Draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis

VILNIAUS VERSLO TEISĖS AKADEMIJA

nerodysiu

TEISĖS KATEDRA

Nesakysiu

Verslo ir komercinės teisės programa

Dieninis skyrius

IV kursas, 1 grupė

DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ REGLAMENTAVIMO MODELIS

Kursinis darbas

TIKRINO: doc. ____________

……………………..

(parašas)

VERTINIMAS……………………..

VILNIUS, 2008

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..3

Draudžiamų susitarimų samprata Europos Sąjungos ir Lietuvos konkurencijos teisėje ir santykis su konkurencija.………………………………………………………………………………………5

Vertikalieji susitarimai konkurencijos teisėje………………………………………………………..7

1.1.1. Draudžiami ir nedraudžiami vertikalieji susitarimai…………………………………….11

Horizontalieji susitarimai konkurencijos teisėje…………………………………………………..13

1.2.1. Draudžiami ir nedraudžiami horizontalieji susitarimai…………………………………16

Pagrindinės draudžiamų susitarimų reglamentavimo sistemos…………………………………19

Teisinis draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis Europos Sąjungoje ir Lietuvoje………………………………………………………………………………………………………………..20

Teisinės pasekmės už draudžiamų susitarimų vykdymą Lietuvos konkurencijos teisėje…………………………………………………………………………………………………………………….22

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………….24

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………………..26

ĮVADAS

Susipažinus su įvairaus pobūdžio literatūra, kuri aprašo konkurenciją, kaip šalies rinkos ekonomikos laisvės ir visuomenės gerovės sąvoką bei konkurencijos apsaugą, galima teigti, jog konkurencijos apsaugos reikalingumo poreikis globaliu požiūriu,atsirado visai neseniai. Daivio Širvino išsakyta nuomone ,,kad konkurencijos teisės, kaip teisės šakos, nustatančios konkurencijos apsaugos priemones, formavimasis prasidėjo tik XIX a. pabaigoje, kai JAV Kongresas priėmė antimonopolinį Šermano aktą“ šį teiginį pilnai pagrindžia. To paties XIX a. viduryje Europa taipogi suvokė konkurencijos apsaugos svarbą. Šalys sudarydamos Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartį ( Romos sutartį ), kuri buvo sudaryta 1957 m. kovo 25 d. sutarties trečiajame straipsnyje numatydamos, kad viena iš Bendrijos veiklos sričių yra ,,sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija bendrojoje rinkoje nebūtų iškraipoma, sukūrimas“ šį principą taipogi įtvirtino.

Atsižvelgiant į pasaulio politinę istoriją ir įvertinant minėtus faktus, tampa aišku, jog konkurenciją, kaip šalies rinkos ekonomikos laisvės sąvoką, bei jos apsaugą pirmiausia įtvirtino laisvos konkurencijos šalys.

Kalbant apie Lietuvos konkurencijos teisę, būtina paminėti, jog Lietuva nuo 1950 m. iki 1990 m. buvo Sovietų Sąjungos narė, kur vyravo planinė ekonomika ir visas ekonomikos sektorius buvo valstybės rankose, neegzistavo jokie kiti ūkio subjektai, kurie sąlygotų konkurencijos atsiradimą. Lietuvoje konkurencijos teisė pradėta plėtoti nuo 1990 m., kuomet buvo atkurta nepriklausomybė. Atsisakymas planinės ekonomikos lėmė ūkio subjektų atsiradimą, o tuo pačiu ir konkurencijos pradmenis, tad 1992m buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, jis ir pradėjo formuoti konkurencijos teisę.

Europos Sąjungai palaipsniui artėjant prie Lietuvos, palaipsniui keitėsi ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas ir galiausiai Lietuvai integravusis į Europos Sąjungą turime naujausią Konkurencijos įstatymą , kuris buvo visiškai suvienodintas su Europos Sąjungos steigimo sutartimi ( Mastrichto sutartis).

Minėtų įstatymų ir steigimo sutarčių įtvirtintos nuostatos siekia tinkamos konkurencijos apsaugos ir konkurenciją ribojančių veiksnių išvengimo, kurie atsiranda dėl įvairių ūkio subjektų siekių gauti kuo didesnį pelną pažeidžiant tinkamą konkurenciją. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį matyti, jog vienais iš konkurenciją ribojančių veiksnių yra konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymas.

Autoriaus nuomone ši tema yra labai aktuali tiek Lietuvos konkurencijos teisei, tiek Europos Sąjungos teisei. Ši nuomonė susidaro pažvelgus į bylų skaičių, kurios buvo inicijuotos dėl konkurencijos teisės pažeidimų, kurie atsirado sudarius draudžiamus susitarimus.

Autorius tikslas šiame darbe yra apžvelgti draudžiamų susitarimų svarbą konkurencijai teisiniu aspektu, vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktais, pateikiant ir aptariant Europos Teisingumo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Konkurencijos Tarybos bylas bei nutarimus susijusius su aptariama tema. Išanalizuoti dabar egzistuojantį draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelį pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę.

Pagrindinis šio darbo uždavinys yra išanalizuoti šią temą nuo draudžiamo susitarimo santykio su konkurencija iki galimų sankcijų taikymo už konkurencijos pažeidimus naudojantis draudžiamais susitarimais ir įstatymo leidžiamų atvejų, kuriais ūkio subjektai nėra baudžiami už šiuos susitarimus.

1. Draudžiamų susitarimų samprata EB ir Lietuvos konkurencijos teisėje ir santykis su konkurencija.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, konkurencijos apsaugos poreikio būtinumo supratimas nėra labai senas reiškinys, tačiau labai reikšmingas šalies ūkiui. Nes be sveikos, neiškraipytos ir sąžiningos konkurencijos neįmanomas sėkmingas šalies vystymasis, nes ūkio subjektams sveikai konkuruojant rinkoje, vartotojai moka mažiau už įsigytas prekes ir paslaugas, atsiranda daugiau darbo vietų, platėja prekių ir paslaugų asortimentas, didėja darbo užmokestis, ūkio subjektų savininkai daugiau investuoja į savo gamybą ar paslaugų kokybės gerinimą, valstybė surenka daugiau mokesčių. Konkurencijos svarbą yra įtvirtinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: ,,Konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę“. Įvairių nuostatų draudžiančių riboti konkurenciją galima rasti visų išsivysčiusių ir demokratiškų valstybių svarbiausiuose įstatymuose, antai tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur teigiama jog : ,,įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, Europos Sąjungos steigimo sutartyje ir kt.

Kadangi ūkio subjektai siekdami stabilių pajamų ir didesnės ekonominės naudos sau yra linkę pažeisti sąžiningos konkurencijos taisykles, todėl būtina teisinė konkurencijos apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir šiuo klausimu: ,, Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus“. Kaip matome viena svarbiausių sąžiningos konkurencijos apsaugos priemonių yra draudžiamų susitarimų, kurie riboja konkurenciją išvengimas, galbūt todėl ir specialiame konkurenciją saugančiame Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme ši nuostata yra viena svarbiausių ir neveltui yra įtvirtinta 5 straipsnyje, pirmajame skyriuje.

Akivaizdu, kad įvairių susitarimų operacijų tiek rašytinių, pasirašant įvairias tiekimo, pardavimo ir t.t. sutartis, tiek žodinių susitarimų tarp įvairių ūkio subjektų yra atliekama tūkstančiai ir visi jų vardan vadovaujamų ūkio subjektų gerovės, dėl geresnių sąlygų vykdytisavo veiklą ir gauti didesnį pelną. Tokie susitarimai neretai daro įtaką netik susitarimo šalių tarpusavio santykiams, bet ir kitų ūkio subjektų galimybėms veikti toje pačioje (horizontalus susitarimas), arba skirtingose (vertikalus susitarimas) rinkose. Ūkio subjekto siekis toje rinkoje tapti lyderiu ir geriausiai veikiančiu yra sveikintinas, tačiau ne visuomet šiam tikslui pasiekti yra naudojamos įstatymų leistinos priemonės, nes tikslo pasiekimą dažniausiai labai apsunkina itin konkurencinga rinka, todėl dažnai įvairiais susitarimais yra siekiama riboti konkurenciją. Toks siekis yra naudingas susitariančioms šalims, tačiau daro didžiulę žalą konkurencijai, nes paveikia kitus toje rinkoje veikiančius ūkio subjektus, kas paveikia šalies regiono, ar pačios valstybės raidą ir didžiausią žalą patiria vartotojai, kurie ir yra rinkos variklis ir valstybės ekonominio vystymosi garantas.

