BEVAIKYSTĖ IR ĮTĖVYSTĖ REMIANTIS SORENO KIERKEGAARDO FILOSOFIJA Asta GustaitienėHumanitarinių mokslų daktarė, VDU Daugelis šiuolaikinių įvaikinimo tyrinėtojų (John Triseliotis, Joan Shireman and Marian Hundleby), apibrėždami labiausiai pageidaujamas potencialios įtėvių santuokos charakteristikas, šalia kitų pabrėžia, jog santuoka (ir sutuoktiniai kaip asmenys) turi būti:– ne pernelyg pažeisti streso [1]Reikalavimas, jog sutuoktiniai, santuoka būtų “ne pernelyg” pažeista streso a priori rodo, kad didesnė ar mažesnė streso dozė tenka kiekvienai įvaikintojų santuokai, juo labiau bevaikių santuokai, kurių išgyvenamas stresas susijęs su savų vaikų neturėjimu ar praradimu.Šiame pranešime ir bus koncentruojamasi į iššūkius, su kuriais tenka susidurti bevaikiams sutuoktiniams. Bus keliamas klausimas, kaip pozityviai arba kiek įmanoma pozityviau išgyventi bevaikystės faktą, kad su ja susijęs stresas nepažeistų santuokos šaknų, kad santuoka išliktų pajėgi atlikti ir kitus sutuoktiniams keliamus tikslus, tokius kaip mini bendruomenės kūrimas, sutuoktinių bendrystės stiprinimas, kad sutuoktiniai išliktų potencialiai pajėgūs įvaikinti. Svarstymuose bus daroma prielaida, jog filosofinis (religinis) suvokiamo (žinomo) nevaisingumo išgyvenimas gali būti viena iš būsimos įtėvystės (arba kitokių santuokos įprasminimo būdų ) prielaidų. Pranešimas bus sudarytas iš penkių dalių – įvadinės dalies, kurioje bus trumpai aptariamas su bevaikyste susijęs streso pobūdis, antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse bus atskleidžiamos trys skirtingo santykio su realybe (taip pat ir bevaikyste) galimybės, paskutinėje dalyje bus formuluojamos išvados. BEVAIKYSTĖS STRESAIViena svarbiausių santuokos tikslų – vaikų gimdymas ir auginimas. [2] Tai ne tik Dievo pasiūlymas ar paskatinimas, bet tarsi ir įsakymas – “Būkite vaisingi ir dauginkitės”. Taip pat ir Kanonų teisės Kodeksas ( Codex Juris Caninici) (CIC, can.1055, & 1) patvirtina, jog “Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui”. Todėl sutuoktinių noras susilaukti ir auginti vaikų atrodo pats natūraliausias ir pripažįstamas kaip viena iš laimingos šeimos prielaidų. Šeimai jau pirmaisiais antraisiais santuokos metais susilaukti vaikelio yra natūralu – taip atsitinka daugiau kaip 80 proc. Šeimų. Vis dėlto vien Lietuvoje yra apie 150-180 tūkst. neturinčių vaikų šeimų. Vaikų neturėjimą šeimos išgyvena labai individualiai ir tas išgyvenimas, pirmiausiai, priklauso nuo vertybinių šeimos nuostatų, taip pat ir nuo objektyvių nevaisingumo priežasčių, neleidžiančių susilaukti vaikelio (nevaisingumas gali būti susijęs su realiu kaltės ir savigraužos jausmu, dėl, pavyzdžiui, anksčiau atlikto aborto, taip pat nevaisingumas gali būti susijęs su ypatingu – laukiamo vaikelio praradimo skausmu). Vis dėlto nepaisant specifinių nevaisingumo priežasčių, tik su retomis išimtimis (nevaisingumas – sąmoningas sutuoktinių poros pasirinkimas) yra susijęs su skausmu dėl neišsipikldymo, neišsiskleidimo ir gali būti išgyvenamas kaip egzistencinė krizė. Nevaisingumas kaip blogis yra universalus ir iš esmės nedaug kinta laikui bėgant. Ir nors šiandien bevaisiai sutuoktiniai nebeturi išgirsti dar XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvoje įprastų užgauliojimų apie tai, jog neturėti vaikų yra Dievo bausmė ne tik žemėje, bet ir po mirties, kad ištekėjusi bevaikė moteri po mirties turėsianti klaidžioti tamsybėse ir supti