Civilinio teisinio ginčo sprendimo neteismine tvarka privalumai ir trūkumai

CIVILINIO TEISINIO GINČO SPRENDIMO NETEISMINE TVARKA

PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir daugelio kitų demokratinių valstybių teisinėse sistemose įtvirtinta nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai. Toks teisingumo vykdymo būdas ne visiems yra tinkamas ar priimtinas dėl įvairių objektyvių bei subjektyvių priežasčių. Tad neatsitiktinai mūsų gyvenime atsiranda vietos alternatyviems ginčų, o kartu ir civilinių teisinių ginčų, sprendimo būdams. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai atsi¬rado nuo to momento, kai atsirado teismai kaip vienintelė institucija, valstybėje vykdanti tei¬singumą. Teisingumo vykdymas – tai paskelbimas valstybės vardu apie taai, kuri ginčo šalis yra teisi, o kuri ne. Dažnai ginčo šalys nėra suinteresuotos, kad valstybė kištųsi į jų ginčą, juo labiau, kad paskelbtų, kas yra laimėtojas, o kas pralaimėtojas. Išspręsti ginčą nurodant, kas teisus (laimėjo) ir kas neteisus (pralaimėjo), nėra vienintelė išeitis. Egzistuoja galimybė išspręsti ginčą taip, kad abi šalys būtų patenkintos.
Dauguma civilinių teisinių santykių kyla civilinės teisės subjektų, o ne valsty¬bės institucijų iniciatyva. „Šiems santykiams būdingas dispozityvus reguliavimo metodas, tai yra patys civilinių santykių dalyviai nustato savo teises irr pareigas, jas užtikrina ir įgyvendina. Todėl būtų neteisinga, jeigu valstybė šiems civilinių santykių dalyviams uždraustų patiems spręsti civilinį ginčą“. Daugelyje civilinių sutarčių paprastai nustatoma sąlyga, kad kilus sutarties šalių ginčui pirmiausia kilusį nesutarimą bus siekiama išspręsti tarpusavio derybo¬mis ir ti

ik nepavykus ginčo išspręsti derybomis bus kreipiamasi į teismą. Tačiau derybos tik vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Praktikoje žinoma keletas kitų paplitusių alternatyvių ginčų sprendimo būdų, iš kurių svarbiausi yra arbitražas, ginčų sprendimo tarybos, komisijos, tarnybos, tarpininkavimas (mediacija), ginčų sprendimas internetu ir taip toliau.
Kiekvienas iš šių civilinio teisinio ginčo sprendimo būdų turi savus privalumus ir trūkumus, kurių kiekvieną aptarsiu lygindamas su teisminiu civilinio ginčo nagrinėjimu. Tai padės išryškinti principinius skirtumus, kriterijus, kuriais remiantis šalys renkasi teisminį arba neteisminį civilinio ginčo sprendimo būdą.
Teisminiam civilinio ginčo sprendimo būdui artimiausias yra arbitražas. Arbitražas yra vienas iš populiariausių alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Tai ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis, kurie turi įgaliojimus priimti teisiškai privalomą sprendimą. Visame pasaulyje arbitražas jau seniai pripažintas kaip efektyvus komercinių ginčų sprendimo būdas. Remiantis 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, arbitražo sprendimai pripažįstami 134 pasaulio valstybių ir šis skaičius kasmet didėja. Kalbant apie Lietuvą, arbitražas, kaip privatus ginčų sprendimo būdas, tampa vis populiaresnis sprendžiant tiek tarptautinių, tiek šalies viduje susiklosčiusių komercinių santykių dalyvių nesutarimus. Lietuvos Respublika taip pat yr
ra minėtos Niujorko konvencijos dalyvė, todėl arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje Niujorko konvencijos dalyvėje, yra Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas.
