BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS UŽ PAVOJINGĄ NEVEIKIMĄ SĄLYGOS

PLANAS

I. ĮŽANGA
II. DĖSTOMOJI DALIS

1. Pavojingo neveikimo sąvoka ir ypatumai.

2. Asmens pareigos veikti buvimas.

3. Asmeniui nustatytų pareigų pagrindai ir turinys.

4. Reali galimybė veikti.
III. IŠVADOS
IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS
I. ĮŽANGA

Nusikaltimo padarymo neveikimu sąvoka yra daugelio šalių teisėje. Pastebima, kad šių nusikaltimų, kurių dar neseniai buvo nedaug, visose teisės sistemose daugėja. Tam įtakos turi ir stiprėjantis solidarumo jausmas, ir akivaizdus kasdienio gyvenimo technokratėjimas, kai įvairiausiose srityse daugėja pareigų veikti aktyviai.

Beveik visose teisės sistemose šiandien išskiriami tokie nusikaltimai: pagalbos nesuteikimas asmeniui, kuriam yra iškilęs pavojus, ir nepranešimas apie kai kuriuos suunkius nusikaltimus. Įvairiuose kodeksuose jų gali būti daugiau ar mažiau.
Neveikimu padaromi nusikaltimai turi iš esmės skirtingų požymių, palyginti su tos pačios rūšies nusikaltimais, padarytais aktyviais veiksmais. Šiuos požymius nustatyti ir tinkamai įvertinti kartais būna gana sunku. Netinkamai nustačius šios rūšies veikos požymius dažnai atsiranda pagrindas neteisingai kvalifikuoti veiką ir nubausti ją padariusį asmenį.
Be to, negalima neįvertinti ir tikrosios neveikimu padarytų nusikaltimų žalos. Nevykdant nustatytų darbo su sudėtingais mechanizmais arba pavojingomis medžiagomis reikalavimų gali kilti pavojus dešimčių, o kartais ir tūkstančių žmmonių gyvybei. Lietuvos ir užsienio šalių teismų praktika rodo, kad kelių neveikimu padarytų nusikaltimų materialinė žala ir kiti padariniai gali prilygti arba viršyti žalą, padaromą daugeliu tyčinių nusikaltimų ( pvz., Černobylio AE avarija ). Jau vien dėl tokios pavojingos galimybės neveikimą, kaip nu

usikalstamo elgesio formą, būtina analizuoti giliau ir plačiau.
Būtina taip pat pažymėti, kad teisinės valstybės kūrimas labai susijęs su psichologiniu elementu – teisinės pareigos suvokimo formavimu ir sąmoningu jos vykdymu. Šalinant nusikalstamą neveikimą įvairiose gyvenimo srityse galima geriau vykdyti nustatytas pareigas. Tačiau ir pareiga nėra vienintelė sąlyga traukti asmenį baužiamojon atsakomybėn. Baudžiamasis įstatymas reikalauja įvertinti ir konkretaus žmogaus galimybę veikti.
Šiame rašto darbe pateiksiu pavojingo nusikaltimo sąvoką ir ypatumus, apžvelgsiu asmeniui nustatytų pareigų pagrindus ir jų turinį, daugiau dėmesio skirsiu baudžiamosios atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygoms apibūdinti.
Susipažinau su šia literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: V.Piesliako “ Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį”, V.Pavilionio straipsniais ”Baudžiamoji atsakomybė už neveikimu padarytus nusikaltimus”, “Teisė” ir “Teisės problemos” kai kuriais straipsniais, lyginamąja Baudžiamųjų kodeksų analize ir kita liiteratūra.
Šio rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, keturi skyriai, išvados ir naudotos literatūros sąrašas.

I. PAVOJINGO NEVEIKIMO SĄVOKA IR YPATUMAI.

Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas: veikimą ir neveikimą. Dažniausiai žalą visuomenės branginamoms vertybėms įmanoma padaryti tik aktyviais veiksmais, tai yra tik veikimu. Todėl daugumoje BK straipsnių dispozicijų “pavojingos veikos” terminas siejamas tik su aktyviais veiksmais. Antai BK 213 straipsnis “Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas” arba BK 178 straipsnis “Vagystė” siejami tik su veikimu. Tačiau BK yra nusikaltimo sudėčių, ku

urių objektyvioji pusė apima ir veikimą, ir neveikimą. Antai BK 129 straipsnio 1 dalis “Nužudymo” objektyvioji pusė apima ir veikimą, ir neveikimą (motina nemaitina savo vaiko, dėlto šis miršta – nužudymas, padarytas neveikimu). Veikimu ir neveikimu gali būti padaryti ir kiti nusikaltimai: BK 133 straipsnis “Sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės”, BK 287 straipsnis “Grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui” ir kt.

