Socialinis darbas mokykloje

Socialinis darbas mokykloje

TURINYS

Įvadas
1. Soc. darbuotojo veikla mokykloje
2. Mokykloje dirbančio soc. darbuotojo funkcijos
3. Socialinės pagalbos mokykloje metodai
4. Soc. darbuotojo uždaviniai dirbant mokyklos bendruomenėje
5. Soc. darbuotojo bendradarbiavimas su pedagogais
6. Šiuolaikinės socialinės problemos mokykloje
7. Rizikos grupės vaikai
8. Mokyklos soc. darbuotojo veikla sprendžiant vaikų socialines-psichologines adaptacijos problemas
9. Bendrojo lavinimo mokyklų mokinių požiūris į globos namų auklėtinius
10. Globos namų auklėtinių savijautos bendrojo lavinimo mokykloje tyrimas
Išvados
Literatūra
Priedai

ĮVADAS

Vaikas – socialinė būtybė, todėl stipriausias jo socialinis motyvas yra noras kam nors priklausyti. Jo saugumo jausmas priklauso nuo to, ar jis jaučiasi esąs soc. grupės narys, ar ne. Visa ką jis daro, nuukreipia į savo vietos suradimą visuomenėje. Nuo pat gimimo jis tyrinėja aplinką, ieškodamas būdų įsilieti į supančią aplinką, kol pagaliau užtinka kelią, kaip gali tapti reikšmingu. Taip vaikas atranda savo metodus, kurie tampa jo pirmaeiliu tikslu ir elgesio reguliatoriumi arba, kitaip sakant, jo motyvu. Soc. darbuotojui tiesiogiai rūpi, kaip ugdytinio asmeninius veiklos ar elgesio motyvus paversti socialinėmis normomis ir panaudoti jas sąveikaujant mikro, makro sociumu.

Soc. darbuotojo pareigybės sukūrimas mokykloje, mikrorajone prisideda prie žmonių tarpusavio santykių humanizavimo, paauglių delenkventiškumo įveikimo, psichologinio klimato mokykloje švvelninimo, geresnių ryšių tarp šeimos ir mokyklos sukūrimo, vaikų socializacijos problemų sprendimo.

Todėl soc. darbuotojas siekdamas efektyvių darbo rezultatų, turi įvertinti mūsų visuomenėje augantį pragmalizmą, šeimos funkcijų susilpnėjimą, kai kurių verslininkų veiklos fonų išsigimimą. Šie ir kiti anomalūs reiškiniai kelia soc. da

arbuotojo uždavinius – skatinti jauno žmogaus susidomėjimą žiniomis, sąžiningu verslu, kita etiškai pateisinama veikla.

Tad mūsų darbo tikslas išanalizuoti soc. darbuotojo (poveikį būtinumą) ir darbą mokykloje. Anketų ir pokalbio metodu išsiaiškinti, kaip vaikų globos namų auklėtinius vertina klasės draugai, mokytojai. Apdoroti anketinės apklausos ir pokalbių metu gautus duomenis.

UŽDAVINIAI:
1. Išsiaiškinti soc. darbuotojo veiklos sritis ir darbo metodus bei funkcijas mokykloje.
2. Susipažinti su soc. darbuotojo uždaviniais dirbant mokyklos bendruomenėje.
3. Atskleisti kompleksinės pagalbos svarbą mokykloje
4. Paanalizuoti šiuolaikines soc. problemas mokykloje bei jų sprendimo galimybes soc. darbo kontekste.

SOC. DARBUOTOJO VEIKLA MOKYKLOJE

Socialinio darbuotojo veiklos srytis ir turinys išties įvairūs ir sudėtingi. Ypač turint galvoje, kad soc. mokslai ir socialinį darbą dirbantys žmonės yra palyginti naujas reiškinys mūsų visuomenėje. Atėjus dirbti į mokyklą, tenka susidurti su abejingumu, pasipriešinimu, nenoru bendrauti. Ypač teko tai paajusti iš vyrsnių pedagogų, kurie nelabai linkę pripažinti bendravimo su mokiniais problemų, netoleruoja demokratijos apraiškų mokykloje (kai moksleiviai nori įkurti savo tarybą, mokyklos radiją ir pa.). Tokiais atvejais soc. darbuotojas tampa tarpininku tarp mokytojų, administracijos ir moksleivių, padėdamas pasiekti visiems priimtiną sprendimą. Mokykloje beveik nesirūpinama, kad mokiniai mokytųsi įveikti stresą, būtų priimti bendraminčių grupėje, galėtų išreikšti save, mokėtų sau realiai pasakyti “ne”. Šių problemų sprendimą koordinuoja ir vykdo soc. darbuotojas, kurio uždavinys – rasti būdų pagerinti socialiai ir pedagogiškai apleisto vaiko gy

yvenimo bei veiklos sąlygas jį supančioje socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje. Vykdant savo kaip soc. darbuotojo funkcijas, tenka įtakoti ne tik globotinį, bet ir asmenis (tėvus, globėjus), nuo kurių priklauso vaiko kasdienybė ar ateitis. Sprendžiant konkrečią moksleivio problemą dažnai tenka užmegzti ir palaikyti ryšius su medicinos, policijos, spaidos, valdžios atstovais, pasinaudojant jų informacija, prašant paramos, siūlant bendradarbiauti. Taigi įvairios soc. darbuotojo funkcijos mokykloje susiję su poreikių tenkinimu, bendravimu, psichologine parama, individo ir bendruomenės santykiais.

