Socialinio darbo ir socialinės edukologijos reikšmė

Turinys
Turinys 1
Įvadas 2
Socialinės pedagogikos taikomoji funkcija ir svarba 3
Socialinės pedagogikos paskirtis 3
Socialinės pedagogikos kaip mokslo ateitis 4
Socialinio ugdymo svarba 5
Vaikų ir jaunimo sėkminga socializacija 6
Bendruomenės socialinių problemų sprendimas 8
Natūralūs padėjėjai 8
Savanoriai 9
Išvados 11
Naudota literatūra 12Įvadas
Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra vi¬są gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos suge¬bėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę.
Individo socializacija bet kurioje visuomenėje vyksta skirtingomis sąlygomis, kurioms būdingi vieni ar kiti pavojai, neeigiamai veikiantys žmo¬gaus raidą. Todėl atsiranda žmonių grupės, kurios virsta nepalankių socia¬lizacijos aplinkybių aukomis. Tai invalidai, žmonės su psichosomatiniais defektais ir nukrypimais, taip pat našlaičiai ir visi vaikai bei suaugusieji, esantys valstybės globoje, taip pat migrantai iš vienos šalies į kitą, iš kaimo į miestą; vaikai, augantys šeimose, kurių žemas ekonominis, išsilavinimo, moralinis lygis.Žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonomi¬nių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo viisos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė ga¬myba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializacija. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gy

ynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės.Socialinės pedagogikos taikomoji funkcija ir svarba
Socialinės pedagogikos paskirtis
Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojama socialinio darbo, so¬cialinės pedagogikos, socialinės edukologijos paskirtis; iš principo naujas požiū¬ris į socialinį-kultūrinį judėjimą, susijusį su intelektualiniu ir doroviniu visuome¬nės ugdymu, socialine, edukacine ir dvasine pagalba jiems.
“Socialinė pedagogika – dvasinio žmonių ugdymo magistralinė kryptis ir efektyvi ugdymo sistema, tirianti žmogaus ir visuomenės dvasinio savęs pažini¬mo ir savarankiško vystymosi procesą. Jos, kaip fundamentaliojo mokslo, reikš¬mė ta, kad ji sugeba papildyti strateginį visuomenės rezervą: intelektualinį poten¬cialą, kultūrą ir išsilavinimą. Atstovaudama tradiciniams socialiniams mokslams, ji kartu su kitomis mokslo sritimis sudaro kultūros pagrindą. Socialinė pedagogi¬ka taikomąja prasme priešinasi dooroviniam ir intelektualiniam visuomenės nuos¬mukiui “, – teigia A.Arnoldov.
Taip suprantant socialinės pedagogikos paskirtį, labai svarbu, kad ku¬riant jos šiuolaikine koncepciją pagrindinis dėmesys būtų skiriamas dvasinio vi¬suomenės gyvenimo svarbiausių krypčių vystymui, doroviniam ir fiziniam žmo¬gaus sveikimui. Klaidinga manyti, kad tai priklauso tik tradiciniams mokslams: filosofijai, kultūrologijai ir t.t.
Socialinės pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirtis, pasak A.Arnoldov, koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, pro¬tingai tausoti ir nukreipti jos dvasine energiją. Tai susiję su tuo, kad dorovinis as¬menybės ugdymas neatsiejamas nuo žmonių įvaizdžių ir žinių. Plačiajai vi
isuo¬menei pastoviai reikalinga nustatyti santykį su asmenybe. Čia gali padėti ir so¬cialinės pedagogikos mokslas. Bėjo žmogus netenka būtiniausių žinių ir bendra-žmogiškų tikslų, yra socialiai pasyvus. Socialinė pedagogika ir socialinė edukologija gali padėti žmogui atsigręžti į visuomenę, kaip į atvirą socialinį žmonijos organizmą, veikti jame pagal nusistovėjusius įstatymus.
Tuo tarpu atviroji visuomene sudaro būtinas ir realias sąlygas, kuriose laisvai vystosi moksliniai, meniniai žmogaus sugebėjimai. Išskirtinis šios visuo¬menės bruožas yra tas, kad ji neprimeta savo piliečiams visam laikui griežtai nu¬statyto požiūrio į politinę kultūrą, mokslą ir meną, o išlaisvina žmogaus protą laisvai kūrybinei veiklai ir leidžia jam prasiskverbti į naujas kultūros ir mokslo žinių sritis.
Socialinė pedagogika, kaip mokslas, priklausantis socialinių mokslų struktūrai, sukuria nepakartojamą reikšmingą visumą. Kaip edukologijos mokslo kryptis bei mokymo disciplina – atstovauja įvairių socialinių funkcijų visumai, kuri yra daugialaipsnė savo turiniu ir funkcijomis. Šių socialinių ir mokslinių funkcijų visumos paskirtis – padėti žmonėms kurti naujas civilizuotas gyveninio sąlygas, kultūringą bendravimą, telkti visuomenę ir ugdyti socialines kultūros sąmonę.