velnio vaikus, kad nevaisingumas prakeikimo pasekmė, vis dėlto ir šiandien į nevaisingą šeimą`visuomenė žiūri su nepasitikėjimu. Ypač nevaisingumas skaudžiai paliečia moterį, kurios esmė, net jos išorinis grožis daugelyje kultūrų vertinamas pagal išorinį atitikimą įsivaizduojamam moters, kaip potencialios motinos, idealui. “Graži moteris– tai pirmiausia “galinga telyčia”, pajėgianti nenutrūkstamai tęsti gyvybės atsinaujinimo ciklą” [3],- taip moterį apibūdina senovės šumerai ir tokia samprata būdinga daugeliui tautų ir kultūrų. Lietuvių archainėje kultūroje galima matyti “ištikimos, amžinai prisimenančios savo vaikus ir juos globojančios motinos (įvaidzį – AG). (…) Pražilusi motina kažkaip transfigūruojasi į šventumo turinčią būtybę, ko ji, būdama žmona, neturi, t.y. moteris traktuojama visai kitaip, jei ji suvokiama kaip motina” [4]Analizuojant vieną iš mitiškiausių lietuvių pasakų “Eglė žalčių karalienė” galima prieiti prie išvados, jog ne tik moters grožis lietuvių mitinėje sąmonėje buvo siejamas su jos potencialiu motiniškumu, bet taip pat moteris gimdydama ir augindama vaikus įgyja prigimtrinės vyrams būdingos stiprybės:
Peršasi mintis, kad vyrai iš prigimties stiprūs (tokie Eglės sūnūs), o moteris turi tapti stipri, kažką padarydama, tapdama tuo, kuo Eglė tampa po vedybų. Ankstyvesniame epizode, kai žaltys įsiveržia į Eglės marškinių rankovę, ji dar nėra įgijusi stiprybės, dar neturi charakterio – ji verkia, bijo. Galima sakyti, kad moteris stiprybės įgyja vedybiniame gyvenime ir augindama vaikus. [5] Šis mąstymas suponuoja prielaidą, jog neauginanti vaikų moteris yra tarsi nevisavertė būtybė, nesubrendusi silpnutė drebulė, neužsigrūdinusi, galinti išduoti. Vis dėlto lyginat su senuoju nevaisingai šeimai tekusiu pasmerkimu, atrodo, kad požiūris keičiasi. Juolab, kad daugelis žmonių nebesieja savo laimės su vaikais apskritai. Šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje vykstančius pasikeitimus ironiškai apibendrina rašytoja Z.Čepaitė, tvirtindama, jog ”turėjusi darbo jėgos reproduktorės statusą, moteris, (…) gali tapti naminiu gyvuliu su patelės statusu” [6] Vis dėlto nevaisingumo kaip blogio ir neišsipildymo samprata yra universali ir ji ko gero negali pakisti iš esmės. Tai rodo geras R.Bartheo, kalbančio apie modernias Prancūzijos moteris rašytojas komentaras: Moterys neprivalo įsivaizduoti taip pat galinčios naudotis tylaus susitarimo sąlygomis ir išvengti išankstinio patikrinimo turinčios amžinąjį moteriškąjį pradą. Juk moterys tam ir egzistuoja žemėje, kad gimdytų vaikus vyrams; jos gali rašyti kiek tinkamos, gali gerinti savo padėtį, bet jokiu būdu jos nekeisti; jų biblinė paskirtis negali būti keičiama ryšium su kilimu visuomenėje; už rašytojo gyvenimui savaime būdingą bohemiškumą jos nedelsdamos privalo mokėti mokestį gimdydamos vaikus. [7] [8] Dar stipriau tai atskleidžia vienos Amerikos bevaikės moters laiškas [9], kuriame ji šaukte šaukia: Kodėl nerašote nevaisingoms? Toms kurios aistringai trokšta turėti vaiką, bet negali? Kodėl jūs nepadedate mums, jaučiančioms savo netobuluimą ir nevisavertiškumą? Kodėl nepaaiškinmate, kaip elgtis su giminaičiais ir draugais, kurie turi vaikų ir visavertes šeimas? Sakykite , kaip man gyvebnti gyventi šeimoje, kai tėvai svajoja apie anūkus(…) Kaip man nugalėti slegiančią beviltišką depresiją po dviejų persileidimų, po to, kai du kartus pastojus negalėjau išnešioti vaiko?