Turinys
Turinys 2Įvadas 31. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriu 61.1. Vyrų ir moterų savižudybės Lietuvoje 61.2. Savižudybės mieste ir kaime Lietuvoje 71.3 Religijos įtaka savižudybių socialiniam rodikliui Lietuvoje 92. Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programos rengimo spragos 112.1. Prevencijos krypčių pasirinkimas 112.2. Savižudybių prevencijos programos įgyvendinimo priemonės 12Išvados 15Literatūros sąrašas 16Priedai 17ĮvadasSavižudybių prevencijos problema Lietuvoje aktuali nuo pat nepriklausomybės atgavimo praeitame dešimtmetyje. Net artimiausiose mūsų kaimynėse, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, kur socialinė gerovė yra panašaus lygio, savižudybių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis nei pas mus. Atrodo, pagaliau „Savižudžių valstybės“ etiketė sukėlė susirūpinimą ir valdančiuosiuose sluoksniuose. 2003 balandžio 10 dieną Ministras pirmininkas ir Sveikatos apsaugos ministras pasirašė nutarimą patvirtinti Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programą. Įpusėjus programos vykdymui, Jonas Kastys savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ teigia, kad „suicidų rodiklis <…> nuo pernai vėl kyla“ (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27). Vienareikšmiškai efektyvios savižudybių prevencijos programos sukurta nėra ir, tikriausiai, niekada nebus. Jei viena prevencijos priemonė efektyvi vienai socialiniai visuomenės grupei, nebūtinai ji tiks ir kitai. Kas veiksminga vienu laikmečiu, nebūtinai bus veiksminga kitu. Privalu žinoti ir pagrindinius savižudybių skaičiui įtaką darančius veiksnius, kurie dažnai yra skirtingi kiekvienai valstybei, tautai ar net giminei. Taigi norint parengti efektyvią Lietuvos savižudybių prevencijos programą, reikia ištirti ne tik įvairių mokslo šakų siūlomas prevencijos priemones, bet ir išanalizuoti, kurios jų gali būti efektyviausiai pritaikomos mūsų šalyje. Įpusėjus jau minėtos savižudybių prevencijos programos vykdymui, Lietuvoje savižudžių ne tik nemažėja, bet ir daugėja. Taigi, programa yra neefektyvi – tai yra problema. Šio akademinio rašto darbo tikslas — remiantis sociologijos mokslo siūlomomis savižudybių prevencijos priemonėmis bei turimais statistiniais savižudybių Lietuvoje duomenimis, įvertinti dabartinės savižudybių prevencijos programos efektyvumą ir pateikti pasiūlymus kaip ją tobulinti.
Užsibrėžto tikslo bus siekiama įgyvendinant šiuos uždavinius:1. Išanalizuoti sociologijos mokslo siūlomus savižudybių prevencijos būdus ir jų efektyvumą.2. Išanalizavus statistinius savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenis, vertinti galimybę konkrečius savižudybių prevencijos metodus efektyviai taikyti praktikoje Lietuvoje.3. Įvertinti savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metams programoje naudojamų prevencijos priemonių efektyvumą ir nurodyti prevencijos programos koncepcijos bei parengimo spragas.Darbo tyrimo objektas – Lietuvos „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programa“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575).Darbo tema — „Savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programos analizė“. Tema aktuali ne tik Lietuvos, santykinai daug savižudžių turinčios valstybės, savižudybių prevencijos vykdytojams, bet ir mokslui, mat jau įpusėjusios, realiai praktikoje taikomos, prevencijos programos analizė leis įvertinti mokslo teorijose aprašytų prevencijos būdų efektyvumą taikant juos praktikoje. Tekstas bus sudarytas iš dviejų skyrių. Pirmajame bus nagrinėjamos socialinės savižudybių prielaidos, socialinių faktorių poveikis