administracinės teisės normos struktūra

Turinys

Įvadas ................2

Visuomeniniai santykiai ................3

Visuomeninių santykių sudėtingumas ................4

Administracinės teisės normos samprata ................4

Vidinė administracinės normos struktūra ................4

Hipotezė ................6

Dispozicija – centrinis normos elementas ................7

Sankcija ................9

Diskusija dėl normos struktūros ...............10

Loginė ir tekstinė normos struktūra ...............11

Normų loginės ir tekstinės struktūrų santykis...............12

Normų skirstymas ...............13

Išvados ...............15

Literatūra ...............16

Įvadas

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Ši sąvoka dabar plačiai vartojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose – filosofijoje, ekonomikoje, teisėje, sociologijoje, kibernetikoje ir kitose. Su teisės reiškiniais daugiausia susijęs socialinis valdymas, atsiradęs susiformavus žmonių visuomenei ir tapęs būtina socialine funkcija.
Kaip viena iš socialinio valdymo rūšių – viešasis valdymas, t.y. tam tikrų vaaldymo institucijų veikla, kuriai būdingi šie bruožai:
1. Viešąjį valdymą įgyvendina ne visos, o tik Konstitucijoje numatytos valstybinio valdymo institucijos ( specialūs subjektai) – Vyriausybė, ministerijos ir kt.
2. Svarbiausia viešojo valdymo institucijų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios institucijų priimamus teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą.
3. Viešojo valdymo institucijos karu atlieka ir tvarkomąsias funkcijas, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus bei patvarkymus, telkia jų pastangas valdymo uždaviniams spręsti, kontroliuoja ir koordinuoja jų darbą, taiko skatinimo ir prievartos priemones ir t.t.
4. Viešasis valdymas – tai pooįstatyminė veikla. Priimdami poįstatyminius valdymo aktus, viešojo valdymo subjektai nustato valdymo kryptis ir apimtį, jų įgyvendinimo formas ir metodus, siekia, kad priimami valdymo aktai atitiktų įstatymus ir neprieštarautų jiems.
Taigi viešasis valdymas, kaip viena pagrindinių valstybės veiklos rūšių, – tai vykdomoji ve

eikla, apimanti visas svarbiausias visuomeninio gyvenimo sritis, nuolatinis ir tiesioginis vadovavimas tautos ūkio, socialinėms kultūrinėms ir kitoms reikmėms, piliečiams priklausančių teisių, laisvių ir pareigų realizavimas.
Viešasis valdymas (administravimas) – tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta norminiams aktams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms (gyventojams socialinių, švietimo, mokslo kultūros, sporto ir kitų paslaugų teikimas) administruoti.

Administracinė teisė – tai valdymo teisė arba teisės šaka apie valdymą.

Visuomeniniai santykiai

Su teisės reiškiniais daugiausiai susijęs valstybinių reikalų valdymas, kurį sutinkamai su konstitucija, vykdo visos valstybinės institucijos. Tarp kitų organų valstybės aparate yra specializuota institucijų grupė – viešojo valdymo organai (Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkų administracija, vietos savivaldos institucijos ir kt.), vykdantys valdymo funkcijas. Kaip tik dėl šios veiklos suusidariusius visuomeninius santykius reguliuoja administracinės teisės normos.

Administracinės teisės normos nustato valstybinio valdymo aparato organizavimo ir veiklos tvarką, valdymo (administravimo) institucijų kompetenciją, administracinės veiklos formos ir metodus.

Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai tampa administraciniais-teisiniais santykiais, kurių šalims teisės normos nustato tam tikras teisės ir pareigas, o už jų nevykdymą numato atsakomybę.

Administracinių teisinių santykių subjektas gali būti valstybinio valdymo ir vietos savivaldos institucijos, jų tarnautojai (pareigūnai), viešosios įstaigos tarnautojai, nevyriausybinės organizacijos, piliečiai. Tačiau viena šio santykio šalis ( privalomasis subjektas) bū

ūtinai turi būti valstybinė institucija arba valstybės vardu veikiantis atstovas. Šie santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, o į antrosios šalies sutikimą ar norą neatsižvelgdama. Ginčai, kylantys tarp santykio šalių, dažniausiai sprendžiami administracine tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais juos nagrinėja teismas.

Ankščiau minėti santykiai reguliuojami administraciniu teisiniu metodu, reiškiančiu, kad šių dalyvių santykiai nelygiareikšmiški, nes šalies, veikiančios valstybės vardu, sprendimai yra priimami vienasmeniškai ir yra privalomi antrajai šaliai.

