes tai vienintelė institucija, kuri atstovauja Europos Sąjungos piliečiams ir jų interesams.

LITERATŪRA

1. Allan Tatham. Europos Sąjungos teisė. – Vilnius, 1999.
2. Europos Konvento paruoštas Konstitucijos Europai projektas. Informacija piliečiui. (2004). – Liuksemburgas.
3. Europos Parlamentas. Parengė Europos Parlamento informacijos ir ryšių su visuomene generalinis direktoriatas. – Vilnius
4. Europos Sąjunga: institucinė sąranga ir politikos aktalijos. Europos Integracijos studijų centras. – 2000, Vilnius
5. Europos Sąjungos institucijos ir organizacijos http://europa.eu/institutions/inst/parliament/index_lt.htm
6. Junevičius A. Europos Sąjunga. Istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. – Kaunas, 1999.
7. Keičiasi Europos Parlamento sudėtis bei lyderiai
http://www.europarl.europa.eu/news/expert/infopress_page/008-1928-015-01-03-901-20070112IPR01903-15-01-2007-2007-false/default_lt.htm
8. Paulikas V. Europos Sąjungos institucijos ir valdymas. – Vilnius, 2004.
9. Simon Hix. Europos Sąjungos politinė sistema. – 2006, Vilnius.
10. Tarptautinės organizacijos / Žalimas D., Žaltauskienė – Žalimienė S., Petrauskas Z. ir kt. – Vilnius: Justitia, 2001.
11. Vitkus G. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. – 2002, Vilnius
12. http://www.eic.lrs.lt
13. http://www.europarl.europa.eu/parliament
14. http://www.europafederalisterna.se/oneseat/?view=facts〈=lt
15. http://www.euro.lt/lt/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/europos-sajunga/europos-parlamentas/

Leave a Comment