BAUSMĖS SAMPRATA,TIKSLAI IR JOS PASKIRTIS

TURINYS

BAUSMES SAMPRATA, TIKSLAI IR JOS PASKIRTYS

1.BAUSMĖS TEORIJOS......................... 1
2.BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI.................3
3.BAUSMĖS PASKIRTIS........................5
4.PAGRINDINĖS BAUSMĖS, PAPILDOMOS BAUSMĖS......5-6
5.ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS

IR BAUSMĖS.............................. 7

BAUSMĖS TEORIJOS

Kiekviena valstybė, siekdama kontroliuoti nusikalstamumą, pasirenka tam tikrą baudžiomosios politicos kryptingumą. Šis kryptingumas priklauso nuo nusikaltimo būklės ir dinamikos, valstybsės ekonominio išsivystymo, teisinių tradicijų ir papročių, tarptautinės teisės reikalavimų. Vienas iš baudžiamosios politicos sudėtinių elementų yra bausmės teorijos pasirinkimas. Bausmės teorija – tai visuomenėje susiformavęs požiūris į bausmę ir jos paskirtį.
Bausmės teorijos pasirinkimas yra valingas valstybės sprendimas, tačiau jį lemia ir paaminėti objektyvūs veiksniai. Valstybėje vyraujanti bausmės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų tiek įstatymų leidybai, tiek ir baudžiamajai politikai, nes padeda apibriežti bausmės esmę ir suformuluoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą, taip pat orientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vykdančių institucijų veiklą.
Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasiikuojamos į absoliučiasias ir utilitarines teorijas. Absuoliučiosios teorijos bausmę savaiminiu gėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindine bausmės funkcija pripažįstamas pažeistos teisės atstatymas. Utilitarinės teorijos bausmei iškelia specialias fuunkcijas, pagal kurias šios teorijos į tris grupes: 1) bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją; 2) bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją; 3) bausmės esme pripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją. Be to, pagal bausmės paskirtį išskiriamos atpildo, įbauginimo, galimybės padaryti nusikaltimą atęmimo ir reabilitacijos teorijos.
Pirmoji ir

r seniausia bausmės teorija – tai atpildo teorija. Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė apibūdinama taisykle “dantis už dantį, akis už akį”. Dabartiniu metu atpildo teorija neturi didesnio populiarumo pasaulyje. Tiesa, besivystančių valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galima aptikti jos bruožų – tai platus mirties bausmes taikymas, kūno bausmės, pavyzdžiui, Sudano ir Libijos BK numato plakimą, mušimą akmenemis, rankos ar kojos nukirtimą.
Įbauginimo teorijos atstovas J.Bentamas teigė, kad bausme reikia įbauginti asmenį, kad jis daugiau nedarytų nusikaltimų. Ši teorija turi dvi kryptis – tai bendroji ir specialioji prevencija.
Galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijos esmė labia artima įbauginimo teorijai – tai fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Šios teorijos ištakos glūdibiologiniame nusikaltimo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltelis turi taam tikrų

įgimtų, paveldėtų arba įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia jos neutralizuoti. ХIХ а. pabaigoje – ХХ a. pirmojoje pusėje, kai biologinė nusikalstamumo prigimties teorija buvo gana populiari, jos atstovai ( Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teisei siūlė naujoviškas nusikaltimų prevencijos priemones – kastraciją, sterilizaciją, amputaciją, deportaciją į negyvenamas salas arba atokius šalies kampelius, mirties bausmę. Kai kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti. Vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių nusikalstamumo prigimties teorijų išvadoms, siūlomos prevencijos švelnėjo – taikomas įkalinimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir

