SOCIALINIAI STATUSAI IR VAIDMENYS

Lietuvos žemės ūkio universitetasFilosofijos katedra

ReferatasVisuomenė kaip socialinė sistema

Atliko:

2004m. Kaunas….

ĮVADAS

Socialiniai reiškiniai, procesai, institutai, visuomenė galėjo atsirasti ir atsirado tik tuomet, kada žemėje atsirado ir vystėsi geriausiai išsivysčiusi būtybė – žmogus. Tada atsirado ir plėtojosi organizaciniai ryšiai ir tikslinga veikla, susijusi su bendru žmonių gyvenimu. Keitėsi žmogaus požiūris į aplinką, žmonių santykius. Susikūrė visuomenės pažinimo mokslai. Jų ištakų mokslininkai randa senovės Graikijos klestėjimo laikotarpiu. Suprasti ir pagrįsti visuomenės struktūros pobūdį, žmonių socialinio gyvenimo formavimo būdus bei principusrūpėjo daugeliui filosofų kartų. XIXa. vid. Pirmasis terminą sociologija literatūroje pavartojo Prancuzų mokslininkas O.Kontas. Žymūs sociologai T.Parsonas, Dž.G.Midas, P.E.Parkas, E.Gofmanas ir kt. Įvairiuose sociologijos srityse darbuojasi Lietuvos sociologai: R.Grigas (socialinė antropologija, etnosocialinė organizacija, tautinė savimonė, socialiniai procesai, deformacijos), A.Dobryninas (kriminologija), A.V.Matulionis (kultūros sociologija, stratifikacija, etnosociologija), A.Tereškinas (lyties sociologija), G.Navaitis (šeimos sociologija).

SOCIALINIAI STATUSAI IR VAIDMENYS

Apibūdinti sąmoningai socialiniai būtybei dažniau vartojame terminą žmogus. Tai labiau paplitęs žodis, o asmenybė neretai siejama tik su iškiliais žmonėmis. Individas taip pat reiškia žmonių visuomenės narį, o individuolybė akcentuoja jo asmenybės ypatumus. Kita vertus, kiekvienas iš mūsų ypatingas – kito tokio nerasi. Taigi kiekvienas mūsų vadintinas ir individuolybė. Soliajogijoje soliacinei būtybei apibūdinti paprastai vartojamas individo terminas. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. Asmenybė siejama su tam tikru kitų individų pripažinimu ir tapatumu. Asmenybės sociologijoje vartojami terminai, kurie neretai traktuojami kaip sinonimai. Tai auklėjimas, formavimas, socializacija. Sociologai teikia pirmenybę socializacijai, nes šis terminas nusako ne tik veiksnių ir socialinių institutų poveikį, bet ir paties žmogaus aktivumą formuojanti jo asmenybei. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija. Yra žinoma įvairių asmenybės koncepcijų. Bet šiuo atveju labiausiai rūpi parodyti, kaip individas įsitraukiau į visuomenės socialiniu santykius. Čia svarbiausios yra socialinio statuso ir socialinio vaidmens sąvokos.

