sociologijos terminai

Sociologija- visuomenės, jos grupių ir visuomeniškos elgsenos tyrimai. Jie nori suprasti žmonių visuomenės struktūrinius pagrindus.
Disfunkcija- socialinės tvarkos perspektyva liečia tokias sistemos dalis, kurios tarpusavy nesiderina ir tokias jėgas, kurios tą sistemą ardo. Protestantizmas ypač kalvinizmas vienas kitą stiprina. Romos katalikybė neprisidėjo prie kapitalizmo formavimo, nes gerbūviai priešpastatė išganymo siekį.
Akivaizdi- socialinės funkcijos, jei jos apibrėžtos ir kryptingos. Kriminalistų baudimas- tai akivaizdi funkcija, kuria siekiama sumažinti nusikaltimų skaičių.
Latentinė- tos, kurios glūdi gilumoje, kurių daugelis narių nežino ir sąmoningai neatlieka. Kriminalinių nusikaltėlių baaudimas yra ir latentinė f-ja, kuria siekiama solidarizuoti tuos bendrijos narius, kurie prisilaiko įstatymų.
Kultūra- apima visus grupinės veiklos aspektus- mąstyseną, pažinimą, tikėjimą ir jausmus, kurie susikaupė per ilgus socialinių grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kartos į kartą.
Koevoliucija- įvairių gyvų būtybių vystymasis palaikant tiesioginius glaudžius tarpusavio ryšius. Vabzdžiai ir gėlės- vabzdžiai maitinasi žiedų nektaru ir kartu juos apdulkina.
Simbolis- daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, žymintis kurią nors sąvoką, turintis kokią nors sutartinę reikšmę, reiškiantis kokią nors idėją. Žodis “meilė” simbolis tam tiikrų santykių tarp 2 žmonių arba tarp šeimos narių.
Referentinis- tai tam tikrų dalykų nuorodos. Žodis vėliava nurodo tam tikrą objektų klasę.
Ekspresyvinis- (turintis antrinę idėją arba jausmą) sukelia platesnes asociacijas. Tautinė vėliava tai ne tik fizinis objektas, jis turi jausminius ir socialinius at

tspalvius. Lojaliems piliečiams jis reiškia patriotizmą, ta pati vėliava priešams reiškia neapykantą visai tautai. Jei vėliava susidėvėjus, amerikiečiai sudegina, o priešui deginimas išreiškia neapykantą.
Kultūros vertybė- tikėjimas arba jausmas, kuris apima daugybę žmonių ir laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Veiklumas, individualybė, lygybė- vertybės, nuo kurių labai priklauso žmonių gyvenimo būdas, kaip jie yra valdomi ir ką jie vertina.
Vertybių konfliktas- kai 1 vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja. Kaip žmogus elgiasi namie, kai jo kiti nemato, niekam neturi rūpėti, jei tik jis netrukdo ir negresia kitiems.
Moralė- svarbiausios kultūrinės normos, tokios kaip: draudimas žudyti, žmogžudystė, fizinės prievartos, kraujomaiša. Į bažnyčią, kur tradicijos stipresnės gali neįleisti žmogaus, jei jis netinkamai apsirengęs.
Kultūros reliatyvizmas- tvirtinimas, kad kiekvieną kultūrą reikia vertinti atskirai, nes nėra bendrų visoms kultūroms ir vertybėms sttandartų. Paprotį galima vertinti tik pagal tai, ką jis duoda tai kultūrai, kurios dalį sudaro.
Etnocentrizmas- vertybių sistema, kuri menkina kitas kultūras ir skatina diskriminavimą žmonių, išauklėtų pagal kitas tradicijas. Hitleris ir jo vyriausybė sukūrė propagandos organizaciją, kuri skatino vokiečius dalyvauti naikinant žydus, čigonus.
Stereotipas- supaprastintas grupės ir jos narių vaizdinys, paremtas nusistatymu. Amerikos vergijos metu, baltieji etnocentristai, norėdami pateisinti savo elgesį su negrais, naudojosi stereotipine prielaida, kad jie nesugeba protingai galvoti ir neverti, kad su jais elgtųsi žmogiškai.
Subkultūra- gyvenimo būdas, kuris ai
iškiai skiriasi nuo dominuojančios kultūros, bet turi ir daug bendro. Tolimųjų reisų vairuotojus jungia bendros problemos: susidūrimai su policija, kelio sąlygos, santykiai su kitų kategorijų vairuotojais. Susitikdami poilsio vietoje per radiją vienas kitą informuoja apie automobilio stovį, nakvynę, ekonomines bėdas. Atsiranda specialūs žodynai. Šeimos prisitaiko prie to, kad jų ilgai nebūna namie.