Taigi administracinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, susidarančius viešojo valdymo ( vykdomosios veiklos ) sferoje.

Administracinės teisės šaltiniai yra tokie norminiai aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų. Tai visų pirma Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios normos nustato valstybinio valdymo institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus. Valstybinės valdžios institucijų aktai – Seimo priimti įstatymai ir nutarymai; valstybinio valdymo norminiai aktai – Vyriausybės nutarymai, jais tvirtinami ministerijų ir Vyriausybės įstaigų nuostatai, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų vadovų įsakymai, savivaldybių institucijų sprendimai. Administracinės teisės šaltiniai yra taip pat įstatymais priimami kodeksai ir statutai, tarp kurių ypatingą vietą užima Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir Muitinės kodeksas. Vadovavimas įvairioms valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims nėra vien išimtinė viešojo valdymo institucijų funkcija. Šiame procese aktyviai dalyvauja ir kiti valstybinės valdžios subjektai, nes svarbu ne tik priimti tam tikrus sp
prendimus, bet ir juos realizuoti, t.y. įgyvendinti juose esančius teisinius reikalavimus. Kadangi pats įstatymų leidėjas negali vykdyti įstatymų, jiems įgyvendinti būtina turėti specialią valstybės aparato grandį – vykdomuosius (viešojo valdymo ) organus.

Visuomeninių santykių sudėtingumas

Kiekvienoje valstybėje visuomeniniams santykiams sureguliuoti yra susiformavusios įvairios teisės šakos, kurių visuma sudaro teisės sistemą. Teisės šakų buvimą lemia visuomeninių santykių sudėtingumas, taip pat šių santykių apsaugos ypatumai. Pačių visuomeninių santykių įvairovė ir kartu glaudus jų tarpusavio ryšys lemia teisės sistemos struktūrizaciją ir kartu neišvengiama vieningumą.
Šiuo metu visuose valstybėse vis didesnę reikšmę įgyja tarptautinės teisės normos (tarptautinių organizacijų priimti dokumentai: konvencijos, rezoliucijos, nutarimai, daugiašalės ir dvišalės sutartys ir kt.). Jų teisinė reikšmė taip pat yra nevienoda. Vieni yra rekomendacinio pobūdžio, tai reiškia, kad kiekviena valstybė juos realizuoja nacionalinėje įstatymų leidyboje, kitų dokumentų valstybės įsipareigoja laikytis nuosekliai.
Tarptautinių teisės normų vieta skirtingų valstybių nacionalinėje teisėje taip pat nevienoda. Kai kurių valstybių nustatyta, kad tarptautinės konvencijos ir kitos sutartys, kurias jos yra ratifikavusios, sudaro sudedamąją tos valstybės teisinės sistemos dalį ir yra tiesiogiai taikomos (pvz., Estija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Seimas, tampa nacionalinės teisės sudėtine dalimi.

Administracinės teisės normos samprata

Administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio teisinio pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo po

obūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.

Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, galimo ir privalomo elgesio ribas. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai: specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė įstatymų vykdomoji veikla, valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio ir vidinio valdymo procese. Administracinio teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teisės ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams. Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinių teisių imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:
• tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;
• galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;
• suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra, neperžengiant tam tikrų ribų.

Vidinė administracinės teisės normos struktūra

Teisininkas, imantis aiškinti, taikyti ar kurti teisės normą, turi suvokti ar nustatyti santykio teisės ir pareigas, jų adresatą, sąlygas, kuriomis atsiranda, pasikeičia arba išnyksta tos teisės ir pareigos, taip pat sankcijas už pareigų nevykdymą. Spręsti šiuos klausimus – tai atskleisti konkrečios teisės normos struktūrą, kurioje slypi tų klausimų atsakymai. Tokios struktūros išmanymas padeda įstatymų leidėjui tiksliau ir trumpiau formuluoti teisės aktus, racionaliau derinti teisės normą teisės normą ir norminio akto straipsnius, o teisininkui praktikui – tiksliau ir operatyviau atpažinti įstatymų tekstuose teisinius imperatyvus ir pritaikyti juos konkrečiam gyvenimo atvejui,

Administracinės teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūringą elgesio taisyklę.
Ji nulemta administracinės teisės normos vykdomų funkcijų, yra vidinis, techninis normos gebėjimas jas vykdyti.
Administracinės teisės normos turi struktūra, kuri susideda iš šių elementų:

