Socialinis darbuotojas

Socialinis darbuotojas yra savotiškas tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų bei organizacijų, bendruomenės veiklos įvairiose socialinėse srityse organizatorius. Jam būtina gerai žinoti žmogaus elgesį, valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, išmanyti teisę ir ekonomiką. Todėl jų studijų programos numato dalykus iš psichologijos, pedagogikos, ekonomikos, teisės, medicinos ir kitų studijų krypčių. Socialinis darbas palyginti su kitomis specialybėmis turi daugiausia tarpdalykinių kursų. Su socializacijos ir resocializacijos problemomis ir uždaviniais praktiškai susiję visi socialinio darbo absolventai, nes jie dirba savivaldybių socialiniuose skyriuose, pensionuose, internatuose, reabilitacijos centruose ir pan. Dalis socialinių darbuotojų yra specialiai rengiami darbui penitencinėse įstaigose.Interviu su pedagogu, socialiniu darbuotoju ir NVO atstovu analizė

Siekiant ištirti resocializacijos srityje dirbančių specialistų poreikius, kaip dalis bendro tyrimo buvo atlikti trys giluminiai interviu su šiais specialistais. Resocializacija pirmiausia susijusi su vaikais ir pagalba jiems, todėl pasirinkti žmonės, dirbantys su nepilnamečiais. Tai pedagogė, socialinė darbuotoja ir NVO atstovas. Kalbantis su šiais specialistais, išryškėjo, jog viena iš svarbiausių sričių, kur resocializacijos ir individo pakeitimo idėja turėtų būti įgyvendinama – tai darbas su vaikais, kad jie nesijaustų izoliuoti ir sulauktų reikiamo dėmesio. Visi trys giluminiai interviu atlikti su gana skirtingą darbą dirbančiais žmonėmis. Jų darbus galima laikyti skirtingais resocializacijos aspektais. Todėl kiekvieną interviu vertėtų analizuoti kaip atskirą atvejį, o vėliau apibendrinti ir pateikti bendras tendencijas bei pasiūlymus.

DARBAS SU VAIKAIS MOKYKLOJE

Kadangi resocializacija susijusi su pagalba žmogui integruojantis į visuomenę ir izoliacijos panaikinimu, mokykla yra būtent ta vieta, kur ši idėja galėtų būti įgyvendinta. Viena iš šios idėjos įgyvendinimo priemonių galima būtų laikyti prailgintos dienos grupes sunkiau auklėjamiems vaikams, o taip pat tiems, kuriems tėvai skiria mažai dėmesio. Prailgintos dienos grupės – viena iš priemonių atitraukti vaikus nuo gatvės, sudominant kokia nors veikla ar paprasčiausiai atkreipiant į juos dėmesį. Nepakankamas dėmesys sunkiau auklėjamiems vaikams – viena iš gana svarbių šiandieninės mokyklos problemų, į ką labai svarbu atsižvelgti, kuriant mokymo programas pedagogams ir kitiems resocializacijos specialistams.

Dirbant su vaikais prailgintos dienos grupėse, esminė problema – kvalifikuotų specialistų, t.y., pedagogų ir psichologų, trūkumas. Kaip teigė pašnekovė, vaikai nemoka bendrauti tarpusavyje, todėl reikia dirbti mažesnėmis grupėmis arba su kiekvienu vaiku individualiai. Tam reikalingi specialistai, tačiau dabartinėse mokymo programose daugiau orientuojamasi į darbą su vidutiniu mokiniu.

Kita svarbi problema – negatyvi visuomenės nuostata sunkiau auklėjamų vaikų atžvilgiu. Mokytojai turėtų būti žmonės, kurių tikslas – siekti pakeisti šią nuostatą. Į tai taip pat svarbu atsižvelgti, kuriant mokymo programas resocializacijos srityje. Dabartinėse studijų programose per mažai dėmesio skiriama ryšiams su visuomene. Tuo tarpu resocializacijos idėjos tol nebus veiksmingos, kol jos nesulauks atsako ir pritarimo visuomenėje.

Trečia problema – atotrūkis tarp politikų retorikos ir realaus gyvenimo. Politiniuose sluoksniuose pagalba vaikams garsiai deklaruojama, tačiau realiai pedagogai palikti vieni.

Dar viena problema – patys pedagogai nemoka dirbti su sunkiau auklėjamais vaikais, palieka juos nuošalyje, kol galiausia tokie vaikai atsiduria gatvėje. Pastarosios problemos priežastimi galima laikyti tam tikrų praktinių žinių trūkumą. Mokymo įstaigose pateikiama tikrai labai daug teorinių žinių, tačiau jų nepakanka darbe su vaikais, nes būtinas individualus požiūris į kiekvieną vaiką. Būtinos vaiko psichologijos, bendravimo psichologijos, iš dalies teisinės žinios, kurių mokymosi metu būsimieji pedagogai kol kas gauna nepakankamai. Be to, svarbu tas teorines žinias nuolat derinti su praktika – studijuojant užsiimti praktine veikla. Galima teigti, jog į mokymo programą svarbu įtraukti ne tik konkrečias dalykines žinias, bet taip pat išmokyti dirbti su vaikais ne pamokų metu. Kita vertus, pedagogams reikalingi ir bendravimo su tėvais įgūdžiai, ypač su sunkiau auklėjamų vaikų bei vaikų iš asocialių šeimų. Pagrindinė problema – įtikinti tėvus, jog jų vaikams reikalingas dėmesys ir pagalba, kol jie dar neatsidūrė gatvėje.

Tačiau pedagogui neužtenka žinių, įgytų mokymo įstaigoje. Pedagogui būtina pastoviai kelti savo kvalifikaciją, neapsiribojant tuo, kas dėstyta 10 metų, kadangi vaiko požiūris į pasaulį nuolatos keičiasi. Kvalifikacijos kėlimo kursuose turėtų dėstyti patyrę pedagogai, praktikai ir psichologai.

Požiūris į užsienio programų taikymą Lietuvai dvejopas. Viena vertus, naudinga susipažinti su kitų šalių praktika. Kita vertus, būtina atsižvelgti į Lietuvos specifiką bei tradicijas. Kvalifikacijos kėlimas turėtų būti susijęs ir su pedagogų bendradarbiavimu su kitomis socialinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Pedagogai turėtų įgyti žinių, kaip padėti jau atsidūrusiam gatvėje vaikui, jam patekus į nepilnamečių koloniją ir išėjus iš jos. Šiuo atveju svarbus bendras pedagogų ir socialinių darbuotojų darbas, nes pagalba turi būti kryptinga ir nenutrūkti nei vienoje fazėje. Galbūt būtų naudingi bendri seminarai ir praktiniai užsiėmimai visiems, dirbantiems su sunkiais vaikais. Be to, vaikų resocializacijos sistemai svarbu nesustabarėti – tai reiškia, jog nuolatos reikalingi jauni kvalifikuoti specialistai.

NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija – dalis nepilnamečių kriminalinės justicijos teisinės reformos. Resocializacija pirmiausia susijusi su šeima ir mokykla. Viena iš nusikalstamumo prevencijos priemonių – atitraukti vaiką nuo gatvės ir suteikti jam galimybes integruotis į visuomenę, grįžus iš nepilnamečių kolonijos. Tokiu būdu darbe su nepilnamečiais neturėtų figūruoti represinės bei teisinės struktūros.

Darbe su nepilnamečiais iškyla kelios esminės problemos. Pirma, visuomenė nėra pasirengusi nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos idėjoms, priešiškai nusiteikusi nusikaltusiųjų atžvilgiu. Todėl labai svarbu bent jau suteikti tikslią ir patikimą informaciją apie prevencijos priemones. Antra, kai kuriose prevencijos įgyvendinimo stadijose iškyla finansinių problemų, tačiau jos nėra esminės. Trečia, tarp įvairių su nepilnamečiais dirbančių institucijų atsiranda nesusikalbėjimas, nes kiekviena turi savo darbo stilių ir konkuruoja tarpusavyje. Ketvirta, Lietuvoje nepilnamečių nusikalstamumo prevencija yra aukščiausiame, valstybiniame lygyje, tuo tarpu realiai prevencijos programos vykdomos neefektyviai. Egzistuoja atotrūkis tarp deklaruojamų idėjų ir konkretaus jų įgyvendinimo. Penkta, prevencijos programos kol kas apsiriboja Vilniumi ir kitais didžiaisiais miestais, dėmesio neskiriant regioninei politikai.

