Sociologines informacijos patikimumo kontroles metodai

SOCIOLOGINĖS INFORMACIJOS PATIKIMUMO KONTROLĖS METODAI

Pirmas žingsnis, kuris turi būti padarytas sprendžiant sociologinės informacijos patikimumo padidinimo problemą – galimų klaidų išaiškinimas. Kokiu būdu tai padaroma Įprastinis kelias – hipotezių apie galimų klaidų šaltinius formulavimas ir specialių tyrimų (metodinių eksperimentų) šioms hipotezėms patikrinti vykdymas. Ši situacija yra analogiška tai, kai tikrinamos mokslinės teorijos. Teorijos teisingumas patvirtinamas empiriniais faktais. Tačiau , kiek bebūtų daug faktų, jie galutinai negali įrodyti teorijos, nes visada gali atsirasti faktas, kuris šiai teorijai prieštaraus ir , kurio paaiškinimui reikės sukurti naują teoriją. Paasirodo, kad empiriškai įrodyti tyrinėtojo gautos informacijos patikimumą pilnai neįmanoma, bet kuo pilnesnė galimų klaidų hipotezių sistema bus sukurta, tuo su didesniu patikimumu bus galima žiūrėti į gautą informaciją.

Informacijos klaidingumo išaiškinimo sudėtingumas susijęs su tuo, kad nėra hipotezių sukūrimo metodo, nėra nei kriterijų, pagal kuriuos galima būtų pilnai įvertinti klaidas. Viskas, ką dabar galima pasiūlyti, – tai įvairus klaidų klasifikavimas, kuris gali padėti tyrinėtojui sukuriant hipotezes apie klaidas jo gautoje informacijoje. Tuo tikslu ap ir daroma patikimumo charakteristikų klasifikacija – pagrįstumo, reprezentatyvumo, teisingumo irr stabilumo. Tai tik bendri orientyrai, reikalinga detalesnė klasifikacija. Todėl nurodytos informacijos charakteristikos konkretizuojamos sociologinio tyrimo etapams (informacijos surinkimas, kodavimas, informacijos apdorojimas ir t.t.) arba šios charakteristikos konkretizuojamos informacijos surinkimo metodams (interviu, anketos, apklausimas paštu, stebėjimas ir t.t.), arba jos ko

onkretizuojamos konkrečioms situacijoms ar tyrimo problematikai.

Kiekvienam nagrinėjamam tyrimo etapui, kiekvienma metodui, vienai ar kitai problemai, klaidų klasifikacija yra neatliekama – nagrinėjamos tik kai kurios klaidos ir duodamos tik kai kurios rekomendacijos. Kadangi standartinių klaidų aptikimo metodikų nėra, todėl kiekvienas tyrinėtojas sukuria savo būdus, kurie padės įvertinti galimas klaidas konkrečioms situacijoms.

Toliau pateikiamas pavyzdys – tai darbinė schema, kuri naudojama galimų klaidų aptikimui įvertinant tyrimo procedūrą respondentų apklausos būdą.

Jeigu nevertinti klaidas atrenkant respondentus ir pagrįstumo klaidas, todėl norint gauti patikimą informaciją, būtina, kad respondentas , pirma, norėtų (sutiktų) atsakyti į anketos klausimus, antra, galėtų į juos atsakyti. Išnagrinėsime pagrindines priežastis, dėl ko respondentai nenori ar negali atsakyti į anketos klausimus.

1. Galimos priežastys, dėl kurių respondentas nenori sąžiningai atsakyti į anketą

1.1 Priežastys, susijusios su apklausimo situacija

Respondentas apsklausimo metu yra atitraukiamas nuo saavo užsiėmimo ir skuba greičiau prie jo sugrįžti (specialistai, kalbėdami apie telefoninį apklausimą, atkreipia tyrinėtojų dėmesį į tai, kad respondentas gali toliau daryti darbus, pavyzdžiui, žiūrėti per televizorių futbolo rungtynes ar detektyvą, ir atsakinėti į klausimus taip, kad greičiau apklausėjas baigtų jam juos uždavinėti); laiko trūkumas, respondentas skuba išeiti (pavyzdžiui, mokinių apklausimas po pamokų gali sukelti jų skubėjimą ir nervinimąsi ar net atsisakymą užpildyti anketas, todėl atsakymai į anketos klausimus nebus ovjektyvūs); netyinkama aplinka – triukšmaas, dūmai, mechanizmų judėjimas ir kiti faktoriai, sukeliantys dėmesio bl

