Bendroji teisės teorijos charakteristika

ĮVADAS

Ilgus šimtmečius teisės teorija blaškėsi tarp bandymų suformuluoti moralinius ar kokius nors kitokius vertybinius reikalavimus valstybės kuriamai teisei ir su šiais bandymais susijusio jurisprudencijos „supynimo“ su įvairiais socialiniais ir humanitariniais mokslais. Šie bandymai dažnai buvę bevaisiais, nes net ir neteisingiausia, amoraliausia valstybės oficialiai nustatyta tvarka nepraranda teisiškumo. Dėl šios priežasties jurisprudencija turi savo dėmesį sutelkti į teisiškumą, paliekant moralę etikams, istoriją- istorikams ir pan. Taigi, susiformavo nuomonė, kad nėra ir negali būti jokios kitos teisės, išskyrus pozityviąją. „Vienintelė“ teisė, turinti ir gaalinti būti teisininko profesijos dalyku, kaip tik ir yra teisė, kuriama valstybės.
Efektyvios teisės poreikis primygtinai verčia visuomeninius santykius ir procesus reguliuoti taip, kad šis reguliavimas kuo labiau atitiktų tautos mentalitetą ir giluminius nacionalinio gyvenimo būdo bruožus.
Teisės teorija priskiriama prie visuomeninių mokslų. Jis nagrinėja teisės atsiradimą, jos raidos ir funkcionavimo dėsningumus, teisinę sąmonę, teisės ir valstybės tipus, jų politinę ir bendrą žmogiškąją esmę, turinį, formas, funkcijas.
Teisės teorijos ir apskritai teisės mokslo potencialas Lietuvoje niekuomet nebuvo itin galingas. Tad galime teeigti, kad pokyčiai įmanomi tik perimant tai, kas jau sukurta sekant didžiųjų epochos teisininkų nutiesta teisinio argumentavimo linija.
Teisės teorija sprendžia klausimą kas yra teisė ir kokia ji yra, o ne klausimą kokia turi būti. Ji yra teisės mokslas ( jurisprudencija), o

ne teisės politika.
Teisė paprastai apibrėžiama kaip normų visuma. Paprastai normos kyla iš ten, kur pripažįstama teisminė teisės kūryba- iš teismo sprendimų. Manau, kad toks teisės apibrėžimas siaurina tyrinėjimus. Veikiančioji teisė apima teisės institutus ir procedūras, teisės vertybes, teisės sąvokas ir mąstymo stilius, taip pat teisės normas. Ji taip pat apima ir žmones, leidžiančius įstatymus, priimančius teisminius sprendimus, administruojančius, dalyvaujančius derybose ir vykdančius kitokio pobūdžio teisinę veiklą. Be abejonės, teisė-gyvas procesas, kuriuo paskirstomos teisės ir pareigos, išsprendžiami konfliktai ir sukuriami bendradarbiavimo ryšiai.
Harold J. Bermanas teisės istoriškumą sieja su jos viršenybės politinių valdžių atžvilgiu sąvoka. Jis teigia, kad „ besivystanti teisės visuma tiek bet kuriuo momentu, tiek ilgoje perspektyvoje kai kurių- nors ir ne visų, ir net nebūtinai daugumos- žmonių suuvokiama kaip realybė, saistanti pačią valstybę“.
Vykstant pokyčiams tiek Lietuvoje, tiek Europoje, keičiasi ir individo primatas, valstybės ir jos institucijų paskirtis, kompetencija. Vyksta perėjimas į visiškai kitą vertybių sistemą.
Daugumą atsakymų į teisininkui rūpimus klausimus padeda surasti ne kuris nors kitas mokslas, o teisės teorija. Jai tenka pagrindinis vaidmuo- teoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo principus, kryptis ir visa tai performuluoti į teisės sampratą, bendrą visiems teisės mokslams.
Taigi, darytina išvada, kad tik žinodami, kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įs
statymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais.
Norint suprasti teisės teorijos mokslą, kaip ir bet kurį kitą, būtina nustatyti teisės teorijos objektą, išsiaiškinti kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja, susipažinti su teisės mokslo sistema ir kt. O tai stengsiuosi padaryti savo darbe projekte tiek savo samprata, tiek pasitelkiant įvairių autorių šaltinius.