Kai kuriais atvejais nusikaltimų objektyvioji pusė, numatyta įstatyme, gali būti realizuojama tik neveikimu. BK 144 straipsnio “Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei” objektyvioji pusė gali būti padaroma tik neveikimu. Taip pat suprantamas veikos požymis BK 238 straipsnyje – nepranešimas apie nusikaltimą.

Taigi pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Neveikimas apibūdintas kaip pasyvus žmogaus elgesys, dažniausiai pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kuriuos asmuo privalėjo padaryti, nepadarymu ir sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.

Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Jei veikimo atveju nusikaltimo subjektas daro tam tikrus kūno judesius, tai neveikimo atveju jis neatlieka tokių kūno judesių, kuriuos jis galėjo ir privalėjo atlikti.
Neveikimas, kaip viena iš veikos pasireiškimo formų, gali būti paprastas, kai jį sudaro vienas epizodas. Pavyzdžiui, asmuo, sužinojęs, kad buvo padarytas tyčinis nužudymas, apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms. Neveikimas gali būti ir sudėtinis, t.y. susidedantis iš daugelio epizodų. Pavyzdžiui, va
alstybės pareigūnas ilgą laiką neatlieka jam pavestų pareigų.1
Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi pavojingumas ir priešingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad asmeniui susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Taigi ir neveikimu yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon
_______________________________________
1 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis V., 2001. 175p.

atsakomybėn už neveikimą tik tuo atveju, jei tokia atsakomybė yra reglamentuota baudžiamajame įstatyme.
Nors dauguma baudžiamosios teisės normų yra draudžiamosios, t.y. jos netoleruoja tam tikrų veikų, vis dėlto Baudžiamajame kodekse galima surasti normų, kurios nustato baudžiamąją atsakomybę už neveikimą, įpareigodamos asmenį tam tikroje situacijoje veikti bei grasindamos už neveikimą baudžiamąja atsakomybe.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nenormalu, nepateisinama bausti žmogų už neveikimą. Juk žmogus gali teisintis: “aš nieko nepadariau, o mane nubaudė”. Tačiau, pasirodo, neveikimas neveikimui nelygu. Vienas dalykas, kai asmuo nieko neveikia, vienas būdamas kambaryje, visai kitas dalykas, kai asmuo neveikia patekęs į situaciją, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms gresia pavojus. Vienas dalykas, kai asmuo, važiuodamas visuomeniniu transportu, nepasižymi talono, kitas dalykas, kai policijos ar gaisrinės budintis pareigūnas nereaguoja į skambutį, prašantį pagalbos, ar į situaciją, kai mušamas žmogus ar ruošiamas vykdyti teroro aktas.
Taigi tam tikrais atvejais neveikimas tampa socialine asmens pozicija, keliančia pavojų vertybėms, kurias gi

ina baudžiamasis įstatymas. Ne tik veikimas, bet ir neveikimas gali padaryti žalą visuomenės branginamoms vertybėms. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas kriminalizuoja neveikimą, t.y. priima baudžiamąjį įstatymą, kuris vietoj draudimo įpareigoja asmenį veikti.
Tačiau baudžiamoji atsakomybė už neveikimą ir jos praktinis įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su situacija, iškylančia dėl veikimo.
Pirmiausia įpareigojimas veikti , grasinant baudžiamąja atsakomybe, negali būti absoliutus. Absoliutus gali būti tik moralinis asmens įpareigojimas, bet ne baudžiamasis teisinis. Pavyzdžiui, jei upėje skęsta žmogus, kiekvieno stebinčio šį įvykį asmens moralinė pareiga padėti nelaimės ištiktam žmogui. Ir jei asmuo, mokantis plaukti, nepuola gelbėti skęstančiojo, mes turime teisę morališkai jį pasmerkti. Tačiau ar pateisinamas būtų absoliutus teisinės pareigos nustatymas gelbėti kitą į pavojingą situaciją patekusį žmogų, grasinant už neveikimą baudžiamąja atsakomybe. Ar pateisinama būtų apkaltinti pagalbos nesuteikimu žmogui, kurio gyvybei gresia pavojus, kiekvieną nelaimę stebėjusį ir pagalbos nesuteikusį asmenį.
Visai kitas dalykas, kai skęstančiojo negelbėja krante esantys specialūs gelbėtojai, kurių viena darbinių funkcijų yra žmonių gelbėjimas ir kurie specialiai pasamdyti šiam darbui bei gauna už tai atlyginimą.2

__________________________________________
2 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 82p.
II. ASMENS PAREIGOS VEIKTI BUVIMAS.

