Sociologijos konspektai

by

SOCIOLOGIJA

Metodologiniai sociologijos pagrindai

1. Sociologijos objektas ir f-os.2. Istorinis ekskursas.3. Sociologinio požiūrio į visuomenę specifika.4. Socologinės analizės lygiai.5. Pagrindinės sociologinės paradigmos.

1.sociologiniu laikomas toks tyrimo projektas, kuris įvykdo 4-ias jam keliamas sąlygas:1) duomenys tyrimo metu renkami iš realaus žmonių gyvenimo ir tampa tyrimo faktais;2) tyrimas visada turi būti struktūruotas; duomenys grupuojami į atskiras kategorijas;3) tyrimo metu surinktų duomenų skirtumai turi būti interpretuojami arba aiškinami remiantis kokia nors specialia technologine teorija;4) sociologinio tyrimo reprezentatyvumas; atskiro tyrimo objektas turi leisti daryti apibendrinimus apie visos socialinių santykių struktūros įtaką tiriamam atvejui ir atvirkščiai.

Sociologija – formuoja žmogaus gebėjimą mąstyti apie savo gyvenimą. Tai viena iš galimybių pažinti, ištirti žmonių gyvenimą. Sociologai siekia išsiaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Labiausiai domina, kas su žmonėmis vyksta kai jie tarpusavy susiję.Sociologinio tyrimo objektu tampa ne individuuoli žmogaus elgsena, o įtaka vienas kitam kai bendraujam.Sociologinis objektas yra susijęs su žmonių tarpusavio sąveikomis.Sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą, tyrinėjanrį visuomenę, o visuomenę siūloma suprasti kaip socialinių santykių, socialinių intelektų ir socialinių grupių sistemą.Sociologija pasirinkusi savo objektu nagrinėja žmonių gyvenimą.Visuomenė – žmonių santykių sistema. Tie santykiai nėra asmeniški. Domina santykių tipiškumas.Visuomenė – didžiulis žmonių santykių kompleksas, tarpusavio santykių sistema.Sociologijoj žodžio visuomenė reikšmė sunkiai apibrėžta. Svarbu suprasti visuomenę kaip santykių vyksmą tarp žmonių.Visuomenė sociologijoj apibrėžiama kaip santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą.Sociologijos paskirtis yra susijusi su 3-mis susijusiomis f-jomis, vykdoma 3-is kryptimis:1) pažintinė kryptis, t.y. užtikrinanti žinias apie skirtingas socialinio gyvenimo sferas, atskleidžia visuomenės vystimosi dėsningumus;2) taikomoji kryptis yra susijusi su praktinių problemų sprendimu, taip sociologija atlieka 3 f-jas:

a) socialinės kontrolės f-ja, nes soc. Informacija naudojasi įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios institucijos;b) sociologinės prognozės f-ja, t.y. sociologija parengia moksliškai pagrįstas prognozes apie socialinių procesų kaitą, apie jų valdymą;c) ideologinė f-ja, ją sociologija atlieka kai sociologinio tyrimo rezultatais naudojasi politinės partijos arba visos politinės sistemos, kurios pagal tuos rezultatus kuria savo programas, grindžia jas.3) humanistinė kryptis, tiems kam įdomu sociologija gali pateikti žinių apie save patį, apie grupę, padeda žmogui formuodama jam žmonių tarpusavio santykių supratimą.

2. Sociologijos tėvas – Ogiustinas Komtas (Auguste Comte). Jis pasiūlė patį terminą, pagrindinius principus. Tai įvyko apie 1830m., kada išėjo O. Komto parašyta knyga “Pozityvistinės filosofijos kursas”. Jis gyveno 1798-1857m. Jo pagrindinės idėjos: pasiūlė visuomenę nagrinėti remiantis moksliniu metodu, kuris leistų atpažinti visas visuomenes valdančius dėsnius. Tas metodas yra vadinamas socialine fizika. Vėliau socialinė fizika pavirsta terminu sociologija. Išvertus reiškia mokslas, mokymas apie visuomenę. Jis manė, kad nepakanka surašinėti įvykius. Manė, kad galima vykdyti nuolatinį socialinių reiškinių stebėjimą ir net eksperimentus. Šis metodas buvo vadinamas pozityvistiniu arba racionalistiniu, nes jis rėmėsi faktų rinkimu, vykdant stebėjimus ir tų faktų interpretacija. Niekada iki tol faktų stebėjimais, tyrimais neužsiminėjo joks kitas mokslas. O.Komtas sociologijoje išlaikė fizikos principus. Dvi sociologinės fizikos dalys: socialinė statika ir socialinė dinamika. Abi šios dalys turėjo nagrinėti skirtingas visuomenės tendencijas:viena – visuomenė nori išlikti stabili; antra – visuomenė negali išvengti permainų. Soc. statistika turi nagrinėti, kokios yra visuomenę sudarančių dalių tarpusavio sąsajos. Akcentuojama, kad visuomenė visada yra stabili, nes ji sudaryta iš skirtingų dalių, kurios tarpusavyje dera. Soc. dinamikos dalis turėtų nagrinėti soc. permainų priežastis, jų atsiradimą. Šie terminai mirė, liko kiti jo nuopelnai. (Jis rėmėsi biologijos mokslais.)

