Smurtas prieš moteris šeimoje

Problemos aktualumas
Žinia apie smurtą prieš 10-15 metų sukrėsdavo kiekvieną. Šiandien, kai kas valandą ar dažniau įvykdomi įvairiausi smurto, ypač buitinio, aktai , kuriuos dažniausiai patiria moterys, su šiais siaubingais faktais visuomenė lyg ir apsiprato. Ir pačios moterys tarsi susitaiko su tokiu faktu, nekalba apie šį baisų patirtį, nes žino, kad vargu ar sulauks pagalbos iš visuomenės. Šiandien moteris neturi ir materialinių galimybių nutraukti ryšių su smurtaujančiu vyru, siautėjančiu namuose. Nėra bendrabučių, kuriuose tokia moteris su vaikais galėtų gauti laikiną prieglobstį, o po kelerių meetų galėtų įsigyti butą. Šiuolaikinė tikrovė yra tokia, kad galima laikyti prievarta ir tai , jog moteris su vaikais yra priverta gyventi šalia siautėjančio žmogaus. Į policiją bei gydymo įstaigą moterys dažnai kreipiasi tik tada, kai sužalojimai yra sunkūs. Kita vertus, visuomenėja vyrauja nuomonė, kad jeigu vyras skriaudžia moterį, tai gal ji pati dėl to kalta. Daug moterų bijo būti visuomenės pasmerktos už tai, kad palieka vyrą, ir todėl apskritai nesiryžta keisti gyvenimo.

Smurto samprata
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į šalį plūstelėjo ne tik gaivus laisvės vėėjas, bet ir grėsminga nusikaltimų, seksualinės prievartos, smurto banga.nuo to ypač kenčia vaikai ir moterys. Vis daugiau apiplėštų, sumuštų ir išprievartautų moterų kreipiasi į policiją, tačiau kitos tyli. Tad kas slypi po tais ausį rėžiančiais žodžiais SMURTAS, PRIEVARTAŲ
Smurtas, prievarta lydi visą žm

monijos istoriją. Įvairūs šio reiškinio aspektai (motyvai, būdai, pasekmės)aprašyti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, literatūroje. Smurtas ir prievarta vaizduojami įvairiai- kaip didvyriškumas ar kaip nusikaltimai. Šios sąvokos nepaaiškina nei ,,mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija”, nei ,,lietuviškoji tarybinė”
enciklopedija” (1983 m.)- “Lietuvių kalbos žodyne” smurtas įvardijamas kaip “šiurkšti prievarta, priespauda, pavojus” , “Lietuvių enciklopedijoje” smurtas įvardijamas kaip “prievarta; po kūno sužalojimo antras kūno neliečiamybės pažeidimo pavidalas, kuris nuo sužalojimo skiriasi tuo, kad smurto veiksmu nesuardoma kūno sveikata”. Jungtinių Tautų vaikų fondo (JTVF) Lietuvos nacionalinio komiteto ir Jungtinių Tautų vystymo programos 1995 metais išleistame leidinyje “Šeimos ir vaikai Lietuvoje” smurtu ir prievarta “laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, taip pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę”.
Prievartos kaip reiškinio struktūroje galima išskirti keletą sudedamųjų daalių. Viena iš jų – psichologinė – emocinė prievarta. Tai pažeminimai žodžiu, pasiekimų nuvertinimai, pastangų išjuokimas, objektyvaus įvertinimo, emocinio parėmimo ir kitų psichologinių asmens poreikių nepaisymas. Socialinė asmens prievarta – tai reikalavimas atsisakyti profesinės karjeros, bendravimo ir draugystės su kitos lyties asmenimis apribojimai, kartais vyrams būdingas draudimas žmonai bendrauti su jos tėvų šeima, giminėmis. Finansinės prievartos moteriai turinį sudaro vyro bandymai turimus išteklius vienvaldiškai naudoti visų pirmiausia savo poreikiams tenkinti. Tokiu atveju moteriai tenka prašyti pinigų bendram ūkiui, sveikatos priežiūrai, poilsiui. Tai yra vi
ienas iš moters (žmonos) pavergimo būdų.
Manytume, kad smurtą reikėtų apibrėžti kaip šiurkščią prievartą, fizinės jėgos (sukeliančios fizinį skausmą ar ribojančios nukentėjusios laisvę) prieš nukentėjusią panaudojimą. Tokiais atvejais labai svarbu, kad bet koks žiaurus elgesys neliktų nenubaustas. Smurto prieš moteris sąvoką galima nusakyti trimis pagrindinėmis prievartos rūšimis: psichologine (emocine), fizine, seksualine. Taip prievartą yra klasifikavę daugelis autorių, rašiusių apie smurtą prieš moteris ir vaikus. Psichologinė (emocinė) prievarta yra dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis, kuri patiriama jau vaikystėje iš tėvo, brolio, draugo. Ši prievarta pasireiškia jausmų ignoravimu, draudimu bendrauti su draugėmis (draugais), įžeidinėjimu, Fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapazoną nuo apstumdymo iki nužudymo. Kai kuriose šeimose dar paplitę fizinės bausmės vaikams, nors lengvą vaiko kūno sužalojimą vargiai galėtume pavadinti auklėjimu. Ir mokyklose daug iškylančių problemų taip pat dažnai sprendžiama kumščiais.
Smurtas, moterų patirtas iš nepažįstamo vyro, glaudžiai susijęs su seksualine prievarta. Seksualinę prievartą prieš moterį ir vaikus apibūdinti yra sudėtingiausia; seksualinis smurtas tai veiksmai nuo lytinių organų demonstravimo iki išprievartavimo. Smurtas dažnai nebūna tik vienos rūšies – emocinis, fizinis ar seksualinis, o eina kartu išvien. Kaip teigia Moterų informacijos centras, seksualinis priekabiavimas – tai: nepageidaujami seksualiniai pasiūlymai (žodžiais ar veiksmais); pastabos arba gestai (suprantami kaip flirtas ar užuomina į lytinius santykius); keiksmažodžiai arba užgaulūs po
osakiai (įžeidžiantys moterį dėl lyties); tyčinis žeminimas, perdėta globa, pastabos ir elgesys, menkinantis moterų sugebėjimus; dažnos ir nepageidaujamos pastabos apie moters išvaizdą; veikla, nukreipta prieš moterį apskritai, pvz., piešiniai ant sienų, žeminantys jas, priverčiantys jas jaustis nejaukiai ir bauginantys. Daugelyje Vakarų šalių tokie veiksmai darbo vietose ar mokymo įstaigose yra įstatymo uždrausti, o pažeidėjai baudžiami. Lietuvoje šis reiškinys jau pastebėtas, jis atsispindi LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina visuotinai pripažintą žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis . Smurtas prieš moterį yra jos teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Moteris smurtą patiria šeimoje ir visuomenėje. Dažnai šeimoje patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, prasti auklėjimo papročiai. Didelę įtaką turi visuomenėje sklandantys stereotipai, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė, kad ji -galima auka. Neretai moterys užpuolamos viešoje vietoje, nes neapšviestose gatvėse yra puikios sąlygos smurtui. Didelę reikšmę turi ir nebaustinumo nuotaikos, nes daug nusikaltimų lieka neišaiškinti. Teisingumo dėlei reikėtų pažymėti, kad smurto, prievartavimo aktų kaltininkai yra ne vien vyrai, moterys nukenčia ir nuo moterų. Kartais situacija tampa kritinė, nes prie skriaudžiamos moters dažnai glaudžiasi ir vaikai.

