Dvigubos pilietybės konstitucinė problema

 

Dvigubos pilietybės konstitucinė problema

 

Referatas

 

TURINYS

 

ĮVADAS 3

1.PILIETYBĖS SAMPRATA 4

2.DVIGUBOS PILIETYBĖS RAIDA KONSTITUCIJOJE 5

3.DVIGUBOS PILIETYBĖS KONSTITUCINĖ PROBLEMA 8

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12

 

ĮVADAS

 

1990 m. kovo 11 d. buvo teisiškai atstatyta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Lietuvos valstybei iškilo būtinybė, kurti naujas valstybines institucijas, priimti naujus įstatymus derinant juos su tarptautinės teisės aktais, kuriuos pasirašė ir įsipareigojo vykdyti ir gerbti Lietuvos Respublika.

Pilietybės problema buvo viena tų, kurią Lietuvos valstybei teko spręsti ir šio amžiaus pradžioje, atkūrus nepriklausomybę 1918 m., ir atstačius nepriklausomybę po penkiasdešimt metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybės klausimo svarbą lemia taai, kad pilietybė įprasmina pačią valstybę ir yra viena būtiniausio šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų. Pilietybė – viena iš demokratijos garantų.

Valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais.

Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jo turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas.

Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas.

Dviguba pilietybė – viena iš labiausiai diskutuotinų pilietybės teisinio reguliavimo problemų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad „išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir

r kitos valstybės pilietis“ (12 str. 2d.).

Tačiau, šis draudimas nėra absoliutus – įstatymas gali numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Prieš pradedant svarstyti dvigubos pilietybės problemą, pirmiausia reikia suvokti, kas iš tikrųjų ji yra. Kada žmogus yra užsienio šalies pilietis, o tuo pačiu metu ir Lietuvos Respublikos pilietis, tai yra sakoma, kad jis turi dvigubą pilietybę. Jis gali naudotis abiejų valstybių teisėmis ir privilegijomis. Tačiau, nepaisant tų privilegijų pasaulyje dominuoja vienos pilietybės principas.

PILIETYBĖS SAMPRATA

 

Pilietybė neretai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis teisinis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybė apibūdinama taip: „pilietybė yra nuolatinis asmens politinis teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jųų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba“.

Apibūdinant pilietybę neretai pirmiausia akcentuojamas asmens priklausymas valstybei. Kartu dažnai pabrėžiama, kad tai yra teisinis ar politinis teisinis asmens priklausymas; priklausymas, pasireiškiantis asmens ir valstybės teisiniu ryšiu arba politiniu teisiniu ryšiu.

Akivaizdu, kad tokia pilietybės samprata, kuri sudaro prielaidas grįsti pilietybę asmens pavaldumu valstybei ar valstybės dominavimu, neatspindi pilietybės demokratinio turinio, neatskleidžia asmens ir valstybės teisinio ryšio abipusiškumo, iš kurio kyla ne tik asmens pareigos ir atsakomybė valstybei, bet ir valstybės pareigos ir atsakomybė asmeniui.

Manytina, ka

ad nėra įtikinamų teisinių argumentų, leidžiančių tvirtinti, jog „asmens ir valstybės teisinis ryšys“ ir „asmens priklausymas valstybei“ yra du atskiri, savarankiški, vienas greta kito egzistuojantys pilietybę apibūdinantys elementai. Juo labiau nėra teisinio pagrindo juos priešpriešinti ar suteikti kuriam nors iš jų prioritetą. Šių elementų ryšys yra kitoks: būtent pats asmens ir valstybės teisinis ryšys ir reiškia asmens priklausymą valstybei. Ne lemia, bet reiškia. Pabrėžtina ir tai, kad šis ryšys reiškia ne bet kokį asmens priklausymą valstybei, o tik teisinį. Būtent asmens ir valstybės teisinis ryšys reiškia, kad asmuo įgyja (turi) specifines šios valstybės piliečio savybes, specifinę būseną, leidžiančią jam turėti teisių, laisvių ir pareigų, kurias turi tik piliečiai, visumą.

Iš tiesų pilietybė neegzistuoja be valstybės. Pilietybė yra neatskiriama valstybės suvereniteto savybė, jo atributas. Asmens ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis, nes jis yra pastovus, nepertraukiamas. Pilietybės pastovumas reiškia, kad pilietybė išlaikoma nuo jos įgijimo iki jos netekimo, kad pilietybė egzistuoja nuolat, kad jos savaime neveikia jokie išoriniai veiksniai, kad pilietybės atsiradimui, kai ji yra suteikiama, ar pilietybės pasibaigimui, kai jos netenkama, būtini kiekvienos iš šalių – asmens ir valstybės – atitinkami veiksmai.

