EUROPOS PARLAMENTAS IR VALSTYBIŲ NACIONALINIAI PARLAMENTAIreferatas
Atliko:
Šiauliai, 2004
PLANAS
1. Įvadas 32. Europos Sąjungos institucijos 43. Europos parlamentas: 7 3.1. Funkcijos ir tikslai 7 3.2. Sudėtis 10 3.3. Sprendimų priėmimas 124. Europos parlamento ir nacionalinių parlamentų veiklos skirtumai 165. Išvados 196. Literatūros sąrašas 20
ĮVADAS
Kaip pažymėta 1957 m. Romos sutartyje, Europos Parlamentas atstovauja į Europos Bendriją susijungusių valstybių tautoms. Apie 375 milijonai Europos piliečių iš 15 šalių dalyvauja Europos integracijos procese per savo 626 atstovus Europos Parlamente.Pirmą kartą tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą buvo surengti 1979 metų birželio mėnesį, t.y. praėjus tik 34 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kadaise karo išskirtos Europos tautos susirinko prie balsavimo urnų, kad išrinktų vieno bendro parlamento narius. Europiečiai negalėjo sugalvoti geresnio susitaikymo simbolio.Europos Parlamento, kuris įteisinamas tiesioginiais visuotiniais rinkimais ir renkamas kas penkis metus, įtaka ir galia nuolat augo daugelio sutarčių pagrindu. Šios sutartys, o ypač 1992 metais Mastrichto sutartis bei 1997 metų Amsterdamo sutartis, Europos Parlamentą, kuris buvo tik patariamoji asamblėja, pavertė įstatymus leidžiančiu parlamentu, turinčiu tokius pačius įgaliojimus kaip ir nacionaliniai parlamentai.Šiame namų darbe kaip tik ir nagrinėjami Europos Parlamento darbo veiklos ypatumai, pateikiami palyginimai su nacionaliniais parlamentais. Darbe taip pat apžvelgiama Europos Sąjungos institucijų visuma ir jų hierarchija, kurioje egzistuoja ir funkcionuoja Europos Parlamentas, nagrinėjamos europarlamento funkcijos, esmė, sudedamosios dalys, lyginama tai su nacionaliniais parlamentais.
EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS
Ištisus amžius tautos ir valstybės ėmėsi ginklo ir kariavo, siekdamos iškovoti Europos žemyno valdymą. Dėl smukdančių dviejų kruvinų karų pasekmių ir Europos padėties pasaulyje susilpnėjimo išaugo supratimas, kad tik taika ir suderinti veiksmai leis įgyvendinti svajonę apie stiprią, vieningą Europą. Siekiant kartą ir visiems laikams sunaikinti praeities blogybes, pradžiai buvo sukurta Anglies ir plieno bendrija. Vėliau buvo prijungtos kitos ūkio šakos, tokios kaip žemės ūkis. Galiausiai buvo sukurta tikra vieninga rinka prekėms, asmenims, paslaugoms ir kapitalui, o 1999 m. dar įsteigta ir vieninga valiuta. Nuo 2002 m. sausio 1 d. euras taps kasdiene realybe 300 milijonų Europos piliečių.
Taip pamažu atsirado Europos Sąjunga. Iš pradžių ji buvo labiau pagrįsta ekonominiu ir techniniu bendradarbiavimu. Prieš 20 metų, kai įvyko pirmieji tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą, buvo stipriai įtvirtintas Bendrijos demokratinis teisėtumas, kuris iki to reiškėsi tik per Tarybą. Per pastaruosius 10 metų pradėta kurti politinę sąjungą, ir buvo įsteigtas bendradarbiavimas socialinės politikos, užimtumo, prieglobsčio, imigracijos, policijos, teisingumo, užsienio reikalų ir bendrosios saugumo bei gynybos politikos klausimais. Europos Sąjunga – sėkmingos iniciatyvos pavyzdys. Jau daugiau nei pusę amžiaus Europoje vyrauja taika. Sąjunga, stovinti vienoje gretoje su Šiaurės Amerika ir Japonija, yra viena iš trijų labiausiai klestinčių pasaulio dalių. Be to, savitarpio solidarumo ir naudos, gautos iš ekonominės raidos, teisingo paskirstymo dėka, gyvenimo lygis Sąjungos silpnesniuose regionuose milžiniškai pakilo, ir tie regionai išnaudojo savo naudai tą nepalankią padėtį, kurioje jie buvo. Europa vienu metu susiduria su dviem vienodo lygio išbandymais: vienu viduje, kitu už sienų. Sąjungos viduje Europos institucijas reikia priartinti prie piliečių. Piliečiai, be abejo, remia plačiuosius Sąjungos tikslus, tačiau jie ne visada mato ryšį tarp tų tikslų ir kasdieninių Sąjungos veiksmų. Jie nori aiškaus supratimo dėl aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir maisto saugos klausimų, trumpiau sakant, visų tarptautinių klausimų, kuriuos jie instinktyviai supranta, ir kurie gali būti išspręsti tik dirbant kartu. Taip pat kaip jie nori matyti aktyviau veikiančią Europą užsienio, saugumo ir gynybos srityse, kitaip sakant, jie nori matyti labiau ir geriau koordinuotus