Deviacija- nukrypimas nuo kultūros normų.
Deviacinė subkultūra- individai, grupės, kai jos užsiima tokia veikla, kuri pažeidžia socialines normas. Tokios subkultūros yra ištvirkėlių, lesbiečių, narkomanų. Tarp jaunimo pankai, rokeriai, nuskustgalviai.
Kultūrinė difuzija- idėjų, vertybių, papročių skverbimasis iš vienos kultūros į kitą. Techninės naujovės iš kitų pasaulio šalių, mados idėjos.
Kultūrinis atsilikimas- laikas, nuo technikos naujovės atsiradimo ir jos kultūrinio pritaikymo. Automobilio atradimas padarė pakeitimus mūsų planuose, naujus kelius kaime, atsirado naujos elgesio normos, liečiančios ne tik patį automobilį, bet ir visą gyvenimą nuo jaunuolių santykių su merginomis iki pinigų taupymo ir išleidimo. Automobilis tapo pragyvenimo šaltinis, didžiausios paklausos prekė.
Akultūracija- kultūros vertybių priėmimas iš kitos tautos. Tanalos kultūra ir visuomenės organizacijos pasikeitė gana greitai po to, kai iš kitos genties išmoko auginti ryžius užliejamuosiuose plotuose.
Kultūrinis šokas- sąmyšis, nerimas ir neviltis dėl grėsmės iškilusios kultūros vertybėms. Kai motina paskandina savo mažamečius vaikus ir norėjo pati nusiskandinti, bet buvo išgelbėta. Japonijoje skandinama vaikus tam, kad jie nejaustų gė
ėdos dėl nusiskandinusios motinos ar tėvo.
Socializacija- individo tapimas asmenybe.
Internalizacija- amatininkų ir ūkininkų darbo pakeitimas mechanizmais. Moterys kuldavo rugius rankomis, o dabar yra kombainai, traktoriai.
Modeliavimas- mokymasis, sekant kitų žmonių elgesį ir juos mėgdžiojant. Maži berniukai nori būti ugniagesiais ar policininkais, bet jei gyvena su tėvais, turinčiais kitas profesijas, berniukų siekiai keisis taip, kas pasirinkimas taptų panašus į šeimoje esančių vyrų darbo profilį.
Savivoka- nuomonė apie save kaip asmenybę. Koks aš esu kaip studentas?
Susitapatinimas- socialiniai vaidmenys, ypač tie, kurie tam tikru metu individui yra svarbiausi, didžiąja dalimi susitapatina. Kiekviena mergaitė yra dukra. Visą gyvenimą- susitapatinimas su lytimi.
Vertinimas- žmonės jaučia save ir vertina tą grupę žmonių, kuriai jie save priskiria.
Identifikavimas- tai, kaip žmonės suvokia save. T.y. kas aš esu?
Profesinė socializacija- užsiėmimo ar profesijos mokymasis. Studijuojantis mediciną turi išmokti mąstyti kaip gydytojas, laikytis gydytojo požiūrio ir jausti, kad yra gera ir natūralu būti gydytoju.
Šeimyninė socializacija- mokymasis tėviškų įgūdžių ir pareigų, padedant seneliams ar draugams, kurie turi vaikų. Eina į specialius kursus, perka knygas, vadovėlius.
Persocializacija- nukrypęs nuo įprastų socialinių normų elgesys. Naujai pasamdyti darbininkai mokosi kaip sėkmingai atlikti darbą ir dažnai tuo pat metu savo kolegų bendradarbių išmokomi kaip pakenkti tai sistemai.
Resocializacija- staigus ir reikšmingas gyvenimo pakeitimas. Žmogus atsisako vieno gyvenimo būdo vardan kito, kuris labai sk
kiriasi nuo pirmojo. Nusikaltėlių reabilitavimas.
Socializacija slopinant- pabrėžia paklusnumą, bausmės už blogą elgesį. Vaiko paklusnumas, bendravimas be žodžių, vaiko pastebėjimas ko nori suaugęs.
Socializacija dalyvaujant- vaiko įsikišimas. Atsidėkojimas už gerą elgesį, vaiko savarankiškumas, bendravimas kaip sąveika.
Socialinė sąveika- veikimas atsižvelgiant į kitus ir jų elgesį. Kai žmogus sėdi bufete jie nieko nešnekina, ir niekas nekalbina jo.
