Sociologija
Sociologinė pozicija ir jos specifiškumo bruožai:Visi puikiai prisimename sovietinius laikus. Ir galime konstatuoti: visuomenės gyvenimas, sociumą sudarančios struktūros oficialiai buvo vaizduojamos ne taip, kaip iš tiesų visa atrodė egzistavo. Ideologinė sistema nežinojo ir nenorėjo žinoti grynosios Teisybės. Jos negalėjo žinoti jau ir dėl tos priežasties, jog socialiniai mokslai tarnavo tai pačiai ideologiniai politinei sistemai ir privalėjo gyvenimą piešti tokį, kokio ta sistema pageidavo. Visuomenėje formavosi latentiškosios, „nesankcionuotos“ bei ignoruojamos struktūros. Atotrūkis tarp įsivaizduojamos ir realiosios socialinės tikrovės nuvertindavo oficialiųjų institucijų funkcionavimą, sumenkindavo jų priimamų spendimų bei programų efektyvumą. Tas atotrūkis atvedė šią ideologinę-politinę sistemą prie staigios griūties.Atotrūkio tarp realybės ir jos mokslinio vaizdavimo problema aktuali visoms visuomenėms, kad ir dėl tos priežasties, jog socialinės tikrovės ( juolab greitėjančiai kintančios ) pažinimas vis vėluoja. Rusų mokslininkas, logikas Aleksandras Zinojevas įvertinęs panašias atotrūkio tarp realybės ir jos mokslinio vaizdo aplinkybes, pagrindė netgi atskirą sociologijos mokslo atšaką- loginę sociologiją. Anot jo, ši sociologijos kryptis savo dėmesį turėtų koncentruoti į mąstymo, kalbos ir rašto, kuriais aiškinami socialiniai objektai ( realybė ), logiškumą. Taip pat ir į ideologinį metodologijos bei metodų, kuriais tiriami socialiniai objektai, įvertinimą. Žiūrint iš formaliosios logikos pozicijų, sociologinis teiginys, piešiantis socialinės realybės vaizdą, bus teisingas tada, jeigu jis atitiks faktus; dar geriau jeigu tais faktais bus grindžiamas. Bet gi faktai neatsiranda nepriklausomai nuo mąstymo dalyvių – jie visada rodo dar ir mąstytojo poziciją. Tie faktai, priklausomai nuo tyrėjo, yra atrenkami, verifikuojami ir net grynai subjektyviai, spekuliatyviai formuluojami ( pavyzdžiui, rengiant apklausos projektą ir jį realizuojant). Taigi, net faktai negali būti objektyvumo kriterijais. Šia samprotavimai pateikti, kad parodyti, priminti, kad būtina skirti sociologinį mąstymą nuo pačios tikrovės. Tai esminis skirtumas, skiriantis socialinius mokslus ir ypač sociologiją nuo gamtos mokslų. Tarp socialinės tikrovės ir ją tiriančio mokslo ( tyrėjo ) visada bus atotrūkis, kurį galėtume pavadinti subjektyvumo pozicija. Betgi taip pat būtų klaidinga manyti, kad socialinė tikrovė ir su ja susijęs mąstymas yra atskiri. Sociologinį mąstymą, tegu ir pakankamai suobjektyvizuotą, irgi privalome laikyti objektyviosios tikrovės sudėtine dalimi. Objektas ir subjektas socialinio pasaulio prigimtis. Jau klaida reikia laikyti, tą praktiką, kai pagal gamtos ar tiksliųjų mokslų kriterijus imama samprotauti apie socialinę tikrovę, socialinius mokslus.
Pažinimo sociologija- atskira sociologijos mokslo šaka, savo dėmesį fokusuoja į mąstymo ir jo istorinio – socialinio konteksto tarpusavio priklausomybę, į lokalinės realybės socialinį konstravimą ir jos analizės specifiškumą. Socialinė realybė – neišsemiama. Po šios tiesos eina ir kita… Tyrėjui, šalia visuotinai pripažintų dalykų, tarsi savaime „paliekama“ teisė teikti ir savo socialinės realybės, jos erdvių vaizdą piešiančias, jį nusakančias konstrukcijas bei įrodymus, kurių būtinybė vargu ar gali būti diskutuotina. Diskutuotina tik tyrėjo kvalifikacija, atsakomybė, su kuria jis imasi šito darbo, kaip ir kokiu būdu, kokius jis metodus pasitelkęs jis pateikia savų konstrukcijų įrodymus bei jų kombinacijas.Sociologija priklauso tai socialinių mokslų atšakai, kuri savo dėmesį koncentruoja socialinių reiškinių, darinių bei struktūrų būklei nusakyti, bendrajai padėčiai diagnozuoti. Socialinės realybės tyrėjas, jeigu jis eina ne kompiliacijos, t.y. kitų pamėgdžiojimo, bet novacijos keliu, padėtis bus visada rizikinga, tykojančiais pavojais tiek pačio tikrovės pažinimo, tiek su galimais oponentų priekaištais dėl pateiktos. Socialinės realybės tyrėjas, jeigu jis eina ne kompiliacijos, t.y. kitų pamėgdžiojimo, bet novacijos keliu, padėtis bus visada rizikinga, tykojančiais pavojais tiek pačio tikrovės pažinimo, tiek su galimais oponentų priekaištais dėl pateiktos įžvalgos neužbaigtumo ir tos pozicijos