T.10.9. Veikos charakteristika užsienio šalių baudžiamojoje teisėje(?)
T11. SUBJEKTYVŪS NUSIKALTIMO SUDĖTIES POŽYMIAI
T11.1. Subjektyvaus esmė nusikaltimo sudėtyje Subjektyvūs nusikaltimo požymiai liečia nusikaltimo vidinę pusę. Tai yra požymiai, apibūdinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Nusikaltimo sudėties požymiai, tame tarpe ir subjektyvieji, aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje.
T11.2. Subjektyvių požymių aiškinimas ir klasifikavimasSubjektyvieji požymiai apima požymius,kurie apibūdina subjektą ir subjektyviąją pusę.Subjektą apibūdina šie požymiai: amžius ir pakaltinamumas. Be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. (šių požymių apibūdinimą žr. 12 temoje).Subjektyviosios nusikaltimo pusės nustatymas yra sudėtingas, nes susiduriama su psichiniais procesais, kurie vyksta žmogaus sąmonėje. Šių procesų eigą galima išaiškinti tik esant objektyviems duomenims. Prie jų priskirtinos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį (veikos padarymo priemonės, įrankiai, būdai), veikimo pobūdį (veiksmų vienkartiškumas ar daugkartiškumas, intensyvumas, apimtis), kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo (priemonių ar įrankių suradimas arba slėpimas, grasinimai), konkrečią nusikaltimo padarymo situaciją, kaltininko asmenybę. Šių aplinkybių visuma leidžia tiksliai parodyti subjektyviąją padaryto nusikaltimo pusę.Nusikaltimo subjektyviąją pusę, kuri parodo asmens psichinį santykį su daroma veika, apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas.
Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis.(platesnį kaltės apibūdinimą žr. 13 temoje) Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą.Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo.Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui, tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas. Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik nusikaltimams, padaromiems tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių. Nusikaltimuose, padarytuose netiesiogine tyčia, ir neatsargiuose nusikaltimuose nusikalstamo tikslo nėra. Suprantama, kad valinga žmogaus veikla visada motyvuota, tačiau neatsargių nusikaltimų atveju galima išskirti tik elgesio, sukėlusio pavojingas pasekmes, o ne nusikaltimo motyvus. Tikslai skiriasi savo turiniu (antivalstybiniai, savanaudiški ir kt.). Tikslo pavojingumas nulemia ir nusikaltimo pavojingumo laipsnį.
Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius. Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.Šis skirstymas reikšmingas tik teorijai. Realiai visi požymiai yra privalomi.
T11.3. Subjektyvių požymių nustatymo reikšmė baudžiamojoje atsakomybėje.Nusikaltimo subjektu galima pripažinti tik tokį fizinį asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs baudžiamojo įstatymo nustatyto amžiaus. Šiuos požymius būtina nustatyti neatsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje nusikaltimas užbaigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai. Nusikaltimo subjekto požymiai labai mažai atspindi nusikaltimą padariusio asmens individualias savybes, tačiau tai leidžia įgyvendinti LR K 29 str. įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Antra vertus, asmens individ. savybės daro įtaką skiriant bausmės rūšį ir dydį, taikant bausmės vykdymo atidėjimą ar atleidžiant nuo bausmės ir pan., tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo sudėtis.Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį.Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti trejopa: 1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., valstybės išdavimas (62 str.) , diversija (66 str.) ir pan. Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą. 2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant bausmę.. Motyvas ir tikslas gali būti atsakomybę lengvinančia arba sunkinančia aplinkybe, į motyvus teismas privalo atsižvelgti pripažindamas asmenį itin pavojingu recidyvistu.
Subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių visuma.Ją sudaro 3 požymiai: kaltė, motyvas, tikslas
(Paskaitų konspektas)T.12 Nusikaltimo subjektasBT teorijoje yra skirtingi požiūriai:1.subjektas yra priskiriamas prie objektyvių požymių – jis egzistuoja objektyviai, jo amžius objektyvus ir pakaltinamumas objektyvus.2 tradicinis nusikaltimo skaidymas į 4 elementus.
LR BT nusikaltimo subjektu gali būti tik fizinis asmuo. Jam keliami 2 reikalavimai:1. amžius2. pakaltinamumas
Amžius. LR BK 11 str. 2 amžiaus ribos – 16 m. ; 14 m.Teorijoje baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus iškyla jei asmuo padaro nusikaltimą jau turėdamas 16 metų. siekiant išvengti interpretacijų – taisyklė elementari – asmuo tampa atsakomingu kitą dieną po gimimo dienos.Amžius nustatomas remiantis gimimo liudijimu, pasu, o jei tokių neturi – medicinos ekspertize (medikai teigia, kad gali nustatyti metus ir t.t. atvejais ior mėnesį) – tokiais atvejais taikomos tokios taisyklės – jei medikai duoda tarpą – visada taikoma paskutinioji, palankiausia kaltininkui data (paskutiniai metai, paskutinis mėnuo, paskutinė diena).
14-16 m. BK 11 str. įvardina nedidelį sąrašą nusikaltimų, kuomet baudžiamoji atsakomybė kyla sulaukus 14, bet dar nesulaukus 16. tradiciškai tai pavojingiausi nusikaltimai. Nors, jei lyginsime su 8ą, tai:1.11 strp. sąrašas trumpesnis (t.y. nepilnamečių atsakomybė siauresnė)2.11 str. yra tokių nusikaltimų, kurie nėra įtraukti į 8ą sąrašą, t.y. tie nusikaltimai nėra pripažįstami sunkiais.Todėl reikia manyti, kad įtraukimo į sąrašą kriterijai čia yra apspręsti psichologinių momentų – asmens sugebėjimo suvokti savo elgesį: 11 strp. formaliai konstatuoja – 14 metų tas veikas iš 11 str, sąrašo taip suvokia.Apatinė amžiaus riba kelia diskusijas (tačiau taisyklė – asmens gebėjimas suvokti savo elgesį) Tačiau riba gali būti susieta ir su religija, istorija, net geografija (musulmoniškose valstybėse – religinis momentas – pakaltinamas, sulaukęs 7 –10 m).
Aspektai, susiję su amžiumi:1.16 m. riba – baudžiamojoje atsakomybėje už nusikaltimus (teorinis aspektas). Tačiau realiai BK amžiaus ribų daug – pvz. skyriuje apie nusikaltimus krašto apsaugai – nusikaltimą čia gali padaryti karys, t.y. 19 m. amžius, pvz. teisėjo padarytas nusikaltimas – 25 m. ir pan.2.išplaukia iš BK specialiosios dalies straipsnių konstrukcijų (numatančių t.t. įstatymų taikymą) – pvz. nusikalstamo susivienijimo organizavimas – 16 m., bet jei asmuo, kuris yra 14 –16 dalyvauja lygtai negali būti patrauktas, tačiau realiai – reikia žiūrėti – ką toks susivienijimas padarė – jei yra bent vienas nusikaltimas iš 11 strp. 2 dalies – nepilnametis bus patrauktas atsakomybėn už to nusikaltimo padarymą. Banditizmas – baudžiamoji atsakomybė nuo 16 metų, tačiau jei 14 –16 dalyvauja – jis bus patrauktas atsakomybėn ar už vagystę ar už plėšimą (pagal 11 strp.)