Demokratinė visuomenė ir smurtas
Nagrinėjant smurto reiškinį, svarbu išryškinti įvairius jo aspektus, pvz., lyčių vaidmenį sampratą, visuomenės po

ožiūrį į moterį ir smurtą jos atžvilgiu ir pan. Dorovės lygis, ir ypač jos nuosmukis labai veikia moralinį visuomenės klimatą, vyrų ir moterų santykius; nuo to ypač kenčia fiziškai silpniausieji – moterys ir vaikai. Visuomenėje dar gaji nuomonė, kad smurtas prieš moteris lietuviams nėra būdingas. Dažnai smurtą šeimoje visuomenė priskiria šeimos vidaus reikalams, todėl nei policija, nei visuomenė nenori kištis. Visuomenė, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnai kartais kaltina auką, jog ji pati išprovokavo smurto aktą. Pavyzdžiu galėtų būti prievartinė prostitucija, kurią Europos Sąjunga aiškina kaip šiurkštų žmogaus teisių pažeidimą, o šias nelaimingas moteris laiko ne nusikaltėlėmis, o aukomis. Deja, Lietuvos visuomenės požiūris į jas -negailestingas, smerkiantis. Nuo tokių moterų neretai nusigręžia šeima, artimiausi žmonės, joms nepadedama grįžti į normalų gyvenimą. Daugelis aukų net nesikreipia į policiją.
Demokratinėje visuomenėje moterys turi teist; būti ginamos nuo smurto ir prievartos, o valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti moteris nuo smurto ir prievartos, mažinti skaudžias prievartos pasekmes. Sprendžiant šią problemą Lietuvoje, turėtume įvertinti pasaulinę patirtį, tarptautinių dokumentų (pvz., Konvencijos dėl visų diskriminacijos formų panaikinimo) rekomendacijas ir analizuoti realią šalies situaciją.
Paveldėjome tokią tarnybų sistemą, kurios teisinėse, sveikatos įstaigose trūko socialinės pagalbos infrastruktūros. Pradėję aptarinėti smurto moters atžvilgiu reiškinius, suvokėme neturį socialinę pagalbą teikiančių tarnybų tinklo, specialistų – socialinių darbuotojų, kurie dirbtų su prievartos aukomis ir prievartautojais. Su panašiomis problemomis susiduriama ir kitose pasaulio šalyse, o posocialistinėse šalyse ypač trūksta valstybinių programų smurtui prieš moteris panaikinti. Išsivysčiusių šalių pagalba nukentėjusioms nuo smurto labai plati: prieglaudos, nemokamos psichologų bei teisininkų konsultacijos, pagalbos telefonai. Ten pamažu nyksta visuomenės požiūris į auką kaip į kaltininkę, išprovokavusią prievartą, į namų smurtą – kaip į šeimos vidaus reikalą, įveikiamas ir neigiamas teisėsaugos pareigūnų požiūris į aukas.
Lietuvoje moterų prievartavimo, smurto aukų statistika, socialinė, psichologinė smurto prieš moteris analizė tik pradedama. Lig šiol nėra patikimos nusikaltimų prieš moteris statistikos, smurto aukos lytis nurodoma tik nuo 1994 metų. Svarbu įgyvendinti kompleksišką smurto bei nusikaltimo tyrimą bei jų išgyvendinimo politiką; į šią veiklą turėtų įsitraukti įvairios švietimo, teisingumo, medicinos, socialinės rūpybos institucijos.

Patyrusių smurtą moterų apklausos rezultatai
Tyrimų apie įvairius nusikalstamumo, žmonių fizinio bei psichologinio saugumo aspektus Lietuvoje rastume nedaug. Po 1991 metais Statistikos departamento atliktos apklausos buvo išleista tyrimo medžiaga “Nusikalstamumas ir gyventojų nuomonė apie jų teisinį saugumą”. Čia pabrėžiama, jog kas penktas apklaustasis per 2-3 metus buvo nusikaltimo auka, tačiau apie nusikaltimą pranešė tik 48% nukentėjusiųjų. Matome, jog sunku nustatyti tikrąjį nusikaltimų skaičių visuomenėje, ypač nusikaltimų susijusių su smurtu prieš moteris.
Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedroje, dalyvaujant autorei buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti socialiai remtinų asmenų požiūrį į teikiamą socialinę paramą, be to, pateiktas klausimynas smurtą patiriančioms moterims ir jų vaikams. Nesiekėme nustatyti smurto paplitimo masto o norėjome tik išsiaiškinti patiriamo smurto pobūdį ir dažnumą, jo priežastis ir viešumą, smurtautojo ryšį su auka, pagalbos ir aplinkinių reakcijos formas. Buvo aiškinamasi, ar respondentės mėgino paveikti smurtautojus, ar kreipėsi į kokias nors tarnybas. Buvo apklaustos 98 moterys, kurių amžius – nuo 16 iki 71 metų; atviriausios buvo 22-30 metų (21%) ir 31-50 metų (58%) moterys. Iš apklaustųjų viengungių buvo 16,3%, ištekėjusių – 39%, išsituokusių – 24,5%, našlių – 8,2% ir 12,2% gyveno neregistruotoje santuokoje. Tai liudija, kad smurtą patiria įvairios šeimyninės padėties moterys. 22 apklaustųjų moterų buvo baigusios aukštąsias mokyklas, 11 turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, 3 mokėsi aukštosiose mokyklose. Kitų 62 išsilavinimas – nuo kelių pradinių klasių iki specialiojo vidurinio (22 moterys) mokslo. Duomenys rodo, kad tarp smurtą patyrusių moterų vyrauja mažesnį išsilavinimą turinčios moterys (jų ir yra daugiau). Be to, socialinės paramos daugiausiai kreipiasi moterys, neturinčios aukštojo išsimokslinimo. Tyrimo medžiaga liudija, kad aukštesnio išsimokslinimo moterys yra oresnės, reiklesnės vyrų elgesiui, taigi jos jautresnės smurtui; joms išsipasakoti apie patirtą ar patiriamą smurtą yra sunkiau.
Mūsų linkėtoje smurto sąvoka apėmė veiksmus nuo apstumdymo iki seksualinės prievartos (pasiskirstymą pagal prievartos pobūdį matome l lentelėje).
Atsakymai rodo, kad dažniausiai moterys patiria emocinę, psichologinę prievartą (“žemina, tyčiojasi”): dažnai – 39%, labai dažnai – 13,3%, dažnokai – 25,5%. Tai dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis (kurią”dažnokai, dažnai ir labai dažnai” yra patyrę apie tris
ketvirtadalius moterų), nors visuomenė šio pobūdžio smurtui net nelinkusi suteikti prievartos statuso. Dažnokai ir dažnai moterys yra vyrų apstumdomos ir “užkertamos” (31%), stipriai mušamos (14, 3%), kankinamos (8,4%), seksualiai prievartaujamos (8,5%). Apklausoje dalyvaujančios moterys buvo klausiamos apie smurto vykdytojus. Duomenys rodo, kad dažniausiai smurtą moterys patiria namuose iš vyrų ar sugyventinių. Net 79% vedusių moterų smurtą priskiria vyrui. Antroje vieloje pagal smurtavimą yra darbo viršininkai. Nors užsienyje priekabiavimas darbe yra įvertintas kaip smurtus ir draudžiamas įstatymu, Lietuvoje šią problemą dar tik pradedama įvardinti. Iš duomenų matyti, kad daugiausia (net 43,8%) apklaustų netekėjusių moterų patyrė prievartą iš savo viršininkų, po jų eina našlės (37,5%), išsiskyrusios (33,3%), vedusios (10,5%). Visuomenės nuomonė tokiais atvejais dažnai kaltina ne vyrą, o moterį, ypač vienišą. Manoma, jog pačios moterys išprovokuoja smurtą; ši paplitusi nuomonė lemia tai, jog daugelis aukų nesitiki ir visai nesikreipia pagalbos.
Moterys, paklaustos, kada smurtą sukeliantis asmuo dažniausiai smurtauja, atsakė, jog išgėręs – 38,5%, vos tik menkiausiai susinervinęs -27%, negavęs išgerti – 22%, paūmėjus psichinei ar nervinei ligai – 16,7%, kitais atvejais – 13,5%. Moterų nuomone, svarbiausios smurto priežastys yra šios: alkoholis – 38,8%, smurtaujančio žmogaus charakterio savybės -33,7%, sunkios gyvenimo sąlygos – 21,4%, tokia jau mūsų žmonių kultūra – 17,3%, kitos – 14,3%, pati jaučiuosi kalta – 8,2%.