Žmonės yra sudėtingi ir skirtingi. Jų veiksmai skiriasi priklausomai nuo žmogaus charakterių ir nuo situacijos. Vienaip elgiames su artimais žmonėmis, visai kitaip su nepažįstamais. Skirtingai bendraujame su vaikais ir su tėvais, su mylimaisiais ir su bendradarbiais. Kiekvienas žmogus visuomenėje užima kelias pozicijas pavyzdžiui, moteris gali būti mokytoja, žmona, motina, visuomenės veikėja ir pan. Kiekviena socialinė pozicija, suteikia tam tikrų teisių ir paraigų, vadinama statusu. Nors žmogus gali turėti keletą statusų, tik vienas iš jų – vadinamas pagrindiniu – apibūdina jį socialiai. Dažniausiai tai būna statusas, priklausanti nuo žmogaus užsiėmimo. Juk pirmiausia apie nepažystamą žmogų ir klausiama: „Kuo jis užsiima?“. Tačiau pagrindinis statusas gali būti ir etninė kilmė, nepriklausomai nuo to, kas jis – gydytojas, siuvėjas ar advokatas. Pagrindinis statusas gali būti „nusikaltėlis“, „homoseksualistas“, „Mis Lietuva“. Kai kurie statusai žmogui duoti nuo gimimo. Tokie statusai yra lytis, etninė priklausomybė, gimimo vieta, pavardė. Šie statusai vadinami priskirtaisiais. Įgytasis (pasiektasis) statusas, priešingai parodo, ką žmogus pasiekė savarankiškai. Tarkim, sociologo statusas pasiekiamas įgijus tam tikrą kvalifikaciją: baigus atitinkamus mokslus, atlikus tam tikrus tyrimus, parengus straipsnius.žmonos statusas įgyjamas sukūrus šeimą. Niekas dar negimė sociologu ar žmona. Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusinių elementų. Štai įgytas akademiko statusas, aišku, yra didelisžmogaus pasiekimas. Tačiau kartą gautas šis statusas žmogui išlieka amžinai (net ir po mirties), tampa asmenybės vidine dalimi kaip socialinio vaidmens dalimi, lemia jos elgesį kaip ir priskirtasis statusas.Vaidmuo-tai laukiamas elgesys, siejamas su statusu, kurį turi žmogus. Kiekvienas statusas paprastai apima kelis vaidmenis .Žmogus, turintis dėstytojo statusą, skirtingai elgiasi su studentais,kolegomis ir rektoriumi. Atitinkamo statuso sąlygojama vaidmenų visuma vadinama statusų rinkiniu.Kaip mes išmokstame vaidmenis? Tai socializacijos proceso padarinys. Mūsų vaidmenys sąlygojami to, ko iš mūsų laukia aplinkiniai. Civilizuotoje visuomenėje tikimasi, kad tėvai rūpinsis vaikais, kad darbuotojai atliks jiems paskirtą darbą, kad artimi draugai išgyvens mūsų sėkmes ir nesėkmes. Jei žmogaus elgesys neatitinka laukiamo, tai mes nustembame, piktinamės ar keičiame savo požiūrį į tą žmogų.
Galima skirti formalius ir neformalius vaidmenis. Ryškiausias formalaus vaidmens pavyzdys yra tas, kurį rekomenduoja įstatymai. Kai mes pasirašome prekių pirkimo kontraktą, laukiama, kad mes jas nupirksime, nes kitaip bus skiriamos baudos. Vedybos- tai kitos rūšies kontraktas, kuris gali būti nutraukiamas skyrybomis. Baudžiamieji įstatymai draudžia žmogžudystę, prievartavimą ir kitus žalą darančius veiksmus. Kiti vaidmenys gali būti mažiau formalizuoti – geros manieros, mandagumas, drabužių stilius ir t.t, tačiau jie taip pat lemia mūsų elgesį.Reakcijos, kurių sulaukiama nesielgiant taip, kap reikalauja vaidmuo, klasifikuojamos į formalias ir neformalias. Paprastai, kai elgiamasi pagal laukimo vaidmens reikalavimus, sulaukiama ir paskatinimo: ar pinigais, ar pripažinimu. Visi šie paskatinimai ir baudimai, vadinami sankcijomis. Sankcijos paremia taisykles, nustatančias, koks elgesys yra tinkamas tam tikroje situacijoje.Visuomenėje formalių vaidmenų sąrašas yra beveik beribis. Kaip juos klasifikuoti? Dažniausiai laikomasi T.Parsonso klasifikacijos pagal penkias pagrindines charakteristikas:emocionalumą, gavimo būdą, mastą, formalizavimą ir motyvaciją.Kai kurie vaidmenys – medicinos sesers, gydytojo, karstadirbio – reikalauja emocinio santūrumo tokiose situacijose, kurios kaip tik ir sukelia stiprias emocijas (liga, skausmas, mirtis).Vaidmenys taip pat priklauso nuo jų gavimo būdo. Vieni vaidmenys sąlygoti priskirtųuų statusų. Tarkim, vaiko, jaunuolio ar brandaus žmogaus vaidmuo priklauso nuo amžiaus ir priskirtojo statuso. Kiti vaidmenys yra pasiekiami – medicinos daktaras įgyja savo vaidmenį ne automatiškai,o kryptingomis pastangomis.Skiriasi ir vaidmenų mastas. Dalis vaidmenų yra griežtai apibrėžti ir apriboti. Štai gydytojo ir ligonio vaidmenis lemia tik tai, kas susiję su ligonio sveikata. Vaiko ir tėvų santykiai, priešingai, tiksliai nėra apibrėžiami:tėvai dažniausiai rūpinasi viskuo, kas susiję su vaikais.Klasifikavimo charakteristika yra ir formalizavimo laipsnis. Atliekant kai kuriuos vaidmenis iš atlikėjų reikalaujama,kad jie sąveikautų su kitais žmonėmis pagal atitinkamas taisykles.