veiksmus sprendžiant sudėtingas situacijas Europoje, aplink ją ir likusioje pasaulio dalyje. Tuo pačiu metu piliečiai taip pat jaučia, kad Sąjunga elgiasi per daug biurokratiškai eilėje kitų sričių. Koordinuojant ekonominę, finansinę ir fiskalinę aplinką, pagrindiniu klausimu turi ir toliau likti sklandus vidaus rinkos ir bendros valiutos funkcionavimas, nekeliant grėsmės šalių narių individualumui. Nacionaliniai ir regioniniai skirtumai dažnai kyla iš istorijos ir tradicijų. Jie gali ir praturtinti. Kitaip sakant, piliečių “gero valdymo” supratimas atveria naujas galimybes ir nesukuria tolesnės skiriamosios linijos. Jie tikisi daugiau rezultatų ir geresnės reakcijos į praktines problemas, o ne Europos supervalstybės ar Europos institucijų, besikišančių į kiekvieną gyvenimo sritį.Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra: Europos komisija, kuri prižiūri Europos Sąjungos šalių tarpusavio sutarčių vykdymą, turi teisę inicijuoti ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę, tvarko biudžetą ir struktūrinius fondus, yra politikos vykdomasis organas; Ministrų Taryba, kurioje atstovaujamos Europos Sąjungos valstybes – nares valstybes, vyriausybės vadovų (ES Taryba) ir ministrų (Ministrų Taryba) lygiu; joje priimami politiniai sprendimai, ji skelbia įstatymus, koordinuoja tarpvyriausybinį bendradarbiavimą; kiekviena šalis paeiliui pirmininkauja Taryboje po šešis mėnesius. Ministrų Taryba jungia visas Tarybas, kurios priima sprendimus savo kompetencijos srityse. Tarybas sudaro valstybių – narių atitinkamų sričių ministrai. Pavyzdžiui, sprendimus dėl aplinkos užterštumo sumažinimo priima Aplinkosaugos Taryba, sudaryta iš aplinkosaugos ministrų, sprendimai dėl mokesčių priimami Ekonomikos ir Finansų Taryboje (ES žargonu vadiname EcoFin), kurią sudaro finansų ministrai. Ministrų Taryba skelbia norminius dokumentus, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymais ir atsižvelgdama į Europos parlamento nuomonę. Ji taip pat sudaro sutartis su kitomis šalimis, nors gali įgalioti ir Komisiją vesti derybas dėl sutarčių sudarymo. Tarybai pirmininkauja tos šalies, kuri tuo metu prezidentauja Europos Bendrijoje, ministras. Kiekviena valstybė narė prezidentauja šešis mėnesius (nuo sausio iki birželio arba nuo liepos iki gruodžio). Nuo 1996 m. liepos 1 d. yra taikomas rotacijos principas – valstybės narės pirmininkauja po šešis mėnesius tokia eilės tvarka: Airija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija, Suomija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Belgija, Ispanija, Danija, Graikija ir Italija.Europos Parlamentas- tiesiogiai renkamas ES valstybių piliečių nuo 1979 metų, atstovauja Bendrijos žmonėms, prisideda prie Europos Bendrijos įstatymų leidimo ir biudžeto sudarymo; stebi Komisijos ir Tarybos veiklą.Atsižvelgiant į įstatymų pobūdį, Europos Parlamentas turi teisę patarti, teisę siūlyti pakeitimus siūlomuose įstatymuose, juos atmesti, teisę savo iniciatyva ruošti raportus.Europos Teismas, kurį sudaro 13 teisėjų bei pastariesiems talkinantys 6 generaliniai advokatai, kurie prižiūri kaip laikomasi Europos Bendrijos teisės; Komitetai, iš kurių svarbesnieji yra Ekonominis ir socialinis komitetas bei Regionų komitetas. Europos komisijaEuropos Komisiją sudaro 20 Komisijos narių ir 24 Generaliniai direktoratai, kuriuose dirba apie 17 000 pareigūnų. Komisiją sudaro po 2 atstovus iš kiekvienos didesnės valstybės – narės (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės) ir po 1 atstovą iš kitų 10 – narių. Komisijos narius skiria valstybių- narės penkeriems metams. Jam padeda patarėjų komanda, vadinama kabinetu. Europos Sąjungos Taryba Sudėtis: kiekvienai iš 15 valstybių narių atstovaujantys ministrai, atsakingi už svarstomą klausimą.EUROPOS PARLAMENTAS
Europos Parlamentas yra viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas yra atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesus. 626 vietų visų 15 valstybių narių piliečių išrenkamas Parlamentas atlieka demokratinę visos Europos Sąjungos veiklos kontrolę.”Piliečių advokatas”, “keliaujantis cirkas”, ”idėjų mugė”, “dramblių kapinės”, ”perspektyvių politikų kalykla” – tai epitetai, skirti vienai Europos Sąjungos institucijai – Europos Parlamentui.