Hipotezė ( gr. hypothesis –pagrindas, prielaida, spėjimas) – tai normos dalis, nurodanti faktines aplinkybes ir sąlygas, kuriomis esant reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. ji apibrėžia normos veikimo sferą, nurodo subjektus ir normos galiojimo aplinkybės, kurių pagrindų atsiranda atitinkami administraciniai teisiniai santykiai. Hipotezė gali būti apibrėžta ir numanoma.
Dispozicija (lot. dispositio– išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) – tai pagrindinis administracinės teisės normos elementas, nustatantis tam tikrą elgesio taisyklę. Dispozicijoje nustatomos šio santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos.
Sankcija ( lot. sanctio – griežčiausias nutarimas) – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme – priemonė, kurią siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas.
Šią struktūrą galima išreikšti formule: “jei., tai., priešingu atveju”. Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).

Hipotezė

Jeigu mes atversim žodyną, tai pamatysim, kad tai graikų kalbos terminas, reiškiantis tam tikrų reiškinių pagrindą, faktų egzistavimo prielaidą, spėjimą. O juridinė hipotezė – tai sąlyga, spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo faktai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje aprašyta elgesio taisyklę. Todėl hipotezė yra tas normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo , taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybės, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančios pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms.
Hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas. Jeigu jos nebūtų, visa norma netektų prasmės, ji taptų negyva – niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam ją taikyti.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso teisės normos hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nustatyti draudimai.
Pavyzdžiui: “Kai asmuo piktybiškai vengia sumokėti baudą ar atlikti nemokamus viešuosius darbus ir neturi turto, iš kurio gali būti išieškota, bauda apylinkės teismo (teisėjo) nutarimu gali būti pakeista administraciniu areštu.” ( ATPK 314 str. 5 d.) Piktybiškai vengia sumokėti bauda ar atlikti nemokamus viešuosius darbus – yra šios administracinės normos hipotezė.
Administracinių ir Baudžiamojo teisės pažeidimų kodeksų normos hipotezės yra labiausiai išplėtotos ir apibrėžtos tik todėl, kad čia turi būti tiksliai aprašytos, suformuluotos visos tos veikos (būdai), kuriomis pažeidžiami reguliacinių teisės normų nustatyti draudimai ir kurios užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Čia galioja principas nėra nusikaltimo be įstatymo.

Vidinės struktūros požiūriu hipotezės gali būti paprastos, sudėtinės ir alternatyvios.
Paprastos hipotezės sieja normos galiojimą tik su vienos aplinkybės buvimu. Pavyzdžiui: ”Jeigu nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) įsitikina, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymių, jis perduoda medžiagą prokurorui, parengtinio tardymo arba kvotos organui.” ATPK 258 str. Čia hipotezę sudaro vien aplinkybė – jeigu nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) įsitikina, kad pažeidimas turi nusikaltimo požymių.
Sudėtinės hipotezės formuluoja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga. Pavyzdžiui: ”Pažeidus transporto priemonių naudojimo taisykles, eismo tvarkos apsaugos ir saugumo taisykle, krovinių išsaugojimo transporte užtikrinimo taisykles, priešgaisrinės apsaugos taisykles, sanitarines higienines ir sanitarines priešepidemines taisykles transporte, keleivių ir bagažo vežimo taisykles, tam įgaliotas pareigūnas gali pažeidėją pristatyti į policiją, jeigu šis neturi asmenį paliudijančių dokumentų ir nėra liudytojų, galinčių pateikti reikalingus duomenis apie jį.”ATPK 263 str.2 dalis. Hipotezė – keletą tarpusavyje susijusios aplinkybės: ir visų taisyklių pažeidimas, ir dokumentu neturėjimas, ir liudytojų nebuvimas.
Alternatyvi hipotezė sieja konkrečios normos galiojimą su vieną iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių. Pavyzdžiui: “Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių.” ATPK 262 str. 8 dalis. Arba: “ Jeigu teisės pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma protokole.” ATPK 260 str. 3 d. Hipotezę čia sudaro keletą alternatyvios aplinkybės. Užtenka bent vienos iš išvardytų aplinkybių, kad šį normą būtų taikoma.

Dispozicija – centrinis normos elementas

Šiame elemente formuluojama pati elgesio taisyklė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicijoje aprašomas teisės subjektų leidžiamo ir privalomo elgesio mastas atsiradus hipotezėje aprašytoms aplinkybėms. ”Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis administracinių teisės pažeidimų bylose, jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globotojai, rūpintojai)”ATPK 274 str. Išskirti žodžiai žymi normos dispoziciją.
Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: 1) absoliučiai, arba vienareikšmiškai, apibrėžtas; 2) santykiniai apibrėžtas.

