Socialiniai pokyčiai. Socialinės institucijos Turinys
1. Įvadas;2. Socialiniai pokyčiai:2.1. priežastys:2.1.1. endogeninės;2.1.2. egzogeninės;2.2. šaltiniai:2.2.1. gyventojai;2.2.2. gamta;2.2.3. mokslas ir technologija;2.2.4. naujovių plitimas;2.2.5. socialiniai konfliktai;2.3. modernizacija;2.4. žvelgiant į ateitį;3. Socialinės institucijos:3.1. šeima;3.2. religija;3.3. išsimokslinimas;3.4. ekonomika;3.5. vyriausybė;4. Išvados;5. Literatūros sąrašas.
Įvadas
Sudėtinga žmogaus socialinio gyvenimo organizacija verčia rašyti daug knygų įvairiomis sociologijos temomis. Jos rašomos tam, kad žmogus geriau galėtų orientuotis socialinėje aplinkoje, su kuria jis yra labai glaudžiai susijęs. Mano rašomo išplėstinio plano-konspekto pirmoji tema atspindi vieną pagrindinių problemų sociologijoje pastaruoju metu. Tai “Socialiniai pokyčiai”. Socialiniai modeliai gali būti statiški, apibūdinantys vertes ir normas, statusus ir roles, socialinį susisluoksniavimą ir socialines intstitucijas. Kiti – dinamiški veiksniai – keičia žmonių sąmonę, žmonių įgūdžius, žmonių poreikius – įtraukiant technologines naujoves, oficialių organizacijų vystimąsi, miestų ir miestelių augimą, socialinius konfliktus ir socialinių judėjimų iškilimą. Pastarieji yra labai artimai susiję su socialinais pokyčiais. Antrosios temos suvokimas šiuolaikiniam žmogui ne mažiau svarbus dabartiniame gyvenime. Šiuolaikinėse visuomenėse kasdieninio gyvenimo dalis vyksta įvairiose specializuotose institucinėse situacijose. Bet keletą tokių institucijų kaip šeima, religija, švietimas, vyriausybė bei įstatymai ir ekonominė sistema turi lemiamą įtaką visos visuomenės gerovei. Todėl savo išplėstinio plano-konspekto antroje dalyje “Socialinės institucijos” surašysiu svarbiausią jų veiklą ir funkcijas.
Socialiniai pokyčiai
Socialiniai pokyčiai yra viena iš pagrindinių problemų sociologijoje pastaruoju metu. Socialiniai pokyčiai – tai pagrindiniai kultūros ir socialinių institucijų pasikeitimai per tam tikrą laiką, atsispindintys individų gyvenime. Socialogai dažniausiai domisi tik plataus masto ir ilgalaikiais pastoviais pakitimais. Nors būdami labai skirtingi socialiniai pokyčiai turi bendrų bruožų: kiekvienoje visuomenėje socialiniai pokyčiai yra nuolatiniai, nepertraukiami, nors turintys skirtingą pakitimo greitį ir pasekmes. Socialinių pakitimų paprastai būna ir iš anksto apgalvotų (sąmoningų) ir neplanuotų, bet visada jie išlieka ginčytini.