Neveikimu padarytus nusikaltimus baudžiamosios teisės teorijoje įprasta skirstyti į netikruosius neveikimu padarytus nusikaltimus ir tikruosius neveikimu padarytus nusikaltimus. Netikriesiems neveikimu padarytiems nusikaltimams, arba dar vadinamiesiems materialiniams nusikaltimams, būdinga tai, kad asmuo, nedarydamas veiksmų, kuriuos privalėjo padaryti, sukelia tam tikrų padarinių. Tai reiškia, kad asmuo turėjo tam tikrą specialią pareigą atitinkamu būdu veikti ir todėl, jog neveikė, atsirado tam tikrų padarinių. Pavyzdžiui, “Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėlto įvyko avarija, dėl kurios žuvo žmogus” ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 4 dalis). Tikrieji neveikimu padaryti nusikaltimai esti, kai suvokiant pareigą imtis atitinkamų priemonių neveikimas sudaro pabaigtą nusikaltimą. Tai atitinka formalaus nusikaltimo sampratą. Pavyzdžiui, asmuo, sukėlęs autoavariją, nesiėmė priemonių padėti nukentėjusiems ( BK 144 straipsnis). Atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepriklausomai nuo to, nukentėjusysis pats išvengė padarinių ar jam pagalbą suteikė kiti asmenys.

Nusikalstamas neveikimas – tai visų pirma privalomų veiksmų neatlikimas, kai tam tikroms teisinėms vertybėms yra kilęs tikras pavojus. Vadinasi, bet kokiam nusikalstamam neveikimui apibūdinti būtina nustatyti asmens pareigą veikti. Ji dažniausiai išplaukia iš tam tikrų reikalavimų (įstatymo, įsipareigojimo, ankstesnės veiklos ir pan.). Reikalavimai veikti visada aiškiai apibrėžiami ( pavyzdžiui, suteikti pagalbą nukentėjusiam, užtikrinti saugų traukinių eismą, atvykti atlikti karinę tarnybą ir pan.). Vadinasi negalima grasinant baudžiamuoju įstatymu reikalauti iš asmens veikti daugiau, negu jis buvo įpareigotas. Nenustatytų reikalavimų nevykdymas nėra baudžiamojo neveikimo pagrindas.3

Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą visų pirma reikia nustatyti, ar šis asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu. Tokia pareiga veikti yra nustatoma baudžiamajame įstatyme konstruojant atskirų nusikaltimų sudėtis. Baudžiamosios teisės normose gali būti numatytas tiesioginis reikalavimas veikti atitinkamu būdu ( pranešti apie nusikaltimo padarymą, išlaikyti vaikus ir tėvus, suteikti ligoniui medicinos pagalbą ). Tačiau kartais tokio reikalavimo gali ir nebūti numatyta. Nusikaltimų sudėtys gali būti sukonstruotos atsižvelgiant į abi veikos pasireiškimo formas, nenustatant reikalavimo veikti. Taip yra nužudymo, kūno sužalojimo sudėtyse.

Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
1) Asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos.
_______________________________________
3 Justitia Nr.1 V., 1997. 6p.
Gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą, laivo kapitonas privalo suteikti pagalbą vandens kelyje nelaimės ištiktiems žmonėms, policininkas privalo užkirsti kelią nusikaltimo padarymui ir pan.
2) Giminystės ryšiai. Tėvai privalo išlaikyti vaikus, vaikai privalo išlaikyti tėvus.
3) Pilietinės pareigos. Asmuo privalo pranešti teisėsaugos institucijoms apie tikrai žinomai rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą.
4) Ankstesnis pačio asmens elgesys.Vairuotojas padaręs avariją privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą.4