1) O.Komtas įvedė mokslinių metodų taikymą visuomenės tyrimuose;2) Numatė praktinį soc. duomenų panaudojimą vykdant soc. reformas;3) Terminų sukūrimas, pvz.: a) tarpusavio sąveika; b) socialinis ryšys; c) sistema.Individų tarpusavio sąveika – mes elgiamės ne kaip mums šauna į galvą, bet jausdami įtaką žmogui, mes darom poveikį vienas kitam. Šis terminas išreiškia esminę žmonių santykių charakteristiką.Soc. ryšys reiškia patį santykio tarp žmonių buvimo faktą be jokio kokybinės charakteristikos.Sistema, tai reiškia, kad visomis istorinėmis sąlygomis visuomenė kaip socialinis organizmas išlieka organizuotu pavidalu ir jai garantuoja ją sudarančių elementų tarpusavio sąryšius.

SOCIALINIO POŽIŪRIO Į VISUOMENĘ YPATUMAI

Visuomenę sudaro:1) biologiniai faktai – pojūčiai, noras;2) psichologiniai – emocijos, dvasinis;3) socialiniai faktai – susiję su ritualais, ryšiais;sociologai domisi tiek ekonominiais, tiek psichologiniais bei socialiniais klausimais. Soc. požiūrio specifiką praturtina spekuliatyviai naudojami 4 požiūriai:1) Demografija – sociologai dirba su gyventojais grupiuodami juos (lytis, amžius,gyv.vieta);2) Psichologinis aspektas – sociologijoje aiškinama žmonių elgsena, kuri motyvuoja kažkaip tą elgseną. Mūsų asmeninės svybės, charakteris lemia mūsų elgseną.3) Socialinis psichologinis aspektas – psichologijoje – individuali asmeninė charakteristika. Soc. psichologijoje nagrinėjama grupinėje veikloje atsirandančios elgsenos normos, vaidmenys. Soc. psichologijos aspektas akcentuoja ir atkreipia dėmesį į tai, jog visas visuomenės gyvenimas susideda iš tam tikrų elgsenos standartų, vadinamų vaidmenimis.

Kaip su ta charakteristika žmogus telpa standarte – vaidmenyje?Vaidmuo – socialinis rūbas, kurį mums užvelka kiti (lūkesčiai, prie kurių bandome prisitaikyti).

4) Kolektyvistinis aspektas – bandymas žiūrėti į žmonių santykius tam tikrose grupėse bei kolektyvuose.5) Kultūrologinis aspektas – atkreipia dėmesį, jog yra tam tikri sąliginumai, reguliuojantys žmonių santykius.

Taisyklės pabrėžia, jog gyvename sunormintą soc. gyvenimą. Prisitaikymas prie buvimo soc. aplinkoje. Taisyklės daro žmogų socialiniu veikėju. (Darome poveikį ir jaučiame poveikį).

TAISYKLĖS:1) Sankcionuotos k – os normos: jos susijusios su kategoriškais draudimais. Labai įsisąmoninta: nevok, nežudyk, nes gresia bausmė.2) Sąlyginės normos – nėra bausmės.

SOCIOLOGIJOS TIKSLAI:

1. Rinkti ir kuo išsamesnius duomenis apie soc. santykius bei žmonių tarp. santykius.2. Labiau profesionalus: gebėjimas surinktus duomenis teoriškai interpretuoti.

Sociologiniai įvykiai: žmonių stebėjimas, profesionalios žinios, geranoriškos interpretacijos.Svarbu gerai suvokti, kad socialinis gyvenimas yra labai sudėtingas. Sociologija remiasi kitais mokslais.

