ROBERT A. NISBET
SOCIOLOGIJOS TRADICIJA
ĮVADAS
R.A.Nisbetas savo studijų metais,1930-aisiais, pasigedo tarp tuo metu publikuotų visuotinai pripažintų sociologijos darbų, visumos, kurią galima būtų pavadinti savarankiška sociologijos sritimi. Jo manymu dauguma tų knygų buvo papraščiausi įvadiniai vadovėliai, kurių kiekvienas pretendavo į kokią nors paslaptį apie sociologiją.Vienur sociologijos objektu buvo laikoma kultūra, kitur – psichologijos, politikos mokslo,ekonomikos ar geografijos nuotrupos. Ir niekur – visuma elementarių modernaus universitetinio tipo disciplinų principų.“Svaigalai, kanalizacija ir skyrybos” – šitaip buvo apibūdinamos Amerikos sociologijos kursų ir vadovėlių temos.Joks kitas socialinis mokslas nebuvo toks provincialus, uždaras kaip Amerikos sociologija iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.Nuo 1940-ųjų ptasidėjo modernus Amerikos sociologijos renesansas, kurį nulėmė keletas veiksnių. Harvardo universitetas pagaliau įsileido sociologiją, o žmogus, ją išpopuliarinęs, buvo Pitirimas Sorokinas. Taip pat 1930 m. Harvarde pradėjo dėstytojauti Talcottas Parsonsas, kurio Socialinio veiksmo struktūra ketvirtajame dešimtmetyje buvo gana įtakinga savo srityje.Antras didelis veiksnys, gelbėjęs Amerikos sociologiją nuo uždarumo ir etnocentrizmo, buvo karo sukelta didžioji emigracijos banga, atvedusi į Ameriką daug didžių protų.R.A. Nisbeto manymu sociologijos atsiradimą lėmė Edmundo Burke’o knyga Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje, pasirodžiusi 1790 m. ir padariusi įtaką tokioms ryškioms Europos figūroms kaip de Maistre’as, Bonaldas, Adamas Miuleris, Savigny, Hegelis ir kt.R.A. Nisbeto manymu Augustui Comte’ui, modernios sociologijos kūrėjui, išskyrus pažangos teiriją, beveik neturėjo įtakos Švietimo epochos darbai.Comte’as buvo iš dalies susižavėjęs Bonaldo idėjomis. Jį Comte’as kaip socialinės tvarkos anatomijos, Comte’o vadinamos socialinę statika, pradininką.Trečia svarbi intelektualinė jėga, pastūmėjusi parašyti “Sociojogijos tradiciją”, buvo “ elementarių idėjų” (unit-ideas) samprata, kurią suformulavo Arthuras O.Lovejoy’us savo veikale Didžioji būties grandinė. Pagal tą sampratą idėjas esančias sociojogijos veikaluose galima aptiktiir visoje Vakarų Europos kultūroje, to amžiaus menuose ir literatūroje.
Bendruomenės, autoriteto, statuso, šventenybės ir susvetimėjimo elementariosios idėjos kartu su jų antitezėmis – visuomene, valdžia, ekonomine klase, pasaulietiškumu ir progresu, sąvokos R.A. Nisbeto manymu turėjo tapti jo knygos pagrindu.PRATARMĖ
R.A.Nisbetas savo knygoje nori išdėstyti tai, kas sociologijos tradicijoje yra konceptualiai esminga ir istoriškai išskirtina. Jo nuomone kiekvienos intelektualinės tradicijos pagrindas yra idėjų branduolys, kuris perduodamas iš kartos į kartą ir išsaugo tradicijos tapatumą su kitomis humanitarinėmis ir mokslinėmis disciplinomis.R.A.Nisbetas savo knygoje nagrinėja jo pasirinktas penkias idėjas kaip sudedamuosius sociologijos elementus: bendruomenę, autoritetą, statusą, šventenybę ir susvetimėjimą ir mano, kad šios idėjos, funkciškai susijusios viena su kita, sudaro sociologinės tradicijos branduolį.Dar jis pabrėžia įpatingą Tocqueville’io ir Marxo vaidmenį tradicionalizmo ir modernizmo konflikte.
