Skurdo atsiradimo priežastys

Skurdo atsiradimo priežastys

TURINYS

TURINYS.....

SANTRAUKA..

ĮVADAS.......

LITERATŪROS APŽVALGA..........

Skurdo samprata ir jo skirstymas....

Skurdo atsiradimo priežastis aiškinančios teorinės prielaidos..

Kompleksinės skurdo atsiradimo priežastys...

O. Lewis skurdo kultūros teorijos.....

S. Keith socialinės deprivacijos teorijos...

P. Bourdieu teorinė prieiga...

Struktūrinės skurdo priežastys...

Skurdo vertinimo metodai...

Skurdo ir skurdo kultūros apraiškos Lietuvoje..

Skurdo problemos sprendimas Lietuvoje...

SKURDO LYGIO TYRIMO VERTINIMAS..

Skurdą patyriančių žmonių socialinė – demografinė charakteristika..

Materialinės skurdą patyriančių žmonių gyvenimo sąlygos...

Skurdą patyriančių žmonių pajamos..

Skurdą patyriančių žmonių užimtumas..

Nedarbas..

Vartojimas.

Reikalinga pagalba..

SKURDO LYGIO TYRIMO APIBENDRINIMAS...

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS..

LITERATŪRA....

PRIEDAI.....

ĮVADAS

Temos aktualumas. Skurdas – viena iš aktualiausių problemų su kuria susiduria ne tik Lietuvos, bet ir išsivysčiusių paasaulio šalių gyventojai. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės, kurioje jis gyvena lygį. Jame atsirasti nesunku, tereikia prarasti darbą, susirgti sunkia liga, pasiduoti žalingiems įpročiams. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties. Šiuolaikinėse pramonės visuomenėse nuostabos nekelia tokie reiškiniai kaip benamystė, valkatavimas ar elgetavimas. Žmonės laikomi skurstančiais, jei jie dėl nepakankamų materialinių, kultūrinių ir socialinių išteklių išstumiami iš šalyje susiklosčiusio bent minimaliai priimtino gyvenimo būdo.

Skurdas prriklauso ir nuo valstybes politikos, nuo visuomenės kultūros, bei nuo paties žmogaus. Skurdas tai spartaus pramonės vystymosi ir urbanizacijos proceso pasekmė. Jo priežasčių aiškinimasis jau savaime reiškia problemos kėlimą akiratin, šios problemos nagrinėjimas sudaro sąlygas pozityviai motyvacijai susiformuoti.

Skurdas mažina te

eises ir laisves, ir sąveikauja beveik su visomis socialinėmis problemomis – emocinės, alkoholizmu, nedarbu, lyčių diskriminacija, deviacija. Ši sąveika yra sudėtinga, nes problemos gali būti skurdo priežastimi, nors kai kurių skurdas taip pat yra priežastis. Skurdo sąlygos lemia, kad atsiranda atstūmimas, nepasitikėjimas šeimos nariais, silpni ryšiai tarp partnerių, tėvų ir vaikų ir pan. Tokioje visuomenėje, kur akivaizdžiai vyrauja skurdas ir nepriteklius, nedarbas ir paplitęs alkoholio, bei narkotikų vartojimas, nusikalstamumas, tokios vertybės kaip santuoka ir šeimapraranda savo svarbą.

Hipotezė. Skurdžiai gyvenančioms šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims, įstatymas garantuoja minimalias lėšas prasimaitinti ir apmokėti pagrindines komunalines paslaugas. Tačiau suu negailestinga tikrove šiuo metu susiduria 79 milijonai žmonių. Kai kurie iš jų negali susimokėti už šildymą žiemą, susirgę – už gydymą. Kai kurie negali sumokėti už savo vaaikų maitinimą mokykloje. O kai kurie iš jų neturi net ir stogo virš galvos.

Darbo problema – sociokultūrinių skurdo priežasčių nustatymas.

Darbo tikslas – remiantis moksline literatūra, statistiniais duomenimis bei skurdžiai gyvenančių žmonių apklausos analize, įvertinti sociokultūrines skurdo priežastis Lietuvoje.

Tyrimo objektasskurdą lemiančios priežastys.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti skurdo sampratą ir pateikti jo skirstymą;

Išskirti skurdo atsiradimo priežastis aiškinančias teorinės prielaidas;

Pateikti statistinius duomenis apie skurdą Lietuvoje;

Aptarti skurdo kultūros apraiškas Lietuvoje;

Išsiaiškinti skurdo priežastis;

Išsiaiškinti kaip skurdas keičia žmonių gyvenimą;

Aprašyti atlikto tyrimo rezultatus;

Pateikti pasiūlymus kaip mažinti skurdą.

LITERATŪROS APŽVALGA

Skurdo samprata ir jo skirstymas

Nors kiekvienas supranta, ka

as yra skurdas, tiksliai jį apibrėžti sunku todėl, kad skurdas yra reliatyvus, daugiamatis ir laipsniškas.

Daugiamatis skurdas pasireiškia įvairiais pavidalais, pvz., tai ne tik finansinis nepriteklius, bet taip pat ir negalėjimas įgyti vertybių, kurios prieinamos kitiems visuomenės nariams ir taip gyventi visavertį gyvenimą.

Reliatyvus skurdas – tai samprata priklausanti nuo to, kokios yra visuomenėje susiklosčiusios socialinės ir ekonominės aplinkybės. Reliatyvus požiūris į skurdą reiškia, kad skurstančiųjų gyvenimo sąlygos yra lyginamos su neskurstančiųjų, todėl atsiranda galimybė jį supainioti su nelygybe.

Laipsniškas skurdas reiškia, kad sunku pasiekti tikslumą matuojant skurdą, todėl siekiant nustatyti skurdo laipsnį individus arba šeimas galima suskirstyti į grupes pagal tam tikrus požymius.

Skurstantys yra tie žmones, kurių pajamos ir kiti ištekliai: materialiniai, kultūriniai ir socialiniai nėra pakankami ir neužtikrina visuomenei įprastų gyvenimo būdų ir veiklų. Kadangi įprastiniai gyvenimo standartai laikui bėgant keičiasi, todėl galime kalbėti apie absoliutų, santykinį ir subjektyvų skurdą.

Absoliutaus skurdo požiūris nurodo apimtį tokių prekių ir paslaugų, kurios yra būtiniausios žmonių gerovei užtikrinti. Šis apibrėžimas nurodo, kad skurdžiai gyvenantys arba vargšai yra tie, kurie neturi galimybės patenkinti šių minimalių poreikių (kiekvienoje šalyje jie nustatomi skirtingi).

Santykinio skurdo sąvoka siejama su tam tikrais pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais. Skurstantys yra tie, kurių pajamos yra mažesnės už vidutines gyventojų pajamas.