Visuomenė kaip ir bet koks kitas pažinimo objektas nuolat kinta. Dauguma pakitimų vyksta palaipsniui ilgą laiką ir yra nepastebimi. Socialinių pokyčių priežastys arba sąlygos yra skirstomos į: · endogenines (vidinės kilmės),· egzogenines (išorinės priežastys).Vidinės (endogeninės) sąlygos būna tuomet kai vyksta pakitimai visuomenėje dėl priežasčių, kurios susiformavo tos visuomenės ribose. Egzogeninės esti tuomet kai vyksta kariniai užkariavimai, yra svetimos visuomenės kaip sistemos grėsmė, esti konfliktai ir konkurencija su kitomis socialinėmis sistemomis.Iliustruojant socialinių pokyčių minėtus du priežasčių tipus kaip pavyzdį paimkime kultūrą. Kultūriniai procesai, pvz. įvairūs išradimai ir atradimai, sukeliantys kultūrinius pokyčius visuomenės viduje, priklauso endogeniniam tipui, o toks kultūrinis procesas, kaip kultūros naujovių plitimas iš vienos visuomenės į kitą, priklauso egzogeniniam priežastingumo tipui. Kaip minėjau socialinių pokyčių priežastis galime rasti ir visuomenės viduje ir išorėje. Kadangi progresyvios komunikacijos ir transportavimo technologijos vis labiau sujungia pasaulio visuomenes ir pažangi industrializacija veikia visos planetos ekosistemą, pokyčiai vienoje vietoje sukelia pokyčius kažkur kitur. Juos sukelia: gamtos nelaimės, karas, terorizmas, socialiniai judėjimai ir t.t. Dažniausiai minimi socialinių pokyčių šaltiniai yra šie: gyventojai, gamta, mokslas ir technologija, naujovių plitimas, socialiniai konfliktai.Gyventojai. Auga jų skaičius kečiasi jų sudėtis, teritorinis pasiskirstymas (dėl migracijos), o tai sukelia socialines problemas. Vienose šalyse socialines problemas sukelia gyventojų skaičiaus augimas, kitose šalyse problema tampa gyventojų senėjimas, t.y. vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus augimas. Gamta. Potvyniai, sausros, žemės drebėjimai gali sukelti radikalias socialines permainas. Gamtos išteklių atradimas turi įtakos gyventojų migracijai, miestų augimui. Mokslas ir technologija. Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be automobilio, telefono, kompiuterio, tačiau prieš šimtą metų šių dalykų nebuvo. Mokslas apibūdinamas kaip žinios, įgytos taikant metodus, pagrįstus sistemingu stebėjimu, o technologija – kaip žinių taikymas gaminant įrankius ir naudojantis gamtiniais ištekliais. Kiti sociologai, neminėdami mokslo ir technologijos terminų, kalba apie naujoves, tai yra atradimus (žinojimo papildymą) ir išradimus (turimų žinių panaudojimą nauja forma). 1. Naujovių plitimas vyksta tiek vienoje visuomenėje, tiek iš vienos visuomenės į kitas. Ankstesnėse epochose jas skleidė keliautojai, misionieriai, kareiviai, migrantai. Dabar tai daro transnacionalinės korporacijos, tarptautinė prekyba. Naujovių plitimas yra reglamentuotas, naudojant patentus. Socialiniai konfliktai – konfliktai ar įtampos, kurių sprendimas dažnai lemia esmines permainas. Skirtingos socialinės grupės turi nevienodus interesus, todėl jos negali nekonfliktuoti, o šie konfliktai nagali nekeisti visuomenės. Sociologija nuo pat savo atsitradimo stengiasi atskleisti socialinių pokyčių ir raidos dėsnius. Sociologijos pradininkai A.Comte’as ir H.Spencer’is naudojosi gausia istorine medžiaga, norėdami suprasti, kodėl ir kaip visuomenės keičiasi. Visi vėlesnieji socialogai tęsė atsakymų į šį klausimą paieškas. Sociologijos istorijoje susiklostė keturi socialinių pokyčių aiškinimo būdai (teorijos): evoliucionizmas, ciklizmas, funkcionalizmas ir konflikto teorija.Modernizacija – visuma pokyčių, įvykusių beveik visose visuomenės gyvenimo srityse indrustrializacijos dėka. Modernizacija apibūdina socialinės industrializacijos pasekmes. P.Berger’is pažymi bendras modernizacijos charakteristikas: mažų tradicinių bendrijų