Tad atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, tampa aišku, jog sąvoka ,,susitarimas“, kuomet kalbama apie ūkio subjektų veiklą, ir sąvoka ,,konkurencija“ yra glaudžiai susiję. Verslas yra neatsiejamas nuo konkurencijos (kapitalistinėse valstybėse) , o susitarimai yra kasdienis ūkio subjekto veiksmas, kurio būtų galima išvengti tik tuo atveju, jei ūkio subjektas kontroliuotų ir valdytų grandinę nuo žaliavos išgavimo, ar paslaugos sukūrimo, gabenimą iki gamybos, pačią gamybą ir sukurto produkto ar paslaugos realizaciją vartotojams.

Pati susitarimo sąvoka yra vartojama jau seniai, ji atsirado dar senaisiais laikais, kuomet žmonės keisdavosi prekėmis, tai buvo vadinama mainais, žodinis susitarimas: tu man duok A, o aš tau duosiu B. Vėliau atsiradus piniginiams mainams, kuomet žmonės už prekes mokėjo pinigus, keitėsi ir susitarimo sąvoka. Dabar teisiniuose aktuose yra aptinkama įvairių susitarimų apibrėžimų, kadangi autoriaus analizuojama tema yra susijusi su Europos Sąjungos teise ir Lietuvos teise, tad logiškiausia būtų pateikti susitarimo apibrėžimus iš pagrindinių šių teisinių sistemų teisės šaltinių. Autoriaus nuomone susitarimo samprata Lietuvos teisėje tiksliausiai yra aprašyta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, kuriame teigiama, jog: ,,Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą“. Tame pačiame įstatyme yra nurodyta ir draudžiamo susitarimo sąvoka, tai yra ,,visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją“. Kalbant apie Europos Sąjungos teisę konkrečios susitarimo sąvokos apibrėžimo nėra, todėl autoriaus manymu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme vartojama sąvoka pilnai atitinka ir Europos Sąjungos teisėje vartojamą sąvoką, nes Lietuva 2004 metais įstojusi į Europos Sąjungą ir ratifikavusi visas reikalingas sutartis, įsipareigojo bei pripažino, jog Europos Sąjungos teisės aktai turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, o prieštaraujantys teisės aktai yra negaliojantys ir privalo būti suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais. Europos Sąjungos teisėje vartojama draudžiamo susitarimo sąvoką būtų galima apibrėžti taip, jog tai visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Kaipmatome, ši sąvoka yra kur kas platesnė nei vartojama konkurencijos įstatyme, tačiau jų reikšmė ir paskirtis yra tapati. Įstatymų leidėjui aklai perrašyti Europos Bendrijos sutartyje nurodyto 81 straipsnio, kur nurodoma draudžiamo susitarimo sąvoka, nebuvo būtinybės, kadangi kaip jau buvo minėta anksčiau Europos Sąjungos teisės aktai turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, tad šiuo atveju šis įstatymas papildo nacionalinį įstatymą.

Kaip pasisakė Europos Teisingumo Teismas ETT Constent and Grunding v Commission byloje, jog 81(1) str. teiginys ,, visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai“ neleidžia ir negalima skirtingai traktuoti vertikaliųjų ir horizontaliųjų susitarimų, nes šiems taikomas tas pats straipsnis – ne vienas iš jų neturi atskiro straipsnio. Todėl automatiškai ta pati taisyklė galioja ir Lietuvos konkurencijos teisėje. Tačiau plačiau apie kiekvieną susitarimų rūšį autorius aptars sekančiose temose.

1.1 Vertikalieji susitarimai konkurencijos teisėje

Tikslios vertikalaus susitarimo sąvokos nei Konkurencijos įstatyme, nei Europos Bendrijos steigimo sutartyje nėra apibrėžta, todėl apibrėžimo tenka ieškoti įvairiose teisės doktrinose, tačiau ir tie apibrėžimai yra perrašyti iš kitų teisės šaltinių. Originalaus vertikalaus susitarimo apibrėžimo tenka ieškoti Europos Bendrijos sutartį detalizuojančiuose – papildančiuose teisės aktuose, Komisijos bei Europos Teisingumo Teismo praktikoje, nes tai yra pirminis teisės šaltinis Lietuvai integravusis į Europos Sąjungą. Autorius nuomone vienas tiksliausiai nurodančių vertikaliųjų susitarimų sąvoką teisės šaltinių yra 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 kuriame vertikalieji susitarimai nurodomi kaip – ,,susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.“ Vertikaliųjų susitarimų apibrėžimas yra nurodytas ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarnybos 1999 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr.38, kuriame nurodytos tos pačios sąlygos, tik patikslinta, jog susitarimas sudarytas ,, bet kuria forma (raštu ar žodžiu)“.

Autorius šiuos apibrėžimus supranta, kaip susitarimus tarp ūkio subjektų, kurie verčiasi prekių gamyba, pirkimu ar pardavimu arba paslaugų teikimu ir veikia skirtinguose ekonominiuose (gamybos, gavybos ar prekybos) lygmenyse. Pavyzdžiui: gamintojas – didmenininkas, didmenininkas – mažmenininkas. Verta paminėti, jog susitarimu tarp ūkio subjektų yra nelaikomas susitarimu toks susitarimas, kuris yra sudaromas tarp ūkio subjektų, kurie sudaro vieną ekonominį junginį.

Vertikalieji susitarimai, pasak D. Širvino, kuriuos jis mini savo monografijoje, iš kitų susitarimų išsiskiria šiais požymiais :

Susitarimas ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų,

Susitarimai ar suderinti veiksmai yra tarp skirtingose gamybos ar platinimo grandyse veikiančių ūkio subjektų,

Susitarimas ar suderinti veiksmai nustato sąlygas, kuriomis susitarimo šalys gali pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

Susitarimo sąvoka yra randama įvairiose teisės šakose kurios reglamentuoja sutartinius santykius, pavyzdžiui sutarčių teisė, konkurencijos teisė ir t.t. Sutarčių teisėje ir konkurencinėje teisėje nurodytos sąvokos ,,sutartis“ yra apibrėžiamos šiek tiek skirtingai. Sutarčių teisėje šis terminas apibrėžiamas kaip – ,,sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.“ Tuo tarpu konkurencijos teisėje ši sąvoka yra kur kas platesnė – ,, bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.“ Autoriaus pastebėjimu konkurencijos teisėje apibrėžta sąvoka yra kur kas platesnė, nes nurodomi įvairūs susitarimo tipai, t.y. rašytini, žodiniai, bei vadinami ,,džentelmeniški susitarimai“. Džentelmeniško susitarimo aprašymas yra randamas Daivio Širvino monografijoje ,,Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje“, kurioje jis aptaria Europos Teisingumo Teismo sprendimą byloje ACF Chemiafarma NV v Commission, kurioje teismas pripažino ,,džentelmenišką susitarimą“ sutartimi ir atmetė šalių argumentus, jog susitarimas buvo formaliai sustabdytas ir paaiškino, kad sutarties tarp šalių konstatavimui pakanka faktinio jos vykdymo ir nesvarbu ar susitarimas yra formaliai sudarytas, ar jis formaliai sustabdytas ar nutrauktas, jeigu šalys faktiškai vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį, vadinasi, tarp jų egzistuoja sutartiniai santykiai. Todėl apibendrinant sutarties sąvoką galima teigti, jog sutartis – tai bet kokia forma pasiektas šalių valios suderinimas, kuriame galima numatyti šalių susitarimą atitinkamai elgtis, ar nesielgti rinkoje.