Subjektyvaus skurdo rodikliai nu

urodo pakankamas pajamų lygį nustatomą, remiantis pačių gyventojų vertinimais. Subjektyvus požiūris reiškia, neatitikimą tarp žmonių lūkesčių ir galimybių. Tai yra labiausiai nuo subjektyvių respondentų vertinimų priklausanti skurdo ribos sąvoka.

Skurdo apibrėžimai, matavimai ir jo skirstymai yra skirtingi priklausomai nuo konteksto kuriame nagrinėjama problema. Pavyzdžiui, skirtinga skurdo reikšmė bus ekonomine ir socialine prasme. Taigi, iš esmės skurdas išreiškia ir materialinę žmonių gyvenimo pusę ir socialinę, tačiau kita vertus jos abi viena kitą sąlygoja ir yra sąlygojamos viena kitos. Finansinė nepriklausomybė suteikia, aukštesnį statusą visuomenėje, o padėtis visuomenėje dažnai sąlygoja finansines galimybes.

Skurdo atsiradimo priežastis aiškinančios teorinės prielaidos

Kompleksinės skurdo atsiradimo priežastys

Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.

Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė – skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius.

Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio va

aikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.

Antrasis, šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose – tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.

Vadovaujantis trečiuoju, subkultūriniu požiūriu – skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.

Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė – struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos.

Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonėsturi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.

Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.

Trečias aiškinimas siejamas su visuomenes nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.

Taigi, skurdo priežastys įvairios ir jas aiškinti galima skirtingais požiūriais ir aspektais ir teorijomis. Įvairiais istorijos tarpsniais dominavusios skurdą aiškinančios teorijos, dažniausiai skurdą įžvelgė kaip pačių skurstančiųjų kaltę. Individualizmo pasėkoje atsirado Darvino evoliucijos teorijos pagrindines idėjas perėmęs socialinis darvinizmas. Kitaip tariant, Darvino evoliucijos teorija iš gamtos pasaulio buvo perkelta į socialinį. Socialinio darvinizmo teorijos kūrėjas H. Spenceris svarbiausiu principu laikė stipriausiųjų išlikimo faktą. Teorija teigia, kad visuomenė natūraliai besivystydama nuolatos „rūšiuoja“ savo narius, taip išmesdama tuos, kurie jos manymu netinkami, tokiu būdu ji užsitikrina tolesnį savo vystymąsi. Remdamasis individualistiniu požiūriu, jis tikėjo, jog visuomenės kokybė priklauso nuo to, kokie individai ją sudaro. Individualistinė kryptis turėjo didelę reikšmę ir įtaką pirmosioms teorijoms aiškinančioms skurdą, taip pat ir O. Lewio.

O. Lewis skurdo kultūros teorija

Tyrinėjant skurdo problemas sociologiškai, be abejonės reikia kalbėti apie vieną didžiausių autoritetų skurdo problemų tyrimuose antropologą Oskar Lewis ir jo skurdo kultūros teoriją. Autorius siūlo į skurdą žiūrėti kaip į dvilypį reiškinį. Visų pirma, skurdas tai ne tik gaunamos minimalios pajamos, tačiau yra ir gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Žmonės gyvenantys skurde, turi gana skirtingą kultūrą lyginant su likusiais visuomenės nariais.

Vykstant įvairiems socialiniams, ekonominiams politiniams pokyčiams, išryškėja nedarbas, infliacija, bankų krizės ir pan., taigi žmonių gyvenimas patiria transformacijas, visuomenė patiria nestabilumą ir privalo vienaip ar kitaip reaguoti į tuos pokyčius. Kultūra tuo tarpu formuoja lūkesčius, pvz. žiniasklaida „pasitarnauja“ populiarindama tas vertybes, kurios sunkiai prieinamos daugeliui arba išvis nepasiekiamos, teisėtais būdais. Vieni visuomenės nariai dėl to laimi – jie puikiai adaptuojasi, kiti pralaimi – nes nesugeba pritapti prie pokyčių lemiamų socialinio gyvenimo sąlygų, taigi jie lieka užribyje, paraštėse. Tokioje situacijoje formuojasi kultūra, kuri kaip adaptacinė reakcija į kaitą sukelia beviltiškumo jausmą, fatalizmą, pasyvumą, susitaikymą su likimu. Žmonės patekę į tokią padėtį ima gyventi „gyvena šia diena“ neplanuojant tolesnės ateities ir tai jiems padeda pajusti, tam tikrą gyvenimo džiaugsmą, net ir skurdžios kasdienybės sąlygose – taigi, čia ima egzistuoti kitoks, savitas gyvenimo būdas.

1959 metais tarptautiniame Amerikiečių kongrese O.Lewis pristatė savo tyrimų rezultatą — tezę apie skurdo kultūrą. Antropologo darbai rėmėsi skurstančių Meksiko, Havanos ir kitų miestų šeimų gyventojų tyrinėjimais. Jis aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius. Tie elgesio modeliai turi savitosir įvairiose visuomenėse besiformuojančios kultūros bruožų, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes. Skurdo kultūros žmonėms būdingas nuolatinis turtingųjų ir valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo, bei nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais ir institucijomis arba tas pasitikėjimas nedidelis. Šie žmonės jaučiasi vieniši, izoliuoti. Tačiau, tai lemia jų pačių gyvenimo būdas ir įsitikinimai, fatalistinė pasaulėžiūra ir pasyvumas. Maža to, taip gyvendami šie žmonės patiria beprasmybę, socialinę atskirtį, nenori burtis į bendruomenes, atsisako dalyvauti visuomenės gyvenime, nes yra įsitikinę, kad pasaulį valdo galingieji ir kad pakeisti kažką savo gyvenime neįmanoma. Taigi, „O.Lewis išskiria asmenybės bruožus kuriuos suformuoja skurdo kultūra: agresyvumas, piktumas, apatiškumas, jėgos vertinimas, fatalizmas, susvetimėjimas su likusia visuomenės dalimi ir ypač valdžios institucijomis, avantiūrizmas, konfliktiškumas, aplinkos, o ne savęs kaltinimas dėl susiklosčiusios situacijos.“ [Leonavičius, 2004, p.103]

Skurdo kultūra, tvirtina Lewis, yra sudaryta iš tarpusavyje susijusių, socialinių, ekonominių ir psichologinių veiksnių. Todėl analizuojant skurdo kultūrą galima išskirti keletą pagrindinių grupavimų:

„Individai priklausantys skurdo kultūrai nėra pakankamai integruoti į pagrindinių visuomenės institucijų veiklą. Jie nepriklauso darbo grupėms, savanoriškoms organizacijoms ar politiniam visuomenės organizmui. Jų nenoras, pasak O. Lewis yra susijęs su kritišku požiūriu į bazines dominuojančių klasių institucijas, nepasitikėjimu valdžia, cinišku požiūriu į daugelį visuomenės reiškinių ir institucijų tarp kurių yra ir bažnyčia. Atsižvelgiant į tai, skurdo kultūros nariai nepripažįsta platesnės visuomenės vertybių, net jei ir žino esant tokias.

