Masiškai populiarėja joga. Ar tikrai iš Indijos atėjęs senovinis dvasinio ir fizinio gyvenimo menas tinka visiems?
Mados šauksmas
Magiškasis žodis „joga“ tikriausiai apsvaigino ne vieną, ieškantį ramybės streso išvargintame pasaulyje. Milijonai vakariečių plūsta į jogos centrus, varto knygas, tikėdamiesi asanomis, medituodami ir tinkamai kvėpuodami pasveikti bei išvengti erzinančių civilizacijos padarinių.
Dabar toks ultradvasingumas itin madingas: jei net popžvaigždė Madonna negali gyventi be jogos, tai kodėl neturėtume pabandyti mes? Nėra blogai išmokti nusiraminti, bet gal vaikydamiesi egzotikos bėgame nuo savęs ir savo problemų?
Manome, kad kažkur kitur egzistuoja švari spalvinga sala su nušvitusiais rūpesčių nekamuojamais veidais ir amžinos jaunystės eliksyru. Tačiau ar tik joga gali mus nuraminti bei padaryti sveikesnius, ar jos metodai yra tinkamiausi? Negi galima atogrąžų klimato įpročius perkelti į atšiaurų lietingą lietuvišką klimatą?
Įsivaizduokime, kas būtų, jei indai, užuot meditavę, per beprotiškus karščius pultų aktyviai sportuoti. Greičiausiai ne vieno širdis neatlaikytų. Tuo tarpu mes, gimę ne pusiaujo klimato zonoje, ištisai medituodami šaltuoju metų laiku sustirtume. Ko jau ko, bet melancholijos pas mus ir taip apstu.
Viena mano pažįstama, nusipirkusi jogos knygą, puolė daryti pratimus ir pažeidė stuburą. Kita ištisai sėdėdama lotoso poza užmiršo savo vyro prisilietimus, nes aklai tikėjo būtinybe laikytis satwos — švarumo ir skaidrumo bei vengti radžos — aistros. Deja, jos vyrelis susirado meilužę, netikėjusią tyros beaistrės būsenos pranašumais.
Joga suabejoti privertė ir žinutė internete, kurioje rašoma, kad viename Norvegijos kalėjime atsisakyta rengti jogos pratybas kaliniams, nes jie tapo dar agresyvesni. Kalėjimo administracija tikėjosi, kad meditacija ir kvėpavimo pratimai pažabos jų pyktį, tačiau išėjo priešingai. Anot specialistų, gilaus kvėpavimo pratimai gali kalinius padaryti dar pavojingesnius, nes pašalina psichologinius barjerus.
Grafikė Alfreda Gintalienė daug metų domisi joga: „Jogos pratimus pradėjau daryti nuo 18 metų, perskaičiau ne vieną knygą, bendravau su mokytoju, kurio tėvai gyveno Indijoje ir domėjosi joga. Jis nurodydavo, kokį pratimą daryti, kaip kvėpuoti, atsižvelgdamas į mano sveikatos problemas, o jų turėjau daug. Tie pratimai ir sveiko gyvenimo būdo žinios man padėjo. Pradėjau juos daryti po truputį, neskubėdama. Tačiau manau, kad Indijoje negimęs ir neaugęs žmogus negalėtų visiškai suvokti šios sistemos. Tai labai plati sfera, aprėpianti daug dalių: filosofiją — Vedanta, medicinos sistemą — Ajurveda, fizinius pratimus — hatha joga. Būtų juokinga, jei joga vadintume tik stovėjimą ant galvos. Joga — tai gyvenimo būdas. Ji neatsiejama nuo mitybos. Jei norėsime užsiimti joga, o mūsų organizmas primins apšnerkštą kambarį, nieko dora nebus. Numesk brangakmenį į šiukšles — jis nešvytės. Daugelis joga pradeda domėtis, nes visi tai daro. Jogos praktikai reikia rimtai ryžtis. Pati lankiau grupines jogos pratybas, bet sveikata ėmė tik blogėti. Tik skaitydama Ajurvedos tekstus suvokiau, kodėl man buvo blogai. Suvokiau, kad viskas yra individualu, kad joga gali užsiimti tik su geru mokytoju, o ne didelėje grupėje. Be to, reikia pradėti atsargiai, savęs neprievartaujant ir daug žinant“.
Ar verta stovėti ant galvos
Daugelis į jogos pratybas ateina dėl sveikatos problemų. Girdėjome istorijų, kai paliegę žmonės, pradėję daryti asanas, pakyla iš patalo, išsigydo ilgai kamavusias ligas. O gal joga veikia kaip ir placebas: jei tiki, tai ir padeda? Norint gerai jaustis, svarbu ne tik konkretūs fiziniai pratimai, bet ir pasitikėjimas savimi, dvasinė pusiausvyra.