Vaidmenis apibūdina ir motyvacija. Iš aktyvaus, praktiško žmogaus laukiama, kad jis sieks patenkinti savo interesus, t.y. jo tikslas – maksimali nauda. Tuo tarpu vienuolė, dirbanti medicinos sesele, vadovaujasi ne naudos siekimosi motyvais, o meile artimui. T.Parsonsas teigia, kad bet kuris vaidmuo apibūdinamas atitinkama minėtų pernkių savybių kombinacija. Tarkim prostitutė paprastai nejaučia jokių jausmų savo klientams. Šis vaidmuo yra labiau įgytas negu priskirtas, nes remiasi tam tikra veikla. Šios veiklos mastas griežtai apribotas mokesčių už seksą, atitinkamo dydžio atlygiu už atitinkamas paslaugas. Ir pagaliau šis vaidmuo reiškia orentacija į materialiniu interesus: seksas parduodamas, siekiant praturtėti arba bent sudurti galą su galu.Sociologai nagrinėja ir vaidmens pasirinkimą. Būtina pažymėti, kad bet kuris formalus ar ne formalus vaidmuo nebutinai visiškai nulemia elgesio modelį. Individo charakteris yra svarbiausia grandis, su siejanti kitų žmonių laukimus ir individo elgesį.. Žmonės skirtingai atsiliepia į vaidmens laukimą. Jie apmąsto savo vaidmenis, susidaro savą jų suspratimą ir tik tada veikia. Konkretaus žmogaus elgesys yra unikalus, tik tam žmogui būdingas vaidmenų traktavimo būdas. Tai reiškia kad tarp žmogaus elgesio ir laukiamo pagal vaidmenį elgesio yra lankstus, o ne griežtai fiksuotas ryšys. Kai kurie sociologai (simbolinio interakcionizmo šalininkai) teigia kad sistema „laukimas-elgesys“ yra atvira, tai yra kintanti. Teigiama, kad vaidmens sąlyga apkritai mažai naudinga, jei vaidmenį traktuojame tik kaip senarijų, nuo kurio priklauso veiksmas. Gyvenime žmonės veikdami improvizuoja. Improvizacija neišvengiama, kai žmogus patenka į naują jam sutuaciją ar kol jis suvokia, ko iš jo laukiama.Keli vaidmenys sudaro vaidmenų sistema. Kadangi kiekvienas žmogus daugelyje skirtingų situaciją (šeimoje, draugų būryje, darbe, visuomenėje) vaidina vis kitokį vaidmenį, tarp vaidmenų visada kyla konfliktas. Pavyzdžiui, jei tėvas baudžia sūnų, tai motinai atrodo, kad per griežtai. Nors galima būtų laukti, kad motina parems tėvą-savo vyrą, tačiau meilė sūnui keičia motinos nuostatą.
Situacija, kai žmogus susiduria su būtinybe patenkinti dviejų ar daugiau nesudarinamų vaidmenų reikalavimus, vadinama vaidmenų konfliktu. Tai įprastas reiškinys modernioje visuomenėje. Sakysim, tėvai ir draugai reikalauja iš paauglio visai skirtingų dalykų. Dirbantys tėvai plėšomi tarp reikalavimų, kuriuos jiem kelia darbas ir savo vaikų poreikiai. Funkcionieriai biznio sferoje skirtingai elgiasi su vadovybe ir su valdiniais. Vaidmens konfliktas gali pasireikšti ir pereinant iš vienos hierarchinės pakopos į kitą, iš vienos klasės – į kitą, ir ypač tada, kai siekiama išlaikyti ankstesnius santykius šeimoje ir su senais draugais.Kai kada konfliktas kyla tarp skirtingų vieno ir to paties vaidmens aspektų. Socialinės sferos darbuotojas, kaip laukiama, turi būti geranoriškas ir jautrus. Tačiau susidūrimai su biurokratais valdininkais reikalauja energingumo ir tvirtumo. Tokie prieštaringi reikalavimai neretai sukelia vaidmenų įtampą. Elgesio būdai vaimenų konflikto sąlygomis yra skirtingi. Galimi keli tokio konflikto sušvelninimo būdai. Vienas jų – tai išskirti vienus vaidmenis kaip svarbesnius negu kiti. Dažnai modernioje visuomenėje kaip svarbesni iškririami vaidmenys, susija su darbu ir šeima. Tačiau ir tarp jų gali būti konfliktas. Dažniausiai šis prieštaravimas išsprendžiamas atskyrus darbą nuo namų. Toks atskyrimas turi du tikslus. Pirmiausia darbo klausimai sprendžiami efektiviau ir darbas tampa našesnis. Kita vertus darbo klausimai lieka nežinomi šeimoje ir, priešingai, dauguma bendradarbių nežino, kas vyksta jų kolegų namuose. Toks išskyrimas mažina konfliktą tarp minėtų vaidmenų rinkinių. Yra ir subtilesnių vaidmenų konflikto sušvelninimo metodų, sakysim, humoras. Kai nakty vyras pareina girtas, vargu ar yra prasmes su jo bartis, o švelnus pašiepimas padeda jį greičiau nuvaryti gultis.