silpninimą, asmeninio pasirinkimo padidėjimą, tikėjimų įvairovės plėtimąsi ir įžvalgesnį laiko suvokimą, ypač ateities. Modernizacijoje vyksta perėjimas nuo tradicinių gamybos metodų prie naujų technologijų, nuo natūralinio prie prekinio ūkio (žemės ūkyje), vyksta pramonės mechanizavimas, visuomenės urbanizavimas: miestas tampa reikšmingesnis už kaimą. Pagrindinis modernizacijos stimulas – verslininkystės dvasia. Šiuolaikinėje sociologijoje protestantizmo ir kapitalizmo ryšys (pagal M. Weber’į) yra laikomas šiuolaikinės verslininkystės atsiradimo priežastimi, taip pat verslininkų psichologijos ir moralės priežastimi. Tai yra viena svarbiausių modernizacijos varomųjų jėgų. Svarbiausiomis modernizacijos kliūtimis laikomos tradicijos (ekonominės, giminystės), trukdančios individualiam socialiniam mobilumui. Yra trys modernizacijos raidos teorijos: konvergencijos, priklausomybės, pasaulinės sistemos. Pirmoji nusako skirtingų visuomenių supanašėjimą modernizacijos proceso metu, įgyjant bendrų bruožų. Antroji pabrėžia, kad moderniausios šalys sulaiko labiau atsilikusių šalių raidą, turėdamos iš to naudos. Paskutinioji teigia, kad egzistuoja pasaulinės ekonominės sistemos, kurias sudaro centrinės ir periferinės valstybės ir tarp kurių vyksta nuolatinė konkurencija. Žvelgiant į ateitį. Socialiniai pokyčiai yra diskutuotinas ir sudėtingas, nepastovus ir įvairiapusiškas procesas. Šio amžiaus pradžioje dauguma žmonių netgi labiausiai technologiškai išsivysčiusiose visuomenėse gyveno palyginti mažose gyvenvietėse ir turėjo palyginti ribotą patirtį. Šiandien pasaulis yra žymiai pasikeitęs – taip, kad prieš šimtmetį gyvenę žmonės net nebūtų galėję įsivaizduoti. Mes dabar aptarinėjame santykius tarp tautų taip pat kaip prieš amžių žmonės svarstydavo apie besiplečiančius ryšius tarp miestelių ir miestų.Dvidešimtas amžius buvo neprilygstamų žmonių pasiekimų era. Bet vis dėl to amžinų žmogaus būties klausimų ir problemų sprendimai – įtraukiant gyvenimo prasmės ieškojimą, skurdą ir įtampą visuomenės viduje ir tarp visuomenių – liko silpni kaip ir anksčiau. Pasiekus dvidešimt pirmąjį amžių vienintelis optimizmo šaltinis lieka faktas, kad pastarieji dašimtmečiai atnešė geresnį supratimą apie žmonių visuomenę.Socialinės institucijos
Kasdieninėje šnekoje institucija reiškia kažką rimtą ir ilgalaikį, turintį praeitį ir ateitį. Institucija kaip sociologinė sąvoka grindžiama šiomis įprastomis reikšmėmis: institucija · yra nusistovėjęs normų ir vertybių modelis, · organizuoja socialinį gyvenimą ir atlieka socialines funkcijas. Institucijos kūrimo, vertės įgijimo ir įsigalėjimo procesas yra vadinamas institucionalizacija. Jis vyksta visuose socialinio gyvenimo lygiuose, mažose grupėse ir didelėse organizacijose. Šiuolaikinėse visuomenėse didesnė kasdieninio gyvenimo dalis vyksta specializuotose institucinėse situacijose. Ekonominės gamybos, paskirstymo ir mainų užduotys sprendžiamos parduotuvėse, fabrikuose, įstaigose ir sąjungų salėse. Įgūdžių ir vertybių mokoma mokyklose, ligos dažnai gydomos ligoninėse ir klinikose. Asmeninis gyvenimas ir vaiko auklėjimas vyksta namuose. Šią specializuotą veiklą organizuoja socialinės institucijos. Tie organizavimo būdai ne visada yra stabilūs ar saugūs. Institucijos gali būti stiprios arba silpnos, iš dalies priklausomos nuo žmonių pasitikėjimo jomis ir nuo to, kaip padeda jiems prisitaikyti prie socialinių permainų. Tų pačių institucijų reikšmė įvairiose visuomenėse ir vienos visuomenės viduje skiriasi ir priklauso nuo laiko. Jos taip pat varžosi tarpusavyje dėl pagrindinių socialinių funkcijų valdymo. Mano išplėstiniame plane-konspekte aptariamos penkios socialinės institucijos – šeima, religija, išsimokslinimas (švietimas), ekonomika, vyriausybė.