Visos šios problemos rodo, jog nusikalstamumo prevencijos srityje dirbantiems specialistams reikalingos žinios. Mokymo įstaigose paprastai įgyjama pakankamai teorinių žinių, tačiau jos ne visuomet siejasi su praktine veikla. Kiekvienam teoretikui reikalingos bent minimalios praktinės žinios, kaip kiekvienas praktikas turėtų laikytis tam tikrų teorinių koncepcijų. Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos srityje dirba teisininkai, todėl teisinių, kriminologinių ar valstybės valdymo žinių jiems pakanka. Tačiau dirbant su nepilnamečiais to nepakanka. Kaip jau buvo minėta, nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turėtų būti kuo mažiau susijusi su represinių struktūrų veikla. Dėl šios priežasties šiems specialistams reikalingos pedagoginės ir psichologinės žinios. Be to, jie turėtų mokėti bendrauti su žiniasklaida, pedagogais, akademine visuomene – tomis institucijomis, kurios formuoja nepilnamečių pasaulėžiūrą ir gali juos apstūmėti nusižengti.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija susijusi su pagalba tobulinant kvalifikaciją įvairių sričių specialistams – savivaldybių darbuotojams, NVO, policijai, švietimo sferos darbuotojams. PAGALBA SMURTĄ PATYRUSIOMS MOTERIMS IR VAIKAMS

Vienas iš svarbių resocializacijos aspektų – pagalba moterims, nutarusioms pakeisti gyvenimo būdą, ištrūkti iš izoliacijos ir nebesitaikyti su nuolat patiriamu smurtu, tiek fiziniu, tiek psichologiniu. Be to, labai svarbu iš tos aplinkos, kuriame vyrauja smurtas, ištraukti vaikus, nes polinkis smurtauti gana dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Socialiniai darbuotojai, teikiantys paramą smurtą patyrusioms moterims bei vaikams, susiduria su įvairiomis problemomis. Pirma, visuomenėje nusistovėjusi nuostata, jog visuomet kalta pati moteris, todėl labai sunku tokioms moterims padėti adaptuotis visuomenėje. Antra, nesutvarkytas baudžiamasis kodeksas, todėl vyrai lieka nenubausti ir dažnai keršija. Trečia, gana įtempti santykiai su teisėsaugos įstaigomis. Jeigu tarpžinybiniame lygmenyje problemų nėra, tai sutarti su eiliniais policininkais ar teisėjais gana sunku. Ketvirta, nėra galimybių suteikti paramą moterims ir vaikams ir mažesnių miestelių ar kaimų, nes trūksta tiek darbuotojų, tiek lėšų, tiek valdžios dėmesio.

Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su smurtą patyrusiomis moterimis ir vaikais, nepakanka mokymosi įstaigoje gautų žinių, nes kiekvienos moters istorija skirtinga, su kiekviena reikia bendrauti individualiai, o tam nėra jokių nusistovėjusių dėsningumų. Svarbiausios – psichologinės žinios. Kadangi siekiama padėti adaptuotis tiek moterims, tiek vaikams, reikalingi skirtingi psichologiniai įgūdžiai. Be to, bendraujama su visa moters socialine aplinka, todėl svarbu iš anksto žinoti, su kokiomis situacijomis susidursi, kaip gali reaguoti žmonės ir kokios kliūtys gali iškilti. Socialiniai darbuotojai turėtų atsiminti, jog moters interesai yra pirmoje vietoje, todėl jų psichologinės žinios turėtų apimti ir mokėjimą įsijausti į tos moters padėtį ir nuolatinį savų problemų nustūmimą į antrą planą. Pagalba moterims apima daug aspektų: paramą teisme, surandant darbą ar gyvenamąją vietą. Tam reikalingos teisinės žinios, įstatymų žinojimas. Be to, būtinas bendradarbiavimas su kitomis socialinėmis institucijomis – tam reikalingos ne tik psichologinės, bet ir vadybos žinios.

Dirbant su smurtą patyrusiomis moterimis, svarbus nuolatinis savo kvalifikacijos tobulinimas. Kvalifikacijos tobulinimo kursuose turėtų dėstyti praktikai, nes jie geriau suvokia situaciją bei problemas. Tuo tarpu teoretikai jas mato daugiau per atstumą, iš šalies. Gana palankiai vertinami Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, nes jie pateikia daugiau medžiagos nei užsieniečiai, jų paskaitos ne tokios paviršutiniškos. Nors iš dalies užsienio programos naudingos – moko išjudinti moteris, kad jos pačios kovotų už savo gyvenimą, tačiau užsienio patirtis Lietuvai tinka tik iš dalies. Tam galima būtų nurodyti kelias priežastis. Pirma, skiriasi ekonominės sąlygos. Antra, visuomenė skirtingai vertina smurtą patyrusias moteris. Trečia, visiškai kitaip traktuojama šeima.

Apibendrinant galima pateikti kelis pasiūlymus, ką turėtų apimti resocializacijos mokymo programa specialistams, dirbantiems su nepilnamečiais ir smurtą patyrusiomis moterimis. Pirma, atsižvelgti į didelį kvalifikuotų specialistų poreikį ir stengtis jį patenkinti. Antra, mokyti dirbti su visuomene, įtraukiant ją į resocializacijos idėjų įgyvendinimą. Trečia, orientuotis į žemesnį – praktinį – lygį. Ketvirta, siekti efektyvaus bendradarbiavimo tarp įvairių socialinių institucijų. Penkta, formuoti resocializacijos regioninę politiką. Šešta, kurti savitą, Lietuvos poreikiams pritaikytą resocializacijos sistemą, netaikant užsienio programų arba taikant tik atskirus jų aspektus.

Interviu su socialiniu darbuotoju, kolonijos psichologu ir NVO atstovu

Giluminiai interviu atlikti siekiant išsiaiškinti specialistų, dirbančių resocializacijos ir socialinės rūpybos srityse studijų ir kvalifikacijos poreikius.

Interviu atlikti su:

1. Socialiniu darbuotoju (socialinės rūpybos skyriaus inspektore);2. Kolonijos psichologu;3. NVO atstovu.

Interviu metu svarbu buvo išsiaiškinti:

– specialisto darbo pobūdį;– problemas, su kuriomis jis susiduria savo darbe;– žinių poreikį: kokios žinios reikalingos; teorijos ir praktikos santykis;– kvalifikacijos kėlimo klausimus.

DARBO POBŪDIS

Socialinis darbuotojas

· Teikia informaciją ir konsultuoja;

· Paskirsto materialinę paramą;

· Teikia socialines paslaugas ir rūpybą namuose vyresnio amžiaus žmonėms, invalidams (47 žmonėms 8 darbuotojai);

· Organizuoja užimtumą – vaikų vasaros stovyklas, vienišų žmonių užimtumą;

· Socialinės rūpybos skyrius įtrauktas į viešųjų darbų programą – pusei metų įdarbinami žmonės, kuriuos siunčia darbo birža.

Kolonijos psichologas

Pagrindinės darbo kryptys:

· Konfliktinių situacijų sprendimas – tarp nuteistųjų, tarp nuteistųjų ir administracijos ir kitų konfliktų;

· Diagnostika – darbas su naujai atvykusiais, kurio tikslas – sužinoti kiek galima daugiau, atlikti tam tikrus tyrimus, testus; gauti kuo daugiau informacijos apie nuteistojo asmenybę, jo praeitį, charakterio bruožus ir tą informaciją perduoti viršininkams (15 būrių viršininkų, būry yra 60 žmonių);

· Profilaktika ir terapija – į psichologą kreipiasi tarnybos (pvz. auklėjamasis skyrius), pastebėjęs, kad artėja konfliktas;

· Pokalbiai prieš išeinant į laisvę, siekiant ištirti nuteistųjų lūkesčius.

Be to, psichologas suteikia informaciją apie pagalbą teikiančias organizacijas: Kalinių globos draugiją, Socialinės globos asociaciją, Parolio projektą, Konsultacinį centrą “Kryžkelė” ir kitus.

NVO atstovas

Jo darbas apima labai platų spektrą. Vienas tikslų yra resocializacija ir pagalba buvusiems kaliniams išėjus į laisvę. Pageidautina darbą pradėti nuteistajam dar neišėjus į laisvę t.y. surinkti apie jį informaciją ir jos pagrindu ieškoti jam darbo, stengtis pašalpos, ieškoti artimųjų, spręsti gyvenamosios vietos problemą ir pan.

PROBLEMOS, SU KURIOMIS SUSIDURIAMA DARBE

Socialinis darbuotojas

· Didelis socialinių pašalpų poreikis, piniginių pašalpų ir įvairių patarnavimų poreikis;

· Nedidelis darbuotojų skaičius.