Ne vieną jogos pradžios kursuose sutrikdė skatinimas stovėti ant galvos. Man toks jogos trenerės entuziazmas pasirodė lengvabūdiškas. Kiti stengėsi atsistoti, o man atrodė, kad jei tai padarysiu — gali trakštelėti kaklas. Gal tai tebuvo mano baimės?
Manualinės terapijos specialistas neurologas—osteopatas Rimantas Jakimavičius linkęs abejoti gydomuoju jogos pratimų poveikiu: „Joga yra standartinis pratimų rinkinys, nesusijęs su konkretaus žmogaus galimybėmis ir poreikiais. Pratybose dalyvauja skirtingi žmonės, o tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Dėl stovėjimo ant galvos. Pirmiausia kaklas visiškai nepritaikytas būti atrama. Apatiniai stuburo slanksteliai yra stambūs, tvirti, diskai masyvūs, o kaklo slanksteliai menkučiai, diskai plonyčiai. Vyresnių žmonių kaklo slanksteliai ir diskai būna gerokai susidėvėję. Stovėdami ant galvos galime užspausti nervą, sudirginti kokią nors kraujagyslę, einančią į smegenis. Antra, kraujas teka iš apačios į viršų. Apačioje venos išsiplečia, bet ten esantis raumenynas kraują pumpuoja aukštyn. Galvoje raumenų nėra: jei ant jos atsistosime, gali išpampti kokia vena ar kraujagyslė. Geriau atsigulti ir pagulėti iškėlus kojas. Žinoma, sveikas žmogus gali ir iki šimto metų stovėti ant galvos — jam nieko neatsitiks, o kitam gali pakenkti“.
Reda Lukauskienė, jogos namų „Ananda“ vadovė, mano, kad kiekvienas žmogus, jei tik neturi didelio antsvorio, kaklo traumos, atšokusios akių tinklainės ir aukšto kraujo spaudimo, gali bandyti stotis ant galvos. Turintiems aukštą kraujo spaudimą siūloma iš pradžių jį sumažinti kitomis asanomis: “Pagrindinis krūvis stovint ant galvos tenka ne kaklo slanksteliams, o raumenų grupėms, rankoms, pečiams — kaklas tik švelniai tempiamas. Iš pradžių ant galvos stovintį žmogų prilaiko mokytojas — šią pozą galima daryti tik kelias sekundes. Jei nuolat darai asanas, raumenų grupės stiprėja ir tik tada gali atsistoti ant galvos. Jei netaisyklingai darysi šią asaną ar pradėsi nepasirengęs, aišku, ji gali pakenkti. Bet šiaip žvakė ir stovėjimas ant galvos yra karališkos asanos — jos labai naudingos. Negalintys stovėti ant galvos gali daryti žvakę — ji stimuliuoja skydliaukę. Darant šias asanas širdis ilsisi, kraujas teka žemyn iš kojų, o tai naudinga venoms“.
Tariama asanų nauda
Išvertus iš sanskrito kalbos asanos reiškia nejudamas pozas, kurios derinamos su giliu kvėpavimu. Rašoma, kad asanos lavina kūno lankstumą, pagerėja kraujo apytaka, ląstelės atsinaujina. Tačiau stebėdama jogą, kuris lankstosi lyg būtų guminis, svarstai, ar paprastam žmogui būtina siekti tokių cirko artistų triukų. Ar tai natūralu?
Vienas jogas sąžiningai prisipažino, kad užsiimdamas joga neužauginsi raumenų. Būtų naivu to tikėtis, nes ši sistema sukurta ne vien kūnui. Tai kodėl mes, vakariečiai, manome, kad joga padarys mus fiziškai tvirtesnius?
Gydytojas Rimantas Jakimavičius sako: „Širdies kraujagyslių sistemą treniruoja bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas. Kiti pratimai stiprina tam tikrą raumenų grupę, pavyzdžiui, pilvo presą, nugaros raumenis. Treti stiprina pusiausvyrą, koordinaciją. Čiuožiant pačiūžomis pagerėja pusiausvyra, treniruojama širdis. Užsiimant joga netreniruojama nei širdis, nei kraujagyslės, o raumenys stiprinami labai menkai“.
Anot gydytojo, blogiausia, kad rangymasis įmantriomis pozomis ne tik nepadeda, bet gali net pakenkti. Pagrindinis asanų akcentas — tempimas, tą kraštutinę kūno padėtį reikia išlaikyti ilgą laiką. Tuo metu didžiausias krūvis tenka raiščiams. Labiausiai nukenčia stuburo raiščiai, nes raumuo gali susitraukti ir įsitempti, o raiščiai tik įsitempti. Pernelyg ištampius raiščius visas krūvis tenka raumenims, jie turi laikyti stuburą. Tačiau raumenys nepritaikyti statiškai pozai: kai raiščiai laisvi, jie pavargsta, atsiranda spazmai, skauduliai.