Pakaltinamumas. Tai asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. abi pusės būtinos vienu metu, jei bent 1 nėra – kalba apie nepakaltinamumą arba apie ribotą pakaltinamumą.LR BK niekur nepateikiama pakaltinamumo samprata (t.t. prasme tai keista, teorinė bėda). Įstatymas pasako – kas nėra pakaltinamumas, t.y. pakaltinamumo samprata išplaukia iš nepakaltinamumo sampratos. BK – negali būtitraukiamas baudžiamojon atsakomybėn toks asmuo, kuris padarė pavojingą veiką bet buvo nepakaltinamoje būsenoje – asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitos patologinės būsenos.Nepakaltinamumo būsena skaidoma pagal 2 kriterijus:1. teisinį kriterijų:intelektualusis kriterijus – nesugebėjimas suvokti veiksmų esmėsvalinis kriterijus – nesugebėjimas valdyti tokių veiksmų2. medicininį kriterijų:1.chroniška psichinė liga2.laikinas psichinės veiklos sutrikimas3.silpnaprotystė4. kita patologinė būsenaŠ. m. medicinos reikalus reglamentuojantis įstatymas 1-4 laiko psichikos sutrikimais.
Tam, kad asmuo būtų pripažintas nepakaltinamu – turi būti bent 1 rūšis iš medicininio kriterijaus ir bent 1 rūšis iš teisinio kriterijaus.Pirmiausia nustatomas medicininis kriterijus (medikai). medikai nenustato – ar asmuo pakaltinamas, ar ne. jie tik konstatuoja – asmuo serga psichine liga arba ne. Juridinį ir visą nepakaltinamumo klausimą sprendžia teisininkai – esant medicininiam kriterijui.Faktas, kad asmuo serga psichine liga 100 % nereiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas (pvz. šizofrenija – tik apie 50 %galutinai pripažįstami nepakaltinamais ir pan.)
Pakaltinamumas nėra tokia pat būsena kaip neveiksnumas civilinėje teisėje (CT). BT nepakaltinamumas yra nustatomas atgal – ar veikos padarymo metu asmuo buvo pakaltinamas ar ne ir yra siejamas tik su konkrečiom veikom, kuriomis asmuo kaltinamas. Todėl, jei dėl vienos veikos asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu – ateityje dėl tos pačios veikos gali būti pripažįstamas pakaltinamu.
Asmuo, kuris yra pripažintas nepakaltinamu negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, bet teismas gali jam paskirti privalomojo pobūdžio medicinines priemones:– atiduoti artimųjų giminaičių priežiūrai,– jei veika pavojinga – gali būti ir atiduodamas į psichiatrinę ligoninę ar bendro ar sustiprinto stebėjimo.Tuomet teismas privalo kas 6 mėn priimti sprendimą dėl tolimesnio tokių priemonių taikymo.
Analogiškos pasekmės ir kai asmuo padaro nusikaltimą būdamas pakaltinamas, o iki nuosprendžio tampa nepakaltinamas – tokiu atveju – tik medicininio poveikio priemonės taikomos. Išimtis – tokiems asmenims vėliau pasveikus ir nėra baudžiamosios atsakomybės senatis suėjusi – jie gali būti baustini už tą veiką, kurią padarė. Tai esminis skirtumas nuo nepakaltinamumo darant veiką.
Ribotas pakaltinamumas (institutas) – iš esmės sampratos prasme artimas nepakaltinamumui. Tik jį apibrėžiantį teisinį kriterijų sudaro siauresnis aspektas – asmuo tik iš dalies sugeba suvokti savo veiksmų esmę arba tik iš dalies juos valdyti, o medicininis pagrindas – didesnis (platesnis) – apima ir psichologines žmonių problemas – psichikos nukrypimus (tai ne psichikos ligonis, bet ir ne sveikas žmogus)Riboto pakaltinamumo teisinė reikšmė dvejopa:1.baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė2.bausmę švelninanti aplinkybėK.k. valstybių įstatymuose – ir abi šios teisinės pasekmės.LR BK nėra tiesiogiai suformuluoto riboto pakaltinamumo instituto. tačiau specialiojoje dalyje yra 2 straipsniai, kuriuose yra ribotas pakaltinamumas numatytas – nužudymas didžiai susijaudinus ir tyčinis sunkus kūno sužalojimas didžiai susijaudinus. Didžiai susijaudinus – riboto pakaltinamumo išraiška). Kaip institutas ribotas pakaltinamumas turi argumentų ir už, ir prieš:Už: 1.leidžia adekvačiai reaguoti į gyvenimo aktualijas, nes ribos tarp psichiškai ir psichologiškai nesveiko griežtos nėra; 2.šis institutas atskirų straipsnių prasme jau yra ir bendros normos įvedimas praktine prasme problemų sukelti neturėtų.Prieš: 1. tokiais atvejais žmogui, turinčiam psichologinių problemų lyg ir iš anksto suteikiama tarsi inguldencija; 2. esant ribotam pakaltinamumui medikai eitų lengviausiu keliu – iškilus abejonėms tvirtintų esant ribotą nepakaltinamumą; 3. LR BT yra klasikinės BT modelis – čia atiribojimas nuo nusikaltimo ir ne nusikaltimo turi aiškią ribą, jei abejojama – ar asmuo padarė nusikaltimą ar ne, preziumuojama, kad ne. Šitoje vietoje ribotas pakaltinamumas neturi svarių teorinių argumentų, kurie pagrįstų jo įvedimo būtinumą.
Specialusis subjektasToks subjektas, kuris be amžiaus ir pakaltinamumo turi turėti ir bent 1 specialų požymį:1. liudijantį apie kaltinamojo pilietybę (pvz. valstybės išdavimas – jį gali padaryti tik LR pilietis – pilietybės reikalavimas – specialaus subjekto požymis);2. pareigas (prokuroras, teisėjas, tardytojas, kvotėjas, valstybės pareigūnas ir pan.)3. išsilavinimas (kriminalinio aborto padarymas asmens, kuris neturi atitinkamo išsilavinimo)4. amžius (16 m.- nėra bendra taisyklė – žiūr. prie amžiaus)
5. lytis (pagal LR BK išžaginti gali tik vyras)Ir kiti patys įvairiausi specialūs subjektai– nėra išsamaus jų kriterijų sąrašo – tai priklauso nuo vienos ar kitos veikos pavojingumo.1 variantas, kuris BT kitaip interpretuojamas – recidyvo problema. Tai specialaus subjekto aspektas. Nes požymis keliamas ne veikai, tačiau teorijoje tai priskiriama prie nusikaltimo daugeto (tačiau toks priskyrimas susilaukia priekaištų)
Specialiojo subjekto požymis keliamas tik 1 bendrininkų rūšiai – tik nusikaltimo vykdytojui. Organizatorius, kurstytojas, padėjėjas gali ir neturėti šio požymio, bet jie bus traukiami atsakomybėn pagal straipsnį, kuriame yra numatytas šis požymis (pvz. kriminalinis abortas – daro medikas antisanitarinėmis sąlygomis, jam padeda bobutė, baigusi 3 klases – atsako vykdytojas gydytojas (turi aukštąjį med išsilavinimą – bausmė bus švelnesnė), o bobutė padėjėjas traukiama atsakomybėn taip pat pagal šį straipsnį – nors jokio med. išsilavinimo neturi; dar pvz. – jei moteris žagina moterį – už žaginimą nebus teisiama, nes ji neturi spec požymio, o jei žaginime dalyvaus vyras ir moteris – moteris jau gali būti už tai teisiama. Vykdytojas – tas, kuris atlieka veiką ar bent dalį veikos.