Esant blanketinėms nusikaltimų sudėtims, pareiga veikti atitinkamu būdu gali būti numatyta ne pačiose baudžiamosios teisės normose, bet kitų teisės šakų norminiuose aktuose.
Taigi viena baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlygų yra asmens pareigos veikti buvimas. Formaliai tokią pareigą gali uždėti ir baudžiamasis įstatymas. 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse galima rasti tokių pavyzdžių. Antai BK 128 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę bet kam, kas nesuteikia būtinos pagalbos žmogui, kurio gyvybei gresia pavojus. BK 294 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas nepranešė teisėsaugos institucijoms apie žinomą nusikaltimą, nors šiuo atveju kai kurioms asmenų kategorijoms daroma išimtis ( šeimos nariams, artimiems giminaičiams). Šiais straipsniais baudžiamasis įstatymas įpareigoja veikti kiekvieną asmenį, atsidūrusį įstatymo dispozicijoje aprašomoje situacijoje. Tačiau reikia pasakyti, kad minėti straipsniai nelabai atitinka teorines atsakomybės už neveikimą nustatymo nuostatas, todėl naujajame Baudžiamajame kodekse tokių nusikaltimo sudėčių yra atsisakyta. Pavyzdžiui: antai naujojo Baudžiamojo kodekso 144 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, “kas turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, arba pats sukėlė tą pavojų”, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Naujojo Baudžiamojo kodekso 238 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, “kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą”, nors šiuo atveju kai kurioms asmenų kategorijoms daroma išimtis: “už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai”.
Baudžiamasis įstatymas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti yra numatyta atitinkamuose norminiuose aktuose. Ta pareiga neturi remtis vien moralinėmis nuostatomis. Tai turi būti teisinė pareiga, numatyta teisiniuose aktuose. Kita vertus, pareiga veikti negali būti numatyta remiantis vien tik baudžiamaisiais įstatymais. Ji turi būti numatyta darbo, civilinės ir šeimos teisės
_______________________________________
4 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis V., 2001. 176p.
norminiuose aktuose. Tik esant tokiai padėčiai ir jeigu neveikimas gali kelti pavojų visuomenės branginamoms vertybėms, baudžiamoji teisė gali nustatyti baudžiamąją atsakomybę už pareigos nevykdymą, t.y. neveikimą.
Įstatymų leidėjas, konstruodamas normą, numatančią baudžiamąją atsakomybę už neveikimą, turi atsiminti, kad tokio nusikaltimo subjektas gali būti tik pareigą veikti turintis asmuo. Ta pareiga kyla iš tam tikrų teisinių santykių: šeimos, darbo ar panašių. Taigi atsakomybė už neveikimą paprastai turi būti siejama su specialaus subjekto požymiais, kurie privalo būti įvardyti baudžiamojo kodekso straipsnio, kurio objektyvioji pusė numato atsakomybę už neveikimą, dispozicijoje. Antai visiškai pateisinamas yra vieno iš tėvų baudžiamosios atsakomybės nustatymas už nemokėjimą elementų (t.y.neveikimą ) vaikui išlaikyti ( naujojo BK 164 straipsnis ) nes tėvai pareigą išlaikyti vaikus įgauna, remiantis šeimos teisiniais santykiais, įtvirtintais šeimos kodekso normose. Pateisinamas yra baudžiamosios atsakomybės nustatymas valstybės pareigūnams už tarnybos pareigų neatlikimą, nes įpareigojimas sąžiningai dirbti savo darbą kyla iš darbo teisinių santykių (pagal naujojo BK 229 straipsnį ).
Tais atvejais, kai nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė numato atsakomybę ir už veikimą, ir neveikimą ( pavyzdžiui, nužudymas, kūno sužalojimai ), atsakomybei už neveikimą kilti taip pat būtina sąlyga yra asmens pareigos veikti buvimas. Tokiais atvejais pačioje straipsnio dispozicijoje nieko apie tai nesakoma, tačiau, tiriant bylą, šią teorinę nuostatą reikia žinoti. Kaip pateikta anksčiau, tokį nusikaltimą kaip nužudymas galima padaryti ir veikimu, ir neveikimu. Už nužudymą veikimu atsakys bet kuris asmuo, atėmęs kitam gyvybę. Už gyvybės atėmimą neveikimu atsakys tik asmuo, turintis pareigą atitinkamoje situacijoje veikti, suteikti paramą pavojingoje situacijoje esančiam asmeniui.
Antai, jei vaikas miršta dėl to, kad motina ar tėvas jo nemaitina ar palieka tokioje vietoje, kur niekas kitas jam pagalbos nesuteiks, galima tėvus traukti atsakomybėn už nužudymą neveikimu, nes jie neatliko pareigos, kylančios iš šeimos teisinių santykių. Tuo tarpu kitų pašalinių asmenų tokios vaiko padėties žinojimas ir neveikimas negali jiems užtraukti baudžiamosios atsakomybės už nužudymą, nes teisiniuose aktuose nenustatyta pareiga rūpintis svetimais vaikais.
Prisiminę anksčiau pateiktą pavyzdį su skęstančiu žmogumi, keliame klausimą, ar pateisinamas būtų baudžiamosios atsakomybės nustatymas bei traukimas baudžiamojon atsakomybėn krante esančių žmonių, kurie nevykdė moralinės pareigos gelbėti žmogų? Ne, nes teisinės pareigos tie žmonės neturėjo, o nustatyti baudžiamąją atsakomybę už moralinės pareigos nevykdymą vargu ar būtų pateisinama. Kitas dalykas – gelbėtojų atsakomybė. Jų pareiga – gelbėti žmogų. Ši jų pareiga kyla iš darbo teisinių santykių.5
_______________________________________
5 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 83-84p
III. ASMENIUI NUSTATYTŲ PAREIGŲ PAGRINDAI IR JŲ TURINYS

Pažymėtina, kad pareiga veikti susijusi su pavojumi žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ar kitoms valstybės saugomoms vertybėms. Tokio pavojaus nesant pareigos veikti neatlikimas negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pavyzdžiui, negalima baudžiamoji atsakomybė gydytojo, asmeniniais interesais nesuteikusio pagalbos sloga susirgusiam ligoniui, kurio gyvybei ar sveikatai pavojus nebuvo kilęs.