SOCIALINĖ GRUPĖ

Socialinė grupė – tai dviejų ar daugiau žmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja. Socialinės grupės gali burtis pagal įvairius požymius pavyzdžiui, pagal darbą, interesus, palankumą. Taigi kiekvienas iš mūsų, išlikdamas asmenybe ir individualybe (asmenybe, besiskiriančia nuo kitų), visuomet priskiria save tam tikrai grupei ar grupėms, tai apibūdindamas sąvoka „mes“.

Kiekviena visuomenė gali būti apibūdinama kaip didelė socialinė grupė, besiskirianti nuo kitų grupių. Pavyzdžiui, mes save identifikuojame kaip lietuvius, atskirdami nuo rusų ar kitų tautybių žmonių. Bet sociologai, nagrinėdami socialines grupes, dažnai turi galvoje mažesnes bendrauomenes, pirmiausia tokias, kuriose dauguma narių pažįsta vienas kitą ir nuolat sąveikauja. Grupės yra iškiriamos priklausomai nuo sąveikos laipsnio ir dažnio. Terminu agregacija apibūdinamos tokios žmonių bendrijos, kurių nariai yra vienu metu vienoje vietoje, bet jų sąveikos laipsnis menkas arba sąveikos išvis nėra. Nei vienas agragacijos žmogus nepriskiria savęs tai agregacijai. Pavyzdžiui, autobuse su kitais keleiviais važiuojantis žmogus nėra socialinės važiuojančių autobusu grupės narys. Tai tėra tik žmonių agragacijos pavyzdys.Kai kurie žmonės gali būti apibūdinami vienu pavadinimu, tačiau nepriklausyti vienai grupei. Tai , pavyzdžiui, „motinos“, „protestantai“, „katalikai“, „namų šeimininkės“, „pensininkai“ ir t.t. tokie dariniai, kur tarp individų dažniausiai nėratiesioginės sąveikos, vadinami kategorijomis. Agregacijos žmonės gali sudaryti socialinę grupę, bet tik tuo atveju kai atsiranda tiesioginis ryšys, kuris egzistuoja ilgesnį laiką. Grupės gali būti skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė – tai tipiška mažoji socialinė grupė, kurioje ryšiai yra tik asemeniniai ir tiesioginiai. Priminės grupės nariai didelę laiko dalį praleidžia kartu, veikdami kartu ir labai pažindami vienas kitą. Svarbu ir tai kad dažnai juos sieja rūpinimasis vienas kitu, bendra gerove. Bet kurioje visuomenėje šeima yra viena iš svarbiausių pirminių grupių. Skirtingoms pirminėms grupėms būdingos skirtingos nuostatos ir elgesys. Pirminė grupė yra reikšminga savęs indentifikacijai. Jos nariai dažniausiai apibūdina save kaip „mes“. Pirmninėje grupėje užtikrinamos vidinis komfortas ir saugumo jausmas. Jos viduje elgesys yra daug laisvesnis negu už jos ribų. Pirminėse grupėse vyrauja asmeniniai norai, jų patenkinimas, įskaitant ir finansinę, ir emocinę sferas. Savitarpio pagalba, apimanti visas gyvenimo sferas, yra daug didesnė negu antrinėse grupėse. Kadangi pirminiai ryšiai yra labai vertinami grupės nariai nelinkę kaitalioti savo santykių. Tarp pirminės grupės narių gali kilti konfliktų, bet, sakysim, broliai visuomet yra broliai.
Priešingas tipas yra antrinė grupė. Tai paprastai didelė nuasmeninta grupė, kuri remiasi tam tikrais bendrais specialiais interesais ar bendra veikla. Antrinės grupės viduje žmones veikia situaciniai ryšiai, kurie vadinami antriniais ryšiais. Antrinės grupės būna daug didesnės negu pirminės. Pavyzdžiui politinės organizacijos yra antrinės grupės. Antriniai ryšiai pasižymi daug menkesniu narių tarpusavio pažynimu ir ryšiai yra kur kas mažiau emocingi, mažiau rūpinamasi vienas kitu, rečiau yra identifikuojamasi su terminu „mes“. Tarp narystės ir nenarystės antrinėje grupėje ryškesnio skirtumo nėra.Tačiau negalima teigti, kad antrinė grupė nėra svarbi žmonėms. Pirminėje grupėje santykiai yra asmeniniai, o antrinėje grupėje dominuoja tikslo siekimas. Pirminių grupių nariams palankesni socialinio pokyčio modeliai. Antrinėse grupėse svarbesni biznio reikalai.

