Moterų schizofrenijos ypatumai

Nuo seno pastebėti šizofrenijos simptomų, ligos eigos skirtumai vyrams ir moterims. Esama tyrimų, kurie nuodugniai nagrinėjo skirtingų lyčių sergančiųjų šizofrenija galvos smegenų morfologinius ir funkcinius ypatumus, tačiau naujausi tyrimai labiau domisi lyčiai specifiškais pagalbos būdais: psichosocialinėmis intervencijomis, psichofarmakoterapijos ir pakeičiamosios lytinių hormonų terapijos derinimo galimybėmis.

Vašingtone (JAV) vykusiame II pasauliniame moterų psichikos sveikatos kongrese buvo pateikta įrodymais pagrįstų tyrimų medžiaga apie šizofrenijos ypatumus moterims. Pabrėžti biologiniai aspektai, tokie kaip lytinių hormonų koncentracijų svyravimai ciklo metu, menstruacijos, seksualinis gyvenimas. Kalbant apie psichosocialinį šizofrenija sergančios moters gyvenimą, išskirtos motinystės problemos: ankstyva motinystė, motinos ir vaiko interakcijos ypatumai, įpareigojantis ryšys, akcentuojant vaiko saugumo, moters ir vaiko teisių, vaiko emocinės sveikatos klausimus.

Normalaus lytinio smegenų dimorfizmo sutrikimai

Nustatyta, kad psichiškai sveikų vyrų ir moterų galvos smegenų zonos skiriasi savo struktūra. Gerai kontroliuojami tyrimai atliekant magnetinio rezonanso tomografiją (MRT) parodė, kad, susirgus šizofrenija, pakinta įprastas seksualinis dimorfizmas. Prof. Jill Goldstein iš Harvardo medicinos mokyklos tikina, kad šiuos pokyčius gali sukelti lytinių liaukų išskiriami hormonai. Pastebėta, kad, susirgus šizofrenija, pagrindinės galvos smegenų funkcijos moterims ir vyrams pažeidžiamos skirtingai. Pavyzdžiui, kalba, verbalinė atmintis, regimasis-erdvinis suvokimas, uoslė moterims ligos pažeidžiama mažiau nei vyrams.

Esama įvairių tyrimų, nurodančių skirtingus ligos pradžios amžiaus tarpsnius moterims ir vyrams, skirtingus pasireiškimo būdus, eigą, tačiau šių tyrimų vertinimas ir lyginimas tampa sudėtingas dėl jų metodologinių nesuderinamumų. Remiantis tvirtais metodiniais pagrindais atliktų tyrimų duomenimis, analizuota, kada moterys pirmąkart kreipėsi pagalbos į gydytojus ir kada pirmąkart buvo hospitalizuotos dėl šizofrenijos simptomų. Paaiškėjo, kad moterims šizofrenijos simptomai pasireiškė vidutiniškai 3–5 metais vėliau nei vyrams. Vyrams šizofrenija manifestavo apie 20–25 gyvenimo metus, moterims – apie 25–30 jų amžiaus metus, nors joms paūmėjimų pikas pastebėtas maždaug 45 metų amžiuje.

Estrogenų hipotezė

Šį skirtumą galima būtų aiškinti estrogenų hipoteze: moterys rečiau patiria šizofrenijos simptomus nuo paauglystės iki menopauzės dėl jų santykinai didesnės endogeninių estrogenų koncentracijos. Kai apie 45-uosius gyvenimo metus prasideda menopauzė, estrogenų koncentracija ima mažėti, didindama antrojo šizofrenijos simptomų pasireiškimo piko riziką. Be to, ankstesni tyrimai parodė, kad estrogenai specifiškai veikia dopaminą, kuris yra bene svarbiausias neuromediatorius šizofrenijos patofiziologijoje, bet ir serotonino bei kitas sistemas. Psichozės simptomų paūmėjimas pastebimas pre- ar perimenstruacinėje fazėse, kai sumažėja estrogenų koncentracija kraujyje. Be to, nustatyta, kad šizofrenija sergančioms moterims, kurių endogeninių estrogenų koncentracija yra didesnė, atitinkamai kūno masei reikalingos mažesnės neuroleptikų dozės nei vyresnėms moterims ar tos pačios amžiaus grupės vyrams.