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teisės ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip vadinamos imperatyviomis. Jų pavyzdžiai gali būti teisės normos: sutarčių reikia laikytis, savininkas turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo.

Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį . Bet jeigu patys dalyviai jų nenustato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui:
“ Daikto duodami vaisiai [.] priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita.”CK 154 str. Teisės norma leidžia santykio dalyviams patiems sutartimi nusistatyti savo teises dėl duodamų vaisių paskirstymo remiantis nuosavybės teise.
Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: paprastosios; aprašomosios; nukreipiamosios; blanketinės.
Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių teisės ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys aiškus iš paties teksto ir nereikalauja papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui: “Privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.” CK 466 str. Ši dispozicija yra ne tik absoliučiai apibrėžta, bet ir paprasta, nes joje aiškiai pasakyta, kas turi teisę tvirtinti privalomo draudimo taisykles.
Aprašomosios, arba aiškinamosios, dispozicijos ne tik elgesio taisykles, bet dar ir paaiškina jas, nurodo esminius jų požymius. Jos vartojamos tais atvejais, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neparašo teisių ir pareigų turinio. Pavyzdžiui: “Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra,- pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.”CK 176 str.1 d. Žodžiai pareigą privalau vykdyti pagal paprastai reiškiamus nurodymus paaiškina, aprašo, ką reiškia teiginys “ pareigos turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu”.
Nukreipiamosios dispozicijos sudaromos remiantis paprastosiomis ir aprašomosiomis dispozicijomis. Jos nurodo ( formuluoja) tik bendrą elgesio taisyklę, o norintįjį tiksliau sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teisės ar pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties teisės normų akto straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė aiškiai ir išsamiai suformuluota. Pavyzdžiui: “Nukentėjusysis gali būti apklaustas kaip liudytojas pagal šio kodekso 276 straipsnį.” ATPK 273 str.3 d. Ji sako, kad aiškinimą reikia ieškoti kitame to paties Administracinio proceso kodekso straipsnyje.
Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto dispozicijoje, nei nurodo esant kitose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto normų dispozicijose. Pavyzdžiui:” Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.” CK 131 str. Arba: “Nutarimą skirti įspėjimą vykdo nutarimą priėmęs organas (pareigūnas) šio kodekso ir kitų Lietuvos respublikos įstatymų tvarka.” ATPK 310 str.
Nukreipiamųjų ir blanketinių dispozicijų skirtumas yra tas, kad nukreipiamosios dispozicijos atveju trūkstamų žinių apie teises ir pareigas santykio dalyviai įpareigojami ieškoti kiruose to paties akto straipsniuose ar jų dalyse, o blanketinės dispozicijos atveju – kito teisės akto normų dispozicijose.
Nukreipiamosios ir blanketinės gali būti ne tik dispozicijos, bet ir hipotezės. Jie dažniausiai sutinkamos baudžiamosios teisės normose.
Nukreipiamosios, blanketinės hipotezės ir dispozicijos vartojamos siekiant išvengti formuluočių kartojimosi įstatymuose – nereikalingo teisės normų sunkinimo tekstu.