Skurdo kultūroje dominuoja beviltiškumo, priklausomumo ir nepilnavertiškumo požiūriai. Kadangi individai yra nusivylę savo padėtimi, jaučiasi beviltiški ir yra fatališki, tai jie ir neturi jokių lūkesčių ir ketinimų dirbti ir bandyti keisti savo situaciją.

Šeima ir seksualinė praktika konfliktuoja su išorine kultūra. Dėl šios priežasties, O.Lewis nuomone, trumpa vaikystė, kuri yra čia svarbi pakopa gyvenimo cikle, ankstyvas įsitraukimas į seksualinius santykius, laisvos sąjungos ar sutartinės šeimos, turi didelę įtaką vaikų ir moterų nepriežiūrai ir išnaudojimui.“ [Leonavičius, 2004, p.103-104]

Taip Lewis išskyrė skurdo kultūrą, kurios nariai palyginus su kitais visuomenės nariais, turi kitokį gyvenimo būdą perduodamą per kartas. Toks šių žmonių elgesys skurdą paverčia neišvengiamu ir jie negali peržengti skurdo ribų, dėl savo nenoro ir nemotyvuotumo dirbti ir organizuotis. Kita vertus, skurdo kultūra, tai nėra tik vien nusišalinimas ar neorganizuotumas. Lewis teigia, kad antropologiniu supratimu tai yra kultūra, kuri atskleidžia žmogaus gyvenimo būdą ir tam tikrus pasirinkimus, kurie tarnauja kaip adaptacinis veiksnys. Autorius pastebi, jog toks gyvenimo būdas, tai reiškinys paplitęs ir kaimo, ir miesto struktūrose, taigi šio reiškinio egzistavimas parodo žmonių panašumą įvairiose struktūrose, ryšiuose, santykiuose, vertybėse.

Taigi, skurdo kultūra parodo tikėjimo ir pasitikėjimo savimi ir kitais stoką. Toks išmoktas bejėgiškumas, ilgainiui sukuria palankią terpę vystytis patologiškam elgesiui – psichologinei, ekonominei, fizinei ir seksualinei prievartai. Gyvenimas šioje kultūroje reiškia, tiesiog nemokėjimą ir negalėjimą gyventi kitaip. Pakeisti tokią padėtį nors komplikuota, bet įmanoma, tačiau reikia paties žmogaus valios, kurios nėra, todėl, kad žmogus priklauso skurdo kultūrai. Lewis išskiria keletą aspektų, užtikrinančius skurdo paveldimumą, tai:

Veiksmingo dalyvavimo pagrindinėse visuomeninėse institucijose trūkumas;

Ekonominė ir socialinė priklausomybė nuo valstybės / mecenatų;

Nepasitikėjimas vyriausybe, policija, teismais ir įstatymais, ir visais žmonėmis užimančius aukštus postus;

Saugios vaikystės ir nevisavertės motinystės bei tėvystės trūkumas;

Autoritariniai santykiai šeimoje;

Deviantinio elgesio bei psichologinių patologijų toleravimas, impulsų kontrolės trūkumas;

Menkavertiškumo, nepajėgumo, priklausomybės, fatalizmo jausmai;

Susilpnėję arba visai nutrūkę santykiai su bažnyčia ir nepasitikėjimas ja;

Tikėjimas vyrų pranašumu prieš moteris, matricentriškos šeimos;

Provincialumas, istorijos jausmo trūkumas;

Ankstyvi seksualiniai santykiai ir t.t.

Paminėti aspektai tampa visuomenėje egzistuojančių subgrupių normų, papročių ir gyvenimo būdu, perduodamu iš kartos į kartą. Tačiau, gyvenimo būdo perėmimas yra socializacijos proceso pasekmė, todėl tai reiškia, kad jis daugumai žmonių nėra visiškai sąmoningas. O. Lewis teigia, kad skurdas nėra vien tik individualus reikalas, bet ir socialinė ir kultūrinė aplinka, kurioje socializuojami skurde gyvenančių tėvų vaikai. Pasak, Lewis – vienos kultūros viduje gali egzistuoti kita kultūra, kuri vadinsis subkultūra. Skurdo kultūra yra perduodama iš kartos į kartą per visas šios subkultūros institucijas, o ypač per šeimą. Vaikai sekdami tėvų pavyzdžiu nesupranta, kodėl turėtų siekti kažką pakeisti ir išbristi iš skurdo liūno. Jie tiesiog perima tėvų požiūrį, kuris neturtą traktuoja kaip neišvengiamybę ir toks tėvų požiūris ir gyvenimo būdas nepateikia jokių įgūdžių kaip pakeisti tas sąlygas. Skurde gyvenančių tėvų vaikai, tiesiog linkę susitaikyti su tokia tikrove kokią patiria gyvendami toje aplinkoje. Dar būdami vaikai jie perima pagrindines tos subkultūros vertybes ir taip tampa ją pratęsiančia gija.

O. Lewis požiūriu, skurdo kultūros žmonės vargiai težino ką nors daugiau išskyrus savo aplinką, savo problemas ir tą gyvenimo būdą, kurį jie gyvena. Galima sakyti, kad visa tai – skurdo kultūros vertybinės nuostatos, kurios neleidžia šiems žmonės įsisąmoninti ir išreikšti savo interesus, bei siekti gyvenimo pokyčių išlaisvinančių juo iš šio uždaro rato. Taip formuojasi „tylinti klasė“, kuri neturi suinteresuotų savo klasės narių galinčių ir norinčių juos atstovauti viešųjų institucijų reikaluose. Todėl, šių grupių interesus bando įvardyti „kalbančių“ arbagalia disponuojančiųjų klasių atstovai, neretai, buvę žemesniųjų klasių piliečiai, kurie galbūt gerai suvokdami „tyliųjų“ problemas, esą užsiėmę kitais interesais. Atstumtieji suvokdami situaciją nesitiki paramos ir jaučiasi svetimi. Kai žmonės suvokia, kad patiems pakeisti situaciją per sunku, jie kaltę dėl tokios padėties permeta pačiai sistemai, kurią tarsi sukūrė „kiti“. Atsiranda savotiškas uždaras ratas, kai aukštesnis statusas skurdo kultūros aplinkoje nelaikomas siektina vertybe, o keisti gyvenimo būdą, tampa netgi negarbinga. Kai nėra vertingų ir siektinų gyvenimo planų, kai bendravimas apsiriboja tik su savo grupės ir statuso žmonėmis, situacija tampa pesimistiška – nelieka vilties ją pakeisti.