laškymą (dažniausiai tai atsitinka vykdant apklausą darbo vietose); aplinkinių įtaka (kolegos darbe, šeimos nariai); įvykiai, kurie įvyko prieš apklausą, tačiau jie labai rūpi respondentui apklausos momentu (“galva ne tuo užimta”) ir t.t.

1.2. Priežastys, susijusios su apklausėjo dalyvavimu

Respondentui nepatinka išorinė apklasėjo išvaizda bei jo manieros; respondentui patinka apklausėjas, todėl jis stengiasi apklausėjo akyse atrodyti geresnis; apklausėjas savo dalyvavimu, savo elgesiu arba kitomis charakteristikomis (lytis, tautybė, ir t.t.) daro įtaką respondento atsakymams.

1.3. Priežastys, susijusios su tyrimo procedūra ir jo atlikimo priemonėmis

Respondentas abejoja apklausimo procedūros anonimiškumu; respondento nedomino tyrimo tema, klausimai jam atrodo neįdomūs arba kvaili (o gali būti , kad jie tokie ir yra); respondentas mano, kad tyrimas yra bevertis; labai intymūs ar respondentui nemalonias temas liečiantys klausimai (pavyzdžiui, klausimai apie skyrybų priežastis); klausimuose jaučiama tyrinėtojo išankstinė nuostata, kuri primeta respondentui “teisingą” atsakymą.

2. Galimos priežastys, dėl kurių respondentas nesugeba teisingai atsakyti į anketos klausimus

2.1. Respondentams siūlo,a įvertinti tai ,ko iš principo pats žmogus įvertinti negali

Dažniausiai tai klaismai apie tai, kas respondentui svarbu. Tokia informacija įdomi tuo, kad parodo individo požiūrį (bet ne daugiau – tik požiūrį)

2.2.Respondentų prašo įvertinti tai, ką iš principo galima įvertinti savarankiškai, bet ta, reikalingas atitinkamas refleksijos lygis, kurio respondentas neturi

2.3.Respondentų klausia apie tai , ką iš principo galima įvertinti ir kas neviršija jų refleksijos lygio, tačiau kl

lausia tik tų klausimų, į kuriuos atsakyti jie neturi kompetencijos.

2.4. Anketos klausimai neįvertina respondentų atminties (kai kuriuos žmones suglumina klausimai apie konkrečius įvykius ir datas, pavyzdžiui : “Nuo kurių metų jūs pastoviai skaitote mūsų laikraštį”).

2.5.Respondentas žino ir atsimena tai, apie ką jo klausia, bet neteisingai supranta anketos klausimą.
Tai gali būti dėl tyrinėtojo ir respondento “žodynų” skirtingumo, o kartais dėl nepakankamo klausimų konkretumo ir dėl to galimo jų dviprasmiškumo. Pavyzdžiui, į vieno tyrimo metu užduotą klausimą : “Ar Jūsų namuose yra televizorius” ir galimi atsakymų variantai “taip” ir “ne”, respondentų atsakymai neatspindėjo tikrosios padėties (dėl klausimo dviprasmiškumo buvo gautos žymios klaidos). Atrodytų, televizorius – tai toks daiktas, kuris yra arba jo nėra. Tačiau paaiškėjo, kad apie 10 proc. apklaustų darbininkų gyveno bendrabutyje ir jiems šis klausimas buvo dviprasmiškas. Todėl dalis jų atsakė teigiamai, turėdami omenyje jų aukšte esantį televizorių, o dalis – neigiamai.