FUNKCIJOS IR TIKSLAI
Kaip ir visi parlamentai, Europos Parlamentas turi tris pagrindines galias:– įstatymų leidyba: 1957 metų Romos sutartis suteikė Parlamentui tik patariamąjį vaidmenį; Komisija siūlydavo, o Ministrų Taryba priimdavo teisės aktus. Vėlesnės sutartys padidino Europos Parlamento įtaką. Dabar Europos Parlamentas gali keisti ir net tvirtinti daugelio sričių teisės aktus – taigi jis dalijasi sprendimų priėmimo teise su Taryba. Įstatymų leidyba įgyvendinama pagal keturias skirtingas procedūras atsižvelgiant, į teisės akto turinį: egzistuoja konsultacijos, pritarimo, bendradarbiavimo ir bendro sprendimo procedūros. Paskutiniąją procedūrą išplėtė ir supaprastino Amsterdamo sutartis. Ši procedūra taikoma daugelyje sričių, tarp jų ir kultūroje, ir tokiais atvejais priimant teisės aktus Parlamento ir Tarybos galios susilygina. Įstatymų projektus rengia Generaliniai direktoratai, kuruojami Komisijos narių ir jo kabineto. Generaliniai direktoratai derina dokumentų tekstus tarpusavyje. Dokumentai politiniu lygmeniu aptariami Komisijos narių kabinetų, vėliau Komisijos nariai balsuoja dėl jo ir oficialiai teikia Tarybai ir Parlamentui
– biudžetas: Europos Parlamentas tvirtina ir kontroliuoja biudžetą. Nuo 1970 m. biudžetas finansuojamas iš nuosavų išteklių, dėl kurių po konsultacijų su Europos Parlamentu susitarė valstybės narės. Šiuo metu lėšos yra ribojamos iki 1,27% bendrojo nacionalinio produkto. Šiuo metu nuosavus išteklius sudaro: 1. Sąjungos pasienyje surinkti muitų mokesčiai; 2. importo mokesčiai, taikomi žemės ūkio produktams, įvežamiems iš valstybių, nesančių narėmis; 3. 1% PVM nuo parduotų prekių ir paslaugų Sąjungos teritorijoje; “ketvirtasis šaltinis”, apskaičiuojamas atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės turtingumą (jos bendrąjį nacionalinį produktą). Parlamentas yra viena iš dviejų biudžetinės valdžios šakų, tvirtinančių Bendrijos biudžetą (kita šaka yra Europos Taryba); Komisijos parengto išankstinio biudžeto projekto pagrindu Europos Sąjungos Taryba sudaro projektą ir pateikia jį Europos Parlamentui pirmajam svarstymui. Europos Parlamento biudžeto komitetas ir atskiros specializuotos komisijos svarsto biudžeto projektą ir rengia keitimų siūlymus (dėl privalomų išlaidų- daugiausia žemės ūkio srityje ir dėl išlaidų, skirtų tarptautinių susitarimų su trečiosiomis šalimis vykdymui) ir papildymui (dėl visų kitų išlaidų).kiekvienais metais Europos Parlamentas priima ES biudžetą. Jis taip pat gali atmesti viso biudžeto projektą. Biudžetinė procedūra leidžia Parlamentui teikti pataisas Europos Komisijos siūlymams ir šalių narių pozicijai, patvirtintai Tarybos. Taryba gali pati nuspręsti dėl išlaidų žemės ūkiui ir išlaidų, atsirandančių pagal tarptautinius susitarimus (vadinamosios privalomosios išlaidos). Tuo tarpu vadinamąsias neprivalomąsias išlaidas (institucijų veiklos ir Europos Sąjungos biudžeto operacines išlaidas, pvz., kreditus kultūrai, švietimui, regionų fondams ir t.t.) nustato Europos Parlamentas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Taryba.Po 1970 m. ir 1975 m. Liuksemburgo sutarčių, įteisinusių Bendrijos nuosavus išteklius, pasirašymo Europos Parlamentas ir Taryba tapo dviem biudžeto valdymo įrankiais, kitaip sakant, šios institucijos pasidalijo biudžeto valdymo galią.Parlamentas taria galutinį žodį finansiškai remiant regionus (Europos regioninės plėtros fondas), kovojant su nedarbu, ypač jaunų žmonių ir moterų (Europos socialinis fondas), įgyvendinant kultūrines ir švietimo programas, tokias kaip “Erasmus” bei “Socrates”, ir gali padidinti išlaidas iki suderintų su Taryba ir Komisija ribų. Parlamentas naudojasi savo galiomis didindamas lėšas, skiriamas humanitarinės pagalbos ir pabėgėlių programoms. Finansinės paramos žemės ūkiui srityje Parlamentas gali siūlyti pataisas, tačiau galutinį sprendimą priima Taryba.Jeigu Parlamentas ir Taryba nesusitaria dėl išlaidų sumos po dviejų biudžeto projekto svarstymų nuo gegužės iki gruodžio mėnesio, Parlamentas turi teisę atmesti visą biudžetą, o procedūra turi būti pradedama iš naujo. Biudžetas įsigalioja tik po to, kai jį pasirašo Europos Parlamento Pirmininkas.Priėmęs biudžetą, Parlamentas per Biudžeto kontrolės komitetą taip pat stebi, ar tinkamai naudojamos bendro biudžeto lėšos. Tai reiškia, kad jis kruopščiai kontroliuoja lėšų valdymą, nuolat tobulina sukčiavimo prevencijos, atskleidimo ir kovos su juo priemones, įvertina gautus Bendrijos finansinės paramos rezultatus. Kasmet Parlamentas pateikia Komisijos lėšų panaudojimo įvertinimą prieš patvirtindamas, kad ji įvykdė biudžetą. 1999 m. Parlamentas atsisakė patvirtinti, kad Komisija įvykdė 1996 metų biudžetą dėl netinkamo valdymo ir skaidrumo stokos.