Daugelis arbitražo (ypač institucinio) požymių atitinka teismo požymius. Arbitras, panašiai kaip teisėjas, išklauso abi ginčo šalis ir priima sprendimą. Šis sprendimas gali būti privalomas ginčo šalims ir galutinis, nebent šalys susitaria kitaip prieš perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Pabrėžtina, kad arbitražas skirstomas į ad hoc (šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūros neorganizuoja nuolatinė arbitražo institucija ) ir ins¬titucinį (šalių susitarimu ginčo sprendimą organizuoja, jį aptarnauja bei kitus šalių susitarimu suteiktus įgaliojimus vykdo nuolatinė arbitražo institucija ). Pirmuoju atveju šalys jų sudarytoje sutartyje susitaria, kaip bus atrinkti ir paskirti ar¬bitrai, kiek jų bus, kokia jų kvalifikacija, kur vyks ginčo sprendimas, kokia kalba bus varto¬jama sprendžiant ginčą ir panašiai. Institucinis arbitražas – tai nuolat veikianti organizacija, turinti nustatytas arbitražo proceso taisykles bei teikianti administracines ir organizacines ginčų sprendimo paslaugas. Toks institucinis arbitražas Lietuvoje yra Vilniaus komercinio arbitražo teismas.
Ginčų nagrinėjimas arbitraže turi daug pranašumų lyginant su valstybiniais teismais. Esminiai jų yra šie:
1. greitesnis ir lankstesnis bylos nagrinėjimas pačių šalių pasirinktu laiku ir pasirinktoje vietoje;
2. aukšta, ir dažniausiai, specializuota konkrečioje verslo srityje arbitrų kvalifikacija;
3. proceso konfidencialumas, leidžiantis ir toliau šalims išlikti verslo partneriais;
4. šalių laisvė pačioms pasirinkti arbitrus bei įstatymus, pagal kuriuos bus nagrinėjamas gi
inčas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) labai detaliai reglamentuoja teisminį ginčų nagrinėjimą. CPK nustato griežtus reikalavimus bylų teismingumui, terminams, procesinių dokumentų turiniui, proceso dalyviams, jų teisėms, teisminiam nagrinėjimui ir taip toliau. Nukrypimas nuo CPK reikalavimų nėra galimas, nebent pačiame CPK numatytos konkrečios išimtys. Visiškai kitaip yra arbitražo atveju. Arbitraže šalys dar iki ginčo gali susitarti dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos arba kilus ginčui kreiptis į nuolatinę arbitražo instituciją, kad ši savo nustatyta tvarka išnagrinėtų ginčą. Tačiau net ir tuo atveju, kai šalys kreipiasi į nuolat veikiantį arbitražą, jos gali nustatyti, kad vadovausis nuolatinio arbitražo nustatyta ginčų sprendimo tvarka su tam tikromis išlygomis. Tokia tvarka paprastai numato gerokai trumpesnius dokumentų (pvz.: atsiliepimų) padavimo terminus, paprastesnį ir kartu greitesnį bylos nagrinėjimą be sudėtingų, kartais formalių procedūrų. Nuolat veikiančio Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamentas nustato, kad šalys „gali susitarti dėl: 1) arbitrų skaičiaus; 2) arbitro (-ų) paskyrimo tvarkos; 3) arbitro (-ų) nušalinimo tvarkos; 4) arbitražo vietos; 5) arbitražo kalbos; 6) žodinio arba dokumentinio (rašytinio) bylos nagrinėjimo; 7) ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminų; 8) kitų klausimų, dėl kurių arbitražo procedūrai taikoma teisė šalims nedraudžia susitarti.“ Vien šios išvardintos šalių galimybės rinktis yra didelis privalumas prieš įprastinį teismo procesą.
Greitesnį ir lankstesnį ginčo nagrinėjimą užtikrina galėjimas susitarti dėl žodinio ar dokumentinio bylos nagrinėjimo, kas neįsivaizduojama įp
prastiniame teisminiame proceso, kuriame aiškiai nustatyta, kuomet į teismą kreipiamasi su ieškiniu, kuomet byla nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir panašiai, o žodinis ginčo sprendimas išvis neįmanomas. Be to, šalys, numatydamos trumpesnius ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį pateikimo terminus, net ir patį dokumentinį procesą gali gerokai sutrumpinti. Prie arbitražinio proceso lankstumo prisideda ir tai, kad ginčas nesprendžiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet šalys gali susitarti dėl arbitražo vietos, kuri gali būti nustatyta ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitoje valstybėje. Visa tai garantuoja greitesnį ginčo išsprendimą ir ginčo šalių pagrįstų lūkesčių išsipildymą.