Pirmiausiai soc. darbuotojas turi būti geras organizatorius, sugebantis organizuoti įvairaus amžiaus moksleivių veiklą, suburi juos bendram darbui, gyvenimui, bendram problemų sprendimui.

Jis privalo sugebėti įsijungti laiku ir vietoje į moksleivio socializavimą, padėtį ne tik globotiniui, bet ir šeimai, grupei, atitinkamoms institucijoms socializavimo srityje, atsižvelgiant į jau turimą kliento padėtį.

Socialinis darbuotojas turi būti komunikabilus, humaniškas, jautrus sau ir kitiems. Tačiau konkrečioje socialinio darbuotojo veikloje (kultūrinėje, sportinėje, darbinėje, mokslo šviečiamojoje ir kt.) yra jam keliami ir specifiniai reikalavimai. Vaitkevičius pirmasis yra pabrėžęs socialinio darbuotojo mokyklose veiklos sritis.

Socialinis darbuotojas, kaip kultūringo laisvalaikio organizatorius, turi mokėti:
1. Išsiaiškinti atitinkamos visuomenės veiklos interesus bei poreikius, atsižvelgdamas į juos, organizuoti kolektyvo veiklą toje aplinkoje.
2. Įjungti į kultūrinę veiklą ne tik moksleivius, bet ir jų tėvus, šeimos narius, bei kitus mikroaplinkos žmones.
3. Žinoti ir sugebėti apibendrinti kitų ir savo praktinio darbo su atskirais asmenimis, sa
aviveikliniais kolektyvais patirtį ir tobulinti tolesnę savo veiklą.
4. Konsultuoti, teikti paramą atskiriems asmenims, grupėms, organizacijoms, šeimoms ir kitoms institucijoms, įvairiais, ypač laisvalaikio klausimais.
5. Žinoti atitinkamus teisinius normatyvinius dokumentus, institucijas ir pasinaudoti, organizuojant savo globojamų moksleivių ir žmonių grupių, kolektyvų laisvalaikį.
6. Suvokti socialines permainas, ekonominius, politinius, kultūrinius poslinkius ir tai panaudoti praktnėje veikloje.
7. Atrasti rėmėjų (materialinių, moralinių) organizuojant moksleivių ir visuomenės kultūringą laisvalaikio praleidimą.
8. Rasti bendrą kalbą su į keblią padėtį patekusiais bei konfliktinio charakterio asmenimis, jiems visokeriopai padėti.
9. Išsiaiškinti moksleivių asmenines savybes: jų interesus, sugebėjimus, temperamentą, polinkius ir remtis jais darbe ar keistis įvairiomis poveikio priemonėmis.
10. Laisvą nuo darbo ir mokymosi laiką panaudoti profesiniam tobulėjimui, praktiniam rengimui bei bendram asmenybės ugdymui.
11. Prognozuoti globojamų moksleivių ateitį, įtikinti juos pačius ir jų artimuosius, kad ateitis žada gerą perspektyvą.
12. įveikti asmenybės uždarumą – hermetiškumą ar pasitaikantį asocialumą, įtikinant moksleivius, jog asmenybė tobulėja tik saviugdos keliu ir įsiliedama į visuomenę, užmegzdama ryšius su kitais žmonėmis.
13. Išnaudoti visas neformalaus ugdymo galimybes globotinio asmenybei ugdyti, derinti tas galimybes su formalaus ugdymo institucijomis ir jų keliamais ugdytiniui reikalavimais.
14. Mokėti aktyviai veikti, planingai organizuoti savo paties laisvalaikį.

Čia pateikiami kai kurie svarbesni dalykai, kuriuos turi žinoti socialinis darbuotojas. Tai yra tik bendri nurodymai, kuriais reikia vadovautis sudarant socialinio darbuotojo rengimo kultūringam globotinio laisvalaikio praleidimui planą.

Kita svarbi mokykloje socialinio darbuotojo veiklos sritis, žmogiškasis pažinimas, mo

okymosi mokykloje noras, tai reikia skatinti. Todėl steigiamos alternatyvios mokyklos moksleiviams, nepatenkintiems tradicine mokykla.

Šioje srityje atsiveria plati veiklos sritis, kuri iš socialinio darbuotojo reikalauja žinoti:

1. Moksleivio nusivylimo mokykla priežastis.
2. Mokinių interesus, polinkius, gebėjimus, pomėgius.
3. Kas jo draugai, artimieji.
4. Šeimos sudėtį, šeimoje vyraujantį klimatą, socialinį statusą.
5. Moksleivio statusą šeimoje.
6. Mokslo raidą, naujausius mokslo pasiekimus.
7. Mokslo, teorijos reikšmė praktinėje žmogaus veikloje.
8. Žymiausių mokslo atstovų gyvenimo kelią.
9. Mokslo populiarinimo literatūrą.
10. Mokyklines ugdymo programas, keliamus reikalavimus moksleiviams.
11. Kokią vietą visuomenės gyvenime užima mokslas, gamyba ir t.t.
12. Mokslo, teorijos pritaikymo galimybių srityje, praktinėje žmonių veikloje, gamyboje, prieinama forma aiškinimas.

