Medus

Medus vartojamas ne tik maistui, bet ir kaip alternatyvi priemonė žaizdoms ir įvairioms ligoms gydyti – nuo virškinamojo trakto iki akių ligų. Buvo atlikta literatūros apžvalga (įvairūs žurnalai internete, naudota „PubMed“ ir „Google“ paieškos programos) ir rasta įdomių faktų apie maistinę ir gydomąją medaus vertę.

Medus – ypatingas maisto produktas

Medus yra subalansuotas maisto produktas, jis turi įvairių išskirtinių savybių:

  • medus negenda – jo nereikia laikyti šaldytuve, galima neribotą laiką laikyti sausoje spintelėje kambario temperatūroje;
  • medus yra vienas iš seniausių maisto produktų – karaliaus Tutanchamono (Egipto dinastijos faraonas, valldė 1332–1322 m. pr. m. e. – red. past.) kape buvo rasta medaus, kuris vis dar buvo valgomas;
  • dėl didelio fruktozės kiekio medus yra 25 proc. saldesnis už cukrų.

Tyrimų rezultatai rodo, kad medus yra ne tik geras maisto šaltinis, bet ir ramina nudegimus, greitina žaizdų gijimą. Jis vartojamas onkologinės laparoskopinės chirurgijos srityje kaip barjeras naviko ląstelių implantacijai laparoskopiniame pjūvyje. Nebuvo rasta aprašytų atvejų, kad medus, užteptas ant atviros žaizdos, sukeltų infekciją. Jis naudingas gydant dantenų uždegimą ir periodonto ligas. Remiantis šiais duomenimis, medų rekomenduojama varrtoti chirurgijoje.

Medus – maistas

Energinė medaus šaukštelio vertė yra 65 kcal – tai „kuras” raumenims. Jis yra paprastų angliavandenių šaltinis (lentelė). Medų sudaro maždaug 17,1 proc. vandens, 82,4 proc. angliavandenių ir 0,5 proc. baltymų, aminorūgščių, vitaminų ir mineralų. Didžiąją dalį medaus angliavandenių sudaro fruktozė (38,5 proc.) ir gliukozė (31

1 proc.). Maltozė, sacharozė ir kiti cukrūs sudaro likusius 12,9 proc.

Medus gydo žaizdas

Medus vartojamas kaip alternatyvi priemonė žaizdoms ir įvairioms ligoms gydyti. Senovėje jis buvo vartojamas tvarstant žaizdas kaip gijimą skatinanti priemonė. Dabar medus tarsi atrandamas iš naujo ir kelia vis didesnį susidomėjimą, vis daugiau kalbama apie jo efektyvumą. 20 a. pradžioje pradėtos tyrinėti medaus savybės, skatinančios greičiau gyti žaizdas. 1940 m. išradus antibiotikus, medus buvo laikinai pamirštas. Tačiau atsiradęs bakterijų atsparumas antibiotikams ir natūralių gydymo būdų paieška paskatino susidomėjimą antimikrobinėmis ir žaizdų gijimą skatinančiomis medaus savybėmis. Pasirodo, bakterijų dauginimąsi efektyviai stabdo keletas medaus savybių:

  • didelis cukraus kiekis;
  • nedidelis drėgmės kiekis;
  • jo sudėtyje esanti gliukono rūgštis, kuri sukuria rūgštinę aplinką;
  • vandenilio peroksidas.

Medus taip pat mažina uždegimą, spartina pasyvios hiperemijos nuslūgimą ir mažina edemą. Jis ramina žaizdą, kai kuriais atvvejais greitai sumažina vietinį skausmą, mažina skausmą nudegus. Daugelio tyrimų duomenimis, medumi tvarstant infekuotas žaizdas, jos tapo sterilios per 3–6 d., 7 d. ir 7–10 d.

Šašus, gangreninį ir nekrozinį audinius greitai pakeičia granuliacinis audinys, spartėja epitelizacija, taigi mažiau reikalingas negyvybingų audinių šalinimas chirurginiu būdu. Medus greitina chirurginių žaizdų gijimą ir trukdo implantuotis naviko ląstelėms. Nors operaciniai pjūviai yra santykinai maži, betgi visi chirurginiai instrumentai glaudžiai kontaktuoja su žaizda. Taigi medus gali būti naudojamas kaip barjeras naviko ląstelių implantacijai žaizdoje operuojant sergančiuosius vėžiu. Tai pat

tvirtinantis tyrimas buvo atliktas 1998 m., kurio metu buvo naudojami preparatai nuo navikų siekiant išvengti naviko ląstelių implantacijos laparoskopiniame pjūvyje.