Oskaras Lewis mąstydamas plačiau, teigė, kad skurdo kultūra nebūtinai yra sąlygota tikro ir didelio skurdo, tai nėra aksioma. Skurdo kultūros sąvoka, autoriaus nuomone nereiškia visų žmonių esančių žemiau absoliutaus skurdo ribos. Jai taip pat gali priklausyti ir turtingų žmonių, kurie turėdami nemenką turtą stokoja sąmoningumo ir įgūdžių, kaip jį valdyti. Anot O.Lewis, skurdo kultūros bruožai ir simptomai gali pasireikšti net JAV milijonierių tarpe. Nors tokie simptomai labiau būdingi atsilikusių šalių staigiai praturtėjusiems sluoksniams, bet jų esama ir turtingose šalyse – tai ta pati atskirtis, izoliacija, priešiškumo savajai visuomenei jausmas, beprasmybė ir kt. Paradoksalu, kaip kartais skurdo kultūros atsiradimą gali sąlygoti nebūtinai pats skurdas, bet taip pat ir didelis, staigus turtas.

O. Lewis skurdo kultūros teorijayra viena iš ryškiausių skurdo priežastis aiškinančių teorijų. Skurdo kultūrą galima apibrėžti kaip žinojimą, jog pasaulyje ir savo gyvenime nieko neįmanoma pakeisti, ir kurios nariai palyginus su kitais visuomenės nariais, turi skirtingą gyvenimo būdą perduodamą kartoms.

S. Keith Socialinės deprivacijos teorija

Kadangi skurdas dažnai atsikartoja iš kartos į kartą, toks procesas įvardijamas įvairiai, vieni tai vadina „skurdo ciklu“, kiti – „skurdo ratu“ ir pan.

Dar viena teorija siekianti giliau pažvelgti į skurdo problemas tai socialinės deprivacijos teorija. S.Keith pasiūlė sąvoką „deprivacijos ratas“ socialinės deprivacijos priežastims paaiškinti. Pati deprivacijos sąvoka reiškia atėmimą, neturėjimą, trūkumą, nepriteklių kažko labai reikalingo. Trūkumas gali būti tiek galimybių mokytis stoka, tiek sąlygų dirbti ar jaustis sveikam ir t.t. Ši teorija didžiausią dėmesį skyrė vaikų auklėjimo praktikų svarbai paaiškinti. S. Keith kalbant apie vaikų auklėjimo praktikas teigė, kad svarbiausi yra pirmieji penki vaikų gyvenimo metai, kadangi jie yra įtakingiausi formuojantis vaiko asmenybei ir lemiami tolesniam jos vystymusi ir elgesio motyvacijai. Vaikystėje gauta patirtis per penkis vaiko gyvenimo metus, teorijos kūrėjo teigimu yra svarbi vėlesnei gyvenimo kokybei.

Deprivacijos šaknys yra vaikystėje patirti santykiai su šeima, nes šie santykiai tiek su motina, tiek vėliau su tėvu yra be galo reikšmingi. Dažnai manoma, kad skurdžiai gyvenantys tėvai blogai ir nepakankamai rūpinasi savo vaikais, o toks auklėjimas ir nepriežiūra neigiamai paveikia tolesnį vaikų vystymąsi. Taigi nepakankamą vaikų priežiūrą sąlygoja netinkamas tėvų gyvenimas ir elgesys, dėl nepriežiūros savo vaikus tokie tėvai „įstumia“ į tokias pačias gyvenimo sąlygas, kokios yrajų, tokiu būdu pasmerkdami vaikus kartoji tas pačias klaidas. Vadinasi, neprižiūrėti vaikai, kuriems trūksta pačių svarbiausių vertybių reikalingų vaikystėje, tokių kaip emocinė, intelektualinė parama, dažniausiai patiria tam tikras problemas mokykloje, kurios sąlygoja jų menką išsilavinimą. Išsilavinimo galimybių trūkumas, nors ne visada, bet dažniausiai sukuria tolesnes bedarbystės arba menkų pajamų gyvenimo sąlygas. Keith aiškina, jog visos šios problemos turi ryšį santuokos ir šeimos nestabilumui, nes tokiose šeimose nėra tenkinami narių socialiniai ir emociniai poreikiai, vadinasi savo vaikams tokie tėvai nesukuria tinkamų vystymosi sąlygų. Visos šios problemos taip susijusios ir veikia viena kitą, jog sukuria socialinės deprivacijos ratą iš kurio „išeiti“ nėra lengva.

Deprivacijos ratą galima pavaizduoti schematiškai:

0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic

0x08 graphic

0x08 graphic

S. Keith mano, kad tokios iš kartos į kartą einančios nepakankamo ugdymo sąlygos savaime reiškia, kad nėra internalizuojamos vertybės ir įgūdžiai, kurie galėtų padėti keisti gyvenimo sąlygas ir tai reiškia padėtų išsivaduoti iš „deprivacijos rato“.

Kaip kalba P.L.Berger`is, žmogus yra sociali būtybė, todėl visuomenės nariu jis tampa, o ne gimsta. Žmogus yra linkęs į socialumą, todėl tik internalizuodamas ir suvokdamas aplinkinį pasaulį – socializacijos dėka jis tampa visuomenės nariu. Tas pats autorius pabrėžia, kad internalizuota tikrovė turi savybę išlikti, o tai paaiškina kodėl taip sunku atsisakyti savo kultūros normų, vertybių ir pakeisti savo gyvenimo būdą, bei įpročius. Socializacijos būdu gauti įpročiai ir elgsenos modeliai, kiekvieno žmogaus gyvenime turi didžiulę svarbą. Kai vaikystėje vaikai mato, kad jų tėvai nesistengia ieškoti darbo, gyvena iš valstybės paramos ir nuolat skursta, toks tėvų praktikuojamas elgesys vaiko gyvenime gali tapti natūraliu ir lemti jo pasaulio suvokimą, bei elgesį ateityje. Priklausymas tam tikram gyvensenos modeliui dažniausiai reiškia, kad tos vertybės išliks visą gyvenimą ir bus perduotos vėlesnėms kartoms, tačiau tai nėra aksioma.