Atsižvelgiant į Europos Teisingumo Teismo praktiką galima teigti, kad vienašaliai ūkio subjekto veiksmai taipogi pripažįstami sutartimi. Tai įmanoma tuomet, kai galima konstatuoti esant kitų susitariančiųjų šalių aiškiai išreikštą ar numanomą pritarimą ūkio subjekto pozicijai. Dauguma su vienašaliais ūkio subjektais susijusių bylų, kaip ir kitos bylos, kurios susijusios su kitomis aptariamomis kursinio darbo temomis, Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra anglų kalba, tad autoriui sunku perteikti turimą informaciją, todėl kiekvienoje temoje buvo pasirinktos kelios Europos Teisingumo Teismo bylos, kuriose šie santykiai yra reglamentuojami aiškiausiai. Byloje BMW Belgium v Commission buvo konstatuota, jog įmonė BMW Belgium uždraudė Belgijos prekeiviams eksportuoti BMW automobilius į kitas bendrijos šalis, ypač į Vokietijos Federacinę Respublika ir Nyderlandus. Šie eksportai atsirado todėl, kad Belgijoje parduodamų BMW markės automobilių kainos yra žemesnės dėl pačios BMW kainų politikos. BMW koncernas siekdamas išvengti nuostolių dėl šioBelgijos perpardavinėtojų eksporto uždraudė jiems eksportuoti transporto priemones išsiųsdama jiems cirkuliarą. Belgijos prekeiviai raštu patvirtino, kad gavo šį cirkuliarą ir suderino savo veiksmus su jo reikalavimais. Tai Teismo nuomone įrodė, kad buvo sudaryta sutartis, nors aiškiai to nurodyta nebuvo. Panašių bylų Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra apsčiai, ir tik keletas iš jų baigėsi šalių pergale, kur jos apsigynė nuo metamų kaltinimų. Tai tik įrodo, kad aklas bylos vertinimas pagal šablonines bylos aplinkybes ne visuomet yra teisingas. Tai buvo įrodyta byloje Commission v Volkswagen. Bylos esmė ta, kad Volkswagen pasirašo sutartis su automobilių platintojais, su kuriais sudaro platinimo sutartis. Komisija konstatavo, jog Volkswagen AG, nustatydama Volkswagen Passat modelio pardavimo kainas ir reikalaudama iš platintojų Vokietijoje parduodant šį modelį nesuteikti klientams nuolaidų arba suteikti tik ribotas nuolaidas, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios Instancijos Teismas su tokiu argumentu nesutiko ir sprendimą panaikino vadovaudamasis gamintojo ir platintojo sutartimi, kur nurodyta, kad Volkswagen teikia rekomendacijas dėl kainos, kurios yra neprivalomos galutinės kainos ir nuolaidų atžvilgiu. Komisija apskundė šį spendimą, tačiau Europos Teisingumo Teismas anksčiau Pirmosios Instancijos Teismo priimtą spendimą palaikė ir pripažino pagrystu. Kitose įvairaus pobūdžio, kur skyrėsi bylos dalykas ir pagrindas, laimėtose bylose viena iš šalių bandė tiekėjui ar gamintojui įrodyti, kad jo siūlomos sąlygos netenkina, ieškojo kitų būdų įsigyti lygiaverčią produkciją ir t.t. tai yra parodė, kad su siūlomomis sąlygomis jos nesutinka.

Prie pirmojo požymio be sąvokos ,,sutartis: yra priskiriama sąvoka ,,suderinti veiksmai“. Šios sąvokos autoriaus nuomone plačiau aprašyti neverta, nes ji yra pakankamai aiški ir suprantama gramatiniu požiūriu tiesiogiai – suderinti veiksmai atsiranda tuomet, kuomet ūkio subjektai siekdami pašalinti netikėtumo faktorių ar tarpusavio konkurenciją derina savo veiksmus. Šis veiksmas yra draudžiamas tiek vertikaliuose, tiek horizontaliuose susitarimuose.

Bene svarbiausias vertikaliųjų susitarimų bruožas yra antrasis požymis, kuris vertikaliuosius susitarimus ir išskiria nuo horizontaliųjų susitarimų. Kad ūkio subjektų veikla patektų būtent į vertikaliųjų susitarimų reglamentavimo sritį, jie ir turi veikti skirtingame ekonominiame lygmenyje. Tarkim įmonė A išgauna žaliavas, o įmonė B tas žaliavas naudoja savo produkcijos gamybai. Galima teigti, kad jie abu gamina ,,produktą“, tačiau viena įmonė veikia gavybos, o kita gamybos lygmenyje. Sekantis pavyzdys galėtų būti susijęs su platinimu: įmonė C yra didmenininkas, o įmonė D yra mažmenininkas. Teoriškai jie telpa į tą pačią ,,platinimo“ sąvoką, tačiau praktiškai jie veikia skirtingame platinimo lygmenyje. Be autoriaus aptartų variantų yra galybė, nebūtinai susidedančių iš dviejų ūkio subjektų. Tokią grandinę galėtų sudaryti ir jau aptarti pavyzdžiai, kur įmonė A išgauna žaliavas, įmone B jas superka ir pagamina produktą, kurį stambiais kiekiais nuperka įmonė C, kadangi ji yra didmenininkas, o iš pastarosios nedideliais kiekiais perka įmonė D. Svarbu pažymėti tai, kad tas pats ūkio subjektas veiktų viename platinimo ar gamybos lygmenyje. Praktikoje pasitaiko, kuomet vienas iš ūkio subjektų veikia dvejuose lygmenyse, o antrasis tik viename. Tuomet iškyla klausimas kaip traktuoti tokį susitarimą, tačiaušis atvejis reikalauja detalesnio nagrinėjimo ir autorius šiame darbe nėra linkęs į jį gilintis dėl darbo apimties reikalavimų.

Autoriaus manymu trečiasis požymis yra pakankamai aiškus ir nereikalaujantis didesnių pasamprotavimų ar paaiškinimų, tik verta paminėti, jog sutarties prekėmis ar paslaugomis laikytinos visos prekės ir paslaugos, tiek galutinio vartojimo (baigtinės), tiek tarpinės prekės ar paslaugos, kurios bus naudojamos tęstinei gamybai.

Draudžiami ir nedraudžiami vertikalieji susitarimai

Vertikalieji susitarimai nėra vienareikšmiškai naudingi arba žalingi, nes kaip savo praktikoje yra pasisakęs Europos Teisingumo Teismas, jog vertikaliuosius susitarimus yra būtina nagrinėti tiek jų teisiniame, tiek ekonominiame kontekste. Be abejonės, jog yra draudžiami tokie susitarimai, kurie riboja ar kenkia sėkmingai konkurencijai. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į Europos Bendrijos steigimo sutarties 81(1) str. ar Konkurencijos įstatymo 5 str. 1d. kuriuose yra aiškiai nurodyti draudžiamų susitarimų požymiai. Akivaizdu, kad požymiai yra identiški taikymo sritimi ir bendrąją prasme, tačiau skiriasi jų gramatinis išsireiškimas. Tai nėra nieko stebėtina, nes Lietuvai stojant į Europos Sąjungą teko akceptuoti ir Europos Bendrijos steigimo sutartį ir suvienodinti nacionalinius teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktais. Apžvelgus jau minėtus straipsnius apibendrinant galima teigti, jog draudžiami tokie susitarimai, kurie:

Fiksuoja perpardavimo kainas

Riboja pardavimo teritoriją

Riboja patekimą į rinką

Vienašalis elgesys

Pirkėjo teisės laisvai nustatyti prekės perpardavimo kainą ribojimas yra draudžiamas, nes kaip nurodė Konkurencijos Taryba – ,,susitarimas, kuris riboja prekės pirkėjo teisę laisvai nustatyti prekės perpardavimo kainą, gali itin riboti konkurenciją, jei pirkėjas įpareigojamas perparduoti prekes fiksuota tiekėjo nurodyta kaina arba kaina, kuri yra ne mažesnė už tiekėjo nurodytą kainą. Tokie vertikalieji apribojimai gali eliminuoti ar žymiai apriboti konkurenciją tarp distributorių ir todėl nėra leistini. Tačiau Konkurencijos Taryba nurodo, kad tiekėjas gali nurodyti pirkėjui maksimalią prekės perpardavimo kainą ar rekomenduoti, kokia kaina distributorius turėtų parduoti prekes.“

Antrasis požymis nusako draudimą apriboti teritoriją, kurioje pirkėjas gali parduoti ar klientus, kuriems jis gali parduoti, sutartyje numatytas prekes ar paslaugas. Toks atvejis yra aprašytas Europos Teisingumo Teismo pranešime spaudai dėl Opel Nederlands v Commision byloje, kurioje Opel padarė konkurencijos pažeidimą taikydama nuolaidas pagal pardavimų teritorijas.

Patekimo į rinką ribojimas taipogi neigiamai veikia konkurenciją. AEG – Telefunken byloje buvo nustatyta, kad įmonė vykdė draudžiamą politiką, nes ji atsisakydavo priimti į savo tinklą naujus produkcijos platintojus, kurie nesilaikė neoficialios kainų politikos, kurios aiškiai laikėsi esantys platintojai. Šitokia politika apribojo prekybos centrų galimybę prekiauti šios kompanijos gaminiais, tad galima teigti apribojo ir dalinį prekybos centrų sekmingą įėjimą į rinką. Nes pirkėjas ketindamas įsigyti du gaminius, tarp kurių yra vienas ir AEG – Telefunken gaminys, neturės galimybės įsigyti jo tame pardavimo centre kur jo nėra ir pasirinks kitą – konkuruojantį centrą.

Prie vienašalių elgesių, kurie riboja konkurenciją priskiriami: nuolaidu sumažinimas, atsisakymas tiekti, tiekimų sumažinimas, atsisakymas suteikti garantijas, grasinimas nutraukti sutartis, jeigu platintojas nepaisys savo teritorijos ribų ir t.t.