 

DVIGUBOS PILIETYBĖS RAIDA KONSTITUCIJOJE

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad “ Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais“ (1 dalis), kad išskyrus įs

statymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ ( 2dalis ). Pagal Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalį pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas

Konstitucinis teismas, aiškindamas Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ turinį, yra konstatavęs, kad įstatymo nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu yra ir kitos valstybės pilietis, gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad Konstitucija negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, tad dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, kad dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Taigi Konstitucijos 12 straipsnyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas, tačiau jis nėra absoliutus – atskirais įstatymo nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.

Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas „viengubos“ pilietybės principas su tam tikromis atskiromis išimtimis, kurios gali būti nustatytos tik įstatyme. Kitap tariant, Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos pilietis tuo pat metu ga

ali būti ir kitos valstybės pilietis.

Paminėtina, kad reguliuojant pilietybės santykius nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais iki šiol yra laikomasi nuostatos, jog Lietuvos pilietis paprastai tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, kad turėti dvigubą pilietybę galima tik atskirais įstatyme nustatytais atvejais. Absoliutus dvigubos pilietybės draudimas buvo nustatytas tik 1922 metų Konstitucijoje, kurioje buvo nustatyta, jog „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“( 9 str.). 1928 metų Konstitucijoje taip pat buvo nustatyta, jog „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ ( 10str. 1 d.), tačiau šio straipsnio antrojoje dalyje buvo padaryta išlyga: „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jeigu atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“. Pasakytina, kad įstatymuose nebuvo nustatyta, kokias pareigas asmuo turi atlikti, kad galėtų išsaugoti turimą Lietuvos pilietybę.

1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti daug aiškiau. Konstitucijos 13 straipsnyje 1 dalyje buvo nustatyta, kad „ pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Taigi buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas. Tačiau šis draudimas taip pat nebuvo absoliutus: šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad „ įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.

1990 metais atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę taip pat laikomasi nuostatos, jog turėti dvigubą pilietybę galima tik įstatymo numatytais atskirais atvejais – Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo nustatyta, jog „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis“. Analogiška norma buvo įtvirtinta ir atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę priimtame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“.

Rengiant 1992 m. Konstitucijos projektą taip pat buvo vadovaujamasi nuostata, kad Konstitucijoje bus įtvirtintas viengubos pilietybės principas, o dviguba pilietybė bus galima tik retais – atskirais, išimtiniais atvejais, numatytais įstatymais.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus, reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, negali nepaisyti Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintos nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ konstitucinės sampratos. Pilietybės reguliavimo įstatymu raida rodo, kad priėmus Konstituciją įstatymų leidėjas laipsniškai plėtė asmenų, tuo pat metu galinčių būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiais, sąrašą.

Konstitucinis Teismas savo nutarime netiesiogiai konstatavo ir tai, kad Konstitucija nelaiko dvigubos pilietybės konstitucine vertybe – konstitucinė vertybė yra viengubos pilietybės principas. Taigi Konstitucija preziumuoja tokią teisinę padėtį, kai absoliuti dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, nesvarbu, kokios tautybės jie yra ir kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, turi būti susiję ištikimybės ryšiais tik su Lietuvos valstybe ir nebūti tuo pat metu susiję ištikimybės ryšiais su kitomis valstybėmis. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją tik retais – išimtinais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti susijęs ištikimybės, lojalumo ryšiais ir su kita valstybe ( pilietybė visada suponuoja būtinumą būti ištikimam tai valstybei prireikus ją ginti; įgijant kitų valstybių pilietybę natūralizacijos būdu paprastai visada reikalaujama duoti priesaiką, kurioje asmuo įsipareigoja gerbti tos valstybės Konstituciją ir įstatymus, būti ištikimas tai valstybei). Netiesiogiai konstatuota ir tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė nėra priedas prie kurios nors kitos valstybės pilietybės – pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybė yra visavertė.

Dėl to, kurie asmenys gali būti kartu Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, buvo ir yra pareiškiama įvairių, kartais visiškai priešingų, nuomonių. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas būtent dėl to, kad buvo norėta tiksliau ir visapusiškiau reglamentuoti dvigubą pilietybę. Iš esmės būtent dėl šios priežasties 2002 m. rugsėjo 17 d. buvo priimtas naujas pilietybės įstatymas.

 

DVIGUBOS PILIETYBĖS KONSTITUCINĖ PROBLEMA

 

Pilietybė, kaip minėta yra nuolatinis teisinis ryšys su valstybe. Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame ryšyje su viena valstybe, yra vienos valstybės pilietis. Tačiau būna atvejų, kai asmuo tuo pačiu metu turi ir kitos valstybės pilietybę. Taigi dviguba pilietybė arba bipatrizmas – tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybę.