Socialinė integracija- tie, kurie sudaro žemos rizikos savižudžių grupę yra suformavę reikšmingus santykius šeimoje ir kitose mažose grupėse, dalyvauja įvairių užsiėmimų bendrijose, jausdami, jog yra savo kaimynų dalis. Atsižvelgia į kitų žmonių buvimą su jais besielgiant taip, kaip ir jie elgėsi su tavimi.
Socialinė struktūra- stabilaus ryšių tarp individų ir grupių visuomenėje modelių.
Simbolinė sąveika- sugebėjimas naudotis simboliais, kuriais individai save pristato kitiems Ir aiškinasi kitus veiksmus. Kai kurie traktuoja abortą pagal požiūrį “už gyvenimą”, kiti “už pasirinkimą”.
Situacijos apibrėžimas- socialinės realybės aiškinimas, suteikiąs prasmę ir tvarką socialiniams santykiams. Patrauklaus nepažįstamojo šypsena ir pasisveikinimas pobūvyje pas draugus būtų suprantami visiškai skirtingai, jei visa tai įvyktų viešbučio lifte.
“Savaime suprantamas arba gyvenimiškasis pasaulis”- žmonės žino ko gali tikėtis vienas iš kito ir kaip jiems sąveikauti. Dauguma šių vienodų apibrėžimų yra išmokti be jokių pastangų ir per daug nesusimąsčius.
Stigma- etiketė liudijanti apie labai nepriimtiną elgesį bei savybes ir izoliuojant individą nuo kitų žmonių.
Socialinė kontrolė- pastangos, užtikrinančios kad visuomenės nariai elgsis pagal priimtas ir patvirtintas taisykles.
Socialinė padėtis:
Įgimta- žmogaus visuomeninė padėtis, kurią nulemia paveldėjimas (rasė, lytis).
Įgyta- visuomeninė padėtis įgyta savo asmeninių pastangų ir veiklos dėka. Pardavėjo sūnus gali tapti JAV prezidentu.
Šeimininko padėtis- kai socialinė padėtis yra tokia reikšminga, jog ateina į galvą atsakymas į klausimą kas aš esu?. Gydytojo vaidmuo daug reiškia aktyvų gydymo būdą pripažįstančiųjų gyvenime.
Vaidmuo- teisės, pareigos ir elgesio normos, siejamos su tam tikra padėtimi.
Vaidmenų rinkinys- visi vaidmenys, kurie siejasi su padėtimi. Savo vaikui mama yra tik mama, o motinystė- santykiai su vyru, kaimynu ir net miesto tarybos nariais.
Vaidmens našta- nemaloni, įtempta būsena, kai žmogus nesusidoroja su savo vaidmenimis. Kai kurie dėstytojai naudoja senus konspektus, kad turėtų laiko tyrimams.
Vaidmenų konfliktas- nemalonumai dėl prieštaringų vaidmenų. Korporacijos samdo mokslininkus, atliekančius tyrimus, pasiremdami savo profesiniu išmanymu. Vertina nepriklausomybę, bet korporacijoje susiduria su nepajudinamomis taisyklėmis, nepriimtinomis jiems.
Pagrindiniai santykiai- charakterizuoja visą asmenį, gilius ryšius ir asmeninį pasitenkinimą. Gilus bendravimas, reikšmingas tik vienas asmuo.
Šalutiniai santykiai- charakterizuoja tam tikrus kito žmogaus aspektus ir paviršutinišką bendravimą. Bendraujama paviršutiniškai, reaguojam į dalį asmens. Tarnautojas ir klientas bendrauja pagal tą patį standartą, kuris atitinka ir kitiems tarnautojams ir klientams.
Priskirti vaidmenys- įsilieja į visuomenę per lūkesčius, susijusius su gauta padėtimi. Darbo aprašymas išvardija dalykus, už kuriuos darbuotojas yra atsakingas ir nurodymus, kaip juos atlikti.
Suvokti vaidmenys- savo specifinės padėties apibrėžimas ir suvokimas. Daugelis policininkų didmiestyje turi tuos pačius darbo nurodymus, bet žiūri į juos skirtingai. Vieni nepaiso mažų nusižengimų tokių, kaip lošimas, girtavimas. Kiti baudžia už mažiausią nusižengimą.
Pagrindinė grupė- grupė, kurią formuoja pagrindiniai santykiai. Tokios grupės susidaro, kai žmonės gyvena ar dirba šalia: šeimos, žaidėjų grupės, kaimynai.
Šalutinė grupė- beasmeniai santykiai. Biznierių, karininkų patyrimas rodo, kad geriausia kartais bendrauti su kai kuriais žmonėmis formaliai. Individai gali būti paskirti pavojingoms pareigoms, visai neatsižvelgiant į tai, ar savo asmeniniais polinkiais jie tinka šiam darbui.