Analizuojant Europos Bendrijos steigimo sutartį ir Konkurencijos įstatymą toliau, matome, jog yra 81(3) str. ir 6 str. 1d. nurodyti ir tokie vertikalūs susitarimai, kurie nėra draudžiami:

Skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos

Leidžia vartotojams gauti teisingą dalį naudos

Susitariančiųjų šalių veikla nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiems tikslams pasiekti

Nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje

,,Tobulinimas“ ar ,,pažanga“ reiškia teigiamą situacijos kokytį, kuris atsiranda kaip susitarimo sudarymo ir vykdymo rezultatas. Tai gali būti įvairūs pokyčiai pramonės ar platinimo srityse, įskaitant įėjimo į rinką kliūčių panaikinimą, didėjančias gamybos apimtis, naujų darbo vietų sukūrimas, gamybinio rezultato kokybės pagerėjimas, pačios gamybos modernizavimas ir platesnis prekių pasirinkimas, mažesnė aplinkos tarša ir t.t. Tačiau toks susitarimas turi būti naudingas ne tik susitariančioms šalims, bet kitiems rinkos dalyviams, vartotojams, valstybei ir t.t.

Antrasis požymis reiškia, kad vartotojų gaunama nauda turėtų bent jau kompensuoti tą neigiamą realų ar numanomą konkurenciją ribojančio susitarimo žalą. Tai reiškia, kad vartotojai patirs teigiamą pusę, t.y. sumažėjusi kaina, geresnė prekės ar paslaugos kokybė ir t.t.. Šiuo atveju vartotojai yra gamintojai ar paslaugų tiekėjai naudojantys produktą tęstiniam darbui, didmenininkai, mažmenininkai ir galutiniai vartotojai.

Susitariančiųjų šalių veikla nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini tiems tikslas pasiekti reiškia, kad šalių nustatyti apribojimai turi būti būtinai reikalingi teisėtiems susitarimo tikslams pasiekti ir negali varžyti konkurencijos daugiau nei būtina.

Nesuteikimo susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje reiškia, kad šiuo atveju vertinama šalių padėtis rinkoje, konkurentų pajėgumas ir jų kiekis rinkoje, kokios kliūtis naujiems ūkio subjektams įeiti į rinką ir t.t. Neabejotinai būtina sąlyga yra ta, kad ūkio subjektas nebūtų dominuojantis rinkoje, ar toks taptų po susitarimo įvykdymo.

Peržvelgus teisės aktus apibendrinant galima teigti, kad įstatymų leidžiamosios institucijos atsižvelgė ir į ekonomikos dėsnius, bei sėkmingai juos pritaikė vertikaliųjų susitarimų atžvilgiu, bei paprastai ir aiškiai pavertė juos teisės normomis, o teismai sėkmingai taiko savo praktikoje.

Horizontalieji susitarimai konkurencijos teisėje

Europos Bendrijos steigimo sutartyje ir Konkurencijos įstatyme draudžiamus susitarimus reglamentuojantys straipsniai sąvokų ,,horizontalieji susitarimai“ išaiškinimo nepateikia, tad kaip ir vertikaliųjųsusitarimų sąvokos, tenka ieškoti Europos Bendrijos steigimo sutartį ir Konkurencijos įstatymą papildančiuose teisės aktuose. Autoriaus pastebėjimu Europos Bendrijos teisės aktuose nepateikiama konkrečios horizontalaus susitarimo sąvokos – ji minima netiesiogiai. Visai kita situacija su Lietuvos konkurencijos teisę reglamentuojančiais teisės aktais, kur sąvokos ,,horizontalus susitarimas“ definicija yra aiškiai apibrėžta viename iš Konkurencijos tarnybos nutarimų – ,,Horizontalusis susitarimas – susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia tame pačiame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje ir kuris apima prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas“, tačiau su tokia definicija nesutinka Daivis Širvinas ir teigia, kad ji nėra visiškai išsami ir tiksli. D.Širvinas horizontalaus susitarimo sąvoką apibrėžia taip – horizontalus susitarimas, tai (sutartis, suderinti veiksmai) sudarytas dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas susitarimo atžvilgiu veikia tame pačiame gamybos ar platinimo lygmenyje. Be abejonės, tenka sutikti, jog pastaroji sąvoka yra kur kas detalesnė ir geriau apibrėžta, nes apibrėžiama kas yra pats susitarimas, nei ta, kurią nurodė Konkurencijos tarnyba. Susipažinus su šiomis definicijomis autorius konstatuoja, jog šių susitarimų esminis skirtumas nuo vertikaliųjų susitarimų yra ūkio subjekto veiklos lygmuo. Kaip jau buvo minėta ankstesnėje temoje, vertikalieji susitarimai atsiranda tuomet, kai bent du skirtingi ūkio subjektai, kurie veikia skirtingame rinkos lygmenyje (gamintojas/platintojas) sudaro susitarimą, o norint sudaryti horizontalųjį susitarimą yra būtina sąlyga ta, jog susitarimą sudarytų bent du ūkio subjektai, kurie veikia toje pačioje rinkoje. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriame konstatuojama, jog buvo sudarytas horizontalusis susitarimas tarp draudikų UAB “Inta”, AB “Lietuvos draudimas”, UAB “ERGO Lietuva”, UADB “Preventa” ir UAB “IF draudimas” kurio metu šios kompanijos susitarė ir pradėjo taikyti reikalavimą apdraudžiamuose nuo vagystės rizikos automobiliuose įrengti “Mobisafe” palydovinę sekimo sistemą. Iki susitarimo visos bendrovės taikė skirtingus reikalavimus. Gavusi informacija ir atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba konstatavo, jog – ,,minimos draudimo bendrovės veikė viename paslaugų teikimo lygmenyje, todėl jų tarpusavio susitarimas buvo įvertintas kaip horizontalus susitarimas, kuris gali apriboti arba visiškai panaikinti tarpusavio konkurenciją atitinkamoje prekės (paslaugos) rinkoje, padidinti prekės (paslaugos) kainas ir pabloginti kitas jos įsigijimo sąlygas. Tokie tarpusavyje konkuruojančių įmonių susitarimai paprastai yra laikomi konkurencijos teisės normų pažeidimais.“

Tradiciškai laikoma, kad horizontalieji susitarimai – tai susitarimai tarp konkurentų, o vertikalieji – tarp nekonkuruojančių ūkio subjektų. Tačiau toks teiginys kalbant apie horizontaliuosius susitarimus nėra visiškai teisingas. Toks teiginys būtų pilnai teisingas, jei pvz: susitarimą sudaro bendrovė A, kuri gamina geltonos spalvos limonadą ir bendrovė B, kuri gamina juodos spalvos limonadą. Kitu atveju jis bus teisingas tik iš dalies tada, kai susitarimą sudarys bendrovė A, kuri gamina limonadą, ir bendrovė C, kuri išgauna pieną. Teoriškai šios bendrovės yra konkurentės, nes abi tiekia gėrimus, tačiau jos nėra tiesioginės konkurentės pagal produkto porūšis.

Pagrindiniais aspektais horizontalieji susitarimai pagalpavojingumą ir žalingumą konkurencijai gali būti skirstomi į:

Kartelinius

Bendradarbiavimo

Karteliniai susitarimai yra ypač pavojingi konkurencijai, kai kurie jų laikomi per se draudžiamais. Tai yra horizontalūs susitarimai, kurių tikslas yra atsiriboti nuo kitų subjektų konkurencijos ir apsaugoti privilegijuotą susitarimo dalyvių padėtį. Pagrindinis jų uždavinys – atsiriboti ar panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tačiau plačiau apie kartelinius susitarimus ir jų porūšius autorius aptars temoje ,,Draudžiami ir nedraudžiami horizontalieji susitarimai“.

Sekanti horizontalių susitarimų rūšis pagal pavojingumą ir žalingumą yra bendradarbiavimo susitarimai. Jų sudarymo metu šalys, tarpusavyje konkuruojantys ūkio subjektai, sujungia savo pastangas, kad galėtų pasiekti bendrą, abiems naudingą ekonominį rezultatą ir tai yra pagrindinis susitarimo tikslas. Plačiau apie tai – sekančioje temoje.