– vykdomosios valdžios kontrolė: Parlamentas kontroliuoja politinę vykdomąją valdžią, kurią sudaro Komisija ir Ministrų Taryba. Jo vaidmuo yra svarbus kas penkeri metai skiriant Komisijos narius ir jos pirmininką. Europos Parlamento nariai taip pat gali pateikti Komisijai klausimus žodžiu ir raštu; komisarai reguliariai atsiskaito Parlamento nariams „klausimų valandos“ metu. Europos Parlamentas gali atstatydinti Komisiją, išreikšdamas jai nepasitikėjimą.Vykdomosios valdžios kontrolė vykdoma per šias Europos Parlamento teises:• skirti Komisijos pirmininką ir jo narius, tvirtinti Komisijos sudėtį, reikšti nepasitikėjimą ir net atstatydinti Komisiją. • pirmininkavimo pradžioje išklausyti ir susipažinti su Tarybos pirmininko parengta savo šalies programa, o pirmininkavimo pabaigoje- ataskaitą už pasiektus rezultatus. • pristatyti kiekvieno Europos viršūnių tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento poziciją pagrindiniais svarstytinais klausimais (pristato Europos Parlamento Pirmininkas); • gauti Europos viršūnių tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės ataskaitą apie prezidentavimą bei metinius pasiekimus; • svarstyti užsienio politikos ir saugumo klausimus Parlamento užsienio reikalų, saugumo ir gynybos politikos komitete; • kartu su Europos viršūnių tarybai pirmininkaujančia šalimi reguliariai aptarti bendrą užsienio ir saugumo politikos esmines problemas bei pagrindines kryptis. • gauti iš Tarybos informaciją, susijusią su bendradarbiavimu teisingumo bei vidaus reikalų srityse, teikti Tarybai savo rekomendacijas, aptarti šiose srityse pasiektus rezultatus. • Plėtoti bendradarbiavimą su Afrikos, Karibų bei Ramiojo vandenyno (ACP) šalimis. Pradėdamas pirmininkauti Tarybos pirmininkas pristato Parlamentui pirmininkavimo programą, o užbaigdamas atsiskaito už pasiektus rezultatus. Ministrai dalyvauja plenariniuose posėdžiuose, „klausimų valandose“ ir svarbiuose svarstymuose; jie taip pat turi atsakyti į klausimus raštu.Europos Parlamento plenarinės sesijos vyksta vieną savaitę kiekvieną mėnesį Strasbūre. Tarp kiekvienos mėnesio sesijos viena savaitė skirta politinių frakcijų susitikimams, o dvi savaitės – nuolatinių komitetų posėdžiams Briuselyje. Visi Europos Parlamento nariai dirba kuriame nors iš 20 komitetų (tarp jų ir Kultūros, Jaunimo, Švietimo, Žiniasklaidos ir Sporto komitetuose).Anksčiau Europos Parlamentas vaidino labiau patarėjo vaidmenį nei įstatymų leidėjo. Iki 1978 metų, kai buvo priimtas Suvestinis Europos aktas, Europos Parlamentas teturėjo teisę konsultuoti, o Taryba galėjo ignoruoti jo nuomonę. Europos Parlamentas galėjo atmesti biudžeto projektą arba kai kuriose srityse daryti jame pataisas.Sukūrus Bendrąją Rinką bei padarius pakitimus Europos Bendrijos sutartyse, Europos Parlamento galios išsiplėtė. Išaugo bendradarbiavimo procedūros poreikis. Remiantis šia procedūra, Europos Parlamentui absoliučia balsų dauguma antru skaitymu atmetus pateiktą projektą, Taryba gali priimti nutarimą dėl minėto projekto tik vienbalsiu sprendimu.1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos steigimo (Mastrichto) sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:1. Kartu su Taryba leisti kai kuriuos Bendrosios Rinkos įstatymus. Europos Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus; 2. Europos Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse; 3. Europos Parlamentas gali sudaryti laikinus tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę; 4. Europos Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgaliotą priimti skundus dėl Europos Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Europos Parlamentui. Europos Parlamentas turi teisę reikalauti ir keisti tam tikrus išlaidų punktus; teisę atmesti Bendrijos biudžetą ir kt. Europos Parlamentas turi teisę teikti klausimus Tarybai ir Komisijai bei stebėti jų darbą; teisę atleisti Komisiją iš pareigų, jeigu už tai balsuoja 2/3 Parlamento narių; teisę apskųsti Komisiją ar Ministrų Tarybą Europos Teismui už neveiklumą.Parlamentui suteiktas svarbus vaidmuo Europos Centrinio Banko (ECB), kaip EPS dalies, atžvilgiu..Bankui suteikta visiška nepriklausomybė priimant sprendimus, susijusius su pinigų politika. Jis vienintelis gali nustatyti trumpalaikes palūkanų normas ir naudoti kitus piniginius instrumentus euro stabilumo palaikymui.Tačiau ECB veiksmų nepriklausomybei atsvara yra jo atskaitomybė Europos Parlamentui. Parlamento procedūros taisyklės aiškiai apibrėžia jo vaidmenį skiriant ECB prezidentą, viceprezidentą ir kitus Valdybos narius. Po svarstymų komitetuose Parlamentas turi patvirtinti kandidatus, ir tik tada juos gali skirti Taryba.SUDĖTIS
Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje demokratiškai ir tiesiogiai piliečių išrinktas įvairių šalių atstovus buriantis parlamentas. Jo nariai, tiesiogiai bendraudami su rinkėjais, yra tarpininkai tarp piliečių ir Europos Sąjungos institucijų. Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta jo plenarinės sesijos. Dvi savaites per mėnesį parlamentiniai komitetai posėdžiauja Briuselyje, savaitė skiriama darbui politinėse frakcijose, ketvirtoji savaitė- plenarinėms sesijoms Strasbūre. Plenarinės parlamento sesijos vyksta ir Briuselyje. Centrinis parlamento sekretoriatas įsikūręs Liuksemburge.