r pan.
Pati „jauniausia“ yra reabilitacijos teorija, nes „ nusikaltėlio pataisymo“ terminą pirmasis pavartojo vokietis V. Štelceris ХХ a. pabaigoje. Šios teorijos esmę sudaro nuostata, kad asmenį, padariusį nusikaltimą, galima ir reikia paveikti, kad jis daugiau nebenusikalstų. Būtina pabrėžti, kad, skirtingai nuo kitų, ši teorija pripažįsta tik pozityvų poveikį – tai psichologinė terapija, profesinis parengimas, auklėjimas. Be to, poveikio priemones stengiamasi individualizuoti atsižvelgiant į nusikaltėlio asmenybės ypatybės. Dauguma civilizuotų valstybių dabartiniu metu baudžiamąją politiką orientuoja į šią bausmės teoriją.
Bausmių sistemos, sankcijų ir bausmių taikymo statistikos analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje baudžiamoji politika orientuota į įbauginimo ir galimyės padaryti nusikaltimą atėmimo teorijas. Teoriniu požiūriu pažangiausia yra reabilitacijos teorija, tačiau jos nuostatų perėmimas visuomenėje turi susiformuoti objektyviai, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius visuomenės vystymosi dėsningumus.

BAUSMĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribuojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui.
Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio esmė – tai svarbiausios reiškinio detales, jo pagrindas, o turinys – tai sudedamosios esmės dalys, jo elementai. Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos ir daugelio kitų valstybių baudžiamieji įstatymai neatsako į klausimą dėl bausmės esmės. Tuo tarpu Lietuvoje BK 21 str. nustato, kad bausmė yra prievartos priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad ba

ausmės esmė yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba ribojimas. Nubaudimas, kuris sukelia kančias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų savo prasmę. Tačiau ir “bausmė“, ir „ nubaudimas“ yra tik abstrakcijos. Bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmes rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir t. t., o nubaudimas – asmens fizinės laisvės apribojimu, teisės pasirinkti darbą apribojimu (pataisos darbai be laisvės atėmimo), turto konfiskavimas ir t. t..
Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administracinių nuobaudų, procesinių priemonių ( suėmimo, baudos, priverčiamųjų auklėjimo ar medicininio pobūdžio priemonių – BK 59 ir 61 str.). Teisinėje literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausi yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos oficialumas ir viešumas, individualumas bei sukeliamos teisinės pasekmės.
Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras, revoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir didis, skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nuteistąjį atleisti nuo bausmes ga
ali tik valstybės institucijos – teismas įstatymų numatytais atvejais, Seimas amnestijos aktu ir Prezidentas malonės tvarka.

Bausmė – tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Antra vertus, bausmės paskyrimas kaltininkui tam tiru mastu paveikia kitus asmenis, pavyzdžiui, turtinės bausmės sumažina turtą, kurio naudojasi ir kiti šeimos nariai, laisvės atėmimo bausmė izoliuoja kaltininką nuo artimųjų ir pan. Teismo paskirtą bausmę privalo atlikti pats nuteistasis. Šias nuostatas tam tikra apimtimi pažeidžia turto konfiskavimo taisyklė, leidžianti konfiskuoti turtą iš trečiųjų asmenų, jei šie asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo numanyti, kad jiems perduotas konfiskuotinas turtas.
Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pavyzdžiui, teistam asmeniui gali būti nesutekta Lietuvos Respublikos pilietybė, teistas asmuo negali tapti advokatu ar užimti teisėjo paregas ir pan.. Jeigu teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, teistumas tampa atsakomybę kvalifikuojančia arba sunkinančia aplinkibe. Savo visas teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba ji panaikinus (BK 58 str.).
Kiekviena bausmė, be minėtų objektyvių požymių, pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas. Bausmės efektyvumas – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvumą, būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nusikaltimo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir finansines išlaidas ir pan.

BAUSMĖS PASKIRTIS

Bausmės paskirtis (BK 21 str.) – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmės siekia valstybė.
Bausmės paskirties nustatymą nulemia nusikaltimo būklė ir dinamika, baudžiamosios politikos kryptingumas, vyraujanti bausmės teorija. Kriminalinės bausmės paskirtis: a) sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo; b) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį; c) atimti ir apribuoti nuteistajam galimybės daryti naujus nusikaltimus; d) siekti, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų. Bausme nesiekiama daryti fizinių kančių arba žeminti žmogaus asmenį (BK 21str.).
Bausmių sąrašas yra išsamus, teismas turi teisę skirti tik jame numatytas bausmes, ir tik tokio dydžio ar trukmės, kaip yra nurodyta įstatymo straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Ši taisyklė netaikoma baudos ir turto konfiskavimo atvejais, nes šių bausmių didi nustato BK 32 ir 35 str. Nukrypti nuo minėtos taisyklės ir sušvelninti bausmę galima tik esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams, pavyzdžiui, skiriant švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (BK 45 str.) arba taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 47(1) str.).
BK 22 str. asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numato pagrindines ir papildomas bausmes. Nuteistajam gali būti skiriama ne daugiau kaip dvi papildomos bausmės.

