Bendravimas krepšinio komandoje

Bendravimo vieta valdymo procese

Bendravimas – tai veikla, kurios reikia mokytis. Ši veikla turi savo dėsnius, kuriuos būtina išmanyti, taisykles, kurias būtina sąmoningai taikyti tam, kad su mažiausiomis nervų pastangomis, bendraudamas su žmonėmis, pasiektum didžiausią efektą (Razauskas, ??).

Bendravimas – asmenybės socialinio įsitvirtinimo forma ir priemonė. Svarbiausias bendravimo tikslas yra empatija (Stulpinas, 1995).

Ušinskis (1959) teigė, kad „žodis – pagrindinė žmogaus vystymosi priemonė“.

Tarp trenerio ir jo auklėtinio turėtų klostytis geri santykiai. JAV mokslininkas Dodžas (1984) reitingo metodu nustatė, kad didžiausių laimėjimų pasiekia tie pedagogai, kurie turi ryškių bendravimo, attsakingumo, emocinio pastovumo bruožų .

Tiksliausiai, matyt, bendravimo esmę yra nusakęs socialinės psichologijos specialistas Paryginal, kuris bendravimo esmę aiškina kaip „sudėtingą ir įvairiapusišką procesą, kuris tuo pačiu metu gali reikštis kaip individų tarpusavio poveikio procesas, kaip informacinis procesas ir kaip žmonių tarpusavio santykiai, jų išgyvenimų ir tarpusavio supratimo procesas“ (Razauskas, ??).

Vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80 – 90% viso savo darbo laiko. Kodėl gebėti bendrauti – svarbus reikalavimas, keliamas mūsų vadovams, kadangi per jį garantuojama efektyvi bendra žmonių veikla. Tiktai išmokęs bendrauti, tampi žmogumi. Taip paat ir vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais (žaidėjais), priešingu atveju vadovas – tik vadovas (Razauskas, ??).

Bene daugiausia veiksnių, sukeliančių emocinę įtampą, slypi vadovų ir jiems pavaldžių auklėtinių santykiuose. Turėdamas daug juridinių įgaliojimų, apskritai turėdamas valdžią, tačiau ne visuomet turėdamas be

endravimo su žmonėmis žinių, ne visuomet žinodamas šio meno paslaptis, vadovas daro didelį ir ne visuomet teigiamą poveikį visam kolektyvo – komandos emociniam ir psichologiniam klimatui (Razauskas, ??).

Martens (1999) teigia, kad treneriams reikia išmanyti ne tik savo sporto šakos techniką, taktiką, bet taip pat būdus, kurie padeda išmokti minėtus technikos ir taktikos būdus. Jie privalo turėti ne tik psichologinių įgūdžių, reikalingų geriems sportininkams – energijos valdymo, streso valdymo, dėmesio susikaupimo ir tikslų iškėlimo, jie taip pat turi mokėti vadovauti, bei turėti bendravimo įgūdžių. Mokėjimas bendrauti ir yra tas dalykas, kuris skiria sėkmingai dirbančius trenerius nuo kitų. Jo darbo esmė – bendravimas.

Aramavičiūtė (1998) pabrėžia, jog ugdytinis tampa pilnaverčiu mokymo ir auklėjimo subjektu tiek, kiek veikloje sukuriami normalūs santykiai su pedagogais.

Trenerio darbas yra darbas su žmmonėmis ir geri treneriai paprastai pažįsta žmones. Norint tapti puikiu treneriu reikėtų lavinti savo psichologinius, ypač tarpusavio bendravimo įgūdžius, kurie padėtų išjudinti žmones veiklai (Martens, 1999).

Mokėti bendrauti, t.y. mokėti perduoti savo valią, „priversti“ jai paklusti, uždegti entuziazmą ir skirti jį tam, kam reikia, nėra taip paprasta. Kiekvienas žmogus su kuriuo tenka vadovui bendrauti, turi savo individualių savybių, savo „aš“, savaip interpretuoja reiškinius, kiekvienas elgiasi taip, kaip jis vertina tą ar kitą situaciją. Su šiomis savybėmis vadovui būtina skaitytis, jeigu norima, ka
ad sektųsi darbas.

Bendravimas sistemoje „treneris – auklėtinis“ – abipusis procesas, kur aktyvų poveikį vienas kitam daro ir treneris, ir auklėtinis, todėl šių žmonių bendravimo forma priklauso ir nuo trenerio, ir nuo auklėtinio komunikacinių bei kitų savybių. Vėlgi, svarbiausias vaidmuo čia tenka treneriui (Razauskas, ??).

Anot žymaus IX dešimtmečio menedžerio Jakokos, valdymas yra ne kas kita kaip žmonių nuteikimas darbui ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais. Vadinasi valdymas visada yra bendravimas. Pagrindinė žmonių bendravimo priemonė yra kalba, kuri paprastai papildoma (rečiau – pakeičiama) kitomis informacinėmis formomis – gestais, mimika, sąlyginiais signalais.

Iš tikrųjų mums tenka girdėti pasakymus, kuriais sugretiname kalbėtojo kalbą su tam tikru socialiniu vaidmeniu (pvz. „šaukia kaip turgaus boba“; „kalba kaip mokytojas“; „nekalbėk prokuroro tonu“; „viršininko tonas“ ir pan.). Taigi, sąvoka „kalbos kultūra“ įeina į platesnę sąvoką – „žmogaus kultūra“. Be kalbos žmonės ne tik negali bendrauti, be jos nėra sąmonės, nėra mokslo, nėra kultūros. Vadinasi be kalbos nėra mūsų.

Pasak Pavlovo, mokymo kalba yra antroji signalinė sistema, o žodis – individo signalas. Signalas negali būti kitoks, negu yra pats individas. Iš visų elgesio elementų – gestų, veido išraiškos, pozos ir kitų – sunkiausia yra paslėpti individo vidų žodyje, kalboje. Labai taikliai šiuo atžvilgiu yra pasakęs Martinaitis: „Už žodžio neįmanoma pasislėpti: pro jį matyt žmogus, jo žemiškas ve
eidas“ (Razauskas, ??).