Teisme civilines bylas nagrinėja teisėjas (ar keli teisėjai). Kandidatams į teisėjus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Teisėjai turi būti įgiję „aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ , kuris suteikia pakankamai žinių įvairiose teisės srityse (administracinėje, baudžiamojoje, civilinėje, komercinėje ir pan). Teisėjas – tai profesionalus teisininkas. Arbitražo arbitrai skiriasi nuo teisėjų tuo, kad jie gali ir neturėti minėto teisinio išsilavinimo, tačiau gali turėti gerokai daugiau žinių vienoje, kad ir gerokai siauresnėje verslo, teisės ar kitoje srityje. Tai suteikia galimybę konkretų ginčą išnagrinėti greičiau (nes arbitrui nereikia gilintis į tos srities reglamentavimo niuansus), teisingiau, o kartu ir naudingiau abiems šalims. Šis arbitražo privalumas yra glaudžiai susijęs su anksčiau įvardintu trečiuoju arbitražo privalumu, tai yra galimybe šalims pačioms pasirinkti arbitrus, jų skaičių ir skyrimo tvarką. Civiliniame procese bylų paskirstymas teisėjams niekaip nepriklauso nuo šalių valios, noro arba pageidavimo. Šiuos klausimus sprendžia teismo pirmininkas, todėl teismais nusivylę asmenys neretai skundžiasi nepakankama teisėjų kompetencija vienoje ar kitoje srityje, jų nešališkumu, abejingumu arba biurokratizmu. Tuo apkaltinti pasirinktą arbitrą būtų sunku, nes pati šalis sprendžia kokį arbitrą (arbitrus) rinktis, nustato jų nusišalinimo pagrindus, ginčo procedūras. Kuo labiau ginčo šalys bus įtraukiamos į ginčo sprendimą, kuo didesnę įtaką galės jam daryti, tuo mažiau abejonių joms kels tokio ginčo išsprendimas.
Arbitraže šalys gali pasirinkti ne tik arbitrus, bet ir ginčo sprendimui taikytiną teisę. Vykstant globalizacijos procesams verslas vis labiau plečiasi ir tampa ne nacionaliniu, bet tarptautiniu. Lietuvos verslininkų santykiai su kitų šalių partneriais ne visada turi būti reguliuojami Lietuvos Respublikos įstatymų, nes, esant galimybei rinktis, visada bus pasirenkama mokesčių, lengvatų ar kitomis prasmėmis palankesnė teisė. Tad šalys turi galimybę ne tik plėtoti santykius pagal pasirinktą teisę, bet pasirinkti ir teisę jų tarpusavio ginčui išspręsti.
Sprendimas pasirinkti taikytiną teisę tampa dar patrauklesnis arbitraže, jei paminėsime galimybę pasirinkti kalbą, kuri bus vartojama. Tokios galimybės nėra nacionaliniame arbitraže, tačiau „tarptautinio arbitražo atveju šalys pačios gali susitarti dėl kalbos arba kalbų, kurios bus vartojamos arbitražinio nagrinėjimo metu.“ Teisminis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta tik valstybine lietuvių kalba, todėl susirašinėjimą su užsienio prekybos atstovais, partneriais, tarptautinius ar kitokius ne lietuviškus dokumentus reikia išversti į lietuvių kalbą. Žinoma, taip atsiranda vietos skirtingam sąvokų, susitarimų interpretavimui ir ginčo sprendimas tampa painesnis. Kalbos pasirinkimas tarptautiniame arbitraže leidžia išvengti vertėjavimo, skirtingo interpretavimo ir priveda prie greitesnio konsensuso.
Kitas esminis arbitražo skirtumas nuo teisminio nagrinėjimo yra konfidencialumas. Teisme bylos nagrinėjamos viešai, o su išnagrinėtos civilinės ar vykdomosios bylos medžiaga gali susipažinti kiekvienas norintis, net ir nedalyvavęs teisminiame nagrinėjime, nebent byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje. Ginčo nagrinėjimas arbitraže nėra viešas ir tai įvardijama kaip vienas iš pagrindinių neteisminio ginčo sprendimo privalumų. Reputacija, geras vardas dažnai yra neįkainuojami dalykai. Nuolatinis bylinėjimasis nepriklausomai nuo jo rezultatų „nedaro įmonei garbės“. Didelės ir paprastai tarptautinės kompanijos linkusios ginčus spręsti taikiai. Jei toks sprendimas nepavyksta, pasirenkami būdai, kurie sukelia kiek galima mažesnį ažiotažą ar yra visai nepastebimi visuomenei.
Dėl aptartų pagrindinių arbitražo privalumų bylų skaičius viso pasaulio arbitražo institucijose nuolat didėja. Kartu tai rodo ir pasitikėjimą neteisminiu ginčų sprendimu.