Darbo tikslas – nustatyti teisės teorijos objektą, išsiaiškinti kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja, susipažinti su teisės mokslo sistema, panagrinėti teisės teorijos funkcijas ir kt.;
Darbo objektas – bendroji teisės teorijos charakteristika;
Darbo uždaviniai:
• nustatyti teisės teorijos objektą;
• Išsiaiškinti teisės mokslo specifiką bei metodus;
• Išanalizuoti teisės teorijos sistemą;
• Apžvelgti teisės teorijos vietą teisės mokslų sistemoje;
• Panagrinėti teisės teorijos funkcijas.
Darbo metodai:
• Mokslinės literatūros analizė.
• Palyginamoji analizė.

1. TEISĖS TEORIJA IR JOS OBJEKTAS, METODAI

Iš istorijos žinome, kad pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais nebuvo nei valstybės, nei teisės. Šie abu visuomeniniai dariniai atsirado tam tikru visuomenės raidos periodu.
Teisė ir valstybė atsirado ne staiga ir ne tuščioje vietoje.
Ji formavosi tokiu pagrindu pagrindu tuo metu veikusių paprotinių normų ir taisyklių pagrindu . .
Istorijos raidoje didėjant teisės, kaip visuomeninių santykių reguliavimo priemonės, vaidmeniui, pamatinės jos idėjos tapo filosofų, politologų, teisininkų ir kitų sričių mokslininkų tyrinėjimo objektu.
Jų išsakytų minčių, samprotavimų ir argumentų pagrindu atsirado įvairių teorijų, doktrinų, koncepcijų, mokymų, vienaip ar

r kitaip aiškinančių teisės kilmės (prigimties), esmės (socialinės paskirties), tarnybinio vaidmens ir kitus su teises susijusius klausimus.

Žinomos nuo senų laikų teisės teorijos (pagrindinės idėjos), kurias galime pagal seką išdėstyti tokiu būdu:

Teologiniai (dieviškieji) teisės mokymai, kur teisės kilmė ir socialinė jos paskirtis kildinama iš Dievo valios

Prigimtinės teisės teorijos, kur teisė kildinama iš įgimto žmonių poreikio siekti „tvarkos“ ir „amžinojo teisingumo“

Istorinė teisės mokykla, kur teisė kildinama iš papročių ir buvo teigiama, kad ji susiformavo lėtai vykstantiems visuomeniniams santykiams

Psichologinė teisės doktrina, kur teisė traktuojama kaip žmonių psichologinio gyvenimo reiškinys

Normatyvizmo doktrina, kur teisė laikoma vientisa, logiška, uždara teisės normų sistema

Teisinio pozityvizmo doktrina, kur teisė kildinama iš būtinybės teisiškai sureguliuoti tam tikrus santykius ir iš įstatymo leidėjo valios, kuria siekiama tuos santykius sureguliuoti

Realizmo doktrina, kur teisės atsiradimas siejamas su poreikiu apginti privačių savininkų interesus

Sociologinė teisės mokykla, kur teisės kilmę sieja su pragmatizmu, visuomenei iškylančiais poreikiais reguliuoti tam tikrus socialinius santykius

Marksistinė teisės doktrina, kur teisės atsiradimas siejamas su visuomenės susiskirstymu į priešiškas klases bei kilusiomis tarp jų rietenomis

Teisės teorija apima:
1. Teisinius santykius ir teisės įgyvendinimą;
2. teisėtvarką ir teisėtumą;
3. teisės sistemą ir formas.