Vadovo autoritetas, jo įtaka auklėtiniams daug priklauso nuo mokėjimo pasakyti savo mintis, nuo to, kaip jis moka naudotis žodžio jėga. Nebūtina, kad kiekvienas padalinio vadas būtų oratorius, tačiau būtina, kad vadovo kalba būtų taisyklinga, aiški, paprasta, tiksli, įtaigi. Ypač svarbi vadovo profesinės kalbos ypatybė – gebėti aptariamą klausimą įvairiapusiškai nušviesti. Treneris turi mokėti kalbėti įtikinamai. Reikia, kad jo kalba darytų įtaką auklėtiniams, jų mintims, jausmams, valiai. Rytų patarlė sako: „Tiesa guli ne kalbėjo burnoje, o klausytojo ausyse“. Todėl svarbu ne tiktai ką pasakome, bet ir kaip pasakome, kaip priverčiame klausyti ir paklusti.

Pasak senos mokyklinės tiesos, kalbą turi sudaryti įžanga, pagrindinė dalis ir pabaiga. Todėl pirmenybę reikia teikti trumpiems sakiniams.

Pagaliau vadovui visada reikėtų prisiminti, kad klausytojas suvokia kiek mažiau, negu buvo pasakyta garsiai ir kur kas mažiau ir ne taip, kaip kalbėtojas norėjo pasakyti (Jacikevičius, 1995).

Kai kurie vadovai – treneriai turi įprotį kiekviena proga sakyti moralizuojančius pamokymus auklėtiniams, ypatingai rungtynių metu. Netgi tuo atveju, jei tokie pamokymai teisingi ir sakoma turint kilnių jausmų, jie dažniausiai sukelia priešišką reakciją, kadangi toks „auklėjimas“ peržengia ribą. Todėl teigiama vadovo kalbos savybė – jos trumpumas, lakoniškumas, nedemonstravimas oratoriaus sugebėjimų, nors jų ir būtų. Kalbant su auklėtiniais patariama vengti mokomo tono ir mažiau kalbėti apie sa
ave. Sutaupyti žodžiai – tai pirmiausia sutaupytas laikas ir energija. Tačiau norisi pabrėžti, kad trumpa kalba – tai ne tik laiko atžvilgiu trumpa, kiek svari kalba, kuri neturi nereikalingų vingių (Razauskas, ??).

Nagrinėjant trenerio ir auklėtinio bendravimą, svarbus aspektas yra trenerio mokėjimas klausyti auklėtinio. Psichologai pažymi, jog klausymas yra svarbiausias ir kartu labai nevertinamas įgūdis iš visų bendravimo elementų.

Štai ką apie klausymą teigė įžymūs žmones:

„Prigimtis davė žmonėms vieną liežuvį ir dvi ausis, kad mes du kartus daugiau klausytume, negu patys kalbėtume“ (Epiktetas);

„Jei nori būti išmintingas, išmok protingai klausinėti, atidžiai klausyti, ramiai atsakinėti ir nutylėti, kai neturi ko daugiau pasakyti“ (Lafateras).

Paprastai mes geriau girdime tai, ką norime išgirsti ir kas mums malonu yra išgirsti. Ypač tai pasakyta apie vadovus – trenerius. Teisingas yra posaki: „Jeigu jūs iš tikro norite klausyti savo auklėtinių, būkite pasirengę išgirsti iš jų ta, ko nenorėtumėt išgirsti“.

Kiekvienas pripažįsta, kad visuomet maloniau bendrauti ne su tuo, kuris gerai kalba, o su tuo, kuris moka gerai klausyti. Taigi treneriai turėtų būti atidūs ir geranoriškai išklausyti savo kiekvieną auklėtinį, jei pastarasis nori kažką pasakyti. Treneriai turėtų būti kantrūs ir savikritiški, įtikinamai, o ne viršininko balsu argumentuotų savo nuomonę, bei auklėtinio išsakytą nuomonę ar kritiką trenerio atžvilgiu (Razauskas, ??).

Trenerio veikla formuojant komandą

Asmenybės vaidmuo turi prasmę tik tada, kai jis susijęs su kitų asmenų elgesiu (Stulpinas, 1995).

Psichologinis klimatas arba psichologinė atmosfera grupėse vadinama bendra grupės emocinė būsena, priklausanti nuo darbo sąlygų, vadovavimo ir tarpasmeninių santykių (Jacikevičius, 1995).

Socialinis – psichologinis klimatas įtakoja savijautą kolektyve. Auklėtinis, atsidūręs džiugių žmonių grupėje, norom nenorom užsikrečia ta nuotaika. Ir atvirkščiai, jei jis gerai nusiteikęs patenka į nuobodžių žmonių grupę, tai pats pradeda nuobodžiauti ir liūdėti.

Socialinis – psichologini klimatas formuojasi tarpasmeninių santykių kolektyvo pasekoje, todėl ir kiekvieną asmenybę veikia tų santykių dėka. Todėl pagarbus grupių narių tarpusavio elgesys bei trenerių su jais elgesys yra vienas iš svarbiausių veiksnių formuojantis pozityviam socialiniam – psichologiniam klimatui kolektyve (Xapreb?, 1971).

Kuzminas rašė: „Jeigu sėkmę kitoje kokioje veikloje nulemia interesas tai veiklai, atsakomybė, susižavėjimas ja, tai sėkmė pedagoginėje veikloje priklauso ne tik nuo santykių tarp pedagogo ir vaiko, bet ir vaiko požiūrio į pedagogą, t.y. vaikų ir pedagogo tarpasmeninių santykių“. Tai tinka ir trenerio darbui. Jeigu treneris nemoka bendrauti su savo auklėtiniais, tai dažniausiai atsitinka taip, kad sportininkas arba apskritai palieka sportą arba pereina pas kitą trenerį (Бабушкин, 1985).