Ir tai dar ne visi reikalavimai: socialinis darbuotojas turi būti pasirengęs tobulėti ir kaupti pozityvią patirtį, reikia ir atitinkamo specialaus pasirengimo, kad galėtų žadinti mokinio pažinimo jausmą, norą mokytis mokykloje, socialinis darbuotojas privalo mokėti:

1. Nustatyti moksleivio pažinimo interesus, gabumą, realias ypatybes ir kitas asmens savybes.
2. Rasti kelius į globotinio protą ir širdį, aktyvinti jo emocinį pasaulį.
3. Teoriją sieti su praktika, naudoti moksleivio turimas žinias praktinėje veikloje, buityje ir diegti naujas.
4. Skirti esmines žinias nuo ne taip svarbių – iliustracinių, naudoti pačiam ir mokyti moksleivius naudotis įvairiais informacijos šaltiniais.
5. Mokėti pačiam ir mokyti globotinį atlikti bandymus, laboratorinius darbus, taikant teorines žinias prektikoje.
6. Orientuotis socialinėje – kultūrinėje aplinkoje.
7. Organizuoti stebėjimus, išvykas, ekskursijas pažintiniais tikslais į gamtą, kultūros – mokslo institucijas, gamyklas ir kt.
8. Įsidėmėti, kaip keičiasi globotinių nuotaikos, interesai.

L.Ždanova ir T.Vasiljeva pateikia sąrašą įgūdžių, kuriuos turėtų įgyti socialinis darbuotojas:

• mokėti įvertinti organizuotos grupės socialinės adaptacijos sunkumus ir rizikos laipsnį;
• žinoti medicininės, socialinės ir teisinės pagalbos įvairaus profilio organizuotai grupei standartus;
• sugebėti įžvelgti didėjančio sergamumo, mirtingumo, traumatizmo, reprodukcines funkcijos susilpnėjimo atvejus;
• išmanyti socialinės ekspertizės atlikimo organizuoto įvairaus profilio grupėje metodiką;
• nuolat gilintis į psichoterapijos, socialogijos, organizacijos elgsenos, grupės psichologijos, sveikatos draudimo, civilinės ir baudžiamosios teisės dalykus;
• žinoti nacionalines, kultūrines regiono tradicijas.

Tam, kad socialinis darbuotojas galėtų reikšmingai teikti pagalbą mokiniui, mokyklai, šeimai, jis turi būti ne tik be galo tolerantiška ir humaniška asmenybė, bet taip pat ir turėti reikiamą išsilavinimą, kompetenciją, kitu atveju mokyklos socialinis darbuotojas gali taip giliai įklimpti į psichologines problemas, kad jam pačiam prireiks kvalifikuotos pagalbos iš šalie. Todėl daugeliu atveju mokyklos socialinis darbuotojas yra tarsi tarpininkas tarp kliento ir tam tikros įstaigos, tarnybos, įmonės, kuri pagelbės problemos sprendime.

MOKYKLOJE DIRBANČIO SOCIALINIO

DARBUOTOJO FUNKCIJOS

Pagrindinė socialinės pagalbos mokyklose funkcija – veikti natūralioje aplinkoje, sprendžiant mokymosi procese iškylančias problemas. Socialinio darbuotojo tikslas – patenkinti mokinių ir pedagogų poreikius. Svarbu padėti mokiniams sveikai išgyventi ir pasinaudoti šio gyvenimo etapo patirtimi, kuris dauguma yra socializacijos etapas.

Pagrindinės socialinio darbuotojo funkcijos, atliekamos ugdymo įstaigose:
1. Reklamuoja teikiamas socialines – pedagogines ir kitas paslaugas.
2. Bendrauja su socialinės pagalbos reikalingais vaikais, jų tėvais, beglobiais ir kitais vaikais bei jaunimu.
3. Organizuoja socialinę pagalbą ugdymo organizacijose, pasitelkia valdžios ir visuomenės įtakingus žmones.
4. Diagnozuoja vaikų, šeimų, žmonių grupių socialinį statusą mikro ir makro aplinkose.
5. Prognozuoja socialinės pagalbos apimtį, įtaką globotinių socialinei elgsenai ir gyvensenai.
6. Teikia psichologines, pedagogines, juridines ir kitokias konsultacijas, koreguoja globotinių elgseną.
7. Padeda gerinti globotinių buities ir mokymosi sąlygas, rūpinasi jų sveikata ir šalina pedagoginį apleistumą.

SOCIALINĖS PAGALBOS MOKYKLOJE
METODAI

Socialinės pagalbos mokykloje tikslai yra šie:

• skatinti mokinio mokymąsi;
• ugdytojams geriau suprasti mokinį ir jo poreikius;
• skatinti ryšius tarp mokyklos ir šeimos;
• skatinti sąveiką tarp mokyklos ir ją supančios aplinkos;
• teikti ypatingą pagalbą sunkumus išgyvenentiems vaikams ir jų šeimoms.