P. Bourdieu teorinė prieiga

Žmonių judėjimui iš vienos socialinės padėties į kitą apibūdinti vartojama socialinio mobilumo sąvoka. Analizuojant socialinį mobilumą galima pasinaudoti prancūzų sociologo Pierre Bourdieu teoriniu modeliu. Bourdieu teigia, kad socialinė erdvė, kurioje migruoja individai, yra sudaryta iš skirtingų laukų. Tam tikrame lauke užimamos skirtingos socialinės pozicijos, priklauso nuo nevienodo galių bei kapitalo pasiskirstymo. Vienodu kapitalo kiekiu disponuojantys individai sudaro socialines grupes, kuriose vyrauja tam tikri mąstymo bei elgesio šablonai arba tai, ką P. Bourdieu vadina habitus. Socialiniuose laukuose veikiantys agentai paklūsta habitus ir todėl gali lengviau orientuotis socialinėje erdvėje, bei atitinkamai reaguoti į įvykius ar situacijas. Socialiniai agentai anot, Bourdieu, tai ir individualūs veikėjai, institucijos ar grupės, kurių veikimas yra nulemiamas tam tikro habitus, “varomosios jėgos“, objektyvios pažintimi paremtos struktūros, organizuojančios agentų nuostatas, požiūrius bei veiklas. Jei žmonės veikia priklausomai nuo habitus, tai ši sąvoka puikiai paaiškina skurdo kultūrai priklausančių žmonių elgesį ir mąstymo būdą. Habitus sukuria tam tikrą mąstymą ir elgesį tam tikroje situacijoje ir tik per santykius su kitomis struktūromis. Taigi, šis terminas apibūdina tam tikrą mąstymo bei elgesio logiką, kuri lemia individo polinkį jausti, galvoti, kalbėti, reaguoti bei veikti vienokiu, o ne kitokiu būdu.

„Bourdieu habitus yra sudarytas iš dispozicijų (polinkių, įgūdžių) rinkinio, kuris palenkia subjektus veikti tam tikru būdu. Šios dispozicijos motyvuoja socialinių veikėjų veiksmus ir praktikas. Tačiau praktikos ir veiksmai nėra vienaprasmiškai nulemti habitus. Specifiniai veiksmai atsiranda habitus ir apibrėžto socialinio lauko sankirtoje. Vadinasi, individų veiksmus iš dalies apibrėžia jų įsitikinimai ir polinkiai, generuojami habitus.“ [V.Leonavičius, 2005, p. 376]

P.Bourdieu manymu, dvilypis habitus pobūdis padeda sujungti subjektyvųjį ir objektyvųjį socialinės tikrovės lygmenis. Taigi, jis pasireiškia kaip tam tikra sąmonės struktūra, kuri padeda žmogui įprasminti jį supančią aplinką, tačiau habitus yra ir konkreti socialinė praktika. Jis yra socialinio pasaulio struktūrų priėmimas ir jų laikymas savomis, taigi, padeda žmonėms geriau suvokti, kaip jie turi elgtis kasdieniniame gyvenime, nes tai, tarsi savotiškas pojūtis, nurodantis kokie veiksmai yra tinkami ir kokiose situacijose. Kitaip tariant, tai ne proto pojūtis, o kūno būsena, teigia Bourdieu. Kūnas seka habitus veikdamas pagal taisykles, kurios egzistuoja apibrėžtame socialiniame lauke.

„Habitus galima laikyti įkūnytais kasdienybės ritualais, kuriais kiekviena kultūra kuria ir palaiko asmenų tikėjimą savo pačios savaime suprantamumu. Be kūno negalėtų būti apibrėžiama socialinė realybė, nes jis, kaip praktinis jausmas. Kūnas yra santykio su pasauliu forma. Šitas santykis suvoktinas kaip reguliuojanti veikla, kuri pasiduoda objektyviems apibrėžto socialinio lauko reikalavimams.Kūnas ne tik veikia pagal tam tikras reguliarias ar ritualizuotas praktikas, bet ir jis pats yra nusistovėjusi ritualinė veikla. Socialinio žaidimo taisyklės, inkorporuotos į kūną, tampa jo antrąja prigimtimi“. [V.Leonavičius, 2005, p. 377]

Socializacijos procesas turi didžiulę įtaką habitus susiformavimui, jo metu įdiegiamos ne tik išorinės taisyklės, bet ir vidiniai, neįsisąmoninti veikimo tam tikromis gyvenimo situacijomis principai. Todėl habitus kūrimui didelę įtaką turi šeima, nes tam tikrai socialinei grupei būdingo habitus susiformavimą lemia tokie šeimyninės aplinkos veiksniai kaip – darbas, tėvų tarpusavio santykiai, moralinės nuostatos, požiūriai ir pan. Šeima ta erdvė, kurioje prasideda socializacija, t.y. visuomenėje vyraujančių vertybinių nuostatų, patirties, žinių ir normų perdavimo procesas. Aplinka, kurioje žmogus tarpsta suformuoja tokias sociokultūrines charakteristikas kaip moraliniai įsitikinimai, manieros, įpročiai, užsiėmimas, ekonominė padėtis, socialinis statusas. Šeima kartu yra ir pradinis visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo mechanizmas. Šeimoje perduodamas habitus, būdingas tam tikram socialiniam sluoksniui. Šeimoje sukuriama privati erdvė, kurioje per kasdieninį bendravimą bei sąveiką perduodami kultūriniai elgesio modeliai, vertybinės orientacijos; šiuo atveju skurdo kultūros bruožai.

Socialinės struktūros sukuria tendenciją veikti, o tai kita vertus ir apibrėžia socialines struktūras. Tos tendencijos formuoja socialines praktikas ir jų taip pat yra formuojamos. Taigi, Bourdieu habitus – tai bendrų generuojančių schemų sistema, kuri yra ir ilgalaikė (įrašyta į socialinę individo konstrukciją), ir kartu ją galima perkelti (iš vieno socialinio lauko į kitą). [V.Leonavičius, 2005, p. 376] Kitaip tariant, Bourdieu teigia, kad habitus yra chronologine tvarka sutvarkytos struktūros – t.y. žemesnio lygio struktūra arba pirmesnė įgyta patirtis veikia aukštesnio lygio arba vėlesnę patirtį, o šioji vėl perkuriama ir toliau įtakoja kitas struktūras. Pavyzdžiui vaiko šeimoje įgytas habitus vėliau struktūruoja jo elgesį kitoje (pvz. darbo sferoje) aplinkoje, o iš ten gauta patirtis performuojama ir veikia kitose struktūrose, savo ruožtu turimas habitus perduodamas savo vaikams. Taigi, habitus yra formuojamas ilgą laiką, tai istorijos produktas kuris susiformuoja per patirtį, todėl reikia nepamiršti, kad habitus sistema nėra amžina, ji kintanti.

„Kalbėti apie habitus reiškia teigti, kad ta, kas individualu ir netgi asmeniška, subjektyvu, yra socialu, kolektyvu. Habitus yra socializuotas subjektyvumas“. [Bourdieu, 164p]. Taigi habitus yra socializacijos padarinys, nes yra įgytas per patirtį ir tapęs neatsiejamas nuo žmogaus, kaip kalba Bourdieu, jis leidžia žmogui priimti ir suvokti aplinką ir situacijas. Galima sakyti, kad habitus sąvoka paaiškina, kodėl žmonės nebūdami racionalūs, vis gi yra supratingi ir elgiasi taip kaip „turi“ elgtis, ir tokiu būdu pasirenka logišką sprendimą.