Kolonijos psichologas

· Didelis nuteistųjų skaičius vienam psichologui – vienam tenka apie 1000 nuteistųjų (pagal instrukcijas – priklauso 500, tačiau psichologas turėtų būti kiekviename būryje). Todėl neįmanoma išnagrinėti kiekvieną žmogų kaip asmenybę ir išsiaiškinti jo poreikius, kad galima būtų padėti jam išėjus į laisvę;

· Įkalinimo įstaigų sistemoje psichologinės tarnybos neišvystytos ir psichologų balsas dar ne visada yra sprendžiamasis. Didesnis dėmesys kreipiamas į įstaigos režimą;

· Psichologas dirba prieštaringoj aplinkoj: psichologo darbas organizuojamas viena kryptim – gerinti santykius, vengti bereikalingų konfliktų, o sistemos darbo kryptis – kita: pataisos darbų sistema represinė, prievartinė, paremta įsakymu ir nukreipta į nuobaudas (Patys nuteistieji sako: “Mūsų nepakeis, mes visą laiką jaučiam prievartą, psichologinę įtampą”).

· Problemos sprendimo būdas:– keisti visuomenės nuostatas ir įstaigų darbuotojų santykį į nuteistąjį (sukurti santykius gydytojas – pacientas arba pareigūnas – klientas);– humanizuoti santykius: mažinti prievartą ir psichologinį spaudimą;– nuostata pirmiausiai turi būti keičiama aukščiausiose įstaigose.– · Nėra psichologų darbo programos ar metodinių rekomendacijų pvz. nusikaltėlių psichologijos klausimais.– Paruoštos bendros programos turi būti adaptuotos šiai sistemai.– Programos kūrime turi dalyvauti tų įstaigų psichologai, turintys darbo patirtį ir žinantys pataisos darbų sistemos specifiką.

NVO atstovas

· Visuomeninė organizacija negali spręsti daugelio resocializacijos klausimų, nes nėra valstybinės politikos buvusių kalinių atžvilgiu ir programos, kurioje atsispindėtų įvertinti tų žmonių poreikiai; · Nėra sukurtos resocializacijos sistemos: nebendradarbiaujama su įkalinimo įstaiga. Tiek kolonijos psichologo, tiek visuomeninės organizacijos darbas su nuteistuoju yra fragmentiškas (“lauko ravėjimas iš vidurio”). Nesprendžiama nedarbo ir žemo išsilavinimo lygio problema; · Nepalanki valstybės politika resocializacija užsiimančių organizacijų atžvilgiu – nėra tinkamo, adekvataus jų vertinimo; joms sunku išsilaikyti; dirba savanoriai; · Nepalankus visuomenės požiūris į visuomenines organizacijas – jų veikla nepopuliari (“visuomenė kaip nemėgsta nuteistųjų, nemėgsta ir mūsų, prie tų pačių esam priskirti”).

Būtina keisti:

pirma, požiūrį tiek į esančius kalėjimuose, tiek į atlikusius bausmę;

antra, sutvarkyti paslaugų sistemą – specialistams bendradarbiaujant su kolonija ir surinkus informaciją apie nuteistąjį, efektyviau galima panaudoti biudžeto lėšas. Turi būti bendradarbiavimo tinklas su valstybinėmis organizacijomis ir specialistais (psichologais, socialiniais darbuotojais) prie savivaldybių ar seniūnijų.

ŽINIŲ POREIKIS

Socialinis darbuotojas

· Socialinių darbuotojų rengimo privalumas – teorijos ir praktikos derinimas; · Akcentuojama praktikos reikšmė.

Problema: socialinės rūpybos skyriai mažai bendradarbiauja su aukštosiomis mokyklomis – jų ryšiai daugiau atsitiktiniai. Kita problema – praktikos vadovo darbas su studentais: studentai turėtų žinoti savo tikslus.

· Reikalingi bendravimo įgūdžiai, slaugos, medicinos žinios, daugiau dėmesio šeimai ir vaikams.

Kolonijos psichologas

· Psichologai darbui su nuteistaisiais ir resocializacijos sistemai nėra ruošiam;. Daugumoje yra savišvieta: įvairiuose psichologams skirtuose renginiuose dalyvauja savo iniciatyva; · Trūksta psichologinių žinių – bendravimo psichologijos, pokalbių vedimo ir valdymo rekomendacijų. Taip pat reikalingos: šeimos psichologijos, amžiaus tarpsnių psichologijos žinios, konfliktų sprendimo metodikos ir derybų meno žinios. Psichologui, atėjusiam dirbti iš kitos įstaigos ir nedirbusiam kolonijoje būtina turėti juridinių žinių;

· Reikalinga adaptuota programa ir galimybė pasitobulinti.

NVO atstovas

· Turi būti keičiamas visuomenės požiūris – visuomenė turi būti kryptingai auklėjama. Taigi pokyčiai turi vykti iš apačios ir iš viršaus;· Reikalinga kolonijų darbuotojų atranka ir specializacija. Jie turi turėti humanitarinį (psichologinį, juridinį, pedagoginį) išsilavinimą; · Socialinių darbuotojų, prižiūrėtojų ruošimas neturėtų būti visiškai akademinis – akademinis mokymas turėtų būti persipynęs su praktiniu: įgijus teorinių žinių turėtų būti atliekama pvz. metų praktika, kuri padėtų priimti sprendimą toliau mokytis ir dirbti šį darbą ar ne (“specialistų nebus, jei jie nesusipažins ir neįsigilins į praktinį darbą”); · Reikalingos psichologinės žinios (darbas su nuteistųjų šeimom), juridinės (konvencijos, tarptautinės taisyklės, potvarkiai), visuomeninių organizacijų darbo išmanymas, pirmosios pagalbos, alkoholizmo, narkomanijos problematikos žinojimas.

KVALIFIKACIJOS KĖLIMO KLAUSIMAI

Socialinis darbuotojas

· Yra kvalifikacijos tobulinimo poreikis;. · Pageidaujama kursų, kuriuose būtų jungiama teorija ir praktika arba daugiau praktikos;· Kvalifikacijos kėlimo kursai būtų reikalingi kas du metai;· Kursus ir seminarus turėtų vesti kuo daugiau praktikų, tarp kurių gali būti užsieniečiai;· Kriminologinių, sociologinių, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso žinių poreikis nėra didelis, kadangi jas suteikia tam tikros tarnybos, teikiančios nemokamas konsultacijas.

Kolonijos psichologas

· Galimybės pasitobulinti kol kas nėra;· Dalyvauja psichologų konferencijose, seminaruose, projektuose. Seminarų, konferencijų organizavimo iniciatyva kyla iš pačių specialistų: departamento auklėjamojo skyriaus inspektoriaus, psichologų. Tikslas – pasidalinti savo problemomis, įtvirtinti psichologo statusą kolonijose. Konferencijų temos tiesiogiai susijusios su darbu – nuteistųjų adaptacija kolonijoje ir jos sunkumai, atsižvelgiant į kiekvienos kolonijos specifiką (adaptacijos sunkumai patekus į koloniją pirmą kartą ir pakartotinai); savižudybių prevencija, depresijos, jų diagnostikos, profilaktikos tema, darbo su anoniminiais alkoholikais darbo metodikos seminarai (organizuoti lenkų). · Kvalifikacijos tobulinimo kursai gali būti organizuoti mišrioms grupėms (viršininkams, darbuotojams) – tada reikalingos universalios programos, pvz. bendravimo psichologijos. Tačiau psichologams reikėtų atskirų, papildomų kursų, seminarų ir pan. · Kursus turi organizuoti Teisės akademija, taip pat kartu su ja Universitetas. Pageidaujama, kad juos vestų pataisos darbų įstaigų psichologai, kurie žino šių įstaigų specifiką.· Užsienio programų taikymas Lietuvai galimas tik tuomet, jei valdžia orientuosis į tuos santykius, kurie yra pasaulyje. Nepradėjus keisti esamų santykių į nuteistąjį, tos metodikos nebus veiksmingos.