Europos Parlamento posėdžiai vyksta vienuolika oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų. Europos Parlamentui vadovauja Parlamento biuras, kurį sudaro pirmininkas ir 14 jo pavaduotojų. Nuo 1999 m. liepos 20 d. Europos Parlamentui vadovauja Nicole Fontaine. Į biurą įeina penki patariamąjį balsą turintys kvestoriai, kuriems pavesta tvarkyti visus tiesiogiai su deputatais susijusius administracinius ir finansinius klausimus. Biuro nariai renkami dviem su puse metų.Parlamento pirmininkas ir politinių frakcijų pirmininkai susitinka pirmininkų konferencijoje, kurios kompetencijai priklauso parlamento darbo organizavimo klausimai ir sesijų dienotvarkės rengimas.Europos Parlamentas turi 20 nuolatinių komitetų, kuruojančių atskiras sritis:• užsienio reikalų, saugumo bei gynybos politikos komitetas; • žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas; • biudžeto komitetas; • ekonomikos, monetarinės ir pramonės politikos komitetas; • mokslo tyrimo, technologijų vystymo bei energetikos komitetas; • ekonominių ryšių su užsieniu komitetas; • piliečių užimtumo bei socialinių reikalų komitetas; • regioninės politikos komitetas; • transporto ir turizmo komitetas; • aplinkos apsaugos, sveikatos ir vartotojų gynimo komitetas; • kultūros, jaunimo, švietimo bei žiniasklaidos komitetas; • plėtros ir bendradarbiavimo komitetas; • viešosios laisvės ir vidaus reikalų komitetas; • institucijų komitetas; • biudžeto kontrolės komitetas; • žvejybos komitetas; • reglamentų, įgaliojimų bei imuniteto kontrolės komitetas; • moterų teisių komitetas; • peticijų komitetas. Europos Parlamentas gali sudaryti pakomitečius, laikinas komisijas specifinėms problemoms spręsti arba tyrimo komisijas.Ryšiams su Asociacijos sutartį pasirašiusiomis valstybėmis palaiko Jungtiniai parlamentiniai komitetai, o su kitų valstybių parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis- tarpparlamentinės delegacijos.Europos Parlamento nariai nuo 1979 metų renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais penkerių metų laikotarpiui. EP sudaro 626 nariai. Deleguojamų parlamentarų skaičius nuo kiekvienos valstybės-narės paskirstytas remiantis proporciniu principu, t.y. atsižvelgiant į valstybės-narės gyventojų skaičių:Belgija 25Didžioji Britanija 86Danija 16Vokietija 99Graikija 25Ispanija 64Prancūzija 87Airija 15Italija 87Liuksemburgas 6Olandija 31Austrija 21Portugalija 25Suomija 16Švedija 22Europos Parlamentą sudaro 626 deputatai (tarp jų 87 – iš Prancūzijos), kuriuos penkeriems metams tiesiogiai renka Europos Sąjungos šalių piliečiai. Šiuo metu Parlamentui pirmininkauja Pat Cox. Parlamento būstinė yra Strasbūre, ten vyksta plenariniai posėdžiai, tačiau didelė darbo dalis atliekama Briuselyje. Europos Parlamento nariai renkami per tiesioginius visuotinius rinkimus pagal proporcinio atstovavimo sistemą regioniniu (pavyzdžiui, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Belgijoje), nacionaliniu (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Danijoje, Liuksemburge ir kitose šalyse) pagrindu arba pagal mišrią sistemą (Vokietijoje).
SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS
Sprendimų priėmimas terminas, apibūdinantis Europos Bendrijų teisės aktų ir kitokių nutarimų priėmimo tvarką. Šią tvarką nustato Europos Bendrijų steigimo sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga yra labai plataus profilio organizacija, priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Iš esmės visus ES priimamus sprendimus galima taip suskirstyti:1. principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai; 2. sprendimai dėl teisės aktų priėmimo; 3. bendrosios prekybos politikos sprendimai; 4. bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai; 5. sprendimai teisingumo ir vidaus reikalų srityse; 6. sprendimai dėl biudžeto; 7. administraciniai sprendimai.Principiniai politiniai ir konstituciniai sprendimai siejasi su esamų Bendrijų steigimo sutarčių pakeitimais, naujų sutarčių tarp ES valstybių sudarymu, naujų valstybių priėmimu į ES, naujų integracinių projektų (pvz., vieningos rinkos programos, ekonominės ir pinigų sąjungos, naujų valstybių priėmimo strategijos ir kt.) įgyvendinimu ir visais kitais reikalais, ypač svarbiais Europos Sąjungai. Principinius politinius ir konstitucinius sprendimus paprastai priima ES valstybių lyderiai, susirinkę į Europos viršūnių tarybą. Paprastai (su retomis išimtimis) Europos viršūnių taryboje nebalsuojama ir visi sprendimai priimami bendru sutarimu. Tačiau nors Europos viršūnių tarybos sprendimai yra principiniai politiniai, jie neįgyja teisės aktų pavidalo, todėl juos toliau teisiškai įforminti ir įgyvendinti pavedama kitoms ES institucijoms – Tarybai ir Komisijai, kurios pasirūpina atitinkamų teisės aktų priėmimu ar kitokiais reikalingais administraciniais veiksmais.Prie dalies principinių politinių ir konstitucinių sprendimų teisinio įforminimo (pvz., sprendimo dėl naujų valstybių priėmimo į ES ar tarptautinių sutarčių sudarymo ES vardu) prisideda ir Europos Parlamentas. Tiesą sakant, be Europos Parlamento pritarimo tokių sprendimų netgi negalima teisiškai įforminti. Todėl apskritai Europos Parlamente sprendžiant principinius konstitucinius ir politinius klausimus turi didelę svarbą, nes be jo sutikimo tokių sprendimų priimti nebegalima. Modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje vadinamąją Europos Parlamento pritarimo procedūrą yra numatyta dar labiau išplėsti. Joje nustatyta, kad Europos Parlamento pritarimo reikės norint įvesti sankcijas ir jas taikyti savo įsipareigojimų nevykdančiai valstybei narei.