G.I.Saganenko pateikia eilę kriterijų, įvertinančių anketos klausimų sunkumą ir siūlo pagal kiekvieną kriterijų skaičiuoti baudos taškus. Tokiais kriterijais yra : klausimo ilgis, jo gramatinės konstrukcijos sudėtingumas, alternatyvų skaičius (atsakymai su daugiau kaip keturiomis – penkiomis alternatyvomis priskiriami prie sudėtingų). Sunkiu taip pat laikomas sudėtinis klausimas, sunkus ir logikos požiūriu (pavyzdžiui, naudojamas dvigubas neigimas: “Ar jūs nemanote, kad Jums sunku atsakyti “ne”, ko nors kam nors atsakyti”). Su atitinkamais sunkumais su

usiję klausimai, reikalaujantys įvykių atsiminimo, skaičiavimo (pavyzdžiui, vidutinių pajamų); hipotetinės situacijos įsivaizdavimo, o taip pat didelio skaičiaus atskirų pastebėjimų palyginimo ir apibendrinimo. Jeigu klausime naudojamos sąvokos, kurias respondentai vartoja retai ir jos jiems turi kitokią negu tyrinėtojams reikšmę, tai taip pat pasunkina klausimo supratimą.

Vienu iš būdų, leidžiančiu užtikrinti pilnesnį klaidų atsiradimo įvertinimą, gali būti tyrimo matrologinės lentelės sukūrimas. B.S.Doktoras siūlo šioje lentelėje įtraukti tris matavimus. Pirmas matavimas – sociologinio tyrimo etapai (teorinio modelio paruošimas, anketos sudarymas, jos padauginimas, ir t.t. – viso 9 etapai). Antras matavimas – klaidos tipas (pagrįstumo, teisingumo ir tiklslumo klaidos – išskiriami trys tipai). Trečias matavimas – metrologinės užduotys (iš viso 6 užduotys). Jos išreiškiamos tokiais klausimais: 1) kokios paklaidų atsiradimo priežastys, 2) koks jų atsiradimo dažnumas, 3) koks paklaidų dydis, 4) kokiame tyrimo etape kiekvieno tipo paklaidos gali būti pirmiausia aptiktos, 5) kokiu būdu paklaidos aptinkamos, 6) kaip pašalinti šio tipo paklaidą

Šie trijų tipų matavimai duoda 162 langelius (9x3x6). Tam, kad įvertinti sociologinio tyrimo rezultatų patikimumą, užpildomas kiekvienas šios lentelės langelis. Toliu būdu gauta metrologinė lentelė yra kaip integralinis rodiklis, kuris parodo tyrimo rezultatų patikimumą.

Bet kaip išspręsti anksčiau suformuluotas metrologines užduotis Kaip įvertinti klaidų dydį ir kokiais metodais jas pašalinti Daugumą anksčiau aprašytų galimų klaidų įvertina pats tyrinėtojas, remdamasis savo (ir svetimų) patyrimu be specialių procedūrų naudojimo. Tyrinėtojas sukuria kreipimąsi į respondentą, tam , kad respondentas teigiamai žiūrėtų į apklausą. Tam naudojami kontaktiniai klausimai, specialus anketos apiforminimas, stengiamasi surasti neutralias klausimų formuluotes, pateikiami kontroliniai klausimai ir testai respondentų atvirumui įvertinti (pavyzdžiui, atvirumo testas pagal Aizenko metodiką arba žinių testas su sugalvotais pavadinimais), naudojamos procedūros anonimiškumo užtikrinimui ir kiti metodai, aprašyti metodinėje literatūroje. Tačiau visos šios priemonės neatleidžia tyrinėtojo nuo būtinumo kontroliuoti ir matuoti klaida su specialių tyrimų ir metodų pagalba.

Šiuos tyrimus ir procedūras (pavadinkime juos sociologinės informacijos patiimumo kontrolės metodais) galima padalinti į dvi grupes – išorinės ir vidinės kontrolės metodais.
Išorinė kontrolė – tai empirinės informacijos , gautos konkrečiame tyrime sulyginimas su kokia nors kita informacija. Vidinė kontrolė – tai klaidų nustatymas remiantis informacija, gauta konkrečiame tyrime.

Nagrinėsime labiausiai paplitusius patikimumo kontrolės metodus.