Sankcija

Sankcija – tai teisinio poveikio priemonė, kuria susiaurinamos teisės pažeidėjo teisės už reguliacinės teisės normos reikalavimų nevykdymą ( bauda, įkalinimas ir t.t.), arba skatinamoji priemonė už teisėtą elgesį ( pagyrimas, premija, atleidimas tam tikram laikui nuo mokesčių ir kita). Sankcija nėra sudedamasis kiekvienos normos teksto elementas, bet ji, matysime, yra būtinas kiekvienos normos loginės struktūros elementas. Reguliacinių (ne tik mūsų minima, administracine, bet ir konstitucine, finansų, žemės, darbo, ekologinė teisė) teisės normų tekstai neturi sankcijų. Bet tai nereiškia, kad jos neturi sankcijų apskritai; be sankcijų jos net nebūtų teisės normos, nes būtų negarantuotos valstybės prievarta. Sankcijas tiesiogiai apima tekstas tik tų teisės normų, kurios konkretina teisinę valstybės prievartą, nustato jos apimtį ir rūšį. Tokios normos yra ne tik Administracinių ir Baudžiamojo teisės pažeidimų kodeksų normos, bet iš dalies kai kurios civilinės teisės normos, susijusios su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
Pagal tikslų pobūdį visos sankcijos skirstomos į asmens teisės siaurinančias, likviduojančias ir plečiančias – skatinančios teisėtą elgesį. Siaurinančios, likviduojančios asmens teisės sankcijas yra teisingumo vykdymo (įgyvendinimo) priemonės, skirtos grąžinti teisės pažeidėjo teisiniam statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą padarius teisės pažeidimą.
Administracinės sankcijas taiko tam įgaliotos valstybės institucijos (teismai, policija, mokesčių ir kitokios inspekcijos), pareigūnai. Administracinių sankcijų rūšys: įspėjimas, bauda, pataisos darbai, praradimas teisės vairuoti transporto priemonę, administracinio teisės pažeidimo priemonių konfiskavimas (neteisėtos žvejybos priemonių konfiskavimas), nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas it kita.
Drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, firmų administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo tvarkos taisyklų, o sukarintuose organizacijose – už vidaus tvarkos statuto pažeidimus. Tokios sankcijos yra: pastaba, įspėjimas, perkėlimas į žemesnes pareigas (mažiau mokama darbą), karinio laipsnio pažeminimas, atleidimas iš darbo ir kita.
Asmens teisėtą elgesį skatinančios sankcijos. Terminas sankcija šiandien vartojamas ne tik negatyviuoju,bet ir pozityviuoju aspektu. Pastaruoju aspektu sankcija – tai tam tikros lengvatos gauti verslo licenziją, importuoti tam tikras prekes be muito mokesčio arba atleidimas kuriam laikui nuo verslo mokesčio, taip pat apdovanojimai, premijos, garbės vardų suteikimas ir kitos. Tokias sankcijas valstybė gali taikyti siekdama paskatinti imtis valstybei ar visuomenei ypač reikšmingos veiklos arba pagerbti piliečius už jų atliktus tautai ir valstybei darbus, kai tos paskatos neįeina į darbo santykius, arba už parodytą pasiaukojimą gelbstint asmenis, valstybės, piliečių, korporacijų turtą, patekusius į ekstremalią padėtį, kai toks gelbėjimas neįėjo į gelbėtojo tarnybines pareigas arba pranoko jas.

Diskusija dėl normos struktūros

Teorinių komplikacijų, susijusių su teisės normos struktūra, atsiranda dėl dviejų metodologinio pobūdžio priežasčių
Pirma, normos struktūrą mėginama tirti kaip “daiktą savyje”, be ryšio su teisės normos vykdomomis funkcijomis (subjektyvizmas). Todėl prarandamas objektyvus veiksnys, lemiantis normos struktūra, jos elementų skaičių ir jų būtinybę.
Antra, tekstinė normos struktūra painiojama (tapatinama) su logine, nes viena teisės normų rūšis, pavyzdžiui, reguliacinės normos, tiriama be ryšio su sankcijas nustatančiomis arba, atvirkščiai,- sankcijas nustatančios normos tiriamos be ryšio su reguliacinėmis normomis. Todėl daroma išvada: kur baigiasi teisės normą formuluojantis tekstas (dažnai – tesės akto straipsnis), ten baigiasi ir pati norma, jos struktūra. Dėl to atsiranda vienpusiškai apibendrinančių nuomonių apie unitarinę, binarinę, triadinę ar dar kitokia normos struktūrą. Jos ignoruoja faktą, kad galutinį loginį, vadinasi, ir struktūrinį, apibrėžtumą konkreti teisės norma įgyja ne pati iš savęs, ne iš savo tiesioginio teksto, o iš savo vietos teisės sistemoje, vadinasi, iš būtinų santykių su kitomis teisės normomis.
Vengdami šio subjektyvizmo, mėginsime išvesti teisės normos struktūrą iš normos funkcijų, kartu skirdami loginę normos struktūrą nuo tekstinės.