Tuo tarpu pagrindinė institucija, kuri priima sprendimus dėl teisės aktų (reglamentų, direktyvų, sprendimų), yra iš ES valstybių įgaliotųjų atstovų, t. y. ministrų, sudaryta ES Taryba. Taryba priklausomai nuo sprendžiamo klausimo turinio galutinį sprendimą turi priimti arba vieningai, arba, jeigu tai numatyta Bendrijų steigimo sutartyse, kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iki teisės akto projekto perdavimo Tarybai, kad ji priimtų galutinį sprendimą, pačiame projekto parengimo ir svarstymo darbe dalyvauja ir kitos ES institucijos- Komisija ir Europos Parlamentas, taip pat Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas. Komisijai šiame procese priklauso teisės akto inicijavimo ir jo projekto parengimo teisė, tuo tarpu kitos institucijos priimant sprendimus paprastai pareiškia savo nuomonę bei konsultuoja Komisiją ir Tarybą. Tačiau Taryba, nors ir privalo susipažinti su konsultuojančių institucijų nuomone, nebūtinai turi į ją atsižvelgti. Tik labai nedaugeliu klausimų (kai kuriais laisvo judėjimo klausimais) Taryba yra suvaržyta ir negali priimti teisės akto, negavusi EP sutikimo. EP pritarimo procedūra yra labiau taikoma teisiškai įforminant principinius politinius ir konstitucinius sprendimus.Taigi principinė sprendimų dėl teisės aktų priėmimo schema atrodytų taip: Komisija teikia teisės akto projektą Tarybai; Europos Parlamentas (taip pat Europos Bendrijos steigimo sutartyje numatytais atvejais arba savo iniciatyva- Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir (arba) Regionų komitetas) pareiškia savo nuomonę ir konsultuoja Tarybą; Taryba (vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma) priima sprendimą. Vis dėlto ilgainiui dėl integracijos gilinimo ši principinė procedūra evoliucionavo ir keitėsi. Čia aprašytu būdu (dabar dažniausiai vadinamu konsultacine procedūra) visi teisės aktai buvo priiminėjami tik iki 1987 m., kai įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Šis dokumentas išplėtė Europos Parlamento teises ir numatė vadinamąją bendradarbiavimo procedūrą.Bendradarbiavimo procedūra (ES steigimo sutarties 252 straipsnis) nuo konsultacinės procedūros skiriasi tuo, kad Europos Parlamentas įgijo didesnes teises. Tai reiškia, kad jis gali teisės akto projektą svarstyti antrą kartą. Per pirmąjį svarstymą Europos Parlamentas pareiškia savo nuomonę, o Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir Europos Parlamento nuomone, parengia bendrą poziciją, su kuria vėl yra supažindinamas Europos Parlamentas, ir jis vėl gali pareikšti savo nuomonę. Tačiau ir šiuo atveju galutinis žodis priklauso Tarybai, kuri turi teisę neatsižvelgti į po antrojo svarstymo Europos Parlamento pareikštą nuomonę. Tiktai tokiu atveju ji privalo sprendimą priimti ne kvalifikuota balsų dauguma, bet vieningai. Konsultacinė ir bendradarbiavimo procedūros buvo taikomos ES steigimo sutarties nurodytais atvejais. Dalis klausimų ir toliau buvo sprendžiama pagal konsultacinę procedūrą, bet dalis (ypač susiję su vieningos rinkos programos įgyvendinimu) – pagal bendradarbiavimo procedūrą.Kol kas priimant teisės aktus priklausomai nuo nagrinėjamų projektų turinio yra taikomos visos trys procedūros. Tačiau 1999 m. įsigaliojusioje Amsterdamo sutartyje yra numatyta beveik visiškai atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti šiek tiek supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.Atskirą ES sprendimų grupę sudaro sprendimai, priimami dėl ES bendrosios prekybos politikos, kai ES valstybės nori vienu balsu vesti derybas dėl prekybos sąlygų su kitomis pasaulio valstybėmis. Tada pagrindine ES derybininke tampa Komisija, kuri privalo veikti pagal Tarybos nustatytą mandatą. Mandato turinį nustato Taryba, kuri gali priimti sprendimą ir kvalifikuota balsų dauguma. EP čia nedalyvauja ir yra galimos tik neformalios Tarybos ir EP konsultacijos.Antrojo ES ramsčio, t. y. bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP), srityje priimami sprendimai iš esmės yra tarpvyriausybiniai susitarimai. Čia Europos viršūnių tarybai priskiriama atsakomybė už pagrindinių BUSP principų ir orientyrų nustatymą. Iš užsienio reikalų ministrų sudaryta ES Taryba atitinkamais klausimais gali vieningai patvirtinti bendras pozicijas arba imtis bendrų veiksmų. Komisija yra įtraukta į BUSP vykdymą, bet čia, ne taip, kaip sprendžiant Europos Bendrijų reikalus, ji neturi išimtinės sprendimų iniciatyvos teisės. Ši teisė priklauso tik ES narėms. EP jokių formalių teisių neturi, tačiau gali būti paprašyta jo konsultacijų, savo ruožtu ir jis gali paprašyti informacijos, gali teikti rekomendacijas ir paklausimus Tarybai. Sprendimai dėl trečiojo ES ramsčio- bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse- priimami taip pat, kaip ir dėl antrojo ramsčio. Skirtumas tik tas, kad čia nėra jokių formalių įpareigojimų, priskiriamų Europos viršūnių tarybai, o pagrindinius sprendimus vieningai priima iš teisingumo ir (arba) vidaus reikalų ministrų sudaryta ES Taryba. Komisijos ir Europos Parlamento vaidmuo yra panašus į tą, kurį jie atlieka BUSP.Sprendimų priėmimas dėl ES biudžeto dydžio ir asignavimų nuo 1988 m. yra suskirstytas į du lygmenis. 