(..) (Šiais metais bandžiau nusinuodyšti, kad tik nejausčiau tos kančios). Kaip galiu su viltimi žiūrėti į ateitį, jei neturiu ko planuoti ir tikėtis? 118 Apibendrinant galima daryti išvadą, jog nesusilaukiantys vaikų žmonės iš tiesų išgyvena stresą, kuris tam tikrais atvejais gali būti suvokiamas kaip egzistencinė krizė. Toliau pranešime fizinis nevaisingumas bus mąstomas remiantis danų filosofo, egzistencializmo pirmatako Soreno Kierkegaardo pasiūlytomis žmogaus santykio su tikrove pakopomis. Jis veikale Arba arba suformulavo 3 santykio su tikrove pakopas: estetinę, etinę ir religinę, iš kurių pirmoji pati žemiausia, o paskutinioji – pati aukščiausia. 1. Estetinė. Ši žmogaus santykio su tikrove pakopa atskleidžia estetinį santykį su siekiu. Žmogus siekia savo laimės apsibrėždamas vis naujų vertės objektų, tokių kaip meilė, sveikata, sėkmė, karjera, vaikai….ir siekdamas apsibrėžtas vertes patenkinti. Jei dėl kažkokių priežasčių tų laimingųjų dalykų nepavyksta pasiekti arba tikrove žmogui esminis dalykas gyvenime – siekti patenkinti arba jais nusivilia, žnmogus jaučiasi nelaimingas. Jei mano mąstymas kyla iš tokių laimės garanto dalykų, viskas gali būti prarasta. Gyvendamas estetinio gyvenimo pakopoje žmogus tarsi suskirsto savo gyvenimą į laimingų-nelaimingų gyvenimo atkarpų kaitą, nes pasiekus ir išgyvenus reikmę, iškart kyla nauja reikme. Tarp išgyventos ir dar tik projektyuojamos reikmės visada egzistuoja tarpas, kuris neišvengiamai užpildomas liūdesiu, nusivylimu, tuštumos jausmu. Kad ir kiek besiektum meilės, džiaugsmo, pasitenkinimo, viso to gali netekti. 2. Etinę. Gyvenantis etinėje pakopoje žmogus stengiasi viską paaiškinti ir kiekvienai savo gyvenimo situacijai suteikti prasmę. Tai atsakingo gyvenimo siekiamybė. Žmogus negali gyventi nei svajonėmis, nei praeities patirtimis, nes tada gyvena ne dabar ir praranda galimybę gyventi dabar. Žmogus norėdamas prasmingai išgyventi dabartinę akimirką turi būti kūrėjas. Turi kurti prasmę, pasirinkdamas (profesiją, sudarydamas santuoką ir t.t.).Filosofas T.Sodeika taip apibendrina kierkegaardišką etinio gyvenimio sampratą: “etinėje stadijoje gyvenantis individas tiktrovės dalyviu tampa besąlygiškai įsipareigodamas” o etinė tikrovė yra “visuotinio privalėjimo susaistytas atsakingas individo gyvenimas. Gyvenimo tikroviškumo matas yra jo atitikimas visuotiniams principams.” [10] 3. Religinę. Tai pati aukščiausia žmogaus dalyvavimo tikrovėje pakopa. Tai žmogaus gyvenimo sutapatinimas su Dievio realybe ir Tiesa. Gyvendamas religinį gyvenimą žmogus gyvena su paradoksais, nes ir pats Dievas yra paradoksas. Gali tik pasitikėti Dievu. Jei bent kiek pasitiki savimi, automatiškai negali pasitikėti Dievu. Dievas nėra patogus, minkštas dalykas. Didžiausias religinio gyvenimo paradoksas – žinoti, kad kažkas neįmanoma ir vis dėlto tikėti Dievu, pripažįstant, kad tai, kas yra neįmanoma žmogui, visa yra įmanoma Dievui. Svarbiausia viską – pirmiausia save – atiduoti Dievui, nes atiduodamas viską, viską ir gauni. TĖVŲ GLOBOS NETEKIMAS (SVARBIAUSIŲ TARPUSAVIO SOCIALINIŲ RYŠIŲ BEI SANTYKIŲ PAŽEIDIMAS) NEIGIAMAI VEIKIA VAIKO PAŽINTINĮ VYSTYMĄSI IR JO EMOCINĘ-SOCIALINĘ SVEIKATĄBiomedicinos m. dr. G. RASLAVIČIENĖ