Alkoholio, narkotikų ar kitų psichotropinių medžiagų paveikto asmens atsakomybėBK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės 2 išimtys:1.medicininis aspektas – ar apsvaigimo būsena fiziologinė ar patologinė. Tai viena iš medicininių nepakaltinamumo kriterijų. Patologinis girtumas – daugumoje tie atvejai, kai asmuo pripažįstamas nepakaltinamu – t.t. dozė žmogų paveikia neadekvačiai (mažai išgėrė, o jaučiasi kaip erelis)2.jei asmuo tokioje būsenoje atsiduria prievarta (LR BK asmuo, kuris buvo prieš savo valią apsvaigintas iur dėl to ne visai sugeba suvokti veiksmų esmę ir juos valdyti – gali būti baudžiamas švelniau ar būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės)
Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Švedas savo abejones sieja su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokiu irgi yra). Ar tas laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti paveiktas.
Ateityje nusikaltimo subjektu taps ir juridinis asmuo. 8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą` valstybėms numatyti JA kaip baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti – nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti taikoma:1. veika padaroma JA naudai2. susideda iš keleto alternatyvųtai yra padaroma to JA vadovybės sprendimutai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žiant, neprieštaraujant)Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti atsakomybę:1. kyšio davimas, 2. tarpininkavimas kyšininkaujant, 3. kyšio priėmimas4. šių trijų veikų pagrindų gautų pinigų plovimas.
Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi sukelti sunkias pasekmes.
Baudžiamosios atsakomybės JA nustatymas – išimtis. Todėl, kad susiduriama su daugybe neišsprendžiamų aspektų (kaltės pakaltinamumo ir pan.) Dėl to tai traktuojama kaip ypatinga priemonė ir dėl to siauras nusikaltimų ratas. Principe už tą veiką atsako ir JA, ir FA (konkrečiai padaręs veiką).
JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės:1. JA įspėjimas2. piniginė bauda (tvirtomis sumomis)3. JA veiklos apribojimas:draudimas užsiimti konkrečia veiklapadalinio uždarymas 4. JA likvidavimas (priemonė iki galo neaiški – nes sukelia socialinių pasekmių, likvidavimo procedūra taip pat neaiški – turi būti labai greita, o ji tokia nėra)5. dar JA gali būti taikomos papildomo poveikio priemonės – viena tokių – tokio JA paviešinimas (pvz. Vokietijoje tai viena pagrindinių priemonių)
T13. KALTĖ IR SU JA SUSIJĘ KLAUSIMAI
T13.1. Mokymo apie kaltę pagrindai. Principas – nėra atsakomybės be kaltės. Teisinė kaltė ir moralinė kaltė. Konkrečios veikos kaltė ir kaltė, pagrįsta gyvenimo būdu.T13.2. Kaltės apibrėžimas: psichologinis, norminis. Kaltės samprata finalinėje veikos teorijoje.T13.3. Sąmonės ir valios reikšmė sprendžiant kaltės klausimus.T13.4. Kaltės formos. Tyčinė kaltė. Jos elementai. Tyčios rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje.
Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veika ir pasekmėmis.Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas. Tarp šių kategorijų egzistuoja glaudus ryšys. Bet kuris valingas žmogaus veiksmas neįmanomas be asmens intelektualaus įvertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Antra vertus, intelektualus procesas negali duoti rezultatų be valios išraiškos. Psichologinis katės turinys apima ir intelektualųjį ir valinį momentą. Skirtingas šių momentų tarpusavio derinys padarant nusikalstamą veiką leidžia išskirti dvi kaltės formas. Kaltės formos (BK 9 ir 10 str.)tyčianeatsargumasNusikaltimo sudėtyje gali būti nurodyta kaltės forma, pvz., tyčinis nužudymas; gali ir nenurodyti kai pats veikos pobūdis nurodo, kad konkretus nusikaltimas gali būti padarytas tik tyčia (piktybinis, žinomai, taip pat sudėtyje numatytas motyvas ar tikslas) arba kai nusikaltimas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Kaltės formos nustatymas turi ypatingą reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Be to, nuo kaltės formos priklauso ir atsakomybės už konkretaus nusikaltimo padarymą dydis. Tyčinis nusikaltimas laikomas pavojingesniu, todėl, be griežtesnės atsakomybės, B įstatymas numato ir kai kurias kitas teisines pasekmes. Visų pirma pripažinti itin pavojingu recidyvistu galima tik asmenį, anksčiau teistą už tyčinius nusikaltimus. Antra, tik už tyčinius nusikaltimus, išskyrus nužudymą dėl neatsargumo, b atsakomybėn gali būti patraukti asmenys nuo 14 metų. Trečia, sunkių nusikaltimų kategorijai BK 8(1) str. priskiria tik tyčinius nusikaltimus. Ketvirta, asmenims, nuteistiems už tyčinius nusikaltimus, B įstatymas nustato ilgesnį bausmės atlikimo laikotarpį, po kurio gali būti taikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą arba bausmės pakeitimas švelnesne bausme, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų.
Tyčia (BK 9 str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia – tokia kaltės forma kai kaltininkas supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms kiltiTyčios rūšys:tiesioginėnetiesioginėTyčios požymiai:intelektualusis:1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą) 2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.valinis:tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmiųnetiesioginės – nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.
Elgesys apibrėžiamas trejopai:1. dėl tiesioginės tyčios:– kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 104 str. “Tyčinis nužudymas”– įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” – tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (105 str.) – tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą – “žinomai”, “melagingai” – tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” – liudija apie tiesioginę tyčią.2. kai įvardinama neatsargi kaltės forma ”Neatsargus gyvybės atėmimas”3. kai neįvardijama kaltės forma – tai reiškia, kad tokia veika gali būti padaryta tiek tyčia,tiek neatsargiai.
Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Netiesioginė tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti. Intelektualusis tiesioginės ir netiesioginės tyčios elementas iš esmės sutampa. Veikos pavojingumo suvokimas- tai suvokimas tų aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Jei nusikaltimo sudėčiai būdingi kvalifikuojantys požymiai, kuriais apibūdinamas dalykas (nėščia moteris, mažametė) ar veika (itin žiauriai), tai kaltininkas privalo suvokti ir šiuos požymius. Jei kaltininkas nesuvokia, kad žudo nėščia moterį, tai nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas kaip paprastas nužudymas. B įstatyme numatomas veikos pavojingumo, o ne draudžiamumo suvokimas. Jei asmuo suvokia, kad jo veika pavojinga, nors ir nežino, kad ji B įstatymų uždrausta, tai ir tokia veika yra padaryta tyčia (K 7 str. – nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės). Tačiau jei veiką sudaro tokių taisyklių, su kuriomis asmuo turėjo būti supažindintas, pažeidimas, tai tokių taisyklių nežinojimas gali būti pagrindas atleidžiant nuo b atsakomybės. Pavojingų pasekmių numatymas – tai pasekmių, kurias turi sukalti veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas. Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.Netiesioginės tyčios atveju, sąmoningas pasekmių atsiradimo leidimas reiškia, kad asmuo numato jų atsiradimo galimybę, tačiau nesiima priemonių joms išvengti, sutinka su tokia galimybe arba yra abejingas joms. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.