Horizontalieji susitarimai, kaip ir vertikalieji turi savo požymius, bet daugeliu atveju jie sutampa:

Susitarimas ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų,

Susitarimai ar suderinti veiksmai yra tarp toje pačioje gamybos ar platinimo grandyse veikiančių ūkio subjektų,

Susitarimas ar suderinti veiksmai nustato sąlygas, kuriomis susitarimo šalys gali pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

Kaip jau minėjo D.Širvinas horizontaliojo apibrėžimo definicijoje, susitarimą sudaro terminai ,,sutartis: ir ,,suderinti veiksmai“. Kadangi sąvoka ,,sutartis“ tarp horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų, bei sąvoka ,,suderinti veiksmai“ yra vartojama ta pačia teisine ir ekonomine prasme, tad autorius nemato tikslo perkartoti to, kas jau yra išaiškinta ankstesnėje temoje. Būtina paminėti, kad autoriaus nuomone horizontaliuosiuose susitarimuose negali būti vienašalių ūkio subjekto veiksmų, nes šiuo atveju toje pačioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai yra tarpusavyje konkuruojantys ir jei vienas iš ūkio subjektų nepaklus kitam ūkio subjektui – nieko nepraras, nes šiame rinkos lygyje jie yra konkuruojantys ir jų tiesiogiai niekas nesaisto, priešingai nei vertikalaus susitarimo atveju, kuomet didmenininkas gali diktuoti sąlygas mažmenininkui. Sudarant horizontalųjį susitarimą nėra svarbu susitarimas pasiektas žodžiu, raštu ar kita forma.

Būtent antrasis požymis horizontaliuosius susitarimus labiausiai ir atskiria nuo vertikaliųjų susitarimų. Konkurencijos tarybos nutarime yra aiškiai nurodyta, jog tai susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia tame pačiame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje. Nes kitu atveju, jei ūkio subjektai veiktų skirtinguose lygmenyse, tai būtų vertikalus, o jei tarkim du ūkio subjektai veikiantys tame pačiame lygmenyje sudaro susitarimą su kitu ūkio subjektu, kuris veikia kitame lygmenyje – mišrus susitarimas.

Trečiasis požymis yra visiškai identiškas anksčiau minėtajam vertikaliam susitarimui. Nes tiek ūkio subjekto, tiek paslaugos ar prekės sąvokos yra visiškai identiškos ir galioja tomis pačiomis sąlygomis.

1.2.1 Draudžiami ir nedraudžiami horizontalūs susitarimai

Vertinant vertikaliųjų ir horizontaliųjų susitarimų įtaką konkurencijai ir jų žalingumą yra nustatyta, jog horizontalieji susitarimai yra labiau žalingi, nes horizontalūs susitarimai tarp konkuruojančių ūkio subjektų daro tiesioginę žalą vartotojų interesams. Pavyzdžiui duonos kepėjai sudarė horizontalų susitarimą ir pakėlė duonos kainą. Ją kaip įprasta nupirko platintojai ir pardavė, o pirkėjai už ją mokėjo jau brangiau, nes priešingai nei vertikaliojo susitarimo atveju, kuomet sudaromas vertikalus susitarimas tarp kepėjo ir platintojo pakeliant kainas, vartotojas turi galimybę pirkti kitos kepyklos produktą. Todėl horizontalieji susitarimai yra draudžiami per se – jų tikslas riboti konkurenciją. Ypač pavojingi konkurencijai yra karteliniai susitarimai, kurie gali būti skirstomi:

Dėl kainų fiksavimo

Dėl rinkos pasidalijimo

Dėl diskriminacijos

Susitarimuose dėl kainų fiksavimo ar kitų prekybos sąlygų nustatymo yra draudžiamas ne tik tiesioginis taikomų kainų fiksavimas, bet ir susitarimas dėl planuojamų arba orientacinių kainų, kurios susitarimo šalims nėra privalomos. Konkurencijos tarnyba atlikusi tyrimą, kurio metu tyrė Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ veiksmus nustatė, jog ,,Linava“ kreipimęsi į Lietuvos vežėjus dėl krovinių vežimo sąnaudų perskaičiavimo ir krovinių gabenimo įkainių peržiūrėjimo. Šiame kreipime krovinių automobiliais vežėjai buvo raginami kartu perskaičiuoti krovinių vežimo sąnaudas ir didinti krovinių pervežimo paslaugų įkainius atsižvelgus į padidėjusius mokesčius ir kitas šių paslaugų teikimo kaštų augimo priežastis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad toks kreipimasis buvo inicijuotas surengtuose Vilniaus regiono asociacijos narių susirinkimuose. Šis faktas ir kai kurie kiti nustatyti veiksmai Konkurencijos tarybai sukėlė įtarimų, kad asociacija „Linava“ gali siekti, jog jos nariai tarpusavyje derintų naujus krovinių pervežimo tarifus tuo apribodami konkurenciją. Tačiau kaip skelbiama Konkurencijos tarybos pranešime spaudai ,, Konkurencijos taryba, įvertinusi surinktą medžiagą, nutarimą nutraukti tyrimą pagrindė tuo, jog dėl pradėto tyrimo asociacijos „Linava“ ketinimai liko neįgyvendinti ir nėra duomenų apie toliau tęsiamus bendrus vežėjų veiksmus dėl krovinių gabenimo paslaugų įkainių peržiūrėjimo. Tačiau Konkurencijos taryba ir toliau stebės šios asociacijos ir jos narių veiksmus ir atnaujins tyrimą tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad siekiama įgyvendinti ketinimus susitarti peržiūrint krovinių gabenimo paslaugų tarifus.

Taipogi draudžiama susitarimu fiksuoti ne tik pačią kainą, bet ir tam tikrą kainos dalį. Susitarimai dėl nuolaidų fiksavimo, jų draudimo ar draudimo taikyti kitokias nuolaidas nei viešai paskelbta, susitarimai dėl platintojo premijavimo, jeigu šis per metus nuperka tam tikrą kiekį produktų iš susitarimo šalių taipogi riboja konkurenciją ir yra draudžiami.

Sekanti kartelinių susitarimų grupė yra susitarimai dėl rinkos pasidalijimo. Bene dažniausiai pasitaikantys susitarimai dėl rinkos pasidalijimo, yra kai konkuruojantys ūkio subjektai pasidalina rinkas teritoriniu principu. Pavyzdžiui platintojai susitaria, kad kiekvienas produkciją platins tik tam tikroje teritorijoje ir vienas kito teritorijoje tokių interesųneturės. Verta paminėti, jog rinkas draudžiama dalintis ne vien tik pagal nacionalines teritorijas, bet ir pagal veikos zonas. Europos Komisijos praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet ūkio subjektai sudarydami susitarimus dalinasi rinka pasidalindami klientus. Kaip Europos Komisija 1979 rugsėjo 5 d sprendime pasmerkė „BP Kemi“ ir „DDSF“ susitarimą, kuriuo šie pasidalino Danijos rinką pagal klientų grupes, t.y. šalys susitarė, kad viena pardavinės nustatytiems didiesiems klientams, o kita – smulkiesiems. Detaliau apžvelgus Europos Bendrijos Komisijos praktiką randama ir tokių sprendimų kuriuose yra draudžiami ir tie susitarimai, kuriais pasidalijami platintojais. Apibendrinant galima teigti, kad kaip nurodo Europos Bendrijos steigimo sutarties 81(1) str. ir Konkurencijos įstatymo 5 str. 1d. 2p. yra draudžiama -,,pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu.“

Prie trečiosios kartelinių susitarimų grupės, kur pažymimi horizontalūs susitarimai dėl diskriminacijos, gali būti priskiriami tokie susitarimai, kaip tiesioginis konkurentų susitarimas taikyti skirtingas pirkimo ar pardavimo sąlygas tam tikriems ūkio subjektams, susitarimas boikotuoti vieną ar daugiau ūkio subjektų, ar susitarimai dėl išimtinių teisių viena kitai suteikimo ir t.t.

Taipogi yra draudžiami ir tokie susitarimai, kuriais nustatoma tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekiai, taip pat ribojama techninė pažangą ar investicijos. Pavyzdžiui naftos gavybos įmonės dėl nukritusių naftos produktų kainų, sudarė horizontalų susitarimą, kuriame susitarė, kad apribos naftos gavybą, t.y. išgaus mažiau naftos ir taip pakels naftos produktų kainas. Kas sąlygoja ir techninės pažangos ribojimą ir t.t.