Loginė ir tekstinė administracinės teisės normos struktūra

Administracinių normų struktūrą lemia ne kas kita, kaip jos vykdomos funkcijos ir jų specifika. Struktūriniai elementai – tai tik normos vidinės (techninės) priemonės, kuriomis ji pajėgia vykdyti funkcijas, skiriamas jai visos teisės sistemos:
1) sureguliuoti žmonių santykius – nustatyti visiems privalomo elgesio taisyklę;
2) nurodyti gyvenimo aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda santykio dalyviams toje taisyklėje nustatytos teisės ir pareigos, arba veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė;
3) užtikrinti tokios taisyklės visuotinį privalomumą.
Visas šias tris funkcijas privalo vykdyti administracinė teisės norma, todėl jos turi atitinkamai atspindėti ir normos struktūroje; ta struktūra turi tapti tų funkcijų vykdymo technika: pirmoji funkcija virsta dispozicija, antroji – hipoteze ir trečioji – sankcija. Tai būtini kiekvienos teisės normos elementai, jei ši nori būti teisės, o ne moralės norma. Šių elementų sistema kaip tik ir sudaro loginę normos struktūrą.
Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos), kurių padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis, tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas tris minėtas funkcijas:1) suformuluoti elgesio taisyklę; 2) nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda, pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir pareigos, taip pat veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė; 3) užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.
Tai rodo, kad loginė normos struktūra formalizuota (struktūrinė) jau aptartos teisės esmės išraiška. Reikalaudama, kad kiekvienoje normoje iš esmės būtų visi trys elementai, ji nereikalauja, kad visi jie būtų kiekvieno normos teksto elementai.
Konkrečios normos tekstas negali iš karto apimti visų čia minėtų funkcijų ir jas įgyvendinančių struktūrinių elementų, nes normos tekstas būtų perkrautas ir norma pasidarytų pernelyg gremėzdiška, sunkiai suvokiama ir dar sunkiau taikoma. Todėl siekiant supaprastinti tekstą normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias, kad tarp jų būtų atitinkamai padalijamos teisės funkcijos ir atitinkamai loginė normos struktūra būtų išskirstoma po reguliacinių ir sankcijas nustatančių normų tekstus.
Reguliacinių normų tekstas skirtas:
1) formuluoti elgesio taisyklę;
2) nurodyti tuos juridinius faktus, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar išnyksta toje taisyklėje nustatomos teisės ir pareigos. Kad tokia norma pajėgtų vykdyti šias dvi funkcijas, jos norminis tekstas turi suskilti į du loginius skyrius: 1.dispoziciją ir 2. hipotezę.

Šiais elementais ir išsemiama reguliavimo funkciją atliekančios administracinės teisės normos struktūra, kuri šiuo atveju vadinama tekstine, nes yra siauresnė už loginę: apima tik du pirmuosius normos elementus. Šito pakanka atlikti reguliavimo funkcija, bet nepakanka garantuoti jos imperatyvų, nes teisės norma yra ne tik elgesio taisyklė, bet ir visuotinai privaloma taisyklė. Tą privalomumą garantuojanti sankcija yra būtina reguliacinės normos loginės struktūros dalis, bet nebūtina tekstinės struktūros dalis (pernelyg apkrautų reguliacinės normos tekstą). Todėl ji perkeliama į reguliacinės funkcijos įsakmumą užtikrinančių normų struktūrą (BK ir ATPK normų tekstą).
Taigi tekste normos struktūra pasidaro tarsi nebaigta, tarytum kiti jos elementai, ypač sankcija, o kartais ir hipotezė, būtų lyg ir nebūtini normos elementai. Tai suponuoja unitarinės ( iš vieno elemento – dispozicijos ) arba binarinės ( iš hipotezės ir dispozicijos) teisės normos struktūros regimybę. Šitaip atsiranda pagrindas atskirti tekstinei normos struktūrai nuo loginės ir atsirasti aiškinimų įvairovei.

Normų loginės ir tekstinės struktūrų santykis

Loginė struktūra susijusi su normos vykdomomis visomis trimis funkcijomis, o tekstinė – su konkrečios teisės funkcijos specifika ir teisėkūros technikos ypatumais – siekiu išdėstyti konkrečią normą glaustai, aiškiai ir vartojant kuo mažiau teksto. Todėl tekstinė normos struktūra yra ne teisės esmės, o teisinės technikos kategorija, skirta išreikti loginę normos struktūrą atsižvelgiant į tai, kuri teisės funkcija įgyvendinama šia teisės norma. Loginė normos struktūra santykiauja su tekstine kaip tikslas su savo priemone.
Skiriami du teisės normos loginės ir tekstinės struktūrų santykiavimo atvejai.

Pirma, normos loginė struktūra gali būti platesnė už tekstinę: loginė konkrečios normos struktūra išdėstoma dviejose ar net keliose to paties ar net kito norminio teisės akto normose. Pavyzdžiui, konstitucinės teisės normos : Žmogaus asmuo neliečiamas” hipotezė ir dispozicija išdėstytos Konstitucijos 21 straipsnio pirmoje dalyje, o priemonės, garantuojančios šio imperatyvo įsakmumą, išvardijant jo galimo pažeidimo būdus, – BK 132 (šmeižimas), 133 (įžeidimas) straipsniuose ir CK 7 (garbės ir orumo gynimas), 71(moralinės žalos atlyginimas) straipsniuose.

