Nevaisingumas – subrendusio organizmo nesugebėjimas turėti palikuonių. Jis gali būti dėl įvairių veiksnių ir priežasčių – įgimtų (paveldimų) arba įgytų (infekcinės ligos, lytinių organų susirgimai, neuroendokrininiai sutrikimai, lėtiniai apsinuodijimai darbe ir kt.).
Vilniaus Šeškinės poliklinikos moterų konsultacijos vedėja, gydytoja akušerė – ginekologė Vilma Vasjanova:
-Labai dažnai nesispecializuojantys reprodukcinės medicinos srityje ginekologai stokoja gana specifinių žinių, liečiančių poros nevaisingumo tyrimus ir gydymą. Nieko keisto čia nėra, tiesiog situacija labai specifinė. Jei ilgai nepastojate, negaiškite laiko, kreipkitės į vaisingumo specialistus. Juos rasite visuose didžiuosiuose miestuose.
Bendrai populiacijoje per pirmuosius metus, turėdamos reguliarius lytinius santykius, nesisaugodamos nėštumo ir nevartodamos kontracepcijos, pastoja apie 84 proc. moterų. Didžiausia tikimybė pastoti yra tada, kai pora turi reguliarius lytinius santykius kas 2 – 3 dienos. Manoma, kad sąmoningas susilaikymas nuo lytinių santykių ir jų tikslinis turėjimas tik per tariamai vaisingas ciklo dienas neduoda reikiamo rezultato. Moterų vaisingumas, skirtingai nuo vyrų, mažėja joms senstant.
Moters gebėjimas pastoti paprastai nepriklauso nei nuo ,,žaizdelių”, nei nuo miomų turėjimo. Pagrindinės pastojimo sąlygos yra pilnavertė ovuliacija, pratekami kiaušintakiai, vaisinga sperma. Bet net ir išpildžius šias sąlygas pastojimo galimybės nėra vienodos.
Reguliarūs, kas 26 – 36 dienos besikartojantys ciklai dažniausiai reiškia, kad ovuliacija vyksta. Ovuliacija – tai subrendusios kiaušialąstės išėjimas iš kiaušidės į pilvo ertmę. Kiaušintakių fimbrijos, tam tikros judrios ataugėlės kiaušialąstę pačiumpa ir pradeda stumti kiaušintakiu link gimdos. Jeigu pakeliui subrendusi kiaušialąstė sutinka spermatozoidą, ji gali būti apvaisinta. Tačiau jei apvaisinimo neįvyko, kiaušialąstė slenka gimda žemyn ir pasišalina lauk arba sunyksta.
Kiekviena mergaitė gimdama atsineša į šį pasaulį apie 900 000 mažų folikulų, tam tikrų ląstelių, iš kurių gyvenimo eigoje vystosi kiaušialąstės ir vyksta ovuliacija. Būdama 16 metų mergaitė jau teturi 160 000 tokių ląstelių, o 35 – 40-aisiais moters gyvenimo metais jų telieka tik 10 000. Štai kodėl sakoma, kad senstant moters vaisingumas mažėja.
Mažėjantis folikulų skaičius mažina galimybę subrandinti sveiką kiaušialąstę, reikalingą sėkmingam pastojimui. Ovuliacijai kenkia ir per didelis kūno svoris, nutukimas, stresai, dideli fiziniai ir psichiniai krūviai. Nustatyti tiksliai ovuliacijos dieną yra gana sunku. Kas moka, gali naudotis bazalinės temperatūros kreivėmis ir gleivių matavimais. Deja, to moterys nemoka, o ir dauguma gydytojų neturi tam reikalingų specialių žinių.
Galima naudotis paprastu, bet nevisada patikimu vaisingų ir nevaisingų dienų skaičiavimu. Savo mėnesinių ciklo trukmę reikia padalinti iš dviejų, pavyzdžiui, 30 iš dviejų, bus 15. Tai maždaug bus labiausiai tikėtina ovuliacijos diena. Prie šio skaičiaus pridėjus – atėmus po 3 dienas reikš, kad maždaug 12, 13, 14, 15, 16, 17 ir 18 ciklo dienos yra vaisingos. Esant 26 dienų ciklui, vaisingos bus maždaug 10, 11, 12, 13, 14, 15 ir 16 ciklo dienos. Sakau maždaug, nes niekas niekada negali nustayti tikslios dienos, kada įvyks ovuliacija. Klasikiniu, tipiniu atveju, esant, pavyzdžiui, 26 dienų ciklui ir turint lytinius santykius 10 ciklo dieną, spermatozoidas, kuris būna gyvybingas porą – trejetą dienų, kiaušialąstės ,,palauks,” kol ši subręs.
Tačiau bandant pastoti 16 ciklo dieną, galima ir nepastoti, nes kol spermatozoidas nukeliaus, kiaušialąstė pasens arba sunyks. Tai yra teoriniai dalykai, tačiau realiame gyvenime dažnai įvyksta viskas priešingai, todėl gydytojai ir nepasitiki vaisingų – nevaisingų dienų skaičiavimu.
Dažnai pasitaiko, kad moterys visą gyvenimą taip eksperimentuoja su savo ciklais, skaičiuoja dienas, matuoja bazalinę temperatūrą, nesikreipia pagalbos, užleidžia ligą. Nepastojant 2 metus, arba metus, jei moteris yra virš 30 -ties metų arba turi ciklo sutrikimų, laikas kreiptis profesionalų pagalbos.