PAGR. SOCIALINĖS ANALIZĖS LYGIAIBandymas aprėpti sociologinį objektą, kuris yra labai platus.Jų yra du: soc. analizės lygiai. Soc. tiria :1. Subjektyviąją soc. gyvenimo pusę – kasdienes žmonių sąveikas – mikroanalizės lygis (santykiai tarp nedidelių grupių tarp įvairių kolektyvų).Mikroanalizės lygiu tiriamas žm. bendravimas kasdieniniame gyvenime, kuris suprantamas kiap interakcija – tarpusavio sąveikos(besikartojančios).Bandoma soc. reiškinius suprasti ir paaiškinti analizuojant reikšmes, kurias žmonės suteikia reiškiniams, daiktams, veiksmams bendraudami vienas su kitu. Pagrindiniu tyrimų objektu tampa individų socialinė elgsena. Elgsena kiekvieno žmogaus yra reikšminga visai visuomenei. Individo soc. elgsena aprėpia individų motyvus, poelgius ir svarbiausia simbolius ir reikšmes, kurios atsiranda žmonių tarpusavio sąveikoje (mimika, gestai). Reikšmės turi įtakos visos visuomenės stabilumui, ne tik žmogui pačiam.2.Nagrinėjami objektyvūs žmonių santykius nulemiantys dalykai, tuomet yra makroanalizės lygis.Nagrinėja objektyvią žmogaus gyvenimo pusę. Ji susijusi su visuomenės sandara. Ta simbolika vartojama tam tikrose specifinėse aplinkose (kareivinėse, politiniuose santykiuose). Makroanalizės lygyje nagrinėjami tokie elgsenos modeliai, kurie padeda suprasti visuomenės pagrindus.Elgsenos modeliai – didelės struktūros, apjungiančios tokius soc. instinktus: šeima, švietimas, religija, politinė – soc. sistema.Priklausomai nuo pasirenkamo soc. analizės vaidmens, sociologai yra skirtingai aprašo žmonių buvimą visuomenėje. Makroanalizės lygyje tiriami atskirų visuomenės dalių tarpusavio ryšiai ir jų kaita. Nagrinėjami žmonių elgseną įtakojantys visuomenės struktūriniai padaliniai.