Sportininkams ir treneriams tenka patirti įvairiausių išgyvenimų: džiaugsmo, liūdesio, pasididžiavimo, nuoskaudos, gėdos, baimės, nerimo, pykčio, pasišlykštėjimo ir t.t., kitaip nei pažinimo procese, emocijos ir veiksniai yra pačių daiktų ar tikrovės atspindys. Šių santykių atspindys formuoja vienokį ar kitokį psichologinį klimatą, kuris savo ruožtu yra vienas iš pagrindinių sąlygų, padedančių siekti labai gerų rezultatų. Taigi, psichologinis klimatas susidaro ir įsivyrauja bendraujant, įgyvendinant grupės poreikius, sprendžiant asmeninius bei grupinius konfliktus. Tuomet išryškėja ir vidinės žmonių tarpusavio poveikio aplinkybes: lenktyniavimas ar konkuravimas, draugiškas susitelkimas ar tarpgrupinė kova, šiurkštus spaudimas ar sąmoninga drausmė, noras padėti ar slapta pakenkti ir pan. (Miškinis, 1996).

Organizuojant kolektyvą reikia įdiegti, kad žaidėjai jaustų poreikį vykdyti trenerio iškeltus uždavinius. Treneris turi organizuoti kolektyvinę veiklą taip, kad ji įgautų žaidėjo saviveiklos charakterį, t.y. taptų veikla, kurioje patrauklūs tikslai virstų motyvais konkrečioms sporto šakoms užkariauti (Depkar, 1982).

Jacikevičius, remdamasis tyrimais (1995) išskiria tokius psichologinio klimato parametrus:
1. Pasiūlymų motyvacija;
2. Tarpasmeninių santykių kokybė:
3. Narių autonomija:
4. Organizacijos struktūra:
5. Statusų poliariškumas.

Manoma, kad psichologinis klimatas priklauso nuo tokių veiksnių kaip:
· Makrosocialinės sąlygos (valstybės stabilumas, įstatymų įtaka žmonių psichinei būklei, visuomenės požiūris į sportą ir sportininkus ir pan.);
· Mikrosocialinės sąlygos (emocinių lūkesčių patenkinimas grupėje ar komandoje, tarpusavio santykių būklė, konfliktinių sprendimų psichologinis pagrįstumas ir pan.).

Psichologinio klimato poveikį sporto kolektyve rodo taip pat ir narių savijauta – jaučiamas emocinis komfortas arba diskomfortas. Geras psichologinis klimatas – itin svarbus reiškinys sportininko aktyvumui ir ryžtingumui didinti. Yra nustatytas ryšys tarp psichologinio klimato ir konkrečių sportinių rezultatų (Miškinis, 1996).

Sporto pedagogikos literatūroje yra suformuoti tam tikri reikalavimai treneriui, norinčiam tikslingai spręsti įvairias psichologines problemas.Treneris, siekdamas pašalinti konfliktus, turi nuolat:
1. Kontroliuoti savo dorovinį elgesį, elgtis pedagogiškai. Sportininkas trenerio akyse turi matyti susirūpinimą, bet ne įtūžį. Treneris turi ne liūdėti, pykti dėl sportininko poelgių, bet juos suprasti ir koreguoti. Kuomet tarpusavio santykiuose ima vyrauti neapykanta, nepakantrumas, šie jausmai pradeda valdyti ir trenerio mintis („Aš padarysiu.., pasakysiu.., neleisiu.., išmesiu.“). Tuomet jau negalvojama apie sportininko tobulėjimą, o pradedama svarstyti, kaip skaudžiai smogti.
2. Taip treneris turi rodyti asmeninį pavyzdį, būti aukštos dvasinės kultūros, tai pasireiškia savikritiškumu, mokėjimu susivaldyti (t.y. problemas spręsti protu, o ne emocijomis, mokėti tramdyti neigiamas emocijas).
3. Treneris turi pasižymėti gebėjimu dalykinių konfliktų nepainioti su asmeniniais reikalais (pvz. galima sakyti: „Tu per treniruotę vangus, nesistengi.“, bet nereikėtų: „Tu tinginys“ arba „Iš tavęs nieko gero nebus“). Tai asmenybinių santykių apibendrinimas, sukeliantis atitinkamą reakciją ir vedantis tiesiausiu keliu į konfliktą (Miškinis, 1996).

Formuojant komandą, tampant tos komandos vadovu, treneriu labai svarbus yra psichologinis pasirengimas, norint geriau suprasti savo auklėtinius ir pasiekti gerų rezultatų sporte.

Psichologinis pasirengimas reikalauja išsiugdyti šias pagrindines savybes: interesą veikti; pareigos ir atsakomybės jausmą; bendruomeniškumo nuostatas (Jacikevičius, 1995).

Ypatingą reikšmę vadovavimo sėkmei turi organizaciniai pedagoginiai sugebėjimai. Jie yra sintezė aukšto intelekto ir valios savybių, kurios padeda geriau išmanyti veiklą ir ją tinkamai pertvarkyti.

Svarbi organizacinių sugebėjimų savybė yra mokėjimas greitai ir tiksliai suvokti žmonių dvasines ypatybes. Talentingas vadovas moka greitai įvertinti savo auklėtinių ypatybes ir nustatyti jų tinkamumą vienai ar kitai veiklai. Taip pat labai svarbus praktinis vadovo – trenerio intelektas. Toks protas pasireiškia sugebėjimu abstrahuotis nuo konkrečių pavienių faktų ir mąstyti atitinkamomis sąvokomis bei teiginiais. Praktiškas protas operuoja konkrečiu vaizdiniu turiniu (Jacikevičius, 1995).

Vadovavimo veiklai būdinga: dinamiškumas, įvairumas, sudėtingumas, kūrybingumas, fragmentiškumas, rizika. Norit geriau suprasti vadovo veiklos turinį, galima susipažinti su Mintzberg (1973) sudarytais vadovų vaidmenų apibūdinimais:
1. Tarpasmeninių santykių vadovo vaidmenys, t.y. kuomet treneris susijęs su tikslų siekimo organizavimu, auklėtinių motyvavimu, jų parinkimu, mokymu, skatinimu, nukreipimu ir pan.
2. Informaciniai vaidmenys, t.y. stebėtojo (rinkti informaciją iš įvairių šaltinių, tai gali būti ir informacija apie kitas komandas, su kuriomis tektų žaisti jo auklėtiniams ateityje).
3. Vaidmenys, susiję su sprendimų priėmimu:
· Problemų spendimo vaidmuo – spręsti problemas, įveikti krizes, kurių neįmanoma ignoruoti;
· Žmogaus, kaip turinčio įgaliojimus, vaidmuo – prisiimti įsipareigojimus ir t.t. (Barvydienė, Kasiulis, ??).