Lietuvos savižudybių socialiniam rodikliui, tikrinama, ar statistiniai savižudybių Lietuvoje duomenys atitinka sociologijos mokslo teorijose nurodomus dėsningumus, ieškoma galimybių Lietuvos savižudybių prevencijos programą padaryti efektyvesne. Antrasis — daugiau praktinis skyrius. Jau žinodamas efektyviausias Lietuvoje pritaikomas savižudybių prevencijos priemones, vertinsiu Lietuvoje vykdomą prevencijos programos parengimą — pagrindinių prevencijos krypčių bei prevencijos programos įgyvendinimo priemonių pasirinkimą. Rašydamas pirmąją dalį remsiuos pripažintu prancūzų sociologo Emile Durkheim’o darbu „Savižudybė: Sociologinis etiudas“. Nors darbas parašytas 1897 metais, jis cituojamas ir juo remiamasi iki šiol, tai bene išsamiausia savižudybes sociologiniu pobūdžiu nagrinėjanti knyga. Autorius teigia, kad sociologija gali pasiūlyti efektyvesnes savižudybių prevencijos priemones nei psichiatrija ar psichologija, tačiau be interneto tai vienintelė medžiaga, nagrinėjanti savižudyb…es sociologiniu požiūriu, kuri yra šio darbo autoriui prieinamose bibliotekose (VU ir LMA bibliotekose) — yra grėsmė, kad darbo autorius neturės galimybės išanalizuoti modernių šiuolaikinių sociologų siūlomų prevencijos būdų, nes jų nežinos. Kita vertus, ši knyga priklauso ALK knygų serijai. Leidėjų teigimu, šios serijos tikslas yra „supažindinti skaitytojus su šiuolaikiniais humanitarinių ir socialinių mokslų pagrindais“. Tai patvirtina, kad literatūra vertinga ir yra pamatinė šioje mokslo srityje. Darbe bus naudojami žymios savižudybių Lietuvoje tyrinėtojos D. Gailienės knygoje „Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje“ (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje,1998) pateikiami statistiniai savižudybių Lietuvoje tyrimų duomenys. Daugelyje šalių, vykdoma savižudybių prevencija sumažina savižudžių skaičių, Lietuvoje, pasak gydytojo Jono Kasčio – savižudžių skaičius nemažėja (Kastys, Lietuvos sveikata, Nr. 27). Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos savižudybių prevencijos 2003 — 2005 metų programoje yra neįvardintų sociologijos mokslų teorijose minimų efektyvių ir Lietuvoje pritaikomų prevencijos priemonių ir todėl įstatymas yra tobulintinas. Tokia prielaida yra šio akademinio rašto darbo pagrindinė hipotezė.Problemą bus tiriama dedukcijos metodu – išanalizavus daug teorijos žinių bus bandoma dalį jų pritaikyti praktikoje — tirti kokias savižudybių prevencijos priemones reikėtų įtraukti į Lietuvos savižudybių prevencijos programą, kad ji sustabdytų, o vėliau ir sumažintų Lietuvos savižudybių socialinio rodiklio augimą. Darbe bus dažnai vartojamos sąvokos savižudybė bei savižudybių socialinis rodiklis. Savižudybė — mirtis, ištikusi žmogų kaip tiesioginis ar netiesioginis jo paties pozityvaus ar negatyvaus veiksmo padarinys jam pačiam žinant, kad būtent toks bus to veiksmo rezultatas. Pasikėsinimas nusižudyti yra to paties pobūdžio veiksmas, nutrūkęs dar prieš turėjusią ištikti mirtį. Savižudybėmis nelaikomos gyvūnų savižudybės (jei tokios iš viso egzistuoja). Savižudybių socialinis rodiklis — polinkio į savižudybes stiprumą nusakantis kiekybinis visų savanoriškų mirčių ir gyventojų (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus) santykis. Apibrėžimus suformavo E. Durkheim‘as. (Durkheim, Savižudybė, 1897).1. Savižudybės Lietuvoje sociologiniu požiūriuŠiame skyriuje patikrinsime ar faktiniai savižudybių Lietuvoje duomenys patvirtina ar prieštarauja savižudybių sociologų teorijų teiginiams. Daugiausia remsimės E. Durkheim‘o teorija. Tai šios mokslo šakos pradininkas. Nors praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau pagrindinės E.Durkheim’o teorijos tiesos liko nepaneigtos – bene visi šiuolaikiniai savižudybių tyrinėtojai daugiau ar mažiau pritaria šioms teorijoms ir jomis remiasi. Autorius, užuot traktavęs savižudybes, kaip ypatingus, tarpusavy nesusijusius įvykius, teigia, kad savižudybių skaičius tam tikroje visuomenėje tam tikru laikotarpiu yra priklausomas nuo specifinių socialinių priežasčių. Dėmesį sutelksime tik į tuos teorijos teiginius, kurie gali turėti praktinį pritaikymą Lietuvoje. Pvz., analizuosime kodėl ir ar tikrai katalikybė gali mažinti savižudybių socialinį rodiklį (dauguma Lietuvos piliečių – katalikai), bet nebandysime aiškintis, ar klimatas turi/neturi lemiamos reikšmės savižudybių skaičiui Lietuvoje (net ir išsiaiškinus tai, vargu ar pavyktų kaip nors šioje srityje patobulinti valstybinę prevencijos programą – daryti poveikį klimatui valstybė nesugebės). Savižudybių sociologijos mokslo teorijos buvo išvystytos turint tikslą ne vien išsiaiškinti kodėl žmonės žudosi, bet ir surasti būdų kaip užkirsti tam kelią – nusakant priežastis, dažnai nusakomos ir prevencijos priemonės. Taigi išsiaiškinę savižudybių Lietuvoje priežastis, pobūdžius, paplitimą, galėsime bent numanyti efektyviausias prevencijos priemones.1.1. Vyrų ir moterų savižudybės LietuvojeViena iš prevencijos programoje nurodomų savižudybių prevencijos krypčių yra pagalba rizikos grupėms ir asmenims. Rizikos grupės nurodomos trys: kaimo žmonės, vaikai ir paaugliai. Kaip matome 1 pav., 2001 metais Lietuvoje vyrai žudėsi 6 kartus dažniau nei moterys. Prevencijos programoje šis faktas patvirtinamas situacijos analizės skyriuje, bet programos tiksluose ir programos įgyvendinimo priemonėse net neužsimenama apie savižudybių prevencijos diferencijavimą lyties atžvilgiu.Kita vertus, kyla klausimas, ar galima visus vyriškosios lyties gyventojus vadinti rizikos grupe? Dar kartą pažvelkime į Pasaulio sveikatos organizacijos pasaulio valstybių statistinę savižudybių analizę. Lietuvos vyrų savižudžių socialinis rodiklis (80,7) yra didžiausias pasaulyje ir antroje vietoje esantį Rusijos rodiklį lenkia net vienuolika vienetų. Lietuvos moterų savižudybių socialinis rodiklis (11,3) yra viso labo ketvirtoje vietoje. Akivaizdu, kad vyrų savižudybių problema mūsų valstybėje yra gerokai aktualesnė nei moterų. Tai pastebi ir Lietuvos spauda. “Skaičiai byloja, jog kasmet nusižudo vis daugiau vyrų. Pernai buvo pasiektas savotiškas rekordas – jų nusižudė net šešis kartus daugiau nei moterų” — teigiama žurnalo „XXI amžius“ priede apie gyvybės apsaugą „Pro Vita“. (XXI amžius, priedas „Pro Vita, 2004-12-03). Galbūt sąvoka „rizikos grupė“ nelabai tinka įvardinti pusei visuomenės, tačiau šis veiksnys prevencijos programoje turėtų būti paminėtas ir į jį atsižvelgta rengiant programos įgyvendinimo priemones. Galima padaryti išvadą, kad prevencijos objekto, t.y. rizikos grupių nustatymas ir aprašymas įstatyme nebuvo įvykdytas efektyviai – prevencija nėra diferencijuojama lyties požiūrių, nors tai padarytų prevenciją veiksmingesnę.1.2. Savižudybės mieste ir kaime LietuvojeSavižudybių sociologas E. Durkheim‘as teigė, kad savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas socialinės integracijos toje visuomenėje lygiui. O tai lemia, kad miestuose, kur tarpsta arši konkurencija tarp individualių gyventojų bei jų socialinių grupių, kur nėra stiprūs bendruomeniniai ryšiai, savižudybių rodiklis yra gerokai aukštesnis nei kaimuose. (Durkheim, Savižudybė, 1897). Kaip matome 2 pav., E. Durkheim‘o teiginius galima pagrįsti statistiniais 1932 — 1937 m. savižudybių Lietuvoje duomenimis — šiuo laikotarpių kaime 