1 lentelė
Smurto prieš moteris formos ir dažnumas (%)

dažnai, labui dažnai retai
Apstumdo “užkerta” 31,0 30,0
Stipriai muša 14,0 21,4
Primuša iki sąmonės netekimo – 4,2
Kankina 8,4 12,4
Žemina, tyčiojasi 77,6 10,0
Seksualiai prievartauja 8,5 18.0

Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti, kas padeda smurtą patyrusiai moteriai. Duomenys 2-oje lentelėje rodo, kad visada suteikia pagalbą giminės (15,6 %), kaimynai (14,4 %), draugai (13,4 %). Pagalbos nesitikima (matyt moterys neįpratę, neinformuotos) iš nevyriausybinių
organizacijų (94,8%), iš socialinių darbuotojų (83,3 %), policijos, specialistų (medikų ir psichologų). Tai rodo, kad nėra reikiamai įvardinti smurto mechanizmai, nėra aiškios ir lanksčios pagalbos sistemos. Todėl moterys dažniausiai ir “glaudžiasi” su savo vaikais pas gimines ir kaimynus.
93 iš 98 apklaustųjų moterų įvardijo opiausią dabartiniu metu problemą, trukdančią ištrūkti iš smurto aukos padėties ir atitolti nuo prievartautojo. 19,4% iš j IĮ opiausiu savo rūpesčiu įvardijo būsto – gyvenamosios vietos -radimą. Jei turėtų savo butelį ar kambarėlį, jei galėtų kur nors bent laikinai prisiglausti, jos galėtų iš esmės keisti savo ir savo vaikų gyvenimą. 18,3 % moterų savo svarbiausiomis problemomis laiko darbo nebuvimą, bedarbystę ir psichologines problemas (mat dalis moterų yra ekonomiškai priklausomos nuo prievartautojo, joms reikia ir psichologų pagalbos). Materialines problemas nurodė 14% moterų, sveikatos ir medicinines problemas 13%, kitas (gyvena kartu su tėvais, turi rūpesčių dėl vaikų elgesio, mokslo ir 1.1.) – 12%, šeimoje yra alkoholikų – 11%.

2 lentelė
Pagalba smurtą patyrusioms moterims

pagelbsti visada keletą kartų bandė padėti
Giminės 15,6 38,5
Draugai 13,4 36,0
Kaimynai 14,4 21,6
Policija 3,2 26,3
Specialistai (medikai, psichologai) 9,3 31,0
Socialiniai darbuotojai 1,0 16,7
Nevyriausybinės organizacijos 1,0 4,2

Kad tai vyktų, būtina kurti teisinę gynimo sistemą, institucijas, kurios galėtų padėti išspręsti smurtą patyrusioms moterims iškylančias problemas.
Taip pat labai svarbu formuoti visuomenės nuomonę šiuo klausimu, keisti pasenusias visuomenės pažiūras, ypač į tai, kokius veiksmus laikyti smurtu. Esant sunkiai ekonominei situacijai Lietuvoje, išplitus bedarbystei, nuo kurios nukenčia daugybė šeimų (dažniausiai – moterys ir vaikai), sunku įveikti šias problemas vien instituciškai. Todėl labai svarbus yra pačių moterų, jų iniciatyvinių grupių pasirengimas pakeisti situaciją, skatinti švietėjišką veiklą visuomenėje, būti nepakančioms šiam reiškiniui.
Vykdant apklausą, kreipėmės į daug daugiau smurtą patyrusių moterų, o atsakyti į visus klausimus sutiko tik 98. Tai rodo, kad ne visos moterys pačios išdrįso įvardinti esamą situaciją kaip smurtinę, o save laikyti smurto aukomis. Tai stabdo pasipriešinimą ir pasiekimus kovojant prieš vyrų kaip stipresniųjų brutalumą ir smurtą.