Vadovo – trenerio funkcijas galima aprašyti ir analizuojant trenerio – vadovo funkcijas. Pirmasis jas išskyrė ir suformulavo Fayol (1949):
· Organizavimas – komandos socialinės vienovės sudarymas;
· Vadovavimas – poveikio auklėtiniams, įgalinant juos dirbti, organizavimas;
· Koordinavimas – visų išteklių (socialinių, informacijos, materialinių) koordinavimas (tarpininkavimas), siekiant numatytų tikslų.

Vadovavimas yra viena iš labai sudėtingos vadovo – trenerio veiklos funkcijų:
· Tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe (Drucher, 1992);
· Tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas darbui ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais (Jacocca, 1988);
· Tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori. Kartu tai yra gavimas to, ko jums (treneriui, vadovui) reikia ir ko jūs norite (Kuch, ??).

Sėkmingai vadovauti, tai reiškia:
· Realizuoti tikslą (užduoties poreikiai);
· Siekti, kad kiekvienas auklėtinis būtų aktyvus, laimingas, patenkintas (individo poreikiai);
· Siekti sukurti komandą ir palaikyti jos bendradarbiavimo dvasią (grupės poreikiai).

Šiuos tris poreikius galima pavaizduoti taip (1 pav.):

1 pav. Organizacijos, t.y. komandos ir individų poreikių derinimas.

Labai svarbu suprasti, kad nėra vienodo „rakto“ kiekvieno individo motyvavimui, taip pat reikia treneriui įsigilinti ir suprasti žaidėjo elgesio priežastis, pažinti kai kurias asmenybės tipologijas, kurios leistų įvertinti stipriąsias bei silpnąsias atskirų psichologinių tipų puses.

Asmenybės tipologijų žinojimas vadovui padeda:
1. Realiau ir efektyviau paskirstyti užduotis;
2. Atsižvelgti į žaidėjo galimybes su jam keliamais reikalavimais, atsižvelgiant į jo stipriąsias bei silpnąsias puses;
3. Konstruktyviai spręsti konfliktus bei vengti stresų;
4. Geriau pažinti save ir adekvačiai įvertinti savo privalumus bei trūkumus organizuojant poveikį auklėtiniams (Barvydienė, Kasiulis, ??).

Treneris gali geriau save pažinti dviem būdais:
· Įsiklausyti į save ir mėginti suprasti savo jausmus ir reakcijas į gyvenimo įvykius bei šių jausmų re reakcijų priežastis;
· Prašyti kitus žmones pasakyti, kokius jie juos mato ir kaip į juos reaguoja.

Taigi, negalėsite suteikti sportininkams nuosekliai pozityvios veiklos krypties, nepažindamas pats savęs, nežinodamas, kas esate. Treneris, kuris yra išsiaiškinęs savo vertybes, daug geriau gebės padėti sportininkams įveikti konfliktus ir kitas problemas (Martens. 1999).

Tipologijos žinias treneris gali pritaikyti ir praktikoje, t.y. skirdamas užduotis: pateikiant užduotis sensorinio tipo auklėtiniams būtina prisiminti, kad į tam tikrus parengiamuosius klausimus jie negali iš karto atsakyti tiksliai, intuityviems – kad smulkios detalės ir paaiškinimai jiems labai reikalingi atliekant pateiktą užduotį.

Maslow buvo pirmasis (1954) iš kurio darbų vadovai sužinojo apie žmogaus poreikių sudėtingumą ir jų įtaką darbo motyvacijai. Maslow teigia, kad žmogus turi daug įvairių poreikių, kuriuos suskirstė į penkias kategorijas (2 pav.):

2 pav. Maslow poreikių piramidė.

Paprastai laikui bėgant, poreikiai kinta, todėl nereikia manyti, kad motyvacija, kuri buvo veiksminga vieną kartą, bus efektyvi visą laiką (Barvydienė, Kasiulis, ??).

Trenerio asmenybė

Asmenybės sukūrimas yra vienas iš svarbiausių kiekvieno žmogaus viso gyvenimo uždavinys (Pikūnas, 1994).

Kad vadovas galėtų tinkamai atlikti savo vaidmenį, jis turi turėti specifinių savybių. Vadovas (treneris) pirmiausia turi pasižymėti gerosiomis humaniško žmogaus psichinėmis savybėmis, jam turi būti būdingos bendros demokratinės visuomenės vertybinės orientacijos, jis turi būti sąžiningas darbuotojas ir t.t.

Tačiau vadovavimo veiklos sėkmingumui, šių bendrų savybių neužtenka. Reikalingos kai kurios specifinės vadovavimo veiklai savybės. Vienoks ar kitoks vadovavimo pobūdis pirmiausia priklauso nuo vyraujančių motyvų, kurių skatinamas žmogus užima vadovo poziciją. Tokie motyvai gali būti:
1. Ekonominis motyvas (atlyginimas ar kitos materialinės vertybės);
2. Noras iškilti virš kitų žmonių (poreikis vadovauti kitiems žmonėms);
3. Visuomeniniai motyvai (siekimas susilaukti kitų žmonių, visuomenės pripažinimo);
4. Kūrybiniai motyvai (siekimas įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus);
5. Neigiami egocentriniai motyvai (troškimas garbės, karjerizmas, įprotis vadovauti).

Nuo vyraujančių motyvų priklauso vadovo pasitenkinimas savo darbu. Jei vadovu tampama tik dėl didelio atlyginimo, tai jam pirmiausia rūpės jis, o ne vadovavimas (Jacikevičius, 1995).

Dystervėgas (1998) rašė: „Tikras auklėtojas žino iš savo patirties, tai liečia ir jį ir kitus, kad daugiau pasiekiama dėka to, kas tu esi, negu to, ką tu žinai“.