Savanoriška bendrija- sudaro žmonės, kurie susijungia dėl bendrų interesų. Savanoriškos tarnybos gaisrų gesinimui.
Bendruomenė- visuomenė, kurią apibūdina 1) ypatingos padėties paskyrimas asmeniui taip, kad darbas susilieja su likusiu socialiniu gyvenimu 2) visiškas atsidavimas bendruomenei, t.y. žmonės jaučia, jog yra kartu, nes priklauso tai pačiai rūšiai.
Planinė bendruomenė- savanoriška bendrija žmonių, kurie gyvena pagal tam tikrą organizacijos planą ir elgesio būdą.
Religinės bendruomenės- individo paklusnumas grupei. Kiekvienas gyvenimo aspektas turi religinę reikšmę ir yra grupės kontroliuojamas. Sektos nariai turėjo iki smulkmenų laikytis nurodymų savo kasdieniame gyvenime: kaip lipti iš lovos, kaip apsirengti.
Komunos- atsiribojimas nuo visuomenės, bandymai eksperimentuoti su skirtingais gyvenimo būdais.
Tarpusavio sąveikos norma- nuostata palaikyti draugiškumą ir vykdyti tarpusavio pareigas.
Formali organizacija- sąmoningai koordinuota veikla su specifiniais tikslais. Ligoninė, universitetas.
Biurokratija- formali socialinė struktūra, kurios aiškiai apibrėžta veikla tarnauja tos pačios organizacijos tikslams. Perdėtas popierizmas, abejingumas žmogiškiems poreikiams.
Valdžia- galimybė kontroliuoti kitų asmenų veiksmus. Universitete taisyklės. Santykis tarp 2 ir > asmenų.
Valdžios hierarchija- valdymo grandinė per kurią individai ir grupės valdo kitus individus ir grupes. Aukštesnės grandies valdytojai stebi visą suskirstytos veiklos eigą. Žemesnės grandies administratoriai išmokomi naujas kryptis įdiegti į praktiką.
Valdžios tipai:
Tradicinė- egzistuoja kai papročiai ir socialinė padėtis paremia vadovo reikalavimą jam paklusti. Tai santykiai tarp tėvų ir vaikų, dėstytojų ir studentų.
Charizmatinė- pagrįsta absoliučiu tikėjimu savybėmis ir nekritišku pritarimu to asmens pasirinktai krypčiai.
Racionali- įstatyminė valdžia- racionalu, nes priimantieji sprendimą turi daugiau patirties ir žinių už savo pavaldinius ir pasirinkdami sprendimą remiasi protu, įstatyminiu; įstatyminis, nes organizacijos taisyklės susiaurina oficialiosios jurisdikcijos ribas. Santykiai tarp studentų ir dėstytojų- studentai vykdo kelis dėstytojų nurodymus ir įstodami į universitetą studentai paklūsta jo taisyklėms.
Segmentacija- interesų paskirstymas tarp organizacijos padalinių. Nesutarimai tarp personalo dirbančiųjų prie konvejerio egzistuoja daugumoje organizacijų. Personalo padaliniai gina save kritikuodami dirbančiuosius.
Beasmeniškumas- bendrų standartų taikymas vienodai visiems organizacijos arba jos dalies nariams. Jei dirbi dėdei, jis su tavim turi elgtis taip pat kaip ir su kitais darbuotojais, atliekančiais tokį pat darbą.
Neformalios struktūros- nustatytos individų ir grupių sąveikos organizacijos viduje. Tie surinkimo linijos darbininkai, kurie yra arčiau galutinio produkto, bendradarbių akyse paprastai turi aukštesnį statusą. Kontrolieriai ieško draugystės su prityrusiai darbuotojais, norėdami gauti naudingos informacijos apie darbą ir kitus darbininkus.
Institucija- normų ir vertybių dėsningumai, kuriais visuomenė atlieka savo socialines funkcijas. Šeimos, religijos, švietimo ir vyriausybės veikla.
Institucionalizacija- institucijos kūrimo, vertės įgijimo ir įsigalėjimo procesas. Kiekviena vyriausybė naudoja propagandos priemones, norėdami įtikinti piliečius kad jos politika yra teisinga ir verta visuomenės paramos.
Šeimos funkcijos:
Socializacijos- žmogus užauga, tuokiasi, šeima sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika ir tauta. Ji perduoda vertybes.
Išplėstinės šeimos- sudarytos iš 3 ar daugiau kartų narių ir nesusituokusių suaugusių, taip pat poros su jaunais vaikais.