Charakteristika Pirminė grupė Antrinė grupėRyšių kokybėRyšių trukmėRyšių platumasRyšių subjektyvumasTipiškas pavyzdys Asmeninė orientacijaPaprastai ilgalaikiaiPlatūs, paprastai sukeliantys daug veiklųSavyje ir sauŠeima, draugaų grupė Tikslo orientacijaSkirtingi, įvairūs, dažnai trumpalaikiaiSiauri, paparastai sukeliantys tik keletą veiklųKaip priemonėBendradarbiai, politinės organi-zacijos

Nagrinėjant grupes sociologams rūpi grupės lyderio pozicija. Lyderis yra ta ašis, kuri suvienija grupę siekti tikslo. Lyderiai iškyla patys dėl savo asmeninių savybių. Jie atrenkami atsižvelgiant į grupės poreikius ir pretendento į lyderius tinkamumą, pirmiausia į kvalifikaciją. Kita svarbi charakteristika – konfortiškumas yra grupės narių noras prisitaikyti prie kultūros modelių, kuriems grupė yra pritarusi pavyzdžiui, draugų grupėse konfortiškumas gali skatinti didesnį saugumo jausmą, kurį užtikrina narystė grupėje. Reikalavimas prisitaikyti būdingas ne tik pirminėms grupėms. Dažnai ir antrinėse grupėse krypsta į konformizmą. Geresni sprendimai galimi grupėje, tačiau grupėje esama ir tam tikrų pavojų. Pirmiausia, norint įvairiapusiškai išnagrinėti problemą ir apimti įvairius aspektus, reikia pasiekti sutarimą. Žmonės dažnai vertina situacija ir priima sprendimus remdamiesi kitų nuomonę, susiformavusia grupėje, kuriai tas žmogus priklauso. Terminas referentinė grupė apibrėžia tokią socialinę grupę, kuri individams yra etalonas vertinti įvykius ir priimti sprendimus. Šeima dažnai, o bendradarbiai kartais būna tokia grupe. Referentine grupe gali būti tiek pirminės, tiek antrinės grupės. Dažniausia žmonės pabrėžia savo komformizmą grupės atžvilgiu, socialinės grupės poveikį atskiro nario vertinimams.