Vieno tyrimo duomenimis, konditerijos gaminiai su arbatmedžio medumi galėjo būti veiksmingi dantenų uždegimui ir periodonto ligoms gydyti. Taip pat nurodoma, kad medaus vartojimas sergant cukriniu diabetu efektyviai sumažino kojų amputacijų dažnį.

Kiek ir kaip tepti medų?

Vartojamas įvairus medaus kiekis. Dviejų tyrimų duomenimis, buvo tepamas plonas medaus sluoksnis, tačiau dauguma tyrimų medaus kiekio nenurodė. Nėra jokių pagrįstų nurodymų, kaip tepti žaizdą medumi, – dauguma būdų yra teoriniai. Medaus kiekis tam tikram plotui priklauso nuo eksudacijos. Kai kur literatūroje aprašoma naudojimo procedūra: pirmiausia žaizda nuplaunama (nors medus, kaip manoma, valo žaizdą ir pašalina negyvybingus audinius). Taip pat minima, kad gydant abscesą jis iš pradžių atveriamas, išvalomi pūliai, pašalinamas nekrozinis audinys, tuomet žaizda tepama medumi. Literatūros duomenimis, dažniausiai, prieš tepant medumi ir perrišant, žaizda nuplaunama fiziologiniu tirpalu.

Šalutiniai poveikiai

Tyrimų metu nepastebėta jokių šalutinių poveikių, kai medumi buvo tepamos eksperimentinių gyvūnų žaizdos. Daugumos tyrimų duomenimis, tepant medumi atviras žaizdas kai kurie pacientai pajuto laikiną dilgčiojimą, du pacientai skausmą jautė 15 min. ir dviem atvejais dėl skausmo šis gydymas nebuvo toleruojamas. Alergija medui yra reta, tačiau alerginė reakcija galima dėl meduje esančių žiedadulkių ir bičių baltymų.

Yra duomenų, kad audiniai dehidratuodavo, jei būd

davo užtepama per daug medaus, tačiau dehidratacija buvo sėkmingai koreguojama fiziologiniu tirpalu. Kartais meduje yra klostridijų sporų, kurios sukelia nedidelę žaizdų botulizmo riziką. Tačiau nė viename iš daugelio pranešimų apie medicininį medaus panaudojimą nebuvo duomenų apie jo sukeltą infekciją, nes medus yra sterilizuojamas.

Kokią medaus rūšį pasirinkti?

Dermatologai rekomenduoja arbatmedžio medų. Teigiama, kad prekyboje esančiame meduje gali būti bakterijų, pacientas gali užsikrėsti – taip pat ir botulizmu. Medus, kuris buvo veiksmingas nuo kai kurių atsparių bakterijų, daugiausia gaminamas iš arbatmedžio (lot. Leptospermum scoparium) („manukos” augalo, kilusio iš Naujosios Zelandijos). Tai vadinamasis „manukos medus”.

Apibendrinimas

Taigi galime daryti išvadas, kad galėtume ir turėtume naudoti medų operacinėms žaizdoms gydyti. Pacientams turėtų būti suteikiama galimybė sužinoti apie kitus žaizdų gydymo būdus bei jų privalumus ir trūkumus.

Pranešimai apie medaus tyrimus su žmonėmis ruošiami nuolat. Literatūros duomenimis, medus labai rekomenduojamas, kai žaizda infekuota, neužsiveria ar prastai gyja ir ypač rekomenduojamas žaizdoms po laparoskopinės operacijos gydyti siekiant išvengti naviko ląstelių implantacijos laparoskopiniame pjūvyje.

0 thoughts on “Medus”

  1. “… nes medus yra sterilizuojamas”. Ar sterilizuotas medus dar gali buti vadinamas medumi? 🙂

    Po bet kokiu terminiu apdorojimu, medus labiau panasus i saldikli nei i MEDU. Ir koks tada skirtumas zaizdai kaitintas (sterilizuotas) medus ar cukrus, nors cukruje taip pat gausu bakteriju ir kitokio “gerio” ir kazin kaip tai “patinka” zaizdai. O apie cukraus sterilizavima… Chemijos pries miega, ir silpnu nervu zmonems patartina nestudijuoti 🙂

    Reply

Leave a Comment