Socialiniai tarpusavio santykiai – tai evoliucijos, visuomenės vystymosi, augimo ir raidos indikatorius (R.Stenberg, red., 1998). Pozityviai arba negatyviai formuojami socialiniai tarpusavio santykiai yra pagrindinis mūsų teigiamų arba neigiamų emocijų šaltinis, suteikiantis mums atitinkamai psichoemocinio komforto arba diskomforto (nepasitikėjimo, nesaugumo, nerimo, baimės jausmą) ir skatinantys arba stabdantys individo pažintinį vystymąsi, savisklaidą ir psichosocialinės sveikatos raidą Lietuvoje aktuali paliktų ir apleistų vaikų (su pažeistais pirminiais tėvų-vaikų socialiniais ryšiais) globos problema. Didelėje vaikų globos institucijoje nėra lengva sudaryti sąlygas ne tik sklandžiam, bet ir būtinam vaiko pažintinės bei emocinės-socialinės sveikatos raidos vyksmui. Gerai žinoma A.H.Maslow (1962, 1970) sudaryta žmogaus gyvybinių poreikių hierarchijos skalė, nagrinėjanti esminių egzistencijos poreikių tenkinimo svarbą žmogaus gyvenime: Pirmas lygis. Pagrindiniai fiziologiniai poreikiai (maistas, vanduo, oras). Šių poreikių netenkinimas sudaro pavojų individo gyvybei, sveikatai, augimui ir vystymuisi.Antras lygis. Prieglobstis, šiluma, saugumas.Trečias lygis. Poreikis priklausyti, būti mylimu ir reikšmingu kitam. Šio poreikio svarbumas yra akivaizdus stebint vaikų-tėvų ryšį.
Ketvirtas lygis. Pagarba sau ir kitiems, pozityvus savęs vertinimas, savojo individualumo suvokimas.Penktas lygis. Savęs įprasminimas, aktyvus savęs išreiškimas, kuriant gėrį kitiems. A.H.Maslow skalėje išvardinti poreikiai akivaizdžiai byloja apie kūdikystėje ir vaikystėje formuojamų pagrindų svarbą augančio individo fizinės ir psichosocialinės sveikatos raidai ir sveikatos išteklių formavimui. Nepatenkinus žemesniųjų individo poreikių, negali būt tenkinami aukštesnieji jo poreikiai. Pagal šią poreikių hierarchijos skalę, paliktų ir apleistų vaikų, augančių globos institucijoje, tenkinami tik dviejų žemiausių lygių poreikiai. Vaikai, patekę į globos institucijas, susiduria su daugybe išsiskyrimų, praradimų, pažeidžiami jų pirminiai svarbiausi tėvų-vaikų socialiniai ryšiai. Atsiskyrimo metu patiriama didžiulė trauma. Socialinio ryšio nutraukimas yra netektis. Vaikas jaučiasi bejėgis, jo jausmai apmiršta, pasireiškia depresijos simptomai, vaikas išgyvena savo jausmų ir emocijų alinimą . Toks vaikas gali kaltinti visus aplinkinius, protestuoti prieš auklėtojus. Atsiskyrimas nuo žmogaus, prie kurio vaikas buvo itin prisirišęs yra tolygu praradimui, kas gali sukelti vaikui psichosocialinėss sveikatos ir organinius sutrikimus. Tėvų ir globėjų netektis bet kuriame amžiuje veda prie neseniai įgytų įgūdžių regreso. Regresija yra psichinės gynybos mechanizmas – grįžimas prie nebrandaus elgesio stereotipų. Institucijoje augančiam vaikui tai atsitinka gana dažnai. Nemylimi vaikai stengiasi savaip išsikovoti suaugusiųjų meilę, į save atkreipti jų dėmesį. Praradę viltį būti reikalingais ir mylimais, jie ima specialiai demonstruoti savo iššaukiantį socialinį elgesį, kuris byloja apie frustracijos buvimą (W.Weiten, red., 1995; R.Stenberg, red., 1998). Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Remiantis frustracijos-agresijos hipoteze, frustracija atsiranda, kai individui nelauktai, netikėtai, nenumatytai staigiai užblokuojamas siekimas tų tikslų, kurie, jo nuomone, buvo arti ir pasiekiami. Frustracija pasireiškia agresyviu elgesiu, kai individas niekada nebuvo mokintas alternatyvaus, neagresyvaus frustracijos įveikimo būdo (Ch.G.Lord, red.,1997). Agresiją apibūdinti nėra lengva. Dažniausia taip įvardijamas elgesys, kuriuo vykdomas fizinis, žodinis (gali būti ir psichoemocinis) smurtas kito asmens atžvilgiu. Įvairių