100 tūkst. gyventojų tekdavo vidutiniškai penkis kartus mažiau savižudybių nei mieste. Akivaizdu, kad 1938 — 1955 metais, kai epidemiologiniai savižudybių mieste ir kaime tyrimai nebuvo atliekami, situacija pasikeitė — savižudžių santykis mieste ir kaime pakito kaimo nenaudai. Naujoji tendencija išsilaikė iki pat šių dienų, paneigdama visas teorines prielaidas, teigiančias, kad urbanizuotų vietovių savižudybių rodikliai yra gerokai aukštesni nei mažai apgyvendintų kaimo vietovių. Kodėl taip atsitiko? Kas lemia tokius ryškius savižudybių socialinio rodiklio kaimo vietovėse svyravimus, ką daryti, kad jį sumažinti?Dar kartą grįžkime prie E. Durkheim‘o teiginio, kad savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas socialinės integracijos toje visuomenėje lygiui. Teiginys be abejonės teisingas. Ir šiuo teiginiu aiškindamas kodėl mieste nusižudoma daugiau nei kaime, jis neklydo. Bet čia neišskirtos išimtys, E. Durkheim‘as nenumatė, kad vieną dieną kaimo socialinės integracijos lygis gali ženkliai kristi. Lietuvoje tai lėmė istorinių įvykių raida. „Kaimas nuo komunistinio režimo nukentėjo labiausiai, nes priverstinė kolektyvizacija <…> palietė pačią kaimo žmogaus egzistencijos esmę – sutraukė tradicinius bendruomenės ir šeimos ryšius, skatino alkoholizmą, įstūmė žmones į visišką anomiją“ – labai tiksliai šiuos procesus apibūdino D. Gailienė (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje,1998). Būtent į tų bendruomenės ir šeimos ryšių atgaivinimą ir turėtų būti nukreipta savižudybių kaime prevencija. Ar tai atsispindi prevencijos programoje?Prevencijos programos skyriuje „Situacijos analizė“ paminėta, kad kaime žudomasi du kartus dažniau nei mieste, kad 40-49 metų kaime gyvenančios moterys ir vyrai yra didžiausios savižudybių rizikos grupės Lietuvoje. „Daugiausia dėmesio turi būti skiriama visuomenės grupėms, kurioms ypač reikia pagalbos: kaimo žmonėms <…>“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575) — kaimo žmonių savižudybių prevencija išskiriama ir prevencijos kryptyse. Didelis kaimo žmonių savižudybių skaičius prevencijos programoje įvardinamas kaip problema, belieka patikrinti, kokios priemonės numatytos šiai problemai spręsti. Pasirodo – jokių. Elektroniniame programos variante atlikus žodžių su šaknimi „kaim“ paiešką, iš viso buvo surasti trys žodžiai situacijos analizės ir vienas žodis — prevencijos krypčių skyriuose (kokiame kontekste jie paminėti jau paaiškinta). Įgyvendinimo priemonėse apie tai neužsimenama. Net atmetus prielaidą, kad su kaimo žmonių savižudybių prevencija susijusių prevencijos priemonių aprašyme turėtų būti žodžių su šaknimi „kaim“ ir įsigilinus į prevencijos priemonių aprašymus ieškant netiesioginių priemonių šiai prevencijos rūšiai vykdyti, jų rasti nepavyksta. Taigi savižudybių programos rengėjai turėtų atidžiau sudaryti užsibrėžtą tikslą įgyvendinantį veiksmų planą. Juo labiau kai tas tikslas sprendžia tokią aktualią problemą, kaip labai didelis savižudžių kaimo vietovėse Lietuvoje skaičius.1.3 Religijos įtaka savižudybių socialiniam rodikliui LietuvojePasak statistinių duomenų, savižudybių socialinis rodiklis Lietuvoje yra triskart didesnis nei kaimyninėje Lenkijoje. Jonas Kastys savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ teigia, kad viena tokio didelio skirtumo prielaidų – „didelė katalikų bažnyčios įtaka Lenkijos piliečių gyvenime“. (Kastys, Lietuvos Sveikata, Nr. 27). Šiame poskyryje bus išsiaiškinta, ar tikrai religija gali veikti savižudybių socialinį rodiklį, ieškosime priežasčių, kodėl Lietuvoje, taip pat, kaip ir Lenkija, katalikiškame krašte, savižudybių socialinis