1.Išorinė kontrolė

1.1. Kontrolė, kuri yra vidinė tyrimo momentui, arba kitaip tariant, matavimo rezultatų konkrečiame tyrime sugretinimas su pakartotinų matavimų rezultatais tiems patiems respondentams ir to paties tyrinėtojo tomis pačiomis sąlygomis, kai naudojama ta pati tyrimo procedūra ir priemonė.
Tai labiausiai paplitęs metodas, kurio pagalba tyrinėja informacijos tikslumą. Šį metodą dar vadina pertikrinimo arba test-retest metodu. Šis metodas nagrinėjamas beveik visuose darbuose, skirtuose informacijos patikimumui. Viena pagrindinė problema esant tokiam kontrolės metodui – apsklausos atlikimo intervalo parinkimas; esant trumpiems laikotarpiams tarp apklausų, rezultatams įtakos turės tai, kad respondentai atsimins savo ankstesnius atsakymus, o esant ilgiems laikotarpiams galima gauti ne patikimumo charakteristiką, o tyrinėjamų rodiklių dinamikos charakteristiką.
1.2. Tyrimų situacijos (sąlygų) išorinė kontrolė.
Tokią kontrolę yra naudinga įgyvendinti, jeigu tyrinėtojas mano, kad informacijai gali turėti įtakos jos gavimo sąlygos (pavyzdžiui, respondentas apklaustas namuose ar darbe). Tokios kontrolės įgyvendinimo pavyzdys, tai dviejų atsitikitinai suformuotų įmonės darbuotojų grupės, kurių viena apklausiama darbo vietoje, o kita – namuose (abejais apklausimo atvejais naudojama ta pati anketa). Šis kontrolės būdas matuoja pirmiausia informacijos teisingumą.
1.3. Tyrimo priemonės ir procedūros išorinė kontrolė.
Galima nurodyti keletą skirtingų tokios kontrolės įgyvendinimo būdų. Vienas jų – apklausos duomenų sulyginimas su tyrimo priemonės, kuris laikomas ekvivalentu, duomenims. Šį metodą vadina ekvivalenčių arba alternatyvių formų metodu. Vienas iš variantų – skirstymo metodas, kuris daugiausia naudojamas testinėse metodikose, kuriose naudojami giminingi klausimai ir kurios skirtos gauti kažkokį galutinį rodiklį. Klausimai suskirstomi į dvi grupes, ekvivalentiškas viena kitai, ir toliau vykdoma apklausa vienu metu dviejose giminingose respondentų grupėse arba tam tikrais laiko intervalais. Toliu būdu tyrinėjamas informacijos pastovumas.

Kitas šios kontrolės įgyvendinimo būdas – neekvivalentinių metodų sugretinimas (pavyzdžiui, apklausa paštu ir interviu). Variantas – informacijos sugretinimas su respondentų realaus elgesio duomenimis arba su respondentų realiomis charakteristikomis (šie duomenys gaunami iš statistinių šaltinių, atliekant dokumentų analizę, stebėjimo metodo pagalba ir t.t.). Skirtumai tik tame, ar sugretinami neekvivalentiniai metodai laikomi lygiaverčiais , ar vienas jų skaitomas patikimesniu nei kitas. Šiuo kontrolės būdu paparastai tyrinėjamas sociologinės informacijos pagrįstumas.
1.4. Tyrinėtojo išorinė kontrolė.
Tyrinėtojas šiuo atveju yra asmuo, vykdantis informacijos surinkimą, šios informacijos surinkėjas – interviu ėmėjas, anketų sudarytojas ir platintojas, stebėtojas. Išskirti tyrinėtojo – autoriaus kontrolę neturi didelės reikšmės, todėl , kad jo įtaka yra netiesioginė (per metodiką, procedūras, tyrimo objekto išsirinkimą ir t.t., t.y. per parametrus, kurie yra duotoje topologijoje). Apie ionterviu ėmėjo ir anketų sudarytojo įtaką yra kalbama daugelyje darbų. Juk asmuo,atliekantis tyrimą, turi savo ypatybes, kurios gali turėti įtakos informacijos patikimumui.
Tyrinėtojo išorinė kontrolė, pavyzdžiui, apklausoso duomenų , gautų vienos interviu ėmėjų (sakysime, moterų) grupės, sugretinimas su apklausos duomenimis, gautais kitos grupės (vyrų) , panaudojus tą pačią procedūrą ir tyrimo priemonę , naudojama įvertinant ar teisingai buvo gauta informacija.
1.5. Tyrinėjamo objekto kontrolė.
Ši kontrolė taikoma tada, jeigu priklausomai nuo tyrimo tikslo, priemonė turi duoti tuos pačius rodiklius skirtingiems objektams. Pavyzdžiui, sudarant protinių galimybių nustatymo testą, nepriklausomai nuo respondento protinių sugebėjimų, reikia sudaryti tokį testą, kad testinio įvertinimų paskirstymas būtų vienodas visoms skirtingoms išsilavinimo grupėms. Sociologiniuose tyrimuose šios kontrolės būdo reikalingumas , t.y. informacijos, gautos naudojant identiškus būdus skirtinguose objektuose, sugretinimas yra labai retas dalykas (toks sugretinimas vykdomas nuolat, bet ne tam , kad nustatyti priemonės patikimumą, o skirtingų objektų tyrimui).