Panašiai kalba ir Berger`is, jis teigia, kad visą žmogaus veiklą galima habitualizuoti, nes kiekvienas dažnai kartojamas veiksmas tampa šablonu, kurį galima pakartoti be didelių pastangų. Taigi žmogus tokį veiksmą suvokia kaip šabloną. Habitualizacija reiškia, kad veiksmą vėl galima pakartoti tokiu pat būdu ir taip sutaupant pastangų. Tokie veiksmai žmogui išlieka prasmingi, savaime suprantami, nors ir atliekami rutiniškai. Tai paaiškina, kodėl kai kurie žmonės elgiasiįprastai tose situacijose ir sprendimuose, kurie jiems yra pažįstami ir kodėl nesistengia ieškoti naujų galimybių ir progresuoti.

Struktūrinės skurdo priežastys

Struktūrinė – konfliktinė teorija skurdą aiškina platesniu masteliu – makro lygmenyje. Ši teorija skurdą kildina iš socialinių ekonominių sąlygų, kurios niekaip nesusijusios su žmogaus sąmoningumu, pasaulėžiūra ar vertybėmis. Pralaimėję interesų konfliktą žmonės patenka į skurdą, o tokią jų padėtį nulemia struktūriniai, o ne asmeniniai veiksniai.

Besikeičianti technologija yra vienas iš struktūrinių veiksnių darančių didelę įtaką interesų konflikte. Technologijų kaita labai traumuoja visą profesinės sistemos funkcionavimą, nes keičiantis technologijoms kinta ir profesiniai reikalavimai. Tai lemia vienų darbo vietų sumažėjimą, o kitų, naujų darbo vietų ir formų atsiradimą. Technologijų plėtra kelia naujus profesinius, kvalifikacinius reikalavimus. Tokiu būdu atsiranda tam tikras profesijų vakuumas arba darbo vietų sumažėjimas. Vykstant tokiam procesui žmonės konfliktuoja norėdami užimti naujas pozicijas ar išsaugoti buvusias ir tie, kurie pralaimi šį interesų konfliktą prarasdami darbo vietas ilgainiui gali atsirasti skurde. Nevisi žmonės sugeba efektyviai prisitaikyti prie sparčios technologijų kaitos, o tai didina tikimybę prarasti darbą ir susidurti su skurdu. Ekonomikos vystymasis susijęs su pakilimais ir nuosmukiais, kas ne retai lemia galimus darbo rinkos pokyčius ir užimtumo problemas. Nors nedarbas yra natūrali rinkos ekonomikos būsena, bet ilgalaikis nedarbas sukeltas ekonominių permainų yra vienas realiausių veiksnių sąlygojančių mažas ir nepakankamas pajamas lemiančias skurdą. Nepakankamos pajamos yra nedarbo arba mažai apmokamo, nekvalifikuoto ar nenuolatinio darbo rezultatas. Taigi verslo plėtojimasis viena ar kita linkme, yra viena iš priežasčių galinčių žmones nustumti į skurdą. Sparčiai vystantis pramonei, vykstant urbanizacijos, modernizacijos procesams skurdas tampa visuomenių problema.

Skurdo ir skurdo kultūroa apraiškos Lietuvoje

Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliktas tyrimas apie Lietuvos gyventojų nuomone skurdą sąlygojančias priežastis, parodė, kad šalies gyventojai įsitikinę, jog svarbiausia skurdo priežastis yra neteisybė. Atliktas tyrimas parodė kad net 38 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad svarbiausia skurdo priežastis yra socialinio teisingumo stoka visuomenėje. 24 proc. žmonių mano, kad skurdas tai neišvengiamybė visuomenės raidos procese. Dar tiek pat gyventojų įsitikinę, kad skurdo link veda valios stoka, bei žmonių apatiškumas, nenoras imtis jokių priemonių padėčiai pagerinti. Statistiškai kas dešimtas gyventojas skurdą netgi linkęs sieti su sėkmės stygium. [www.balsas.lt/naujiena/175621]

Skurdo pasireiškimui svarbi yra gyvenamoji vieta, nes akivaizdu, kad pragyvenimo lygis mieste ir kaime skirtingas. Lietuvoje skurdo problema ypač ryški provincijoje, nes kaimo žmonės skursta labiau nei miesto gyventojai.

Skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Skurstančiųjų skaičius priklauso nuo gyvenamosios vietos, išsimokslinimo, socialinio statuso, namų ūkio tipo.

Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt.

Statistika negailestinga. Nepaisant politikų kalbų apie Lietuvoje gerėjantį gyvenimą, augančią ekonomiką, skurde gyvena 20 proc., arba 680 tūkst., mūsų valstybės piliečių. Skurdo rizikoje gyvenančių asmenų skaičius Lietuvoje – santykinai didžiausias iš visų ES valstybių. Lietuvoje santykinis skurdo lygis – 18 proc., tai reiškia, kad penktadalis žmonių skursta. Lietuvoje skursta apie 23 proc. vaikų. Skurde užaugę vaikai dažniau ir patys skursta. Lietuvoje formuojasi „dirbančių vargšų“ sluoksnis, tai yra žmonės, kurie dirba, bet gauna mažus atlyginimus. O tuo tarpu, vaikų auginimas Lietuvoje tampa prabanga. Apie pusė daugiavaikių šeimų patiria skurdo riziką. Pagyvenę žmonės taip pat pakliūva į didesnio skurdo rizikos grupę. Vyresnių nei 65 metų žmonių bendras skurdo lygis Lietuvoje 29 proc. [http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/skurdas-europoje-57-81228]

Skursta beveik trečdalis kaimo gyventojų, ir beveik pusė Lietuvos šeimų, kuriose vienas suaugęs išlaiko vaikus. Lietuva irgi yra „lyderė“ pagal skurdo rizikos gylį, tai yra, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos yra mažesnės už skurdo ribą. Sociologas A. Poviliūnas

[http://www.litua.com/lt/zinios/k.girnius_lietuva_&ndash_abejingumo_savo_pilieciams_lydere]

Viena pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių – darbo neturėjimas arba neefektyvi savarankiška ūkinė veikla. Dėl to skursta bedarbiai, smulkūs žemdirbiai, mažai uždirbantys samdomi asmenys, tie, kurie verčiasi atsitiktiniais smulkiais verslais, jų vaikai.