Paramos moterims bruožai
Lietuvių kalbos žodyne parama apibūdinama kaip atrama, ramstis, pagalba, parėmimas . Sinonimų žodyne parama – tai pagalba (pagelbėjimas, padėjimas, pasvyra, pagalba, paslauga) . Parama galima žodžiu, veiksmu, materialiai. Tai priklauso nuo sprendžiamos problemos. Kaip matome iš daugelio Vyriausybės normatyvinių dokumentų, valstybės garantuotą paramą moterims sudaro parama pinigais, įvairios pašalpos ir išmokos. Išmokamos didžiulės lėšos, tačiau tokia parama dažnai nėra efektyviausia priemonė. Socialinių paslaugų centrų steigimas savivaldybėse tampa nauja socialinės paramos forma. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas (kai žmogus pats to nepajėgia padaryti). Socialinių paslaugų sritis turi tapti ta socialinės apsaugos grandimi, kuri gelbsti žmogų ekstremalioje situacijoje: praradus būstą, patyrus smurtą, tapus invalidu ir pan. Nepiniginė pagalba, kurią suteiks socialinių paslaugų centrai, skiriama ne tam tikrų žmonių kategorijoms, o esant kriziniams atvejams, kraštutinei situacijai, kurioje gali atsidurti kiekvienas žmogus. Tai naujas socialinės apsaugos sistemą reguliuojantis principas (pagalba nėra ilgalaikė, ji susijusi su ekstremalios situacijos buvimu). Pagrindinis paramos smurtą patyrusiai moteriai ir jos vaikui būdas yra psichosocialinis konsultavimas, kurio pagrindas – į klientą orientuota asmenybės vertingumo ir orumo, žmonių tarpusavio bendravimo samprata. Jos normos yra tokios: 1) kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir labai gerbtinas bei vertintinas toks, koks yra; 2) kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes ir tikslus bei priimti savarankiškus sprendimus; 3) kiekvienas asmuo gali atsakyti už save.
Lietuvoje moterų nevyriausybinės organizacijos pirmosios pradėjo teikti pagalbą smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams, nes pirmos pastebėjo jų sunkumus. NO susikūrė, moterims ryžtingai pasinaudojus LR Konstitucijos suteikta teise (35 str.) laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar organizacijas. Moterys aktyviai dalyvauja nevyriausybinių
organizacijų veikloje, kuri padeda spręsti silpnesnėms jų draugėms ar joms pačioms iškilusias problemas.
Moterų judėjimas, pasireiškiantis nevyriausybinių organizacijų veikla, sprendžia įvairius moteriai aktualius klausimus: ekonominės moterų padėties gerinimo, moterų diskriminacijos darbo rinkoje panaikinimo, darbo, socialines, šeimos (kartu ir smurto) problemas. Ar pajėgus moterų judėjimas keisti moterų padėtį? Tai diskusinis klausimas, tačiau negalima nesulikti, kad tai galinga, dar neišnaudota jėga, mobilizuojanti moteris spręsti socialinius klausimus
Paramą būtina organizuoti priklausomai nuo smurto formos (fizinės, psichologinės, seksualinės). Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato duomenimis 1996m. buvo užregistruoti 5700 iškvietimų į šeimyninius ginčus, kurie daugiausiai susiję su smurtu prieš moteris ir vaikus. Tačiau kokia pagalba tokiais atvejais gali būti jiems suteikta? Praktiškai -jokia. Net jeigu prievartautojas išvežamas, tai netrukus grįžta į namus ir dar žiauriau puola savo namiškius. Iš esmės sprendžiant šį užburto rato klausimą, reikėtų kurti paslaugų tinklą — namus, skirtus mušamoms moterims su vaikais, prieglaudas, kuriose laikinai gavusi pastogę moteris galėtų susitvarkyti savo reikalus, netraumuojant vaikų nuolatiniais šeimyniniais kivirčais. Nedaug bylų, susijusių su smurtu, pasiekia teismą. Moterys dar drovisi “nešti šiukšles iš trobos”, įstatymai arba negina, arba net esant jiems palankiems dėl paplitusios praktikos negali apginti smurto aukų – moterų ir vaikų – nuo smurtautojų vyrų, su kuriais jų gyvenimas yra glaudžiai susijęs ir nuo kurių jie dažniausiai yra visiškai priklausomi. Reikėtų ilgai ir kantriai dirbti su smurtautoju, kuris yra bendruomenės narys, gal būt turintis problemų ir priežasčių tokiam savo elgesiui. Lietuvoje galioja įstatymas “Dėl asmenų, kurie sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, būdami apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų ir toksinių priemonių, socialinės ir psichologinės reabilitacijos”, kurį galima taikyti smurtautojui. Tai viena buitinių nusikaltimų prevencinio darbo formų. Socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigos poveikis smurtaujančiam asmeniui neišsprendžia šio asmens problemos iš esmės. Būtina kruopščiai dirbu su smurtautoju.
Psichologinė prievarta yra dažniausiai kasdieniniame gyvenime pasitaikanti prievartos rūšis. Įprasta reakcija į emocinę prievartą yra užsidarymas savyje arba paguodos ieškojimas tarp draugų, šeimos narių ar giminių, skriaudėjo ignoravimas arba konfliktai su juo. Todėl pagalbą šios prievartos aukoms turėtų suteikti psichologinės pagalbos centrai, pagalba telefonu. Moterys turi turėti kur kreiptis, kad galėtų išsipasakoti, pasitarti, gauti kvalifikuotą konsultaciją. Būtina aiškinti moterims jų teises. Išgyvenančios psichologines krizes, turinčios psichologinių problemų jos galėtų kreiptis anoniminiais psichologinės pagalbos telefonais (veikia”.jaunimo linija”). Moterims reikia daugiau centrų, kuriuose jos pagal poreikius ir pomėgius galėtų susirinkti, bendrauti, išsikalbėti, pasidalinti gyvenimo patirtimi. Juk nėra baisu, kai žinai, jog tavo problemos nėra vienintelės ir didžiausios, kai aplink gyvena moterys, turinčios panašių sunkumų, kuriuos jos analizuoja ir bando spręsti. Smurto išnaikinimą apsunkina lai, kad viešame gyvenime brutalūs vyrai neretai yra gerbiami, atrodo “padorūs” piliečiai. Policija taip pat nenoriai kišasi į “šeimų reikalus”, neliki moterų skundais. Policijos reagavimo į šeimos konfliktus praktika rodo, kad šie pareigūnai neturi pakankamo profesinio pasirengimo spręsti konfliktines šeimų situacijas (ypač “karštomis pėdomis”, numatant ir siūlant pagalbos būdus teisės pažeidimų aukoms). Čia būtinas glaudus policijos, valstybinių ir nevyriausybinių institucijų bendradarbiavimas bei pasikeitimas informacija.
Sudėtingiausias smurto prieš moterį būdas yra seksualinė prievarta (kuri apima veiksmus nuo lytimų organų demonstravimo iki išprievartavimo). Moterys ir paaugliai nėra vienintelės išžaginimo aukos. Vyrai rečiau kreipiasi dėl išžaginimų, bet lai nereiškia, kad tokie įvykiai praeina be emocinių ir fizinių pasekmių.
1970 m. Anglijoje buvo įsteigta pirmoji prieglauda moterims ir jų vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą. Vaikai čia buvo nemokamai maitinami, moterims suteikiama psichologų ir medicininė pagalba, jos galėjo ramiai pagalvoti apie susidariusią situaciją. JAV 1971 metais buvo įsteigta telefoninė krizės linija (dabar tokių yra daugiau kaip 500). Pirmieji globos namai šioje šalyje įsteigti 1973 m., o iki 1980 m. jų buvo sukūrę virš 2000. JAV minėtos tarnybos suteikia moralinę pagalbą, informuoja apie medicininę ir juridinę paramą. Kita funkcija – darbas su visuomene -pakeisti visuomenės nuostatas seksualinę prievartą patyrusių atžvilgiu. Atrodo keista, tačiau net medicinos darbuotojams reikėjo (ypač priėmimo skyriuose) įdiegti jautrumą, pagaliau pakantumą šioms aukoms, stengiantis sumažinti jų išgyvenimus. Buvo keičiamas ir teisėsaugos pareigūnų požiūris į seksualinį smurtą patyrusias moteris. Čia dalyvauja socialiniai darbuotojai drauge su kitais specialistais (psichologais, teisininkais).
Parama seksualinį smurtą patyrusioms moterims pradėta teikti ir Lietuvoje: įkurtas Psichoterapijos centras, Psichologinės paramos centras, Moterų krizių centras, Arkivyskupijos “Caritas” Motinos ir vaikų globos namai, psichologinės pagalbos telefonu linija. Smurtą patyrusi moteris jau turi kur kreiptis, išsakyti savo skausmą, būti suprasta; čia jai patars, padės, suteiks laikiną pastogę jai ir jos vaikams. Panevėžyje eksperimento tvarka veikia Konsultacinis psichologinis centras moterims (daugiausia jų kenčia nuo agresyvių alkoholikų vyrų), Paramos moterims centras įkurtas Šiauliuose (paramą ir laikiną prieglobstį čia gali rasti iš karto 10 moterų). Kauno savivaldybė 1995 m. įkūrė Kartų namus. Juose laikinai gali gyventi vienišos nėščios ar kūdikį pagimdžiusios moterys, neturinčios nuolatinės gyvenamosios vietos; čia užtikrinamos medicinos paslaugos, materialinė parama bei pagalba buityje, lenkinami psichologiniai, socialiniai kultūriniai ir dvasiniai moterų poreikiai, jos pamažu integruojamos į visuomenę. Vilniuje jau veikia Motinos ir vaiko pensionas, skirtas smurtą patyrusiai moteriai ir jos vaikams.
Įvertinat šiuo metu esančią padėtį, galima teigti, kad parama turi būti dviejų krypčių – teikiant pagalbą smurtą patyrusioms aukoms ir dirbant prevencinį darbą. Būtina steigti prieglaudas, “pasitikėjimo telefono linijas” bei psichologinės ir socialinės pagalbos centrus smurto aukoms. Prevencijos srityje — darbuotis keičiant smurtautojo asmenybės ypatumus, atlikti nusikalstamumo paplitimo bei jo priežasčių tyrimus, kaupti duomenis apie smurto atvejus, vykdyti švietėjišką veiklą, teikti informaciją, stengtis pakeisti visuomenės sąmonėje įsigalėjusį smurtautojo ir aukos įvaizdį.
Vilniuje nevyriausybinės moterų organizacijos pirmos pradėjo teikti paramą smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams. 1990 metais buvo įkurta Lietuvos moterų draugija, kurios Paramos centras – tai informavimo, konsultavimo, švietimo ir mokymo vieta. Jame organizuojamos psichologinės paramos grupės. Moterys čia ateina pabendrauti, išmokti apsiginti nuo užpuoliko, neprarasti savitvardos kritinėje situacijoje.
Moterų informacijos centras (MIC) buvo įkurtas 1996m. Jo pagrindiniai tikslai: remti veiklą (kuri gerintų moterų gyvenimą), teikti informaciją apie moterų ir jų organizacijų padėtį Lietuvoje ir pasaulyje, stiprinti moterų pasitikėjimą savimi (ir savo teisėmis), publikacijomis spaudoje keisti tradicinį patriarchalinį visuomenės požiūrį į moteris, inicijuoti atitinkamus mokslinius tyrimus.
Psichologinę pagalbą bei laikiną prieglobstį (iki 3 parų) smurtų patyrusios moterys gali rasti Vilniaus moterų namų krizių centre. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centras, išaugęs iš “Carito” šeimos tarnybos, veikia jau kelerius metus. Čia suteikiama dvasinė, psichologinė pagalba ir socialinė parama toms moterims, kurios pačios nepajėgia išbristi iš keblių gyvenimo situacijų. Pradėjo veikti Motinos ir vaiko globos namai, skirti vienišoms motinoms, būsimoms mamoms.
Patyrus smurtą, galima kreiptis į Vilniaus miesto klinikinį psichoterapijos centrą (Malonioji g. 5), į Kankinimus ir represijas patyrusių piliečių reabilitacijos centrą (Bernardinų g. 3-1), Jaunimo psichologinės paramos centrą (Rasų g. 20), Intymaus gyvenimo ir higienos problemų konsultacijos bei gydymo centrą (Pylimo g. 3), veikia ir telefono linijos.
Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kur laikiną prieglobstį ir visapusišką pagalbą randa apie 20 moterų su vaikais. Ramioje aplinkoje, padedant socialiniams darbuotojams, psichologams bei teisininkams, čia jos gali įvertinti savo padėtį, problemas, pagalvoti, kaip įveikti gyvenimo kliūtis. Šio pensiono projektą 1995 m. parengė Vilniaus Socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centras, kurio darbuotojai jau anksčiau pastebėjo didėjančią grėsmę toms jaunoms moterims, kurios neturi tinkamos pastogės, pajamų. Jos kenčia fizinį smurtą nuo savo vyrų ar sugyventinių, nuolat susiduria su alkoholizmo problema. Tai dažnai labai neigiamai atsiliepia jų vaikams. Kai kurios iš jų užaugo našlaičių prieglaudose ir visą gyvenimą gyveno “valdiškuose” namuose. 17-18 metų merginomis valstybė liaujasi rūpintis, ir jos, neįgavusios internate savarankiško gyvenimo įgūdžių, pradeda gyventi savarankiškai. Mergaitėms trūksta žinių apie kasdienį gyvenimą, joms reikia socialinės bei psichologinės pagalbos. Šios moterys neturi giminaičių, tad tarnybos darbuotojai turi atstoti juos, padėti joms sugrįžti į psichologinę pusiausvyrą, įdiegti savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Visų minėtų organizacijų darbo tikslas turi būti vienas – kuo skubesnė ir efektyvesnė pagalba smurtą patyrusiai moteriai ir jos vaikams. Tarp organizacijų turi būti glaudūs ryšiai, konkurencija čia neįmanoma. Lietuvos policijai tampant socialine, o ne represine tarnyba, jos saitų su visuomene stiprinimas, galima manyti, turės įtakos ir smurto prevencijai.

Socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant paramą
Socialinio darbo tikslas – siekti socialinio teisingumo ir socialinės gerovės žmonėms, turintiems problemų dėl skurdo, psichinės būsenos, užimtumo, patirto smurto ar nusikaltimų. Dar šio šimtmečio pradžioje socialiniai darbuotojai savo klientų problemas traktavo ne kaip visuomenės aplaidumo padarinius, o aiškino jų pačių charakterio trūkumais: doros, darbštumo, sąžiningumo, dievobaimingumo stoka. Šių savybių ugdymas buvo laikomas svarbiausiu uždaviniu. Tik vėliau dėmesys buvo nukreiptas į platesnę visuomenės vertybių analizę ir socialinių darbuotojų veiklos etinius aspektus. Socialinio darbo esmė pripažinta kaip kiekvieno žmogaus vertės, orumo ir unikalumo, teisių ir galimybių įprasminimas, litinė atsakomybė lapo visuotinai pripažintu kiekvieno socialinio darbuotojo profesionalumo vertinimo kriterijumi. Socialinio darbo kaip profesinės praktikos tikslas yra atkurti sutrikusius santykius tarp individų (skatinti juos padėti sau), tarp jų ir socialinių institucijų.
Socialinio darbuotojo etikos kodekse įtvirtinamos pagrindinės vertybinės nuostatos: kiekvienas žmogus vertas pagarbos, turi teise būti toks, koks yra, o ne kokiu jį norėtų matyti socialinis darbuotojas; kiekvienas klientas turi teisę išreikšti savo jausmus, tikėti, kad jam bus padėta, o socialiniam darbuotojui patikėta paslaptis nebus atskleista.
Žmonės kreipiasi pagalbos į socialinius darbuotojus dažniausiai dviem atvejais: 1) kai negali patenkinti elementarių poreikių (ekonominių, sveikatos ir kitų) ar nepajėgia daugiau normaliai funkcionuoti; 2) kai atsiranda įvairios žmogiškos įtampos – psichologinės, socialinės, fizinės, konfliktai, kai jie tampa nepakeliami.
Konsultuojant moteris turi būti priimama kaip unikali, nepakartojama, turinti teisę laisvai rinktis, kaip elgtis, gyventi savo gyvenimą. Svarbu padėti besikreipiančiai pagalbos moteriai suprasti, kad ji pati turi veikli, spręsti, keistis. Remiantis sisteminiu konsultavimo modeliu, konsultavimo procesą, galima suskirstyti į 6 stadijas: 1) problemos tyrimas – šioje stadijoje svarbu skatinti moterį tyrinėti savo problemas, išsakyti savo jausmus, rūpesčius, sunkumus. Svarbu, kad užsimegztų tarpusavio pasitikėjimas; 2) dvimatis problemos apibrėžimas, kai ir klientė, ir konsultantas problemą supranta vienodai; 3) alternatyvų identifikacija, kai iškeliamos ir aptariamos galimos problemos sprendimo alternatyvos. Reikia atrasti tokius problemos sprendimo būdus, kuriuos galima įgyvendinti; 4) planavimas – kai sudaromas realus problemos sprendimo planas, kurio autore turi būti pati moteris. Čia svarbu atsižvelgti į moters ankstesnį patyrimą ir norą keistis. Reikia suprasti, kad susitvarkyti su bėda gali prireikti laiko, kad ne visų bėdų galima atsikratyti iš karto ir visiškai; 5) veikla – šioje stadijoje vykdomas problemos sprendimo planas, neatmetant nesėkmės galimybės. Tačiau svarbu rizikuoti; 6)įvertinimas ir grįžtamasis ryšys. Šioje stadijoje įvertinama kas yra pasiekta, atsižvelgiant į moters poreikius .
Stadijų išskyrimas yra tik sąlygiškas, nes jos darbo eigoje susilieja, susipina. Konsultavimas bus veiksmingas tik tuomet, kai kartu aktyviai bendradarbiaujama su kliente. Svarbiausia užduotis konsultuojant yra padėti jai suvokti savo vidinius rezervus, jėgas, atskleisti tai, kas trukdo
pasireikšti jos sugebėjimams ir valiai. Konsultantas neturi pamokslauti, moralizuoti, jo pareiga – didinti moterų viltį, mažinti jų baimę. Konsultavimas turėtų pakeisti moters sąmonę: ji turėtų tapti drąsesne, kad ir skausmingai – suprasti, jog ji kažką privalo keisti savyje ir gyvenime.
Visuomenė dažnai kviečia susidoroti su “blogiečiais”, kad “išgelbėtų” vaikus. Nesutariama tik dėl sankcijų griežtumo, bet veiksmų arsenalas aiškus – tėvystės, motinystės teisių atėmimas. Aiškūs ir naujieji vaikų adresai – vaikų ir kūdikių namai. Tad iki šiol valstybė renkasi brangiausiai kainuojančias priemones, pavedėtas iš sovietmečio, o prioritetas turi būti suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygmenyje ir visapusiškai stiprina šeimą.