2. Vidinė kontrolė.

2.1. Duoto požymio pasisikirstymo nagrinėjimas.
Šiam pavyzdžiui tinka klaidų paskaičiavimas, pagrįstas pažymio dispensijos paskaičiavimu. Kitas pavyzdys- pasiskirstymo formos nagrinėjimas. Šiuo atveju nagrinėjamas galimų reikšmių išsimėtymas, vidutines aritmetines reikšmes viršijantys dydžiai atmetami.

Galima išskirti dvi situacijas. Viena jų – kai tyrinėtojas savo darbe įveda sąvokas, kurios atspindi kažkiokias tiriamo objekto savybes, ir sukuria šias savybes atspindinčio pažymio matavimo metodiką. Sąlyginai šiuos pažymius pavadinsime kompensuojamais. Šiuo etveju tyrinėtojas pats užsiduoda reiklaingą pasiskirstymą ir klausimas apie prielaidų teisingumą neturi prasmės. Pavyzdžiui, sudarant protinių procesų greitumo nustatymo testą (“intelekto koeficientas”) G.Aizenkas atliko specialią išspręstų užduočių atranką ir atrinko užduotis taip, kad įvesto rodiklio pasiskirstymas pagal nacionalinę atranką būtų normalus vidutiniškai 100 su vidutiniu kvadratiniu nukrypimu 15.

Kita situacija – kažkokio anksčiau įvesto požymio matavimas ir šiam požymiui matuoti yra ir kiti, ne tik tyrinėtojo vykdomi, matavimo metodai. Šiuo atveju tyrime gauto pasiskirstymo prielaidos gali būti teisingos arba ne. Pavyzdžiui, išsimėtymo nebuvimas gali reikšti, kad išsirinktas neteisingas sklaės mastelis (įvedami intervalai iki 100 Lt, 101-130 Lt; 131-160 Lt; 161-190 Lt; 191-220 Lt ir daugiau 220 Lt, tuo metu , kai respondentų atlyginimas pagrinde varijuoja nuo 120 Lt iki 150 Lt), o gali reikšti , kad variacijos ir tikrųjų nėra (tiriami žmonės pagrinde yra jauni specialistai, gaunantys vienodą atlyginimą). Arba , pavyzdžiui, išaiškėjo, kad kažkokio – tai respondento pajamos apklausos duomenimis keletą kartų aukštesnės, nei bet kurio kito respondento.
2.2 Įvairių požymių pasiskirstymo sugretinimas.
Viena iš labiausiai paplitusių užduočių patikimumo nustatymui – požymių vidinio suderinamumo nustatymas. Ši užduotis sprendžiama trijose situacijose, kai pagal požymių rinkinį sudaromas galutinis pažymys ir tyrinėtojui reikia nustatyti, ar iš tikrųjų naudojami požymiai sutampa su galutiniu. Vienas iš šios užduoties sprendimo būdų yra pagrįstas tuo, kad sudaromas regresinis modelis, kuris leidžia atrinkti ne tiktai atskirus požymius, bet ir geriausių požymių rinkinį.