Šeima. Šeima yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir yra socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisirišimai ir vyksta rimčiausi konfliktai. Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, pastoviausioje socialinėje grupėje, kuriai jie vėliau priklausys. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika ir tauta. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu statybiniu visuomenės bloku. Šeimos funkcijos. Sociologai remiasi socialiniais poreikiais, kuriuos tenkina šeimos institucija, kad nurodytų šeimos funkcijas:1. reprodukciją; 2. globą, saugą ir emocinę paramą;3. socializaciją; 4. seksualinio elgesio reguliavimą; 5. socialinės padėties suteikimą. Religija. Vakarų valstybėse religija laikoma asmeniniu dalyku. Todėl atrodo, kad religija lieka nuošalyje nuo kasdienio visuomeninio gyvenimo. Sociologijos požiūris į šį reiškinį priešiškas: neįmanoma atskirti religiją nuo visuomenės. Neatmesdami žmonių asmeninio apsiprendimo ir pasirinkimo laisvės, sociologai nustatė, kad visuomenė turi poveikį religijai. Iš tikrųjų vienas sociologijos mokslo kūrėjų įrodė, kad religija ir visuomenė beveik neatskiriamos (Durkheim’as, 1912/1947).2Religijos paskirtis. Kokį vaidmenį atlieka religija socialiniame gyvenime? Kokias socialines pasekmes turi žmonių tikėjimas, kad juos supantis pasaulis yra pilnas nematomų jėgų, dvasių, dievybių? 1. Funkcionalizmo teoretikai pabrėžia ir tiria religijos indėlį, padedantį visuomenei išgyventi. Pirma, religija padeda žmonėms, bandantiems suvaldyti jiems napaklūstančias gamtos jėgas (maldos, užkalbėjimai ir t.t.). Antra, religija padeda žmonėms ieškoti gyvenimo prasmės, apmąstyti savo likimą. Trečia, religija guodžia, suteikia viltį sunkiais gyvenima atvejais (liga, nelaimė, mirtis), sušvelnina bejėgiškumo jausmą tose situacijose, kur individas pats nieko nagali pakeisti (skurdas, socialinis neteisingumas ir t.t). Ketvirta, religija integruoja visuomenę. E. Durkheim’o žodžiais, pirmoji religijos funkcija yra socialinio solidarumo kūrimas, stiprinimas ir palaikymas. 2. Konflikto teorijos šalininkai į religiją žiūri kaip į ginklą, su kurio pagalba valdančiosios klasės suvaldo liaudies nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio neteisingumo, išlaiko savo viešpataujančią padėtį. Ryškiausias šio požiūrio šalininkas yra K.Marx’as, laikęs religiją iliuzija, paguodos ir pasiteisinimo pagrindu iškreipta pasaulėžiūra, prieš kurią reikia kovoti, nes kova prieš religiją yra netiesioginė kova prieš tą pasaulį, kurio dvasinė paguoda yra religija. “Religija – tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus”.3. Religija ir socialiniai pokyčiai. Šis santykis yra dvejopas: · religija gali oponuoti pokyčiams ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką. Pavyzdys – islamo revoliucija Irane, kur 1979 m. buvo nuverstas šachas ir pradėta kurti socialinė santvarka, pagrįsta tradicinėmis islamo vertybėmis;· religija gali prisidėti prie pasaulietinių pokyčių. Pavyzdys – M.Weber’io tyrinėtas asketinis protestantizmas (tiksliau – jo atšaka kalvinizmas) kaip svarbi moderniojo kapitalizmo sąlyga. Kalvinistai ieškojo būdų pasitikrinti, ar jie priklauso Dievo išrinktiesiems ir ar bus išganyti, ir nusprendė, jog pagrindinis būdas tikinčiajam pasitikrinti, ar jis bus išganytas, yra sėkmingas profesinis darbas, kurio natūralus vaisius – turto ir kapitalo kaupimas bei socialinis mobilumas.Išsimokslinimas yra formalizuotas sistemingas procesas, kurio metu vieni visuomenės nariai perduoda kitiems žinias, vertybes, įgūdžius. Pagrindinė išsimokslinimo funkcija yra visuomenės narių socializavimas. Tačiau toks nusakymas būtų perdaug platus: išsimokslinimo funkcijos formuluojamos konkrečiau: 1. Kultūros perdavimas2. Socialinė integracija. 