Horizontalieji susitarimai nėra išimtiniai susitarimai ir jiems taikomos lygiai tokios pačios sąlygos kaip ir nedraudžiamiems vertikaliesiems susitarimams, nes abi susitarimų rūšis reglamentuoja tie patys teisės aktai. Autoriaus nuomone vertėtų pažymėti, jog nėra draudžiami tokie horizontalūs bendradarbiavimo susitarimai:

Specializacijos susitarimai

Tyrimų ir vystymo susitarimai

Susitarimai dėl bendro pardavimo, platinimo, reklamos

Informacijos keitimasis

Susitarimai dėl bendro standarto

Kaip Irmantas Norkus 2007 m. kovo 22 d. savo pristatyme ,,Brėžiant ribą tarp uždraustų ir neuždraustų vertikaliųjų ir horizontaliųjų susitarimų“ minėjo – ,,pagal 2000 m. Gaires dėl Horizontalaus Bendradarbiavimo, Komisija nelaikys draudžiamais susitarimu, kurių vienintelis tikslas keistis patirtimi, atlikti bendrus rinkos ar pramonės sektoriaus tyrimus. Tokie susitarimai, jeigu jais šalys nesiekia koordinuoti savo veiksmų rinkoje ir neapriboja savo veikimo laisvės ateityje, nebus draudžiami, tačiau jeigu įmonės susitarimu įsipareigos, tarkime atsižvelgiant į gautus rinkos tyrimų rezultatus, sumažinti/padidinti gamybą, kainas ar pan., tai bus vertinama kaip Europos Bendrijos 81 straipsnio pažeidimas.“

Specializacijos susitarimais ūkio subjektai įsipareigoja, kad kiekvienas gamins ar platins tik tam tikrą produktą ir susilaikys nuo gamybos ar platinimo produkto, kurį gamins ar platins kita susitarimo šalis. Tokių susitarimų tikslas yra mažinti gamybos kaštus, automatiškai ir galutinę prekės kainą, ar pradėti naujo produkto gamybą. Šie susitarimai yra daugiau liestini tose rinkose, kur yra daug dalyvių ir juos sudaro smulkios bei vidutinės įmonės. Susitarimas leistinas, jei produktas, dėl kurio sudaromas specializacijos susitarimas – toje rinkojeneviršija 20 procentų.

Tyrimo ir vystymo susitarimams yra taikoma bendroji išimtis, kurią apibrėžia ,,Reglamentas 2659“. Šio susitarimo metu šalys susitaria bendrai atlikti mokslinius naujų produktų tyrimus, reikalingus gamybai plėtoti. Dažniausiai tokie susitarimai yra sudaromi tose pramonės šakose, kurios yra itin brangios – aviacijos, medikamentų gamyba, informacinių technologijų kūrimo ir pan. Šis susitarimas galioja tik tol, kol vyksta tyrimas ir vystymas, nes kartu gaminant ar platinant gali atsirasti konkurencijos ribojimas.

Aptariant susitarimus dėl bendro pardavimo, platinimo, reklamos reikia paminėti, kad nedraudžiamos konsorciumo sutartys, kai šalys kiekviena atskirai negalėtų suteikti paslaugos ar pateikti prekės. Bendras reklamavimas nėra draudžiamas, jei reklama nėra klaidinanti.

Informacijos keitimasis tarp ūkio subjektų nėra draudžiamas, kuomet yra keičiamasi bendro pobūdžio informacija, pavyzdžiui: istorinė informacija, informacija apie mokumą, bendro pobūdžio informacija apie rinką, jos tendencijas. Nedraudžiama užsakyti bendrus rinkos tyrimus, tačiau su sąlyga, jog tyrimo rezultatai bus prieinami ir kitiems rinkos dalyviams.

Susitarimų, kuriais leidžiama susitarti dėl bendrų standartų, būtina sąlyga yra ta, kad nėra apribojimų taikyti ir kitokį standartą.

Susipažinus su draudžiamais ir leidžiamais horizontaliais ir vertikaliais susitarimais tenka pastebėti, jog daug esminių bruožų sutampa, tačiau yra ir skirtumų kurie atsiranda dėl ūkio subjekto veiklos skirtingose rinkose. Šiems susitarimams yra taikomi tie patys Europos Bendrijos steigimo sutarties, bei Konkurencijos įstatymo straipsniai, tad jiems yra taikomas tas pats draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis. Tačiau plačiau apie tai specialiai tam skirtoje temoje ,,Teisinis draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis EB ir Lietuvoje“.

2. Pagrindinės draudžiamų susitarimų reglamentavimo sistemos

Kaip jau autorius minėjo įžangoje, konkurencijos teisės sistemos pasaulyje anksčiausiai pradėjo formuotis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje, tad logiška, jog šios sistemos yra laikomos ir pagrindinėmis. Kadangi JAV konkurencijos teisė pradėjo formuotis anksčiau, ji turėjo įtaką ir Europos Bendrijos teisės formavimuisi. Šios sistemos buvo kuriamos tiems patiems tikslams pasiekti – apsaugoti konkurenciją, bet savo veiklą šiam tikslui pasiekti nukreipė skirtingais keliais. Pirmasis antimonopolinis aktas buvo priimtas JAV dar XIX a. pabaigoje. Šiame laikotarpyje JAV Kongresas priėmė Senatoriaus Johan Sherman parengtą aktą, skirtą kontroliuoti finansines ir kitokias monopolijas. Draudžiamų susitarimų samprata Šermano akte buvo suformuluota gana abstrakčiai, todėl pagrindinis vaidmuo aiškinant šią sampratą atiteko JAV teismams. Teismai vadovaudamiesi protingumo kriterijumi nustato, ar konkretus susitarimas pažeidžia Šermano aktą. Susitarimas pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu jame nustatytos konkurenciją ribojančios sąlygos yra pagrįstos ir labiau konkurenciją skatiną, nei ją varžo, taip ir buvo suformuota rule of reason doktrina, kuri tapo draudžiamų susitarimų vertinimo pagrindu. Verta paminėti, jog per se draudžiamais susitarimai laikomi tik tie, kurie akivaizdžiai daro žalą konkurencijai, pavyzdžiui susitarimai dėl kainų fiksavimo, o kiti susitarimai yra vertinami pagal rule of reason taisyklę.

Apibendrinant galima teigti, jog ,,JAV draudžiamų susitarimų sistema vadinama tradicine, kadangi neturi išimties instituto. Teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, tiesiogiai taiko rule of reason taisyklę, pagal kurią susitarimas pripažįstamas teisėtu priimant atitinkamą teismo sprendimą.“

Europos Bendrijos steigimo sutartyje yra numatytas tiesiogiai taikomos išimties modelis, kuris yra panašus į rule of reason principą, tačiau nėra identiškas. Plačiau apie tai temoje ,,Teisinis draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis EB ir Lietuvoje“.

3. Teisinis draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis EB ir Lietuvoje

Draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis Europos Bendrijoje ir Lietuvoje yra vadinamas ,,Dvipakope konkurenciją ribojančių (draudžiamų) susitarimų vertinimo sistema“. Ši sistema išties susideda iš dviejų pakopų. Pirmojoje pakopoje yra analizuojama ar susitarimai patenka į Europos Bendrijos steigimo sutarties 81(1) str. ,,visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“ ir Konkurencijos įstatymo ,,susitarimais, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento“ reglamentavimo sritį. Reglamentavimo modelis taikomas tiek vertikaliems, tiek horizontaliems susitarimams.

Kuomet Europos Bendrijos Komisija / Lietuvos Konkurencijos Taryba įrodo, kad nagrinėjamas susitarimas atitinka visus draudžiamo pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81(1) str. ar Konkurencijos įstatymo 5 str. 1d. besiginančios šalys dar gali įrodinėti, kad susitarimas tenkina tų pačių teisės aktų 81(3) str. ar 6 str. 1d. sąlygas.

Tad iškart persikeliame į antrąjį etapą, kuriame susitarimai yra vertinami pagal 81(3) str. ar 6 str. 1d. numatytas sąlygas ir nustačius, jog susitarimai tenkina visas šiuose straipsniuose nustatytas sąlygas – ,,susitarimai, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ir paskirstymą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie: atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti; nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai“, turi būti pripažįstami galiojančiais. Tas pats principas galioja ir Lietuvos konkurencijos teisėje, kur leidžiami susitarimai atitinka lygiai tokias pačias sąlygas. Toks susitarimo pripažinimas reiškia, kad nors susitarimas formaliai atitinka draudžiamo susitarimo sąlygas, tačiau atsižvelgiant į susitarimo daromą teigiamą poveikį konkurencijai jam yra suteikiama išimtis ir jis vertinamas kaip nedraudžiamas susitarimas.

Kaip aprašoma Deivio Širvino monografijoje, pagal naująsias Europos Bendrijos Komisijos taisykles, įsigaliojusias nuo 2004 m. gegužės 1d., kiekvienas susitarimas patenkantis į 81(1)str. sferą ir atitinkantis 81(3) str. sąlygas nebaudžiamas irįsigalioja ab initio. Tačiau kartu būtina pažymėti, kad susitarimas, patenkantis į 81(1) str. sferą ir neatitinkantis 81(3)str. sąlygų yra draudžiamas ir pagal 81(2)str. negalioja ab initio.

