Civilinė teisė

NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMAS IR PRARADIMAS (CK 4.57 – 4.60)

Nuosavybės teisė yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta pagrindinaime Lietuvos Respublikos norminiame akte – Konstitucijoje, kurios 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės neliečiamumo principas, kas reiškia, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir tik tesingai atlyginus. “Nuosavybė, kaip teisinė institucija, yra istorinė kategorija. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.” Šios teisės svarbą rodo ir tai, kad nuosavybės teisės reglamentacija, jos apsauga yrra ne tik atskirų valstybių reikalas, tačiau ir tarptautinės teisės reglamentacijos dalykas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija numato, kad “kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek su kitais. Iš nieko negali būti savavališkai atimta nuosavybės teisė” . 1996 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuoos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo pirmajame staripsnyje taip pat numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kuri negali būti iš jo atimta. Numatoma vienintelė išlyga, kai nuosavybės teisė gali būūti atimama – tik visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu, o jei tai valstybėje norminiais aktais nesureglamentuota – remiantistarptautinės teisės bendraisiais principais.
Kad būtų galima kalbėti apie nuosavybės įgijimo ir praradimo būdus, visų pirma reikia išsiaiškinti kas yra pati nuosavybės teisė. Objektyviaja prasme nu

uosavybės teisė suprantama kaip visuma teisės normų, kurios reglamentuoja ekonominius santykius dėl nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi jais ir disponavimo. Tik todėl, kad egzistuoja objektyviosios teisės normos, atsiranda asmenų asmneų subjektyvi teisė ir įtvirtinmas jos turinys. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso IV knygos 4.37 straipsnyje nurodyta nuosavybės teisės sąvoka subjektyviaja prasme – “nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti” . Nuosavybės teisės objektas Civilinio kodekso normų apibrėžiamas gan lakoniškai – daiktai ir kitas turtas. Daiktas suprantamas kaip iš gamtos pasisavintas arba gamybos procese sukurtas materialus pasaulio dalykas. Iš šių savininko teisių išplaukia kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui įgyvendinti savo teises.
Teisės teorija nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo paagrindus pagal įvairius kriterijus skirsto į rūšis. Kalbant apie pradinį nuosavybės teisės įgijimą, išskiriamos trys teorijos:
1. Pirmoji terja laiko, kad vieninteliu pradiniu nuosavybės įgijimo pagrindu yra darbas. “Visi darbo vaisiai, kaip konkretizuotas darbas, priklauso tam, kas juos sukūrė” .
2. Pagal antrąją teoriją, kad sukurti tam tikrą, dar neapibrėžtą, nuosavybės teisę, užtenka pirminio užėmimo fakto. Kad nuosavybės teisė taptų apibrėžta ir išsamia, tik teisę įtvirtinus.
3. Pagal trečiąją teoriją, pradiniu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu gali būti nepriklausomai vienas nuo kito tiek pirminis užėmimas, tiek darbas.
Nuosavybės teisės įg
gijimo pagrindai teorijos taip pat grupuojami į bendruosius ir specialiuosius. Kriterijus, kuriuo remiantis klasifikuojama, yra nuosavybės teisės subjektai. Vienais atvejais nuosavybės teisę į tam tikrus daktus gali įgyti bet kuris nuosavybės tesės subjektas, kitais atvejais – tik tam tikri nuosavybės teisės subjektai (pvz.: valstybė). Išskiriamos trys pagrindiniai bendrosios nuosavybės įgijimo pagrindai:
1. Naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese.
2. Turto įgijimas pagal civilinius teisinius sandorius.
3. Nuosavybės teisės įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.
Fizinių asmenų nuosavybės teisė nėra ribojama nei kiekio, nei vertės požiūriu, išskyrus konstitucijoje nurodytą išimtį – “žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.”
Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje detaliai numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, o būtent nuosavybės teisė į daiktą ir kitą turtą gali būti įgyjama:
1. Pagal sandorius – nuosavybės teisė gali būti įgyjama sudarant įvairias sutartis, kaip antai: – pirkimo – paradavimo, mainų, dovanojimo sutartis, skolą padengiant ir turtą perleidžiant už rentą ir kt.
2. Paveldėjimu – šiuo atveju pagal testamentą arba pagal įstatymą įpėdinis gali paveldėti materialius dalykus, palikėjo turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, intelektinę nuosavybę bei kitas įstatymų nustatytas turtines teises ir pareigas. Pažymėtina, kad be kitų įstatymo nustatytų sąlygų, kad įgautų nu
uosavybės teisę į paveldėtą daiktą, įpėdinis per įstatyme imperatyviai nurodytą trijų mėnesių laikotaarpį turi priimti palikimą.
3. Pasisavinant vaisius ir pajamas – jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip, laikomasi bendros civiliniame įstatyme nustatytos nuostatos, kad daikto duodami vaisiai ir gyvulių prieaugis priklauso jų savininkui. “Daikto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita” .
4. Pagaminant naują daiktą – pagal teisės teoriją, asmuo absoliučiu savininku gali būti laikomas tik savo darbo vaisių atžvilgiu. Vaisius, kaip konkretizuotas darbas priklauso tik tam, kas jį sukūrė. Naujas daiktas gali būti pagamintas trimis būdais:
a) iš savos medžiagos.
b) Iš svetimos medžiagos;
c) Iš savos ir svetimos medžiagos.