3. Atranka ir paskirstymas. 4. Socialinė kontrolė. 5. Kitos funkcijos. Minėtos funkcijos nusako funkcionalistinį požiūrį, kuris pabrėžia dar ir socialinio mobilumo skatinimą. Konflikto teorijos atstovų nuomone, svarbiausia išsimokslinimo funkcija – padėti priveligijuotoms grupėms išlaikyti savo padėtį. Ekonomika yra socialinė institucija, kuri padeda visuomenei organizuoti gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą bei paslaugų teikimą. Anot J.Vander Zanden’o, ši institucija sprendžia tris pagrindines problemas, su kuriomis susiduria visos visuomenės: 1. kokias gėrybes reikėtų gaminti ir kokias paslaugas teikti; 2. kaip reikėtų naudoti ribotus resursus: žemę, vandenį, mineralus, kurą ir darbą?3. kam gaminti gėrybes ir paslaugas? Tai, kaip visuomenės atsako į šiuos klausimus, turi įtakos jų kultūrai ir socialinei struktūrai.Vyriausybė registruoja gimusius vaikus, sulaukus numatyto amžiaus, siunčia juos tam tikram laikui į mokyklą, registruoja piliečius karo ir kitai tarnybai, skaičiuoja dirbančiuosius ir bedarbius, skiria pajamų mokesčius, registruoja santuokas ir riboja kitus lyčių santykius, o prieš laidojimą reikalauja mirties liudijimo. Vyriausybė – pati įtakingiausia ir galingiausia institucija. Ji valdo kitas institucijas, reguliuoja jų veilą, bet ir pati reaguoja į jų reikalavimus. Iš visų institucijų vyriausybė yra galingiausia ir tik ji viena turi teisę naudoti jėgą. Vyriausybė atlieka tris pagrindines funkcijas, kurios turi įtakos kitoms institucijoms ir kiekvienam visuomenės nariui.1. Tvarkos palaikymas. 2. Prioritetų nustatymas. 3. Konfliktų sprendimas. Kaip vyriausybė vykdo šias funkcijas, atsiliepia ir kitų institucijų autoritetui ir įtakingumui, taip pat piliečių dalyvavimui politikos reikaluose.Išvados
Socialiniai mokslai yra svarbūs šiuolaikiniame pasaulyje. Plečiantis miestams, pažangioms komunikacijoms ir transportavimo technologijoms vis labiau sujungiant pasaulio visuomenes, ryšiams tarp žmonių darantis vis painesniems ir sudėtingesniems, neišvengiamai labai svarbiu mokslu tampa sociologija, tirianti visuomenės raidos dėsnius, socialinių institutų funkcionavimą, socialinių grupių santykius. Visuomenėje kyla daug klausimų ir problemų, į kuriuos atsako ar sprendžia sociologai. Vienus pagrindinių, mano nuomone, klausimų šiuolaikinės sociologijos raidoje ir atspindi mano išplėstinis planas-konspektas, nes socialiniai institutai užtikrina visuomenės, kaip visumos, gyvavimą, o socialiniai pokyčiai, kuriuos galima apibūdinti kaip visuomenės organizacijos būdo pakitimus, yra neišvengiami visuomenės, sociologijos mokslo ir pasaulio raidoje.
Literatūros sąrašas
1. Broom L., Bonjean C.M., Broom D.H. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. – Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1992. – 356 p.2. Dumbliauskas V. Sociologija: mokymo priemonė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Politologijos ir sociologijos katedra, 1999. – 64 p. 3. Light D., Keller S., Calhoun C. Readings and Review for Sociology. – New York etc.: McGraw-Hill Publ. Co., 1989. – 504 p. 4. Macionis J.J. Sociology. – 2nd ed. – New Jersey: Prentice Hall, Englewood Cliffs, 1989. – 682 p.5. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. – 528 p.