Kaip žinoma, asmenybes ugdymas – daug pastangų reikalaujantis ir sub¬tilus menas. “Auklėjimas yra ypatingos rūšies gimimas”, – rašė XVIII a. vokiečių mąstytojas G. Lichtenbergas. Per ilgą civilizacijos gyvenimą jis sukaupė didelį ir puikų teorinį ir praktinį patyrimą, tačiau šios asmenybės mintys buvo užmirštos ir neįsisavintos, iškreiptos ir falsifikuotos.
Dvasinė – dorovinė žmogaus sveikata turi la
abai didelę reikšmę. Juk nega¬tyvus asmenybės požiūris į daugelį dvasinių vertybių daro žalą ne tik pačiam, bet ir visai visuomenei. Kenčia visas mūsų kultūrinis pasaulis, kenčia ir pats žmo¬gus.
Socialinė pedagogika turi ir humanistinį skambesį. Jos humanizmas ir altruizmas pasireiškia tuo, kad šio mokslo paskirtis yra spręsti ypač sunkias ir aktualias visuomenės socialines problemas, tinkamai formuoti žmogiškąjį sociu¬mą, rūpintis individu, jo dvasine – dorovine sveikata, jo saviraiška, naujų edukacinių technologijų įsisavinimu, vertybinių orientacijų formavimu. Iš to kyla ir kitas socialinės pedagogikos leitmotyvas – asmenybės ir Šeimos prerogatyva santykiuose su visuomene ir valstybe. Socialinės pedagogikos paskirtis fik.suoti konfliktus tarp individų ir visuomenės, “nutiesti tiltus” tarp žmogaus ir valstybi¬nių struktūrų, dažnai sušvelninant valstybinės institucijos, kai kurių visuomeni¬nių organizacijų nepakankamą reikšmę.
Socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo, socialinio edukologo pastan¬gos nukreiptos žmogaus siekių, turtingesnės ir laisvos kultūros siekimui. Kultūra padeda žmogui tapti asmenybe, vystyti savo požiūrį į žmoniją, teisingumą ir gėrį. Ugdymas – neatsiejama kultūros dalis.
1.Klientas iš socialinio darbuotojo, pedagogo, socialinio edukologo laukia pagalbos ir palaikymo, kad įveiktų dvasinį pasimetimą bei nerimą, šiame drama¬tiškame gyvenime ieškant savo vietos, tinkamai prisitaikant prie naujų permainų.
Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai kultūrinei aplinkai, su ja su¬sietas savo interesais bei poreikiais. Todėl šios aplinkos likimas lemia ir žmo¬gaus likimą. Socialinė pedagogika tiria žmogaus kultūrinę aplinką. Kultūra ne¬gali gy
yvuoti be atitinkamos aplinkos, kuri ją priima ir maitina ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Ji negali vystytis izoliuotai, nes tai visuomeninis reiškinys. Dva¬sinis žmogaus vystymasis vaisingas tik tada, kai visuomenėje funkcionuoja gyva, kultūrine, žmogui reikalinga pilnavertė, dvasinė, intelektualinė aplinka. Socialinė pedagogika, kaip mokslas, padeda kurti tokią aplinką mikrosociume – šeimoje, organizacijoje, gyvenvietėje.
Pokomunistinių šalių socialinės kultūros padėtis yra sunki. Visuomenė skyla į atskiras kultūrines sferas, kuriose galioja įvairios dvasines – dorovines normos. Žmonija kenčia nuo vieningos kultūrinės erdvės ir bendro moralinio uni¬versumo stygiaus. Būtina nauja socialinė politika, kuri integruotų įvairias socia¬lines grupes. Šių dienų visuomenėje tenka įvertinti žmonių, gyvenančių artimiau¬sioje aplinkoje, interesus ir planus, vietinius visuomeninius poreikius, būtinybę prie savivaldybių sukurti psichinės sveikatos, bendruomenės centrus. Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, socialinis edukologas turi ginti socialinės ge¬rovės programas valstybinėse ir visuomeninėse organizacijose.
XX amžius padarė žmonėms dvasinių nuostolių. Nemaža visuomenės dalis tapo socialiai kurčia. Žmogus atprato ne tik klausyti, bet ir girdeli Iškilo pavojus svarbiausiai žmogaus vertybei – bendravimui, bendram mąstymui ir ben¬dram supratimui. Po branduolinio karo pavojaus atsirado nauja žmonių socialinio kurtumo, susvetimėjimo grėsmė.
Šiandien viena iš svarbiausių socialines pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirčių – mokyti žmones aukštos žmogiškojo dorovinio bendravimo kultūros. Būtent žmonių santykių sfera – normalios, išsivysčiusios visuomenės aukščiausia vertybė. Šių problemų tyrimas ne tik psichologijos, bet ir socialinės pedagogikos uždavinys Žmogaus gyvenimas – pastovus kontaktai. Bendravimo kultūrą būtina skiepyti žmonių sąmonėje, bet svarbiausia, mokyti juos gyventi pagal aukščiausią šios kultūros skalę.