Tuo atveju, kai naujas daiktas pagaminamas iš savos medžiagos, diskusijų, kad jį pagaminęs asmuo yra teisėtu saviniku nekyla.
Daiktą pagaminus iš svetimos medžiagos, kad tapti jo savininku, įstatymas numato kelias sąlygas. Visų pirma, pagaminto daikto vertė turi būti didesnė už medžiagos vertę. Antra, daiktą pagaminęs asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Taip pat, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo turi įstatymo numatytą pareigą atlyginti savininkui medžiagos vertę. Tuo atveju, jei medžiagos vertė didesnė už pagaminto daikto vertę, daikto savininku daikto pagamintojas nepripažįstamas. Medžiagos savinikas įgyja teisę arba pasilikti daiktą sau , apmokant jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti daikto jį pagaminusio asmens naudai, iš
šieškant iš pastarojo patirtus nuostolius.
Nuają daiktą pagaminus iš savos ir svetimos medžiagų, asmuo gali tapti daikto savininku tik tuomet, jei darbo vertė ir savos medžiagos vertė yra didesnė už svetimos medžiagos vertę bei asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Be abejo , daiktą pagaminęs asmuo turi pareigą atlyginti medžiagos savininkui jos vertę. Tuo atveju, kai svetimos medžiagos vertė didesnė už darbo ir savos medžiagos vertę, daikto savininku įstatymas pripažįsta svetimos medžiagos savininką. Jam suteikiama alternatyvi teisė arba apmokant daikto pagaminimo ir gamintojo medžiagos vertę, daiktą pasilikti sau, arba atsisakyti daikto jį pagaminusio asmens naudai, pasiliekant teisę išieškoti patirtus nuostolius.
5. Pasisavinant bešeimininkį turtą, apie šį nuosavybės teisės įgijmo pagrindą plačiau bus kalbama antrojoje laboratorinio darbo dalyje.
6. Pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites – apie šį nuosavybės teisės įgijmo pagrindą plačiau bus kalbama antrojoje laboratorinio darbo dalyje.
7. Pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus – šiuo atveju asmuo, sulaikęs beprižiūrį ir priklydusį naminį gyvūną, turi įstatymo numatytą pareigą tuojau pat pranešti apie tai jeigu žinomas, gyvūno savininkui, ir gyvūną tuoj pat jam grąžinti. Tuo atveju, jei gyvūno savininkasa nežinomas, ar nežinomas savininko adresas, asmuo turi pareigą apie gyvūno sulaikymą per tris dienas pranešti policijai ar savivaldybės institucijai, kurie imasi priemonių gyvūno savininkui, ar žinomo savininko adresui nustatyti. Laiko tarpui, kuris reikalingas savininkui surasti, gyvūnas laikantis veterinarijos taisyklių, gali būti perduotas išlaikyti bei juo naudotis arba gyvūną sulaikiusiam asmeniui, o jeigu jis neužsiima žemės ūkio veikla ar neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti – artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui. Įstatymas nustato konkrečius terminus, per kuriuos paaiškėjusiam savininkui gali ir turi būti grąžianami bepriežiūriai ir priklydę naminiai gyvūnai bei jų prieauglis. Bepriežiūris ir priklydęs darbinis gyvulys, galvijas bei jų prieauglis trui būti grąžinami savininkui, jei jis paaiškėja per vieną mėnesį nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos. Smulkieji gyvūnai ir jų prieauglis – jei savininkas paaiškėja per dvi savaites. Priešingu atveju savininkas besąlygiškai netenka nuosavybės teisės į bešeimininkį ir priklydusį naminį gyvūną, kuri pereina gyvūną išlaikiusio asmens nuosavybėn
8. Pasisavinant radinį ar lobį. Radiniu pagal naująjį Civilinį kodeksą laikomas bet koks pamestas daiktas, kurio savininkas nėra žinomas. Lobiu laikoma žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai, vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo ar kitokio paslėpimo momento.Kad į radinį įgyti nuosavybės teisę, būtina įšpildyti įstatymo numatytus įpareigojimus. Visų pirma, jei yra žinomas radinio savininkas, radusysis asmuo besąlygiškai privalo daiktą grąžinti savininkui. Šiuo atveju daiktą radęs asmuo turi teisę “(.) gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidų daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą” . Atitinkami, pametęs daiktą asmuo turi pareigą už radimą radusiam asmeniui užmokėti 5 % rastojo daikto vertės dydžio užmkestį, išskyrus atvejus, kai daiktą pametęs asmuo buvo viešai pažadėjęs didesnę sumą, ar jei buvo susitarta su radusiuoju asmeniu dėl didesnio atlyginimo. Radus daiktą ir apie tai nustatytu laiku ir tvarka nepranešus apie radinį, ar nuslėpus radimo faktą, užmokestis už daikto radimą nemokamas.
Jei rastojo daikti savininkas nėra žinomas, radusysis asmuo per savaitę laiko apie radinį privalo pranešti policijai ir, jei pats nenori ar negali saugoti daikto, perduoti jį saugoti policijai. Rastasis daiktas saugomas 6 mėnesius, teisė naudotis daiktu saugojimo laikotarpiu neuteikiama. Per šį laiką paaiškėjus daikto savininkui, pastarajam atlyginus daikto išlaikymo ir kitas su tuo susijusias išlaidas, daiktas grąžinamas. Savininkui nepaaiškėjus, daiktas pereina jį radusiojo asmens nuosavybėn. Šiam asmeniui nesutikus atlyginti su daikti išlaikymu susijusias išlaidas, radinys neatlugintinai perduodamas valstybės nuosavybėn.