Skirtumas tame, į ką nukreipta kaltininko veikla:jei akcentuoja pasekmes – tiesioginė tyčiajei kaltininkas pasekmėms abejingas – netiesioginė tyčiaNetiesioginė tyčia – kai kaltininkas siekia tik veikos.
BT teorijoje ir teismų praktikoje tyčia klasifikuojama dar pagal du kriterijus.Tyčias teorija klasifikuoja pagal du kriterijus:1. pagal tyčios atsiradimo momentą:a) iš anksto apgalvota tyčia (kai nuo nusikaltimo ketinimo iki realizavimo praeinapakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį apgalvojama, kaip bus daromasnusikaltimas. Ji santykinai pavojingesnė nei staigioji)b) staiga atsiradusi tyčia (kai tarp ketinimo ir realizavimo yra laiko tarpas nedidelis arba nusikaltimo ketinimas realizuojamas tuoj pat. Ji mažiau pavojinga, nes ją nulemia t.t. situacija, o ne pasirengimas)b1) staigiosios porūšis – afektinė tyčia (jos esmė – staigiai kilęs ketinimas iškarto realizuojamas. Čia skirtumas tas, kad būtini du jos šaltiniai:arba neteisėtas nukentėjusiojo elgesysarba sunkus įžeidimas.)BK yra 2 straipsniai (107 ir 113), kurie įteisina afektinę tyčią – “didžiai susijaudinus Ši tyčia liudija apie mažiausią kaltininko pavojingumą. Ji – kaip riboto pakaltinamumo įteisinimas (kaltininkas nepilnai suvokia savo veiksmų esmę). Šis išskyrimas nusikaltimų kvalifikavimui didelės reikšmės neturi, bet svarbus paskiriant bausmę.
2. pagal jos apibrėžtumą arba konkretumą a) apibrėžta tyčiaa1) paprasta apibrėžta tyčia – kai tikslas aiškus ir vienas;a2) alternatyviai apibrėžta tyčia – kai kaltininkas numato 2 ar daugiau konkrečiai apibrėžtų tikslų (eina vogti auto arba radijo)
b) neapibrėžta tyčia – kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja.
Šio išskyrimo esmę sudaro tai, kaip kaltininkas numato pasekmes.jei numato konkrečius rezultatus – apibrėžta tyčia (eina vogti daiktą)jei rezultatai bendri – neapibrėžta tyčia (eina vogti)Neapibrėžta tyčia – nekonkretizuoja veikos.
Klasifikavimo reikšmė:apibrėžtas nusikaltimas – kvalifikuojamas pagal tyčios kryptingumą:1) kaltininkas nepasiekė rezultatų2) kaltininkas pasiekė rezultatus, kurių siekė3) kaltininkas viršijo rezultatus.šiais atvejais veikos kvalifikavimas skirtingas:1) nebaigtas nusikaltimas ir veika bus kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, kurio siekė (eina plėšti banko ir tikisi 1 mln. Lt, bet randa tik 200 tūkst.) – tikslo nepasiekė.2) baigtas nusikaltimas3) norėjo 1 mln., o paima 5mln. – teorijoje taikoma taisyklė, pagal kurią apibrėžta tyčia perauga į neapibrėžtą ir veika kvalifikuojama pagal faktiškai atsiradusias pasekmes (kvalifikavimas pagal 5 mln. grobimą).
Neapibrėžta tyčiaTaikoma taisyklė: kokios pasekmės atsirado, taip ir bus kvalifikuojama veika, kai baigtas nusikaltimas. Šiuo atveju, atsiremiama į faktines pasekmes.Neapibrėžtos tyčios atveju galimi du variantai kai sunku kvalifikuoti nusikalstamą veiką: tai grobimuose ir nusikaltimuose prieš asmenį.Pvz.: eina vogti (neapibrėžta tyčia), bet rezultatų nepasiekia ir yra sulaikomas. Kaip kvalifikuoti?1) grobimas smulkus iki 1MGL (administracinė atsakomybė)2) paprasta vagystė3) vagystė stambiu mastuką daryti? Baigto nusikaltimo neturime, o tik pasikėsinimą. Bet į ką?Teorijoje yra principinės nuostatos: visos abejonės yra kaltininko naudai. Ji išplaukia iš nuostatos, kad BT nesupranta objektyvaus pakaltinimo.Minėta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į švelniausias pasekmes, t.y. paprastą vagystę. Tai taikoma tik turtiniuose nusikaltimuose.
Kai tyčia neapibrėžta, veika prieš asmenį, pasekmių nėra.pvz., žiema, statybos, išgertuvės, du išėjo į kiemą, susistumdė ir vienas su metaliniu strypu trenkė kitam per galvą, bet kitas turėjo šalmą (arba neturėjo smegenų) ir medikai sužalojimų nerado.Kaip kvalifikuoti?aišku, kad pasikėsinimas, bet neaišku į ką. galimi 6 straipsniai: nuo smūgio sudavimo iki nužudymo. Teismai prasidėjo nuo smūgio sudavimo, o baigėsi nuteisimu už pasikėsinimą nužudyti.Šiuo atveju veiką reikia kvalifikuoti, kaip pasikėsinimą į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas.Teorijoje: nusikaltimas prieš asmenį, kai veika, esant neapibrėžtai tyčiai, nesukelia pasekmių, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į sunkiausias pasekmes, kurias galėjo numatyti kaltininkas. tarsi turime objektyvųjį pakaltinamumą.
Kiti aspektai:Materialiose nusikaltimų sudėtyse gali būti abi tyčios formos (tiek tiesioginė, tiek netiesioginė), o formaliose – tik tiesioginė tyčia.jei nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo ar rengimosi metu – tik tiesioginė tyčia.pvz., keli jaunuoliai gatvėje paprašė piliečio 6 litų. Pilietis nedavė. Jaunuoliai davė. Medikai konstatavo, kad smūgiai buvo nepavojingi, tačiau plyšo vieta, kuri buvo operuota, nukraujavo, mirė. Taigi pavojingumą jaunuoliai suvokė, pasekmes galėjo numatyti.
Tyčios svarbus aspektas – bendroji tyčia.Bendroji tyčia bus tuomet kai, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato konkrečias pasekmes, tačiau norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais nei planavo.Bendroji tyčia – tai situacija, kai kaltininkas siekdamas t.t. tikslų, juos pasiekia ne tais veiksmais, kuriais galvojo, o kitais. pvz., nori nužudyti, smogia kirviu per galvą ir manydamas, kad nužudė užkasa, bet vėliau nustatoma, kad asmuo neužmuštas, o užduso. Rezultatas nepasiektas, nes lavono užkasimas pats savaime nėra pavojingas.Jei kaltininkas turi aiškų tikslą, bet pasiekia jį kitais būdais, tai pasekmės inkriminuojamos kaip tyčinės.Tyčia visada nustatoma konkrečių pasekmių atžvilgiu ir kaip buvo padaryta ( vienas ar šeši smūgiai; jei prieš asmenį, į kurias vietas).
Tyčios rūšys B įstatyme: tiesioginė ir netiesioginė.Tyčios rūšys BT teorijoje: tiesioginė, netiesioginė, iš anksto apgalvota, staiga atsiradusi (jos porūšis afektinė), apibrėžta (paprasta, alternatyvi), neapibrėžta.