SOCIALINĖ PAGALBA REMIASI SEPTYNIAIS

PRINCIPAIS

1. Individualumas
2. Empatija
3. Pasitikėjimas žmogumi
4. Neteisimas ir nesmerkimas
5. Moksleivio, tokio, koks jis yra priėmimas
6. Žmogaus apsisprendimo pažinimas
7. Profesinės paslapties išlaikymas

SOCIALINIO DARBUOTOJO UŽDAVINIAI
DIRBANT MOKYKLOS
BENDRUOMENĖJE

Profesionalaus socialinio darbuotojo veikla turi didelės reikšmės mokyklose. Anot R.Wituigfou (1993) Havajų universiteto profesorės “Socialinis darbuotojas – tai žmogus, veikiantis aplinkoje. Jis dirba esant tam tikromis aplinkybėmis, panaudodamas sisteminį požiūrį į vaiką, šeimą ir jų socialinę aplinką”.

Pagrindinės mokyklos socialinio darbuotojo profesinis veiklos tikslas – vaiko socialinis ugdymas, jo integracija į visuomenę, garantuojančią maksimaliai savarankišką pilnavertį ir prasmingą gyvenimą, pagalbą kritiniais asmenybės vystimosi tarpsniais.

Mokyklos socialinis darbuotojas siekia gerų permainų visame vaiko gyvenime ir veikloje. Jis daro poveikį individui, grupei, šeimai taiko kompleksą priemonių, teikia konsultacijas, bendradarbiauja su mokytojais, kitu mokyklos personalu, įtraukia į šią veiklą kitas institucijas tuo atveju, kai reikia keisti įstatymus, saugančius ir ginančius vaikų teises.

Pirmaeilis socialinių darbuotojų uždavinys mokykloje – “suteikti pagalbą mokiniui toje situacijoje, kai socialiniai, psichologiniai, ekonominiai ar kultūriniai barjerai trukdo jam realizuoti savo potencines galimybes įgyjant reikiamą išsilavinimą ir išsiauklėjimą. Šią pagalbą socialinis darbuotojas teikia saveikaudamas su mokinių, jo šeima, mokykla irsociumu. Mokyklos socialinis darbuotojas turėtų žinoti ugdymo sistemų teoriją, šeimų vystimosi dinamiką, visuomeninius prioritetus, namų – mokyklos – sociumo tarpusavio ryšį”.

Socialinis darbuotojas mokykloje taiko tokias bendravimo formas: individualų ir grupinį konsultavimą, tarpininkavimą mokiniui ir jo šeimai krizinių situacijų metu, vizitus į namus. Socialiniai darbuotojai turėtų mobilizuoti sociumo galimybes, stebėti ugdytinį esant reikalui ir ginti. Šie darbuotojai padeda mokyklai spresti “sunkių” vaiko elgesio, lankomumo ir pažangumo klausimus aiškindamasis priežastis mokykloje ir šeimoje. Be to, socialinis darbuotojas išskirtinėmis sąlygomis ir be “iš viršaus” jam pateikiamų planų, programų, vadovėlių. Visa tai jis turi susidaryti pats, vadovaudamasis bendrais orientyvais, atsižvelgdamas į socialinę situaciją bei globotinio padėtį situacijoje ir į jo individualų charakterį. Socialinis darbuotojas daugiausia dirba individualiai ar su maža globotinių grupele.

Socialinio darbuotojo darbo ir veiklos objektyvas yra ne tik globotinis. Jis privalo dirbti glaudžiai bendradarbiaudamas su globotinio šeima, artimaisiais, bendradarbiais, mokykla, klubais, valdininkais su kuriais reikalų turi globotinis. Socialinio darbuotojo pareiga – padėti ne vien moksleiviui, bet ir jo šeimai, tiems žmonėms, kurie turi įtakos globotiniui.

Socialinio darbuotojo veiklos negalima iš anksto planuoti, įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui globotinių, kurie kiekvienas turi savo problemas, būdingas tik jam vienam, tik jam būdingoje situacijoje. Be to socialinis darbuotojas turi sugebėti dirbti įvairiose institucijose, skirtinguose kolektyvuose.

Socialinis darbuotojas,, vykdantis savo pareigas mokykloje, pirmiausiai išsiaiškina globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus, siekius, jo realizavimo galimybes ir žinodamas tai pats sudaro savo ir globotinio veiklos ir paramos programą, numato įtrauktinius į šią veiklą asmenis, reikalingas priemones ir organizuoja visų įtrauktų ir suinteresuotų veikėjų. Ypač globotinio, koordinuoja šią veiklą, teikia pagalbą, konsultuoja įvairiais klausimais ir ypač psichologiniais, pedagoginiais šviečiamaisiais ir t.t.

Svarbi socialinio darbuotojo mokykloje veiklos sritis – diagnozuoti asmenybės vystimąsi ir jo socializavimo, integravimo į socialinę – kultūrinę aplinką, raidą ir remiantis tuo planuoti savo ir globotinio tolimesnę veiklą sociume.
Taigi, mokyklos socialiniui darbuotojui būdingas platus visuomeninis – humanitarinis išprusimas, orientavimasis socialiniame, kultūriniame gyvenime, ekonomikos, meno, ekologijos, etikos, teisės, ideologijos – realigijos – filosofijos, netgi medicinos ir kitose srityse.