Išlaisvinti žmogų nuo įtampos, padėti jos atsikratyti – ne taip paprasta, o kartais neįmanoma- Suprantama, žmonėms reikia padėti nuvyti Šalin šį negatyvų jausmą, mokyti juos visada tinkamai elgtis sudėtingose konfliktinėse situacijose, įvertinti neigiamą konfliktų ir kolizijų vaidmenį ramiam ir taikiam gyvenimui. Visa tai reikalauja iš socialinių pedagogų, filosofų, psichologų, kultūros darbuo¬tojų didelių tarpusavio pastangų, kad individas galėtų suprasti ypatingą gėrio jėgą. Ugdydamas aukštos kultūros žmogų, socialinis pedagogas stengiasi sukurti šeimoje, kitoje mikroaplinkoje tinkamą dorovinį klimatą, pagrįstą meile, pagarba kitam.Socialinės pedagogikos kaip mokslo ateitis
Žvelgiant į socialinės pedagogikos. L.Jovaišos vadinamos socialine edu¬kologija (sociogogika), kaip mokslo ateitį, iškyla būtinybė numatyti bendruosius perspektyvinius ir strateginius tikslus, atkreipiant dėmesį į kompleksą efektyvių priemonių, nukreiptų žmogaus vystymosi ir visuomenės dvasinio potencialo esminių problemų sprendimui. Šią svarbią reikšme turi socialinės pedagogikos vystymosi tendencijų tyrimas, jos tolimesnė įtaka kokybiniam gyvenimo tobulė¬jimui. Tai įgyja ypatingą reikšmę atėjus į XXI amžių, kur ryškiai pastebi¬ma tolimesnio kultūros nuosmukio, žmogaus užsisklendimo savo dvasiniame pa¬saulėlyje tendencija. Iš to kyla klausimas: kiek žmonija subrendo ir pasiruošusi intelektualinėje eroje įprasminti pasauline kultūrą, kaip būtiną gyvenimo vertybe, kaip vientisą ir vienintelį gyvą organizmą.
Įvairių sričių mokslininkams ir pirmiausia socialiniams pedagogams, kaip fundamentalaus ir praktinio mokslo atstovams, kurių nekintantis principas: stiprinti žmo¬giškumą – būtiną dvasinio – dorovinio asmenybės vystymosi sąlygą, iškilo sudėtingiausias uždavinys – suprojek¬tuoti naują visuomenės tipą, sugebantį teikti pirmenybę dvasiniams, doroviniams, kultūriniams, edukaciniams veiksniams. Tik tada žmonija galės ramiau gyventi ir liausis buvusi politinių bei ekonominių interesų auka, tik tada įsitvirtins huma¬niškų kultūrinių vertybių sistema, suteikianti galimybę žmonijos išgyvenimui ir būtiną pagarbą žmogui.
Visuomenės gyvenimas nuolat kinta. Spartūs ekonomikos ir politikos po¬slinkiai postsocialistinėse šalyse atsiliepė dabartinių žmonių mąstysenai, bendravimui ir veiklai. Tai kelia naujus reikalavimus socialinei pedago¬gikai, mokyklai, rengiančiai žmogų visuomeniniam gyvenimui. Ne veltui atsiran¬da įvairių pedagogikos srovių bei krypčių, savaip sprendžiančių jaunosios kartos ugdymo mokykloje ir socialinės aplinkos sąveikos problemas.
L.Jovaiša mokslą, tiriantį permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą va¬dina edukologija
XIX a. pabaigoje atsirado ir mūsų šimtmečio pabaigoje susiformavo vai¬kų ir paauglių perauklėjimo pedagogika. Šios ir kitos pedagogikos mokslo šakos pradėjo vystytis tada, kai, pasikei¬tus socialiniams santykiams, tradicinė pedagogika pasirodė neefektyvi. Tai vyksta ir dabar, kai kuri nors pedagogikos srytis pasidaro neefektyvi tuoj atsiranda kokia nors nauja srovė, kuri pasinaudodama jau esamom ir naujai įgytom žiniom padeda spręsti visuomenėje atsiradusias socializacijos problemas. Kiek¬vienas mokslas visada turi konservatyvizmo požymių ir objektyviai priešinasi pasikeitimams, bet tie pasikeitimai yra neišvengiami
Socialinės pedagogikos kūrimuisi ir raidai nemažai nusipelnė vokiečių pedagogas P Natorp. Knygoje “Socialinė pedagogika”6 jis tvirtina, jog vaiko as¬menybės formavimą ir ugdymą lemia ne tik prigimtis, bet ir socialinės gyvenimo sąlygos. Tačiau visuomenės toleruojamus individų tarpusavio nesutarimus, jo nuomone, sąlygoja sąmonė. Todėl ugdymo uždavinys – šalinti nesutarimų prie¬žastis, formuoti visuomeninio bendrumo idėją, kuri leistų žmonėms lengviau adaptuotis visuomenėje.