Antra, administracinės normos tekstinė struktūra sutampa su logine. Normos tekste yra suformuluoti visi trys teisės normos elementai. Tokios sutapties pavyzdžiai yra visos ATPK ir BK specialiosios normos. Pavyzdžiui, nužudymas, vagystė, plėšimas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir kiti veiksmai, kuriais pažeidimai reguliacinių normų nustatyti draudimai, yra hipotezė; baudimo imperatyvas už šiuos pažeidimus (baudžiama arba užtraukia) – blanketinė dispozicija, o nuoroda dėl teisės pažeidėjo teisių susiaurinimo ar likvidavimo masto, pobūdžio už hipotezėje aprašytais veiksmais padarytą reguliacinės teisės normos draudimų pažeidimą – sankcija. Arba pavyzdžiui: “Nedidelį chuliganizmą arba susirinkimų ir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimą padarę asmenys gali būti sulaikyti, kol apylinkės teismo teisėjas ar policijos komisaras įstatymo numatytais terminais išnagrinės bylą, bet ne ilgiau kaip 48 valandas.” ATPK 267 str. 3 d.- yra suformuluoti visi trys elementai.
Taigi į pirmą vietą iškėlus ne normos tekstą, o jos logiką, tenka pripažinti, kad loginė bet kurios teisės normos struktūra visada yra trinarė (hipotezė, dispozicija, sankcija). Tuo tarpu tekstinė struktūra gali susidėti iš trijų (hipotezės, dispozicijos, sankcijos – ATPK ir BK specialiosios dalies normų atveju) arba iš dviejų elementų (hipotezės ir dispozicijos – reguliacinės struktūros teisės normos). Sankcija yra reguliacinių normų loginės struktūros elementas, bet nėra tokių normų tekstinės struktūros elementas.
Trinarė administracinės teisės normos struktūra apima visus pagrindinius formaliuosius normos požymius: pradedant norminamuoju pobūdžiu (dispozicija), jos ryšiais su konkrečia socialine tikrove (hipoteze), sistemingumu ir baigiant visuotiniu privalomumu bei vykdymo garantavimu valstybės prievarta (sankcija).
Triados pobūdžio normos struktūra užtikrina normos gyvybingumą: be hipotezės norma negyva (praranda ryšį su socialine tikrove), be dispozicijos – neegzistuoja, o be sankcijos – bejėgė. Pavyzdžiui, reguliacinės teisės normos be baudžiamųjų ar ATPK normų sankcijos negalėtų būti teisinės, nes neturėtų kuo garantuoti visuotinio savo paliepimų privalomumo.
Šią dinaminę, arba sisteminę, normos struktūrą galima pavaizduoti taip:
Reguliacinė teisės norma: hipotezė  dispozicija  šios dispozicijos nustatytus paliepimus pažeidžiantys veiksmai virsta BK ar ATPK teisės normų hipoteze  baudžiama (dispozicija; visada blanketinė, nes nukreipia į proceso teisės normą)  sankcija už reguliacinės teisės normos dispozicijos nustatytų draudimų pažeidimus.

Normų skirstymas

Kad teisės normos tekste formuluojamus draudimus ar leidimus būtų galima įgyvendinti, žmonės privalo juos suvokti. L. Wittgensteinas rašė: “Tarp įsakymo ir jo įvykdymo yra praraja. Ji turi būti užpildyta supratimo. Tai reiškia, kad tik suprasdami mes turime padaryti TAI. Įsakymas – tai iš tikrųjų tik garsai, rašalo žymės.”Vadinasi, įgyvendinti teisės normas galima tik suvokiant tikrąją jų prasmę, o suvokiama aiškinant, nes “ aiškinimas reikalingas tam, kad išvengtume nesusipratimo arba pašalintume tą nesusipratimą, kuris atsirastų, jeigu nebūtų paaiškinimo”. Tokio aiškinimo Lietuvos teismų praktika ir teisės doktrina, deja, stokoja. Dar ir šiandien gaji pažiūra į teisėją ne kaip į teisės aiškintoja, o tik kaip į formalų jos taikytoją. Šis požiūris ribotas bent jau dėl to, kad tinkamai neišaiškinus tikrosios prasmės, teisės normos neįmanoma teisingai taikyti.
Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes:
1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, jos sudaro bendrąja administracinės teisės dalį. Tai tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus.
2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ir šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose, konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose.
Šios normos skirstomos dar į 3 grupės:
1. Normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, statyba, prekyba.
2. Normos, veikiančios socialinės- kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra ir sportas, sveikatos apsauga.
3. Normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga.
Prancūzų valdymo specialistas A. Fajolis rašė, kad “administravimą sudaro 6 pagrindinės funkcijos, kurių visuma sudaro valdymo sąvoką: techninė ( technologinė ), komercinė, finansinė, apsaugos, buhalterinė, administracinė. Šios funkcijos koordinuojamos per administravimą” Anot jo, valdymo procesas, t.y. administracinė veikla sudaryta iš šių sudėtinių dalių: numatymo, organizavimo, tvarkymo, koordinavimo ir kontrolės. Vienas iš svarbiausių jo teiginių yra tas, kad administravimas – tai bet kokios institucijos valdymas.
Išvados