NVO atstovas

· Yra daug galimybių tobulintis užsienyje – Norvegijoje (socialiniai darbuotojai), Švedijoje, Šveicarijoje (daug dėmesio skiriama religijos dalykams);· Apmokymus galėtų vesti ir visuomeninės organizacijos;· Naudingas įvairių sričių specialistų pasisakymas ir savas požiūris, todėl seminarus, kursus naudinga organizuoti mišrioms grupėms; · Reikalingas teorijos kursas: psichologijos (psichologinio konsultavimo, darbo su narkomanais, rizikos grupėmis), juridinių žinių. Svarbu, kad tai būtų siauras, konkretus kursas, susijęs pvz. su buvusiais kaliniais ar esančiais įkalinimo įstaigose;· Siūloma ruošti savanorius – Universitetai galėtų organizuoti užsiėmimus grupei savanorių – paruošti žmones, kurie gautų konkretų teorinį paruošimą, įgytų orientaciją tolesnėms studijoms;· Užsienio programų taikymas: jų negalima pritaikyti dėl kelių dalykų: – skiriasi nuteistųjų skaičius;– socialinių darbuotojų skaičius, tenkantis vienam kaliniui (užsienyje iki 10),– savanoriai neturi pagrindo savo darbui – nėra bendravimo su kaliniu ir įstaiga, kur jis atlieka bausmę; savanoris nėra užtikrintas, kad darbo birža iėjusį į laisvę aprūpins darbu ar pašalpa;– valstybės ir visuomenės požiūrių skirtumai (“kai kaliniui turi įrodyti, kad jis privalo pasinaudoti tuo, ką jam suteikė valstybė, kokias garantijas ir kai reikia vaikščiot ir ieškot priemonių, kaip jis galėtų prasimaitint”).

Sintetinė kokybinių tyrimų analizė

Profesinės veiklos santykis su resocializacija

PEDAGOGO VEIKLA

Apklaustos pedagogės nuomone mokykloje vyraujanti reprodukcinės pedagogikos sistema, kuri yra grįsta žinių “kalimu” ir to “kalimo” kontrole, nėra paranki vaiko ugdymui. Tačiau kartu pabrėžė, kad, dirbdama su mokiniais prailgintoje grupėje, ji vis tik turėjo padėti vaikams “iškalti” tai, kas buvo užduota namų darbų, nes to reikalavo kiti mokytojai. Vaikams neišmokus, jie būtų gavę blogus pažymius. Kartu mokytoja mano, kad anaiptol ne visi mokytojai yra tos griežtos reprodukcinės pedagogikos šalininkai. Reprodukcinės pedagogikos principų verčia laikytis įsitvirtinusios tradicijos, kasdienio darbo rutina ir galų gale nežinojimas, kaip ir kuo reiktų viską pakeisti.

Taigi, dirbant pedagoginį darbą neišvengiamai susiduri su sistemos rutina, kurios vienas arba viena nepakeisi. Pradėjus elgtis kitaip, kyla grėsmė būti išstumtam iš susiklosčiusios sistemos.

Savo ruoštu patirtis, įgytą dirbant su vaikais prailgintoje grupėje, rodo, kad vaikams, ypač tiems, kurie lieka prailgintoje grupėje, stinga “žmogiškos šilumos”. Mažesni vaikai iš šeimų, kuriose yra padidinta socialinė rizika, netgi nelabai norėdavo grįžti namo. Mokytojos žodžiais tariant, “mokykla jiems tarytum buvo antrieji namai”. Veiksmingas popamokinės veiklos organizavimas gali būti gera prevencijos priemonė.

Veiksmingai popamokinę veikla organizuoti trukdo:

§ per didelis vienam pedagogui tenkantis vaikų skaičius, § pedagogo motyvacijos stygius,§ nepakankama pedagogų kompetencija.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė mokytoja, būtų tokios:

§ Vaikai nemoka bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su mokytojais.

Mokytojos manymu, vieno to nemokėjimo priežasčių yra smurtas žiniasklaidoje. Vaikai iš šeimų su padidinta socialine rizika konfliktuoja ne tik su kitais vaikais, bet ir su mokytojais. Mažesni vaikai netgi kandžioja mokytojas.

§ Bendravimo sutrikimus lydi kalbos sutrikimai.

§ Kalbos sutrikimus lydi disgrafija.

Tėvai arba nelinkę pripažinti savo vaikų problemų, arba jos jų paprasčiausiai nedomina. Mokytojos teigimu, “tėvų nesirūpinimas savo vaikais yra tiesiog totalinis”. Mokytojos manymu, mokykloje dirbantys psichologas nėra pajėgus vaikams padėti. Ji nemato jokios naudos iš psichologo įsikišimo.

Mokytojos išvardintas problemas jos nuomone reiktų spręsti taip:

§ Pedagogai turėtų dirbti su mažesnėmis grupėmis. Pedagogams reikia specialių kvalifikacijų. Kaip sakė apklausta pedagogė, reikia mokytojų – specialistų, kurie sugebėtų dirbti su mažesnėmis grupėmis.

§ Reikia daugiau socialinių mokslų specialistų, psichologų, socialinių darbuotojų.

§ Reiktų keisti tėvų požiūrį į savo vaikus (tai labai simptomatiškas reikalavimas, daug informuojantis apie apklaustos pedagogės profesinės kompetencijos spragas).

Apibendrinant tai, kaip mokytoja vertina savo darbo problemas ir kaip ji jas siūlo spręsti, dėmesį patraukia keli dalykai.

1. Mokytojos polinkis nuvertinti, kaltinti tėvus (vartojant tokius apibūdinimus, kaip “totaliai”) rodo, kad mokykla niekaip su tėvais nebendradarbiauja. Vargu ar yra taip, kad mokytojams jų mokiniai rūpi labiau, nei tėvams jų vaikai. Toks vertinimas tik nurodo, kad tėvams ir mokytojams nepavyksta rasti bendros kalbos. Dėl to, aišku, negali būti kalti tik “totaliai savo vaikais nesirūpinantys” tėvai.2. Mokytojai nebendradarbiauja ne tik su tėvais, bet ir su mokykloje dirbančiais specialistais, aptariamuoju atveju su mokykloje dirbančiu psichologu. Mokytoja nežinodama psichologinio darbo specifikos, skuba ji sumenkinti. Šis sumenkinimas yra konkurencinių mokyklos bendruomenės santykių simptomas. Konkurencinius santykius taip pat liudija išskirtinis savo vaidmens auklėjant vaikus akcentavimas. Tuo tarpu kiti mokytojai sunkiau auklėjamus vaikus “palieka nuošalyje. Kaip kurios mokytojos – vienos daugiau, kitos mažiau, bet daugiausiai palieka nuošalyje” (interviu kalba netaisyta). Mokytojų santykiai mokykloje konfliktiški – kiekviena mokytoja yra pajėgi būti žmogiškesnė, nei jos kolegė. 3. Mokytojai ir mokytojos turi problemų su savo profesine etika. Neturėdama psichologiniu žinių, mokytoja skuba diagnozuoti. “Matosi, mergaitei aiškiai vystosi nervų liga. Aš negaliu nieko padėti, nes tėvai nenori pripažinti šito.” Klostosi vaizdas, kad mokytojai stinga ne tik elementarios profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos, bet ir pedagoginės etikos.

PSICHOLOGO VEIKLA

Vyrauja dvi pagrindinės kryptys.

A. Tai konfliktinių situacijų sprendimas. Konfliktai tarp nuteistųjų, tarp nuteistųjų ir administracijos. Taip pat kiti konfliktai, pavyzdžiui, šeimyniniai.

B. Atvykusių į koloniją diagnostika. Psichologiniu požiūriu tiriami praktiškai visi į koloniją atvykę nuteistieji. Daromi įvairūs psichologiniai tyrimai, pavyzdžiui, psichologiniai asmenybės testai. Stengiamasi surinkti kuo daugiau psichologinės kuo daugiau pačios įvairiausios informacijos (apie nuteistojo praeitį, asmenybę, charakterio bruožus).

Ši informacija pateikiama įkalinimo įstaigos administracijai. Visas kontingentas yra suskirstytas į būrius. Kolonijoje tokių būrių, kuriem vadovauja būrio viršininkai, yra penkiolika, savo ruožtu kiekviename būryje yra apie šešiasdešimt nuteistųjų. Kalėjimo psichologo nuomone, tokio dydžio būriai ne tik neatitinka Europos standartų, bet paprasčiausiai yra per dideli. Toks būrių dydis užkerta galimybes žinoti kiekvieno kalinio asmenybės ypatumus, turėti omenyje jo poreikius. Tik žinant tokius dalykus apie nuteistuosius galima kompetentingai jiems padėti, kad jie išėję į laisvę, galėtų veiksmingiau adaptuotis prie normalaus gyvenimo.

Kalėjimo psichologas pabrėžė, kad tokio pobūdžio tyrimai kaip šis tyrimas, kuris yra vienas kertinių resocializacijos mokymo programos dalių, iki šiol nebuvo atliekami. Kartu psichologas akcentavo tokių tyrimų svarbą ir susidomėjimą tokių tyrimų rezultatais. Jo nuomone, tokių tyrimų pagrindu parengtos metodinės rekomendacijos galėtų labai talkinti jo profesinėje veikloje. Tokių rekomendacijų labai pasigendama. Jas kol kas atstoja Teisės Akademijos psichologijos katedros pažadai.