Daugelio teisinės doktrinos autorių nuomone toks dvipakopis susitarimo vertinimas primena rule of reason taisyklės taikymą, tačiau tiek Europos Bendrijos Komisija, tiek Teismai atsargiai vertina rule of reason egzistavimo faktą Europos Sąjungos teisėje. Kadangi šio darbo pagrindinis tikslas ir keliami uždaviniai yra išanalizuoti ir aprašyti draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelį, o ne palyginti skirtingus modelius ir jų taikymo procesą, autorius nelinkęs šios temos plačiau nagrinėti lygindamas Europos Bendrijos teisėje taikomą ,,Dvipakopę konkurenciją ribojančių (draudžiamų) susitarimų vertinimo sistemą“ ir JAV teisinėje sistemoje taikomą rule of reason principą ieškant panašumų, bendrų sąsajų ir t.t.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta galima teigti, jog šalys apkaltintos draudžiamo susitarimo sudarymu turi pilną teisę nustatyta tvarka apginti jų manymu pažeidžiamus teisėtus jų interesus sudaryti tokį susitarimą. Yra aiškiai apibrėžta tvarka kaip vertinami draudžiami susitarimai ir kokie veiksmai atliekami jų uždraudimui, ar leidimui juos įgyvendinti, bei kokias sąlygas turi atitikti reikalavimai.

4. Teisinės pasekmės už draudžiamų susitarimų vykdymą Lietuvos konkurencijos teisėje

Be abejonės, kalbant apie draudžiamus susitarimus būtina aptarti ir teisines pasekmes už jų atlikimą, nes jei veiksmas yra draudžiamas, tai jis yra ir baudžiamas už jo atlikimą. Teisines pasekmes už draudžiamų susitarimų vykdymą nacionalinėje teisėje reglamentuoja Konkurencijos įstatymas. Analizuojant Konkurencijos įstatymą tampa aišku, kad ,,asmenims už šio įstatymo pažeidimus taikoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė“ Tai yra įtvirtinta įstatymo 45 straipsnyje. Kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje UAB „Sirowa“ prieš Konkurencijos Tarybą dar kartą šį straipsnį įtvirtino: ,,Atsakomybė, nustatyta konkurencijos įstatyme už jo pažeidimą, savo esme yra administracinė atsakomybė. Pagrindinės šios atsakomybės funkcijos – nubaudimo ir prevencinė…“ Konkurencijos Taryba nustačiusi, jog ūkio subjektai atlieka konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, tarp kurių yra ir draudžiamų susitarimų sudarymas, gali imtis tokių veiksmu, kurie sutrukdytų ūkio subjektams atlikti neteisėtus veiksmus, pašalinti susitarimo metu padarytas pasekmes, įskaitant įsipareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, bei pakeisti ar nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas. Jeigu susitarimo metu buvo sukurta ūkio subjekto dominuojanti padėtis ir dėl to itin sumažėjo konkurencija toje rinkoje, tai Konkurencijos Taryba gali įpareigoti ūkio subjektus atlikti veiksmus, kurie atkurtų ankstesnę padėtį, ar pašalinti susitarimo pasekoje atsiradusias koncentracijos pasekmes. Konkurencijos Taryba gali skirti pinigines baudas, kurios yra nurodytos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje – ,,Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiaisūkiniais metais. Už atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriuos tiria Konkurencijos taryba, ūkio subjektams gali būti skiriama piniginė bauda iki 3 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais“. Tačiau kaip nurodo to paties įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, be baudų yra ir kitas materialus įsipareigojimas – ,, Ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka“. Baudos skyrimo dydį ir atleidimą nuo baudos reglamentuoja Konkurencijos įstatymo atitinkamai 42 ir 43 straipsniai.

Tad apibendrinat galima teigti, kad teisės aktai visiškai įgyvendina protingumo ir teisingumo principus konkurencinėje teisėje, kuri apima ir draudžiamuosius susitarimus. Įstatyme yra aiškiai reglamentuota už kokias veikas yra skiriama bauda ar taikomos sankcijos, jų skyrimo tvarka ir dydis, bei atleidimas nuo baudų ar jų išieškojimo tvarka. Čia taipogi įtvirtintas žalos atlyginimo institutas, kurio dėka ūkio subjektai patyrę žalą ,dėl draudžiamų susitarimų sudarymo tarp kitų ūkio subjektų, įstatymų nustatyta tvarka gali kreiptis dėl žalos atlyginimo.

IŠVADOS

Autoriaus keliamas tikslas šiame darbe buvo apžvelgti draudžiamų susitarimų svarbą konkurencijai teisiniu aspektu, vadovaujantis Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktais. Pateikiant ne vien tik teorinę, bet ir taip reikalingą praktinę medžiagą, analizuojant ir aptariant Europos Teisingumo Teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Bendrijos Konkurencijos ir Lietuvos Konkurencijos Tarybos bylas bei nutarimus, susijusius su aptariama tema. Išanalizuoti dabar egzistuojantį draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelį pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę bei skaitytoją supažindinti su kitokia draudžiamų susitarimų reglamentavimo sistema, kuri galioja Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pagrindinis šio darbo uždavinys buvo perteikti informaciją nuo draudžiamo susitarimo santykio su konkurencija iki galimų sankcijų taikymo už konkurencijos pažeidimus, naudojantis draudžiamais susitarimais ir įstatymo leidžiamų atvejų, kuriais ūkio subjektai nėra baudžiami už šiuos susitarimus.

Apžvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadas, jog sąvoka ,,susitarimas“ ir „konkurencija“ yra itin glaudūs. Analizuojant teisės normas ir teismų praktiką, matome aiškiai apibrėžtą ir autoriaus nuomone tinkamai reglamentuojamą prevenciją nuo draudžiamų susitarimų. Nors horizontalūs ir vertikalūs susitarimai pagrindiniuose teisės aktuose nėra išskirti, tačiau juos reguliuoja įvairios direktyvos, nutarimai, taikomos bendros išimtys ir precedentinės bylos. Autoriaus nuomone, apsaugą nuo draudžiamų susitarimų konkurencijos teisėje labai palengvina ir tai, kad Lietuvoje be nacionalinės teisės yra taikoma dar ir Europos Sąjungos teisė, tai tarsi dviejų lietsargių sistema, kurie saugo nuo draudžiamų susitarimų nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu. Jeigu nėra tinkamos teisės normos nacionalinėje teisėje ar aptinkama teisės normų spragų, tuomet automatiškai taikoma Europos Sąjungos teisėje taikoma teisės norma. Tai itin apsunkina draudžiamų susitarimų sudarymą ir mažina galimybę juos sudaryti ir padidina garantiją, jog draudžiamo susitarimo sudarymo atvejis bus pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Džiugu pastebėti, jog draudžiamų susitarimų sudarymo leidimo ar uždraudimo sąlygos nėra statiškos ir nuolat kintančios atsižvelgiant į ekonominius pasikeitimus.

Vertinant draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelį (,,Dvipakopė konkurenciją ribojančių (draudžiamų) susitarimų vertinimo sistema“), autorius šį modelį įvertintų kaip teisingą. Tai labai sistemingas ir aiškus modelis, kuris nurodo aiškiai apibrėžtas atitinkamas sąlygas ir sudaro dvi pakopas:

I pakopa: Ar susitarimas atitinka EB 81(1) str./ KĮ 5 str. 1d. požymius?

Ne – susitarimas nėra draudžiamas pagal Europos Bendrijos ir Lietuvos teisę.

Taip– susitarimas riboja konkurenciją ir būtinas tolesnis vertinimas pagal EB 81(3) / KĮ 6 str.

II pakopa: Ar susitarimas atitinka EB 81(3) str. / KĮ 6 str. išimties sąlygas?

Ne – draudžiamas ir negaliojantis ab initio (EB 81(2) str./ KĮ 5str.1d)

Taip– nedraudžiamas ir įsigalioja ab initio ir tam nereikalingas joks administracinis sprendimas

Kaip buvo aptarta kursiniame darbe, susitarimas, kuris iš pirmo požiūrio atrodo ribojantis konkurenciją ir yra griežtai baudžiamas, išties gali turėti daugiau teigiamų negu neigiamų savybių ir bus dvipakopio draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelio dėka pripažintas skatinančiu konkurenciją. Tad šis reglamentavimo modelis yra teisingas tuo atžvilgiu, kad yra visada atsižvelgiama ir į ekonomikos pasikeitimus.

Analizuojant teismų bei konkurenciją saugančių specialių institucijų praktiką, matome, jog už sudarytus draudžiamus susitarimus yra baudžiama įstatymo nustatyta tvarka.