Arbitražas, be abejo turi ir trūkumų. Paprastai arbitražo procesas šalims kainuoja brangiau nei toks pat procesas būtų kainavęs valstybiniame teisme. Palyginimui galima pasakyti, kad teisminiame turtiniame ginče už 400 000 litų ieškinį tektų sumokėti 8000 litų, o sprendžiant tą patį ginčą Vilniaus komercinio arbitražo teisme, ieškovas sumokėtų 944 litus registravimo mokesčio ir 14 169 litus arbitravimo mokesčio, jei ginčą nagrinėtų vienas arbitras. Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai, arbitravimo mokestis didinamas 40 procentų. Tačiau realiai kainos skirtumas yra nedidelis, o gal ir iš viso jo nėra. Užtenka atsižvelgti vien į tą faktą, kad versle didžiausia vertybė yra laikas, kurį galima skirti tiesioginei veiklai. Išvengiant ilgo bylinėjimosi sutaupytas ir tikslingai panaudotas laikas gali atnešti gerokai daugiau pelno, nei būtų sutaupyta lėšų kreipiantis dėl ginčo sprendimo pigesne, tačiau ilgai vykstančia teismine tvarka. Šis arbitražo trūkumas yra sąlyginis ir jį gan lengvai atsveria paminėti privalumai.
Kiek didesnis arbitražo trūkumas yra tas, kad į arbitražą gali būti kreipiamasi ne dėl visų ginčų, kuriuos civiline tvarka nagrinėja teismai. „Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.“ Tai specifinės teisės šakos, kuriose ginčo šalys paprastai nėra lygiavertės. Tokių šalių ginčo sprendimas arbitraže būtų neįmanomas dėl skirtingos teisių ir pareigų visumos. Šiuo atžvilgiu arbitražas yra siauresnės specializacijos ginčo institucija, tačiau dalis paminėtų ginčų vis tik gali būti sprendžiama neteismine tvarka ir tai nėra absoliutus neteisminių ginčų sprendimo būdų trūkumas. Skirtumas tik tas, kad tokiuose ginčuose kaip konkurencija, patentai, ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių negalima rinktis arbitražo, bet galima kreiptis į valstybines tarnybas, komisijas, tarybas. Ginčų sprendimą šiose valstybinėse institucijose aptarsiu netrukus, kai baigsiu lyginti arbitražą ir teismą.
Kaip dar vieną arbitražo trūkumą lyginant jį su teismu galima įvardinti tą faktą, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimui nėra kitos arbitražo institucijos. Arbitražo sprendimus galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, o apskundimo pagrindai labiau susiję su arbitražo procedūromis, nei su arbitražo sprendimo teisėtumo įvertinimu ar revizavimu. Tai gerokai apriboja arbitražo sprendimu nepatenkintos ginčo šalies galimybes toliau bylinėtis ir mėginti įrodyti savo tiesą. Asmenys, kurie abejoja nacionalinių teismų kompetencija ar iš principo jais nepasitiki, galiausiai yra priversti vėl į juos kreiptis kaip į vienintelį galimą galutinį ginčo sprendėją.
Baigiant analizuoti teismo ir arbitražo privalumus bei trūkumus reiktų paminėti, kad šalys, kurios kreipiasi dėl ginčo išsprendimo į arbitražą, netenka teisės kreiptis į teismą įprasta tvarka. Arbitražas tokiu atveju yra pirmoji instancija jų ginčui spręsti, nes toks buvo ginčo šalių sprendimas. Šiuo atveju kelio atgal nėra. Vertinant visus pliusus ir minusus peršasi išvada, kad arbitražo paslaugomis palankiausia būtų naudotis stambioms kompanijoms, o ypač toms, kurios vykdo veiklą ne tik Lietuvoje, kai tuo tarpu pavieniai asmenys pirmiausia turėtų įvertinti nacionalinių teismų privalumus.
Ginčų sprendimo tarybos, komisijos, tarnybos yra dar vienas alternatyvus ginčų sprendimo būdas. Visas šias ginčų sprendimo tarnybas, tarybas, komisijas apibendrintai vadinsiu ginčų sprendimo institucijomis. Lietuvoje veikia ne viena tokia institucija, todėl paminėsiu tik keletą pagrindinių, su kuriomis susiduriama kiek dažniau: administracinių ginčų komisija, darbo ginčų komisija, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba, Konkurencijos taryba, Ryšių reguliavimo tarnyba ir taip toliau.