Psichologas labai pasigenda tokių realiais tyrimais pagrįstų metodinių rekomendacijų. Rekomendacijų trūksta praktiškai iš visų darbo sričių. Reiktų rekomendacijų apie:

· nusikaltėlių psichologija;· psichologinę diagnostiką;· psichoterapijos pagrindus;· konfliktų sprendimus;· konfliktų profilaktiką.

Kaip jau buvo minėta, tai vienintelis kolonijos psichologas, dirbantis su maždaug su 1000 nuteistųjų. Kolonija turi du psichologų etatus, tačiau nėra norinčių eiti dirbti į koloniją. Tačiau tie du etatai yra daug mažiau nei nustatyti normatyviniuose projektuose. Tuose kol kas neįgyvendinamuose projektuose psichologas turėtų būti kiekviename būryje. Pagrindinė priežastis, kurią nurodo psichologas, kodėl tie projektai yra neįgyvendinami, yra finansų stygius. Tačiau, įdėmiau paanalizavus šį interviu, peršasi nuomonė, kad kol kas labai siaurai suvokiamas psichologo vaidmuo. Finansų stygiumi galima pagrįsti ir psichologo funkcijų neišmanymą. Kita vertus, esant dabartinei situacijai, kai vienas psichologas dirba su 1000 nuteistųjų, labai keblu apibrėžti psichologo veiklos efektyvumą.

Stinga ne tik metodinių priemonių, bet ir profesinės literatūros. Iš nedaugelio jam naudingų knygų kolonijos psichologas išskyrė Vilniaus Universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėjo, docento Rimanto Kočiūno parašytą knygą “Psichologinė konsultacija”. Kita apklaustam psichologui labai naudinga knyga – tai verstinė knyga “Derybų kelias. Kaip išvengti konfliktų ir juos spręsti darbe ir kasdieniniame gyvenime”. Iš esmės tai ir viskas.

Kolonijos psichologas yra linkęs teigti, kad įkalinimo įstaigose psichologinės tarnybos yra neišvystytos. Be to, psichologo nuomonė, priimant kokius nors svarbesnius sprendimus, yra ignoruojama. Psichologai kol kas aptarnauja kitas, penitencinės sistemos administracijos požiūriu, svarbesnes institucijas, tarkim, kalėjimo režimo, apsaugos tarnybas. Psichologai turi išsikovoti ne tik autoritetą, bet ir aiškesnį savo veiklos barą.

Kartu kolonijos psichologas pabrėžė, kad rengiant tokio pobūdžio bendresnes programas, kaip ši resocializacijos mokymo programa, būtinai reikia įtraukti ir įkalinimo įstaigų psichologus. Tokių daugiau patirties turinčių psichologų ir psichologių yra. Antai, Panevėžio moterų kolonijoje dirbanti psichologė, anot apklausto psichologo yra “tikra profesionalė”, patyrusi specialistė dirba ir Pravieniškėse. Šios psichologės būtinai turėtų būti įtrauktos į tolimesnius resocializacijos mokymo programos etapus.

Pagrindinis penitencinės sistemos administravimo trūkumas – tai netinkamas požiūris į nuteistuosius. Norėdamas parodyti, kodėl turimas požiūris yra netinkamas, kolonijos psichologas pasitelkė Švedijos pavyzdį. Švedijos pataisos darbų sistemoje egzistuojantis kontaktinis asmuo, apklausto kolonijos psichologo nuomone, kaip tik ir liudija du skirtingus požiūrius, vieną, kuris vyrauja mūsų penitencinėje sistemoje, ir kitą, kuriuo vadovaujamasi Švedijoje*. Tas kontaktinis asmuo dirba su dviem arba trim nuteistaisiais. Jis juos labai gerai pažįsta, kartu jis žino visų įkalinimo įstaigos tarnybų funkcijas, tad, esant reikalui, gali pasitelkti arba nukreipti į vieną arba kitą tarnybą. Tuo tarpu Lietuvoje, kai vienas pareigūnas “globoja” 60 nuteistųjų yra įsigalėję tokie santykiai, kuriems apibūdinti kolonijos psichologas pasitelkė gydytojo – paciento metafora. Matyt, kiek klaidingai naudodamasis šia metafora, apklausiamasis norėjo pasakyti, kad tarp kolonijos administracijos ir tarp nuteistųjų vyrauja priešiški santykiai. Tokį priešišką santykių pobūdį būtina keisti, tačiau pats būdamas psichologu apklausiamasis puikiai supranta, kad tai ne tik ilgai truksianti ir daug pastangų reikalausianti, bet ir didelio pasipriešinimo susilauksianti veikla.

SOCIALINIO DARBUOTOJA VEIKLA

Socialinė darbuotoja savo darbo pobūdį sugrupavo taip:

§ informacijos teikimas ir konsultavimas;§ darbas su vaikais iš socialiai remtinų šeimų; § materialinės paramos paskirstymas:skirsto nemokamus talonus į valgyklą,apmoka pusę leidimų į pirtį kainos,dalina nemokamus maisto produktų rinkinius,skirsto vienkartines pašalpas; § informacijos apie prašančius paramos surinkimas;§ socialinių paslaugų žmonėms, kurie negali pasirūpinti savimi, teikimas jų namuose:nuperka maisto produktus,sutvarko butą,išskalbia skalbinius,nuperka vaistų,išmaudo.

Šios grandies darbuotojai yra žemiausia socialinės rūpybos grandis. Ši grandis tiek surenka pirminę informaciją apie tuos asmenis, kuriems reikia socialinės paramos, tiek tą paramą įgyvendina.

Kokios nors aiškesnės sistemos, kaip pasirenkami tų socialinių paslaugų klientai, nėra. Visą lemia atsitiktinės pažintys, gana padrika informacija ir pan. Tarkim, apklausta socialinė darbuotoja savo klientūrą susirinko dirbdama butų privatizavimo tarnybose. Ten sutikti sunkiai gyvenantys senukai ir senutės kaip tik tapo tos socialinės tarnybos, kuriai vadovauja apklaustoji socialinė darbuotoja, teikiamų socialinių paslaugų pagrindiniais klientais. Tarnyboje iš viso dirba 8 socialinės darbuotojos, kurios aptarnauja 47 žmones. Šie žmonės yra pirmos arba antros grupės invalidai arba senatvės pensininkai.

Tie žmonės, kurie pageidauja, kad jiems būtų teikiamos socialinės paslaugos, turi užpildyti specialią anketą apie jų gyvenimo sąlygas, be to, gauti gydytojo pažymą, kad jiems tikrai reikalingos socialinės paslaugos. Po to socialiniai darbuotojai patikrina, kaip iš tikrųjų gyvena jų potencialus klientas ir, pasitvirtinus pradinei informacijai, pradedamos teikti socialinės paslaugos. Jeigu pensija nesiekia 337 litų tai tos paslaugos nemokamos, o jeigu pensija didesnė, tai jos apmokamos priklausomai nuo pensijos dydžio. Paslaugų kainą gali įvairuoti nuo 20 iki 100 procentų.

Kitas resocializacijai svarbus darbo baras – tai vasaros poilsio socialiai remtinų šeimų vaikams organizavimas. Naujame Vilniaus rajone prie seniūnijos buvo organizuota vasaros keturių pamainų (kiekviena pamaina po 18 dienų) stovykla vaikams. Apklaustosios nuomone ši stovykla yra gana efektyvi prevencijos priemonė, be to, joje buvę vaikai ir toliau turės galimybių bendrauti. Jomis žadėjo pasirūpinti seniūnija. Tai, kad seniūnija imasi tokios prevencinės veiklos, yra pagirtinas dalykas. Būtent seniūnija yra tas administracinis vienetas, kuris gali veiksmingiausiai dirbti su tais vaikais, kurie linkę nusikalsti.

Su atlikusiais bausmę asmenimis socialinė darbuotoja savo darbe beveik nesusiduria. Kartais grįžę iš įkalinimo įstaigų asmenys kreipiasi į socialinius darbuotojus, prašydami vienkartinės piniginės pašalpos. Tokiu atveju socialiniai darbuotojai tėra tik tarpininkai, nurodantys, kur atlikę bausmę asmenys galėtų ieškoti tos pašalpos.

Paprašyta nurodyti pagrindines savo darbo problemas, socialinė darbuotoja išskyrė vienkartinių piniginių pašalpų stygių. Kiti jos paminėti darbo barai sukelia daug mažiau problemų.