Todėl autorius daro išvadą, jog draudžiamų susitarimų nustatymo, jų reglamentavimo bei sankcijų skyrimo sistema yra tinkamai apibrėžta ir sėkmingai taikoma. Sistema yra nuolat papildoma įvairiomis teisės normomis ir teismų praktika, tad tikėtina, jog konkurencijos apsauga bus dar sėkmingiau įgyvendinama, atsižvelgiant į ūkio subjektų ir vartotojų gerovę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lietuvos Respublikos Konstitucija // http://www.lrkt.lt/Konstitucija.html

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=308994&p_query=&p_tr2

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas // http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=107687

EuroposEkonominės Bendrijos steigimo sutartis // http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=27086&p_query=&p_tr2=2

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=88025&p_query=&p_tr2=

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis byloje Konkurencijos Taryba prieš AB Mažeikių Nafta Nr. A – 788 – 04 // http://www.konkuren.lt/nutarimai/arch2001/5_str_0518_8b-teismas_3.htm

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis byloje UAB ,,Sirowa“ pieš Konkurencijos Tarybą Nr. A4-562-03 // http://www.konkuren.lt/nutarimai/arch2000/9str_2000-07-10_11b-teismas_2.htm

Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje 58/64 Establissements Content and Grunding v Commision // http://eurlex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=en&numdoc=61964J0056

Europos Teisingumo Teismo nutartis byloje 32/78 BMW v Commission // http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=en&numdoc=61978J0032

Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-74/04 Commission v Volkswagen AG // http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt&newform=newform&Submit=Ie%C5%A1koti&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=ALL&docnodecision=docnodecision&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=&ydatefs=&mdatefs=&ddatefs=&ydatefe=&mdatefe=&ddatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=BMW+Belgium&resmax=100

Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 107/82 AEG-Telefunken v Commission // [1982] ECR 3151

Pirmosios Instancijos Teismo 2005 m. rugsėjo 15d. nutarimas byloje T-325/01 DaimleCrysler AG v Komisija // http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt&newform=newform&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&typeord=ALL&numaff=&ydatefs=&mdatefs=&ddatefs=&ydatefe=&mdatefe=&ddatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=Daimler+Benz&resmax=100&Submit=Ie%C5%A1koti

Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 1999m. gruodžio 22d. dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms // http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:31999R2790:LT:HTML

Commission Regulation (EC) No 2659/2000 of 29 November 2000 on the application of Article 81(3) of the Treaty to categories of research and development agreements // http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:32000R2659:EN:HTML

Commission Decision of 30 October 1996 relating to a proceeding under Article 85 of the EC Treaty// http://eurlex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=31997D0084&model=guichett

Commission Decision of 5 September 1979 relating to a proceeding under Article 85 // http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=31979D0934&model=guichett

Commission Decision of 8 September 1977 relating to a proceeding under Article 85 of the EEC Treaty // http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=31977D0592&model=guichett

LietuvosRespublikos Konkurencijos tarybos paaiškinimai dėl bendrosios išimties priėmimo vertikaliesiems susitarimams // http://www.konkuren.lt/archyvas/kt/poist_nutarimas1_priedas1.htm

Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 Reikalavimai ir sąlygos susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos // http://www.konkuren.lt/konkurencija/poist_nutarimas_1s172.htm

Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. Nr. 12/b nutarimas Dėl AB „Lietuvos Draudimas“, UAB „ERGO Lietuva“, UADB „Preventa“ ir UAB „IF Draudimas“ veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas // http://www.konkuren.lt/nutarimai/arch2002/5_str_2002-12-19_12b.htm

General Motors, BV v Commission press release No 33/06 // http://curia.europa.eu/en/actu/communiques/cp06/aff/cp060033en.pdf

Konkurencijos tarybos pranešimas spaudai 2003-05-22 // http://www.konkuren.lt/aktualijos/view_pr.php?pr_id=88

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.

Article Sherman Antitrust Act // http://en.wikipedia.org/wiki/Sherman_Act

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.P14.

Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartis // http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=27086&p_query=&p_tr2=2 ; prisijungimo laikas: 2008 12 16.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=308994&p_query=&p_tr2 ; prisijungimo laikas 2008 12 16

Autoriaus vartojama sąvoka Europos Sąjungos teisė yra vartojama plačiąja prasme – kaip apie teisinę sistemą, neanalizuojant Europos Anglies ir Plieno Bendrijos ir EURATOM sutarčių teisinių normų, nes šios sutartys skirtos reguliuoti konkurenciją specialiuose sektoriuose. Todėl kalbant apie Europos Sąjungos teisę yra kalbama apie Europos Bendrijos steigimo sutartį ir visa, kas su tuo susiję.

Lietuvos Respublikos Konstitucija // http://www.lrkt.lt/Konstitucija.html prisijungimo laikas : 2008 12 22

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=308994&p_query=&p_tr2= prisijungimo laikas: 2008 12 23

Europos Bendrijos steigimo sutartis // http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=49007&p_query=&p_tr2=2 prisijungimo laikas: 2008 12 23

ETT sprendimas byloje 58/64 Establissements Content and Grunding v Commision // prisijungimo laikas http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=en&numdoc=61964J0056 2008 12 29

Vertikalieji susitarimai – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys ar suderinti veiksmai, jeigu: susitarimas sudaromas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje; ir susitarimas apima sąlygas, pagal kurias susitariančios šalys gali pirkti, parduoti ar perparduoti susitarime nurodytas prekes.

Pirmosios Instancijos Teismo 2005 m. rugsėjo 15d. nutarimas T-325/01 byloje DaimleCrysler AG v Komisija // http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt&newform=newform&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&typeord=ALL&numaff=&ydatefs=&mdatefs=&ddatefs=&ydatefe=&mdatefe=&ddatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=Daimler+Benz&resmax=100&Submit=Ie%C5%A1koti prisijungimo laikas: 2008 12 29

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.P25

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas // http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=107687 prisijungimo laikas : 2008 12 29

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111197 prisijungimo laikas: 2008 12 29

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.P28

Byla 32/78 BMW v Commission // http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexplus!prod!CELEXnumdoc&lg=en&numdoc=61978J0032 prisijungimo laikas: 2008 12 30

Europos Teisingumo Teismo Byla C-74/04 Commission v Volkswagen AG // http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=lt&newform=newform&Submit=Ie%C5%A1koti&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=ALL&docnodecision=docnodecision&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=&ydatefs=&mdatefs=&ddatefs=&ydatefe=&mdatefe=&ddatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=BMW+Belgium&resmax=100prisijungimo laikas: 2008 12 30

Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos paaiškinimai dėl bendrosios išimties priėmimo vertikaliesiems susitarimams // http://www.konkuren.lt/archyvas/kt/poist_nutarimas1_priedas1.htm prisijungimo laikas 2009 01 02

General Motors, BV v Commission press release No 33/06 // http://curia.europa.eu/en/actu/communiques/cp06/aff/cp060033en.pdf prisijungimo laikas 2009 01 02

Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 107/82 AEG-Telefunken v Commission // [1982] ECR 3151

Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. Nr. 12/b nutarimas Dėl AB „Lietuvos DraudimasS“, UAB „ERGO Lietuva“, UADB „Preventa“ ir UAB „IF Draudimas“ veiksmų atitikimo konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas // http://www.konkuren.lt/nutarimai/arch2002/5_str_2002-12-19_12b.htmprisijungimo laikas: 2008 01 03

Ten pat.

Konkurencijos tarybos pranešimas spaudai 2003-05-22 // http://www.konkuren.lt/aktualijos/view_pr.php?pr_id=88 prisijungimo laikas 2009 01 04

Commission Decision of 30 October 1996 relating to a proceeding under Article 85 of the EC Treaty// http://eur-lex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&lg=EN&numdoc=31997D0084&model=guichett prisijungimo laikas 2009 01 04

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111197 prisijungimo laikas: 2009 01 04

Article Sherman Antitrust Act // http://en.wikipedia.org/wiki/Sherman_Act prisijungimo laikas: 2009 01 05

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.P70.

Ekonominės Bendrijos steigimo sutartis // http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_id=27086&p_query=&p_tr2=2 ; prisijungimo laikas: 2009 01 05

Susitarimas yra leistinas, jeigu skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamoje rinkos dalyje.

Širvinas D. Vertikaliųjų susitarimų reglamentavimas konkurencijos teisėje – Vilnius: Mykolo Romerio leidybos centras, 2004.P72

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111197 prisijungimo laikas: 2009 01 05

Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis byloje UAB ,,Sirowa“ pieš Konkurencijos Tarybą Nr. A4-562-03 // http://www.konkuren.lt/nutarimai/arch2000/9str_2000-07-10_11b-teismas_2.htm prisijungimo laikas 2009 01 05

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas // http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111197 prisijungimo laikas: 2009 01 05

Ten pat.