Kalbant apie lobį, įstatymas besąlygiškai nurodo, kad lobį radus nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise priklausančiame daikte, lobis pereina jį radusiojo asmens nuosavybėn. Lobį radus svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte, kas daryti yra draudžiama įstatymo, visas lobis tenka žemės ar kito daikto, kuriame jis buvo rastas, savininkui, radusysis lobį asmuo negauna jokios dalies. Asmeniui lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte radus atsitiktinai, ar savininko leidimą ieškoti lobio, lobį radęs asmuo gauna ¼ lobio. Kiti ¾ tenka žemės ar kito daikto, kuriame rastas lobis savininkui, jei jie raštiškai nesusitarė kitaip. Galimi atvejai, kai lobį randa asmuo, kuriamvertybių ieškojimas įeina į tarnybines pareigas. Tokiu atveju asmuo neįgyja teisės į jokią rasto lobio dalį. Istorinę, archeologinę ar kultūrinę vertę turintį lobį paėmus pagal įstatymą visuomenės poreikiams, asmenims, turintiems teisę įgyti nuosavybę į lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, kaip numatyta įstatyme, turi būti teisingai atlyginama.
9. Atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiais – asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso turintys visuomenėje didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę daiktai, tokius daiktus laikant netinkamai, valstybės institucija, kuri saugo tokios rūšies daiktus, privalo iš pradžių asmenį įspėti, kad jis nustotų netinkami laikyti daiktus. Tik tuo atveju, jai savininkas nevykdo tokio reikalavimo, o esant ir neatidėliotinam reikalui, atitinkama institucija turi teisę su ieškiniu kreiptis į teismą. Netinkami laikoma kultūros vertybė iš savininoo gali būti paimta ir atiduota valstybės nuosavybėn tik teismo sprendimu. Privalomai pagal susitarimą tarp buvusio savininko ir atitinkamos institucijos, ar teisminiu keliu turi būti atlyginama paimto daikto vertė.
10. Konfiskuojant ar kitokiu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą). Civilinio kodekso normos šį nuosavybės teisės įgijimo, otuo pačiu ir praradimo pagrindą reglamentuoja gan lakoniškai. 4.67 straipsnyje numatyti dvejopa galimybė valstybei paimti daiktą iš teisėto savininko:
a) daiktas gali valstybės būti paimamas visuomenės poreikiams, nustatant pareigą už paimamą daiktą teisngai atlyginti;
b) taip pat daiktas gali būti neatlygintinai valstybės paimtas kaip sankcija už teisės pažeidimą.
11. Įgyjamąją senatimi – “fizinis ar juridinis asmuo , kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą” . Negali būti įgyti įgyjamąja senatimi tie daiktai:
a) kurie nėra nuosavybės teisės objektais;
b) kurie yra užvaldyti slaptai arba per prievartą;
c) kurie nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei;
d) kurie registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu.
Kad nuosavybės teisė į daiktą būtų įgyta įgyjamąjama senatimi, turi būti įgyvendintos dvisąlygos – daiktas turi būti įgytas ir valdomas sąžiningai, bei daikto valdymas turi būti nepertraukiamas. Tai reiškia, kad užvaldant daiktą asmuo turi būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas kitas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, be to, visą įgyjamosios senaties laiką asmuo turi būti išlikti sąžiningas valdytojas. Netgi įgyjantdaiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, asmuo neturi žinoti, jeigu yra, apie kliūtis, kurios trukdo daiktą įgyti nuosavybėn. Iš dalių susidedantis daiktas gali būti skaidomas ir įgyjamąja senatimi gali būti įgytas ne visas daiktas o tam tikros jo dalys, jei dalies daikto įgijimas ir valdymas yra nesąžiningas. Valdmo teisę įgijus per atsotvą, sąžiningumo reiklaujama iš abiejų – ir iš atstovo, ir iš atsovaujamojo. Valdymas pripažįstamas nepertraukiamu, jei daiktas asmens valdomas nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į daiktą įgijimo įgjamąjama senatimi. Įgyjamosios senaties metu daikto valdymui perėjus vienam iš kito keliems asmenims ir jų valdymas atitiko įgyjamosios senaties reikalavimams, tokiu atveju valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Daikto valdymą asmeniui praradus be jo kaltės, įgyjamoji senatis nenutrūksta, jei daikto valdymas susigrąžinamas per metus laiko. Tuo atveju, jei savininkas dėl objektyvių priežasčių neturi teisnės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, šio termino skaičiavimas sustabdomas tam laikui, kol pradings kliūtis.
12. Kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Kaip numatyta Civilinio kodekso normų, savininkas, perduodamas daiktą kitama smeniui, turi galimybę pasirinkti perdavimo pobūdį – arba perduoti kitama smeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, arba perduoti tik konkrečias savininko teises, t.y. arba tik teisę daitą valdyti, naudotis juo, ar disponuoti daiktu. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė kitam asmeniui gali būti perduodama tik paties savininko ar jo įgalioto asmens. Laikomasi bendros nuosatatos, kad naujasis savininkas perdavimo būdu įgyja tiek pat teisų ir pareigų į daiktą ar turtą, kiek jų turėjo buvęs savininkas, išskyrus atvejus, kai išimtis numato įstatymai. Perdavimu laikoma:
a) daikto įteikimas įgijėjui;
b) daikto, kuris perduodamas be prievolės nugabenti, įteikimas transporto organizacijai išsiųsti įgijėjui ar įteikimas paštui persiųsti įgijėjui;
c) konosamento ar kitokio disponavimo dokumento perdavimas.
Perdavus daiktą, kaip numato įstatymas, sudaroma galimybė įgijėjui, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą, naudotis daiktu pagal paskirtį. Daiktus, kurie turi ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės arba valstybės saugumui, asmenys gali įsigyti tik laikantis griežtai ir detaliai nustatytos įstatymų tvarkos, ir tik pagal specialius leidimus. Pagal įstatymą, perleidus daiktą, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai jam pereina ir nuosavybės teisė. Galim atvejai, kai daikto perleidimas dėl vienos ar kitos šalies kaltės gali būti praleistas. Tokiu atveju, kaip numato Civilinio kodekso 4.52 str. 2 dalis, daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai. Be abejo, įstatymais ar sutartimi gali būti nustatyta ir kitokios sąlygos.