Kolonijose turėtų būti mažiau prievartos, reiktų kaip nors pažadinti į koloniją pakliuvusių vaikų motyvaciją. Apklausta pedagogė yra pastebėjusi, kad į asocialią veiklą linkę vaikai dažnai turi įvairių meninių sugebėjimų. Reiktų skatinti jų saviraiška pačiais įvairiausiais civilizuotais būdais.

Kolonijoje turėtų būti sudarytos sąlygos įgyti kokią nors profesiją. Kolonijas apskritai reikėtų humanizuoti. Tokios, kokios jos yra dabar, kolonijos negali padėti keistis. Kolonijose turėtų mažėti represinis aparatas. Ji turėtų keisti socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti panašaus pobūdžio specialistai. Kitaip tariant, kolonijas reiktų reformuoti. Į jas turėtų ateiti dirbti jauni, mokantys bendrauti specialistai. Būtent tie jauni specialistai turėtų imtis iniciatyvos keisti susiklosčiusius prievartos santykius kolonijose.

Išėjusieji ir išėjusiosios iš kolonijos turėtų patekti tarnybų, kurios padėtų integruotis į normalią visuomenę žinion. Tose tarnybose turėtų dirbti profesionalūs socialiniai darbuotojai.SOCIALINIS DARBUOTOJAS APIE KVALIFIKACIJOS ĮGIJIMĄ IR TOBULINIMĄ

A. Apie socialinių darbuotojų rengimą

Apklausta socialinė darbuotoja yra studijavusi dviejuose aukštosiose ir vienoje aukštesniojoje mokykloje. Turi ilgalaikę socialinio darbo patirtį. Be to, kaip pati pažymėjo, nuolat dalyvauja įvairiuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, vykstančiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Danijoje ir Vokietijoje). Todėl ji galėtų būti laikoma nebloga socialinio darbo specialistų rengimo žinove.

Apie mokomąsias praktikas Apklaustoji teigė, kad mokomosios praktikos, kaip viso studijų proceso dalis, turėtų būti rimčiau vertinamos. Šiuo metu vykstančios vieno ir trijų mėnesių praktikos yra mažiau veiksmingos, nei galėtų būti. Pagrindinė neveiksmingų praktikų priežastis – tai, kad mokymo įstaigos nebendradarbiauja su įstaigomis, kuriose vyksta praktika. Nebendradarbiaujant mokymo institucijoms ir toms institucijoms, kuriose vyksta mokomosios praktikos, pastarosios neišvengiamai suformalėja blogąja to žodžio prasme. Praktikantus priimančių įstaigų darbuotojai galėtų būti labiau įtraukiami į patį mokymo procesą. Jie turėtų būti ne akademikų pagalbininkais, kurių paprašoma pavadovauti praktinei studijų daliai, bet studijų partneriais, galinčiais dalyvauti rengiant mokymo programas. Akademikus ir praktikus skirianti siena, ypač rengiant konkrečius resocializacijos ar socializacijos darbus dirbsiančius specialistus, turėtų būti peržengta ir tam reikia ieškoti institucinių ir organizacinių sprendimų, kurių kol kas niekas neieško.

Apie studijasŽiniomis, kurias apklaustoji socialinė darbuotoja įgijo, studijuodama Vilniaus Universiteto socialinio darbo magistratūroje, sakėsi esanti patenkinta. Jai ypač patiko ir, jos manymu, buvo reikalingi psichologijos kursai, kurių buvo palyginti daug. Paprašyta išvardinti trūkstamus dalykus, apklaustoji ilgai galvojo ir sugebėjo pasakyti, kad jai galbūt trūko žinių, kaip suteikti pirmąją medicininę pagalbą (kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą, kaip padėti užspringusiam žmogui, kaip elgtis epilepsijos priepuolio metu ir pan.).

B. Apie kvalifikacijos tobulinimą

Apie kvalifikacijos tobulinimą apskritaiSocialinė darbuotoja mano, kad socialiniai darbuotojai turėtų tobulinti savo kvalifikaciją kas dvejus, trejus metus. Tiesa, jos vadovaujamame skyriuje dirbančios darbuotojos dar tik rengiasi tobulinti savo kvalifikaciją. Matyt, nėra gerai, kai kvalifikacija tobulina tik ir taip didesnę kvalifikaciją turintį viršininkė (tik viena jos skyriaus socialinė darbuotoja turi specialų socialinės darbuotojos išsilavinimą, visos kitos neturi ne tik specialaus, bet ir aukštojo išsilavinimo). Visus Lietuvoje vykusius seminarus, kuriuose teko apklaustai socialinei darbuotojai, organizavo Socialinės apsaugos ministerija ir Socialinės paramos centras.

Kvalifikacijos tobulinimo kursuose teorija turėtų būti derinama su konkrečia praktine veikla. Jų metu kursų dalyviai turėtų turėti galimybių keistis savo patirtimi. Kursus turėtų vesti praktikai, savo ruožtu teoretiku pasisakymai turėtų būti integruoti į praktikų vedamas pratybas.

Beje, paklausta, ar nebūtų jai reikalingos žinios iš kriminologijos, baudžiamosios teisės ar valstybės valdymo sričių, apklausta socialinė darbuotoja atsakė, kad tokių žinių jai nereikia. Jos nuomone yra specialios tarnybos, kurios sprendžia tų žinių reikalaujančius klausimus. Socialiniam darbuotojui pakanka žinoti tas tarnybas ir padėti interesantui užmegzti su jomis santykius.

Apie kvalifikacijos tobulinimą užsienyjeUžsienyje (Vokietijoje ir Danijoje) vykę kvalifikacijos tobulinimo kursai buvo naudingi. Jie buvo apie šeimos ir vaiko problemas. Šių kursų metu socialinė darbuotoja turėjo galimybių susipažinti su socialinės rūpybos sistema jos aplankytose šalyse. Lygindama tai, ką ten pamatė, su mūsų šalies patirtimi, apklaustoji socialinė darbuotoja atkreipė dėmesį, kad ten kiekvienam socialiniam darbuotojui tenka daug mažiau klientų – maždaug aštuonis kartus.

Tačiau, nepaisant tokio skirtingos situacijos, apklaustoji yra įsitikinusi, kad svetur įgyta patirtis darbe jai buvo ir yra naudinga. Užsienio patirtis turėtų būti ir jau yra naudojama, steigiant įvairios pakraipos centrus, pavyzdžiui, Motinos ir vaiko, Dienos, Jaunimo ir pan. Į tokius centrus jaunimas gali susirinkti po pamokų pasportuoti, pabendrauti.

Socialinio darbo kokybė. Socialinio darbuotojo profesija yra pakankamai nauja Lietuvoje. Gal būt dėl to mūsų socialiniams darbuotojams trūksta reikiamos psichinės sveikatos priežiūros srityje kvalifikacijos. Mūsų socialiniai darbuotojai dažniausiai apsiriboja siauru spektru pareigų, tuo tarpu daugelis jų kompetencijoje esančių problemų lieka nepaliestos: socialinis darbuotojas paprastai nežino nei pacientų darbo, nei būsto, nei šeimyninių problemų. Žmogus papratai suserga psichikos liga ir kartu turi ištisą eilę problemų, kurios aštrina jo ligą arba trukdo pasveikti. Kartu ligoninėje jį supa ne visada suprantama ir skaidri aplinka. Visuose šiuose klausimuose socialinis darbuotojas turėtų būti tarpininku. Jis pirmas turėtų pasidomėti paciento problemomis, informuoti pacientą apie visas galimybes ir konkrečiai padėti pacientui. Vakaruose tai yra vadinama “atvejo valdymu” (case management) –socialinis darbuotojas tarpininkauja pacientui valdydamas visą jo aplinkybių visumą. Idealiame variante iškilus įsidarbinimo problemai socialinis darbuotojas tarpininkauja tarp paciento ir darbdavio, iškilus būsto problemai socialinis darbuotojas padeda spręsti šią problemą, esant reabilitacijos poreikiui socialinis darbuotojas padeda pasirinkti reikiamas reabilitacijos formas ir t.t. Dėja, iš savo patirties galiu tvirtinti, kad mūsų socialiniams darbuotojams iki tikros “atvejo valdymo” metodologijos yra gana toli. Nejaugi mūsuose tai toks sunkiai įkandamas riešutas?