PAGRINDINES BAUSMĖS

Pagrindinėmis vadinamos tokios bausmės, kurios skiriamos kaip savarankiškos, o nekartu su kitomis bausmėmis. Tai 1) laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 2) laisvės atėmimas; 3) pataisos darbai be laisvės atėmimo; 4) bauda.
Asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik viena pagrindinė bausmė, išskyrus atvejus, kai bausmė skiriama už kelis padarytus nusikaltimus ( apibendrinta bausmė) (BK 42 str.) arba kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas ( bausmių sudėjimas) (BK 43 str.).
1. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra pagrindinė ir griežčiausia bausmė, teismo skiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais ( už genocidą – BK 71 str. ir už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis – BK 105 str.).

Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neskiriama asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų.
2 Laisvės atėmimas – yra pagrindinė bausmė, teismo skiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais, siekiant izoliuoti nuteistuosius nuo visuminės. Laisvės atemimas nustatomas nuo 3 mėnesių iki 20 metų, o skiriant bausmę, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, iki – 25 metų. Asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo metu nebuvo 18 metų, laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų.
3. Pataisos darbai be laisvės atėmimo – tai bausmės rūšis, kai nuteistasis dirba ir iš jo uždarbio į valstybės pajamas atskaitomas tam tikras procentas. Tokie darbai skiriami nuo 2 mėnesių iki 2 metų. Jei asmuo nuteistas pataisos darbais be laisvės atėmimo, piktybiškai vengia atlikti bausmę, teismas gali neatliktąjį pataisos darbų laiką pakeisti laisvės atėmimo bausmė tam pačiam laikui (BK 29 str.).
4. Bauda – yra piniginė nuobauda, teismo skiriama kaip pagrindinė ar papildoma bausmė baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais. Bauda turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

PAPILDOMOS BAUSMES

Kartu su pagrindinėmis bausmėmis nuteistiesiems gali būti skiriamos šios papildomos bausmės: 1) turto konfiskavimas; 2) bauda; 3) atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikra darbą ar užsiimti tam tikra veikla.
1 Turto konfiskavimas – yra priverstinis neatlygintinas paemimas valstybės nuosavybėn viso ar dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė, arba kuris yra perduota valdyti kitiems asmenims, tačiau gautas nusikaltimu būdu. BK 35 str. 1 d. yra išvardinti 55 nusikaltimai, už kuriuos skiriamas turto konfiskavimas.
2 Bauda kaip papildoma bausmė gali būti skiriamo nuo 10 iki 500 MGL dydžio , o nepilnamečiams – nuo 5 iki 200 MGL dydžio.
3 Atemimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla teismo skiriama baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais (BK 72, 73, 129, 131, 282, 283, 285, 286, 287, 289 str. ir kt.), pavyzdžiui, gydytojos, teisėjas, chirurgas ir t.t.

ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS
IR BAUSMĖS

Padaręs nusikaltimą asmuo tam tikrais baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai asmens, teismo pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis ar besąlygiškas atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo.
BK numato šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejus:
1. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį (BK 49 str.);
2.atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą (BK 51 str.);
3.nepilnamečių atleidimą nuo atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimą (BK 52(1) str.);
4.atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius (BK 53 (1) str.).
Atleidimas nuo bausmės – tai asmens, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu atleidimas nuoviros ar dalies paskirtos bausmės atlikimo. BK yra numatyti šie atleidimo nuo bausmės atvejai:
1.atleidimas nuo bausmės dėl apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties ( BK 50 str.);
2.atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 57 str.);
3.lygtinis atleidimas nuo bausmės pries terminą ar bausmės pakeitimas švelnesne bausme ( BK 54, 54(1), 55 str.);
4.lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų ( BK 54(2) str.)
5.amnestija;
6.malonė.

Leave a Comment