Žmonės skiria savas ir priešininkų grupes. Lyties , užimtumo, šeimos ryšių pagrindu žmonės save priešpriešina kitoms grupėms pavyzdžiui, vienos mokyklos moksleiviai gali save priešpriešinti kitos mokyklos moksleiviams. Taigi yra iškiriamos savos grupės – tai tokios socialinės grupės, su kuriomis žmonės save identifikuoja, kurioms jie yra lojalūs. Savoms grupėms priešpriešinamos priešininkų grupės – tai tokios grupės, su kuriomis žmonės savęs neidentifikuoja ir kurių atžvilgiu yra jaučiama konkurencija ar net priešiškumas. Tyrimai rodo, kad neretai „savos“ grupės nariai nerelistiškai teigiamai vertina save pačius, o savo priešininkus neigiamai. Etnocentrizmas taip pat yra tokio vertinimo pavyzdys. Bet to, priešininkų grupės nariai yra dažnai asocialiai atstumiami būtent negatyvių stereotipų pagrindu. Savų ir priešininkų grupių formavimosi priežastimi dažniausiai būna socialinė neligybė.Nuo grupės dydžio priklauso ryšių skaičius tarp grupės narių. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiausiai grupei – diadai, kur yra tik du dalyviai. Pavyzdžiui vyro ir žmonos diada. Teigiama, kad tik dviejų narių socialinė grupė įgyja specifinę kokybę, palyginti su didelėmis grupėmis. Diados yra mažiausiai stabilios socialinės grupės, palyginti su didelėmis grupėmis. Taip yra todėl, kad diada remiasi vienu ryšiu. Jei nors vienas narys iš diados pasitraukia, diada išyra. Diadoje labai svarbios emocijos.Triada – trijų narių grupė taip pat nėra stabili. Triadoje yra trys ryšiai, kurių kiekvienas susieja du iš trijų narių, taigi nori nenori triadoje formuojasi dviejų narių koalicija prieš tretijį narį, nes ji yra grupės dauguma. Triadai visuomet yra pavojus virsti diada, jei nušalininamas tretysis narys. Tačiau vis dėlto triada yra pastovesnė už diada, nes būtent tretysis narys neretai tampa tuo ramsčiu kuris išsaugo grupę. Sakysim, vaiko gimimas šeimoje ją sustiprina.
Socialinės grupės, kuriose yra daugiau kaip trys nariai, stabilesnės nes nuo vieno ar net kelių narių ne taip tiesiogiai priklauso grupės egzistavimas. Didelė žmonių grupė sukuria labiau formalizuota struktūra, o daugelis statusų ir vaidmenų, taisyklių ir reikalavimų yra reikalingi tam, kad sistema funkcionuotų.Koks idealus grupės narių skaičius? Tyrimai rodo, kad penkių narių grupėje pasireiškia didžiausias pasitenkinimo laipsnis. Mat esant mažesniam narių skaičiui grupei išlaikyti reikia per daug patangų, o didesnėje grupėje – ryšiai labaiu nuasmeninti. Socialinių tinklų savoka sociologijoje suformuluota siekiant, viena, atspindėti socialinių ryšių susipynimą, o kita vertus, pažymėti, kad čia ryšys yra daug silpnesnis negu tipiškoje socialinėje grupėje. Tinkle ryšys tarp narių gali būti atsitiktinis. Be to tinklai neturi griežtai apibrėžtų ribų, kaip yra grupėje. Socialiniai ryšiai tinkle gali būti sąligiškai pirminiai. Pavyzdžiui, socialinis tinklas gali būti vienos mokyklos moksleiviai, tačiau dažniausiai socialiniai ryšiai tinkluose yra antriniai tai lemia silpna asmeninę pažintį. Socialiniai tinklai gali būti pagrindas susirasti darbą, daryti karjerą. Socialiniuose tinkluose susiburia su panašiomis socialinėmis charakteristikomis ir socialiniu statusu.

SOCIALINĖ ORGANIZACIJA

Visuomenės socialinė organizacija plačiaja prasme suprantama kai bet kuri organizacija visuomenėje, o siaurąja – kaip organizacijos socialinė posistemė; socialinės struktūros elementas, veiklos pobūdis, atskirų dalių vidinis darnumas. Tagi socialinė organizacija gali būti tiek pati valstybė, tiek ministerija, tiek mokykla, tiek gamykla, tiek skautai, tiek politinė partija. Grupės sistemos ir struktūros sudarymas ir yra socialinė organizacija. Socialinė organizacija gali sietis su technine ir technologine organizacija. Gamyklos techninė įranga, technologinės linijos aišku veikia ir socialinė organizacija, nes šiuo atveju svarbiausia realizuoti techninius ir technologinius tikslus. Bet sociologa visada domina žmogus, jo sąveika su technika, technologija ir kitais dirbančiaisiais. Sociologą domina, kokia turi būti darbuotojo kvalifikacija, kiek darbuotojas priklauso nuo savo kolegų, kokie tarpasmeniniai santykiai darbo grupėje.