T13.5. Neatsargi kaltė. Neatsargumo požymiai. Neatsargios kaltės rūšys baudžiamajame įstatyme ir baudžiamosios teisės teorijoje. Neatsargumas ir pasekmių kvalifikuoti deliktai.Nusikaltimas bus padarytas dėl neatsargumo, jei asmuo numatė pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, taip pat jei asmuo nenumatė, kad bus pasekmės, bet galėjo ir turėjo jas numatyti. Tai nusikalstamas pasitikėjimas ir nerūpestingumas. Atsakomybė gali kilti tik tada, kai atsiranda pasekmės.Neatsargi veikos forma – tik materialiuose nusikaltimuose.Neatsargumo turinys artimas netiesioginiai tyčiai.Nusikalstamą pasitikėjimą (Np) apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad šių pasekmių bus išvengta. Np intelektualusis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes vien tik veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Šiuo atveju veika negali sudaryti nei rengimosi, nei pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. Tai nereiškia, kad asmuo visiškai nevertina savo veikos, tačiau šis vertinimas yra abstraktaus pobūdžio. Asmuo pasekmes numato ne kaip neišvengiamą o tik kaip galimą dalyką.Np valinį momentą sudaro tikėjimas išvengti pavojingų pasekmių. Np atveju asmuo nėra abejingas pasekmėms, nes jo valia nukreipta į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta. Šis tikėjimas remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis: kaltininko savybės (jėga, patirtis, meistriškumas), kitų asmenų veiksmai, mechanizmų veikimas, gamtos jėgos ar sąlygos ir pan. Šios aplinkybės iš tikrųjų galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, jei asmuo nebūtų jų lengvabūdiškai pervertinęs. Tikėjimas,pagrįstas neapibrėžtomis aplinkybėmis (sėkme, dievu) arba tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai negali padėti išvengti pasekmių (burtai, amuletas), nesudaro Np esmės ir gali būti pagrindu pripažįstant, kad asmuo veikė netiesiogine tyčia.Kvalifikuojant nusikaltimus būtina skirti Np nuo netiesioginės tyčios, nes abiem atvejais kaltininkas numato pavojingas pasekmes.Skirtumai:1) netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konkrečiai, o Np atveju – abstrakčiai, nesiedamas su konkrečia asmens veika2) netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.
Skirtumai:netiesioginės tyčios atveju kaltininkas suvokia, kad jo veika pavojinga, bet pasekmėms jis yra abejingas, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju, kaltininkas mano, kad tokio pobūdžio veikla apskritai yra pavojinga, gali sukelti pasekmes, tačiau pasekmių nenumato kaip pavojingų. Todėl kaltininkas lengvabūdiškai tikisi pasekmių išvengti. pvz., suvažinėjo žmogų perėjoje, viršijo greitį. Suvokia, kad važiavimas pavojingas, kad gali kilti avarija, bet suvažinėti nenorėjo.
Lengvabūdiškas pasitikėjimas – tikisi pasekmių išvengti, bet pasekmės atsiranda.Čia svarbu išsiaiškinti valinį momentą. Kuo kaltininkas pasitikėjo.Kai kaltininkas rėmėsi objektyviomis aplinkybėmis: važiavo naktį, mažai žmonių, ilgas stažas be avarijų. Bet situacijos iki galo neįvertino – nusikalstamas pasitikėjimas.Nusikalstamas nerūpestingumas (Nn)Tai, kada kaltininkas nenumato, kad gali kilti pasekmės, bet galėjo ir privalėjo tai padaryti. Čia nieko nekalbama apie veiką. Tai reiškia, kad veiksmai gali būti nepavojingi ir net teisėti. Nn atveju asmuo nenumato pavojingų pasekmių, tačiau tai nereiškia, kad nėra intelektualiojo kaltės momento. Jis pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų. Valinį Nn momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. B įstatyme pavartotas žodis “turėjo” išreiškia asmens pareigą numatyti savo veiklos pavojingas pasekmes. Šis žodis apibūdinamas objektyviais kriterijais, kurie remiantis galima nustatyti tik tai, kaip kiekvienas žmogus privalo žiūrėti į savo elgesį konkrečioje situacijoje, numatyti pavojingas pasekmes ir užkirsti joms kelią. Jei konkrečioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiranda, tai negali kilti klausimo ir dėl veikos kaltumo. Kadangi objektyvūs kriterijai neatsižvelgia į konkrečias kaltininko savybes, jie nėra pakankami. Subjektyvias savybes išreiškia žodis “galėjo”, kuris suvokiamas kaip reali asmens galimybė numatyti pavojingas savo veikos pasekmes. Subjektyvios, individualios asmens savybės turi lemiamą reikšmę, nes pvz., liga ar pervargimas gali sutrukdyti asmeniui numatyti pavojingas pasekmes, net jei jis ir jaučia tokią pareigą. Nustatant realią pavojingų pasekmių numatymo galimybę, panaikinama objektyvaus pakaltinimo galimybė.
Grindžiama tuo, kad kaltininkas neįterpia proto ir nesiima visų atsargumo priemonių.Jo veiksmai (elgesys) sukelia baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes, kurių kaltininkas nenumatė, o esminis valinis momentas, kad jis galėjo ir privalėjo jas numatyti.Įvairiose valstybėse Nusikalstamas nerūpestingumas traktuojamas įvairiai: pvz., siejamas su vidutiniškai protingo žmogaus sąvoka. Pagal klasikinį baudžiamosios mokyklos modelį: vertinamas konkretus asmuo, konkrečioje situacijoje padarytų veiksmų atsiradusios pasekmės. Esminiai terminai: gali, privalo. Jie liudija to konkretaus kaltininko abi psichologines puses – objektyvinę – privalėjo, subjektyvinę – galėjo.Privalomąją pusę nustatome per t.t. kaltininko pareigų prizmę. Jos gali išplaukti iš įstatymo, pareiginių instrukcijų, visuomenėje priimtinų atsargumo taisyklių (nebūtinai rašytinių). Subjektyvioji pusė liudija tai, ar konkrečioje situacijoje asmuo su savo žiniomis, išsilavinimu galėjo pasekmes numatyti. Šis veiksnys vertinamojo pobūdžio.pvz., mūrijo namą ir sukdamasis pasiimti plytą, nustumia kitą plytą, kuri krenta kažkam ant galvos. Veiksmai nėra pavojingi, jų rezultate kyla pasekmės. ar jis galėjo ir privalėjo suvokti pasekmes? Sprendžiama ar buvo laikomasi saugumo taisyklių. Jei nesilaikė – privalė numatyti. Ar galėjo? Jei diena, daug darbininkų – taip, jei dirba jau 14 val. ir veiksmai mažiau koordinuoti – gal ir negalėjo.
Jei neprivalėjo ir negalėjo nusikaltimo nebus.Jei nėra bent vieno elemento nusikaltimo nebus.Nerūpestingumo pvz. – cigaretės numetimas, kilo gaisras, žala. Būtinai turi būti pasekmės.
T13.6. Mišrios kaltės (Mk) klausimai baudžiamosios teisės teorijojeVertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės – neatsargios (pvz., išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.