rodiklis yra toks aukštas. Poskyrio tikslas – išsiaiškinti ar su religija susijusios prevencijos priemonės Lietuvos savižudybių prevencijos programą padarytų efektyvesne.Pradėkime nuo katalikybės požiūrio į savižudybes. „Savižudybė turi būti pasmerkta, kadangi, objektyviai žiūrint, tai yra labai nemoralus veiksmas“ teigė popiežius Jonas Paulius II Popiežiškosios gyvybės akademijos 5-ojoje generalinėje asamblėjoje. (Bažnyčios žinios, 1995-03-15, Nr. 5). Lietuvos dvasininkija šiuo klausimu nėra tokia kategoriška. „<…> Nors savižudybė yra didelis blogis, bet jos giliosios priežastys ir asmens moralinė atsakomybė dažnai lieka žinomos vienam Dievui“ – Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio žodžius cituoja laikraštis „Bažnyčios žinios“ (Bažnyčios žinios, 2001 01 20, Nr. 24). Naujajame Testamente, Evangelijoje pagal Matą, Kristaus žodžiais sakoma: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. (Bilija, NT, Mt 16, 25). Jei žodžiai „pražudo gyvybę dėl manęs“ gali reiškia savižudybę, tada galime teigti, kad Naujajame Testamente tam tikra savižudybių rūšis yra pateisinama. Taigi tarp Naujojo Testamento, pagrindinės katalikų religinės knygos, bei katalikų dvasininkų teiginių apie savižudybę yra prieštaravimų. Ar iš tikro katalikiškose visuomenėse savižudybių mažiau nei, pvz., protestantiškose? Pasak E. Durkheim‘o, katalikiškuose kraštuose vidutiniškai bent du kartus mažiau žudomasi nei protestantiškose, o viena iš priežasčių įvardija šių krikščionybės šakų skirtumus: protestantų bažnyčia vertina žmogaus apsisprendimą, laisvą valią, o krikščionybė remiasi paklusimu dogmoms, nuolankumu. Bet pats E. Durkheim‘as įrodo, kad pagrindinė priežastis, dėl ko religiškai skirtingose visuomenėse skiriasi savižudybių mastas, yra skirtinga tų visuomenių religinė socialinė integracija. „Iš tikrųjų religinė bendruomenė apsaugo nuo savižudybės tol, kol jos sankloda yra pakankamai tvirta, kad pajėgtų išlaikyti individą sau pavaldų“ – teigia jis. (Durkheim, Savižudybė, 1897). Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje pritraukus daugiau žmonių, savižudybių problema Lietuvoje neabejotinai sumažėtų. Tačiau vykdyti savižudybių prevenciją stiprinant katalikų bažnyčios pozicijas visuomenėje – ne valstybės uždavinys. Kita vertus, Katalikų Bažnyčia prevencijos programoje galėtų būti įvardinta kaip partnerė vykdant savižudybių prevenciją. Valstybės užsakytų mokslinių tyrimų išvados organizuojant savižudybių prevenciją būtų naudingos ir Bažnyčiai, bent viena iš daugelių savižudybių prevencijos programoje numatytų paskaitų savižudybės tema galėtų būti skaitoma ir katalikų kunigams. Mat šie, drąsiai galime teigti, nemokšiškai visuomenei aiškindami, kaip tai 1997 m. Laikraštyje „Bažnyčios žinios“ darė Kun. Juozas Barkauskas, kad „Apskritai savižudybę mes turime pripažinti savita nervų liga, staigiu arba lėtiniu psichikos sutrikimu, proto aptemimu“ (Bažnyčios žinios, 1997 m., Nr. 19), žlugdo valstybinės savižudybių prevencijos programos vieną pagrindinių tikslų – keisti visuomenės nuostatas savižudybių atžvilgiu.2. Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programos rengimo spragosVienas aukščiausių pasaulyje socialinis savižudybių rodiklis yra aktuali Lietuvos visuomenės ir valstybės problema, tad efektyvų problemos sprendimą reikia rasti kuo greičiau. Savižudybių prevencijos 2003 – 2005 metų programa – pagrindinis įstatyminis dokumentas, numatantis savižudybių prevencijos organizavimą ir vykdymą. “Valstybinė savižudybių prevencijos programa labai kritikuotina, nes skubotai parengta ir neveiksminga” teigia B. Gailienė, viena žymiausių savižudybių