TEISĖS TEORIJA KAIP MOKSLAS NAGRINĖJA

TEISĖS ATSIRADIMĄ

TEISĖS RAIDĄ IR FUNKCIONAVIMO DĖSNINGUMUS

TEISINĘ SĄMONĘ

TEISĖS IR VALSTYBĖS TIPUS

POLITINĘ IR BENDRĄ ŽMOGIŠKĄJĄ ESMĘ, TURINĮ, FORMAS, FUNCIJAS

TEISĖS TEORIJA SIEKIA PAŽINTI:

Tai bendriausi te

eisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožais aprėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Šiuos procesu lemia:

Besikeičiantys žmonių interesai;

Tų interesų kuriamuose žmonių santykiuose.
Iš to galima pabrėžti:
Teisės teorija nagrinėja ne gamtinę (objektyviąją), o paties žmogaus sukurtą ir kuriamą tikrovę, siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą.
Norint nustatyti teisės teorijos objektą, būtina trumpai aptarti kas yra teisės mokslas kaip visuomenės mokslas ir kuo jis skiriasi nuo kitų mokslų.

VISUOMENĖS MOKSLAI KELIA SAU ŠIUOS UŽDAVINIUS

NUSTATYTI SOCIALINĖS TIRKOVĖS FAKTUS, REIŠKINIUS, JŲ SAVYBES

ATSKLEISTI PRIEŽASTINIUS ŠIŲ FAKTŲ RYŠIUS

ĮVERTINTI TIRIAMĄ TIKROVĘ JOS NAUDINGUMO IR GRĖSMIGUMO ŽMOGAUS TEISIŲ SAUGAI POŽIŪRIU

TEISĖS TEORIJOS PASKIRTIS

APIBENDRINA ŠAKINIŲ TEISĖS MOKSLŲ IŠVADAS

JAS SUSINTETINA

JAS SUSISTEMINA

Teisės teorija susijusi su praktika ne tik per šakinius ir specialius teisės mokslus, bet ir tiesiogiai.
Teisės teorijos mokslo objektas, dar vadinamas dalyku, yra tai, ką jis tyrinėja.

Teisės teorijos objektą sudaro:
1. Teisiniai ir valstybiniai valdingi santykiai;
2. Teisiniai ir valstybiniai reiškiniai ir sąvokos, kurios leidžia pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas;
3. Teisiniai ir valstybiniai reiškiniai ir sąvokos, kurios leidžia pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas;

Be to, teisės teorijos dalykas yra ne vien realūs valstybiniai teisiniai santykiai, procesai, reiškiniai, kategorijos, bet ir žmonių įsivaizdavimas, kokie jie turi būti.
Galime daryti išvadą, kad teisės teorijos objektas- tai teisė ir valstybė kaip visuomeninio gyvenimo reiškiniai, jų atsiradimo, funkcionavimo dėsningumai, politinė ir visuomeninė jų esmė, turinys ir formos, teisiniai santykiai ir ryšiai, teisinės sąmonės ir teisinės kultūros ypatumai.
Teisės teorijos dalykas glaudžiai susijęs su tyrimo metodu.
Metodo pagrindas- teorija, nes viena be kito neatsiejamos. Be teorijos metodas taptų nedalykišku.
Mokslas- tai ta pati teorija, tik iš vidaus viena ar kelių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojama gauti naujų žinių ar patikrinti jau gautas.
Skirtingi autoriai savo šaltiniuose išskiria skirtingus teisės teorijos metodus.

TEISĖS TEORIJOS METODAI

Filosofinis teisės pažinimo metodas

Sociologinis metodas

Kiti metodai

Taip teisės teorijos metodus skirsto A. Vaišvila. Noriu trumpai aptarti kiekvieną jų, panagrinėjant būdingus šiems metodams požymius.

Filosofinis teisės pažinimo metodas- Tai toks sisteminio teisės pažinimo metodas, reikalaujantis pažinti dalį tarpininkaujant visumai. Šiuo metodu siekiama atskleisti pačios teisės specifiką ir nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje.
Metodo požymiai:

raidos ar evoliucijos, idėja;

tiesos konkretumas;

mokslinės analizės visapusišumas;

analizės teoriškumas.