Pasak Šalkauskio (1992): „Auklėtojas gali puikiai nusimanyti apie ugdymą ir priemones, bet jei jis nebus tvirta asmenybė, neturės individualinio būdo, jis pasirodys esąs bejėgis ugdomajame darbe, nes tvirta asmenybė savaime daro žmonėm tvirtą įtaką ir palenkia juos šitai įtakai net be ypatingų pastangų. Žodžiu tariant, tvirta asmenybė yra stipriausias ugdomosios jo įtakos veiksnys. Iš čia taip pat aišku, kad šitas ugdomosios įtakos keliu nuo auklėtojo pereina į auklėtinius jo asmenybės ypatybės, nes jis yra jiems dažniausiai tam tikras modelis, pagal kurį formuojasi naujos asmenybės. Auklėtojo asmuo nėra neutralus ugdomajame darbe, todėl tinkamas jo asmenybės išvystymas ir išauklėjimas yra vienas iš svarbiausių sąlygų ugdymo sėkmingumui“.

Kantas laikosi nuomonės, kad žmogus yra per silpnas vienas pats išplėtoti savo prigimties duomenis ir tam būtina kito pagalba. Jis teigia, kad tik žmogus ugdo žmogų (Kantas, 1970).

Derkačo nuomone (1982), formuojant trenerio asmenybę ir tobulinant jo pedagoginį meistriškumą, auga sportininko asmenybės pasireiškimo lygis. Svarbiausia yra tai, kad viena būdingiausių asmenybės savybių – tai jos individualybė arba skirtingumas, nepakartojamumas, nulemiantys veiklos stilių.

Sėkmė sporte daug priklauso nuo to, kaip specifiniam techniniam ir taktiniam stiliui formuoti panaudojami individualūs sportininko ypatumai (Meidus, 1988). Todėl treneriui yra labai svarbu pažinti savo sportininko psichologinius asmenybės ypatumus ir tas žinias pritaikyti dirbant su sportininkais.

Asmenybės struktūrą sudaro specifiniai socialiniai, psichologiniai ir biologiniai komponentai (Блудов?, 1987), taip pat ir pagrindiniai keturi elementai: kūnas, sąmonė, elgesys ir sąžinė. Sportininką išugdyti ryškia talentinga individualybe – ilgas kūrybingas darbas, treneris savo ugdytiniui atiduoda fizines, intelektines ir dvasines jėgas (Miškinis, 1998).

Trenerį vaizdavo visaip: kaip grubų, siekiantį ugdyti sportininkuose tokius bruožus, kurie jam yra priimtini arba kaip tikrą nevykėlį, kuriam tai jau parašyta ant kaktos, kai kuriais atvejais jis būdavo vaizduojamas kaip tikras vyras, turintis stiprią valią ir aukštus moralinius principus, pasiruošusį apginti savo auklėtinius, paruošti juos gyvenimui, suformuoti teigiamus charakterio bruožus bei vyriškumą (Кретти, 1978).

Sportininkai mano, jog vienas iš priimtiniausių trenerio bruožų – savitvarda. Anot Razausko, svarbią reikšmę bendravimui turi vadovo (trenerio) veidas, mimika, šypsena. Vadovas turi mokėti valdyti veido išraišką, o gal net ir mokėti truputį vaidinti – būti linksmu ir žvaliu nors ir liūdnu. Rusų pedagogas Makarenka kalbėjo, kad tikras pedagogas neturi teisės darbe būti liūdnu veidu. Jis turi mokėti valdyti savo nuotaiką (Razauskas, ??).

Ne visus gamta apdovanojo geru ir šiltu veidu. Kai kurie vadovai (o taip pat ir treneriai) nei neįtaria, kad jų žvilgsnis piktas ir atšiaurus. Tai natūralu kaip žmonėms, nenatūralu kaip vadovams. Todėl vadovai turi stebėti ir treniruoti savo veido išraišką.

Makarenka dažnai nueidavo pas aktorius pasimokyti, kaip stovėti kalbantis su auklėtiniu, kokiu tonu pasakyti pastabą ir pan. Jis rašė: „Aš tapau tikru meistru auklėtoju tik tada, kai išmokau pasakyti „ateik čionai“ su 15 – 20 atspalvių, kai išmokau dvidešimt veido išraiškų, laikysenos ir balso niuansų. Ir tada aš nebijojau, kad kažkas pakviestas neateis arba nepajus to, ko iš jo reikalaujama“.

Humoro jausmas taip pat labai svarbus veiksnys tarpusavio žmonių bendravime. Gebėjimas pasijuokti padeda lengviau įveikti įvairias negandas, sunkumus. Todėl vadovo – trenerio humoro jausmas bei jo išorinės išraiškos (šypsena ir juokas) yra vertinga ir jam pačiam ir auklėtiniams. Šypsenos mechanizmą galima parodyti schematiškai:

Gera šypsena, draugiška veido išraiška

Signalas: „Aš jūsų draugas“

Draugas garantuoja saugumą

Patenkinamas savisaugos poveikis

Teigiamos emocijos

Teigiamas požiūris į tų emocijų šaltinį.

Pažiūrėjus į žmogų, nesunkiai įsitikinama, kad beveik viskas jame skirta sau pačiam: akys – matyti, kojos – eiti, burna – valgyti ir t.t. Tiktai šypsena yra skirta kitiems. Jeigu ne veidrodžiai, mes jos ir nematytume (Razauskas, ??).

Uzdila (1987) mano, jog tikras pedagogas visada sugeba jaunimą „užkrėsti“ savo erudicija, patraukliu kultūringumu ir žmogiškumu, reiklumu sau ir kitiems, teisingumu ir objektyvumu, nuoširdumu ir aukšta savitvarda.

Miškinis teigia (1998), kad treneris turi būti tarsi tyrėjas, o jo atradimų laidas – plati bendroji kultūra, puikus filosofijos, psichologijos, pedagogikos ir kitų mokslų išmanymas. Jeigu jis stokos kompetencijos, kūrybiškumo, tai jis elgsis nedorai, nes neduos savo auklėtiniams to, ką turi duoti. Jeigu treneris nori etines vertybes, surašytas knygoje, perkelti į savo auklėtinių širdis ir protą, jis pats turi būti asmenybė, o asmenybė yra tas pedagogas, kuris etines vertybes patvirtina savo elgesiu kasdieniniame gyvenime.