Socialinės pedagogikos, kaip ir bendros pedagogikos, reikšmė ypač išryškėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Be mokyklos, atsirado vis daugiau masinės informacijos priemonių, įvairių švietimo ir kultūros įstaigų, kurios tam tikru mastu padėjo kelti žmonių bei visos socialines aplinkos kultūrą. Drauge kito ir mokyklos vaidmuo rengiant vaikus gyvenimui ir jos pačios reikšmė visuome¬nėje. Dėl šių pokyčių tradicinė klasikinės pedagogikos teorija ima neatitikti naujų socialinių sąlygų, nes ugdymo problemas sprendžia ne vien mokykla. Tokiomis sąlygomis susiformavo socialinės pedagogikos, kaip atskiros pedagogikos šakos, koncepcija, perėmusi kai kurias pažangiosios klasikinės pedagogikos tradicijas ir labai išryškinusi mokyklos ryšio su gyvenimu reikšmę jaunimo socializavimo mokykloje prasme.Socialinio ugdymo svarba
Ugdymas greta žmogaus psichinės dalies visada apima ir jo socialinę sritį, socialinę esmę, turi visuomeninį, istorinį, socialinį-kultūrinį aspektą. Istorinėje visuomenės raidoje kuriamos ne tik naujos mokslinės, techninės sistemos, bet ir ugdomas naujas žmogus kaip sistema: jo intelektas, dora, pasaulėžiūra ir kt. savybės.

Socialinis požiūris į žmogaus ir socialinės aplinkos sąveiką yra esminis pedagogikos posūkis, kadangi žmogus suvokiamas kaip išoriniams poveikiams atvira, istoriškai besikeičianti sistema, kurią pažinti ir suprasti galima tik aprėpiant įvairias jos sritis: psichinę, biologinę, socialinę, istorinę, nacionalinę, grupinę ir pan.

Žmogus visada, visomis situacijomis, net ir mirties atveju, priklauso visuomenei, jo lemtis, jo gyvenimo būdas. Vadinasi ir žmogaus ugdymą, jo vystymąsi lemia ne vien tik genetinė, bet ir išorinė-socialinė programa, kuri turi didžiulę įtaką ir genetinei programai.

Pedagogikos teorijos ir praktikos patirtis akivaizdžiai liudija, kad žmogus mokykloje rengiamas ne gyvenimui apskritai, o gyvenimui ir veiklai tam tikroje visuomenėje. Konkreti žmogų supanti aplinka, visuomenės, grupės kultūros lygis kelia atitinkamas sąlygas tos visuomenės grupės nariams. Be to, ir pats žmogus, jo aktyvumas, veiklos pobūdis reiškiasi ne kažkokio paslaptingo egocentrinio vidinio ar neaiškaus išorinio impulso dėka, o kaip tik jo sąveikoje su aplinka. Taigi, asmenybės ugdymą lemia ne vien mokykla.

Todėl šiandien, staigių visuomeninio kultūrinio gyvenimo posūkių epochoje, iškyla opi problema peržiūrėti visą žmogaus ugdymo pedagoginį procesą ir grįsti jį ne vien psichologija, bet ir sociologija, t.y., kurti socialinės pedagogikos teoriją, kaip vieną iš svarbiausių pedagogikos mokslo šakų.

Socialinės pedagogikos paskirtis ir yra žmogaus asmenybės raidos prognozavimas visuose jo ontogenezės tarpsniuose, įvairiomis socialinėmis situacijomis. Ir šia prognoze bei socialine pedagogika gali ir turi pasinaudoti visos pedagogikos mokslo šakos ir pedagogikos praktikai.

Kaip žinome, žmogus, kaip homo sapiens yra ne vien socialinė, bet ir biologinė būtybė, kurios išeities tašką sudaro biologinės struktūros, o svarbiausia galvos smegenys. Taigi ir socialinė pedagogika, spręsdama žmogaus ugdymo, jo socializavimo procesą, tuo pat metu atsižvelgia į biologinę žmogaus prigimtį, ypač galvos smegenų veiklą, galimybes, bei šių galimybių evoliuciją istorinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis. Juk mokslo, technikos pokyčių įtakoje kinta ir žmogaus aukštosios nervinės sistemos funkcijos, kurios lemia žmogaus protinės veiklos pobūdį, jo protinių galių ribas, kultūrinę veiklą. Vadinasi, socialinė pedagogika siejasi su socialine biologija.Vaikų ir jaunimo sėkminga socializacija
Visuomeninės (nevyriausybinės) organizacijos – nevalstybiniai piliečių susivienijimai, veikiantys savivaldos principu ir skatinantys piliečių politinį aktyvumą bei savaveiksmiškumą, tenkinantys savo narių interesus.
Pastaruoju metu, socializacijos sąvoka dažnai naudojama psichologijos, filosofijos ir edukologijos mokslo darbuose. Siekiant nagrinėti vaiko asmenybės socializacija, socialinės pedagogikos aspektu, būtina atkreipti dėmesį į tai, ką apie tai teigia kitų socialinių mokslų atstovai.