Visuomenėje greta teisinio reguliavimo didelės reikšmės turi kitos socialinės normos, visų pirma moralės ir religijos.
Moralinės nuostatos – tai nuostatos, patremtos žmogaus vidinių įsitikinimu. Jos bent tiesiogiai nesiremia kokia nors už individo esančia svetima galia, todėl sudaro jo vidinę, dvasinę gyvenimo sritį. Todėl galima teigti, kad moraliniam elgesiui svarbiausi yra vidini motyvai, dažniausiai nepriklausomi nuo elgesio turinio. Pareigos jausmas vienodai skatina nedaryti nusikaltimo, grąžinti paskolinta turtą ar gelbėti skęstanti žmogų. Tokia pareiga, kaip savotiškas sąžinės balansas, verčia paklusti žmogaus valią labiau negu bausmės baimė, kurią suponuoja įstatymo pažeidimas. Toksai moralinio elgesio supratimas – naujųjų amžių socialinių santykių bei jų įprasminimo I.Kanto etikoje rezultatas. I.Kantas, atskirdamas moralės ir teisės sritis, teisinėmis normomis vadino tokias, kurios, skirtingai nuo moralės normų, neatsižvelgdamos į jas vykdančio asmens vidinę būseną reikalauja tik legalaus žmogaus elgesio – pareigos jausmo.
Šiuolaikinėje visuomenėje greta dorovės svarbus vaidmuo tenka religinėms normoms. Religinių normų turinys įvairiose religijose yra skirtingas. Pasaulyje labiausiai paplitusios krikščioniškoji, islamo, budizmo religijos ir jų atšakos, taip pat mažiau gausios judėjų, indusų ir kt. religijos. Lietuvoje didžiausią įtaką turi tradicinės religijos: Romos katalikų, evangelikų liuteronų, stačiatikių, judėjų ir kt.
“Įgyvendinami teisės ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus” (Lietuvos Respublikos civ. kod. 5 str. 2 d.). Taigi visuomenėje egzistuoja teisę įtakojanti dorovė ir dorą ugdanti teisė. Antra vertus, teisė ir moralė nėra tapatūs dalykai, nors abiem atvejais kalbama apie pareigas. Žmogus laikosi tam tikrų dorovinių nuostatų, nes to reikalauja jo sąžinė, ir vidinis įsitikinimas. Tuo tarpu teisės normų yra laikomasi ne vien dėl to ( ir ne tik dėl to), kad to reikalauja vidinis žmogaus sąžinės balsas, o bijant teisės normose numatytų sankcijų, taikytinų už tų normų nesilaikymą. Tokiu būdu ir teisė, ir moralė yra žmogaus elgesio reguliavimo priemonė. Tačiau teisė yra išorinė žmogaus elgesio reguliavimo priemonė, o moralė – vidinis, paties žmogaus įsisąmonintas ir suvoktas elgesio standartas.

Šaltiniai

Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis (autorių kolektyvas). Vilnius: Eugrimas, 1996.
Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius: Justitia,1995.
Čiočys P. Teisės pagrindai. Vilnius: VVK leidykla,2000.
Mikelėnas V. Mikelėnienė D. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999.
Bakaveckas A. Viešasis administravimas: samprata, teisinis aspektas ir problemos. Jurisprudencija.2001,t. 21(13).
Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. Justitia 2000.
Petkevičius P. Administracinių Teisės Pažeidimų Bylų Teisena. Vilnius..
Teisinės informacijos centras, 2003.

Leave a Comment