Sociologinis metodas- juo siekiama patikrinti, kiek teisės samprata atitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, teisinio reguliavimo ir socialinį veiksmingumą. Šiuo metodu užtikrinamas grįžtamasis teisės ryšys, prisitaikymas prie besikeičiančių žmogaus teisių apsaugos poreikių ir kt.
Be šio metodo teisė prarastų ryšį su socialine tikrove ir be jo nebūtų aišku, kokių reikia įstatymų konkrečiu laikotarpiu visuomenėje, kaip juos reikia įgyvendinti, kaip reikia tobulinti teisėkūrą ir kt.

Kiti teisės teorijos metodai-

dogmatinis teisės metodas, tai teisės sistemos egzistavimo formų tobulinimo metodas. A.Vaišvila šį metodą piuikiai apibūdina: „ tai „praktikai“ tiesiogiai dirbantis metodas“.

istorinis teisės pažinimo metodas- teisės teorijoje naudojamas kaip teisės normų aiškinimo metodas.

kritikos metodas- tai būdas vertinti kaip teisinis reguliavimas tenkina tam tikros epochos žmogaus teisių saugos poreikius, kuriant naujas vizijas.
A.Vansevičius be tokio metodų skirstymo dar papildomai metodus apjungė į dvi stambias grupes:

Konkretūs teisės pažinimo metodai, prie kurių priskiria konkrečius sociologinius metodus, lyginamąjį teisės metodą, formalų teisės metodą, sisteminį teisės metodą, matematinį, statistikos ir kibernetinį metodą.

Specialūs metodai, kurie skirstomi į žvalgomuosius, aprašomuosius, analitinius.

Kartu su teisės mokslo sukurta metodologija, kurios dėka surandami ir ptikrinami principai, netiesiogiai glūdantys sprendimuose, normose, sąvokose, kitokiose teisės duotyse, buvo sukurta kitokia metodologija, kuria remiantis surandami ir patikrinami faktai teismo procese.
Mokslas nebūtų įmanomas be mokslinio metodo. Kaip teigiama šaltiniuose- mokslas turi būti apibrėžiamas metodologiškai kaip moksline veikla užsiimančių žmonių požiūrių, įsitikinimų, pamatinių tikslų padarinys.

2. TEISĖS MOKSLO SPECIFIKA IR SISTEMA

Visų mokslų yra daugybė. Kiekvienas mokslas, tyrinėdamas atskirus reiškinius, rinkdamas atskiras žinias, daro apibendrinimusbendras sąvokas.
Atkreiptinas dėmesys, kad, būtent teisės filosofija yra mokslas, kuris iš žmogaus ir žmonių visuomenės esmės ir uždavinio išveda svarbiausiąjį teisės dėsnį, arba idėją, ir plečia visas tiek privatinės, tiek viešosios teisės šakas vienoje pagrindinių teisės dėsnių sistemoje.
Praktiniu atžvilgiu teisės filosofijos reikšmė pasireiškia:

Teisę vykdant;

Ją kuriant.

Teisės mokslų šakos:

Teisės filosofija- kuri turi uždavinį iš žmogaus ir žmonių visuomenės esmės ir likimo išvesti teisės idėją ir išplėsti teisės idealą;

Istorinė mokslų dalis- į ją įeina: teisės ir valstybės istorija siaurąja prasme, statistika, pozityvioji teisė;

Politika visose teisės šakose.
Visuomenės mokslų uždaviniai yra šie:

Nustatyti socialinės tirkovės faktus ir reiškinis bei jų savybes;

Atskleisti priežastinius šių faktų ryšius;

Įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ir grėsmingumo žmogaus teisių apsaugai požiūriu.
Nėra lengva aiškiai apibrėžti gamtos ir visuomenės skirtumą, nes visuomenę, kaip realų žmonių bendrabūvį, galima suvokti kaip gyvybės apskritai dalį, taigi kaip gamtos dalį. Teisė arba tai, kas paprastai vadinama teise, bent iš dalies priklauso gamtai ir egzistuoja „natūraliai“.
Analizuojant bet kurį „teisinį“ arba su teise susijusį faktą, kaip administracinį teisės aktą, teismo sprendimą, galima išskirti du elementus:

turime tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje vykstantį jutimiškai suvokiamą aktą ar tam tikrų aktų seką – išorinę žmonių elgesio raišką.

turime šio akto teisinę prasmę, t.y. prasmę, kurią jam suteikia teisė.
Analizuodami teiginius apie žmonių elgesį pamatom, kad žmonių elgesio aktus vienus su kitais bei su kitais faktais siejame ne pagal priežastingumo principą.
Kas kita socialiniuose moksluose. Jų objektas – žmonių interesai, kurie virsta socialine tvarka. Jei yra nuo gamtos mokslų besiskiriantis socialinis mokslas, savo objektą jis turi aprašyti pagal kitokį principą.
Socialinis mokslas, tiriantis valstybinio ir teisinio pobūdžio reiškinius, vadinamas teisės mokslu (jurisprudencija). Tai mokslas, kurio tyrimo, teorinio bei praktinio apibendrinimo ir aiškinimo objektai yra- valstybės, teisės ir teisinių sistemų, kaip socialinių reiškinių, atsiradimo, raidos bei pasikeitimo priežastys, jų požymiai, tipai, formos, funkcijos, valstybės veikimo ypatumai, teisės šaltinių ir normų klasifikavimo metodai, teisinių santykių specifika, teisės pažeidimų, teisinės atsakomybės, teismų ir kitų teisingumo įstaigų organizavimo, beiklos bei kiti su teisingumu, teisėtumu, teisėtvarka susiję klausimai.
Teisės teorija teisės mokslų sistemoje išsiskiria kaip savarankiška mokslinių žinių šaka, kadangi realiame gyvenime veikia objektyvūs valstybiniai teisniai dėsningumai, būdingi visiems teisiniams ryšiams ir reiškiniams. Ji pamatas kitiems teisės mokslams, jiems vadovauja, juos nukreipia ir turi metodologinę reikšmę. Teisės mokslas aprašo: žmonių elgesio aktais sukuriamas bei tokiais aktais taikomas teisės normas normų kostituojamus šių normų apibrėžiamų faktų santykius.
Jurisprudentia (lot.)- teisės mokslas.

Teisės mokslas- tai teisės žinojimas, arba žinios apie teisę. Vieni teisės mokslai teisę tiria bendruoju požiūriu, aiškinasi kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko jie keičiasi. Kiti- kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką.

TEISĖS MOKSLAI SKISTOMI Į :

Kiti autoriai skirsto teisės mokslą į:

Bendrieji teisės mokslai- teisės teorija (filosofija), lyginamoji teisė, teisės sociologija, politinių ir teisinių teorijų istorija; Kitaip tariant- teisės samprata.

Šakiniai teisės mokslai- konstitucinė teisė, civilinė teisė, administracinė teisė, darbo teisė, tarptautinė teisė, baudžiamoji teisė, finansų teisė ir kitos. Kitaip tariant- bendrosios teisės sampratos specializavimas.
Teisės mokslų skirstymas ne principinis, tačiau kiekvienas būtinas būsimam teisininkui, nes jam būtina studijuoti visus teisės mokslus.
Pačios teisės tapatinimas su teisės mokslu, būdingas realistinei jurisprudencijai, rodo, kad teisės normos sąvoką reikia skirti nuo teisės taisyklės sąvokos: pastaroji yra teisės dėsnis, analogiškas, bet netapatus gamtos dėsniui.
Be to, teisės mokslui nekeliamas uždavinys prognozuoti teismų sprendimus.
Gamtos mokslas- priežastingumo mokslas, o teisės mokslas- tai normų mokslas.