Socialiniu požiūriu, individo integravimo į visuomenę, į įvairius socialinių bendrijų tipus (grupę, socialinį institutą, socialinę organizaciją) procesas sąlygojamas kultūros elementų, socialinių vertybių ir normų, kurių pagrindu formuojasi socialiai vertingi asmenybės bruožai. Nuo to, kaip individas tampa socialinės organizacijos elementu, įsijungia į visuomenę, priklauso jo formavimasis. Iš vienos pusės – socialinės organizacijos galimybės veikia asmenybę, o iš kitos -asmenybės sugebėjimas pasiduoti kitų žmonių įtakai.
Individo socializacijoje galima išskirti du periodus : socialinę adaptaciją ir interiorizaciją. Pirmoji reiškia individo prisitaikymą prie socialinių -ekonominių sąlygų, socialinių normų, socialinių grupių ir socialinių organizacijų, socialinių institutų, susidarančių įvairiuose visuomenės gyvenimo lygiuose, pasireiškiančia jo gyvenimo veikloje. Adaptacijos procesas, tai pirma individo socializacijos fazė. Antroji – interiorizacijos fazė – procesas, kurio metu socialinės vertybės ir normos įsijungia į žmogaus vidinį pasaulį. Socialinių normų, vertybių ir kitų aplinkos terpės komponentų įjungimas į vidinį “Aš” priklauso nuo kiekvieno konkretaus asmens turimos patirties. Žmogus neišnyksta socialinėje aplinkoje, o priklauso jai kaip savarankiškas vienetas.
CH. Sabirovas , nagrinėdamas žmogų kaip socialinę problemą, pastebėjo, jog socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. Antra, sujungia jį su visuomene, atskirais žmonėmis.
Jei filosofai socializacijos problemą nagrinėja kaip problemą, susijusią su socialinių santykių tobulinimu, tai psichologai šį reiškinį nagrinėja asmenybės vystymosi aspektu. Pasak D.FeldŠteino , svarbią reikšmę, pastaraisiais metais, įgauna požiūris “vaikas – visuomenė”. Galima išskirti du svarbius, bet skirtingus tipus. Pirmu atveju aktualizuojamas savęs vertinimas visuomenėje, antru – vaikas sieja save su visuomene, kuri yra pagrindinis sistemą sudarantis savęs vertinimo veiksnys.
Psichologinė santykių reikšmė, suvokianti savo vietą visuomenėje, atsispindi socialinėje pozicijoje sąlyginai išreiškiama formule “aš visuomenėje”. Tuo tarpu vaiko orientacija į visuomenę išreiškiama formule “aš ir visuomenė”. Egzistuojant šiems pozicijų tipams, jie skirtingai vertinami ir pasireiškia kaip tam tikras rezultatas, nusakantis socialinio vystymosi turinį. Ryškėjant socialiniam brandumui peržiūrimos stadijos, atitinkančios ontogenezės pakopas, akcentuotas psichologinio individo vystymosi periodizacijoje, kurią išnagrinėjo L.Vigotonskis ir D.EIkoninas. Autoriai teigia, jog socialiniame asmenybės vystymesi, priklausomai nuo vaiko pozicijų pasikeitimo visuomenėje ir pagal požiūrį į visuomenę, fiksuojasi šio vystymosi riba.
Pasak R. Nemovo, socializacija – individo įsisavinimo ir aktyvaus visuomeninės patirties atgaminimo procesas, dėl kurio jis tampa asmenybe ir įgauna gyvenimui tarp žmonių būtinas žinias, mokėjimus, įgūdžius padedančius bendrauti ir sąveikauti su aplinka, spręsti tas ar kitas problemas.
S. Kantas socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poveikiu. Socializacija labai priklauso nuo socialinės individo pozicijos, nuo jo vietos tam tikroje, konkrečioje socialinėje terpėje.
A.Suchomlinskio nuomo.ne, kryptingas įsijungimas į visuomenės gyvenimą, atsiranda socialinė galimybė tik tada, kai žmogus sąmoningai siekia harmonijos su pačiu savimi iš pozicijos “Aš”, atsižvelgia į kitų žmonių interesus ir ne tik moka, bet ir stengiasi įgyvendinti savo norus visų naudai.
R.Gurova pabrėžia, kad viena iš svarbiausių socialinio ugdymo problemų yra jo determinuotumas, ugdymo ir visuomenės sąveikos įtaka socialiniam asmenybės formavimui, ugdymo įtaka visuomenės atnaujinimui ir socialiniam progresui.
Taigi, galima daryli prielaidą, jog socializuodamasis vaikas ne tik įgauna patirtį, bet ir save realizuoja kaip asmenybė, įtakodamas gyvenimo aplinkybes .ir aplinkinius žmones.
Ugdymas – socializacijos proceso dalis, nusakantis tikslingą žmogaus vystymosi proceso valdymą, kurio dėka įeinama į įvairias socialinių santykių visuomenėje, žaidimuose, praktikoje veiklos sritis.