IDĖJOS IR KONTEKSTAI
Minties istoriją galima aprašyti dviem būdais. Pirmuoju, seniausiu, galima pradėti nuo pačių mąstytojų, kurių veikalai sudaro minties istorijos bibliografinį turinį. Svarbiausias metodo trūkumas yra minties istorijos pakeitimas vien tik minties biografija.Antrasis požiūris orientuotas ne į žmogų, o į sistemą,mokyklą. Tačiau ir šis požiūris turi pavojų, nes dažnai manoma kad sistema yra nedaloma, o ji iš tikrųjų susideda iš atskirų svarių idėjų.R.A.Nisbetas siūlo trečią požiūrį ,nukreiptą ne į žmogų ir ne į sistemą, o į idėjas, kurios yra sistemų elementai.Ši knyga apie elementarias idėjas Europos sociologijoje jos formavimosi periodu, 1830 – 1900 metais, kai tokie mąstytojai kaip Tcqueville’is, Marxsas, Weberis ir Durkheimas, klojo šiuolaikinės sociologinės minties pamatus ir be kurių, anot R.A. Nisbeto, tuometinė sociologija liktų negyvų duomenų ir atsitiktinių hipotezių krūva. Kriterijai, pagal kuriuos atrenkame sociologijos elementariasias idėjas, yra šie: idėjos turi būti visuotinės: t. y. įžvelgiamos daugumos pagrindinių amžiaus mąstytojų darbuose. Antra, joms būdingas tęstinumas: jos t. b. aptinkamos tiek ankstyvajame, tiek vėlyvajame laikotarpiuose. Trečia, jos t. b. charakteringos: prisidėti prie to, kas discipliną daro visiškai skirtingą nuo kitų disciplinų. Ketvirta, jos turi būti idėjos tikrąja šio žodžio prasme, tai yra nurodyti dėsningumą ir jo atsiradimo priežastis.
Kiekviena idėja iš principo turi savo sąvokinę antitezę, nuo kurios daug priklauso idėjos reikšmė sociologinėje tradicijoje. Taigi bendruomenės idėja yra priešinama visuomenės idėjai, autoriteto priešybė yra galia , statuso – klasė, susvetimėjimo – progresas, o šventenybei – sekuliarumas (turto atėmimas iš bažnyčios).Visas šias idėjas galima aptikti antikiniame pasaulyje: Platono, Aristotelio darbuose. Vėliau, 17-ame ir 18-ame amžiuse vyravo individualistinio racionalizmo idėjos, ir tik vėliau – išeities tašku tampa institucinė tvarka – bendruomenė, giminystė, socialinė klasė.Pagrindiniai šimtmečio sociologai, nuo Comte’o iki Tocqueville’io, buvo priklausomi nuo trijų ideologinių srovių: liberalizmo, radikalizmo ir koncervatizmo.Liberalai devynioliktame amžiuje paveldėjo iš Švietimo tikėjimą ir vėliau pasižymėjo valstybės ir ekonomikos pripažinimu, skirtingai nuo radikalų laikančių revoliuciją laisvės pagrindu ir pasižyminčiu pasaulietiškumu. Koncervatyvizmas gi iš esmės buvo viduramžiška tradicija su hierarchijos, autoriteto vertybėmis. Koncervatyvizmas darė įtaka Tocqueville’iui, vėliau liberaliam Durkheimui, Comte’ui.Sociologijos paradoksas, anot R.A. Nisbeto, yra tas, kad sociologija savo tikslais ir politinėmis bei mokslinėmis vertybėmis būdama modernistinė, vis dėlto savo pagrindinėmis sąvokomis ir perspektyvomis yra artimesnė filosofiniam koncervatizmui.Pagrindinės socialinių mokslų idėjos yra tvirtai įsišaknijusios moralinėje pasaulėžiūroje. Jos ko gero iš pradžių ir gimsta kaip bendruomenės moralinės vertybės, o vėliau įsitvirtina sociologiniame mąstyme. Lygiai taip pat įdėjas akumuliavo mokslininkai: pvz.: Darvinas ir menininkai: Dostojevkis, Kamiu arba Aitmatovas šiandien (pvz.:mankurizmo, kaip bevališkumo ir tapimo sraigteliu fantasmagoriškoje visuomeninėje santvarkoje, kokia buvo Sovietija).Industrinė revoliucija ir Prancūzijos revoliucija sugriovusios senąją tvarką, buvo priežastis naujos demokratinės visuonenės su naujais santykių tipais susiformuoti. Industrinė revoliucija Anglijoje pakeitė darbo santykių teisinius, darbo pasidalijimo, kapitalo prikalausomybės aspektus. Ypač svarbūs buvo penki aspektai: darbo sąlygos, nuosavybės transformacija, pramoninis miestas, technologija ir fabrikų sistema. Prancūzijos revoliucija, po Romos imperijos žlugimo buvęs svarbiausias įvykis Europoje, pakeitusi ne tik visuomeninę tvarką, atėmusi žinių monopolį iš bažnyčios, įtvirtinusi demokratijos sąvokas, visų pirma buvo ideologinė, mąstymo revoliucija. Žmogaus teisių deklaracija, Įstatymo viršenybės prieš monarchiją, Užimtumo teisės doktrinos suformavo naują politinę moralę, pasaulėžiūrą, įstatymus. Atsirado pilnametystės, paveldėjimo, darbo sutarties, švietimo kontrolės, bažnyčios turto nacionalizacijos įstatymai.ELEMENTARIOS SOCIOLOGIJOS IDĖJOS