Treneris turi domėtis ne tik savo sporto šaka, bet ir ugdyti estetinius jausmus, gebėti suvokti, kuo yra gražus žmogus: išore, morale, elgesiu, darbu, santykiais su kitais žmonėmis ir gėrėtis visu tuo. Niūrus ir atstumiantis atrodytų treneris, abejingas žmonių moralinėms savybėms, kitų ir savo išvaizdai, aplinkai,dirbančiam žmogui, sodinamam medžiui.

Gebėjimas „perleisti per savo prizmę“ tai, kas mokslo teorijoje yra nauja bei pažangu, padeda treneriui dirbti kūrybiškai ir produktyviai (Miškinis, 1998).

Anot Miškinio, treneris yra daugiavaikės šeimos – komandos, rinktinės, grupės, sportininkų – tėvas. Jis turi spręsti daugybę problemų, dažnai diskutuoti, ginčytis, savo autoritetu veikti auklėtinių mąstymą. Treneris turi būti artimiausia auklėtinių draugas bei mokytojas, kurio autoritetas neginčijamas. Savotišku trenerio fenomenu galima laikyti tokį trenerį, kuris perduoda auklėtiniams tai, ką pats išgyveno, sužinojo, apmąstė, patyrė (Miškinis, 1998).

Kai kurie treneriai mano, kad auklėjimas – antraeilis dalykas, svarbiausia siekti gerų sportinių rezultatų, tokia tendencija yra neteisinga.

Miškinis taip pat mano (1998), kad sportininkų auklėjimas yra nenutrūkstamas spiralės formos proceso „motyvas – veikla – motyvas“ organizavimas, esminis didelio meistriškumo sportininkų rengimo komponentas.

Trenerio ir auklėtinių tarpasmeniniai santykiai

Valdymo etika – visuma normų, reguliuojančių trenerių – vadovų elgesį bendraujant su auklėtiniais. Etiką galima suskirstyti į dvi grupes: moralinę ir estetinę, t.y. tų normų išorinį pasireiškimą, manierų grožį. Šios dvi pusės turi sąlyginį savarankiškumą. Galima būti nuoširdžiam žmogui, bet tai išreikšti negražiai, grubiai ir priešingai: galima būti piktos natūros žmogui, tačiau rafinuotam, patraukliam išoriškai. Todėl etinės ir estetinės žmogaus elgesio savybės glaudžiai susipynusios ir sudaro vientisą visumą (Razauskas, ??).

Sakykim, kad svarbiausia valdymo procese kartu ir svarbiausias trenerio darbo rezultatas yra teigiamai spręsti iškeltus uždavinius. Jeigu uždaviniai išspręsti, vadinasi pateisinamos visos valdymo priemonės ir metodai, o klausimas, kokiomis priemonėmis pasiektas tikslas turi tik antraeilę reikšmę. Tai netiesa. Mums turi būti svarbu ir taip, kaip šis uždavinys išspręstas, kokiomis priemonėmis, su kokiomis sąnaudomis ir pan. (Razauskas, ??). Deja, kai kurie treneriai nepaiso normų ir pergalei pasiekti aukoja netgi savo interesus.

Kodėl treneriai tampa orientuojami į laimėjimą? Kai kurie treneriai klaidingai mano, jog sportininkai neturi motyvų, jeigu nenori ką nors daryti taip, liepia treneris. Bet dažnai besipriešinantys trenerio nurodymams sportininkai turi labai stiprių motyvų sportuoti – jie ne tik nemato reikalo paklusti trenerio primestai treniruočių struktūrai ir metodams. Kai kurie sportininkai tiesiog nori tai daryti savaip ir kai jie taip elgiasi, treneriai gali suvokti tai kaip nepaklusnumą drausmei, ir ypač tie, kurie mėgaujasi savo padėties teikiama valdžia.

Konflikto tarp trenerio ir sportininko šaltinis dažnai yra trenerio siekimas patenkinti savo poreikius pasinaudojant komanda ir neatsižvelgiant į sportininko poreikius. Kita vertus, gal būt treneris neretai pasiduoda visuomenės, spaudos, administratorių, tėvų ar netgi pačių sportininkų spaudimui. Labiau tikėtina, kad treneriai tampa į pergalė orientuoti tada, kai savo vertės pajautimą sieja su komandos pergalėmis ir pralaimėjimais ir tuomet laimėjimas tampa jiems labai svarbus, pralaimėjimas žeidžia jų savigarbą, savo vertės pajautimą. Tokių trenerių lozungas: „Pergalė yra viskas, tai – vienintelis dalykas“. Ir tuomet, kai treneriai savo vertę sieja su pergale, pralaimėjimas, jų tikslai tampa egoistiniai – jie nebegalvoja, ką gali gera padaryti savo sportininkams, bet mąsto tik apie tai, kuo sportininkai gali būti naudingi jiems.

Vienaip ar kitaip treneriams galima duoti dvi naudingas motyvacijos pamokas. Viena – tai, kad neretai didžiausias uždavinys treneriui būna padėti sportininkams įgyti teisingą motyvaciją, bet gebėti nesugriauti jų jau tyrimo noro (motyvacijos) sportuoti. Antra – treneriai privalo taip organizuoti treniruotes, kad jose būtų užtektinai džiaugsmo, įvairovės ir būtų maksimaliai įtraukiami visi sportininkai (Martens, 1999).

Knygoje – „Jaunųjų sportininkų treniravimas“ Martens (1999) apibrėžė ATEP filosofiją, išreikštą šūkiu: „Pirmiausia sportininkas, paskui pergalė“.

Ši į sportininką orientuota filosofija pirmiausia atsižvelgia į treniruojamus žmones, o į pergalę orientuota filosofija į pirmą vietą iškelia varžybų rezultatą.

Filosofija „pirmiausia sportininkas, paskui pergalė“ reiškia, kad kiekvienas trenerio priimtas sprendimas pirmiausia turi geriausiai atitikti sportininkų interesus, o jau tada – interesą laimėti. Tai nereiškia, kad pergalė tampa nebesvarbi – ji tik ne tokia svarbi kaip sportininko tobulėjimas.