teorijų atstovai (S.Freudas, K.Lorenz, W.Hartupas, D.Searsas, K.Rubin ir kt.) įvairiai interpretavo agresyvių veiksmų prigimtį, šiandien tebediskutuojama dėl agresyvaus elgesio aspektų . Vyraujanti prielaida teigia, kad agresija yra vienas iš galimų reagavimo į frustraciją būdų, kad ji nėra įgimta, bet priklauso nuo veiklą ar siekius blokuojančios (frustruojančios) patirties (W.Weiten, red., 1995). Agresijos kontrolė, kaip ir pasitikėjimas savo jėgomis, priskiriami prie specifinių vidinių sveikatos išteklių (R.Kalėdienė, J.Petrauskienė, A.Rimpellä). Dažnai vaikas agresyvaus elgesio išmoksta iš jam reikšmingų žmonių, ir jo pažintinėse struktūrose formuojasi agresyvumo tendencijos. Ilgai užsitęsusi frustracija gali neigiamai formuoti augančio vaiko socialinį elgesį ir charakterį. Laikui bėgant tokie vaikai įvardijami kaip “sunkiai auklėjami” ir dažnai paliekami saviauklai . Terminai “emociškai pažeistas” arba “sutrikusio elgesio” atspindi vaikų socializacijos sunkumus . – Psichikos ir elgesio sutrikimų tarptautinės klasifikacijos leidinyje (TLK-10, 1992) diferencijuojami elgesio ir emocijų sutrikimai, prasidedantys vaikystėje ir paauglystėje: nesocializuotas elgesio sutrikimas, socializuotas elgesio sutrikimas, prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, konkurencijos tarp vaikų atsiradimas, atskyrimo nerimo sutrikimas, socialinio nerimo sutrikimas, reaktyvusis prieraišumo sutrikimas vaikystėje, neslopinamas prieraišumo sutrikimas. Minėtame leidinyje elgesio sutrikimas apibūdinamas kaip pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus, iššaukiantis elgesys. Elgesio sutrikimas dažnai yra susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant nepatenkinamus santykius šeimoje. Esant prieštaraujančio neklusnumo sutrikimams, vaikai yra linkę dažnai ir aktyviai nepaklusti suaugusiųjų nurodymams bei taisyklėms ir sąmoningai erzinti kitus asmenis. Jie dažnai yra supykę, įsižeidę, prastai toleruoja frustraciją ir lengvai praranda savitvardą. Socialinio bendravimo sutrikimų bendras požymis yra socialinio elgesio anomalijos. Skurdi ar netinkama aplinka yra dažnai susijusi su elgesio sutrikimu, ir manoma, jog daugeliu atvejų tai yra lemiamas etiologinis veiksnys. Esant reaktyviam prieraišumo sutrikimui būdingas baimingumas, padidėjęs dirglumas, skurdus socialinis bendravimas su bendraamžiais, dažni agresijos atvejai bei liūdesys. Sindromas dažnai pasireiškia kaip tiesioginis didelio tėvų aplaidumo, prievartos ar ypač blogo elgesio su vaiku rezultatas. Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas beveik visada kyla dėl ypač neadekvačios vaiko priežiūros. Tai gali būti psichologinė prievarta ar vaiko apleistumas, nuolatinis nereagavimas į vaiko poreikius ir bandymus bendrauti. Neslopinamo prieraišumo sutrikimo atveju elgesio deviacijos pasireiškia įkyriu lipšnumu ir neselektyviu prieraišumu. Vaikui augant prieraišumas išlieka, o įkyrų lipšnumą pakeičia dėmesio ieškojimas ir neišrankus draugiškumas. Sindromas yra aiškiausiai indentifikuotinas tiems vaikams, kurie nuo kūdikystės auginami institucijoje arba pirmaisiais vaiko gyvenimo metais buvo žymi globojančių asmenų ar šeimų, kuriose vaikas gyveno (pvz., globos namuose, pas įvairius globėjus), kaita. Atstumtas vaikas jaučiasi nepritampantis ir išgyvena nusivylimą. Kad nugalėtų menkavertiškumo jausmą, vaikas įvairiais būdais siekia surasti savo vietą tarp kitų, dažniausiai stengiasi