Bendruomenės idėja atskyrė devyniolikto amžiaus socialinę mintį nuo ankstesnio Proto amžiaus. Tuo ji ir yra svarbiausia tarp visų analizuojamų elementarių sociologijos idėjų. R.A. Nisbet visuomenę supranta plačiai, ne tik kaip vienetinę bendruomenę, bet kaip jausmo ir mąstymo, tradicijos ir įsipareigojimo lydinį. Bendruomenės samprata kito nuo genties, šeimos, bažnytinės bendruomenės, iki gildijos, darbo kolektyvo ir t.t.Bendruomenė nulemia ne tik empirinius sociologų interesus – tuo galima įsitikinti iš giminystės, lokalumo ir gildijos tyrinėjimų, – bet ir perspektyvą, metodologiją, kuri sudaro sąlygas religijos, autoriteto, įstatymo, kalbos, asmenybės tyrimams.Comte’as Pozityviojoje valstybėje bando atkurti bendruomenės modelį remdamasis iki pramoninės demokratinės tikrovės egzistavusia krikščioniška feodaline sistema. Verslininkų klasė pakeistų dvarininkiją, mokslas – religiją, respublikinė forma – monarchiją. Comte’o sociologijos pagrindą sudaro visiškas individo kaip perspektyvos atmetimas. O šeimą, pasak Comte’o, tyrinėti galima dviem požiūriais: moraliniu ir politiniu. Ne Comte’as, o Frederikas Le Play pradeda esminius empirinius bendruomenės tyrinėjimus devynioliktame amžiuje. Savo Europos darbininkų klasėse jis pabandė susieti empirinius stebėjimus su galutinėmis išvadomis. Kiekvieno individualaus tyrimo esminis objektas yra konkreti, tikra šeima ir jos biudžetas. Jo metodas buvo palyginamasis. Tyrimus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoje Le Play domino šeimos tipai, kuriems būdingas didelis stabilumas, priklausomybė tradicijai ir individo saugumas. Kita – dezorganizaciją patyrusi šeima. Ir jo giminystės tyrimai atvedė jį prie išvados, kad pasulyje galima atrasti tris šeimos tipus: patriarchalinė šeima, ‘nestabili’ šeima ir stiebinė šeima.
Gretinant Le Play su Marxsu galima teigti, kad Marxsui pagrindinė institucija yra socialinė klasė, Le Play – giminystė, Marxsas bjaurisi privačia nuosavybe; Le Play skelbė ją būtina. Toliau kardinaliai priešingas jų santykis dėl religijos, kaimiškos visuomenės, socializmo.Tonniesas savo veikale Gemeinschaft und Gesellschaft pateikia bendruomenės tipologiją, kuri yra lydinys von Gierke’o, Maine’o ir Fustelo de Coulanges pagrindinių temų: 1) Vakarų valstybės perėjimo iš korporatyvizmo ir komunalizmo į individualizmą ir racionalizmą; 2) Vakarų socialinės organizacijos – nuo priskirto statuso prie sutarties; 3) Vakarų idėjų – nuo šventybės – bendruomenės prie sekuliarumo – asociacijos. Jo sukurtos kategorijos – Gemeinschaft – bendruomenė – kaip viduramžių Europos socialinis eskizas ir Gesellschaft – visuomenė – kaip sąjunga ir asociacija, atspindinti Europos visuomenės modernizaciją. Weberio žymiose keturių socialinio veiksmo tipų charakterizacijose pagal orientaciją aiškiai R.A. Nisbet’ui matosi ryšys su Tonnieso dviejų valios tipų ir socialinių normų bei vertybių analize.Durkheimas bendruomenės sąvoką vartoja ne tik substanciškai kaip Le Play, ne tik tipologiškai kaip Tonniesas, bet ir metodologiškai. Durkheimo rankose bendruomenė tampa analizės schema, kurioje tokie dalykai, kaip moralė, įstatymas, sutartis, religija ir net