Bipatrizmas yra paplitęs tarptautinėje praktikoje reiškinys ir egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar valstybės jį pripažįsta, ar ne. Valstybės, savo konstitucijose ar įstatymuose įtvirtindamos dvigubos pilietybės nepripažinimo principą, iš esmės nepripažįsta teisinių pasekmių, kylančių dėl to, kad asmuo tuo pačiu metu turi kelių valstybių pilietybę. Istoriškai dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais, gyventojų migracija, valstybių įstatymų, reguliuojančių pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, kolizija ir kitomis priežastimis. Dvigubos pilietybės atsiradimo priežastis dažnai yra įvairių valstybių įstatymų, reguliuojančių pilietybės santykius, kolizijas. Kiekvienos valstybės suvereni teisė įstatymais nustatyti savo pilietybės įgijimo sąlygas ir tvarką. Vadinasi, dvigubos pilietybės atsiradimas yra susijęs su valstybės laisve savo nuožiūra pasirinkti kriterijus, būtinus tos valstybės pilietybei įgyti.

Daugelio valstybių konstitucijose ir įstatymuose įtvirtintas dvigubos pilietybės nepripažinimo principas. Bipatrizmas sukelia daug nepatogumų ir problemų valstybei, ir asmeniui, turinčiam kelių valstybių pilietybę.

Pilietybė – laisvo asmens sąmoningas pasirinkimas būti konkrečios valstybės nariu, susieti save nuolatiniais teisiniais ryšiais su ta valstybe. Bipatrizmo neigiama pasekmė – visuotinis aiškaus asmens teisinio statuso reglamentavimo pažeidimas. Asmuo negali turėti dviejų lygiaverčių ryšių su skirtingomis valstybėmis.

Kaip minėta, tik valstybės pilietis turi išimtinę teisę dalyvauti valdant savo valstybę, rinkti ir būti išrinktu į valstybės atstovaujamosios valdžios institucijas, jam numatyta pareiga tarnauti savo valstybės kariuomenėje, ginti savo šalį, vykdyti kitas piliečio pareigas. Pilietis duoda ištikimybės priesaiką savo valstybei. Kaip suderinti šiuos dalykus, jei asmuo yra ne vienos, o kelių valstybių pilietis? Kuriai valstybei toks asmuo privalo vykdyti pilietines pareigas?

Šiuo klausimu pasisako Alfonsas Vaišvila „Jurisprudencijoje“. Pati teisė į pilietybę konkretinama atsižvelgiant į teisnumą ir subjektinę teisę, tuo siekiant atskirti teisę į pilietybę kaip formalų leidimą, nuo pilietybės kaip to leidimo įgyvendinimo pareigų vykdymu. Teisnumo požiūriu kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų, turi teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiu. Bet jei jis nori savo teisnumo lygmens teisę į pilietybę paversti subjektine, privalo susisaistyti su Lietuvos Respublika abipusėmis teisėmis ir pareigomis, t. y. pripažinti, kad įgydamas teisę kurti tobulinti Lietuvos valstybę, naudotis jos globa, jis kartu įsipareigoja tą valstybę išlaikyti ir ginti (tai galioja tik veiksniems ir pajamų turintiems asmenims). Tokia yra pilietybės teisinė logika. Jei asmuo siekia įgyti subjektinę teisę į dviejų valstybių globą, bet sutinka vykdyti pareigas, susijusias tik su viena valstybe, tai antrosios pilietybės jis siekia kaip privilegijos. O privilegijas, kaip ignoruojančias visų piliečių lygiateisiškumo principą, draudžia tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir tarptautinės teisės aktai. Valstybė, kaip piliečių kūrinys ir savastis, gyvuoja tik tiek, kiek piliečiai vykdo pareigas ją ginti ir mokėti jos išlaikymo mokesčius. Demokratinėje, teisinėje valstybėje pilietybė neatiminėjama: pilietybės galima tik sąmoningai atsisakyti arba ją prarasti atsisakant vykdyti iš jos kylančias pareigas.

Tik labai retais atvejais, kai konkretus asmuo sąmoningai nori ir iš tikrųjų sugeba vienu metu vykdyti pareigas dviem ar daugiau valstybių, jis iš principo gali būti „n“ valstybių piliečiu. Tačiau praktiškai tai būtų sunkiai įvykdomas arba iš viso neįvykdomas įsipareigojimas. Turint tai galvoje, daugelio šalių įstatymai, taip pat ir Lietuvos Konstitucija vadovaudamasi bendra taisykle draudžia dvigubą pilietybę kaip potencialią privilegiją. Konstitucija faktiškai tik protokoluoja tą draudimą, kurį padiktuoja dvigubos pilietybės siekiančio asmens objektyvus nepajėgumas vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų mokėti dvi valstybes išlaikančius mokesčius. (Alfonsas Vaišvila)

Dėl to, kurie asmenys gali būti kartu Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, buvo ir yra pareiškiama įvairių, kartais visiškai priešingų, nuomonių.