SOCIALINIO DARBUOTOJO
BENDRADARBIAVIMAS SU PEDAGOGAIS

Mokyklos socialinis darbuotojas turėtų glaudžiai bendradarbiauti su pedagogais ir kitu mokyklos personalu. Svarbiausias komandinio darbo bruožas – geri žmonių tarpusavio santykiai. Socialinis darbuotojas, dirbdamas kartu su pedagogais išsprendžia daug rūpimų moksleivių problemų.

Pvz.: Mokyklos socialinis darbuotojas drauge su pedagogais padeda moksleiviams pasirinkti profesiją, atsižvelgdamas į jų norą, galimybes bei socialines nuostatas, išsiaiškinti psichologinio klimato šeimoje ypatybes ir suteikti pagalbą, sprendžiant iš to kylančius konfliktus.

Socialinis darbuotojas renka informaciją apie vaikus, priskirtus socialinei – medicininei rizikos grupei (narkomanų, alkoholikų šeimos, įvaikinti, asocialaus elgesio vaikai), planuoja pagalbą jiems.

Mokyklos socialinis darbuotojas drauge su medikais dirba individualų socialinės reabilitacijos darbą su specialių poreikių vaikais, o taip pat sergančiais lėtinėmis ligomis, informuoja visą pedagogų kolektyvą apie kiekvieno esančio socialinės medicininės rizikos grupėje vaiko individualias galimybes, diferencijuojant jo ugdymą.

SOCIALINIS DARBUOTOJAS UGDYMO ĮSTAIGOJE

• kompleksiškai vertina individualias vaiko psichologines, intelektualines galimybes;

• su atliktais medicininio, socialinio tyrimo rezultatais supažindina mokinio tėvus, kad šie galėtų sėkmingai jį auklėti, padėti jam vystyti fizines galias;

• iškilus konfliktui tarp vaikų ir tėvų lankosi jų namuose;

• moko vaikus ir jų tėvus apsisaugoti nuo socialinių, psichologinių stresų;

• organizuoja sveikatos mokymą, formuoja sveiką gyvenimo būdą šeimoje, klasėje, mokykloje;

• išsiaiškina mokinius, kurie dėl sveikatos galėtų būti atleisti nuo egzaminų, padeda mokyklos medikams ir klasės auklėtojai parengti reikiamus dokumentus ir pateikti atitinkamai komisijai;

• prireikus nukreipti vaikus konsultuotis su medikais.

Mokyklos socialinis darbuotojas turi teisę naudotis medicinine ir mokykline dokumentacija, lankytis pamokose, pateikti klausimus, patarti mokyklos medikams, pedagogams, visuomeninėms organizacijoms, reikalauti iš jų informacijos apie vaiko socialinę adaptaciją, dalyvauti atliekant vaiko psichinės ir fizinės sveikatos ir jo tolimesnio mokymosi bendrojo lavinimo mokykloje ar kitoje institucijoje, ekspertizę.

ŠIUOLAIKINĖS SOCIALINĖS PROBLEMOS
MOKYKLOJE

Šiuolaikinėje mokykloje socialines problemas sunku atskirti nuo pedagoginių. Jos išryškėja tik gilinantis į jas. Taip greičiau įgyjamos specialios vertybės, žinios ir įgūdžiai toms problemoms spręsti. Kita vertus, tiek socialinio, tiek pedagoginio pobūdžio problemos yra neišvengiamai susietos kilme ir pasekmėmis.

Problemos iškylančios ugdymo įstaigoje, kurios trukdo mokiniams ir mokytojams sėkmingai bendradarbiauti.

1. ELGESIO PROBLEMOS

1.1. Destruktyvus elgesys, pasireiškiantis nepagrįstu prieštaravimu, nepastovia nuotaika, trukdymu kitiems.
1.2. Reakcija į kontrolę, pasireiškianti neigiamu požiūriu į suaugusių kontrolę, mokyklos taisyklių nesilaikymą, tyčine konfrontacija, nuolatinio bendravimo reikalavimu, pastovių konfliktų provokavimu.
1.3. Pamokų praleidimas (mokyklos ignoravimas, priverstinis ir nepastovus lankymas).
1.4. Bėgimas iš pamokų.
1.5. Tyčinis savęs žalojimas
1.6. Žodinė agresija.
1.7. Fizinė agresija.
1.8. Seksualinė disharmonija (fetišizmas, rūbų nesuderinamumas, homoseksualizmas ankstyvame amžiuje, pernelyg didelis dėmesys pornografijai, troškimas draudžiamos seksualinės veiklos, nepadorus savęs demonstravimas ir t.t.)
1.9. Dvasinis nuopolis (pinigų ar kitų daiktų prašinėjimas, prievartavimas, vagystė ir t.t.)
1.10. Požiūris į antisocialoginius poelgius (atmetamos priimtos normos, iškraipomos priežastys, atmetama kaltė, blogas poelgis – pasigyrimas, dvasinis skurdumas, nerūpestingumas).