žmogaus proto prigimtis, įgyja naujas supratimo dimensijas. Bendruomenė iš paprasto kolektyviškumo, substantyvaus žmogiško ryšio tipo virsta žmogaus minties ir elgesio analizės priemone.Darbo pasidalijime Durkheimas skiria du socialinio solidarumo tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai, kai individas pajungiamas kolektyvinei sąmonei. Antra grindžiama darbo pasidalijimu.Simmelis – visuomenės mikroskopistas – domėjosi smulkių intymių ryšių modeliais. Jis tyrė tokias visuomenės grupes, kaip diadas ir triadas, bei tokius socialinius ryšius, kaip draugystė, paklusnumas ir lojalumas. Kai kas jį vadino visuomenės Freudu, nes jis buvo atsidavęs socialinės tvarkos “pasąmoninių” ryšių studijai. Įdomus jo atrastas paradoksas: slaptojoje draugijoje individas stengdamasis įveikti susvetimėjimą, randa ypatingais, stipriais ryšiais sujungtą bendruomenę, bet tuo pačiu ši grupė smarkiai nutolsta nuo likusių bendruomenių.AUTORITETAS
Laisvės dvasia, atnešta revoliucijos ir sužlugdžiusi senąją tvarką, pakeitė ir tradicinę bendruomenę – ji suvokė praradusi tradicinį autoritetą: prievartos, normatyvinių disciplinų ir patriarchalinių ryšių. Monarchijos žlugimas patriarchalizmui suteikė simbolinį aspektą, kuris ateitį vis stiprės.Devyniolikto amžiaus sociologijos požiūriu išsiskiria keturi revoliucinės ir Napoleono tvarkos aspektai, teikiantys galingą stimulą sociologų veikalams.Revoliucinės valdžios totalizmas, pasireiškiantis tikslu pasiekti kiekvieną žmogaus gyvenimo ir būties sferą. Revoliucinės valdžios masinis pagrindas, kuris vėliau leido viską pateisinti “liaudies” vardu. Ne ekonominis, ne religinis ne moralinis, bet politinis žmogus buvo pagrindinė Revoliucijos figūra.Revoliucinės valdžios centralizacija, paremta įsitikinimu, kad centralizuota valdžia turi geriausias priemones sužinoti ir išreikšti tautos valią.Valdžios racionalizacija, pasireiškusi valiutos, matų sistemos, kalendorių racionalizacija.Comte’as mano, kad autoriteto sistema vargiai atskiriama nuo konservatyvios filosofijos, kita vertus, radikalai Revoliuciją laikė žmogaus išlaisvinimo iš autoritetų. Socialinis autoritetas prieš politinę valdžią – būtent šitaip buvo formuluojama pagrindinė problema.Antroji Revoliucijos poveikio senajam režimui pasekmė buvo prasidėjęs modernus intelektualinis susidomėjimas politiniais elitais. Burke’as nurodo, kad jie sudarė kažką panašaus į sąmokslininkų kliką.Jos pirmoji paskirtis buvo “sugriauti krikščionišką religiją”. Nuvainikavę religiją, intelektualai ėmė naikinti juos supančią socialinę tvarką. Tuometiniai sociologai su nepasitikėjimu žiūrėjo į “kiekvieną galintį nulaikyti plunksną ir norintį dvasiškai valdyti visuomenę”.Pagrindinę Tocqueville’io tezę galima išdėstyti paprastai. Visa, kas modernioje visuomenėje nutolina žmogų nuo tradicinio autoriteto – nuo klasės, gijdijos, bažnyčios ir t. t., – dar stipriau stumia jį prie valdžios. Tai vyraujanti Tocqueville’io tema. Tocqueville’is demokratinius valdžios šaltinius randa masinėje modernios istorijos tendencijoje suvienodinti statusus ir išlyginti rangus. Karui, prekybai, miestui, spaudai ir t. t. atėjusi demokratinė valdžia buvo ypač svarbi, nes ji susilpnino senus feodalinius ryšius tarp šių institucijų. Liaudies valdžia paveikia šeimos autoritetą. Aišku, jis tapo gerokai menkesnis. Ir profesijos. klasės, religijos taip pat. Centralizuotai valdžiai atsvara yra teismai, religijos atskyrimas ir kt. asociacijų laisvė. Tocqueville’is skiria politines asociacijas ir pilietines asociacijas; pirmosios reiškiasi per partijas, antrosios didžiulėje socialinių, kultūrinių ir ekonominių asociacijų gausoje. Šios visos asociocijos gyvybiškai svarbios demokratinei visuomenei.