Socialinis darbuotojas – specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Jo veiklos sritis plati bei įvairi ir klientų poreikių, ir poveikio būdų prasme. Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimaiSocialinis darbuotojas turi:1. nustatyti socialinę problemą;2. planuoti paramą;3. teikti paramą;4. įvertinti paramą;5. bendradarbiauti su socialiniais partneriais;6. tobulinti profesinę veiklą. Bendros žinios, vertybės ir etika – esminis dalykas visiems socialiniams darbuotojams. Jie turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja individas. Jis turi visapusiškai pažinti žmogų, jį supančią aplinką, jų tarpusavio santykius ir jiems turinčius įtakos veiksnius. Socialinio darbuotojo elgesį reguliuoja Socialinių darbuotojų etikos kodeksas.Įgyta socialinio darbuotojo kvalifikacinė kategorija yra veiklos socialinėje sferoje vardas, atspindintis asmens profesinę kompetenciją. Vyriausiosios socialinių darbuotojų atestavimo komisijos patvirtinta kategorija galioja visoje Lietuvos teritorijoje 5 metus arba iki darbuotojo kito atestavimo. Nuo 2001 metų socialinių darbuotojų atestavimas bus vykdomas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintus pastovaus atestavimo nuostatus ir tvarką. Socialinį darbą dirbantieji turi siekti padidinti savo profesinę kompetenciją ne tik patirtimi, bet ir aukštesne edukacine kategorija. Dabartiniu metu socialinį darbą dirba įvairų išsimokslinimą, skirtingas profesijas bei patirtį turintys žmonės. Pirminiame atestavimo etape nėra akcentuojamas socialinio darbo išsimokslinimas. Socialinį darbą dirbančių asmenų profesinė veikla vertinama ir kvalifikacinė kategorija nustatoma vadovaujantis išsimokslinimo, turimo stažo, kvalifikacijos tobulinimo bei praktinės veiklos vertinimo kriterijais. Visų kvalifikacinių kategorijų socialiniai darbuotojai privalo turėti socialinio darbo žinių minimumą, kurį įgyja studijuodami arba keldami kvalifikaciją mokymo centruose organizuojamuose kursuose. Socialinį darbą dirbančių žmonių išsimokslinimas skirstomas į edukacines kategorijas pagal išsimokslinimo sritis: be profesinio išsimokslinimo, turinčius ne socialinį išsimokslinimą (įvairūs mokslai, išskyrus socialinius ir medicinos mokslus), turinčius socialinį ir medicininį išsimokslinimą (sociologijos, psichologijos, teisės, ekonomikos, pedagogikos ir medicinos mokslai) ir socialinio darbo aukštesnįjį bei aukštąjį išsimokslinimą. Asmenims, turintiems daktaro laipsnį, kvalifikacinės kategorijos suteikimo klausimas komisijoje svarstomas individualia tvarka. Per pirminį atestavimo laikotarpį nustatomos tokios socialinį darbą dirbančių asmenų kvalifikacinės kategorijos:· jaunesniojo socialinio darbuotojo kategorija gali būti suteikiama asmenims, turintiems aukštesnįjį socialinį ar medicininį išsimokslinimą arba aukštąjį ne socialinį išsimokslinimą ir atitinkantiems šiai kategorijai keliamus reikalavimus;· socialinio darbuotojo kategorija gali būti suteikiama asmenims, turintiems aukštesnįjį socialinį ar medicininį išsimokslinimą, aukštąjį išsimokslinimą ir atitinkantiems šiai kategorijai keliamus kitus reikalavimus;· Vyresniojo socialinio darbuotojo kategorija gali būti suteikiama asmenims, turintiems aukštesnįjį socialinio darbo arba aukštąjį išsimokslinimą ir atitinkantiems kitus reikalavimus;· Vedančiojo socialinio darbuotojo kategorija gali būti suteikiama asmenims, turintiems aukštąjį socialinį ar medicininį išsimokslinimą, aukštesnįjį socialinio darbo išsimokslinimą ir atitinkantiems šiai kategorijai keliamus kitus reikalavimus;· Socialinio darbuotojo eksperto kategorija gali būti suteikiama aukštąjį socialinio darbo išsimokslinimą turintiems asmenims ir atitinkantiems šiai kategorijai keliamus kitus reikalavimus;· Socialinio darbuotojo asistentais vadinami asmenys, turintys vidurinį, profesinį vidurinį ar aukštesnįjį ne socialinį išsimokslinimą, nepriklausomai nuo jų darbo patirties ir stažo. Į stažą, kvalifikacijos kėlimą atsižvelgiama paskirstant darbus;· Asmuo, siekiantis tam tikros socialinio darbuotojo kvalifikacinės kategorijos, turi atitikti ne tik nurodytus stažo ir kvalifikacijos kėlimo kriterijus, bet ir kokybiškai atlikti numatytus tos kvalifikacinės kategorijos papildomus darbus. Darbuotojas, susipažinęs su kvalifikaciniais reikalavimais, atestavimo komisijai pateikia prašymą, nurodydamas pasirinktą kategoriją, savianalizės anketą, praktinio darbo vertinimo anketą ir pažymą apie gautas įskaitas bei kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimų kopijas. Darbuotojas, pretenduojantis įgyti vedančiojo socialinio darbuotojo ar socialinio darbuotojo eksperto kvalifikacines kategorijas, papildomai pateikia darbus, numatytus pagal reikalavimus. Darbuotojas, siekiantis gauti kurią nors socialinio darbuotojo kategoriją, turi būti išlaikęs 4 bendrąsias įskaitas: Lietuvos socialinės apsaugos sistemos, socialinio darbo pagrindų, socialinio bendravimo įgūdžių ir socialinio darbo etikos bei specializacijos kursą pagal darbo profilį. Įskaitos gaunamos dalyvaujant kvalifikacijos tobulinimo kursuose ir išklausius Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintas programas. Įskaitas gali gauti ir savarankiškai pasirengus bei atsiskaičius už mokymo programas kvalifikacijos tobulinimo institucijose. Socialiniam darbuotojui, baigusiam socialinio darbo studijas aukštojoje ar aukštesniojoje mokymo įstaigoje, pirminiame atestavime bendrosios įskaitos įskaitomos.

Prieš 20 metų atšvęstas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus, ne už kalnų – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetis. Per tą laiką sau kelią prasiskynė ir įsitvirtino daug naujovių. Viena tokia naujovė – profesionalizuota socialinė veikla, socialinis darbas. Prieš dešimtmetį rodėsi, kad suteikti socialinę paramą nepritekliaus, negalios ar kito trūkumo kamuojamam žmogui pakanka bendražmogiškų gebėjimų ir savybių. Todėl tarp beveik 10 tūkst. įvairių socialinių paslaugų teikėjų Lietuvoje rasime ir neturinčių išsimokslinimo, ir turinčių tik vidurinį arba aukštesnįjį, ir aibę kitų sričių specialistų (inžinierių – 10 proc., pedagogų – 21,4 proc., ekonomistų – 8,5 proc., medicinos seserų – 13,8 proc. ir pan.). Kol kas tik apie 3 proc. socialines paslaugas teikiančių asmenų turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Tačiau padėtis sparčiai gerėja. 5 aukštesniosios mokyklos ir 6 universitetai jau rengia socialinius darbuotojus. Nuo šių metų rugsėjo 1-osios Lietuvos aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose socialinį darbą studijuoja jau per 2 tūkst. žmonių. 1992 m. buvo žengti tik pirmieji nedrąsūs žingsniai (Vilniaus universitetas, Utenos aukštesnioji medicinos mokykla), o po 7 metų socialinį darbą studijuojančių skaičiumi Lietuva jau prilygsta daugeliui Vakarų valstybių.

