Mes jau neblogai žinome, kad yra juodoji, žalioji, raudonoji, o, be to, mūsų liaudiškosios ramunėlių, čiobrelių, melisų, kmynų arbatos. Baltoji arbata – daug kam naujiena. Tai – subtilus, elegantiškas gėrimas. Ji reikalauja išskirtinio dėmesio tiek ruošiant, tiek ją skanaujant.
Baltoji arbata, o tiksliau – jos lapeliai, – skinama tik balandžio pradžioje ir pirmosiomis rugsėjo dienomis. Renkami tik viršutiniai lapeliai bei ūgliai, kol jie dar padengti baltais pūkeliais. Todėl arbata ir vadinama baltąja. Jos rinkėjams griežtai draudžiama arbatlapių rinkimo sezone valgyti česnakus ir svogūnus. Taip saugomasi, kad per kvėpavimo takus svetimi kvapai nesugadintu subtilaus baltosios arbatos aromato.
Baltojoje arbatoje daugiau kofeino, bioflavonoidų ir vitamino C, nei žaliojoje. Ji veiksmingai teikia žvalumo ir jaunina.
Baltosios arbatos skonis ne toks sodrus kaip juodosios ar žaliosios. Reikia įprasti prie jos subtilumo. Ją verta užgerti tyru šiltu vandeniu ir pajusi vaiskų ir švelnų saldumą. Dėl ypatingo subtilumo ši arbata ilgą laiką nebuvo populiari Vakaruose. Tačiau dabar, kai daugelis atsisuko į save, tylius apmąstymus, baltoji arbata tapo simboliu.
Baltoji arbata plikoma visiškai naujame, niekam kitam nenaudotame ir su jokiomis buities priemonėmis neplautame arbatinuke. Vienam puodeliui reikia 10 gramų arbatžolių. Į pašildytą arbatinuką jas užpilame karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir palaikome 15 min.