3. TEISĖS TEORIJOS FUKCIJOS

TEISĖS TEORIJA ATLIEKA ŠIAS FUNKCIJAS:

Trumpai aptarkime šias teisės teorijos atliekamas funkcijas.
Metodologinė teisės teorijos funkcija- Kuriant žmonių elgesio teisinį modelį, vykdomas teisingumas, organizuojama žmogaus teisių apsauga ir įgyvendinimas, teisės teorija tampa bendrąją teisės mokslų metodologija.
Teisės teorija:

apibendrina šakinių teisės mokslų rezultatus;
Teisės samprata:

pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.
Šito teisės teorija pasiekia tokiu būdu :
tyrinėdama ir atsklaisdama konkrtečioj visuomenėj konkrtečioj epochoj esamus žmogaus teisių apsaugos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes

visa tai perfurmuluoja, perdirba į atitinkamą teisės sistemą

teisės samprata tampa visų šakinių teisės mokslų bendruoju metodologiniu pagrindu- šakinio reguliavimo vertybine linkme.
Šią teisės mokslų integraciją teisės teorija vykdo plėtodama ir tikslindama bendrųjų teisės sąvokų aparatą- teisinio mąstymo instrumentacijų.

Pažintinė arba analitinė teisės teorijos funkcija- Šią funkciją teisės teorija vykdo tokiu būdu:

Tirdama visuomenėje vykstančius socialinius procesus

Siekia suvokti, kaip ir kokiomis priemonėmis tie procesai turi būti reguliuojami

Reguliuoti taip, kad kuo veiksmingiau būtų apsaugotos ir įgyvendintos žmogaus teisės

Tai darydama teisės teorija aiškinasi, koks įstatymų poveikis yra daromas visuomenės nariui, kiek jis yra veiksmingas, kaip pasiekiami socialiniai tikslai, kurių siekia įstatymų leidėjas.
Būtent šią funkciją gali iš teisės teorijos perimti teisės sociologija.

Konstruktyvioji arba prognostinė teisės teorijos funkcija- pažintinė funkcijos tąsa, išplėtojimas. Teisės teorija šios funkcijos pagalba-

remiasi teisinio reguliavimo veiksmingumo analize

formuluoja naujas teisines idėjas- siūlymus, kaip toliau plėtoti ir tobulinti teisinio reguliavimo priemones- teisės normas ir metodus

padeda numatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas

Iš to galima pabrėžti:

Teisės teorija- tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės santrauka. Tai metodologinė teisės mokslų įvairovės vienovė.
Ji domisi ne kuo šakiniai teisės mokslai skiriasi, o kuo sutampa. Tuo reiškiasi teisės teorijos parama šakiniams mokslams.
Tai lemia ir centrinę teisės teorijos vietą tiek teisės mokslų, tiek teisinio išsilavinimo sistemoje.
Teisės mokslo, teisės teorijos funkcijų skirtumas nuo teisinio autoriteto funkcijos, dažnai ignoruojami. Teisės teorija, teisė ir teisės mokslas- lingvistiškai dažnai vartojami kaip sinonimas. Galiu atkreipti dėmesį į esminį skirtumą: Teisės mokslas gali tik aprašyti teisę, bet negali diktuoti tam tikro elgesio.
Teisinio autoriteto sukurta teisė- įgyja bendrųjų ar individualiųjų normų formą.
Joks teisininkas negali neigti, kad yra esminis skirtumas tarp įstatymo, kuris paskelbtas oficialiame leidinyje ir mokslinio šio įstatymo komentaro. ( pvz. Civilinio proceso kodekso ir civilinio proceso vadovėlio).
Teisės mokslo formuluojami teiginiai:

pagal tam tikrą teisinę tvarką kažkas privalo būti daroma arba nedaroma;

nei kam nors sukuria pareigas, nei suteikia teises;

jie gali būti teisingi arba klaidingi.