atkreipti dėmesį arba siekia tikslo jėga. Toks vaikas bando įsitvirtinti tapdamas ypatingu, tam tikslui panaudodamas naudingus būdus, iš kurių dažniausiai destruktyvius – demonstratyvų elgesį, konfliktiškumą. Lietuvoje atliktas longitudinis tyrimas pagal atvejo-kontrolės epidemiologinę tyrimo schemą siekiant įvertinti paliktų ir apleistų vaikų, augančių globos institucijoje, pažintinio vystymosi ir emocinės-socialinės sveikatos ypatumus.Apibendrinti atlikto tyrimo duomenys parodė, kad: – Palikti ir apleisti vaikai, augantys globos institucijoje, palyginus su to paties amžiaus vaikais, augančiais šeimoje ir lankančiais vaikų darželį arba mokyklą, yra nervingesni, verksmingesni, agresyvesni, dažniau pasižymi prieštaraujančiu neklusnumu, per dideliu aktyvumu. -Per 2 stebėjimo metus vaikų, su pažeistais socialiniais ryšiais ir augančių institucijoje, emocinės-socialinės sveikatos kaita vyko emocijų, pasireiškiančių jų elgesyje, nestabilumo didėjimo linkme. -Pirmųjų socialinių ryšių (vaikų-tėvų) pažeidimas bei vaikų patalpinimas į globos instituciją yra priežastingumo veiksniai, sukeliantys jų emocijų, elgesio, kognityvinių procesų rodiklių pasikeitimus ir mažinantys psichosocialinės sveikatos išteklius. Pasaulio mokslinė patirtis rodo, kad net trumpas vaikų apgyvendinimas globos įstaigoje įtakoja jų sergamumą ir psichosocialinės sveikatos neigiamų aspektų atsiradimą Nacionalinis vaiko sveikatos ir raidos institutas – NICHD (National Institute of Child Health and Human Development) vykdo tyrimus ir gydymo metodų studijas motinos ir vaiko sveikatos vystymo, šeimos dinamikos, tėvų-vaikų ryšių ir santykių, mokymosi bei vystymosi sutrikimų srityje. NICHD daug dėmesio skiria vaiko palikimo, apleidimo, skriaudimo poveikio įvertinimui; kognityvinio, emocinio ir socialinio vaiko vystymosi tyrimams. Vaikai, augantys globos institucijoje,yra lėtesnio vystymosi.Šie lėtesnio vystymosi, specialiųjų poreikių vaikai nėra protiškai atsilikę. Tai “pamesti” vaikai visuomenės sveikatos požiūriu. Derėtų išlyginti jų vystymosi disfunkcijas ir stiprinti sveikatos išteklius. Reikia, kad šalia būtų padedantis.. Palikto ir apleisto vaiko kognityviniam, emociniam ir socialiniam vystymui ir ugdymui tinkamų ryšių ir šeimos aplinkos sukūrimas yra ta investicija, kuri ilgą laiką teigiamai veiks ir stiprins jo sveikatos išteklius.Literatūra1. Raslavičienė, G. Vaikų, su pažeistais socialiniais ryšiais ir augančių globos institucijoje, mišrių elgesio ir emocijų sutrikimų vertinimas/ G. Raslavičienė // Visuomenės sveikata..- 2001, 1(14) 3-12 p.2. Raslavičienė, G. Vaikų, su pažeistais socialiniais ryšiais ir augančių globos institucijoje, mišrių elgesio ir emocijų sutrikimų kaita/ G. Raslavičienė, A.Zaborskis // Medicina.- 2002, 7 (38),p. 759-768.3. Raslavičienė, G. Pažeisti socialiniai ryšiai ir vaikų psichoemocinė sveikata/ G.Raslavičienė // Sociologija: praeitis, dabartis, perspektyvos : mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga.- Kaunas :Technologija, 2001.- p. 451 – 456.4. Raslavičienė, G. Gyvenimo vaikų namuose įtaka auklėtinių psichinei ir socialinei gerovei / G. Raslavičienė // Lietuva socialinių pokyčių erdvėje: Sociologų mokslinės konferencijos “Qua vadis, sociologija?” medžiaga.- Vilnius, 1996 p.227-234.5. Raslavičienė, G. Paliktų ir apleistų vaikų, augančių globos institucijoje, psichosocialinė sveikata : disertac. biomed. m. dr. / KM, VDU.- K., 2001. – 109 p.