Posovietinė Lietuvos visuomenė patyrė didelių socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių permainų, reformų ir įtampų, kas ilgainiui lėmė bedarbystę, sąlygojo žmonių emocinę būklę ir savijautą, bei skurdą. Staigus ekonomikos nuosmukis sąlygojo žmonių gyvenimo lygio smukimą, daugelis žmonių atsidūrė skurde. Tai ypač ryšku Lietuvos kaime, kur skurdo plėtojimąsi lėmė gamtiniai ekonominiai, demografiniai faktoriai, bendruomeninių veiksnių stoka, stiprios socialinės normos. Nelygybei tarp visuomenės narių ir skurdui rastis tinkamas sąlygas šalyje sudarė plėtojama rinkos ekonomika, paremta privačia iniciatyva bei konkurencija. Skurdas yra paplitęs bedarbių tarpe, gyvenančių iš socialinių pašalpų žmonių tarpe, taip pat dažnai tarp auginančių tris ir daugiau vaikų šeimų, žemdirbių ūkiuose. Suirus kolūkiams, bankrutavusdidelėms įmonėms, daug žmonių rajonuose neteko darbo ir atsidūrė skurdo akivaizdoje. Nors Lietuvoje siekiama didinti socialinį saugumą daugėja socialinės atskirties grupių, atsiranda vietovių, kuriose tokios grupės gyvena koncentruotai, pavyzdžiui, Didžiasalyje, Rukloje, Kirtimuose. Įvairūs atlikti tyrimai parodė, kad daugumoje Rytų Lietuvos rajonų įsivyravo didžiausias skurdas.

Priklausymas tam tikrai socialinei klasei yra sąlygojamas ekonominių ir socialinių aplinkybių, taip pat formuoja skirtingas vertybes, elgesio normas ir gyvenimo būdą. Kadangi skurdą dažnai lydi ištisa skurdo kultūra, ne išimtis ir Lietuva, čia taip pat apstu skurdo kultūros požymių. Vyrauja visuotinis nepasitikėjimas visuomene, valstybe ir jos institucijomis, savo pačių valstybės laikymas sau svetima ir priešiška jėga, atskirtis, nesidomėjimas savo šalimi, fatalizmas ir manymas, kad nieko negalima pakeisti savo gyvenime. Žmonės jaučiasi bejėgiai prieš valstybės valdininkus, jie netiki, kad turi galios vykdyti permainas ir pakeisti savo ir kitų gyvenimus. Lietuvoje irgi egzistuoja tie, kurie tyliai tūno paraštėse ir dėl savo nenusisekusio gyvenimo kaltina dažniausiai „kitus“, o tai sukelia jų pačių pyktį ir agresiją. „Mūsų skurdo kultūrą lydi sąmonė, tikini, kad visas socialinis gyvenimas yra valdomas galingų jėgų, kurios sąmoningai skurdina paprastus žmones.“ [www.skurdas.lt]

A. Kačerauskienė straipsnyje „Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva“ pastebi, kad ne ekonominis skurdas, bet elgesio skurdas yra Lietuvos problema. Ji teigia, kad į ekonominį skurdą varo elgesio skurdas, t.y. nenoras mokytis, dirbti, sukurti normalią šeimą ir pan. Elgesio skurdas pasireiškia šeimų nestabilumu, bendruomeniškumo stoka, socialinių ryšių ir pasitikėjimo trūkumu.

Elgesio skurdą skatina ir netinkama socialinės paramos politika, kuri nesukuria moralinės motyvacijos įveikti elgesio skurdą, didina pagundą pasilikti asocialume, didina pagundą gimdyti ir auginti vaikus ne šeimoje, didina pagundą neieškoti pastovaus darbo. paprastų moralinių vertybių praradimas, žmogiško bendravimo stoka, kuri padeda plisti elgesio skurdo kultūrai.

IŠVADOS

Apibendrinant minėtas teorijas aiškinančias skurdo veiksnius, galima pastebėti, kad ir kiek teorijų stengtųsi paaiškinti skurdo priežastis, aišku yra viena – egzistuoja objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, vienus jų lemia aplinkos sąlygos, o kiti labiau priklauso nuo paties žmogaus; arba du pagrindiniai požiūriai: vienas jų skurdo priežastis kildina iš socio-ekonominių sąlygų, o kitas dėl socio-kultūrinių veiksnių.

Tiek paaiškinti, tiek sugrupuoti skurdo priežastis yra sunku, jos yra kompleksinės ir visos persmelkia viena kitą ir taip sąveikauja tarpusavyje. Iš esmės skurdą lemia negalėjimas pasiekti socialinių vertybių: ekonominių, politinių ar socialinių. O vertybių konfliktas yra vienas svarbiausių marginalumo požymių nustumiantis individus į socialines paraštes. Tokiose šeimose augantys vaikai negali jaustis pilnaverčiais, ir vėliau turi problemų integruojantis visuomenėje. Skurdas nėra vien tik materialus – skurdžiai gyvenančių žmonių galimybes riboja ne tik pajamų trūkumas, bet ir socialiniai, kultūriniai ištekliai. Tačiau dažniausiai to pasėkoje susiformuojaištisa skurdo kultūra, kuri išreiškia bejėgiškumą, laisvės neturėjimą, žmogiškosios esmės paminimą, jos priešprieša yra laisvės ir atsakomybės kultūra. Lewis skurdo kultūros sąvoką vartojo apibūdinti savitą socialinio dugno grupių elgseną. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, bet jie kenčia socialinę atskirtį, jaučia susvetimėjimą. Jis pripažino, kad kai žmogus suardo socialinius įgūdžius, po truputį tampa marginalu. Blogiausia yra tai, kad tokia skurdo kultūra yra perduodama iš kartos į kartą, o šeimos t.y. tėvų, socializacijos būdu vaikams perduotas habitus neprisideda prie reikmės keisti socialinius įgūdžius ir pajudėti į naują – aukštesnį socialinės hierarchijos lygį. Taigi, keisti esamą skurdo kultūros žmogaus statusą, tuo pačiu naikinti ir pačią skurdo kultūrą, kuri ardo visuomenę ir naikina jos galias bei socialumą. Bourdieu naudojama habitus sąvoka, paaiškina, kodėl skurdas tampa „paveldimu“, kaip yra „išmokstama būti kitokiais“ ir prisitaikoma, bei kaip ir kodėl patenkama į vadinamąjį „užburtą ratą“, į kurį anot deprivacijos teoretikų nejučia įstumia šeimos gyvenimo būdas. Todėl siekiant sustabdyti skurdą reikia nutraukti skurdo ciklą ir užkirsti kelią jo perdavimui iš kartos į kartą, tam yra svarbu atsižvelgti ne tik į jo priežastis bet ir į paplitimą.

LITERATŪRA

Baločkaitė, R. „Už reprezentacijos ribų: tylinčiosios klasės“, Kultūros barai. 2006.

Berger, P. L. Sociologija. Kaunas: Litera, 1995.

Berger, P. L., Luckmann T. Socialinės tikrovės konstravimas, Vilnius: Pradai 1999.

Bourdieu P., Loic J. D. Wacquant, Įvadas į refleksyviąją sociologiją, Baltos lankos: 2003.

Giddens A., Sociologija.

Lazutka R., Žmogaus socialinė raida, Vilnius, 2000

Leonavičius V., A. Tereškinas, Z. Norkus, Sociologijos teorijos, Kaunas: VDU, 2005.

Leonavičius V., Sociologija, Kaunas: VDU, 2004.