Mišri kaltė – tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.Veikla – tyčinė, pasekmės – dėl neatsargumo.BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko psichinį santykį su pasekmėmis.Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kai įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”.BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.Plačiąją prasme Mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Čia galimi keli kvalifikavimo variantai:1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).Siaurąją prasme Mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms – neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.Būtinos 3 sąlygos:1) būtina viena veika,2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų – tyčia, o kitų – neatsargumas.Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus – bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo – vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą.Tipinis pavyzdys BK 111 str. 2 d. numatanti atsakomybę už tyčinį sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Pažymėtina, kad tarp veikos ir sunkaus kūno sužalojimo bei gyvybės atėmimo turi būti du savarankiški priežastiniai ryšiai. Jei gyvybės atėmimo priežastis yra sunkus kūno sužalojimas, tai Mišrios kaltės nebus, o visą nusik-mą reikia kvalifikuoti kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia.
Mišrios kaltės nustatymas svarbus norint teisingai kvalifikuoti nusik-mą ir skirti pagrįstą bausmę.T13.7. Faktinių aplinkybių klaida ir draudimo klaida. Klaida dėl objekto, veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio. Draudimo klaida: klaidingas veikos neteisingumo suvokimas, baudžiamumo klaida. Klaidų įtaka baudžiamajai atsakomybei.Klaida – tai asmens neteisingas padaryto veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas.BT teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą. Jos abi apibūdina žmogaus sąmonės veiklą, todėl klaida galima tik tyčiniuose nusik-se.Teisinė klaida – kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo vertinimas gali pasireikšti dvejopai:1) asmuo gali manyti, kad jo veika draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikalstamų (tariamas nusikaltimas). B atsakomybė neiškyla;2) asmuo gali manyti, kad jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas ją priskiria prie nusikalstamų. Šiuo atveju klaida nepašalina b atsakomybės, nes veikos draudžiamumo suvokimas nėra tyčios turinio elementas. Ši klaida pašalina b atsakomybę tik tada, kai BK spec. dalies straipsnio dispozicijoje numatytas “neteisėtumo” požymis, o nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, pvz., neteisėtas valstybinės vėliavos iškėlimas ant prekybinio laivo. Kai kuriais atvejais ši klaida gali turėti įtakos kaltės formai, pvz., neteisėti pareigūno veiksmai, esant teisinei klaidai, negali būti vertinami kaip tyčinis piktnaudžiavimas tarnyba, nes juose yra tik neatsargus tarnybos pareigų neatlikimo arba netinkamo atlikimo požymių.Neteisingas veikos kvalifikavimas bei bausmės rūšies ir dydžio vertinimas neturi jokios reikšmės b atsakomybei ir kaltės formai, nes į tyčios turinį įtrauktas tik veikos pavojingumo suvokimas, o ne teisingo veikos kvalifikavimo ar galimos bausmės suvokimas.
Faktinė klaida – kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusik-mo požymius. Prie faktinės klaidos priskiriamos:a) klaida dėl nusik-mo objekto ir dalyko;b) klaida dėl veikos pobūdžio;c) klaida dėl priemonių;d) klaida dėl priežastinio ryšio;e) klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.
Klaida dėl nusik-mo objekto – kai asmuo neteisingai suvokia tuos visuomeninius santykius, į kuriuos kėsinasi. Ši klaida gali pasireikšti keliais būdais:1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į mažesnį objektą, o pasikėsino į didesnį. Atsakomybė iškils už faktines pasekmes (pvz., norėjo pasikėsinti į sveikatą, o pasikėsino į gyvybę). Atsakomybė už nužudymą.2) norėjo pasikėsinti į didesnį, o pasikėsino į mažesnį (norėjo į gyvybę, o pasikėsino į sveikatą). Atsakomybė priklausys nuo tyčios apibrėžtumo. Apibrėžtos tyčios atveju – kvalifikuojama kaip pasikėsinimas į didesnį (svarbesnį) objektą. Neapibrėžtos – kaip baigtas nusikaltimas remiantis faktinėmis pasekmėmis.3) norėjo pasikėsinti į vieną objektą, o pasikėsino į kelis (chuliganizmo metu kaltininkas šaudydamas nušauna atsitiktinį praeivį ir tuo pažeidžia du objektus- visuomenės saugumą ir gyvybę). Šiuo atveju atsakomybė už pasikėsinimą į antrąjį objektą – kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.4) norėjo pasikėsinti į kelis, o pasikėsino tik į viena (norėjo išžaginti nukentėjusiąją ir nužudyti jos vyrą, o pavyko tik išžaginti). Kaltininkas už kėsinimąsi į antrąjį objektą atsakys kaip už pasikėsinimą nužudyti.Paminėtinas ir kėsinimasis į netinkamą objektą (pvz., šaunama į lavoną). Atsakomybė kaip už pasikėsinimą nužudyti.
Klaida dėl nusikaltimo dalyko – kai asmuo neteisingai suvokia visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinasi, materialinę išraišką. Ši klaida gali pasireikšti:1) kaltininkas norėjo pasikėsinti į vieną dalyką, o pasikėsino į kitą (norėjo nužudyti P., o nužudė J.). Ši klaida atsakomybei įtakos neturi;2) norėjo kėsintis į didesnį dalyką, o pasikėsino į mažesnį (norėjo 1000 Lt, o pavogė 100 Lt). Atsakomybė priklauso nuo tyčios apibrėžtumo. Apibrėžtos tyčios atveju veika kvalifikuojama, kaip pasikėsinimas į didesnį dalyką, o neapibrėžtos – baigtas nusikaltimas pagal faktines pasekmes;3) norėjo kėsintis į mažesnį dalyką, o pasikėsino į didesnį. Atsakomybė iškils už baigtą nusikaltimą remiantis faktinėmis pasekmėmis.
Klaida dėl veikos pobūdžio – pasireiškia neteisingai vertinant veikos faktinių aplinkybių, sudarančių obj. nusik-mo sudėties pusę, buvimą ar nebuvimą. 1) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose yra minėtos faktinės aplinkybės, nors tikrovėje jų nėra, tai ši klaida nedaro įtakos kaltės formai, tačiau veika gali būti kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas, pvz., asmuo klaidingai manydamas, kad pinigai padirbti, parduoda tikrus pinigus, atsakomybė už pasikėsinimą realizuoti padirbtus pinig.; 2) Jei asmuo klaidingai mano, kad jo veiksmuose nėra minėtų faktinių aplinkybių, nors tikrovėje jos egzistuoja (manydamas, kad pinigai tikri, parduoda padirbtus pinigus), tai ši klaida leis asmenį patraukti atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą.
Klaida dėl priemonių – kai panaudojamos kitos, nei buvo planuojama, priemonės.Ši klaida galima keliais atvejais:1) vietoj numatytos priemonės panaudoja kitą, lygiavertę (pistoletas – šautuvas). Tokia klaida įtakos atsakomybei neturi;2) panaudojama žymiai galingesnė priemonė, nei kaltininkas ją vertino (prie tvoros prijungė el. srovę, manydamas, kad nepavojinga, o tūlas pilietis prisilietęs prie tvoros gauna galą). Kaltininkas nesuvokęs tokios klaidos gali būti patrauktas atsakomybėn tik už neatsargų nusikaltimą.3) panaudojama priemonė, kuri, kaltininko nuomone, buvo tinkama, tačiau konkrečiu atveju negalėjusi sukelti siekiamų pasekmių (sugedusio šaunamojo ginklo naudojimas). Atsakomybė – už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, kurio siekė. 4 ) kaltininkas panaudojo objektyviai netinkamas priemones (burtus ir pan.). Atsakomybės klausimas neiškyla, nes tai pripažįstama tik tyčios iškėlimas aikštėn.