Civilins įstatymas numato ir tokį atvejį, nors jį ir nepriskiria prie nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, kai naujas daiktas atsiranda susijungus keliems kilnojamiems daiktams. Suprantama, susiduria priešpriešiniai ir kelių savininkų interesai į naują daiktą. Tokiu atveju, jei į naują daiktą kelių savininkų daiktus sujungia be kitų savininkų sutikimo ir žinios vienas savininkas ir yra galimybė juos atskirti ir grąžinti į pirminę būklę, tai atliekama sujungusiojo asmens lėšomis. Jei kilnojamieji daiktai susijungia ir sudaro vieną daiktqą bei nėra galimybės juos atskirti, ar atskyrimo išlaidos per didelės, o savininkai dėl sujungimo nebuvo iš anksto susitarę, naujai atsiradęs kilnojamasis daiktas tampa bendrąja nuosavybe. Kiekvienam bendrasavininkiui šiuo atveju priklauso ta naujo daikto dalis, kuri yra proporcinga susijungusio daikto vertei bendrame daikte.
Kalbant apie nuosavybės teisės praradimo pagrindus, teisės teorija analogiškais pagrindias, kaip ir įgyjant nuosavybės teisę, grupuoja ir bendruosius nuosavybės teisės praradimo pagrindus:
1. Nuosavybės teisė prarandama sunaudojus daiktą gamybos procese ir dėl to sukūrus naują daiktą, kuris yra nuosavybės teisės objektu.
2. Nuosavybės teisė prarandama turtą perduodant pagal sutartis ir kitokius civilinius – teisinius sandorius, teismmo sprendimus bei kitus turinčių teisę duoti valdingus parėdymus institucijų aktus.
3. Nuosavybės teisė prarandama sunaudojant turtą ameninių poreikių tenknimo metu.
Pažymėtina, kad aptarti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai tuo pačiu yra ir nuosavybės teisės paradimo pagrindais. Antai, kalbant apie neatlygintinį turto paėmimą sankcijos už tesiės pažeidimą būdu (konfiskacija) bei atlygintinį daikto paėmimą valstybės nuosavybėn(rekvizicija), turima omenyje valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tuo pačiu kitas asmuo – buvęs savininkas praranda nuosavybę į paimamą daiktą. Lygiai taip pat ir kitais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, pvz.: tiek įgyjant nuosavybę pagal sandorius, tiek įgyjamąja senatimi, tiek paveldėjimu ir pan., turtas iš vienos teisėtos nuosavybės pereina kiton, taip pat teisėton, įstatymų nustatytu pagrindu įgyjamon nuosavybėn.
Manyčiau, kad kaip atskirą turto praradimo be savininko valios porūšį reikėtų išskirti turto praradimą teisės pažeidimų pasekoje, t.y. tokį turto praradimą, kuris įvyksta be savininko valios. Būtent tokiomis veikomis pažeidžiama viena iš pagrindinių žmogaus teisių – teisė į nuosavybę. Civilinio kodekso normos taip pat išskiria dvejopą galimą daikto valdymą – teisėtą ir neteisėtą. Teisėtu valdymu laikomas toks valdymas, kuris įgyjamas tokiais pat pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. “Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.” . Preziumuojama, kad daiktas valdomas teisėtai, kol neįrodoma priešingai. Antai Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso normos reglamentuoja svetimo turto pagrobimą (BK 271str.), svetimo turto sunaikinimą (BK 278 str.), svetimo turto užvaldymą apgaulės būdu (BK 274 str.), turto prievartavimo būdu (BK 273 str.) ir pan. Lygiai taip pat, tik mažiau pavojingos veikos reglamentuojamos ir administracinių tesės pažeidimų kodekse, pvz.: smulkioji vagystė, nežymus svetimo turto sunaikinimas ar sužalojiams ir pan. Visais šiais atvejais ir daugeliu kitų asmuo, kuris yra turto savininkas, nepriklausomai nuo savo valios netenka daikto ar kito turto. Kalbant konkrečiai apie slaptą ar svetimą turto pagrobimą (BK 271 str.), vagystės objektu gali būti visų rūšių ir formų nuosavybė. Vagystės dalyku yra kilnojamasiss turtas, priklausantis tam tikram asmeniui, valstybei, savivaldybėms. Baudžiamasis įstatymas numato, kad vagystė laikoma baigta nuo to momento, kai “kaltininkas pagrobia turtą iš jo saugojimo ar laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur yra jam palankios aplinkybės tą turtą paimti, parduoti, apkeisti, atiduoti kitiems asmenims arba kitaip juo disponuoti savo nuožiūra, arab pačiam jį sunaudoti, o gal net išmesti.” Šiuo atveju nusikaltimo objektu yra tik kilnojamieji daiktai. Suprantama, savininkas nuosavybės teisės į daiktą nepraranda, tačiau dažniausiai, teisėsaugos institucijoms neišaiškinus teisės pažeidimų, pagrobtuosius daiktus įgyja sąžinigi įgijėjai Žinoma, nustačius kaltininkus, jie turi įstatymų nustatytą pareigą atlyginti priežastiniame ryšyje su jų veika savininko prarasto turto vertę. Turto prievartavimo atveju (BK 273 str.), objektu gali būti ir teisė į turtą, kurią įgavęs kaltininkas turi galimybę turtą, tame tarpe ir nekilnojamąjį, valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Prarastą savininko nuosavybės teisę į daiktą tokiais atvejais yra kur kas sunkiau ir kebliau apginti bei atstatyti.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.57 – 4.60 straipsnių komentaras.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.57 – 4.60 straipsniai reglamentuoja atskirus nuosavybės teisės įgijimo ir atitinkamai praradimo atvejus – bešeimininkį daiktą, laukinius gyvūnus bei laukines ir namines bites.

