Civilinė teisė

PLANAS

ĮVADAS
Nuosavybės teisės sąvoka (objektyviąja ir subjektyviąja prasme)
Nuosavybės teisės turinys
Nuosavybės teisės įgyvendinimas
APIBENDRINIMAS
LITERATŪRA

ĮVADAS

Įvadą į nuosavybės teisę norėčiau pradėti filosofinėmis Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintimis. ,,Nuosavybės protingumas yra ne poreikių patenkinimas, o tai, kad panaikinamas grynas asmenybės subjektyvumas. Tik nuosavybėje asmuo pasireiškia kaip protas. Asmuo turi teisę įkurdinti savo valią kiekviename daikte, kuris dėl to tampa manuoju, gauna mano valią kaip savo substancialų tikslą, <..> kaip savo apibrėžtį ir sielą; tai absoliuti žmogaus teisė pasisavinti visus daiktus. Visi daiktai gali tapti žmogaus nuosavybe, nes jiis yra laisva valia ir kaip toks yra savyje ir sau, o tai, kas yra jo priešprieša, tokios savybės neturi. Taigi kiekvienas turi teisę savo valią padaryti daiktu arba daiktą savo valia <..>, nes daiktas kaip išoriškumas nėra savitikslis, nėra begalinis santykis su pačiu savimi, o yra tam tikras išoriškumas pačiam sau.
Kad asmuo savo valią įdeda į daiktą, yra tik nuosavybės sąvoka, o toliau yra būtent jos realizacija. Vidinį mano valios aktą, kuris sako, kad kas nors yra mano, turi pripažinti irr kiti.’’
Taigi nuosavybės teisę galima apibrėžti kaip prigimtinę, kuri yra neliečiama, pastovi bei ilgalaikė teisė, teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų bei kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

I. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKA.
Nuosavybės teisė yr

ra plačiausia savo turiniu absoliuti teisė. Nuosavybės teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Pagal civilinį kodeksą savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias turto valdymo, nuosavybės teisės objekto ir disponavimo juo teises.
Objektyviąja prasme nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Nuosavybės teisės, objektyviąja prasme kaip teisės instituto, uždavinys yra reguliuoti visuominėje egzistuojančius nuosavybės santykius, kadangi dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė atskirų asmenų subjektyviajai nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti.
Nuosavybės teisės objektas – tai daiktai ar kitas turtas. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.
Civilinis kodeksas numato šiuos nuosavybės teisės įgijimo pagrindus (4.42 str.):
1) pagal sandorius;
2) paveldėjimu;
3) pasisavinant vaisius ir pajamas;
4) pagaminant naują daiktą;
5) pasisavinant bešeimininkį daiktą;
6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;
7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;
8) pasisavinant radinį, lobį;

9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams;

10) konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paiimant pagal įstatymą daiktus (turtą);

11) įgyjamąja senatimi;

12) kitais įstatymo numatytais pagrindais.

II. NUOSAVYBĖS TEISĖS TURINYS.
Pagal Lietuvos Respublikoje (Užnemunėje) galiojusio Napoleono kodekso 54

44 straipsnį, nuosavybės teisės turinys suprantamas kaip teisė naudoti daiktus ir disponuoti jais pačiu absoliučiausiu būdu, tačiau su sąlyga, kad tokiu naudojimu nebūtų pažeidžiami įstatymais ir tam tikromis taisyklėmis nustatyti reikalavimai.
Nuosavybės teisės turinį galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į jo turtą. Greta jau minėtų valdymo, naudojimo bei disponavimo teisių, kaip savarankiškos teisės išskiriamos: ,,teisė gauti daikto duodamas pajamas, sunaudoti ar išeikvoti daiktą, perduoti jį kitam, teisė saugiai eksplotuoti daiktą, teisė turėti daiktą neterminuotai, teisė naudoti daiktą tik taip, kad nebūtų tuo naudojimu daroma žala kitiems asmenims, galimybė paimti daiktą už skolą, taip pat garantija, kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės teisės gynimas, atstatymas’’ .
Tačiau toks nuosavybės teisės turinio interpretavimas nėra tikslus, todėl nuosavybės teisės turinį apibūdinti pakanka trijų pagrindinių teisių grupių, t.y. daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo.
Teisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma – teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Tačiau šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip fizinis, o kaip juridinis turėjimas, kadangi net ir tada kai nėra galimybės faktiškai turėti savo žinioje daiktą, kurį iš tikrųjų turi svetimas asmuo, daikto juridinio turėjimo teisė išlieka, ir asmuo lieka daikto savininku.
Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo
o ekonominis reikšmingumas. Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją.
Disponavimas turtu – tai ,,galimybė sudaryti įvairius atlygintinius ir neatlygintinius sandorius, kurių objektas yra būtent tas turtas’’ . Disponavimo turtu teisių grupei priklauso: teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.
Reikia pabrėžti tai, jog daikto naudojimas ir disponavimas juo yra labai glaudžiai susiję ir netgi gali būti įgyvendinami vienu metu. Pavyzdžiui, kada savininkas sunaikina daiktą naudodamasis juo, jis pirmiausiai realizuoja daikto naudojimo teisę. Tuo pačiu metu daiktas sunaikinamas, t.y. pasibaigia nuosavybės teisė į tą daiktą, nors savininko valia ir nebuvo nukreipta į nuosavybės teisės pasibaigimą. Vadinasi savininkas, kuris naudojimosi metu sunaikina daiktą, tuo metu ne tik naudojasi, bet ir disponuoja daiktu.
Todėl galima teigti, kad naudojimo ir disponavimo susiliejimas kai kuriais atvejais sudaro galimybę subjektui keisti daikto teisinę padėtį naudojantis juo ir atvirkščiai – naudotis daiktu disponuojant juo.

III. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGYVENDINIMAS.
Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į turtą.
Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to, ar asmuo pats turtą valdo, naudoja bei disponuoja ir tokiu būdu įgyvendina nuosavybės teisę, ar pe

erduoda dalį šių teisių kitiems asmenims. Jeigu perduoda dalį teisių kitiems asmenims, tai nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso dar ir nuo to, kokią dalį tų teisių jis perduoda. Pavyzdžiui, steigdami ūkinę bendriją, asmenys vieni kitiems perduoda dalį nuosavybės teisių į turtą, kuris tampa bendrijos narių bendrąja daline nuosavybe. Šie asmenys išlieka turto savininkais, t.y. tampa bendrasivininkiais.

Nuo to, kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai, priklauso gyventojų pajamų šaltiniai, šalies ekonomikos vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksnių.

Būdas, kurį fizinis asmuo pasirenka savo nuosavybės teisei įgyvendinti, labiausisi priklauso nuo turto paskirties. Pavyzdžiui, individualios paskirties daiktais dažniausiai naudojasi tiesiogiai pats savininkas savo kasdieniniams poreikiams tenkinti. Aišku turto savininkas gali tiesiogiai įgyvendinti nuosavybės teises ir į didelės vertės turtą, vienaasmeniškai organizuodamas ir vystydamas ūkinę veiklą. Dažniausiai tokiais atvejais, siekiant sukaupti didesnį kapitalą, keli fiziniai asmenys sujungia savo turtą bendram tikslui pasiekti.

Nuosavybės teisę į bendrai santuokoje įgytą turtą kiekvienas iš sutuoktinių pagal civilinio kodekso 3.92 straipsnį gali įgyvendinti bendru sutarimu. Pagal naujajį kodeksą sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą.
Privatus juridinis asmuo nuosavybės teisę įgyvendina valdydamas, naudodamas turtą ir disponuodamas turtu, kurio atžvilgiu jis yra savininkas. Privataus juridinio asmens teises jam perduotą nuosavybės teise turtą valdyti, naudoti ir disponuoti bei tų teisių apimtį nustato juridinio asmens įstatai (nuostatai).
Valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jei perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise. Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir pan. Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.

APIBENDRINIMAS

Nuosavybės teisė yra plačiausia savo turiniu absoliuti teisė.
Nuosavybės teisės į atitinkamą turtą turinys nusakomas savininko išimtinių teisių į tą turtą visuma. Subjektyvinės nuosavybės teisės turinys – tai garsioji triada – teisė priklausantį turtą valdyti, naudoti jį bei juo disponuoti.
Nuosavybės teisė, kaip visos savininko teisės, turi ypatingą, išimtinį pobūdį, kadangi savininkas, remdamasis įstatymu, gali nušalinti bet kokį asmenį nuo jam nuosavybės teise priklausančio ir tam asmeniui patikėto valdyti, naudoti ir disponuoti turto tvarkymo, jei tokiu tvarkymu nėra tinkamai išreiškiama savininko valia.
Nuosavybės teisės specifika pasireiškia išimtiniu ir visaapimančiu savininko teisių pobūdžiu, jo turtinės – teisinės padėties nepriklausomumu nuo kitų asmenų. Tokios teisės turėjimas sudaro galimybę savarankiškai organizuoti ūkinę veiklą ir dalyvauti prekių apyvartoje.
Fizinis asmuo nuosavybės teisę gali įgyvendinti pats vienaasmeniškai valdydamas, naudodamas turtą bei juo disponuodamas. Jis taip pat gali sujungti savo turtą su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigdamas juridinio asmens, ir tokiu būdu įgyvendinti savo nuosavybės teisę kaip bendrasavininkis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.

Privatus juridinis asmuo nuosavybės teisę įgyvendina valdydamas, naudodamas turtą ir disponuodamas turtu, kurio atžvilgiu jis yra savininkas. Privataus juridinio asmens teises jam perduotą nuosavybės teise turtą valdyti, naudoti ir disponuoti bei tų teisių apimtį nustato juridinio asmens įstatai.
Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, remdamosis Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais norminiais aktais.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Patvirtintas 2000 m. liepos 18 d.

2. Civilinė teisė. Antrasis pataisytas leidimas. Kaunas. 1998.

3. Georg Wilhelm Friedrich Hegel. Teisės filosofijos apmatai. Vilnius. 2000.

4.Taminskas A. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai // Lietuvos Respublikos Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga.

Leave a Comment