Klaida dėl priežastinio ryšio – asmuo neteisingai suvokia priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių plėtojimosi eigą. Šiuo atveju, tyčiai pripažinti pakanka, jog asmuo suvokia pasekmes kaip neišvengiamą ar galimą savo veikos rezultatą. Ši klaida turi įtakos veikos kvalifikavimui tik tuo atveju, jei pasekmės kilo ne dėl veikos, kuria siekiama rezultato, o dėl kitų asmens veiksmų. Šiuo atveju asmuo atsakys už pasikėsinimą padaryti nusik-mą. kurį jis galvojo padaręs, ir už neatsargiai kilusias pasekmes (jei galėjo ir privalėjo tokias pasekmes numatyti).
Klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusik-mo sudėties požymių savo esme ir sprendimo taisyklėmis atitinka klaidą dėl veikos pobūdžio.
T13.8. Kazusas. Objektyvusis pakaltinimas.Atsitikimas (Kazusas) yra toks atvejis, kai asmuo savo veika sukėlė pavojingas pasekmes, kurių neprivalėjo ir negalėjo numatyti. Kadangi atsitikimo (kazuso) atveju asmuo pavojingas pasekmes sukelia nekaltai, todėl jo veikoje negalima nustatyti įstatymo numatytų nusikaltimo sudėties požymių, sudarančių b atsakomybės teisinį pagrindą.
BT teorijoje atsakomybė už objektyvias pasekmes, neatsižvelgiant į psichologinius aspektus, vadinama objektyvaus pakaltinimo principu. Lietuvos B įstatymai nepripažįsta objektyvaus pakaltinimo, t.y. atsakomybės už padarytą žalą be kaltės.
T13.9. Kaltės klausimai užsienio šalių baudžiamojoje teisėje.Praktiškai visose užsienio valstybėse vienas iš b atsakomybės pagrindų yra kaltė (mens rea arba moralinis elementas). Antra vertus, B įstatymai dažniausiai neapibrėžia kaltės, o tik nurodo jos formas, kuriomis tradiciškai yra tyčia (intention) ir neatsargumas (recklessness). Pažymėtina, kad b atsakomybė iškyla už neatsargų nusikaltimo padarymą tik įstatymo numatytais atvejais (Suomija, Švedija, Čilė, Argentina, Peru, Danija, Vokietija). Kai kurių valstybių (Kosta Rikos, Somalio, Kolumbijos, Ekvadoro, Salvadoro) B įstatymai nustato trijų kaltės formų sistemą – tyčia, neatsargumas ir nerūpestingumas (negligence).Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (Anglijoje, JAV) egzistuoja “griežtos atsakomybės” institutas. Šio instituto esmę sudaro tai, kad tam tikrų, įstatyme numatytų nusikaltimų atveju (pvz., nekokybiško maisto produktų gaminimas, aplinkos teršimas) nereikalaujama įrodinėti asmens kaltę. Tai nereiškia, kad šiuo atveju nėra kaltės, tačiau b atsakomybei kilti pakanka konstatuoti įstatymo pažeidimo faktą ir nustatyti pavojingas pasekmes sukėlusį asmenį. Pagrindine kaltės forma užsienio valstybių B įstatymai laiko tyčią. Kontinentinės teisinės sistemos valstybėse (VFR, Pranc., Danijoje, Olandijoje) B įstatymai tyčios neapibrėžia, palikti jos turinio aiškinimą teismų praktikai ir BT teorijai. Anglosaksų t. sistemos valstybėse tyčia apibrėžta įstatymuose, pvz., JAV tyčinis psichinis santykis apibrėžiamas sąvokomis “tikslingai” bei “žinomai”.Tarptautinėje BT tyčia laikoma pagrindine (ir vienintele) kaltės forma. JTO ir ET konvencijos, nustatančios valstybėms pareigą kriminalizuoti tam tikras veikas, nurodo, kad jos gali būti padarytos tik tyčia, pvz., Europos 1990 m. konvencijos dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo 6 str., apibrėždamas nusikalstamų veikų požymius, pabrėžė, kad šios veikos gali būti padaromos tik tyčia.Neatsargumo B įstatymai taip pat dažniausiai neapibrėžia. Jo turinį aiškina teismai ir BT teorija. Čia skiriamos dvi neatsargumo rūšys – pasitikėjimas (asmuo suvokia ir sąmoningai ignoruoja nepateisinamą riziką, dėl kurios atsirado pasekmės) ir nerūpestingumas (asmuo nesuvokia ir nenumato pasekmių, nors “protingas žmogus” tai gali suvokti) (JAV, Danija).Mišrios kaltės dauguma valstybių nepripažįsta. Tik kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse.
T14. KALTĘ PANAIKINANČIOS APLINKYBĖS APLINKYBĖS ŠALINANČIOS VEIKOS PAVOJINGUM IR PRIEŠINGUM TEISEI
T14.1. Kaltę panaikinančių aplinkybių sąvoka ir rūšysBT teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, apibrėžiamos kaip aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. LR BK šių aplinkybių grupei priskiriama veikos:mažareikšmiškumas (8 str. 2 d.), būtinoji gintis (14 ir 14(1)str.), asmens padariusio nusikaltimą sulaikymas (14(2) str.), būtinasis reikalingumas (15 str.) ir savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo (17str.). Prie šios grupės būtina priskirti dar ir kitas, B įstatyme nenumatytas aplinkybes:nukentėjusiojo sutikimas;profesinės pareigos vykdymas;įsakymo vykdymas;gamybinė arba ūkinė rizika;mokslinis eksperimentas;savo teisės realizavimas;nenugalima jėga;fizinė ir psichinė prievarta;nusikaltimo imitacija.Siekiant tiksliai apibrėžti šių aplinkybių grupę, būtina išsiaiškinti bendrus visų aplinkybių požymius. Prie jų priskiriami:a) būtinas žalos, numatytos BK, padarymas (priešingu atveju neatsiranda b teisiniai santykiai ir nebelieka diskusijų objekto);b) aplinkybė turi pašalinti būtent b atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;c) b atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.
Visos aplinkybės pagal jų teisinę prigimtį gali būti klasifikuojamos į1) aplinkybes, pašalinančias veikos pavojingumą:veikos mažareikšmiškumas;savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo;būtinoji gintis;asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas;būtinasis reikalingumas;gamybinė ar ūkinė rizika;mokslinis eksperimentas.2) aplinkybes, pašalinančias veikos priešingumą teisei:nukentėjusiojo sutikimasįsakymo vykdymasprofesinės pareigos vykdymassavo teisės realizavimasnenugalima jėgafizinė ir psichinė prievartanusikaltimo imitacija.