Ginčų sprendimo institucijas ir teismus sieja vienas bendras bruožas. Ir institucijos, ir teismai yra valstybiniai, finansuojami iš valstybės biudžeto, todėl tie, kas nusistatę prieš valstybinį ginčų sprendimo kelią, šioje vietoje įžvelgs didelį trūkumą. Tam yra pagrindo, nes ne vienos ginčų sprendimo institucijos vadovus ar narius skiria politikai (pvz.: Konkurencijos tarybą sudaro pirmininkas ir 4 nariai. Konkurencijos tarybos pirmininką ir narius Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko teikimu skiria Respublikos Prezidentas ). Institucijų nariai skiriami tam tikrai kadencijai, yra atsakingi prieš juos pasiūliusius ar paskyrusius politikus, todėl savo nešališkumu jie niekada neprilygs arbitražui, kuriame arbitrus gali pasirinkti pačios ginčo šalys.
Dar vienas aiškus ginčų institucijų trūkumas yra siaura veiklos sritis. Ginčų institucijos yra sukurtos spręsti tik tam tikros labai siauros srities ginčus. Tokia sritis gali apimti vos vieną ar kelis įstatymus bei juos lydinčius teisės aktus. Šios institucijos sprendimus priima pagal tam tikrą procedūrą, kuri taip pat nėra vienoda visose jose. Kiekvienos institucijos procedūros turi savitų bruožų. Paprastai jau pats institucijos pavadinimas apibrėžia jos veiklos sritį. Pavyzdžiui Nacionalinei vartotojų teisių apsaugos tarybai keliami tik du uždaviniai: 1) įgyvendinti valstybinę vartotojų teisių apsaugos politiką ir 2) kontroliuoti kaip laikomasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo, vykdyti funkcijas, kurias jai numato Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas, koordinuoti šio įstatymo įgyvendinimą. Tokia smulkių institucijų gausybė, jų procedūrų skirtumai labai apsunkina neteisminio ginčo nagrinėjimo galimybes, nes suinteresuotas asmuo ne tik turi atsirinkti, ką kokia institucija veikia, bet ir prisitaikyti prie jų procedūrų. Šių institucijų kūrimas labiau panašus į biurokratinio aparato didinimą, nei į realių galimybių ginčus spręsti neteisminiu keliu sudarymą.
Paskutinį teiginį pagrindžia ir faktas, kad ginčo institucijų sprendimai neretai yra rekomendaciniai, o jei jie ir privalomi, tai jokiu būdu savo teisine galia neprilygstantys teismo ar arbitražo sprendimams. Dėl šios priežasties ginčo institucijų sprendimus visada yra galimybė apskųsti teismams (įprastiniams arba specializuotiems – administraciniams). Detaliau panagrinėjus įvairių ginčo institucijų funkcijas ir veiklą, galima padaryti tokį apibendrinimą: dėl vienų ginčų galima kreiptis ir į konkrečią instituciją, ir į teismą priklausomai nuo asmens pageidavimo, o dėl kitų ginčų kreipimasis į teismą yra negalimas, kol ginčas nebus išnagrinėtas konkrečioje ikiteisminėje ginčo institucijoje. Pirmuoju atveju kaip pavyzdį galima pateikti ginčą dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų. Suinteresuotas vartotojas dėl vartojimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga gali kreiptis ir į Nacionalinę vartotojų teisių apsaugos tarybą, ir į apylinkės teismą civiline tvarka. Kreipimasis į minėtą tarybą neatima galimybės tam pačiam asmeniui tuo pačiu klausimu kreiptis į teismą. Tai akivaizdus valstybės lėšų švaistymas, o ne problemos sprendimas iš esmės.
Antrajam atvejui priskirtina procedūra, kuomet pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą asmuo pateikia prašymą, gauna jo netenkinantį atsakymą, kurį turi teisę apskųsti administracinių ginčų komisijai. Ir tik šiai komisijai priėmus jam nepalankų sprendimą, jis gali kreiptis į apygardos administracinį teismą, kuris tokiu atveju skundo nagrinėjimui būtų pirmoji instancija. Tokia ilga procedūra iki teisingumo įvykdymo vargu ar yra pateisinama, tačiau kitokios pasirinkimo galimybės nėra.