Asmenybės vystymasis tęsiasi visą jos gyvenimą. Todėl, yra aktualu, per įvairias veiklos formas sudaryti socialinei kūrybai sąlygas, leidžiančias vaikui suvokti save kaip asmenybę, įsitvirtinti, išvystyti interesus ir galimybes besikeičiančiose socialinėse – ekonominėse sąlygose. Pagrindinė idėja -visuomeninių poreikių ir interesų harmonizacija.
T.Malkovskaja, socializacija nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui. Ji teigė, kad asmenybės socializacija įtakojama įvairių reikmių, svarbiausias iš kurių yra žmogų supanti aplinka ir santykių tarp žmonių sistema. Iš vienos pusės šis procesas organizuotas, o iš kitos – stichinis. Šiuo aspektu galimi du požiūriai į socializacijos procesą: norminis, primestas visuomenės ir diskrityvus – realiai egzistuojantis. Norminių situacijų modelius nagrinėja filosofai, pedagogai ir psichologai, atitinkamai atsižvelgdami į socialinį visuomenės vystymąsi, idealus, normas, taisykles.
Pedagoginiu aspektu, nagrinėjant vaiko asmenybės socializacija, ypač svarbūs yra asmenybės socializacują įtakojantys veiksmai ir mechanizmai. A. Mudrik visus sociatizacijos veiksnius sąlyginai suskirstė į tris grupes. “Pirmoji – makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių social izacijos sąlyga. Tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė. Antra -mezoveiksniai, tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus. Trečia – mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais. Tai tie socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai)”. Kiekvienas iš šių veiksnių turi savo reikšmę. Realizuojant edukacinius vaiko asmenybės socializacijos uždavinius, būtina į juos atsižvelgti.
Ugdomosios veiklos, nukreiptos į vaiko asmenybės socializacija, tikslas yra įgūdžių socialinei veiklai formavimas. Veiksnius, kurie įtakoja vaiko sicializacijos prosesą, galima suskirstyti į tris grupes: stichiniai, socialiniai, edukaciniai. Pastarieji ir atitinka ugdomąjį socializacijos komponentą.Bendruomenės socialinių problemų sprendimas
Pažinus bendruomenę ir įvertinus visas galimybes, galima efektyviai teikti pagalbą klientams. Natūrali pagalbos sistema bendruomenėje. Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Ši “natūrali pagalbos sistema” tampa žinoma bendruomenės centro socialiniam darbuotojui, kai jis pabando identifikuoti formalios sistemos išteklius sunkiu ekonominiu metu.
Pasak L.C. Johnsosn (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės, į kuriuos prirei¬kus pirmiausiai kreipiasi individas. Kreipdamiesi į socialinį darbuotoją, klientai dažniausiai jau buvo bandę gauti paramą iš tų žmonių. Sociali¬niai darbuotojai šiuo atveju dažnai gali sustiprinti ar paremti natūralios pagalbos individui pastangas. Jiems neleistina perimti viso pagalbos teikimo mechanizmo. Gausios šeimos visada buvo pagalbos teikimo sistemos dalimi daugeliui etninių grupių mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Pa¬vyzdžiui, gausi šeima tarp Amerikos indėnų yra tokia svarbi, kad tada, kai socialiniam darbuotojui nepasiseka tokios šeimos įtraukti į pagalbos planavimo procesą, klientas gali nesugebėti pasinaudoti jokia siūloma pagalba. Ross Speck ir Crolyn Atteneave (L. C. Johnson, 1996) parengė darbui su gausiomis šeimomis metodą, kuris vadinamas Tinklo terapija ir yra susijęs su tokių šeimų dalyvavimu pagalbos šeimos nariui procese.
Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L. C. Johnson, 1996) pa¬remia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius. Kaimynystės ryšius jie apibūdina kaip naudingus dėl jų reakcijos į individo poreikį dinamiškumo. Pagalbos ieškantis asmuo gali pasinaudoti tiesioginiu (akis į akį) kontaktu, kuris yra greitai prieinamas. Socialinių-edukacinių poreikių turintis žmogus yra nuolat stebimas socialinių darbuotojų, todėl pagalba jam suteikiama labai greitai, kai tik pasikeičia situacija. Šeima ir giminės šioje situacijoje gali būti ypač naudingi palaikant ilgalaikius ryšius su bendruomenės centrų darbuotojais. Pavyzdžiui, artimieji gali rūpintis vaikais, kai miršta vienas iš tėvų arba kai asmuo ilgai gydosi ligoninėje. Nelaimės ištiktam ar socialiai atskirtam žmogui labai svarbus draugų vaidmuo. Santykiai tarp draugų yra svarbūs vertinant stiprius emocinius ryšius ir gali būti naudingi teikiant socialinę-edukacinę paramą.