Abiejuose lygiuose nagrinėdami soc. problemas sociologai naudojasi paradigmomis. Sąvoką sukūrė amer. T.Kuhn 1977m. Šis terminas reiškia visų pripažintą mokslinį atradimą, kuris tam tikram laikui siūlo mokslininkų bendrijai problemos išskyrimo ir išsprendimo modelį. Tai tam tikras žiūrėjimo kampas į soc. reiškinį. Sociologija dėl tolerantiško požiūrio į tą patį reiškinį vadinama multiparadigmine – t.y. ji naudojasi keliomis paradigmomis. Multiparadigminė sociologija turi tris pagrindines paradigmas, kuriomis vadovaujasi. Mikroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti asmenis ir jų santykius grupėse naudojama simbolinės sąvokos paradigma (simbolinio interakcionizmo). Šia paradigma yra sprendžiama, kad žmonės į juos supančio pasaulio įtaką negali reaguoti betarpiškai kaip gyvūnai vien per refleksus. Todėl jie būdami žmonėmis sureikšmina juos veikiančius bet kokius stimulus ir reaguoja pirmiausia ne į pačius išorinio pasaulio veiksmus, o į jų reikšmes ir simbolius. Tokiais simboliais tampa žodžiai, daiktai poelgiai, veido išraiška ir net atstumas tarp bendraujančių žmonių, t.y. žmonės savo bendravime sureikšmina juos supančius signalus. Šios paradigmos pagr. autoriai: G.C.Homans, H.Garfinkel, E.Hofman. Jų darbais daugiausia remiamasi. Homans pastebėjęs, kad žmonių tarpusavio sąveiką galima suprasti ne šeip sau. Jis kalba apie simbolių atsiradimo, jų atsiminimo, pasikartojimo reikšmę. Bet koks simbolis įsitvirtina žmonių sąveikoje kai jis gauna tam tikrą įvertinimą. Garfinkelio pagr. idėja, kad mes susikuriam tam tikras bendravimo taisykles (ceremonijas), kurios padeda palaikyti kasdieninę sąveiką. Hoffman sako, kad analizuodami mūsų tarpusavio santykius, mes galim pamatyti ne tik simbolius, ceremonijas, bet galim pamatyti, kad t.y. tam tikras teatras. Šis požiūris teigia, kad tarpusavio sąveika rodo ne tik priklausomybę, bet ir norint palikti įspūdį.Makroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti dideles socialines grupes, visuomenės sluoksnius ir soc. procesus yra naudojamos dvi pagr. paradigmos. Ar akcentuojam visuomenės sandarą, ar jos kaitą, mes remiamės struktūrinio funkcionalizmo paradigma arba soc. konflikto paradigma. Strukt. funkc. paradigmos pradininkas yra H.Spencer. jis visuomenę prilygino gyvam organizmui. Visuomenė kaip ir organizmas susideda iš dalių ir tos dalys turi f – jas. Kuo skirtingesnės dalys, tuo mažiau jos gali būti pakeičiamos viana kita. Kitas autorius pranc. E.Devikheim. jis atkreipė dėmesį į tai ką tos dalys veikia, akcentavo funkcionalumą. Ši paradigma dar vadinama suderinamumo paradigma. Šiuolaikiniai atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad bet koks soc. reiškinys gali turėti ne vieną paskirtį. Parsons, Merton, Davis, jie sakė, kad soc. reiškinių f – jos gali būti dvejopos. Gali būti aiški, suprantama, akivaizdi f – ja ir gali būti nuspėjama, foninė f – ja, dar vadinama latentine f – ja.
Egzistuoja ir disjunkciniai reiškiniai (terorizmas) jie grėsmingi pačiai visuomenei.Pagr. strukt. funkc. idėjos yra 5:1. Visuomenėje yra dalių, sujungtų į vientisą visumą sistema ir tos dalys turi paskirtį ar f – ją, ji gali būti akivaizdi ir latentinė.2. Visuomenės sitemos išlieka patvariomis, nes jų viduje veikia socialinės kontrolės mechanizmas (teisėsauga).3. Visuomenės dalys nesuderinamos tarpusavyje, vadinamos disjunkcija, bet disjunkciniai visada yra visuomenės įveikiami.4. Visuomenėje vykstančios permainos yra evoliucinio pobūdžio.5. Visuomenės vientisumas arba socialinė integracija formuojasi tada, kai visuomenės dauguma pritaria vieningai vertybių visumai.II – oje makrolygio analizėje naudojama paradigma – socialinio konflikto paradigma. Jos autorius K.Marksas. akcentas į nuolatinį vyksmą. Marksas teigė, kad visuomenės esmę sudaro klasių konfliktas. Jis atsiranda todėl, kad žmonės susiskaidę į klases priklausomai nuo jų padėties ekonominėje sistemoje. Kapitalistai ir samdomi darbininkai yra pagr. buržuazinės visuomenės klasės ir jie negali turėti bendrų interesų, vertybių. Kapitalistai stengiasi eksploatuoti darbininkus ir viešpatauti visuomenėje. Todėl šios priešingos klasės nuolatos nesutaria tarpusavyje. Tas nesutarimas ilgainiui virsta klasių kova. Klasių kovą galima laikyti visų politinių konfliktų pagr. priežastimi. Savo epogėjuje ji perauga į revoliuciją ir tampa visuomenės istorijos varomąja jėga.Kitas autorius išvystęs šią paradigmą – R.Dahrendorf. jis neigia Marksą, t.y. pagr. Markso idėją apie ekonominį klasių pagrindimą. Jis konfliktų priežastį mato pavaldume. Klasių kovos pagr. priežastis ne ekonominė, o politinė. Pagr. soc. konflikto priežastis yra tai, jog vieni žmonės valdo kitus, todėl pagr. konfliktai kyla tarp tų, kurių rankose yra valdžia, ir tų, kurie jos neturi.Pagr. idėjomis galima būtų laikyti 5:1. Bet kurios visuomenės pagr. skiriamieji požymiai yra valdžia, konfliktas ir slopinimas;2. Visuomeninė struktūra yra pagrysta tuo, kad viena žmonių grupė visada valdo kitą (verslininkai darbuotojus ir kt.);
3. Kiekviena iš tokių grupių turi bendrus interesus (grupinius) ir nesvarbu ar jie yra grupės narių įsisąmoninti ar ne, tačiau skirtingų grupių interesai yra visada skirtingi arba priešingi;4. Kai žmonės įsisąmonina grupinius interesus, jie gali sudaryti visuomenės klasę arba profsąjunginę grupę;5. Klasių konfliktas visuomenėje aštrėja, jei visa valdžia sutelkta kelių žmonių rankose, o kiti nušalinami nuo jos visiškai, jeigu tie, kurie neturi valdžios neturi ir galimybės ją įgyti ir jei žmonės gali laisvai telktis į politines grupes.