2. PSICHOLOGINĖS – SOCIALINĖS PROBLEMOS

2.1 Brandumas (polinkis bendrauti su jaunesniais už save, netinkama emocinė ir socialinė reakcija į savo amžių, jaunesnių ir vyresnių žmonių išnaudojimas savo tikslams įgyvendinti).
2.2. Savęs iškėlimas (išskirtinis dėmesys sau, godumas, pavydas, abejingumas kitų jausmams).
2.3. Netolerantiškumas (nekantrumas, agresijos pasireiškimas, kai nepatenkinami norai, greitas nusivylimas, noras atlikti tik lengvas užduotis).
2.4. Netinkama savęs kontrolė (greitai viskas pabosta, nesipriešinama pagundai).
2.5. Vadovavimas bet kokiam netinkamam elgesiui (emocinis šaltumas, nejautrumas kitiems, nepastovumas, nenoras mokytis iš buvusių klaidų, neturėjimas savitvardos, melavimas).
2.6. Emocinės reakcijos (greitai verkiama ir juokiamasi, niūrumas, padidinta reakcija į stresą, saugi ar greita emocinė išraiška ir t.t.)
2.7. Emocinis nerimas (pastovi įtampa, nerimas, baimė priimti sprendimus, kalbos išskirtinumas, blogas miegas, apatija, kaltės jausmas, grasinimas nusižudyti ir kt.)
2.8. Fobija (įvairių situacijų, atskirų vietų baimė).
2.9. Moralinis vystimasis (nesugebėjimas atskirti tiesos nuo melo, dėmesio į savo elgesį nekreipimas, svetimas kaltės ir gėdos jausmas).

Čia išsamiai apžvelgtos tik vaiko asmenybės socialinės problemos, tačiau nereikia pamiršti bendradarbiavimo su tėvais, ryšių su bendruomene, komados veiksmo principų, klasės auklėtojo, mokytojų pagalbos organizacinės veiklos planuoajnt paramą. Reikia kalbėti apie tris faktorius:
1. Teigiamą bendruomenės požiūrį į socialinius klausimus.
2. Nors minimalų susitarimą, kas tai yra vaiko globa, kokia socialinė vieta tam turi būti skiriama, kuo ji svarbi.
3. Turi atsirasti specialistų, suprantančių vaiko socialines problemas ir turinčių žinių ir įgūdžių jas spręsti.

Problemų pripažinimas ir socialinio darbo specialisto atsiradimas mokyklose – tai tik vienas žingsnis į sprendimą. Jis gali būti bevaisis, jei nebus sukurtas sprendimų tinklas bendruomenės lygmenyje, jei nebus bendradarbiavimo tarp socialinio darbuotojo ir mokyklos pedagogų.
Komandinio darbo efektyvumas priklauso ne vien nuo socialinio darbuotojo, bet ir nuo pedagogų. Tarp jų turi susiformuoti geri, nuoširdūs santykiai, pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu bei pagarba. Komandos nariai turi informuoti vieni kitus, apie susiklosčiusių įvykių eigą, padėti vieni kitiems sprendžiant problemas, susijusias su mokyklos bendruomene.

RIZIKOS GRUPĖS VAIKAI

Rizikos grupės vaikams galima priskirti beglobius, gatvės asocialiose, nedarniose, nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kuri nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą šeimose, o taip pat agresyvius ar bendraamžių atstumtus vaikus, kurie jau yra padarę smulkius prasižengimus ar nusikaltimus.

Rizikos grupėje esantiems vaikams būdingi bruožai:
• Šie vaikai dažniausiai būna nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nedisciplinuoti;
• Būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, jautriai reaguoja į bet kokią pastabą iš suaugusiųjų ir iš bendraamžių pusės;
• Dažnai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi;
• Kalba dažniausiai būna primityvi, žodynas skurdus, vartoja daug keiksmažodžių, erzina ir pravardžiuoja bendraamžius ir jiems grasina;
• Turi vienokio ar kitokio pobūdžio sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta, išsenka, todėl susifirmuoja neigiamo mokymosi motyvacija, jie dažnai praleidžia pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą;
• Linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų;
• Gali būti nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti ar gintis nuo užpuolėjo;
• Nepasitiki suaugusiais, labai įtarūs, greitai pastebi tikrasias suaugusiųjų nuostatas, menkina ir negerbia pedagogų;
• Būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime – pinigai.

Socialinis darbuotojas turi padėti individams, šeimoms, mokytojams sprendžiant pamokų praleidinėjimo problemas, mažinant agresyvų elgesį, chuliganizmo atvejus, aiškinti ugdymo metodus tėvams ir bendruomenei.
Tam, kad galėtume keisti netinkamą vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti vaiko netinkamo elgesio priežastis ir pasirinkti individualią šio elgesio koregavimo strategiją, reikėtų kaip galima daugiau sukaupti informacijos apie tokių vaikų gyvenimo sąlygas ir situaciją šeimoje.
Socialinis darbuotojas koreguojantis rizikos grupės vaiko elgesį mokykloje gali parengti individualų planą, kuris apima:
• specifinį elgesį, kurio tikimasi iš vaiko;
• sankcijos, kurios seks už vaiko netinkamą elgesį;
• paskatinimai, apdovanojimai, kuriuos vaikas gaus, jei tinkamai elgsis.