Apibendrinant galima teigti, kad natūrali pagalbos sistema yra ta priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruome¬nėje. Vienas iš svarbiausių natūralios pagalbos elementų yra natūralūs pagalbininkai.Natūralūs padėjėjai
Betarpiškos pagalbos žmogui tinklo dalis yra natūralūs padėjėjai bendruomenėje. L. C. Johnson (1996) apibūdina na¬tūralius padėjėjus kaip asmenis, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių santykių kontekste. Dažniausiai tai asmenys, kuriems pagalbos teikimas tapo jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe. Tokie žmonės daug dirba ir optimistiškai žiūri į žmonių galimybę pasikeisti dvasiškai. Dažniausia tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Šie bendruomenės savanoriai verti pa¬sitikėjimo, gebantys išlaikyti paslaptis ir linkę visada padėti asmenys. Jie dažnai turi didelę gyvenimo patirtį ir panašias vertybes kaip ir asmuo, kuriam jie padeda. Žmonės, esantys rajonų, mažų bendruomenių ir etninių grupių dalimi, dažniausiai žino, kas tie altruistai. Tačiau nepaisant to, kad L. C. Johnson (1996) natūralūs padėjėjai yra svarbi bendruomenės siste¬mos dalis, profesionaliems socialiniams darbuotojams juos dažnai sunku identifikuoti.
Alice Collins ir Diane Pancoast (L. C. Johnson, 1996) aptarė darbo su natūraliais pagalbininkais efektyvius metodus. Jų nuomone, bendruomenės socialinis darbuotojas neturi mokyti natūralių pagalbininkų ar stengtis padaryti juos profesionalais. Tikslingiau būtų socialiniam darbuotojui pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos. Verta pripažinti natūralaus pagalbininko sugebėjimą ir kompetenciją padėti, tačiau šios veiklos savanoriams reikia ir profesionalių konsultacijų.
Pagalbos sau grupės. Pasak R. Jodienės (1998), pagalbos sau grupės irgi gali būti traktuojamos kaip natūralios pagalbos sistemos dalis. Abipusė pagalba susijusi su atsakomybe, kurią žmonės jaučia vieni kitiems. Viena iš priemonių šiai atsakomybei prisiimti yra savarankiška maža grupė, dažniausiai spontaniškai susikūrusi, sutelkusi žmones, turinčius panašių problemų.
Grupės gali būti naudingos kuriant santykius su kitais tuo metu, kai individo izoliacija gali tapti lemtinga socialine problema. Priklausymas grupei naudingas skatinant ir drąsinant saviugdą ir savęs pripažinimą. Kai kurios grupės būna orientuotos į socialinį pasikeitimą ir yra susijusios su socialiniu poreikiu, įtakojančiu grupės narių bendrų problemų sprendimą. Šios grupės įtraukia žmones, kurie jau išgyveno panašias problemas ir padeda tiems, kurie jų turi tuo metu, padeda priimti geriausius sprendimus. Pagalba teikiama modeliuojant, teigiamai skatinant ir akcentuojant esamą padėtį. Tokių grupių pavyzdžiais gali būti anoniminių alkoholikų grupės, sergančių vėžiu paramos grupės, gyvenimo pokyčius patyrusių asmenų, pvz., našlių, grupės.
Dirbant su visomis natūralios pagalbos sistemomis, socialiniai darbuotojai turi žinoti, kad tos grupės yra pirminės ir naudoja neformalias, asmeninės sąveikos priemones. Pastangos taikyti natūralioms pagalbos sistemoms formalių biurokratinių sistemų darbo formas ir strategijas dažnai blokuoja bet kokią reikšmingą sąveiką ir koordinavimą. Galimi du rezultatai: 1) natūrali pagalbos sistema gali atsisakyti teikti savo pagalbą ir leisti tai vykdyti formaliai socialinių paslaugų sistemai (šiuo atveju natūrali pagalbos sistema yra sunaikinama), 2) natūrali pagalbos sistema gali atsiskirti nuo formalios pagalbos ir pasitraukti į “pogrindį” – šiuo atveju socialinis darbuotojas jau nebegali koordinuoti ir bendradarbiauti. Tuo atveju šios abi sistemos gali siūlyti skirtingą pagalbą, kuria klientas negalės efektyviai pasinaudoti. Konsultuojančio, įgalinančio pobūdžio pozicija ir veikla pasirodė besąs pats tinkamiausias funkcionavinio su natūraliomis pagalbos sistemomis būdas. Socialiniai darbuotojai, siekdami padidinti neformalios pagalbos sistemos išteklius, turi kūrybingai ieškoti priemonių formaliai ir neformaliai struktūrai sujungti. Svarbiausia, kuriant šiuos ryšius, yra palaikyti komunikaciją nesikišant nei į formalią, nei į neformalią socialinės paramos sistemas.Savanoriai
Kita natūralios žmogiškosios pagalbos forma bend¬ruomenėje yra savanoriai. Kas gi nulemia žmonių dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje?
Dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje lemia įvairūs motyvai. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas galime būti savanoriu. Pastaraisiais metais savanorių skaičius pasaulyje auga. Šį procesą lemia:
1. demografiniai,
2. ekonominiai,
3. socialiniai pasikeitimai.