Eksperimentų serijoje dėl galimų klaidų nustatymo mokiniams vertinant profesijų prestižą (sąrašo ilgio įtaka; profesijų kaiminystė sąraše; vertinimo skalės ir t.t.) buvo gautas rezultatas , parodantis pirmos sąraše esančios profesijos įvertinimo įtaką. Visi respondentai buvo išskaidyti į grupes, priklausomai nuo pirmos profesijos įvertinimo (viso yra išskirtos trys grupės : įvertinančios pirmos grupės prestižą kaip labai aukštą, aukštą ir vidutinį: įvertinančių pirmą sąrašo profesiją – inžinieriaus–radiotechniko – kaip turinčios žemą ir labai žemą prestižą praktiškai nebuvo). Kiekvinai grupei buvo išskaičiuotas kitų sąrašo profesijų prestižo indeksas. Pasirodė, kda įvertinimų pasisikirstymas kiekvienoje grupėje beveik buvo toks pats (koreliacijos koeficientai: r(x,y)0.92; r(y,z) 1.95; r(x,z) 0.89, kur x,y,z – tai atitinkamai pirma, antra irtrečia grupės, tačiau vidutiniai įvertinimai daugiau skiriasi (presyižo vidutinis įvertinimas pirmai grupei visoms prefesijoms yra 0.20, antrai grupei – 0.11 ir trečiai – 0.05). Sudarytas grafikas (x ašis – profesija, y- prestižo indeksai kiekvienai grupei) parodė, kad pasiskirstymo linijos visų grupių yra identiškos, bet pasllinktos viena atžvilgiu kitos – kuo didesnis pirmos profesijos įvertinimas, tuo aukkščiau įvertinti sekančių profesijų prestižai.

Šių rezultatų aptarimo publikacijose , jie buvo interpretuojami kaip pirmos profesijos įvertinimo įtaka. Pirma profesija nustato skalę, kuria naudojasi respondentas, vertindamas kitas profesijas. Kitaip tariant, pirmos profesijos įvertinimas daro įtaką respondentui vertinant kitas profesijas.

2.3. Požymių pasiskirstymo nagrinėjimas.
Pradėsime nuo užduoties, kuri iškilo jau minėtuose eksperimentuose nustatant profesijų prestižo įvertinimų patikimumą. Ši užduotis yra tipinė neudojant išorinius kontrolės metodus – įvairių metodų sugretinimas tam pačiam respondentų masyvui.
Naudojant skirtingus metodus, rezultatai gaunami tokies patys ir tai liudija apie informacijos patikimumą. O jeigu rezultatai gaunami skirtingi, kuris iš metodų yra patikimesnis Todėl iškyla klausimas, kuris įvertinimų surinkimas yra patikimesnis.

Duomenų patikimumui užtenka, kad respondentai atsakytų į klausimą sąžiningai ir atvirai. Nerimtas požiūris į apklausą , nuovargis , nepakankamas susipažinimas su profesijomis padaro atsakymus atsitikitiniais, respondentas mažiau parodo savo individuališkumą, atsakymams mažesnę įtaką daro respondentų socialinės charakteristikos, todėl atsakymuose sunkiau pastebėti įvairių socialinių grupių skirtumus. Tokiu būdu, prestižo įvertinimo skirtumą skirtingų socialinių grupių respondentams galima laikyti tam tikru atsitiktinių faktorių įtaka respondentų atsakymams – kuo artimesni yra įvertinimai, tuo didesnę įtaką atsakymams turi atsitiktiniai faktoriai. Todėl , pagal prestižo įvertinimo skirtingumą galima spręsti, kuri iš priemonių patikimesnė, kuri iš jų priverčia respondentą rimčiau pažiūrėti į jam pateikiamą klausimą.
Buvo išrinkti du požymiai, kurie pagal daugumą atliktų tyrimų, daro didielę įtaką prestižiniams įvertinimams, – lytis ir respondentų socialinis sluoksnis.
Kitas metodas , susijęs su gana įdomia apklsuimo technika, kai apklausa vykdoma intymiomis ir elikačiomis temomis. Šiuo atveju turi būti ypatingai atsižvelgiama į apklausos anonimiškumą. Šio metodo pagrindinė idėja ta, kad respondentas atsakinėja į kažkuriuos klausimus, bet konkrečiai į kuriuos – apklausėjas nežino, po to teigiamai į kiekvieną klausimą atsakiusiųju dalis apytiksliai įvertinama specialiai apdorojant gautus atsakymus.