Yra manančių, kad dvigubą pilietybę verta įteisinti, kadangi taip būtų geriau užsienyje gimusiems vaikams. Jų pilietybės problema yra praktiškai neišsprendžiama. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose gimę lietuvių vaikai negalės gauti Lietuvos pilietybės, nes privalės atsisakyti Amerikos pilietybės, o to padaryti negalės nes – nepilnamečiai. Tai lyg užburtas ratas. Negalima rizikuoti prarasti išeivijos lietuvius, kadangi jau ir taip Lietuvoje vyksta demografijos procesas. Dvigubos pilietybės įteisinimas taip pat būtų naudingas daug keliaujantiems žmonėms ir verslininkams. Pastariesiems tai būtų lyg gimtadienio dovana, kadangi jie galėtų praplėsti savo verslą ir nevaržomai kurti naujas verslo perspektyvas, pasinaudojant dvigubos pilietybės privalumais. Žmonėms, kurie dažnai migruoja tarp kelių valstybių, taip pat būtų geriau. Nei vienoje, nei kitoje šalyje jie nebūtų užsieniečiais, todėl galėtų gyventi nevaržomi įstatymų, kurie yra taikomi atvykėliams. Didžiausią problemą dėl dvigubos pilietybės kelia emigravę lietuviai ir trečiosios bangos emigrantai. Gyvendami svečiose šalyse jie yra užsieniečiai, todėl negali naudotis tos valstybės teikiamomis privilegijomis, nebent taps jos piliečiais. Tačiau jei atsisakys savo gimtosios pilietybės, tada grįžę į Lietuvą taps užsieniečiais. Visa ši sistema labai prastai išvystyta, todėl bet kokiu atveju nukrypsta paprastų žmonių nenaudai. Turėdami dvigubą pilietybę emigravę lietuviai jaustūsi daug saugesni visais atžvilgiais.

Tačiau dvigubos pilietybės įteisinimas taip pat turi ir neigiamų aspektų. Jos įteisinimas yra glaudžiai susijęs su ekonominiais interesais. Užsieniečiai mielai norėtų gauti antrąją – Lietuvos pilietybę, kadangi tuomet galėtų nesunkiai susigrąžinti turtą, kuris priklausė ankstesnėms jų šeimos kartoms. O lietuviai prarasti jį be abejo nenori. Taip pat daug diskusijų kelia žemės pirkimo problema. Jeigu užsienio pilietis gautų antrąją – Lietuvos pilietybę, tai pagal įstatymus jis galėtų be vargo pirkti žemės sklypus Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Dviguba pilietybė – problema, kurią reikia spręsti.

 

IŠVADOS

 

Valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suvenerios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais.

Dvigubos pilietybės klausimas skirtingais konstitucinės raidos etapais Lietuvoje buvo sprendžiamas nevienodai.

Šiandien, globalizacijos laikotarpiu asmenų migracija tampa itin aktyviu reiškiniu, naikinanti tradicines valstybių sienas. Didėjant tarptautinių organizacijų įtakai pasaulyje, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas savo piliečiams – jau nebe vienos valstybės rūpestis. Suaktyvėjusi ekonominė migracija, pasireiškianti asmenų siekiu praturtėti, mišrių santuokų didėjimas, tarptautinės teisės įsigalėjimas, saugantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, verčia kalbėti apie dažnesnius dvigubos pilietybės atvejus.

Įteisinti ar ne dvigubą pilietybę yra labai sudėtingas klausimas. Visuomenė turi plačiau ir atviriau diskutuoti, kas bus Lietuvos piliečiai . Ar tie kurie gyvena, dirba ir moka mokesčius Lietuvos valstybei, ar tie kurie nori Lietuvos pilietybės kaip antrosios, kaip atsarginės, kad būtų patogiau keliauti po pasaulį ar tvarkyti restitucijos reikalus. Manau, netolimoje ateityje ši problema bus išspręsta ir dviguba pilietybė bus įteisinta. Žinoma, jos panaudojimas ekonominiais tikslais, turėtų būti apribotas įstatymais. Belieka tik laukti, kol vieningai bus nuspręsta.

Šiandieninė daugelio pasaulio valstybių pozicija dvigubos pilietybės atžvilgiu – liberalėjanti.

 

LITERATŪRA

 

Vytautas Sinkevičius „Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti konstitucijos 32 straipsnį analizė“ 2008 3(105); JURISPRUDENCIJA Mokslo darbai (ISSN 1392-6195)

Alfonsas Vaišvila „Dviguba pilietybė – ne tik dvigubos teisės“ 2008 7(109); JURISPRUDENCIJA Mokslo darbai( ISSN 1392-6195)

Vytautas Sinkevičius „Lietuvos respublikos pilietybė 1918-2001 metais“ Vilnius 2002

(ISBN 9986-452-84-8)

 

Leave a Comment