Savo ruožtu toks pavojus gali būti:
a) sukurtas paties kaltininko, siekiančio tam tikro rezultato (naujagimis nemaitinamas, turint tikslą nužudyti, taip pat ligoniui neduodama vaistų ir pan.);
b) pavojingą situaciją kaltininkas gali sukurti ir nesiekdamas tam tikro tikslo ( pvz., padaryti autoavariją );
c) pavojinga situacija atsiranda dėl atsitiktinių aplinkybių, tačiau kaltininkas įpareigotas užkirsti kelią gresiantiems padariniams (pvz., 1961 m. BK 129 straipsnis – gydytojo pareiga suteikti medicinos pagalbą, naujajame baudžiamajame kodekse tokios normos nėra ).
Taigi neveikimas pavojingomis aplinkybėmis, kai asmuo buvo įpareigotas veikti, ir, svarbu pabrėžti, neviršydamas turimų įpareigojimų, gali būti pagrindas kelti baudžiamosios atsakomybės atsiradimo klausimą.
Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už neveikimą klausimą vienaip ar kitaip tenka plačiau nagrinėti asmeniui nustatytų pareigų pagrindus ir jų turinį. Pažymėtina, kad paprastai kiekviena valstybė laikosi savo pagrindų, o jų turinys gali skirtis. Tačiau daugmaž universaliais laikytini tokie pagrindai.
Pirma. Įstatymuose apibrėžtos pareigos, kurių nevykdymas kelia pavojų visuomenei. Pavyzdžiui, Lietuvos įstatymai įpareigoja vyrus, sulaukusius pilnametystės, atlikti tikrąją karinę tarnybą, asmenis, turinčius pajamų – mokėti mokesčius, tėvus – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir savo ruožtu vaikus – išlaikyti pagalbos reikalingus tėvus, aplinkos apsaugos įstatyme įpareigojama saugoti orą, žemę, vandenis ir t.t.

Valstybė priima daug ir įvairių įstatymų, kuriuose nustatomi draudimai ar įpareigojimai. Tačiau ne kiekvieno įstatymuose numatyto įpareigojimo nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Atsakomybė paprastai diferencijuojama atsižvelgiant į galimus ar įvykusius įstatymų nustatytos pareigos nevykdymo padarinius. Ji gali būti civilinė, administracinė, baudžiamoji. Baudžiamoji atsakomybė gali būti nustatyta, kai, įstatymų leidėjo manymu, įstatyme numatytos pareigos nevykdymas kelia didelį pavojų. Tačiau pažymėtina, kad dabar gana dažnai pirmiausia siūloma už vienuose ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų nevykdymą patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad už ekonomikos, valdymo, sveikatos apsaugos ir kt. Įstatymų neįvykdymą grasinant baudžiamosios teisės priemonėmis, dažniausiai norimo tikslo nepasiekiama. Tokie grasinimai dažnai yra tik formalūs, nes už nustatytų pareigų nevykdymą asmenys baudžiamojon atsakomybėn beveik netraukiami, nors faktų, kai įstatymų įpareigoti asmenys neveikia ir dėlto atsiranda gana sunkių padarinių, yra nemažai.
Antra, kaltininko anksčiau padaryti neteisėti veiksmai, sukėlę pavojų žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui, ar kitoms valstybės saugomoms teisinėms vertybėms. Tokie jo veiksmai nebūtinai turi turėti nusikaltimo požymių. Jie gali prieštarauti ir kitiems įstatymams. Pavyzdžiui, asmuo dirbdamas statybos darbus, nesilaiko statybos technologijos reikalavimų ir dėl to sukelia pavojų pašalinių žmonių gyvybei ar sveikatai ( dėl to žūsta ar sužalojamas žmogus ).
Tačiau nederėtų manyti, kad tokia pareiga atsiranda tik dėl neteisėtų ankstesnių asmens veiksmų. Gali būti daromi teisėti ir visuomenei naudingi veiksmai – kelio remontas, namo statyba ar jo remontas, tačiau grėsmingi žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Pavyzdžiui, nepastačius ženklų atliekant tilto remontą nuo jo nukrinta automobilis ir žūsta žmonės, neaptvertoje statyboje sunkiai sužalojamas ar žūsta pašalinis asmuo, todėl gali kilti kaltų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas. Pareiga veikti gali atsirasti ir iš civilinės sutarties. Asmuo, paėmęs iš banko paskolą, privalo sutartyje nustatytu laiku ją grąžinti. Už laiku negrąžintą paskolą numatytos civilinės sankcijos – paprastai priskaičiuojamos didesnės palūkanos. Tačiau jeigu asmuo piktybiškai vengia grąžinti paskolą esant teismo sprendimui, toks neveikimas jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą 1961 m. BK 329² straipsnyje. (naujajame BK 245 straipsnyje – teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas ).
Tam tikros darbuotojo pareigos gali būti nustatytos priimant asmenį dirbti tam tikrą darbą ar atlikti tam tikras pareigas. Dėl tokio darbo neatlikimo ar netinkamo atlikimo gali kilti pavojus žmonių sveikatai ar gyvybei (pvz., sanitarijos gydytojas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už aplaidų pareigų atlikimą, jeigu nepatikrino maisto produktų kokybės, kurią jis privalėjo patikrinti, ir dėl to tokiais produktais apsinuodijęs mirė žmogus ( naujajame BK 229 straipsnis – tarnybos pareigų neatlikimas ). Tokia pat atsakomybė turėtų atsirasti asmeniui, atsakingam už sprogstamų medžiagų laikymo ar naudojimo tvarką, jeigu jis šios tvarkos nesilaikė, o sprogus šioms medžiagoms žuvo žmogus ar atsirado kitų sunkių padarinių ( naujojo BK 255 straipsnis. ).
Trečia, įsipareigojimą apsaugoti tam tikrus interesus asmuo gali prisiimti savanoriškai. Ekskursijos vadovas, savanoriškai prisiima pareigą saugoti vaikus nuo galimų pavojų, o atsitikus nelaimei – imtis visų galimų priemonių jų gyvybei apsaugoti. Jeigu sąmoningai nesilaikant atsargumo taisyklių žuvo vaikas, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neatsargų nužudymą.