tyrinėtojų. (Gražina Minkauskaitė, Savižudybės tampa kasdienybe, Pro Vita, 2004 —01 — 06). Kodėl ji „neveiksminga“ ir kaip ją patobulinti pabandėme išsiaiškinti pirmame skyriuje, šiame ieškosime, kokios neigiamos skuboto, pasak B. Gailienės, programos rengimo pasekmės.2.1. Prevencijos krypčių pasirinkimasDabar bus tikrinama, ar tinkamai pasirinktos pagrindinės prevencijos kryptys. Programoje išskirtos keturios prevencijos kryptys:1. Informacijos teikimas ir visuomenės nuostatų keitimas (trejiems metams skirta 570 000 Lt) ;2. Pagalba rizikos grupėms ir asmenims (trejiems metams skirta 1 218 000 Lt.); 3. Moksliniai tyrimai ir analizė (trejiems metams skirta 645 000 Lt.); 4. Kitos priemonės (trejiems metams skirta 1 778 000 Lt.);(Valstybės žinios, 2003, Nr. 36-1575).„Lietuvoje labai svarbu pakeisti požiūrį į savižudybes ir savižudybių prevenciją“ teigia B. Gailinė knygoje „Jie nenorėjo mirti“ (Gailienė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje, 1998) . Pasak jos, visuomenės požiūris į savižudybę, kaip į problemos sprendimą, gali paskatinti „autoagresyviam elgesiui, pasufleruoti“ nusižudymo metodą. Šiai nuomonei, atrodo, pritaria ir prevencijos programos rengėjai, viena iš prevencijos krypčių pasirinkę informacijos visuomenei teikimą ir visuomenės nuostatų keitimą. Kiek kitaip šios priemonės efektyvumą vertina E. Durkheim‘as. Savo knygoje (Durkheim, Savižudybė, 1987) jis oponuoja filosofo Francko teiginiui, kad savižudybių šaknis galima pakirsti „tobulinant didįjį auklėjimo darbą, siekiant išugdyti ne tik intelektą, bet ir charakterį, be tik perteikti idėjas bet ir suformuoti įsitikinimus“ (turima omeny, kad suformuoti moraliniai įsitikinimai galėtų mažintų savižudybių skaičių), kuris yra labai panašus į D.Gailienės ir prevencijos programos rengėjų mintis. „Tačiau tai reikštų priskirti ugdymui galią, kurios jis neturi. Auklėjimas – tai tik visuomenės atšvaitas, jos paveikslas. Jis visuomenės nekuria, o tik bendrais bruožais ją imituoja ir atkartoja. Tik sveika tauta pajėgi sveikai auklėti savo vaikus. Jeigu tauta negaluoja, jos negalės persiduoda ir ugdymui, pats savaime jis nepajėgus pasikeisti.“ – teigia E. Durkheimas. Šis teiginys daug įtikinamesnis nei prevencijos programos rengėjų galimybės šviečiant žmones, jų žodžiai tariant, atlikti „visuomenės ir jos grupių socialinės dezintegracijos ir bejėgiškumo problemų šalinimą“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575).Antrojoje prevencijos kryptyje numatyta pagalba rizikos grupėms ir asmenims yra reikalinga ir veiksminga, tačiau, kaip minėjome pirmajame darbo skyriuje, kažin ar tiksliai nusakytos savižudžių Lietuvoje rizikos grupės. Moksliniai tyrimai ir analizė, numatyti trečiojoje prevencijos kryptyje, yra būtini efektyviai savižudybių prevencijai. Džiugu, kad tai buvo išskirta atskira kryptimi. Dalį lėšų buvo galima skirti nors vienam savižudybių prevencijos Lietuvoje moksliniam tyrimui atlikti dar prieš rengiant programą, tai būtų padidinę programos efektyvumą, padėję išvengti tokių įstatymo parengimo spragų, kaip netikslus rizikos grupių nustatymas. Į akis krinta tai, jog „kitoms priemonėms“ skirta daugiausia lėšų. Tai reiškia, kad „kitos priemonės“ vykdant prevenciją yra svarbiausios. O svarbiausios priemonės privalo būti įvardintos. Tai nepadaryta. Tikriausiai sutiksime su tuo, kad įstatymas turi būti aišku. „Kitas priemones“ įvardinus kaip prevencijos priemonę, atsiranda galimybė interpretacijoms skirstant lėšas, įstatymas tampa neaiškiu. Uždaviniai be tikslo nėra ir niekada nebus efektyvūs. Tad geriau būtų vietoj „kitų priemonių“ įvardinti nors ir tris, keturias