Nors įvardijau nemažai ginčo institucijų trūkumų, jos turi ir nemenkų privalumų lyginant su teisminiu ginčo nagrinėjimu. Minėjau, kad ginčo institucijų procedūros nėra identiškos, tačiau jos yra gerokai paprastesnės, ne tokios formalizuotos kaip teisme. Prašymo turiniui ir formai keliami gerokai mažesni reikalavimai nei civiliniame procese, lankstesnis atstovavimo institutas, paprastesnis ginčo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas. Paprastesnis procesas suponuoja operatyvesnį ginčo išsprendimą ir sprendimo priėmimą. Šios aplinkybės teigiamai veikia asmenų apsisprendimą kreiptis į ginčo institucijas, o ne į teismą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kreipimasis į ginčo institucijas nėra apmokestintas žyminiu ar kokiu kitokiu mokesčiu, kas ne retai sukliudo asmenims kreiptis į teismus dėl ginčo sprendimo.
Ginčo institucijų kaip ir arbitražo privalumas yra tas, kad šių institucijų darbuotojai, nagrinėjantys ginčus, nebūtinai yra profesionalūs teisininkai (nors gali turėti ir tokį išsilavinimą), bet specialistai, ginčijamų klausimų žinovai. Išsamios konkrečios srities žinios būna labai vertingos nagrinėjant ginčą ir tai sąlygoja pasitikėjimą priimtu sprendimu.
Ginčų nagrinėjimo institucijų posėdžiai būna tiek vieši, tiek ir uždari, todėl negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad ši aplinkybė privalumas ar trūkumas. Tai priklauso nuo konkrečios institucijos, jos svarstomo ginčo esmės, nustatytų ginčo nagrinėjimo procedūrų. Bet kokiu atveju, tokio konfidencialumo lygio, koks galimas arbitraže, ginčo šalims užsitikrinti nepavyktų, nes valstybės institucijos daugiau ar mažiau privalo atsiskaityti visuomenei apie savo veiklą, priimtus sprendimus.
Apibendrinant vargu ar būtų galima konstatuoti, kad ginčų institucijos yra puiki alternatyva įprastiniam teisminiam ginčo nagrinėjimui. Tai daugiau priklauso nuo konkretaus ginčo.
Derybos yra dar vienas galimas neteisminis ginčo sprendimo būdas. Derybos vyksta tuomet, kai ginčo šalys siekia pačios išspręsti kilusį ginčą be trečiųjų asmenų įsikišimo ar pagalbos. Šiuo atveju nėra jokio tarpininko, kuris nuspręstų ar padėtų nuspręsti kas teisus, o kas ne. Derybos vyksta kasdien (perkant au¬tomobilį, leidžiant vaikus į klubą ir pan.). Dažnai mes net nepastebime vykstančių derybų, nes tai yra kasdieniški dalykai. Čia matyti pirmieji derybų privalumai. Derybos pirmiausia yra neformalus procesas. Neegzistuoja jokios rašytinės taisyklės, normos, kurių būtų privalu laikytis. Derybų eiga, jų korektiškumas visiškai priklauso nuo šalių, kurios visiškai kontroliuoja ginčo sprendimą.
Derybos kaip ir arbitražas yra konfidencialus ginčų sprendimo būdas. Apie vykstančias derybas nesužinos niekas, jei pačios šalys apie jas nepraneš. Dėl šios priežasties derybos vyksta šalims bendraujant tiesiogiai ir paprastai žodžiu, nes rašytinis derybų vedimas atimtų daug laiko ir sunku būtų pasiekti pagrindinį derybų tikslą konsensusą. Derybose kaip nė viename iš anksčiau aptartų alternatyvių ginčo sprendimo būtų ir teisminio proceso svarbus ne kaltųjų ir teisiųjų nustatymas, bet bendros abiems šalims naudingiausios pozicijos suradimas. Derybos yra orientuotos į ateitį, į būsimą rezultatą, ko niekad nėra teisminiame procese, kuriame sprendžiamas istorinio teisingumo klausimas.
Derybų metu priimtas sprendimas negali būti vykdomas priverstinai. Tai esminis skirtumas nuo teisminio proceso. Bet kokio derybų metu pasiekto susitarimo laikymasis gali būti užtikrinamas tik teismo keliu, todėl derybos efektyvios tiek, kiek savanoriškai laikomasi pasiekto susitarimo. Derybas tikslinga būtų vadinti ne ginčų sprendimo būdu, bet susitarimu.