Leliūgienė Irena, Žmogus ir socialinė aplinka, Technologija: 1997

Rimkutė J., Žmogaus socialinė raida. Vilnius, Homo liber: 2001.

Socialinės grupės: nepritekliaus žymės; straipsnių rinkinys. Socialinių tyrimų institutas. Vilnius, 2004.

Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija, Vilnius. 2000. 

www.skurdas.lt/lt/news.php?news_id=106&start1=100&start2=0

www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/57220

http://images.katalogas.lt/maleidykla/Fil72/fil_045_054.pdf

www.genocid.lt/Leidyba/6/jurgita.htm

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20030618/2-1.html

http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1333

http://www.kontrastai.lt/?p=3257

www.lygus.lt/ITC/filesnaujienos/Moterys%20ir%20skurdas.doc

www.balsas.lt/naujiena/175621

ANKETA

Šios anketos pagalba norime išsiaiškinti požiūrį į skurdžiai gyvenančių šeimų padėtį Lietuvoje bei išsiaiškinti skurdo priežastis bei jo lygį.

Anketoje pateikti klausimai su galimais atsakymais į juos.

Anketa anoniminė. Tikimės, kad Jūsų atsakymai padės gauti teisingus ir objektyvius tyrimo rezultatus.

Iš anksto dėkojame.

1. Šeimyninė padėtis :

a) vienišas (-a)

b) šeima be vaikų

c) šeima su vaikais

2. Jūsų lytis :

a) vyr.

b) mot.

3. Amžius :

a) iki 25 m.

b) 25 – 40 m.

c) 40 – 55 m.

d) virš 55 m.

4. Išsilavinimas :

a) vidurinis

b) aukštesnysis

c) aukštasis

d) kitas_______________

5. Jūsų pragyvenimo šaltiniai per pastaruosius 6 mėnesius:

a) Bedarbio pašalpa

b) Invalidumo pensija

c) Santaupos

d) Senatvės pensija

e) Kitos socialinės pašalpos

f) Pajamos, gautos pardavus antrines žaliavas

g) Atlyginimas, turite pastovų darbą

h) Atsitiktiniai uždarbiai

i) Išmalda

j) Giminių, artimųjų pagalba

k) Jokių

l) Kiti

________________________________

6. Kiek pinigų turėjoteper paskutinę savaitę?

__________ litų

7. Koks buvo Jūsų paskutinis užsiėmimas ?

a) Nekvalifikuotas darbininkas

b) Kvalifikuotas darbininkas, techninis darbuotojas

c) Specialistas, kūrybinis darbuotojas, tarnautojas

d) Ūkininkas

e) Turėjo savo verslą/užsiėmėte individualia darbine veikla

f) Kita_____________________________

8. Dėl kokių priežasčių netekote darbo ?

a) Įmonė bankrutavo

b) Etatų mažinimas

c) Baigėsi terminuota sutartis

d) Išėjo iš darbo savo noru

e) Buvote atleistas

f) Kita______________________________

9. Kiek laiko nedirbate ?

________metai

________ mėnesiai

10. Ar kas nors per paskutinius2metus padėjo Jums įsidarbinti ?

a) Padėjo darbo birža

b) Padėjo socialiniai darbuotojai

c) Padėjo savivaldybė

d) Padėjo savanoriai

e) Padėjo giminės, vaikai, pažįstami

f) Nieks nepadėjo

g) Pagalbos nereikėjo

h) Kita___________________

Kas Jums labiausiai padeda ? ___________________________

12. Ar Jūs žinote kokiomis socialinėmis lengvatomis galite naudotis ?

a) Taip

b) Ne

13.Ar esate apdraustas socialiniu draudimu ?

a) Taip

b)Ne

14. Ar per paskutinius 6 mėnesius Jūs gavote kokią nors paramą ? Jeigu taip, nurodykite kokią.

a) Nemokamą maistą

b) Nemokamus rūbus

c) Gydėtės ligoninėje

d) Kita ________________________________

15. Kokia socialinė parama jums šiuo metu būtų reikalingiausia ?

a) Socialinės pašalpos

b) Nemokamo maisto

c) Nemokamų rūbų

d) Gydymo

e) Vietos, kur gyventi

f) Kita________________________________

16. Jūsų šeimos ( vieno gyvenančio asmens ) pajamų :

a) pakanka gyventi pasiturinčiai

b) pakanka tik maistui ir būsto išlaidoms padengti

c) nepakanka būtiniausiems poreikiams tenkinti

d) pajamų užtenka keletui dienų

17. PažymėkiteJums būtinų vartojimo reikmenų sąrašą :

a) maisto produktai

b) drabužiai

c) namų apyvokos daiktai

d) buitiniai prietaisai

e) būstas

f) sveikatos paslaugos

g) švietimo paslaugos

h) spauda

i) laisvalaikis

j) automobilis

k) kompiuteris

l) kita________________________________________

18. Ar Jūsų šeimayra gavusi (gauna) socialinę pašalpą ar būsto šildymo išlaidų, karšto ir šalto vandens išlaidų kompensacijas ?

a) taip

b) ne

19. Ar, Jūsų nuomone, turėti automobilį yra prabanga ?

a) taip

b) ne

c) nežinau

20. Jūsų nuomone, kokia pagalba yra priimtinesnė ?

a) pinigais

b) paslaugomis ar kitomis lengvatomis

21. Kokios pajamos Jums yra būtinos pragyvenimui ?__________________________

22. Kaip Jūs manote, ar artimiausioje ateityje situacija pablogės ?

a) Situacija pagerės

b) Niekas nesikeis

c) Situacija pablogės

d) Nežinau

23. Kodėl Jūs manote, kad Jūsų situacija pagerės ?

a) Jūs gausite darbą

b) Jums galės padėti Jūsų vaikai, kiti šeimos nariai

c) Pagalbą suteiks geri žmonės ar bažnyčia

d) Valstybė pradės labiau rūpintis nepasiturinčiais

e) Jūs įsigysite būstą

f) Kitos priežastys___________________________

24. Kodėl Jūs manote, kad Jūsų situacija pablogės ?

a) Neturėsite jokių pajamų

b) Prastėja sveikata

c) Neturėsite kur gyventi

d) Žmonės vis mažiau linkę padėti neturtingiems

e) Kitos priežastys_____________________________

25. Ar žadateimtis kokių nors veiksmų, kad Jūsų dabartinė situacija pagerėtų ?______________________________________________________________________________

Dėkojame už atsakymus !

Nesėkmės mokykloje

Bedarbystė arba žemas pajamas teikiantis darbas neleidžiantis pakilti virš deprivacijos lygio

Vaikams trūksta emocinės, socialinės ir intelektualinės paramos

Nestabilios ir socialinių bei emocinių poreikių netenkinančios santuokos ir šeimos

Nepakankama vaikų priežiūra

Asocialūs tėvai

Leave a Comment