Civininio kodekso 4.57, 4.58 straipsniai – reglamentuojamas bešeimininkis daiktas bei nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas. Skirtingai nei 1964 m. liepos 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau vadinamas senuoju Civiliniu kodeksu), kuriame buvo vartojama sąvoka “bešeimininkis turtas”, naująjame Civiliniame kodekse ši sąvoka sukonkretinama – bešeiminikis daiktas. Daiktu laikomas bet kuris materialaus pasaulio dalykas, kuris yra pasisavintas iš gamtos arba sukurtas gamybos procese. Turtu apibrėžiamos visos likusios materialaus pasaulio vertybės, kurios neįeina į daikto sąvoką. Tačiau antai poįstatyminis aktas – 1996 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas Nr. 72, kuriuo patvirtinta konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcija (toliau vadinama instrukcija), kalba apie bešeimininkį turtą, o ne daiktą. Pastebimi prieštaravimai, naetitikimai poįstatyminio akto su įstatymu.

“Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas.” Iš šios sąvokos išplaukia, kad ir tokie atvejai, kai įgyjant nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą, niekas nuosavybės teisės nepraranda, nes daiktas apskritai neturi savininko. Pagal instrukciją turtas laikomas bešeimininkiu taip pat, kuris neturi savininko, arba kurio savininkas nenustatytas ar nežinomas. Papildomai naudojama sąvoka “nenustatytas”, kuri, manoma, yra lygiareikšmė nežinomam savininkui. Dažniausiai daiktas tampa bešeimininkiu arba su savininko valia, pvz.: sąmoningai palikus daiktą, jį išmetus ir pan. Galimi atvejai, kai turtas bešeimininkiu gali tapti be savininko valios, pvz.: teisės pažeidimų pasekoje ir pan. Tačiau tuo atveju, kai įgyjamas toks bešeimininkis turttas, kuris turėjo svininką, nuosavybės teisės įgijimo pagrindas tuo pat metu tampa ir nuosavybės teisės praradimo pagrindu.