Taigi moterys ne tik dažniau šizofrenija suserga vyresnės, bet ir vėlesnė ligos eiga apsaugo jas nuo ryškesnės simptomatikos bei sunkesnės eigos. Minėti atradimai įrodo apsauginį estrogenų poveikį.

Šizofrenijos simptomų skirtybės vyrams ir moterims

Vertinant šizofrenijos simptomų pasireiškimo skirtumus tarp lyčių, pasirodo, jog negatyvieji simptomai dažnesni vyrams, o afektiniai simptomai dažniau pasireiškia moterims. Manoma, kad minėti skirtumai gali būti nulemti diagnostikos netikslumų arba yra labiau susiję su lyčiai būdingu elgesiu, pvz., priklausomybė nuo narkotinių medžiagų arba aplaidus požiūris į savo sveikatą būdingesni vyrams.

Dažnai pranešama, kad moterų šizofrenijos eiga yra palankesnė nei vyrų, tačiau, lyginant ankstesnius tyrimus, tampa neaišku, kas turėta omenyje – simptomų dinamika ar socialinė ligos eiga. Dauguma tyrimų rodo, kad retesni psichozės epizodai bei geresnė socialinė adaptacija būdingesnė premenopauzinio amžiaus moterims. Klimakteriniame amžiuje ligos eiga blogėja. Klinikiniai pakeičiamosios estrogenų terapijos tyrimai

Kyla daug mokslinių diskusijų apie klinikinį šizofrenijos gydymą estrogenais. Jayashri Kulkarni iš Melburno (Australija) pirmasis pateikė tyrimo duomenis apie teigiamus estrogenų terapijos rezultatus. Tyrimas parodė, kad šizofrenijos simptomų sumažėjo greičiau gydymą neuroleptikais derinant su 100 mikrogramų transderminiu būdu skiriamo estradiolio. Lindamer atlikti tyrimai patvirtina minėtus rezultatus, teigdami, kad pakeičiamoji hormonų terapija pomenopauzinio amžiaus moterims kartu su neuroleptikais gali pašalinti negatyviuosius šizofrenijos simptomus. Kongrese diskutuota, ar pakeičiamoji hormonų terapija greta neuroleptikų menopauzės metu ir vėliau gali padėti sumažinti neuroleptikų dozes, o kartu ir jų sukeliamus šalutinius poveikius. Iki pradedant skirti pakeičiamąją hormonų terapiją ir neuroleptikus kasdienėje praktikoje būtina atlikti daugiau klinikinių tyrimų. Tikslinga išsamiai ištirti neuroleptikų ir sintetinių lytinių hormonų farmakologines sąveikas, vertinant įvairių gretutinių ligų vystymosi riziką, formuojant geriausias sudedamųjų medikamentų dalių dozes.

Lytinių liaukų veiklos sutrikimai šizofrenija sergančioms moterims

Daugelis autorių praneša apie dažnėjančius hiperprolaktinemijos ir sutrikusios kiaušidžių veiklos atvejus sergant šizofrenija. Minėti radiniai pabrėžiami kasdienėje klinikinėje praktikoje, kur, aiškinantis kiekvienos moters anamnezę, klausimai apie menstruacijų nereguliarumą, amenorėją, libido praradimą, anorgazmiją, nevaisingumą ir galaktorėją neturėtų būti praleisti. Esant nors menkiausiems estrogenų trūkumo įtarimams, turi būti atlikti prolaktino bei estrogenų koncentracijos tyrimai.

Hiperprolaktinemiją gali sukelti pati šizofrenija, stresas, gydymas neuroleptikais, lemiantis antrinę endogeninių estrogenų gamybos supresiją. Tai reiškia, kad daugelis moterų, sergančių šizofrenija, kenčia nuo antrinės – jatrogeninės ankstyvos menopauzės su visomis trumpalaikėmis ar ilgalaikėmis pasekmėmis, tokiomis kaip osteoporozė, padidėjusi širdies ir kraujagyslių ligų rizika, pažintinių funkcijų sutrikimai ir t.t.