Metodo idėjai parodyti, Siumonsas sulūrė tokią modifikaciją. Respondentui yra įteikiamos kortelės, pusė jų su klausimu: “Ar Jūs kiekvieną dieną naudojate alkoholinius gėrimus”, o kita pusė – “Ar Jūs gimėte balandžio mėnesį”. Respondentas šias korteles sumaišo po to (kad apklausėjas nematytų) ištraukia vieną kortelę, atsako “taip” arba “ne” į joje parašytą klausimą, įdeda šią kortelę atgal į krūvą ir toliau ją maišo. Apklausėjas žino, ką atsakė respondentas, bet nežino , į kurį klausimą šis atsakymas buvo duotas. Iš visų apklaustųjų gauti duomenys yra apdorojami sekančiu būdu. Tarkime, kad teigiamų atsakymų viso 20 proc., o mus domina asmenų grupė, teigiamai atsakiusi į pirmą klausimą. Jeigu visi būtų atsakę tik į klausimą apie jų gimimo mėnesį, tai teigiamų atsakymų būtų apie 1/12 (jeigu gimstatmumą laikyti vienodu visiems mėnesiams), t.y. apie 8 proc. Kadangi į šį klsuaimą atsakinėjo apie pusė apklausiamųjų , tai teigiamus atsakymus į jį davė apie 4 proc. iš viso apklaustųjų masyvo, vadinasi likę 16 proc. teigiamų atsakymų gali būti priskiriami klausimui apie alkoholį. Bet į šį klausimą atsakinėjo tik pusė apklausiamųjų, o tai reiškia teigiamai atsakiusiųjų dalis yra apie 32 proc. visų teigiamai į klausimus atsakiusių masyvo (šio įvertinimo pasitikėjimo ribos nustatomos naudojant tam tikrus statistinius metodus).
Metodų modifikacijos skiriasi pagal jų atsitiktinumo funkciją (Jorberio metode respondentas suka vilkelį, kurio paviršius padalintas į du sektorius, ir priklausomai nuo sustojusio vilkelio padėties , respondentui yra išrenkamas vienas ir kitas klausimas).
Tačiau tyrimai rodo, kad net ir šis metodas neleidžia gauti absoliutaus atvirumo ir ne visada jo pagalba gauti rezultatai žymiai skiriasi nuo rezultatų, gautų kitų metodų pagalba. Pavyzdžiui, viename iš tyrimų, kurio autoriai galėjo sulyginti apklausos duomenis su iš dokumentų gautais duoemnimis, pasirodė, kad apklausai bankrutavimo tema nurodytas metodas (random response) duoda patikimiausią informaciją, kurioje klaidų visiškai nėra, lyginant su 32 proc. atsiradusių klaidų apklausiant respondentus interviu būdu (face to face) , 29 proc. klaidingos informacijos atsiranda naudojant telefoninį apklausos būdą, 32 proc. klaidų – vykdant anketinę apklausą (self – ad – ministred guestionary). Apklausiant dėl automobilio vairavimo neblaiviame stovyje, klaidų procentas yra 35 , lyginant su 47 proc., 46 proc. ir 54 proc interviu telefoninės apklausos ir anketų padalinimo būdais. Į klausimą dėl elgesio balsuojant , šiuo metodu buvo gauti mažiau patikimi duomenys. (48 proc. klaidų lyginant su 39 proc. , 31 proc.,ir 36 proc interviu, telefoninės apklausos ir anketų padalinimo būdais) Bradburn, Sudman, 1979.

Taigi, šiame darbe buvo išnagrinėtos metodų klasės ir kai kurie konkretūs sociologinės informacijos patikimumo kontrolės metodai.

Leave a Comment