Tokie įsipareigojimai gali būti prisiimti rengiant pavojingas ekspedicijas ar panašius renginius, jeigu atsakingas už tai asmuo sąmoningai nesilaikė atsargumo taisyklių, dėl ko žuvo žmogus ( naujojo BK 132 straipsnis – neatsargus gyvybės atėmimas ).
Ketvirta, asmens pareiga apsaugoti tam tikras vertybes nuo pavojaus gali atsirasti turint ir naudojant didesnio pavojaus šaltinius. Asmuo, turintis šunį ar kitą gyvūną, galintį sukelti pavojų atsitiktinio žmogaus gyvybei ar sveikatai, privalo užtikrinti žmonių saugumą. Antraip, pavyzdžiui, už šuns praeiviui padarytą sunkų kūno sužalojimą apkandžiojant, savininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį ar neatsargų kūno sužalojimą.
Išvardyti atvejai neaprėpia visų galimų pareigos veikti būdų variantų. Galima kalbėti ir apie automobilio savininko, nedraudusio jo vairuoti girtam asmeniui, baudžiamosios atsakomybės atsiradimo galimybę, asmens, tiekiančio maisto produktus ar sergančio pavojinga infekcine liga ir žinojusio apie ją bei įspėto dėl privalomų apsaugos, bendraujant su kitais žmonėmis, priemonių, tačiau tokio reikalavimo nesilaikiusio, jeigu dėl tokio neveikimo padaryta žala žmonių sveikatai ar jie mirė ir kt. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimas priklauso nuo to, ar kilo pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai, jų turtui ar kitiems baudžiamųjų įstatymų saugomiems interesams; taip pat nuo to, kokios gali būti konkretaus asmens pareigos ir jų vykdymo galimybės. Kai kuriose užsienio valstybėse asmenų, kurie gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pareigų nevykdymą, ratas yra ganėtinai platus.
Kita vertus, faktinis pareigos veikti prisiėmimas, matyt, ne visuomet gali reikšti ir baudžiamosios atsakomybės atsiradimą. Pavyzdžiui, neįvykdžius moralės skatinamų įsipareigojimų suteikti pagalbą ligoniui ar badaujančiam asmeniui ir atsiradus sunkių padarinių, vargu ar gali atsirasti baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktika rodo, kad kartais tenka spręsti, kaip vertinti asmens, turėjusio ne vieną, o dvi ar daugiau pareigų, susijusių su skirtingais subjektais, neveikimą. Pavyzdžiui, irklavimo treneris mato, kad apsivertus valčiai du jo auklėtiniai savarankiškai gali išplaukti, o kiti du pradėjo skęsti. Abu skęstančius išgelbėti tikimybės nėra ir todėl jis privalo pasirinkti, kurį gelbėti.
Baudžiamosios teisės teorija, esant pareigų kolizijai, pripažįsta, kad pasirinkimą visų pirma lemia būtinų apsaugoti vertybių vertingumas. Prireikus pasirinkti, ką apsaugoti – gyvybę ar turtą, teisingas sprendimas turėtų būti gyvybės apsauga, o jeigu pareigos lygiavertės, – vieną iš jų. Pavyzdžiui, gydytojas, žinodamas esant skirtingą ligonių būklę, turėtų visų pirma padėti sunkesniam ligoniui, o tarkime, ištikus avarijai, kai keli asmenys sužaloti vienodai – nesvarbu kuriam.6