Branduolinė šeima- kartu gyvenantys tėvai ir vaikai.
Švietimo funkcijos:
Kultūros perdavimas- perteikimas jaunuoliams žinių, kurios reikalingos gyvenimui visuomenėje ir suteikimas jiems supratimo apie pagrindines visuomenės vertybes. Pilietinių vertybių ir istorijos mokymas įkvepiantis patriotizmo ir lojalumo jausmą.
Socialinės integracijos- integruoti imigrantus ir mažumas į visuomenę. Nacionalinių valstybių vystymuisi Europoje padėjo valstybinės švietimo sistemos.
Socializacijos- prisidėjimas prie asmenybės vystymosi.
Profesinės orientacijos- padėjimas pasirinkti švietimo kelius, kurie geriausiai pasitarnautų moksleivių poreikiams ir suteiktų jiems pasirinkimo galimybes.
Religija kaip socialinė institucija- institucinės aplinkos- bažnyčios, studijos, teatrai.
Šventi simboliai- šventumas siejamas su tam tikrais objektais: gyvuliais, augalais, kalnais, vietovėmis. Šventumas įsivaizduojamas kaip ypatinga jėga, kuri veikia žmones ir sukelia net baimės jausmus ar gelbsti gyvybę. Švenčiausioji mergelė- tobulos motinystės šventas simbolis.
Ritualai- iš anksto žinomi veiksniai, kuriais išreiškiami šventi idealai ir emocijos. Krikštas, santuoka, paskutinis patepimas.
Religinės grupės- bažnyčios, sektos, denominacijos. 1) turinti glaudžius tarpusavio ryšius su valstybe ir ekonomine visuomenės jėgų struktūra, 2) tipiška organizacija, kuriai vadovauja pasauliečiai 3) sudaro tos pačios šeimos nariai.
Vyriausybės funkcijos:
Tvarka- valstybė atsakinga už taikos ir vidaus tvarkos palaikymą. Įstatymai gina asmenų ir nuosavybės saugumą.
Prioritetai- valstybė sprendžia kam skirti lėšas: mokykloms ar “žvaigždžių karui”.
Konfliktų sprendimas- valstybė kontroliuoja, riboja ir sprendžia konfliktus tarp situacijų arba jų viduje. Visi klausimai pradedant teise į gyvenimą ir baigiant teise į darbą.
Socialinė nelygybė- bet kurių visuomenės vertybių paskirstymo tarp jos narių nevienodumas.
Klasė- socialinė grupė, kuri skiriasi pagal vietą istoriškai apibrėžtoje visuomenės gamybos sistemoje, pagal santykį su gamybos priemonėmis, pagal visuomeninio darbo dalies įgijimo būdus ir dydį. Pramonės darbininkai- interesai bendri, nes visi atlieka tam tikrą vaidmenį ekonomikos sistemoje.
Socialinis statusas- socialinė pagarba ar garbės supratimas, gyvenimo būdas, gėrybių vartojimo stilius.
Socialinė stratifikacija- visuomenės susiskaidymas į socialinius sluoksnius pagal išsilavinimą, profesiją, darbo užmokestį.
Prestižas- visuomenės teikiama pagarba elgesiui ar savybėms, kurios atspindi kultūrines vertybes ir idealus.
Socialinis mobilumas- svarbūs socialinės padėties, gyvenimo perspektyvų ir gyvenimo būdo pasikeitimai.
Vertikalus mobilumas- kai individo ar grupių padėtis kyla ar smunka. Pajamų padidėjimas ar sumažėjimas, paaukštinimas ar pažeminimas pareigose.
Horizontalus mobilumas- kitimai tame pačiame socialiniame lygmenyje. To paties koledžo, kurį baigė tėvai, lankymas ar toks pats dar ir prestižas ir atlyginimas.
Karjeros mobilumas- individo socialinės padėties pakitimai per jo gyvenimą ypač per jo darbinės veiklos laikotarpį.
Tarpgeneracinis mobilumas- vaikų ir tėvų padėties pasikeitimai, panašiuose jų karjeros taškuose ar panašiame amžiaus tarpsnyje.
Cirkuliacinis mobilumas- kai vaikas pereina į aukštesnį ar žemesnį užsiėmimo lygį lyginant su jo tėvais, išstumdamas kitų tėvų vaikus. Šachtininko duktė tampa koledžo profesore, o profesoriaus sūnus dirba taksistu.
Struktūrinis mobilumas- kai technologiniai ir organizaciniai pakitimai sumažina ar padidina darbo jėgos paklausą vienuose ar kituose užsiėmimų lygiuose ar sektoriuose.

Leave a Comment