Kai kurios mokyklos mano, jog tai yra efektyvu ir sudaro tam tikrą sutartį su mokiniu. Sutartis yra skirta tam, jog būtų atsižvelgta į unikalius individo poreikius. Pagrindinis tokios sutarties tikslas yra padėti išmokyti mokinį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Mokyklos taip pat įtraukia tėvus, paskatindamos juos paremti mokyklą tame, ką ji stengiasi pasiekti.

Sudarant individualaus elgesio planą, svarbūs šie aspektai:

• Pasirinkti vieną kurį nors vaiko elgesį, kuriuo dirbsite tam tikru momentu.
• Nuspręskite, kokia bausmė gali sekti už nustatytų taisyklių sulaužymą. Pasirinkta bausmė turi būti tokia, kad turėtų prasmę vaikui ir būtų pateikiama kiekvieną kartą, kai vaikas netinkamai elgiasi.

Vidurinėje individuali sutartis dažnai sudaroma tokia forma, jog apie vaiko elgesį yra pranešama. Mokiniai sutineka turėti kortelę ar knygą, kurioje mokytojas turi pasirašyti patvirtindamas, jog destruktyvus elgesys nepasireiškė. Po to kiekvienos dienos ar savaitės rezultatai yra aptariami su mokiniu ar tėvais.
Pradinėje mokykloje siekiama sudaryti sutartis su tėvais, norint juos įtikinti skirti vaikams daugiau laiko.

GERŲ SUTARČIŲ BRUOŽAI
1. Aiškus planas, tikslas.
2. Tikslai, dėl kurių turėtų būti tariamasi, yra įtraukti į sutartį.
3. Numatyti aiškūs paskatinimai ir bausmės.
4. Gali būti įtraukti tie paskatinimai, kuriuos vaikas gauna namie.
5. Turi tam tikrą laiko skalę: paprastai pradžioje gauna dažnai įvertinimą, kaip yra laikomasi sutarties (1-2 sav.)

MOKYKLOS SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLA
SPRENDŽIANT VAIKŲ SOCIALINES –
PSICHOLOGINES ADAPTACIJOS PROBLEMAS

Socialinė pedagogika savo teorijos didžiaja dalimi remdamasi psichologijos mokslu ir darbo možose grupėse metodu, turi išskirtinę galimybę kaip padėti bręstančiai asmenybei su jos artimiausia aplinka prisiderinti prie grižtų visuomenės dėsnių. Tradicinė mokykla neskiria pakankami dėmesio vaiko pasaulėjautos formavimui. Čia mokymo turinys ir darbo krūviai suorganizuoti taip, kad pedagogams neužtenka laiko ir dėmesio individualiems vaikų savitumams išryškinti ir tuo labiau, prie jų derinti bendrojo lavinimo programas. Socialinis pedagogas turėtų padėti pedagogams spręsti ugdymo problemas, susijusias su elgsenos ir charakterio sutrikimų požymiais, kurieiš esmės ir sudaro socialinių – psichologinių adaptacijos problemų priežastis.

Nederėtų suprasti klaidingai arba pervertinti mokyklos socialinio darbuotojo vaidmens ir galimybių sprendžiant panašaus pobūdžio problemas mokykloje ir už jos ribų. Tačiau remiantis savo kompetencija socialinis darbuotojas gali padėti mokiniams ir su jais susijusiems žmonėms pamatyti problemą ir imtis priemonių pakeisti situaciją arba pasikeisti patiems.

Pvz.: mokyklos socialinis darbuotojas gali:
• mobilizuoti tėvus, kad pagerintų vaiko pažangumą mokykloje;
• padėti mokiams įžvelgti gerus bruožus jų elgsenoje ir bendravime;
• informuoti mokyklą apie sunkią mokinių padėtį namuose ir t.t.

Labai svarbu paminėti pagrindines priežastis, dėl kurių šeimos kreipėsi į mokyklos socialinį dabuotoją yra šios:
• vaiko nesugebėjimas išmokti mokyklinę programą;
• konfliktai su bendraamžiais, pedagogais, tėvais;
• polinkis alkoholizmui, taksikomanija;
• asmenybės charakterio bruožo patalogija, neurozės;
• žinių apie seksualinį auklėjimą stygius, seksualinio elgesio patalogija ir t.t.;
• profesijos pasirinkimas, nepilnamečių įdarbinimo problemos;
• tėvų, mokinių, mokytojų žinių apie sveiką gyvenimo būdą stygius;
• bloga materialinė padėtis;
• informacijos trūkumas;
• įvairių žmonių grupių integracijos į visuomenę problemos.

Todėl mokyklos socialinis darbuotojas turėtų:
1. stiprinti moksleivių motyvaciją saugant savo sveikatą;
2. vykdyti vaiko gyvenimo sąlygų šeimoje ir mokykloje kontrole;
3. mokyti apsuagoti nuo emocinių stresų;
4. gebėti įvertinti vaiko individualias psichologines savybes;
5. ieškoti šeimų, priklausančių medicininei socialinės rizikos grupei;
6. organizuoti medicinines socialinės pagalbos konsultacijas.