Socialinės organizacijos skirstomos pagal įsitraukimo į organizaciją savanoriškumo laipsnį. Žmogus gali pasirinkti organizaciją dėl naudos, pvz. Siekdamas gauti uždarbį. Socialinei organizacijai apibūdinti svarbus formalizavimo laipsnis aišku, kad valstybės tarnautojas turi griežtai apibrėžtas funkcijas, pareigas ir atsakomybę. Valstybinės organizacijos formalizavimo laipsnis yra didelis. Už nusižengimus tarnautojas baudžiamas. Formaliose organizacijose (kitaip negu neformaliose pvz. klubuose, draugijuose) svarbus valdymo modelis. Valdymas – tai specifinė organizacijos funkcija, reikalinga užtikrinti kryptingą visų organizacijos narių ir grandžių veiklą, siekiant optimalaus rezultato. Valdymas gali būti: 1. utilitarinis 2.autoritarinis – normatyvinis 3. vienijantis. Utilitarinis valdymas – tikslūs nurodymai, ką kam reikia daryti. . Autoritarinė valdžia remiasi nuostata, kad viršininkas turi įsakinėti, o valdinys vykdyti. Vienijanti valdžia – tai grupės valdžia, normas nustato pati grupė. Pagal valdymo pobūdį formuojasi vadovavimo stiliai: 1.autoritarinis, kai viską lemia vadovas, nurodydamas ką daryti valdiniui. 2. Globos, kai su darbuotojais stengimasi tartis, pateikiant jiems visą informaciją. 3. Valdymas dalyvaujant, kai vadovas pats bendrauja su darbuotojais ir skatina juos bendrauti tarpusavyje. 4.Valdymas neisikišant, kad vadovas yra pasyvus, o patys darbuotojai daro tai, kas jiems atrodo svarbu. Savanoriškos organizacijos taip pat gali būti formalizuotos ar ne formalizuotos. Formalizacijos laipsnis gali keistis. Nuo socialinės organizacijos formalizacjos laipsnio priklauso ir santykių pobūdis organizacijoje: kuo formalizacija didesnė, tuo ir santykiai formalesni.Organizacijos skiriasi ir pagal įkūrimo pobūdį. Formalios organizacijos įkuriamos specialiais aukštesnės organizacijos įsakymais pvz. vyriausybės. Neformalios organizacijos susiklosto spontaniškai, niekieno nereglamentuotos. Svarbus yra socialinės organizacijos dydis: kuo ji didesnė, tuo mažesnė galimybė tiesiogiai nuoširdžiai bendrauti. Nuo organizacijos dydžo priklauso ir santykių intensyvumas. Sociologams, aišku, rūpi, kodėl žmonės buriasi į neformalias organizacijas. Visų prima todėl, kad siekia asmeninio bendravimo, su pratimo, saugumo jausmo ir pagalbos prireikus.

SOCIALINIAI INSTITUTAI

Kiekviena valstybė suformuluoja savo raidos strategiją ir taktiką, kurias realizuoja pasitelkus socialinius institutus – vyriausybę, mokyklas, ligonines, teismus, policijos nuovadas ir t.t. Kaip tik vyriausybė koordinuoja jų darbą. Šiuo metu Lietuvoje yra 13 ministerijų: Aplinkos apsaugos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Socianinės apsaugos ir darbo, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Ūkio, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų, Žemės ūkio. Aišku, kad jų skaičius gali kisti. Štai dar prieš mietus buvo Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija, bet dabar jos funkcijas perėmė Vidaus reikalų ministerija. Anksčiau Švietimo ir Kultūros ministerijos buvo sujungtos, bet dėl jų funkcijų sudėtingumo ir reformų svarbos jos vėl buvo atskirtos. Kitoms funkcijoms vykdyti yra departamentai. Pavyzdžiui, Statistikos departamentas, kuris 2001m. Balandžio mėn. realizavo labai svarbų uždavinį – Lietuvos gyventojų surašymą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Arvydas Virgilijus Matulionis „Sociologija“, Vilnius, 2003m.2. Joana Viga Čiplytė „Kas yra sociologija?“, Vilnius, 2001m.3. www.google.lt4. www.takas.lt.