Jei žala tokia akivaizdi, kodėl joga vis dar populiari? „Joga buvo sukurta brahmanų kastai, kurie nedirbo jokio fizinio darbo, — aiškina gydytojas. — O mes turime duoną pelnyti darbu. Jogas sugebės susisukti į lotosą, bet nepajėgs atlaikyti kasdienio krūvio.“
Reda Lukauskienė nesutinka, kad užsiimant joga raumenys nieko neveikia, o daugiausia ištampomi raiščiai: „Esu gyvas pavyzdys akivaizdžios jogos naudos. Tris kartus esu patyrusi stiprią nugaros traumą: du kartus griuvau nuo laiptų, vieną kartą trenkiausi nugara į stalo briauną. Kai pradėjau daryti asanas, man jau nyko raumenys, nes iki 34 metų nebuvau sportavusi. Dvejus metus darant tik asanas pradėjo augti raumenys. Negalima sakyti, kad joga sukurta tik brahmanų kastai. Tai buvo išminčiai, kurie nepriklausė jokiai kastai. O darant asanas raiščiai sutepami“.
Bėgimas nuo realybės?
Jogos centruose mane nustebino kone religinė aplinka — indiškos dievybės ir smilkalų aromatas. Visi sustoję giedojo šventas sanskrito giesmes, garbinančias jų mokytoją. Jauna mergina kalė į galvą, kad joga pirmiausia yra dvasios kelias, o norint praktikuoti asanas reikia keisti pasaulėžiūrą, nes kitokia joga — tiesiog pasityčiojimas. Tačiau aš tetroškau atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ir išlikti savimi.
Anot Redos Lukauskienės, joga — ne religija. Tačiau ji nelinkusi atmesti dvasinių šios sistemos aspektų: “Joga skatina pakelti sąmonę į aukštesnį lygį. O visi tie kreipiniai į Šyvą skirti priminti mūsų aukštesnę paskirtį. Jogos supratimu, yra absoliutas ar Dievas, kuris visą tai sukūrė, mes esame jo dalis. Mūsų praktikos tikslas — atrasti savo aukštesnįjį aš“.
Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad joga, kaip gyvenimo būdas ir atsipalaidavimo metodas, yra gerai. Problema yra ne pati joga, kaip sistema, o žmogaus asmenybė, jo gebėjimas kritiškai tą sistemą priimti: „Jei žmogus turi tvirtas vertybes, patirtį, yra brandi asmenybė, joga nepakenks. Jei asmenybė tuščia, ši filosofija bemat pripildys tuštumą — žmogus gali tapti net fanatiku, užmirštančiu šeimą, ignoruojančiu socialinį gyvenimą“. Skamba gana pavojingai. Ypač turint omeny, kad į jogos pratybas dauguma ateina ieškoti ramybės. Vadinasi, iš tiesų jos stinga.
Teisingumo ministerijos religijos reikalų vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis neneigia, kad joga turi religinį atspalvį: „Šiuo metu labiausiai Lietuvoje paplitusios Sivanandos jogos krypties šaknys glūdi induizme. Nepaisant to, jog joga atskiriama nuo induizmo, ji atėjo su visais jo atributais — giesmėmis, aukojimo ritualais. Joga pateikia rytietišką pasaulėvaizdį. Tai kitoks požiūris nei krikščioniškasis — žmonės tai turėtų žinoti. Pasiskaičius Sivanandos raštų atrodo, kad jis nieko nebando pritaikyti Vakarams. Sivananda negatyviai atsiliepia apie šeimos gyvenimą, jis žavisi vienuolyste. Kritiškai žvelgiama ir į šiuolaikinę mediciną“.
Reda Lukauskienė mano kitaip: „Pats Sivananda yra pasakęs, kad šeimos gyvenimas yra sunkesnė dvasios praktika nei gyvenimas vienuolyne. Joga turi būti taisyklingai praktikuojama: jei tavo darbai ir mintys skiriasi, grės beprotybė. Pažiūrėkite į konkretų žmogų prieš pasirinkdami jį kaip mokytoją: kaip jis praktikuoja jogą, kaip pats gyvena“.
Joga gali mus išmokyti atsipalaiduoti ir nurimti, bet galime tai padaryti tiesiog klausydamiesi muzikos, skaitydami. Gal ir verta retkarčiais pamedituoti prieš smilkalo dūmą, bet jei renkamės jogą, nesistenkime siekti tobulumo, virstančio manija.