Išskirtinos tokios vykstančių pokyčių tendencijos: pagausėjo so¬cialiai atskirtųjų, įvyko daug pasikeitimų darbo jėgos sferoje, greitas novatoriškų idėjų plitimas, padidėjusi socialinė atsakomybė, spartėjantis moterų judėjimo vystymasis, suaktyvėjęs krikščioniškas rūpinimasis ken¬čiančiu, sumažėjusios finansavimo galimybės profesionaliam socialiniam darbui.
Savanoriai dalyvauja teikiant įvairią pagalbą bendruomenės cent¬ruose, todėl ją labai sunku klasifikuoti. Išskiriamos kelios tradicinės veiklos sritys, kuriose bendruomenės centruose darbuojasi savanoriai:
1. Aptarnavimas – tradicinė pagalba vieno kitam, asmeninė pagalba.
2. Kova už permainas, aktualizuojant įstaigų funkcionavimo poky¬čius ir piliečių teisių apsaugą.
3. Visuomeninė veikla. Savanorių darbas susijęs su valstybinių įstaigų funkcionavimu (dalyvavimas įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas, valstybinių programų ver¬tinimas ir vykdymas ir t.t).
4. Vadybinė savanorių veikla (direktorių tarybos atsakomybė už įvairių programų sudarymą, vykdymą ir kontrolę).
5. Savipagalba: 1) kvartalo ar mikrorajono socialinio klimato ge¬rinimas, 2) dalyvavimas pagalbos sau grupėse, pvz., anoniminių alkoholikų klubas.
6. Finansinių išteklių ir aukų rinkimas, kurios gali būti panaudotos labdaringai bendrai veiklai ar konkrečiam tikslui.
Savanoriai dirba ir skatinami įvairių nevyriausybinių organizacijų, koordinuojančiųjų veiklą ir teikiančių asmeninės naudos.
Apibendrinant galima teigti, kad:
• Bendruomenė yra artimiausia darbuotojo, kliento ir agentūros aplinka, analizuojama kaip socialinė sistema.
• Svarbu gerai žinoti bendruomenės pagrindines charakteristikas: jos ribas, funkcijas ir bruožus, siekiant sėkmingai panaudoti bendruomenės galimybes, sprendžiant individų problemas ir patenkinant kliento poreikius.
• Bendruomenė yra socialinė sistema, kaip ir bet kuri kita, turinti savo struktūrą, funkcionavimo būdus ir istoriją.
• Bendruomenę galima pažinti remiantis organizuota studija. Ją įvertinus, galima efektyvi organizuota pagalba klientui, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir tuo pačiu po¬tencialias galimybes.
• Natūrali pagalbos sistema bendruomenėje: natūralūs pagalbi¬ninkai, pagalbos sau grupės ir savanoriai – dalis žmogiškų išteklių, lengviausiai prieinamų individui, nereikalaujančios didelių finansinių valstybės investicijų. Pažinus jas, galima efektyviai panaudoti sprendžiant bendruomenės problemas ir patenkinant bendruomenės narių poreikius. Išvados
Socializacija ir žmogaus gerovė yra du glaudžiai vienas su kitu susiję komponentai. Socialinė integracija, arba siekis žmones integruoti į socialinę bendriją, formuojant daugumos šalies piliečių bendrą vertybių sistemą ir šiuo pagrindu ugdant socialinius įgūdžius, nuostatas ir vertybes, – uždavinys, nelengvai sprendžiamas ir socialinės gerovės valstybėse, ir tuose kraštuose, kur pozityvioji žmonių socializacija laikoma valstybės prioritetu. Svarbu, kad visos valstybinės, visuomeninės tarnybos prisidėtų prie dvasinio žmogaus gyvenimo, kurį sudaro savęs supratimas ir įvairūs ryšiai su aplinkiniu pasauliu, teisingas gyvenimo būdas. Socialinės pedagogikos humanistinė funkcija – išmokyti žmogų sugyventi pirmiausia pačiam su savimi, mylėti save, gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Visos bendražmogiškosios humanizmo idėjos turi tarnauti kiekvienam žmogui.
Socialinio pedagogo veikla iš esmės yra humaniška, todėl pirmaeilis uždavinys – nuolatinė vaikų, įvairių kategorijų suaugusiųjų interesų apsauga. Informacinės ir globalios visuomenės sąlygomis socialinės pedagogikos funkcijos turi būti praplėstos. Dvasinis asmenybės ugdymas ir atgimimas, jo gyvenimiškos paskirties realizavimas mūsų dienomis svarbesnis už įprastinę tradicinę socialinę pagalbą, socialinę paramą.Naudota literatūra
 I. Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka. – V.,1987, p.190-200
 G. Kvieskienė. Socializacijos pedagogika. – V., 2002, p.6-12
 I. Leliūgienė. Socialinė pedagogika. – 2002, p.358-365
 Louise C. Johnson. Socialinio darbo praktika V., 2001
 http://www.vpu.lt/bibl/elvpu/37059.pdf
 http://projects.5ci.lt/socpedagogika/index.asp?DL=L&TopicID=184

Leave a Comment