subjektyvumo.Sociologiniam sąmoningumui privalo būti „būdingas demaskavimo veiksnys“. Tai reiškia, jog realybė turėtų būti atskleidžiama taip, kaip apie ją iki tol tebuvo mąstyta; turėtų būti kritiškai pervertinama tai, kas jau tapę akivaizdžiu elementu, ypač oficialiai pripažintu.Sociologijai labiau, nei kitiems jai gretutiniams mokslams, būdingas kritinis žvilgsnis. Išsamesnė, realistiškesnė sociumo ir jo struktūrų diagnozė sudaro patvaresnį, patikimesnį pagrindą projektuoti veiksmams bei programoms: ekonominėms, politinėms, kultūrinėms, švietimo, mokslo ir kt. Sociologo objektyvumo laipsnį lemia ne tik jo įgyta grynai profesinė kvalifikacija, bet ir prigimties duodama nuojauta. Tai yra jo intuicija, jo gebėjimas „pagauti“ objektyviąsias tiriamos realybės puses, kurias gal miglotai gali nujausti kiti, neturintys jos sustruktūrinto ir deterninacinais ryšiais grįsto aprašymo bei aiškinimo praktikos. Sociologas kelia sau uždavinį aprašyti, interpretuoti praeitin nuėjusius reiškinius, jis neišvengiamai remsis dabarčiai būdingu tų reiškinių supratimu ir netgi dabarties keliamais interesais. Ir atvirkščiai… Aiškindamas dabarties reiškinius jis remsis praeities patirtimi – ji darys įtaką dabarties suvokimui, kuris taip pat įvairuoja, priklausomai ne tik nuo dabarties interesų, bet ir nuo sociologo pozicijos. Socialinė realybė – visada bus sudėtingesnė, daugiaveidiškesnė, prieštaringesnė negu ją savo metodais bando atskleisti, jos vaizdą konstruoti netgi kartu paėmus tokie mokslai, kaip: filosofija ir socialinė antropologija, politologija ir sociologija, socialinė vadyba ir socialinė psichologija. Socialinė realybė greičiau kinta nei ją suspėja įvardyti mokslai.Socialiniai reiškiniai, jų būsena niekada nėra ir negali būti iki galo nusakomi. Taigi apibendrinant išdėstytas mintis esama pagrindo teigti, jog sociologija bus bene tipiškiausia iš socialinių mokslų, kuri, regis, tiesiogiai bus susijusi su tuo pasauliu, kuriame ne tik gyvename ir veikiame ir kurį siekiame pažinti. Bet pačiu jo pažinimu jį keičiame, konstruojame. Nuo jos pastangų, pozicijos ir, žinoma, nuo jos statuso visuomenėje ir valstybėje didele dalimi priklauso ir to pasaulio vaizdas, ir mūsų sąmonėjimas. Suprantama, remiantis tuo vaizdu bei sąmonėjimu, priimami to ar kito pobūdžio sprendiami. Nuo sociologijos, nuo sociologinės savivokos priklauso kaip, kokiu erdvumo ( išmintingumo ) laipsniu gaudomas tų sprendimų sukeliamas aidas ir kaip į tą aidą reaguojama: pavėluotai ar ne, visavertiškiau ar ne…Kitais žodžiais tariant, sociologijai ir sociologui tenka didesnė socialinė bei moralinė atsakomybė, negu tuose pačiuose mokslo baruose plušančiam jo kolegai botanikui ar matematikui…Sociologinės pozicijos lokališkumo ( ir lituanizacijos ) problema Mokslinis tyrimas tampa prasmingu tiktai tuo atveju, jeigu jis atliekamas suvokus, įvertinus konkretų, lokalinių sąlygų lemtą socialinį kontekstą. Visos sociologinės teorijos, su kuriomis besusidurtume, gimsta tam tikru socialiniu laiku ir tam tikroje kultūrinėje terpėje, t.y. veikiant tam tikroms pakankamai lokalizuotoms aplinkybėms. Žodžiu, naujų žodinių teorinių konstrukcijų bei koncepcijų atsiradimą, įsitvirtinimą ir jų pobūdį veikia ne vien epochos ar laikmečio dvasia, bet ir grynai lokalinės ( regioninės ) sąlygos. Pagaliau ir pats gyvenimas mums demonstruoja, jog mechaniškas kitų patirties, sukauptos kitoje kultūroje, kitoje socialinėje erdvėje ir laike, atkartojimas tam tikru laipsniu gali tik dar labiau supainioti su tuo ar kitu tvarkymosi, socialinio bei politinio organizavimo praktika susijusias ir spręstinas problemas. Taigi be nuodugnaus, moksliškai pagrįsto, susisteminto ir nuolat koreguojamo tautos mentaliteto žinojimo ekonominiai, politiniai, teisiniai bei kitokio pobūdžio sprendimai ( ypač valstybinio mąsto )tampa nevisavertiški, savo ruožtu išreiškiantys dar it tam tikras civilizacinės negalios apraiškas, jos kontūrus.Lietuvių tauta, lietuviškasis etnosociumas išgyvena kataklizminį lūžį… Socialinės realybės pažinimas bei sociologinė savivoka – tie nuolat atsinaujinantys, pulsuojantys intelektualinės kultūros reiškiniai,- jų realioji padėtis bei poreikis gali būti traktuojami dar ir kaip kriterijai, nusakantys socioetnosistemos civilizacinį pajėgumą.