Kilnojamaisiais bešaimininkiais daiktais pagal Civilinį kodeksą gali būti:
1. Gyvūnai.
2. Niekam nepriklausę negyvi kilnojamieji daiktai.
3. Negyvi kilnojamieji daiktai, kurių savininkas atsisakė.
4. Negyvi kilnojamieji daiktai, kuriuos savininkas pametė.
5. Negyvi kilnojamieji daiktai, kuriuos savininkas paslėpė, tokie kaip radinys bei lobis.
Galimas atvejis, kai daiktas asmens įgyjamas sąžinigai ir valdomas teisėtai, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Šiuo atveju daiktas nelaikomas bešeimininkiu daiktu.
Civilinio kodekso griežtai reglamentuotas ratas subjektų, kuriems gali būti perduotas bešeimininkis daiktas – tai valstybė ir savivaldybės. Visų pirma, suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtraukiamas į bešeimininkių daiktų apskaitą, jei įstatymas nenumato kitaip, finansų, kontrolės arba svivaldybės institucijos teismui paduoda pareiškimą dėl bešeimininkio daikto perdavimo nuosavybėn. Bešeimininkio daikto perėmimą, apskiatą, įkainojimą, saugojimą, realizavimą bei grąžinimą organizuoja ir vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Instrukcijos 5 punktas numato, kad preiškimus teismui pateikia teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, muitinės arba savivaldybės. Civilinis kodeksas nereglamentuoj kokios instancijos teismui reikia paduoti pareiškimą, tačiau pagal įststymo prasmę galima suprasti, kad kalbama apie pirmosios instancijos – apylinkės teismą. Ir tik teismo sprendimu bešeimininkis daiktas gali būti perduotas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Dažniausiai bešeimininkiu pripažįstama daiktai, neturintys didelės vertės ar reikšmės šalies ekonomikai, mokslui, kultūrai, tiesiogiai susijęs su buvimo vieta ir pan. Toks turtas dažnaiusiai pereina savivaldybės nuosavybėn. Galimia tvejai, kai bešeimininkiu pripažįstamas daiktas, kuris turi žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę, visiškai nesusijęs su buvimo vieta. Tokiu atveju, nustatyta tvarka turtas turėtų būti perduotas valstybės nuosavybėn.
Tačiau civilinis kodeksas numato ir išimtį. Bešeimininkis daiktas gali tapti ir jį pradėjusio valdyti asmens nuosavybe, jei daiktas atitinka įstatyme numatytas sąlygas, kurios yra alternatyvios, t.y. nebūtina nustatyti jų visumą, pakanka nustatyti vieną sąlygą:
1. Daiktas turi būti dar niekam nepriklausęs nuosavybės teise.
2. Daikto savininkas turi akivaizdžiai atsisakyti daikto:
a) apie atsisakymą daikto tiesiai išsakydamas;
b) daiktą išmesdamas.
Šiuo atveju daiktą pradėjęs valdyti asmuo nekonkretizuojams, galima suprasti, kad tai gali būti tiek juridinis, tiek fizinis asmuo.
Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą, kaip imperatyviai nurodo Civilinis kodeksas, negali būti įgyjama dviema atvejais:
1. Jei nuosavybės teisės įgijimą į bešeimininkį daiktą draudžia įstatymas.
2. Jei bešeimininkio daikto pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą, t.y. pvz.: asmeniui turint teisę į radinį lobį ir pan.
Tvarką, kurios laikantis daiktas pripažįstamas bešeimininkiu, jų apskaitos tvarką nustato vyriausybė.