Ypač į sportininką orientuotas treneris visuomet pirmiausia atsižvelgs į tai, kas geriausia sportininkui, o pergalei niekuomet nebus teikiama pirmenybė. Kitame tiesės gale pergalė yra vienintelis tikslas, tai – paskata sportuoti ir į laimėjimą orientuotas treneris sieks gero savo sportininkams tik tol, kol tai „nesukels grėsmės“ pergalei. Į sportininką orientuoti treneriai sportą traktuoja kaip esantį dėl sportininkų, o į pergalę orientuoti treneriai matys sportininkus kaip priemonę (savo) pergalei pasiekti.

Žinoma ši filosofija yra paprasta, tiesmuka. Yra trenerių, nesutinkančių su ja, kita vertus, yra trenerių, kurie šiuos principus nuosekliai įgyvendina praktikoje, bet filosofija – tai ne tas pats, kas ir principai, kuriuos išpažįsti, tai yra pricipai, pagal kuriuos gyveni.

Susidurdami su klausimu, kam teikti pirmenybę – pergalei ar tobulėjimui, daugelis trenerių tvirtina, jog jie nori abiejų ir treniruoja taip, kad pasiektų abudu tikslus. Ir jie teisingai sako, kad laimėjimas padeda tobulėti sportininkams, nes šie įgauna pasitikėjimo savimi ir užsidirba stipendijas. Be to, ne visada lengva atskirti, koks veiksmas iškelia sportininką aukščiau už pergalę ir atvirkščiai.

Trenerio darbas – tai darbas su žmonėmis ir todėl svarbiausia kaip jūs t.y. kiek vienas treneris suvokia santykius tarp žmonių: santykius ne tik su savo auklėtiniais, bet ir su savo kolegomis treneriais, administratoriais, tėvais, teisėjais ir kitais. Ką pasirinksite: palaikyti artimus, asmeniškus santykius, kurie būtini, jei norima padėti žmogui, ar nuspręsti likti šaltas ir nutolęs, labiau akcentuojantis pergalę ir laikantis sportininkus priemone, padedančia jums siekti pergalės.

Treniravimas – tai savęs, savo energijos, žinių, įgūdžių, visos savo išminties atidavimas. Kitaip sakant, tai savos filosofijos perdavimas sportininkams.

Razauskas ( ?? ) taip pat turi panašų požiūrį į tai, jog ne visuomet visos priemonės galimos tikslui pasiekti. Jo manymu (Razausko), jeigu mandagumo normų nepaiso vienodos socialinės padėties žmonės, jų santykiai tik šiurkštėja, suprimityvėja. Tačiau, kai etiketo nepaiso ir jį laužo vadovai – treneriai, jis tampa piknaudžiautoju.

Vadovo – trenerio santykiai su auklėtiniais pagrįsti humaniškumo principu, yra labai svarbus (jei ne svarbiausias) veiksnys, formuojantis tarpusavio santykius darbo procese ir ugdantis kūrybinį požiūrį į darbą. Tarpusavio santykiai ir žmogaus požiūris į darbą turi labai plačią motyvaciją. Teigiamo, neigiamo ir pasyvaus požiūrio į savo darbą, savo profesiją priežasčių reikia ieškoti bendravimo procese tiek gamyboje, tiek ir buityje. Nesusipratimai šeimoje, emocionalus nepastovumas, tikslo neturėjimas, susiformavusi pasaulėžiūra, primityvi socialinių vertybių skalė ir pan. yra svarbios aplinkybės, kurios gali daryti ii daro neigiamą įtaką žmogaus požiūriui į darbą, į savo darbo draugus ir santykius su kitais (Razauskas, ??).

Taigi, galima daryti tokią prielaidą, jog treneriai, siekiantys pergalių bet kokia kaina ir vertinantys save pagal žaidimo baigtį, bei sezono rezultatus, mano manymu, turi trumpą vertybių skalę, kuri yra paviršutiniška ir neteikianti jų gyvenime didelės reikšmės. Žvelgiant gilia, galbūt šie treneriai gyvenime kaip žmones buvo mažai vertinami, buvo nepaisoma jų nuomonės, buvo atstumtieji, jautė nepilnavertiškumo kompleksą, trūko meilės, užuojautos ar gero žodžio.

Martens (1999) manymu, būtų gerai jei visi treneriai pirmiausia kreiptų didesnį dėmesį į patį sportininką, nei į pergalių skaičių, t.y.:
1. Kiekvienas žaidėjas turi žaisti tuo metu, kai treneris nusprendžia, jog tai geriausiai atitinka sportininko interesus, o ne tada, kai šitai atitinka pergalės interesus;
2. Traumuoti sportininkai negali žaisti tol, kol iki galo nebaigia reikalingos reabilitacijos programos;
3. Eidamas į varžybas, treneris privalo savo ego palikti namie, jo vertingumas priklauso ne nuo pergalės ar pralaimėjimo. Jis didžiuojasi, kai komanda žaidžia gerai (nors ir pralaimi) ir sielojasi, kai komanda nesistengia (irgi nepriklausomai nuo rungtynių baigties);
4. Treneris turi būtinai atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą laimėti bet kokia kaina ir likti ištikimas savo filosofijai;
5. Trenerio uždavinys yra padėti sportininkams tobulėti, leidžiant jiems patiems spręsti – tai juos mokytų atsakomybės;
6. Treneris gali įvairiai veikti sportininko gyvenimą, bet esmingiausiai – formuodamas sportininko vertybes. Treneris gali perduoti sportininkams savo treniravimo (ir gyvenimo) filosofiją, gyvendamas pagal ją.

Buvo atlikti tyrimai: jeigu laikomės prielaidos, jog treneris paaugliui yra labai svarbus asmuo, svarbesnis už kitus sportininkus, galbūt, svarbesnis už tėvus. Vadinasi, jeigu treneris stengsis formuoti teisingą sportininkų požiūrį į žmogiškumo vertybes, t.y. jautrumą, teisingumą, atsakingumą, kolektyviškumą santykiuose su pačiu treneriu, nes būtent treneris yra reikšmingiausias asmuo sportuojančiam paaugliui (?? 1988).

Levinson (1968) rašė, kad ypatingas vadovas:
„Ar vadovas turi teisę keisti ir formuoti? Kokia nauda iš senėjimo, patirties ir išminties, jei šitai neperduodama jaunesniems? Kokia nauda iš skausmo, jei nemokysime kitų jo išvengti? Vadovas ne tik turi tokią teisę, jei jis vadovas, tai daryti yra įpareigotas“.