Tais atvejais, kai hiperprolaktinemija išsivysto kaip šalutinis, neuroleptikų sukeltas reiškinys, vaistas turi būti pakeistas prolaktino gamybos neveikiančiu neuroleptiku, tokiu kaip klozapinas, kvetiapinas, olanzapinas, aripiprazolis ar ziprazidonas. Jeigu tai nėra įmanoma, o hipoestrogenija išlieka, tikslinga greta neuroleptikų skirti pakeičiamąją estrogenų terapiją. Svarbu neužmiršti užtikrinti kontracepciją, keičiant klasikinius (tipinius) neuroleptikus atipiniais, nes prolaktino bei estrogenų koncentracijoms pasiekus normą, vaisingumas atsinaujina, kyla neplanuoto nėštumo rizika. Be to, kad šizofrenija serganti moteris nebūtinai gali norėti tapti motina, naujų neuroleptikų teratogeniškumas vaisiui nėra ištirtas. Motinystė ir šizofrenija

Christiane Hornstein iš Heidelbergo universiteto psichiatrijos ligoninės (Vokietija) pasidalijo darbo su 30 motinų – kūdikių diadų patirtimi Wiesloch ligoninėje. Buvo pristatyta vaizdo medžiagos apie vaiko ir mamos interakcijas mikroanalizė. Tyrimas parodė, kad dauguma šizofrenija sergančių mamų kenčia dėl dėmesio išlaikymo, koncentravimo, perkėlimo sunkumų, stipriai sutrikusių motorinių ir bendravimo įgūdžių. Negatyvieji simptomai, ypač blankus afektas, paranoidinės idėjos smarkiai iškreipia motinos sensityvumą ir intuiciją. Motinos atsakas į kūdikio signalus apie jo poreikius gali būti labai ribotas.

Kaip praneša Mary Seeman iš Moterų šizofrenijos klinikos Toronte (Kanada), apie 50 proc. sergančių šizofrenija moterų tampa motinomis, bet beveik trečdalis jų perleidžia vaikų globą savo šeimos nariams, buvusiems partneriams, auklėms arba atiduoda įvaikinti. Profesionalams vaiko priežiūros klausimas yra ypač sudėtingas, nes būtina atsižvelgti ne tik į moters teisę auginti savo vaiką, bet ir vaiko teisę augti savo biologinėje šeimoje. Kita vertus, privalu užtikrinti vaiko fizinį saugumą bei emocinę sveikatą. Diagnozė negali būti pakankamas ir lemiamas argumentas nusprendžiant.

Teigiamais sergančiųjų šizofrenija motinystės aspektais laikoma tvirtesnė motyvacija sveikti, gydytis, gyventi, galimybė didžiuotis, prasmės pajautimas, taip pat šeimos paramos mobilizacija. Neigiami gali būti dvigubas stresas, kai reikia rūpintis liga ir motinyste tuo pat metu, išsekimas, medikamentų vartojimo nutraukimas, siekiant išsaugoti budrumą ir išvengti slopinimo reiškinių, baimė prarasti galimybę prižiūrėti savo vaiką. Finansiniai, būsto, partnerystės klausimai gali pasunkinti situaciją. Ypač sudėtinga su moterimis, kurios nepripažįsta savo ligos. Vienišų motinų dažnai pasitaiko tarp šizofrenija sergančių moterų; daugybė problemų gali kilti dėl menkesnio išsilavinimo ar piktnaudžiavimo įvairiomis priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis.

Šizofrenija sergančių mamų vaikams dažniau būna raidos ir elgesio sutrikimų vaikystėje ir paauglystėje, gausesnė psichopatologija suaugus. Tai dalinai aiškinama genetinėmis priežastimis, ką įrodo atskirai nuo šizofrenija sergančių mamų augusių vaikų pavyzdžiai, nors traumuojančios patirties vaikystėje paliekamais pėdsakais psichikos raidai neabejojama. Pagalba šizofrenija sergančioms moterims ir jų vaikams neturėtų apsiriboti vien psichiatro kompetencija. Greta turėtų dirbti socialiniai darbuotojai, šeimos konsultantai.

Apibendrinimas

Taigi sergančiųjų šizofrenija lyčių skirtumai reikšmingi skiriant psichofarmakoterapiją, taikant psichoterapijos bei socialines priemones. Remiantis jais, svarbu ne tik parinkti tinkamiausią gydymo metodą, bet ir patiems specialistams naujai pažvelgti į šizofrenijos, kaip ligos, pakeitusios unikalų konkrečios moters ar vyro gyvenimą, patogenezę.