1. Pirmasis lygmuo: Europos viršūnių taryba sutaria dėl keleriems (dažniausiai penkeriems) metams planuojamos finansinės perspektyvos. 2. Antrasis lygmuo: ES institucijos priima metinį biudžetą. Biudžeto priėmimo ciklas prasideda pirmojoje kiekvienų metų pusėje, kai Komisija parengia preliminarų biudžeto projektą. Po to biudžeto projektas du kartus svarstomas EP ir, jeigu pavyksta suderinti visus projekto pakeitimus ir papildymus, gruodžio mėn. galutinai tvirtinamas EP. Iš esmės tvirtinant biudžetą galutinis žodis priklauso dviem institucijoms – EP ir Tarybai. Taryba turi daugiau teisių nustatant vadinamąsias privalomąsias biudžeto išlaidas (daugiausia skirtas bendrajai žemės ūkio politikai), o EP – apibrėžiant neprivalomąsias biudžeto išlaidas (skirtas struktūrinei politikai ir kitoms politikos sritims).Teisė priimti sprendimus dėl administracinių vykdomųjų kasdienių reikalų tvarkymo Europos Sąjungoje yra deleguota Komisijai. Tačiau Komisija priimdama administracinius sprendimus paprastai privalo tai daryti drauge su iš ES valstybių administracijų atstovų sudarytais komitetais. Šie komitetai yra trejopi: patariamieji, vadybos ir reguliavimo. Komisijos sprendimų atžvilgiu mažiausiai galios turi patariamieji komitetai (jie neturi formalios teisės blokuoti Komisijos sprendimų), valdymo, o daugiausia – reguliavimo (Komisija negali veikti negavusi šių komitetų, kurie sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, pritarimo). Kai Komisijai yra suteikiami kokie nors konkretūs įgaliojimai, tarp Tarybos, EP ir Komisijos vyksta karšti debatai ir dėl to, kokie komitetai turės bendradarbiauti su Komisija.EUROPOS PARLAMENTO IR NACIONALINIŲ PARLAMENTŲ VEIKLOS SKIRTUMAIEuropos Sąjungos teisėtumas glūdi jos numatomose demokratinėse vertybėse, siekiamuose tiksluose ir turimose galiose bei dokumentuose. Tačiau, ir Europos projekto teisėtumas glūdi demokratinėse, skaidriose ir veiksmingose institucijose. Nacionaliniai parlamentai taip pat prisideda prie Europos projekto teisėtumo. Deklaracija dėl Sąjungos ateities, pridėta prie Nicos Sutarties, pažymėjo reikiamybę išanalizuoti jų vaidmenį Europos integracijoje. Bendriau kalbant, kyla klausimas, kokių iniciatyvų galime imtis, kad sukurtume Europos viešąją erdvę. Taigi, pirmas klausimas – kaip galime padidinti dabartinių institucijų demokratinį teisėtumą ir skaidrumą, ir tas klausimas aktualus trims institucijoms. Europos Parlamentas skirtingai nuo nacionalinių parlamentų turi ribotas galias įstatymų leidimo srityje. Sutinkamai su 1957 m. Romos sutartyje numatytais nuostatais, Komisija teikia siūlymus, o Taryba, pasitarusi su Europos Parlamentu, priima sprendimus. Europos Parlamentas savo įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis, priklausomai nuo to, koks klausimas svarstomas:1. Paprastas pasitarimas (vienas svarstymas)Parlamentas teikia savo nuomonę prieš Tarybai priimant įstatymo projektą. Paprasto pasitarimo procedūra taikoma, pavyzdžiui, nustatant žemės ūkio produktų kainas.2. Bendradarbiavimo procedūra (du svarstymai)Jei Taryba priėmė bendrą sprendimą neatsižvelgdama į Parlamento nuomonę, pareikštą per pirmąjį svarstymą, antrojo svarstymo metu Parlamentas gali atmesti pasiūlymą. Taryba gali atmesti Parlamento poziciją tik vienbalsiai balsavus visiems Tarybos nariams. Todėl siekiant išvengti projekto grąžinimo, Taryba turi taikyti derinimo su Parlamentu procedūrą. Bendradarbiavimo procedūra taikoma daugeliu atvejų, tarp jų ir Europos regioninės plėtros fondo, mokslo tyrimų, aplinkos apsaugos, bendradarbiavimo bei plėtros srityse.3. Bendro sprendimo priėmimo procedūra (trys svarstymai)Jeigu Taryba neatsižvelgia į Parlamento nuomonę ir Parlamentas atmeta pasiūlymą per antrąjį svarstymą, sprendimas negali būti priimamas. Siekiant surasti kompromisą prieš pradedant trečiąjį svarstymą Parlamente, šaukiamas Sutaikymo komitetas, į kurį įeina Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos nariai. Jei susitarimas nepasiekiamas, Parlamentas gali galutinai atmesti pasiūlymą.