Civininio kodekso 4.59 straipsnis – reglamentuojama laukiniai gyvūnai, t.y. nuolat laisėje esantys besturburiai ir stuburiniai gyvūnai bei jų populiacijos. Laukiniai gyvūnai, kaip ir bet koks kitas gamtos turtas yra naudojami žmogaus poreikiams tenkinti, yra tiesioginiame sąryšyje su žmonių vykdoma ūkine veikla. Šio proceso nekontroliuojant valstybei, laukinės gyvūnijos populiacijos mažėja, kiap rodo istorija, turi tendenciją apskritai išnyksti. Turint omenyje išdėstytus faktus ir atsižvelgiant į turimas žinias apie gyvūnijos išteklių kiekį, jų atsinaujinimą ir išsaugojimą ateičiai, valstybė normių aktų pagalba reguliuoja laukinių gyvūnų naudojimo normas.
Lukiniai gyvūnai Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo yra skirstomi į šias rūšis:
1. Gyvenančius sausumoje.
2. Gyvenančius ore.
3. Gyvenančius vandenyje.
4. Gyvenančius dirvoje.
5. Nuolat gyvenančius Lietuvos Respublikoje.
6. Laikinai gyvenančius Lietuvos Respublikoje.
Kalbant apie laukinius gyvūnus laikomasi bendros, įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytos tvarkos, kad laisvėje esantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims. Civilinis kodeksas numato galimus du atvejus, kai laisvėje esantys laukiniai gyvūnai tampa asmens nuosavybe, jei ko kita nenumato įstatymai – laikantis įstatymų nustatytos tvarkos pagautas laisvėje esantis gyvūnas tampa jį pagavusiojo asmens nuosavybe. Laikantis įstatymų nustatytos tavrkos nušautas laisvėje esantis gyvūnas tampa jį nušovusiojo asmens nuosavybe. Laukinės gyvūnijos įstatymas sukonkretina pirmąjį punktą ir nustato, kad “aptvaruose laikomi laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso savininkui.” Įstatymai numato, kad bet kuris asmuo – tiek fizinis, tiek juridinis gali būti laikinės gyvūnijos naudotoju. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas imperatyviai numato, kad “juridiniai ir fiziniai asmenys gali gaudyti, laikyti ir jaukinti laukinius gyvūnus tik gavę Aplinkos ministerijos leidimąir laikydamiesi jos nustatytos tvarkos.” Atsitiktinai patekę nelaisvėn laukiniai gyvūnai turi būti grąžinti į laisvę, o jeigu to padaryti negalima, – įstatymų nustatyta tvarka.
Asmuo, kuriam nuosavybės teise prilklauso žemė, miškas ar vandens telkinys turi teisę naudotis laukiniais laisvėje gyvenančiais gyvūnais. Laukinės gyvūnijos rūšių, kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, naudojimas yra apribotas, naudojimas galimas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Naudojimo teisė apima šias galimybes:
1. Naudojimąsi laukiniais gyvūnais pačiam.
2. Perleidimas teisės naudoti laukinius gyvūnus kities fiziniams ar juridiniams asmenims.
3. Galimybė laukinės gyvūnijos nenaudoti.
Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas numato šias gyvūnijos naudojimo rūšis:
1. Medžioklė – priskirtų medžioklės objektui laukinių gyvūnų tykojimas, sekimas, persekiojimas turint tikslą laukinį gyvūną sugauti ar nušauti, taip pat laukinių gyvūnų gaudymas ir šaudymas. Medžiojamieji gyvūnai – tai gyvūnai, kurie dėl savo vertės bei susiklosčiusių tradicijų buvo medžiojami praeityje, yra šiuo metu medžiojami ar gali būti medžiojami ateityje Medžiojamieji gyvūnai skirstomi į stambiąją ir smulkiąją medžiojamąją fauną.
1. Žūklė – žuvų ir vandens bestuburių gaudymas mėgėjiškos ir verslinės žūklės įrankiais. Tvenkiniuose auginamos žuvys nuosavybės teise priklauso savininkui.
2. Laukinių gyvūnų, kurie priklauso ir nepriklauso medžioklės ir žvejybos objektams, gaudymas bei rinkimas – įstatymas numato galimybę turint Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą ir nepažeidžiant žemės, miško r vandens telkinių savininkų teisių asmenims rinkti ir gaudyti laukinius gyvūnus, kurie nepriskiriami medžioklės bei žūklės objektams.
3. Laukinių gyvūnų naudojimas mokslo, kultūros, švietimo, auklėjimo ir estetikos tikslais (stebėjimas, žymėjimas, filmavimas ir pan.) – laukinius gyvūnus naudoti šiuo būdu galima jei tai nedaro žalos patiems laukiniams gyvūnams, jų gyvenamąjai aplinkai bei jai nepažeidžia kitų gyvūnų naudotojų, miško ar vandens telkinių savininkų, valdytojų ir naudotojų teisių.
4. Laukinių gyvūnų naudojimas zoologinėms kolekcijoms. Zoologinės kolekcijos gali būti gyvų gyvūnų zoologijos sodai, okeanariumai, gyvūnų iškamšų kolekcijos, lizdų ir kiaušinų kolekcijos, preparatų kolekcijos. Laukiniai gyvūnai zoologinių kolekcijų sudarymo, papildymo tikslais iš gamtinės aplinkos gali būti paimami tik įstatymų nustatyta tvarka gavus leidimą. Leidimas nereikalingas tik tuo atveju, kai jei sudaroma kolekcija, kurią sudaro medžioklės, žūklės ir kitokie trofėjai, t.y. kai laukinė gyvūnija naudojama pagal įstatymus.
5. Laukinių gyvūnų naudojimas jų gyvybinės veiklos produktams gauti ir jų naudingos gyvybinės veiklos panaudojimas, pvz.: gyvačių nuodams, bičių produktams išgauti ir pan. Ši laukinių gyvūnų naudojimo forma leidžiama, jei laukiniai gyvūnai nepaimami iš gamtinės aplinkos, nenaikinami ir nedaroma žala laukinių gyvūnų gyvenamajai aplinkai.
Įstatymas numato ir prekybos laukiniais gyvūnais galimybę. Numatoma imperatyvi sąlyga – prekiauti laukiniais gyvūnais, jų dalimis ir trofėjais fizinis ar juridinis asmuo gali tik turėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos leidimą. Šis apribojimas netaikomas tik teisėtai įgytiems trofėjamas. Prekyba gyvūnais gali būti leidžiama fiziniams ir juridiniams asmenims, užregistravusiems šią veiklą savo įstatuose, atsižvelgus į kasmet Aplinkos ministerijos nustatomus gyvūnijos naudojimo limitus.