Tarpininkavimas (mediacija) yra naujas ginčų sprendimo būdas Lietuvoje. Mediacija yra apibrėžiama kaip derybos padedant trečiajai neutraliai šaliai, kai ta šalis atsako už derybų procesą, o šalys pačios priima sprendimą. Mediacija, tai patobulintos derybos, kurias veda mediatorius (tarpininkas). Tarpininkas negali priimti privalomo ginčo šalims sprendimo, tačiau jo veiksmai nukreipti į tai, kad ginčo šalys lengviau pasiektų susitarimą – sudaromos geresnės sąlygos ginčo šalims bendrauti, siūlomos įvairios idėjos, kaip spręsti ginčą, šalys skatinamos daryti kompromisus ir galų gale pasiekti susitarimą. Joks sprendimas nepriimamas, kol dėl jo nesutinka abi ginčo šalys, tai yra abi šalys turi veto teisę.
Kadangi šis neteisminis ginčų sprendimo būdas yra visiškai naujas Lietuvoje, jo reglamentavimas labai menkas. Ikiarbitražinį tarpininkavimą šiuo metu apibrėžia vos trys Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo straipsniai, o Lietuvos Respublikos mediacijos privačiuose ginčuose įstatymas dar tik rengiamas. Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad „ikiarbitražinis tarpininkavimas komerciniame arbitraže gali būti atliekamas vadovaujantis UNCITRAL Taikinimo procedūros taisyklėmis, savu ikiarbitražinio tarpininkavimo reglamentu, vienos arba abiejų ginčo šalių tam kartui parengtomis bei tarpusavyje suderintomis taisyklėmis arba bet kokiu kitu ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančiu ir abiem šalims priimtinu aktu.“ Iš to matyti, kad ginčo nagrinėjimo procedūra nėra griežtai reglamentuoja, dėl jos sprendžia ginčo šalys ir tai visiška priešingybė teisminiam ginčo nagrinėjimui. Tiksliai nustatytų griežtų procedūrų nebuvimas sąlygoja operatyvesnį ir lankstesnį ginčo sprendimą.
Mediacija gali būti teisminė ir neteisminė. Šiuo metu Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme vykdomas bandomasis teisminės mediacijos projektas, patvirtintas 2005 m. gegužės 20 d. Teismų tarybos nutarimu Nr. 13P-348. Tai valstybinės mediacijos modelis, nes pagal projektą mediatoriais bus teisėjai arba teisėjų padėjėjai. Kadangi mediacija reikalauja papildomų psichologinių, o ypač konfliktų sprendimo įgūdžių, mediatoriai bus papildomai mokomi. Dėl neteisminės mediacijos jau kurį laiką galima kreiptis į Vilniaus komercinio arbitražo teismą. Šiuo metu taip pat organizuojami intensyvūs kursai asmenims, ketinantiems teikti mediatorių paslaugas. Tad mediacija yra ateities ginčų sprendimo būdas ir jos privalumus bei trūkumus galima aptarti labiau teoriniu lygiu.
Mediacijos trūkumas yra tas, kad šiuo būdu galima spręsti toli gražu ne visus ginčus. Tokiu keliu gali būti sprendžiami šeimos, darbo, komerciniai, vartotojų ir verslininkų, kaimynų ir bendruomenių ginčai, privataus kaltinimo bylos. Bet ir šiuose ginčuose mediacija ne visada bus tinkama. Komerciniuose ginčuose, kuriuose didelė ginčo objekto vertė, patartina rinktis kitą ginčo sprendimo būdą (arbitražą arba teismą), nes abiems pusėms palankus sprendimas mediacijos atveju gali būti paprasčiausia neįmanomas.
Mediacija sunkiai būtų įmanoma ir dėl tam tikrų subjektyvių aplinkybių: giliai įsišaknijusios šalių priešpriešos, didelio tarpusavio nepasitikėjimo, priešingų paskatų, smurto panaudojimo ir panašiai. Tokiu atveju surasti bendrą poziciją nepadėtų ir mediatorius, o mėginimai tai padaryti gali būti nenaudingi laiko, lėšų ir kitų sąnaudų bei pasiekto rezultato požiūriu.