_________________________________________
6 Justitia Nr.1 V., 1997. 22p.
IV. REALI GALIMYBĖ VEIKTI.

Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygas, būtina žinoti dar vieną dalyką. Asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tada, jei be pareigos jis dar turi galimybę veikti ir taip užkirsti kelią neigiamų pasekmių atsiradimui. Gali būti situacijų, kai formaliai galime apkaltinti pareigūną ar kitą už atitinkamą darbo barą atsakingą asmenį neveikimu (pavyzdžiui, policija nereagavo į pagalbos skambutį į budėtojų poskyrį, sargas neapsaugojo jam patikėto turto ir t.t. ), remdamiesi objektyvios pareigos buvimu. Tačiau gali paaiškėti, kad pareigūnai, turėdami pareigą veikti, neturėjo galimybės atlikti veiksmus, nes tuo metu policijoje nebuvo nei vienos laisvos mašinos, kuri galėtų išvykti į įvykio vietą, arba saugoma teritorija buvo per didelė, kad sargas galėtų vienu metu visą ją kontroliuoti.

Jei turintis pareigą asmuo neturėjo realios galimybės veikti, baudžiamoji atsakomybė už neveikimą negali kilti.7

Neveikimas gali būti inkriminuojamas, jei valstybės pareigūnas ar tarnautojas ne tik kompetentingas atlikti tam tikras funkcijas, įgalinimus ir teises, bet ir turėjo realią galimybę juos atlikti. Priešingu atveju, pavyzdžiui, jei policijos pareigūnas neatrėmė mirtino gyvybei gresiančio užpuolimo dėl to, kad nepanaudojo šaunamojo ginklo žmonių masinio susibūrimo vietose, nes nuo to galėjo nukentėti pašaliniai žmonės, jo veikoje ( neveikime ) nėra aptariamo nusikaltimo sudėties požymių.8

Taigi baudžiamąją atsakomybę užtraukia ne bet kuris įpareigojimo veikti nevykdymas. Pareigos vykdymas turi būti susijęs su atitinkamomis įpareigoto asmens galimybėmis. Nėra prasmės kalbėti apie pareigos vykdymą, kai asmuo neturi tam tikrų fizinių psichinių savybių. Pavyzdžiui, negalima versti žmogų, nemokantį plaukti, gelbėti skęstantį arba asmuo, negalėjęs įvykdyti pareigos būdamas kitų asmenų prievarta surištas ar užmigdytas, t.y. neturėdamas fizinių galimybių veikti, už nustatytos pareigos nevykdymą neturi atsakyti. Sudėtingiau, kai asmuo neveikia naudojant prieš jį psichinį smurtą. Baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika atsakomybės už nusikalstamą neveikimą ( kaip ir veikimą ) dėl psichinio smurto klausimus paprastai sprendžia atsižvelgdama į būtinojo reikalingumo institutą. Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymas neveikimu dėl psichinio smurto nesukelia baudžiamosios atsakomybės, kai grasinamo smurto ir reikalaujamo neveikimo pavojingumas iš esmės skiriasi, o kilęs dėl grasinimo pavojus yra aiškiai didesnis negu galima žala, galinti atsirasti dėl prievartaujamo nusikalstamo neveikimo ( pvz.,
asmuo gali būti netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nepranešimą apie daromą labai sunkų
_________________________________________
7 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 85p.
8 Teisės problemos Nr.1 V., 1989. 96p.

nusikaltimą – naujojo BK 238 str., jeigu jam iš tikrųjų buvo grasinama nužudyti reikalaujant tokio neveikimo ).9

Neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuo turi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu. Jeigu toks asmuo nesuvokė, kad jis privalo atitinkamai veikti, ir negalėjo to suvokti, tai baudžiamoji atsakomybė tokiam asmeniui neatsiranda.
Neveikimo baudžiamumas kartais įstatyme siejamas ir su kitomis papildomomis sąlygomis. Pavyzdžiui, už nesuteikimą būtinos ir aiškiai neatidėliotinos pagalbos asmeniui, esančiam pavojingoje gyvybei padėtyje, baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai kaltininkas galėjo ją suteikti be rimto pavojaus sau ir kitiems asmenims ( naujojo BK 144 straipsnis ). Asmuo neatsako už nepranešimą apie nusikaltimą, jeigu jam, jo šeimos nariams arba artimiesiems, giminaičiams po pranešimo apie nusikaltimą būtų iškilusi grėsmė būti patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn (naujojo BK 238 straipsnis ).
Dar viena aplinkybė, kuri gali šalinti atsakomybę už neveikimą, gali būti laikomas negalėjimas išvengti žalingų pasekmių net ir veikiant pagal teisinių aktų nuostatas. Jei į ligoninę pristatomas sunkiai sužalotas asmuo, gydytojai, atlikdami savo pareigą, privalo iki paskutinio momento stengtis išgelbėti ligonio gyvybę. Tačiau jei įsitikinęs pastangų beprasmiškumu gydytojas neteiks tolesnės pagalbos ligoniui net ir turėdamas galimybę veikti, galima suabejoti, ar tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės už neveikimą. Tokių situacijų teisinis vertinimas yra diskusijų objektas daugelyje pasaulio valstybių.10

________________________________________
9 Justitia Nr.1 V., 1997. 6p.
10 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 85p.
III. IŠVADOS
Apibendrinant šį rašto darbą noriu pasakyti , kad žalą visuomenės branginamoms vertybėms įmanoma padaryti ne tik aktyviais veiksmais, bet ir neveikimu. Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi pavojingumas ir priešingumas teisei. Taigi pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veiklos padarymo forma, apibūdintinas kaip pasyvus žmogaus elgesys, pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kurios asmuo privalėjo padaryti, nepadarymu ir sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.
Daug dėmesio rašto darbe skyriau vienai iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygų – tai yra asmens pareigos veikti buvimui. Bet kokiam nusikalstamui neveikimui apibūdinti būtina nustatyti asmens pareigą veikti. Negalima grasinant baudžiamuoju įstatymu reikalauti iš asmens veikti daugiau, negu jis buvo įpareigotas. Nenustatytų reikalavimų nevykdymas nėra baudžiamojo neveikimo pagrindas. Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą visų pirmą reikia nustatyti ar jis privalėjo veikti atitinkamu būdu pagal baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti: asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos, giminystės ryšiai, pilietinės pareigos, ankstesnis pačio asmens elgesys.
Baudžiamasis įstatymas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti yra numatyta atitinkamuose teisiniuose aktuose ir kyla iš tam tikrų teisinių santykių: šeimos, darbo ar panašių. Pareiga veikti susijusi su pavojumi žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ar kitoms valstybės saugomoms vertybėms. Tokio pavojaus nesant pareigos veikti neatlikimas negali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Rašto darbe pateikiau asmeniui nustatytų pareigų pagrindus, ir jų turinį, kuriuos tenka nagrinėti sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kiekviena valstybė laikosi savo pagrindų, o turinys gali skirtis. Apibūdinau kokie pagrindai laikytini universaliais.
Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygas būtina žinoti, kad asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tada, jei be pareigos jis dar turi galimybę veikti ir taip užkirsti kelią neigiamų pasekmių atsiradimui. Jei turintis pareigą asmuo neturėjo realios galimybės veikti, baudžiamoji atsakomybė už neveikimą negali kilti. Taigi pareigos vykdymas, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, turi būti susijęs su atitinkamomis įpareigoto asmens galimybėmis. Nėra prasmės kalbėti apie pareigos vykdymą, kai asmuo neturi tam tikrų fizinių psichinių savybių.
Neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. Asmuo turi suvokti, kad jis privalo veikti atitinkamu būdu. Jeigu asmuo nesuvokė, kad jis privalo atitinkamai veikti, ir negalėjo to suvokti, tai baudžiamoji atsakomybė tokiam asmeniui neatsiranda.
Taigi baudžiamoji atsakomybė už neveikimą gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, esant asmens pareigai bei galimybei veikti.
IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. V.Piesliakas. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. Vilnius.1996.
2. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius.2001.
3. Lyginamoji baudžiamoji teisė. Vilnius. 2001.
4. Baudžiamoji teisė. Maskva. 1999.
5. Justitia. Nr.1 ir Nr.2.Vilnius.1997.
6. Teisės problemos. Nr.1.Vilnius. 1996.
7. Teisė. Nr.22. Vilnius.1989.
8. Teisės problemos. Baudžiamieji kodeksai (lyginamoji analizė). Vilnius.2001/1-2.

Leave a Comment