Mūsų teisė gyventi be smurto ir prievartos
Smurto paplitimas mūsų visuomenėje iš tiesų verčia sunerimti visus. Prievartos prieš moteris egzistavimas kliudo kurti lyčių lygių galimybių visuomenę. Regioninė kampanija “Gyvenimas be prievartos” nukreipta prieš smurtą šeimoje ir seksualinį priekabiavimą.
Jungtinės Tautos 1993 m. priėmė Smurto prieš moteris panaikinimo deklaraciją, kurioje terminas smurtas prieš moteris reiškia „bet kokį smurto aktą prieš lytį, kuris sukelia arba gali sukelti moterims fizinę, lytinę ar psichologinę žalą bei kentėjimą, taip pat reiškia grasinimus atlikti tokius veiksmus, prievartą arba despotiškai atimti laisvę tiek visuomeniniame, tiek privačiame gyvenime”. Prievarta prieš moteris ir merginas yra šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas, kuris turi ne tik fizinių, bet ir psichologinių padarinių.
Smurtas prieš moteris suprantamas kaip:
 fizinis smurtas (stumdymas, mušimas, kankinimas, sužeidimas, nužudymas);
 seksualinis smurtas (seksualinis priekabiavimas, kraujomaiša, prievartinis lytinis kontaktas, prievartinė prostitucija ir pan.);
 psichologinis smurtas (žeminimas, įžeidinėjimas, grasinimas, prievartinės vedybos, savo valios primetimas kitam, draudimas mokytis, dirbti ir pan.);
 ekonominis smurtas (finansinis priklausomumas nuo vyro, moterų diskriminacija darbinėje veikloje ir pan.).
Dažnai kai kurios prievartos formos yra užslėptos. Tikrasis smurto mastas niekada nebus tiksliai žinomas, bet aišku, kad smurtaujama daugelyje šeimų tiek išsivysčiusiose šalyse, tiek ir besivystančiose šalyse. Moterys, patyrusios emocinę, fizinę, seksualinę prievartą, susiduria su sveikatos ir psichologinėmis problemomis. Dalis jų apsipranta su nuolatiniu nerimo ir nepasitikėjimo jausmu, kuris keičia jų elgesį ir gyvenimą. Smurto baimė trikdo moterų profesinę veiklą, neleidžia iki galo atsiskleisti jų galimybėms, lemia požiūrį į žmones ir gyvenimą.
Dauguma Lietuvos gyventojų jau suvokia, jog smurtas šeimoje dažnas reiškinys mūsų visuomenėje. Gaila, tačiau moterims namai ir šeima ne visuomet tampa saugumo sala. Šeimoje, kuriose smurtaujama, smurto liudininkais tampa ir vaikai. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenys rodo, kad, jei berniukai mato šeimoje smurtą, daug kartų padidėja tikimybė, kad užaugę jie bus agresyvūs ir patys smurtaus.
Seksualinio priekabiavimo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme – tai „užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai”. Seksualinis priekabiavimas veikia moterį fiziškai ir psichologiškai. Moteris gali nukentėti ir ekonomiškai, nes gali būti verčiama atsistatydinti ar išeiti iš darbo, jai gali būti trukdoma užimti aukštesnes pareigas, pažeidžiant pasitikėjimą savimi, menkinant jos sugebėjimus.
Turime suvokti, kad smurtas šeimoje ir prievarta, naudojama prieš asmenį, yra visų mūsų reikalas. Tai socialinė problema, o ne vien šeimos ar moters reikalas. Visų pirma tai liečia visą visuomenę, kurioje vis dar gajos patriarchalinės nuostatos.
Kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant mažinti smurto mastą:
 priimti naujus įstatymus, pakeisti bei papildyti esančius norminius aktus, susijusius su smurtu prieš asmenį;
 gerinti teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų darbą, daugiau dėmesio skiriant prevencinei veiklai;
 imtis smurto prieš moteris tyrimų;
 informuoti ir šviesti visuomenę;
 įtraukti visuomenę;
 žiniasklaidoje nagrinėti smurto prieš moteris problema
Smurtas prieš moteris yra tokia pat dažna mirties ar nedarbingumo priežastis, kaip ir vėžys. Daug daugiau moterų pasaulyje nukenčia nuo smurto nei nuo maliarijos ir autoavarijose kartu paėmus.
Ekspertų duomenimis, pasaulyje kas penkta moteris yra patyrusi fizinę ar seksualinę prievartą bei žiaurų vyrų elgesį. Amerikoje kiekvieną dieną 11 moterų miršta, patyrusios smurtą šeimoje. 1993 m. Rusijos Federacijoje 14 500 moterų užmušė jų vyrai ir daugiau nei 65 000 buvo sužalotos.