Skirtumai:1. SF paradigma akcentuoja soc. stabilumą, o SK akcentuoja soc. pokyčius;2. T.y. paradigmų objektų samprata skiriasi, SF visuomenė suvokiama kaip patvari ir vientisa, o SK paradigmos objektas – tai visuomenė, kurioje vyksta permainos ir kyla konfliktai. Domina kokios konfliktų priežastys;3. SF paradigma teigia, kad visuomenę vientisą daro visų visuomenės narių pritarimas vieningai vertybių sistemai, o SK šalininkai mano, kad niekada pilnos santarvės dėl vertybių tarp ž-monių negali būti. Įdomiausia, kaip tokioj situacijoj visuomenė išsaugo save kaip organizuotą derinį.

Reziume:SF ir SK paradigmas negalima kategoriškai atskirti viena nuo kitos vykdant visuomenės analizę, iš esmės jos yra viena kitą papildančios. Viena tyrinėja akivaizdžią visuomenės tendenciją į stabilumą, o kita – į pokyčius. Visuomenė negalėtų egzistuoti be kai kurių bendrų vertybių ir turi pasiekti tam tikrą integracijos laipsnį, kad ją būtų galima vadinti visuomene. Tačiau tokios visuomenės viduje gali tarpusavyje konfliktuoti grupės inicijuodamos permainas. Nuolatiniai socialiniai pokyčiai būtini kaip visuomenės egzistavimo būdas.Sociologijos taikomasis pobūdis. Sociologija atsirado ir vystosi vykdydama tam tikrus soc. užsakymus. Sociologijos mokslo vystymuisi reikalingas palankus politinis klimatas. Amerikiečių sociologija 1930m. užsiėmė bedarbyste, 1940/50m. aiškinamas paradigmos vaidmuo, 1960 – studentiški judėjimai, o taip pat kova už politines teises, 1970/80m. sekso problemos, vyro ir moters kaip partnerių santykių problemos, 1990 – tai politikų reitingų tyrimai. Ir šis dešimtmetis: sociologai iškėlė gyvenimo būdo ir sveikatingumo tyrimus.

Lietuvoje pagr. sociologijos vystymosi kryptys:Visuomenės nuomonės tyrimai, politikų reitingų, lytinės partnerystės tyrimai. Lietuviškos sociologijos tradicijos formavosi atliekant savivaldos atskirus amžiaus tyrimus, elgsenos , gyvenimo būdo ir laiko biudžeto tyrimus. Socialiniai tyrimai visada užsakomieji ir brangūs.Sociologijos humanistinė paskirtis yra padėti žmogui suvokti, ką reiškia būti žmogumi ir kaip juo būti esant įvairioms situacijoms, kurias sukuria soc. gyvenimo įvairovė.Sociologija gali būti įdomi aktyvaus intelekto žmonėms, kurie vadovaujasi taisykle – nieko nėra akivaizdaus.Sociologijos mokslas labai stipriai padeda pačiam žmogaus intelektui vystyti.

“Sociologinio mąstymo” bruožai (savybės):1. Mąstymo kritiškumas arba skepsės, t.y. iš esmės netikėjimas tuo ką matai. Tai nepagarba autoritetams.2. Analitiškumas, gebėjimas atlikti analizę, gebėjimas pamatyti kaip yra iš tikrųjų, kas yra viduje. Tai demaskavimas – sociologiškai mąstantis žmogus turi matyti vidų, o ne fasadą.3. Pastabumas, t.y. nemanyti, kad soc. gyvenime yra labai svarbus ir menkaverčiai dalykai. Nėra nesvarbių, jie tiesiog yra, ką jie žmonėms duoda.4. Reliatyvizmas, t.y. gebėjimas suvokti kaip nėra autoritetų teisingų ar ne, taip nėra ir absoliučių tiesų, nes vyksta permainos soc. gyvenime.5. Kosmopolitiškumas, t.y. neprisirišti prie tam tikrų tautinių skirtumų, religinių. Matyti kitus kaip lygiaverčius sau.6. Humoro jausmas. Jis neleidžia išsigąsti tų atradimų, tų pastebėjimų, kuriuos atlikai.7. Atlaidus požiūris į tuos tyrimus.