Visos aplinkybės gali būti klasifikuojamos:1) aplinkybės, numatytos baudžiamajame įstatyme2) aplinkybės, nenumatytos baudžiamajame įstatyme
Numatytos:1) Būtinoji gintis (BG)2) Būtinasis reikalingumas
T14.2. Būtinoji gintis. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, apibūdinančios kėsinimąsi ir gynybą. Tariamoji būtinoji gintis. Būtinosios ginties provokacija.Būtinoji gintis (Bg) – tai tokia situacija, kai B įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos Bg ribos.Nėra nusikaltimas, toks veikimas, kuris nors ir formaliai atitinka B. įstatyme numatytos veikos požymius, tačiau padarytas ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.Veiksmai padaryti esant Bg, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Bg yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, nepasinaudojimas kuria neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Žmogus turi teisę į BG nepriklausomai nuo to ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios organus.BG yra prigimtinė žmogaus teisė gintis nuo kėsinimosi.Ultima ratio – paskutinė galimybė. Išskiriami du dalykai:– kėsinimasis– gynybaBg visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Jei atremiant kėsinimąsi užpuolikui nepadaroma žala, kuri numatyta B įstatymuose, tai veiksmai laikomi socialiai vertingais, tačiau nesudaro Bg situacijos. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų, kurie susiję su kėsinimusi ir gynyba.
Kėsinimuisi keliami reikalavimai:1) turi būti pavojingas2) turi būti realus3) turi būti akivaizdusBT teorijoje kėsinimasis suprantamas kaip aktyvus veikimas. Aktyvumas reiškia, kad besikėsinantis turi būti aktyvus (puolimas su lazda). Jei pvz., nemoka alimentų – ginti save galima tik teisinėmis priemonėmis. Išimtis: kai kaltininko neveikimu daromas nusikaltimas. Pvz., iešmininkas neperjungia svirties. Kitas duoda jam per galvą ir perjungia. Turėtų būti taikomos BG nuostatos. Kol kas to nėra..1) Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės ar visuomenės interesus. BT teorijoje pabrėžiama, kad pavojingu kėsinimusi laikomos tik B įstatymo numatytos veikos.Pavojingasgėrį turi saugoti B įstatymas (ATPK yra analogiškas institutas) BK kalba ne apie pavojingą veiką, bet apie pavojingą kėsinimąsi, nes gali kėsintisIr nepilnametis, nepakaltinamas. Besiginantis turi stengtis išvengti skaudžių pasekmių. Įstatymas suteikia teisę pradėti gintis anksčiau nei realiai prasideda kėsinimasis, bet jau yra reali grėsmė.Ar kėsinimasis buvo tiesiogiai gresiantis, reikėtų vertinti kaip besiginantysis suvokė situaciją. Gintis taip pat leidžiama ir nuo pavojingų veiksmų, kuriuos daro nepakaltinamas asmuo ar mažametis. Šiuo atveju humanizmo principas reikalauja, kad toks kėsinimasis būtų atremtas padarant minimalią žalą, o esant galimybei – išvengiant žalos padarymo.Negali būti pripažįstami pavojingu kėsinimu teisėti pareigūnų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės (administracinis sulaikymas, suėmimas). Antra vertus kėsinimasis bus pavojingas ir asmuo nepraras teisės gintis, jei užpuolikas bus pareigūnas, net ir vykdydamas profesines pareigas. Tačiau pareigūno veiksmų neteisėtumas turi būti objektyvus faktas, o ne vaizduotės rezultatas, nes priešingu atveju gali iškilti atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui klausimas.
Akivaizdumas ir realumas – išraiška erdvėje ir laike.2) Realus – egzistuoja iš tikrųjų Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. BT teorijoje nurodoma, kad Bg būklė be minėtų atvejų gali būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos. 3) Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos Bg teisėtumui:1) jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra Bg. Šiuo atveju būtina, kad besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą;2) nėra Bg, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės; 3) Bg negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos būdas – pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.
Reikalavimus gynybai tam tikra prasme nulemia pats kėsinimosi pobūdis.Gynybos požymiai3 teisėtumo reikalavimai1) tik nuo pavojingo kėsinimosi,2) žala gali būti padaryta tik besikėsinančiajam,3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.1) B įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus. Tai reiškia,kad gintis gali ne tik užpultasis. Ginant kitą asmenį ar jo teises nebūtinas šio asmens sutikimas.svarbūs aspektai:– gynybos laikas. Pradėti galima laiko atžvilgiu šiek tiek anksčiau, negu prasideda kėsinimasis, kuris turi būti traktuojamas kaip tiesiogiai gresiantis.Gynybos pabaiga šiek tiek vėliau negu kėsinimasis baigėsi.Nuo ko priklauso pabaiga? Čia vertinama iš besiginančiojo požiūrio. Jei jis nesuvokia, kad kėsinimasis jau baigėsi – gynyba teisėta. Jei suvokė, kad baigėsi – gynyba gali peraugti į pvz., sulaikymą arba gali kilti atsakomybė už žalos padarymą. Gynyba nuo pareigūnų veiksmų: nei teorijoje, nei praktikoje absoliučių principų nėra. Preziumuojama, kad pareigūno veiksmai visada teisėti, tai lyg ir rodo, kad gintis nuo jo negalima, bet praktikoje kai kada galima. Įvedamas teisėtumo kriterijus, kuris reiškia, kad jei besiginantysis mano, kad pareigūno veiksmai neteisėti, jis gali gintis. Praktikoje – kai pareigūnas aiškiai elgiasi neteisėtai.2) žalos nei trečiajam asmeniui nei kitų turtui padaryti negalimaŽala, padaryta besikėsinančiajam Bg atveju gali būti gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas ir pan. Čia nesvarbu ar žala padaryta besikėsinančiajam didesnė ar mažesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam. Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu, pvz., užsiundydamas šunį, kurio padaryta žala bus vertinama pagal Bg taisykles.
3) gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumąŠis požymis nustato, kad nebūtų peržengtos Bg ribos. Gynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Kėsinimosi pavojingumas ir pobūdis priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo (pavartotos priemonės) , kėsinimosi intensyvumo (užpuolikų skaičius, jų ginkluotumas), vietos, laiko ir kitų aplinkybių.
Yra dar dvi stadijos:a) tariamoji būtinoji gintis – kai besiginantysis klaidingai suvokdamas kėsinimąsi pradeda gintis. Kaip sprendžiama? Jei besiginantysis galėjo ir privalėjo suvokti klaidingai suvoktas aplinkybes – atsakomybė kaip už neatsargų nusikaltimą. Jei negalėjo ir neprivalėjo suvokti – BG taisyklės;b) būtinosios ginties provokacija – kėsinimąsi iššaukia besiginančiojo veiksmai. Šiuo atveju nepripažįstama būtinąja gintimi ir atsižvelgiant į tai, ką padaro kiekvienas, gali būti atsakomybė už tai ką padarė.Bg provokacija – BT teorija Bg provokaciją apibrėžia kaip žalos padarymą besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams
T14.3. Būtinosios ginties viršijimas. Atsakomybė už veikas peržengiant būtinosios ginties ribas.BK 14 (1) str. būtinosios ginties ribų peržengimą apibrėžia, kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą. Šiuo atveju užpuolikui tiesiogine ar netiesiogine tyčia padaroma daug didesnė žala, negu verti interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, o pasikėsinimui buvo pavartotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tačiau vien tas faktas, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, dar nereiškia, kad buvo peržengtos Bg ribos.BG ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui B įstatymas nurodo spec. požymius, kuriems esant nepripažįstama,kad buvo peržengtos Bg ribos: Kriterijai kai nelaikoma peržengimu: a) jei besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas arba žala;b) taip pat jei ta žala padaroma dėl neatsargumo; c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio; d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą
Svarbios šios aplinkybės: peržengimas iš objektyviosios pusės bus, k