Tinkamas atsivėrimas sportininkams padeda treneriui geriau pažinti save ir, vadinasi, toliau tobulinti savo filosofiją bei sukurti pasitikėjimu paremtus santykius su savi auklėtiniais. Žodžiais ir veiksmais perduodamas sportininkams savo filosofiją, padėsite ir jiems kurti savąją.

Taigi, kiekvienam treneriui rekomenduojama pagalvoti, kokią reikšmę jie skiria pergalei ir kiek pagelbėsite sportininkams fiziškai, psichologiškai ir socialiai tobulėti. Svarbiausia kiekvienam treneriui turėti savo filosofiją. Jei pritariama kieno nors kito filosofijos principams, bet nesielgiama pagal juos – tuomet apgaudinėjami kiti ir pats žmogus save apgaudinėja. Verta įsidėmėti, jog filosofiją geriausiai išreiškiate ne tuo, ką sakote, bet tuo, ką darote (Martens, 1999).

Tačiau reikia nepamiršti, jog treneris taip pat žmogus, kuris gyvenime ne viską išmano, tačiau dirbant tokį atsakingą darbą ir norint jį atlikti kuo geriau, treneris turi gerai išmanyti žmonių psichologiją.

Daug dažniau treneriai nepasiekia savo tikslų todėl, kad per menkai įsisąmonina arba nemoka ugdyti komandos kultūros, o ne dėl krypties ar sporto išmanymo trūkumo. Prastos komandos kultūros rezultatai – tai nuolatinė sportininkų kritika, tarp sportininkų ir trenerio arba tarp pačių sportininkų kylantys konfliktai, tai sportininkai, besijaučiantys atstumti, pernelyg didelė trenerio kontrolė ir pamažu užvaldantys bergždumo jausmas bei frustracija.

Kalbėdami apie komandos kultūrą, kalbame apie sėkmei palankų klimatą. Šnekėdami apie nuostatą pergalei, atsidavimo ugdymą, įdiegtą išdidumą, komandos dvasios ugdymą, treneriai ir kalba apie komandos kultūrą. Kai komandos kultūra nėra gerai, tinkamai išvystyta arba yra nesuderinama su komandos veiklos kryptimi, jos laimėjimai bus daug mažesni už jos galimybes ir tikėtinas stiprus nepasitenkinimo jausmas (Martens, 1999).

Robinsonas, buvęs Pietų Kalifornijos universiteto treneris, yra laikomas vienu geriausių futbolo trenerių šalyje, įvardino vienus iš svarbiausių komandos kultūros elementus:
· Komandos tradicijos. Svarbu puoselėti tokias tradicijas kaip „komandos, kuri nenuleidžia rankų“, geros partnerystės, puikios komandos ir pan. Aišku, treneriai norėtų kurti ir pergalių tradicijas;
· Pagrindinės darbo procedūros. Tai būdai, kai sportininkai atrenkami kaip apdovanojami, mokomi, treniruojami. Čia taip pat įeina įrangos ir bazių valdymo būdai. Visa tai yra sistemos, kurias treneris turi kontroliuoti, kad būtų atlikta daugybė darbų, būtinų komandos veiklai;
· Informacijos valdymas. Kas ir su kokia informacija yra supažindinamas? Kokiu būdu informacija perduodama trenerio padėjėjams ir sportininkams;
· Sporto šakos pobūdis. Individualių sporto šakų paprastai būna kitokia komandos kultūra nei komandinių, nes komandai kultūra turi būti pritaikyta treniruojamai sporto šakai;
· Trenerio vadovavimo stilius (Martens, 1999).

Norint kuo geriau vystyti komandos kultūrą, svarbu treneriui parodyti susidomėjimą, kiekvieno auklėtinio ar komandos pasiektais rezultatais, teigti grįžtamąjį ryšį apie jų darbo eigą, nuolat tartis, bendrauti, padėti komandai vieningai dirbti.

Kaip pastebėti, kad reikia keisti komandos kultūrą? Yra keletas aiškių ženklų, rodančių, kad reikia susirūpinti komandos kultūra:
ü Komandos rezultatai nebe tokie geri kaip ankščiau arba matyti, jog jie yra mažesni už jos galimybes;
ü Tarp komandos narių atsiranda konfliktų;
ü Neaiškus užduočių pasiskirstymas, praleidžiami nurodymai ir neaiškūs tarpusavio santykiai;
ü Akivaizdžiai matomi apatijos ženklai ir suinteresuotumo trūkumas;
ü Komandos susirinkimuose sulaukiama mažai atsakomybės reakcijos (Martens, 1999).

Norint išvengti komandos kultūros krizės, treneriai visų pirma turėtų ugdyti atsidavimą, t.y. skatindami sportininkus dalyvauti formuojant komandos tikslus; suprasdami, kad komandos tikslai turi būti suderinami su individualiais tikslais; paskirstydami savo žaidėjams atsakomybę, kurią jie yra pajėgūs prisiimti; rodydami puikius sporto šakos įgūdžius ir žinias; pagarbiai elgdamiesi su kiekvienu žaidėju.

Taip pat treneriai gali atlyginti už rezultatus, t.y. skirdami laiko jiems pastebėti; iš karto už juos pastiprindami už puikų pasirodymą ir pastangas, o ne už dalykus, kurie tiesiogiai nepriklauso nuo sportininko; mokydami sportininkus pastiprinti vienas kitą.

Galiausiai treneris gali išlaikyti savo veiklos nuoseklumą, t.y. turėdami tvirtą treniravimo filosofiją; galvodami daugiau apie ilgalaikę, o ne apie trumpalaikę perspektyvą; laikydamiesi gerai apgalvoto plano net ir esant nepalankiomis aplinkybėmis.

Kai treneriai numato tinkamą kelią savo komandai ir kuria efektyvią komandos kultūrą, jie ir tampa puikiais treneriais. Procesas, kurio kuriuo yra įgyvendinamas šis kelias ir kuriama komandos kultūra, yra bendravimas.

Treneriui, norinčiam efektyviai vadovauti, komandos kultūros ugdymas yra gyvybiškai svarbi užduotis (Martens, 1999).

Leave a Comment