Civininio kodekso 4.60 straipsnis – reglamentuojama laukinės ir naminės bitės. Gamtos komponentas – bitės turi didelę reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, mokslui bei žmonių sveikatingumui. Pagal įstatymo prasmę laukinėmis bitėmis reikėtų laikyti bites, kurios niekam nepriklauso nuosavybės teise. Naminėmis bitėmis reikėtų laikyti bites, kurios kažkam priklauso nuosavybės teise.
“Bičių šeimų nuosavybės subjektais gali būti visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys. Bičių šeimų skaičius neribojamas.” Laikomasi principinės nuostatos, kad žemės sklypo savininkas, į kurio žemės sklypą atskrido laukinių bičių šeima, ir bites sugavus tame sklype, tampa laukinių bičių šeimos savininku. Galimas atvejis, kai bandant sugauti laukines bites, jos perskrenda į kito savininko žemės sklypą. Šiuo atveju bičių savininkui įstatymas suteikia teisę bites persekioti netgi svetimoje žemėje, tačiau įpareigojant atlyginti su bičių persekiojimu žemės sklypo savininko patirtus nuostolius.
Preziumuojama, kad asmuo, kurio žemės sklypo ribose apsistojo laukinių bičių spiečius, iš karto tampa to spiečiaus savininku. Tačiau nuosavybės teisė į bičių spiečių gali būti ir prarasta. Taip atsitinka tuo atveju, jeigu bičių spiečiaus savininkas nepersekioja spiečiaus per 24 valandas. Įstatyme nurodytas laikas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai:
1. Spiečių priėmė svetimas asmuo.
2. Spiečius apsistojo svetimo asmens žemėje.
Nurodytos sąlygos yra alternatyvinės, aplinkybių visetas nėra būtinas. Kad nuosavybės teisė į bičių spiečių būtų prarasta, reikia nustatyti bent vieną iš nurodytų aplinkybių.
Taip pat bičių savininkas praranda nuosavybės teisę į bites ir tuo atveju, jei bičių spiečius atskrenda į kito asmens avilį pas jame esančias bites.
Lietuvos Respublikoje rajonuotos yra trys bičių veislės:
1) vietinės,
2) Krajinos,
3) Kaukazo kalnų piktosios.

Iš to seka, kad tik šios nurodytosios bičių veislės gali būti nuosavybės teisės objektu. Nerajonuotų veislių bičių šeimos ar bičių motinos įvežamos į Lietuvos Respubliką negali būti, jų laikymas įstatymais draudžiamas.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Žin., 2000, Nr. VIII-1864.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

4. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas.

5. Lietuvos Respublikos bitininkystės ūkio tvarkymo laikinieji nuostatai.

6. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.

7. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.

8. Civilinė teisė. – K., 1997.

9. Baudžiamoji teisė. – V., 2000.

10. Žmogaus teisės. – V., 1993.

Leave a Comment