Prieš vestuves tramdoma agresija ir pavydas
Kristinais Skjorten tyrimas parodė, kad prieš porai pradedant gyventi kartu vyrai nesmurtaudavo. Visos moterys mylėjo savo sužadėtinius ir matė tik jų gerąsias puses.
Tačiau ne viena jų pabrėžia išrinktojo elgesyje “nujautusi kažkokį užslėptą pyktį” aplinkai. Išgėrę jie būdavę nevaldomi, daužydavę daiktus ir ieškodavę priekabių. Taip pat jie dažnai būdavę pavydūs, o tai moterys suprasdavo kaip “didelę meilę”. Mokslininkė teigia, kad tokie agresijos požymiai yra aiškus rodiklis, jog vyras neturi vidinės pusiausvyros, ir ženklas, kad santuokoje toji agresija greičiausiai bus nukreipta prieš moterį.
Žmona – tik vyrui. Izoliacija
Susituokus su tokiu asmeniu situacija kinta. Dažniausiai į blogąją pusę. “Po to, kai ėmėme gyventi kartu, jis labai pasikeitė”. “Kai ištekėjau, jis reikalavo, kad daryčiau viską kaip jo motina”. “Jam atrodė, kad visos mano draugės kvailos. Norėjo, kad su jomis nesusitikinėčiau, o būčiau tik su juo”. “Jis norėjo, kad persikeltume už miesto. Vėliau pasakė, kad mano tėvai jam nepatinka, ir nenorėdavo, kad jie atvažiuotų mūsų aplankyti. Jis pavydėdavo, kai aš su kuo nors susitikdavau, išeidavau į darbą ar treniruotis. Kai gimė vaikai, pareikalavo, kad iš viso mesčiau darbą”. Tai tipiškos situacijos prabėgus metams kitiems po vestuvių. Mokslininkė teigia, kad kiekvienas vyras jaučia poreikį kontroliuoti. Žingsnis po žingsnio, bandydamas leistinas ribas, taikydamas įvairias taktikas vyras palaipsniui moterį izoliuoja nuo tų, iš kurių ji galėtų susilaukti pagalbos.
Pirmąkart pakelta ranka – be priežasties
Pirmas smurtas moteris, paprastai labai sukrečia. Visos teigia nesupratusios priežasties, sukėlusios vyrų pyktį. Vyras dažniausiai atakuoja visai netikėtai, labai dažnai tada, kai moteris jau guli lovoje. Vyrai dažnai pirmą kartą “parodo ragus”, kai moteris jau pakankamai nuo jo priklausoma: turi vaiką ar net ne vieną, yra nėščia. Vyras žino, kad moteris motina bejėgiškiausia ir, saugodama vaikus, mažiausiai jam priešinsis.
Beveik visos moterys pasakojo, kad po pirmojo epizodo vyrai “būdavę labai geri ir švelnūs, atsiprašinėję ir žadėję, kad taip daugiau nebebus”. Jie aiškindavę, kad tai ji savo elgesiu išprovokavusi žiaurumą. Jis, esą, yra prieš smurtą, bet šioje situacijoje negalėjo susivaldyti. Visų tiriamų moterų reakcija į pirmąjį smurto pasireiškimą būdavusi vienoda (o tai, kaip vėliau teigia mokslininkė, ir privedė prie nenormalių santykių šeimoje). Jos visos ieškodavusios savo pačių kaltės, ir nuspręsdavo, kad, “jei bus ramios ir švelnios”, smurtas nebepasikartos. Tolimesnė įvykių eiga paneigia tokias viltis.
1997-1998 m. Lietuvoje atlikto sociologinio tyrimo „Smurtas prieš moteris” duomenimis:
 42,4 % šiuo metu ištekėjusių arba gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą gyvenime patyrė savo dabartinio sutuoktinio/partnerio fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta;
 63,3 % suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta;
 71,4 % suaugusių Lietuvos moterų nuo tada, kai joms suėjo 16 metų, bent kartą patyrė nepažįstamų vyrų, o 43,8 % -pažįstamų vyrų seksualinį priekabiavimą.
 53,5 % praeityje santuokinius ryšius turėjusių moterų patyrė savo buvusio vyro ar partnerio fizinį, seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta/
Jei moteris — smurto auka, ji netenka gyvybės, sveikatos, dažnai šeimos, galimybės mokytis, dirbti, siekti profesinių aukštumų, pagarbos. Tai gali paskatinti asmenybės degradaciją (prievartos auka gali tapti nusikaltėle, narkomane, alkoholike).
Jei moteris – smurto auka, šeima netenka saugios aplinkos, normalaus vaikų auklėjimo, sumažėja šeimos pajamos. Dažnas smurto padarinys – skyrybos.
Jei moteris – smurto auka, visuomenė netenka visavertės asmenybės, darbuotojos, šeimos. Šalyje auga nusikalstamumas ir kiti neigiami reiškiniai.
Jei moteris – smurto auka, prastėja šalies, kaip teisinės valstybės, įvaizdis, šalies piliečiai jaučiasi socialiai neapsaugoti.
Visos visuomenės saugumas yra tiesiogiai susijęs su moterų, kaip tos visuomenės dalies, saugumu. Jei valstybė negarantuoja savo piliečiams asmens saugumo jausmo, tai ji taip pat negali užtikrinti nei politinio saugumo, nei taikos.
Šeimose neretai vyksta logikai prieštaraujančių dalykų. Vyras ir artimiausias žmogus, už kurio moteris ištekėjo, norėdama būti laiminga ir saugi, morališkai ją kankina, kelia prieš ją ranką ar net sumuša taip, kad ši atsiduria ligoninėje. O moteris labai dažnai slepia tą nusikaltimą nuo aplinkinių, meluodama, kad pargriuvo ar panašiai.
Nesu girdėjusi apie statistiką, kuri išmatuotų, kuriose šalyse vyro smurtas prieš moterį yra pasiekęs aukščiausią laipsnį. Tačiau ne paslaptis, kad moteris, būdama fiziškai už vyrą silpnesnė, kenčia kiekvienoje šalyje. Valstybinio Mičigano universiteto (JAV) psichologai atliko įdomų eksperimentą. Gatvėje inscenizavo muštynes ir stebėjo praeivių reakciją. Besimušančius du vyrus ar dvi moteris visi puolė skirti. Kai vyras ėmė mušti moterį, praeiviai stovėjo atokiau, stebėjo, bet nesikišo. Pasiteiravus, kodėl, buvo atsakyta, kad tai – šeimyninis reikalas. Žmonės manė, kad susimušė sutuoktinių pora. Vis dar vyrauja nuostata, kad vyras gali mušti savo žmoną.
Visose civilizuotose šalyse vyrų prieš moteris smurtas jau seniai tapo tyrinėjimų ir mokslinio darbo objektu. Amerikiečių statistikai skelbia (labai panašūs ir kitų šalių duomenys), kad 88 proc. moterų smurtą patiria šeimoje, nuo savo pačių vyrų.
Mokslininkai, nagrinėjantys moterų smurto problemas, atsako, kad yra.