2.2. Bendrojo lavinimo mokyklos mokinių požiūris į globos namų auklėtinius

Patyrinėjus, vaikų globos namų auklėtinių santykius formaliose grupėse (globos namų šeimynose, mokykloje) matyti, kad geriausiai šių vaikų bendravimo poreikiai tenkinami šeimynose. Šeimynose vaikus sieja jų pačių ir auklėtojų pastangomis kuriama aplinka, dalis vaikų savo šeimynose gyvena kartu su boliais, seserimis, vyresni vaikai globoja ir padeda jaunesniems. Čia geriausiai žinomi kiekvieno privalumai ir trūkumai, čia sprendžiamos pačios subtyliausios jų problemos, čia visada yra auklėtoja, kuri rūpinasi kiekvieno vaiko likimu.

Vaikų globos namų auklėtiniai pradėję lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, patenka į jiems nepažystamą aplinką. Čia vaikai yra vertinami ne tik mokytojo, bet ir kitoje socialinėje aplinkoje ugdomų vaikų.

Vaikų globos namai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių šiai dienai dar negali užtikrinti sėkmingo ankstyvame amžiuje atskirtų nuo šeimos vaikų ugdymo, o tai, be abejo, turi įtakos ir vaikų tarpusavio santykiams. Vaikų globos namų sistema, daugiau orientuota į visapusišką vaiko aptarnavimą, negali tuo pačiu užtikrinti ir visapusiško vaiko įgūdžių lavinimo. Ši problema stabdo vaiko savarankiškumo vystymąsi ir tinkamai neparengia jų išėjimo mokytis į bendrojo lavinimo mokyklą.

Šiandien mūsų mokyklų pedagogai ir psichologai siekia sukurti humaniškais santykiais grįstą mokyklą, kurioje mokytojas ir mokinys būtų laikomi pagrindine vertybe. Jei vaikas teigiamai žvelgs į save, pripažins savo vertingumą, svarbą, tai jis atsakingai elgsis ne tik savo bet ir kitų atžvilgių. Psichologai teigia, kad galėtum priimti, gerbti ir mylėti, kitą žmogų, pirmiausia turi gerbti ir mylėti save. Visi norime, kad mokykloje būtų gera ir vaikui, ir mokytojui. Šiandien mokytojas labiausiai susirūpinęs mokymu: kiek vaikas mokėjo, ko išmoko, kokias daro klaidas, kaip jis moka matematiką, lietuvių kalbą. Kaip tas vaikas gyvena? Kaip jaučiasi vaikas iš globos namų mokykloje, klasėje? Šie klausimai dažnai mokytojų užmirštami. Neturėdami jokių formavimosi sąlygų ir galimybių kaip jų bendraamžiai, šie vaikai ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi. Dažnai bendraklasiai blogiau besimokančių nemėgsta, vengia arba ignoruoja, žiūri į juos su panieka, rečiau reguoja ideferantiškai arba nuolaidžiauja.

Atlikome apklausą bendrojo lavinimo mokyklos IV klasėje. Šioje klasėje

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Paanalizavus mokslinę ir periodinę literatūrą, atlikus pagrindinę praktiką, surinkus informaciją galima daryti tokias išvadas:
• svarbiausia socialinio darbuotojo veiklos sritis mokykloje yra:
– rinkti ir analizuoti informaciją apie moksleivių socialinę padėtį;
– įsijungti į prevencinį darbą
– teikti socialinę, psichologinę, pedagoginę paramą;
– tarpininkauti su kitomis institucijomis;

• dažniausiai naudojami socialinio darbo metodai yra:
– informacijos analizė;
– konsultacijos;
– vizitai į namus;
– programų įgyvendinimas;
– savipagalbos grupių organizavimas;

• mokyklos bendruomenė išreiškia poreikį spręsti daugelį socialinių klausimų (konfliktai, bendradarbiavimas, konsultavimas, parama, adaptacija, integracija) pasitelkdami kompetetingą socialinį daruotoją.
• saikingas ir taisyklingas veiklos funkcijų pasiskirstymas socialiniui darbuotojui mokykloje daug prisidėtų prie asocialaus, dilinkvetiškumo mokinių elgesio ir mažinimo vaikų psichinių ir fizinių ydų tausojimo.
• socialinis darbuotojas yra svarbi grandis mokyklos ugdymo procese ir bendruomenės bendravime.
• sėkmingai vaikų globos namų auklėtinių integracijai, mano nuomone, turi reikšmės laiko faktorius. Reikėtų ieškoti metodikos, kuri pagreitintų adaptacijos ir integracijos procesą.
• tyrime dalyvavę vaikai, sėkmingai integravosi tik tie, kurie aktyviau dalyvavo užklasinėje veikloje. Tai skatino juos artimiau susipažinti, susigyventi su klasės draugais. Kiti vaikai užklasinėje veikloje mokykloje nedalyvavo, nes dalyvavo tokioje veikloje vaikų globos namuose.
• adaptacijos ir integracijos procesą pagreitintų psichologo pagalba tiek pradinėse klasėse, tiek globos namuose, o psichologo nėra nei globos namuose, nei vidurinėje mokykloje.
• šiandien visuomenė be valstybės paramos nėra pajėgi spręsti problematiškų mokinių socialinės integracijos klausimų.

Leave a Comment