ar penkias naujas, bet tikslias ir vienareikšmes savižudybių kryptis.2.2. Savižudybių prevencijos programos įgyvendinimo priemonėsPraeitame skyriuje analizavome, ar tinkamai pasirinkta savižudybių prevencijos Lietuvoje koncepcija. Šiame skyriuje efektyvios koncepcijos pasirinkimo nekvestionuosime, dėmesį sutelksime į pasirinktų prevencijos programos įgyvendinimo priemonių analizę. Programos įgyvendinimo priemonės pateikiamos lentele (programos įgyvendinimo priemonių lentelė kartu su visa prevencijos programa yra pateikiama I priede), kurioje išskirtos keturios dalys – Priemonės pavadinimas, Vykdytojas, Įvykdymo terminas, bei Reikiamos lėšos. Reikiamų lėšų dalis dar kartą išskaidyta pagal tai, kiek lėšų kiekvienai priemonei numatyta skirti 2003, 2004 ir 2005 metais.Lietuvos laisvosios rinkos instituto neseniai išleistoje knygoje „Knyga 2004-2008 Seimo nariams ir rinkėjams“ (Knyga 2004-2008 m. Seimo nariams ir rinkėjams, LLRI, 2004) pabrėžiama, kad nemaža įstatymų vis dar turi spragų, sudarančių sąlygas korupcijai įstatymo veikimo sferoje tarpti, o tai ženkliai sumažina įstatymo efektyvumą. Šiame skyriuje taip pat mėginsime išsiaiškinti, ar gerai savižudybių prevencijos programa parengta neturi šių spragų.Beveik kiekvienai programos įgyvendinimo priemonei yra numatyti bent du vykdytojai, kai kurioms priemonėms – net penki. Numatytos skirti lėšos – bendros. Nėra aišku, ar lėšos paskirstomos po lygiai, ar ne, nenurodyta ir kaip skirtingi vykdytojai turėtų bendradarbiauti ir koordinuoti savo veiksmus. Nekoordinuodami savo veiksmų, bet atlikdami vieną uždavinį, vykdytojai neišvengiamai dirbs tą patį darbą du kartus. Štai 38-40 bei 49-51 priemonėms įgyvendinti lėšų nėra skirta iš viso. Įstatymo skyriuje Programos įgyvendinimas yra numatyta, kad programos vykdymui „galimi ir kiti finansavimo šaltiniai“, tačiau, neabejotinai, prie šių priemonių turėtų būti nurodyta, ar jos bus vykdomos tik sulaukus finansinės paramos iš kitų nei valstybės biudžetas šaltinių, ar, kitų šaltinių neradus, šios priemonės nebus naudojamos išvis. Galbūt kur nors ir yra numatyta, kaip, kur ir kada prevencijos programos priemonių pateikti ataskaitą apie tai, kaip vykdytojai panaudojo konkrečiai priemonei vykdyti skirtas lėšas, tačiau įstatyme apie tai nekalbama. Techniškai nebūtų sunku padaryti, kad internete, elektroniniame įstatymo dokumente, paspaudus ant kiekvienos programos įgyvendinimo atsivertų ir tos priemonės vykdytojų ataskaitą. Valdžios naudojamos informacijos perkėlimas į elektronines laikmenas ir integruotas jų valdymas, pasak Anetos Piaseckos bei Remigijaus Šimašio (Knyga 2004-2008 m. Seimo nariams ir rinkėjams, LLRI, 2004), yra viena iš priemonių sumažinti korupciją valdžios sluoksniuose. Tai padidintų prevencijos programos priemonių įgyvendinimo efektyvumą, leistų savižudybių Lietuvoje tyrinėtojams greičiau ir tiksliau įvertinti esamos prevencijos programos trūkumus, pateikti pasiūlymus kaip ją tobulinti. Lėšos prevencijai vykdyti skirtos daugiausia valstybinėms įstaigoms – Švietimo ir mokslo ministerijai, Respublikiniai pedagoginiam – psichologiniam centrui, Vilniaus bei Lietuvos teisės universitetams ir kt. Tačiau yra viena išimtis – Telšių vaikų ir jaunimo psichologiniam centrui penkioms programoms vykdyti paskirta net 178 000 LT (duomenys iš prevencijos programos įgyvendinimo priemonių sąrašo, pateikiamo I-ajame priede). Panašių centrų Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra apie 70, bet lėšos savižudybių prevencijai skirtos tik vienam Telšių vaikų ir jaunimo psichologiniam centrui, nepaaiškinus tokio pasirinkimo motyvų. Dar viena įdomi detalė – pačiame įstatyme tarp programos vykdytojų yra minimas tik „Vaikų ir jaunimo psichologinis centras“. Žodis „Telšių“ čia praleistas, ir atsiranda tik įstatymo priede. Arba tai korektūros klaida, arba, gali būti, nebuvo norima pačiame įstatyme minėti to fakto, kad tiek daug lėšų skiriama eiliniam Lietuvos psichikos centru. Be abejo, reikia skirti lėšų ir tokiems centrams, tačiau didėlėms sumoms gauti turėtų būti rengiami konkursai, arba visiems centrams lėšos turėtų būti skirstomos po lygiai. Jei lėšos iš valstybės bi…udžeto skiriamos vykdyti lokaliai savižudybių prevencijai, ji bus efektyvi tik vykdoma visos respublikos mastu. Jei dėl kažkokių priežasčių manoma, kad rajoniniai psichiatrijos centrai gali vykdyti savižudybių prevenciją valstybės mastu — konkurencija (šiuo atveju — savižudybės prevencijos projektų konkursai) padėtų pagerinti savižudybės prevencijos kokybę. Kokybės Lietuvoje vykdomai savižudybių prevencijai, kaip buvo išsiaiškinta šiame darbe, tikrai trūksta.Šiame poskyryje išanalizavome ar pasirinktos prevencijos priemonės efektyviai įgyvendins prevencijos programos tikslus.IšvadosUžsibrėžti darbo tikslo įgyvendinimo uždaviniai įvykdyti — išanalizavome sociologijos savižudybių prevencijos būdus, įvertinome, kurios jų galėtų būti efektyviai pritaikomos vykdant prevenciją Lietuvoje, suradome ir pagrindinius prevencijos programos parengimo trūkumus. Dabar pateiksime gautas išvadas.1. Pagrindinė darbo hipotezė pasitvirtino — Lietuvos Savižudybių prevencijos 2003-2005 metų programa yra tobulintina — ir prevencijos koncepcija, ir prevencijos organizavimas.2. Dabartinę savižudybių prevenciją derėtų perorientuoti nuo visuomenės švietimo prie visuomenės socialinių gebėjimų ugdymo bei socialinių saitų visuomenėje stiprinimo. 3. Prevencijos programą reikėtų rengti jau atlikus bent dalį mokslinių tyrimų savižudybių srityje.Literatūros sąrašas1. Emile, Durkheim, Savižudybė, Vilnius: Pradai, 2002. 5 — 20, 127 — 148, 376 p.2. Gailienė, Danutė, Jie neturėjo mirti: Savižudybės Lietuvoje, Vilnius: Tyto Alba, 1998. 14, 23 — 28, 42 — 53 p.3. Adina, Wrobleski, Suicide: Why? 85 Questions and answers about Suicide. Second edition, Afterwords Publishing. 11 — 3p. 4. Knyga 2004-2008 Seimo nariams ir rinkėjams, Ugnius Trumpa, Guoda Steponavičienė, Remigijus Šimašius, Rūta Vainienė, Aneta Piasecka, Ramūnas Vilpišauskas, Andrius Bogdanovičius, Donatas Demskis, Giedrius Kadziauskas, Vilnius : Lietuvos laisvosios rinkos institutas, 2004 . 129-139 p.5. Mt 16, 25, BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija (LBD), 1999.6. Jonas Kastys, Lietuvos sveikata, 2004, Nr. 27. [Prieiga internete: http://www.lsveikata.lt/index2.php3?nav1=placiau&str_id=704&rub_id=23 , žiūrėta 2004- 11-28]. 7. Pro Vita, „XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (46), 2004-10-19. [Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/provita/20040910/3-2.html , žiūrėta 2004-11-28]. 8. Gražina Minkauskaitė, Savižudybės tampa kasdienybe, Pro Vita, „XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr. 1 (38), 2004-01-16 .[Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/provita/20040116/3-1.html, žiūrėta 2004-11-28].8. Valstybės žinios, 2003, Nr. 36 — 1575.
[Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=218725&Condition2= , žiūrėta 2004- 11-28]. 9. Bažnyčios žinios, Kunigų simpoziumas Marijampolėje, Nr. 24, 2001-12-20. [Prieiga internete: http://www.lcn.lt/bzinios/bz0124/124bl1.html , žiūrėta 2004- 11-28 ]11. Bažnyčios žinios, Popiežius pasmerkė eutanaziją ir savižudybę , Nr. 5, 1995-03-1 [Prieiga internete: http://www.lcn.lt/bzinios/bz9905/905bp5.html