Kristina Skjorten savo knygoje “Kai jėga virsta smurtu” (1988, Oslas) tiria ir aprašo daugelio moterų, suradusių prieglobstį moterų krizių centruose, istorijas. Jos padarytos išvados parodo, kaip reikėtų elgtis, susiklosčius tokiems šeimos santykiams.
Moteris sutuoktiniai stumdo, muša, bado peiliu. Dažniausiai fizinį smurtą lydi nenutrūkstamas psichinis poveikis – gąsdinimai, įžeidinėjimai, grasinimai, tardymai, kur buvo ir ką veikė. Tokie santykiai šeimoje nebūtinai baigiasi fiziniais sužalojimais. Daugelis moterų suserga psichosomatinėmis ar nervų ligomis: nemiga, pasitikėjimo savimi praradimu, seksualinio gyvenimo sutrikimais, aukštu kraujospūdžiu, astma, alergija, pilvo ir širdies skausmais ir t.t.
Smurtą psichologai vadina “impulsų kontrolės stoka”. Tačiau juk ne visi reiškia pyktį smurtu. Agresija gali būti išreiškiama ir kitaip – riksmais, stalo ar durų trankymu, indų daužymu. Kiti išeina pasivaikščioti, ima kilnoti svarsčius, imasi fizinio darbo. Agresyvumas yra biologinė savybė, o jo reiškimo būdus nulemia žmogaus išsiauklėjimas. “Visi vyrai tokie”, – guodžiasi moterys. Ne, tai netiesa. Smurtininkas paprastai kankina savo žmoną tik tada, kai niekas nemato. Tyrimai rodo, kad dažniausiai vyras nustoja mušti žmoną, kai paauga jo sūnus ir į jėgą gali būti atsakyta jėga. Kai sūnus ima gyventi atskirai, smurtas vėl atsinaujina.
Smurtininko šeimos draugai ir giminės neretai net nenutuokia, kad vyras kankina žmoną. Daugelis jį apibūdina kaip “paslaugų, žavų ir simpatišką”. Iš darbovietės taip pat gaunamos labai palankios charakteristikos. Kristina Skjorten knygoje rašo, jog smurtininkas labai gerai suvokia savo elgesį, gali j į kontroliuoti ir puikiai pasirenka vietą bei laiką savo žmonai kankinti – kai niekas negali matyti. Tyrimas taip pat rodo, kad tokie vyrai nesumuša žmonos iki sąmonės netekimo ir apskritai stengiasi mušti taip, kad liktų kuo mažiau žymių. Anot mokslininkės, smurtas tokioje šeimoje tampa tarsi ritualu, kur abu dalyvaujantys puikiai supranta savo vaidmenis.
Apklausus moteris, išsiaiškinta, kad jos dažnai nesuvokia, kas užtraukia didžiausią vyrų pyktį. Statistikai pastebėjo, kad 45 proc. pykčio priepuolių yra sukelti pavydo, 16 – nepasitenkinimo žmonos atliekamu darbu namuose, 17 – dėl ekonominės situacijos namuose. Šios konfliktinės situacijos kyla taip pat ir šeimose, kuriose nėra smurto.
“Jis pykdavo, kai išsitepdavo arba triukšmaudavo vaikai”. “Jis pykdavo, kad per daug skalbiu mašina ir dėl to reikia daug mokėti už elektrą”. “Nesuprantu, ko jis pykdavo. Galėjai sulaukti jo pykčio kiekvieną akimirką”. Nesveikose šeimose susiformuoja santykiai, kai vyras turi teisę pykti bet kada, o žmona, nors ir labai stengdamasi, dažniausiai negali nuspėti nei išvengti artėjančio pykčio priepuolio.
.Moteris nedrįsta nutraukti tokių santykių dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl to, kad neturi, kur gyventi, neturi darbo, neturi pinigų ir nežino, kaip galės išlaikyti vaikus. Ji bijo, nes vyras grasina susidorosiąs su ja ir vaikais, jei ji jį paliks. Dažniausiai vyrai smurtauja tose šeimose, kur moterys yra nuo jų priklausomos, izoliuotos nuo aplinkos, t.y. neturi darbo, draugų, nepalaiko santykių su giminėmis. Statistikai ištyrė, kad daugiausia smurto šeimose, kur sutuoktiniai yra menko išsilavinimo ir priklauso žemesniems socialiniams sluoksniams. Labai dažnai vyras užpuola moterį būdamas girtas.
K.Skjorten daro išvadą, kad vyrų smurtas prieš savo žmonas dar labai įsigalėjęs reiškinys. Kuo silpnesnis kitas partneris, šiuo atveju žmona, tuo dažniau vyras griebsis smurto. Izoliuota, silpna ir priklausoma moteris įsiteigia sau kaltę, praranda pasitikėjimą savimi ir nepalieka vyro, bijodama, kad viena neišgyvens, taip tik dar labiau sustiprindama smurtininko pozicijas. Moteris praranda sugebėjimą realiai vertinti situaciją, tapdama bejėge vyro auka.
Kristina Skjorten rašo, kad moters reakcija į pirmą smurto epizodą turi labai didelę įtaką tolesniems šeimos santykiams. Jei moteris prisiima kaltę, išsigąsta ir bando “būti gera”, pusiausvyra šeimoje pasiskirsto netolygiai, vyras pasijunta “šeimininku”, turinčiu teisę “bausti”, o moteris – “auka”, kuri stengiasi įtikti. Moters nuolankumas tik dar labiau provokuoja vyrą.Daugelis moterų slepia nuo artimųjų ir draugų vyro smurtą, nes joms “gėda”. Mokslininkės manymu, dar įmanoma užkirsti kelią labai rimtai reagavus į pirmąjį smurto pasireiškimą.Smurtautojo credo: “Pastatyti bobą į vietą” įsisąmoninti, kad vyras įjos elgesį gali reaguoti smurtu, tarsi tam pritardama, o šis jaučiasi teisus tai darydamas. Tarpusavio santykiai dar labiau išsiderina, moteris ima bijoti vyro, ji žino, kad bet kada gali fiziškai nuo jo nukentėti, jei jam nepaklus. O vyras, nepajutęs aktyvaus pasipriešinimo, nusprendžia, kad jo elgesys normalus, galvodamas, kad “reikia pastatyti bobą į vietą”. Nepaisant moters pastangų įtikti vyrui ir “būti gerai”, smurtas vis dažniau kartojasi.”Jis mušė mane su radijo antena. Radijas nukrito, ir antena nulūžo. Kai jis grįžo namo, aš gulėjau lovoje. Jis paėmė anteną ir ėmė mane mušti per nuogus pečius. Tai buvo siaubinga. Didelis, tvirtas vyras ir aš. lovoje. Siaubinga. Po to jis pasakė, kad aš to užsitarnavau”. “Tai buvo prieš pat Kalėdas. Jis nusprendė sutvarkyti namus. Išvertė visus daiktus iš spintų ir stalčių ant grindų ir pakvietė mane pažiūrėti “kokia puiki namuose tvarka”. Paskui ėmė mane trankyti. Aš viską sutvarkiau. Per Kalėdas nekalbėjome. Aš sėdėjau ir siuvau. Bijojau verkti, nenorėjau, kad penkiametis sūnelis mane pamatytų. Jis kas pusvalandį kvietinėjo mane į virtuvę: “Ateik čia, brangioji”, ir vėl prasidėdavo priekaištai ir smūgiai. Jaučiausi kaip kalėjime. Bet aš neturėjau, kur išeiti.Impulsyvus, bet gudrus.

Leave a Comment