Kartais žmonėms, esantiems tolokai nuo socialinių problemų, deja, tarp jų – ir kai kuriems politikams, kyla klausimas: ar reikia studijuoti universitete norint pagelbėti neįgaliam, pabudėti globos įstaigoje arba nunešti lauknešėlį vienišai senutei? Nereikia. Tačiau socialinė veikla daugialypė – nuo socialinės politikos formavimo ir vadybos jai, iki konkrečių, kartais elementarių paslaugų teikimo. Kaip mokslui, sveikatos priežiūros sistemai, gamybai, taip ir socialinei rūpybai reikalingi įvairios profesinės kompetencijos žmonės. Socialinis darbuotojas nėra elementarių socialinių paslaugų teikėjas. Jis – socialinių paslaugų teikimo organizatorius, vadybininkas.Bet kurią profesinę veiklą galima apibūdinti atsakant į tris svarbiausius klausimus: ką veiki? Kaip veiki? Kokie veiklos rezultatai? Taigi socialinio darbo specialistas galėtų būti apibūdintas taip: socialinis darbuotojas – profesinį pasirengimą turintis asmuo, kuris aptinka, įvertina, sprendžia ir perspėja atskiro žmogaus, žmonių grupės, organizacijos ar visuomenės problemas, remdamasis socialinio darbo teorinėmis prielaidomis, metodais bei etika.“Socialinis darbas” – netradicinis specialybės pavadinimas. Kiti mokslai ir praktinės veiklos sritys save įvardija skambiais lotyniškos ar graikiškos kilmės žodžiais (pvz., sociologija, psichologija, edukologija). Kaip žinia, atskiros pažinimo sritys ir jas įvardijančios sąvokos formavosi filosofijos įsčiose. Todėl ir sakoma, jog filosofija – mokslų motina. Pradedant Renesansu, įvairūs mokslai pradėjo vaduotis iš filosofijos glėbio ir pamažu nuėjo savarankiškos raidos keliu. Tačiau yra nemažai veiklos ir pažinimo sričių, kurios rutuliojosi ne iš filosofinių apibendrinimų, o iš konkrečios praktinės veiklos (pvz., prekyba). Plėtojantis veiklos sričiai prireikia apibendrinti, nustatyti dėsningumus, praktines žinias perkelti į mokslinę schemą (pvz., susiformuoja “prekių mokslas”).Praktinės veiklos sritis pirmiausia buvo ir socialinis darbas. Jo pradžia sietina su labdaros ir filantropinių organizacijų veikla. Lotyniško žodžio “socialis” viena iš pagrindinių reikšmių – “draugiškas”. Tad “draugiškas darbas”, kaip paramos teikimas ir organizavimas, atspindi šios profesijos etines nuostatas.Vienas keblumas: pažinimo sritims, kilusioms iš žmonių praktinės veiklos, t.y., kurios nesusiformavusios tradiciniu “filosofijos vaiko” keliu, kyla daug sunkumų, išsikovojant akademinį, ypač mokslinį statusą. Iš gyvenimo išsirutuliojusi pažinimo ir veiklos sritis ilgai blaškosi mokslo tvirtovės papėdėje, kol galų gale pripažįstama akademinių studijų ir mokslinių tyrimų sritimi. Dėl to kai kurios sritys prie ją žyminčio vardo prisijungia žodžio “tirti” darinius (pvz., mokslotyra, menotyra, kalbotyra) arba žodį “mokslas” (pvz., sporto mokslas, pedagogikos mokslas).Socialinio darbo turinys, jo etinių vertybių sistema, taikomi problemų aptikimo ir poveikio metodai suteikia socialinio darbuotojo veiklai specifikos, kuri ir atskiria jį nuo psichologo ar sociologo (nors tradiciškai socialinis darbas orientuotas į sociologijos ir psichologijos teorijas). Skandinavai, matyt, norėdami pabrėžti socialinio darbo savarankiškumą ir savitumą, socialinius darbuotojus dar vadina “socionomais” (metaforiškai tai galima perfrazuoti kaip “socialinių reikalų menininkai”). Pvz., Norvegijos ir Švedijos universitetų socialinio darbo bakalaurų diplome įrašoma “socionomas”. Tokiu pavadinimu leidžiami žurnalai. Tačiau “socionomo” termino nepripažįsta kitos šalys, kuriose paplito angliškojo “social work” arba vokiškojo “Socialarbeit” vertiniai ir dariniai. Graikiškasis “nomos” reiškia taisyklę, dėsnį, įstatymą, administracinį vienetą, gaidą, melodiją, tam tikrą Senovės Graikijos dainos rūšį.Nesvarbu, kaip įvardijome ar ateityje įvardysime socialinį darbą ir jį atliekantį asmenį, ši veiklos sritis Lietuvoje tapo savarankiška. Sparčiai vyksta socialinio darbo profesionalizacija, t.y. socialinės politikos formavimo, socialinių paslaugų teikimo ir organizavimo srityje vis daugiau darbuojasi asmenų, įgijusių ir įgyjančių socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Praktikai universitetų auditorijose savo praktines žinias papildo teorinėmis, asmenys, įstoję po vidurinės mokyklos, studijų metu daug praktikuojasi. Jau nuo profesijos ištakų įsigaliojo teorinių žinių ir praktinių įgūdžių derinimo principas. Prieš keliolika metų viena Helsinkio universiteto socialinio darbo profesorė Inger Siirianen pasakė, kad tiek grynas prakticizmas (yra žmonių, manančių, kad galima veikti vadovaujantis tik intuicija arba sveiku protu), tiek tuščias teoretizavimas yra tik žvirblio čirškimas. Išvada paprasta: socialinį darbą reikia ne tik dirbti, bet ir jo mokytis. Būtent tai ir siūlo Vilniaus universitetas, turintis jau 7 metų socialinių darbuotojų rengimo patirtį. Yra keturių rūšių studijų programos: 1) bakalauro dieninių; 2) bakalauro neakivaizdinių (priimami tik asmenys su 2 ir daugiau metų stažu); 3) specializuotų profesinių (vienerių metų perkvalifikavimo studijos asmenims, jau turintiems vieną aukštąjį išsimokslinimą ir dirbantiems socialinio darbo srityje); 4) magistrantūros (2 metų trukmės studijos asmenims, turintiems socialinio darbo bakalauro arba specializuotų profesinių studijų baigimo dokumentus).Specializuotų profesinių ir magistrantūros studijų klausytojai galės rinktis tokias specializacijas: bendrojo socialinio darbo (socionomijos – akademinės pakraipos), klinikinio socialinio darbo (darbas sveikatos priežiūros įstaigose), penitencinio socialinio darbo (darbas su buvusiais kaliniais ir bausmės atlikimo vietose), socialinio draudimo, socialinės vadybos, socialinio darbo bendruomenėje (darbas savivaldybių socialinės rūpybos ir globos skyriuose, nevyriausybinėse organizacijose), socialinės pedagogikos (socialinis darbas ugdymo įstaigose, darbas su vaikais); bažnytinio socialinio darbo, socialinės reabilitologijos (darbas su neįgaliaisiais, psichikos ligoniais, priklausančiais nuo alkoholio ir narkotikų asmenimis), socialinio darbo užimtumo srityje (darbo biržose).VU Socialinio darbo katedra įsteigta tik 1996 m. Specialiosios psichologijos laboratorijos bazėje. Iki tol socialinio darbo studijas globojo VU Sociologijos (1992-1994) bei Bendrosios ir pedagoginės psichologijos (1994-1996) katedros. Per šį trumpą laiką susiformavo Socialinio darbo katedros branduolys: tai docentai Romas Lazutka, Marija Rubaževičienė ir Violeta Vaicekauskienė, socialinių mokslų daktarai Angelė Čepėnaitė, Vladimiras Gražulis, Boguslavas Gruževskis ir Angelė Čepėnaitė, dėstytojai ir doktorantai Jolita Kašalynienė, Romualdas Klimavičius, Violeta Murauskaitė, Silvija Savickaitė, Daina Urbonaitienė, Audronė Vareikytė ir kt. Mums padeda psichologijos, sociologijos, ekonomikos, teisės, medicinos ir kitų sričių katedrų dėstytojai. Katedros darbuotojai kartu ir praktikai, dirbantys socialinės politikos, socialinių paslaugų organizavimo, teisinių dokumentų rengimo srityse. Jie dalyvauja įvairiose valstybinėse programose (Invalidų reabilitacijos, Skurdo mažinimo), Pasaulio banko socialinių paslaugų plėtros projekte, atlieka įvairius socialinius tyrimus.
Daugelis mūsų ir kitų šalių tyrimų rodo, jog klientai – socialiai remtini asmenys – pageidauja bendrauti su draugiškais, empatiškais (mokančiais suprasti kitą) ir gerbiančiais kitą žmogų socialiniais darbuotojais. Jeigu, be šių savybių, esate taktiškas, linkęs bendrauti ir mokantis užmegzti kontaktą, turite aukštą socialinį intelektą (sugebate spręsti socialines problemas), organizacinių sugebėjimų, mokate išlaikyti kito žmogaus paslaptį, esate doras, sąžiningas ir aukštos dvasinės kultūros – studijuokite socialinį darbą. Sujungę išvardintas savybes (jas treniruosite ir studijuodami) su teorinėmis ir praktinėmis Universiteto teikiamomis žiniomis, įgysite profesinę kompetenciją, kuri padės organizuoti paramą žmonėms, suprasti socialinę politiką, keisti ją , diegti jos naujoves ir, svarbiausia, prižiūrėti, kad valdžios – didelės ir mažos – žodžiai nesiskirtų nuo jos darbų.