Teisinio autoriteto išleistos normos:

sukuria pareigas ir suteikia teises teisės subjektams;

nėra nei teisingos, nei klaidingos;

yra tik galiojančios arba negaliojančios;

kaip ir faktai- nėra nei teisingi, nei klaidingi;

yra tik esantys arba nesantys.

Teisingi arba klaidingi gali būti tik teiginiai apie faktus.

IŠVADOS

Taigi, apibendrindamas savo darbą, galiu daryti šias išvadas:

Teisės teorija priskiriama prie visuomeninių mokslų.

Teisės teorija sprendžia klausimą kas yra teisė ir kokia ji yra, o ne klausimą kokia turi būti.

Teisės teorija apima: teisinius santykius ir teisės įgyvendinimą, teisėtvarką ir teisėtumą, teisės sistemą ir formas.

Teisės teorija nagrinėja ne gamtinę (objektyviąją), o paties žmogaus sukurtą ir kuriamą tikrovę, siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą.

Teisės teorija susijusi su praktika ne tik per šakinius ir specialius teisės mokslus, bet ir tiesiogiai.

Teisės teorijos objektą sudaro: teisiniai ir valstybiniai valdingi santykiai, teisiniai ir valstybiniai reiškiniai ir sąvokos, kurios leidžia pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas, teisiniai ir valstybiniai reiškiniai ir sąvokos, kurios leidžia pažinti teisės ir valstybės esmę, turinį ir formas.

Be to, teisės teorijos objektas- tai teisė ir valstybė kaip visuomeninio gyvenimo reiškiniai, jų atsiradimo, funkcionavimo dėsningumai, politinė ir visuomeninė jų esmė, turinys ir formos, teisiniai santykiai ir ryšiai, teisinės sąmonės ir teisinės kultūros ypatumai.

Teisės teorijos objektas glaudžiai susijęs su tyrimo metodu.

Metodo pagrindas- teorija, nes viena be kito neatsiejamos.

Teisės teorijos metodus galime suskirstyti sekančiai: filosofinis teisės pažinimo metodas, sociologinis metodas, kiti metodai .

Kartu su teisės mokslo sukurta metodologija, kurios dėka surandami ir ptikrinami principai, netiesiogiai glūdantys sprendimuose, normose, sąvokose, kitokiose teisės duotyse, buvo sukurta kitokia metodologija, kuria remiantis surandami ir patikrinami faktai teismo procese.

Socialinis mokslas, tiriantis valstybinio ir teisinio pobūdžio reiškinius, vadinamas teisės mokslu (jurisprudencija).

Teisės teorija teisės mokslų sistemoje išsiskiria kaip savarankiška mokslinių žinių šaka, kadangi realiame gyvenime veikia objektyvūs valstybiniai teisniai dėsningumai, būdingi visiems teisiniams ryšiams ir reiškiniams.

Teisės teorija yra pamatas kitiems teisės mokslams, jiems vadovauja, juos nukreipia ir turi metodologinę reikšmę.

Teisės mokslas- tai teisės žinojimas, arba žinios apie teisę.

Teisės teoretikai skirsto teisės mokslą į: bendruosius teisės mokslus- teisės teorija (filosofija), lyginamoji teisė, teisės sociologija, politinių ir teisinių teorijų istorija (kitaip tariant- teisės samprata) ir šakinius teisės mokslus- konstitucinė teisė, civilinė teisė, administracinė teisė, darbo teisė, tarptautinė teisė, baudžiamoji teisė, finansų teisė ir kitos (kitaip tariant- bendrosios teisės sampratos specializavimas).

Teisės teorija atlieka šias funkcijas: metodologinę, analitinę, prognostinę.

Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslų rezultatus.

Teisės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.

Teisės teorija- tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės santrauka. Tai metodologinė teisės mokslų įvairovės vienovė.

Teisės mokslas gali tik aprašyti teisę, bet negali diktuoti tam tikro elgesio.

Teisinio autoriteto sukurta teisė- įgyja bendrųjų ar individualiųjų normų formą.

Leave a Comment