Šiuos trūkumus nemaža dalimi atsveria mediacijos privalumai. Be jau minėto mediacijos operatyvumo ir lankstumo galima paminėti ir tai, kad teisminė mediacija yra nemokama. Kreiptis į mediatorių šalys gali netgi tuomet, kai vyksta teisminis ginčo sprendimas. Jei mediacija būna efektyvi ir pasiekiamas susitarimas, jis įforminamas taikos sutartimi tvirtinama teismo, kuri yra privaloma ginčo šalims ir kurios pagrindu nutraukiamas teisminis procesas. Ši sutartis gali būti vykdoma priverstinai, tai yra prilygsta teismo ar arbitražo sprendimui. Jei nors viena ginčo šalių mediacija nepatenkinta, ji be papildomų paaiškinimų gali pasitraukti iš mediacijos ir teisminis procesas vyksta įprasta tvarka. Tai tarsi dar vienas šansas ginčą išspręsti pačioms šalims be prievartinio teisminio mechanizmo.
Mediacija vykdoma laikantis konfidencialumo principo, todėl joje be ginčo šalių ir mediatoriaus gali dalyvauti tik tie asmenys, kuriuos pačios ginčo šalys pageidauja matyti mediacijos procese. Pasiekus susitarimą ir pasirašius taikos sutartį išsaugomi geri ginčo dalyvių tarpusavio santykiai, todėl padidėja tikimybė, kad taikos sutartis bus vykdoma geranoriškai ir jos neteks vykdyti priverstinai.
Mediacijos privalumus ir trūkumus įvertins laikas, o geriausias katalizatorius bus žmonių pasitikėjimas.
Jau aptariau pagrindinius civilinio teisinio ginčo sprendimo neteismine tvarka būdus. Šie būdai yra daugiau ar mažiau naudojami, tačiau ne vieninteliai. Plečiantis interneto panaudojimo galimybėmis imta vista plačiau diskutuoti ir apie internetinį ginčų sprendimo būdą. Elektroninė komercija tampa kasdienybė, todėl ir elektroninis ginčų sprendimas neturėtų nieko stebinti. Diskusijos šia tema Europos Sąjungoje vyksta ne taip seniai ir žengti jau keli realūs žingsniai įteisinant tokį ginčų sprendimo būdą. „2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva). Jos 17 straipsnyje ES valstybės narės įpareigojamos savo įstatymais užtikrinti veiksmingą neteisminių procedūrų taikymą, įskai¬tant atitinkamas elektronines priemones, taikomas spręsti ginčams, kylantiems dėl elek¬troninės komercijos.“ Tačiau Lietuvoje jokio atgarsio ši direktyva nesulaukė. 2001 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 258 buvo patvirtintos „Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės“, tačiau šiose taisyklėse nėra jokio konkretaus mechanizmo kaip ginčai turėtų būti sprendžiami elektroniniu būdu. Tiek perkant įprastu būdu, tiek ir elektroniniu, kilę ginčai nagrinėjami ta pačia tvarka Nacionalinėje vartotojų teisių apsaugos taryboje be jokių galimybių ginčo sprendimą nors dalinai perkelti į elektroninę erdvę.
Apibendrinant reiktų paminėti, kad praktikoje taikomos visų aptartų alternatyvių būdų kombinacijos ir kitos ginčų sprendimo galimybės, kad tik būtų pasiektas tikslas – išspręstas kilęs teisinis ginčas. Tai ir ribotasis arbitražas, mediacija-arbitražas, derybos arba mediacija su taikos sutarties teisminiu tvirtinimu, savigyna, ginčo vengimas. Išsamiau paanalizuoti visus galimus ginčų sprendimo būdus neleidžia šio darbo apimtis, nes tokia tema būtų tinkamesnė bent jau kursiniam, jei ne baigiamajam darbui.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas// Valstybės žinios. 1999, Nr. 13-308.
2. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas//Valstybės žinios. 1996, Nr. 39-961.
3. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas// Valstybės žinios. 1999, Nr. 30-856.
4. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas// Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851.
5. 2001 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 50 „Dėl Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2001, Nr. 7-198.
6. Sauliūnas D. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai internetu (ONLINE ADR)// Jurisprudencija. 2003, t. 41(33).
7. Teisminė mediacija// http://www.tm.lt/default.aspx?item=tmed, prisijungimo laikas: 2006-10-12.
8. Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo mokesčių tarifai ir jų mokėjimo tvarka// http://www.arbitrazas.lt/index.php?handler=lt.ar.tarifai, prisijungimo laikas: 2006-10-10.
9. Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamentas// http://www.arbitrazas.lt/index.php?handler=lt.ar.reglamentas, prisijungimo laikas: 2006-10-10.

Leave a Comment