Bendro sprendimo procedūra taikoma laisvo darbo jėgos judėjimo, vidaus rinkos kūrimo, mokslo tyrimų bei technologijų vystymo, aplinkos apsaugos, vartotojų gynimo, švietimo, kultūros ir sveikatos srityse.4. Pritariamoji nuomonėPritariamoji nuomonė yra būtina sąlyga sprendžiant naujų valstybių priėmimo klausimą, pasirašant asociacijos sutartis su trečiosiomis šalimis bei tarptautines sutartis; priimant vienodą Europos parlamento rinkimų procedūrą, nustatant Europos Sąjungos piliečių gyvenamosios vietos teises, nustatant struktūrinių bei sanglaudos fondų organizaciją ir tikslus, o taip pat apibrėžiant centrinio Europos Banko uždavinius ir įgaliojimus.Skirtingai nuo nacionalinių parlamentų Europos Parlamento nariai yra suskirstyti ne pagal valstybinę priklausomybę, bet į politines frakcijas. 1999 m. gegužės rinkimų Europos Parlamento frakcijos ir narių skaičius: B D V GR IS PR AIR IT L O AU P S Š DB VisoEPP 6 1 53 9 28 21 5 34 2 9 7 9 5 7 37 233PES 5 3 33 9 24 22 1 17 2 6 7 12 3 6 30 180ELDR 5 6 – – 3 – 1 7 1 8 – – 5 4 10 50Greens/EFA 7 – 7 – 4 9 2 2 1 4 2 – 2 2 6 48GUE/NGL – 1 6 7 4 11 – 6 – 1 – 2 1 3 – 42UEN – 1 – – – 12 6 9 – – – 2 – – – 30EDD – 4 – – – 6 – – – 3 – – – – 1 16NI 2 – – – 1 6 – 12 – – – – – – 1 27Viso 25 19 99 25 64 87 15 87 6 31 21 25 16 22 87 6261. Europos liaudies partija/Europos Demokratai (EPP)2. Europos socialistų partijos frakcija (PES)3. Europos liberalų, demokratų ir reformatorių partijos frakcija (ELDR)4. Žalieji/Europos Laisvės Aljansas (Greens/EFA)5. Europos Konfederacinė unitarinė kairiųjų frakcija/Šiaurės žaliųjų kairė (GUE/NGL)6. Sąjungos už Europą frakcija (UEN)7. Demokratijos ir Įvairovės Europos partija (EDD)8. NI- nepartiniaiNorint sudaryti politinę frakciją reikia:– 23 parlamentarų dviem valstybėms-narėms– 18 parlamentarų iš trijų valstybių-narių– 14 parlamentarų iš keturių ir daugiau valstybių-nariųTuo tarpu nacionaliniuose parlamentuose frakcijų sudarymas nėra ypatingai ribojamas konkrečiomis įmanomomis kvotomis. Tokiu būdu galime teigti, jog nacionaliniai parlamentai yra labiau demokratiškesni ir pažangesnį, galintys garantuoti platesnį piliečių įsitikinimų, vidinių poreikių patenkinimą.Dar vienas skirtumas, gana ryškus, tarp Europos ir nacionalinių parlamentų- biudžeto formavimas ir kontrolė. Jei biudžeto galutinis suformavimas yra patikimas Vyriasusybei ir parlamentai dažniausiai jį tik tvirtina, tai kontrolė ir atsakomybė už teisingą biudžeto lėšų panaudojimą yra deleguojama Vyriausybei. Tuo tarpu europarlamente ši atsakomybė taip pat tenka Parlamentui
IŠVADOS
1. Europos Parlamento struktūra gana glaudžiai susieta su valstybių- ES narių- gyventojų kiekiu- kuo jis didesnis, tuo daugiau vietų jame valstybė gali tikėtis. Tuo tarpu nacionaliniuose parlamentuose parlamentarų kiekis formuojamas dvejopai- pagal partijų, laimėjusių rinkimuose, sąrašus bei vienmandatėse apygardose iškeltus kandidatus;2. Nacionaliniai parlamentai biudžeto kontrole užsiimti neskuba- tai deleguojama vyriausybėms ir valstybės kontrolei;3. Nacionaliniuose parlamentuose frakcijų įregistravimas nesiejamas su parlamentarų kiekiu, tuo tarpu kai Europos Parlamente tai yra ypatingai glaudu;4. Nacionaliniai parlamentai pinigų emisijos problemų sprendimą deleguoja centriniam bankui (bankams), o europarlamentas tą daugiau atlieka pats;5. Nacionaliniai parlamentai nerenkami nacionaliniu pagrindu.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. A.Paleckis. “Ties Europos greitkeliu”. Vilnius, 20012. D.Žalimas. S.Žaltauskaitė- Žalimienė, Z.Petrauskas, J.Saladžius. Tarptautinės organizacijos. Vilnius, 20013. Leidinio “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”.- Vilnius, 1999;4. Lietuvos Respublikos Seimas; www.lrs.lt; 5. Lietuvos rytas, 1999 –2002 metų komplektai.6. Respublika, 1997- 2002 metų komplektai7. www.coe.lt 8. www.eudel.lt9. www.euronamai.smm.lt10. www.europarl.ru.int11. www.urm.lt