Marxo požiūris į valdžios problemą visuomenėje skiriasi nuo Tocqueville’io požiūrio visais svarbiausiais aspektais. Tocqueville’is didžiausią politinę valdžios grėsmę mato individualizuotose visuomenėse; Marxas – priešingai apibūdintose visuomenėse, kur klasiniai ir kiti socialinės diferenciacijos būdai yra stipriausi. Tocqueville’is tikėjo, kad daugiau asmeninės laisvės yra aristokratijoje, nei demokratijoje; Marx’ui aristokratijoje nebuvo jokios laisvės. Marksui politinė valdžia yra susvetimėjimas; susvetimėjimas specifine marksistine prasme, susijęs vienodai su nuosavybe, klase ir religija. Susvetimėjimas ir politinė valdžia pasibaigs, kai žmonės socializme galutinai išsivaduos iš visų suvaržymų. Marxso dėmesį patraukia konfliktas tarp pilietinės visuomenės ir valstybės. Jo manymu pilietinė visuomenė – ekonominių, religinių ir socialinių tironijų, kurioms individas yra pavaldus, arena.Marxsas sugebėlo labai rafinuotai įvertinti biurokratijos vaidmenį europietiškos vyriausybės vystymesi. “Ši vykdomoji valdžia su savomilžiniška biurokratine ir karine organizacija atsirado žlungant feodalizmui ir padėjo jį pagreitinti”. Kad socializmui pačiam gali iškilti biurokratijos problema Marxsui nelabai terūpi.Moraliniu požiūriu Weberį su marxu sieja ta pati gija, kuri su Marxu sieja ir Tocqueville’į. Visų esminių Weberio politinės valdžios istorijos analizės elementų prototipas yra Tocqueville’io nustatytas panašumas tarp socialinio egalitarizmo ir politinės galios centralizacijos. Racionalizacijos principas pasitarnauja Weberio tikslams beveik tuo pačiu būdu, kokiu Tocqueville’iui pasitarnavo lygybės principas. Weberis suteikia pagrindiniams savo valdžios teorijos elementams universalumo, sociologinio pritaikymo visuotinumo, laipsnį, kurio taip stinga Tocqueville’iui.Weberis išskiria tris dominavimo tipus visuomenėje: tradicinį, racionalų ir charizmatinį. Asmuo arba asmenys, turintys autoritetą, yra skiriami pagal tradiciškai perduodamas taisykles. Tradicinio autoriteto pavyzdį Weberis mato viduramžiuose. Racionalus autoritetas yra visai kitokios prigimties. Jį charakterizuoja biurokratija, asmeninių santykių, kurie yra tradicinės visuomenės esmė, racionalizacija. Charizmatinis autoritetas būdingas individui, kuris gali maginės galios ar beribio asmeninio patrauklumo pagalba įrodyti, kad jis turi charizmą – unikalią įsakinėjimo jėgą. Biurokratiją, pagal Weberį, yra istorinis procesas, per kurį mes galime įvertinti daugelį dalykų, skiriančių modernųjį pasaulį nuo viduramžių pasaulio. Jei Tocqueville’ie pavaizdavo demokratiją kaip valdžios kolektivizacijos ir centralizacijos fazę, tai Weberis ją vaizduoja kaip biurokratizacijos manifestaciją.Robertas Michelsas savo veikale iškelia vieną biurokratijos problemą – tai augančio biurokratijos aparato dehumanizaciją. Biurokratija, – rašo Michelsas, – yra prisiekęs individualios laisvės ir iniciatyvos priešas.Durkheimas mano, kad teisinga visuomenė ir teisinga moralė egzistuoja tik tuomet, kai yra aiškus autoritetas individualiam protui ir elgesiui. Disciplina yra veikloje įkūnytas autoritetas ir autoritetas yra neatskiriamas nuo visuomenės audinio; be autoriteto žmogus gali neturėti jokio pareigos jausmo, net jokios laisvės. “Apskritai teorijos, kurios garbina neribotą laisvių naudą, yra nesveikos būklės apologijos”.Pradžioje Durkheimas juridines taisykles padarė vienintelėmis patikimomis visuomenėje manifestacijomis. Bet esmėje Durkheimo autoriteto tyrinėjimo metodas neapsiriboja įstatymų ar valstybės procesais. Politinė laisvė galima tik tuomet, kai individas yra saugiai įsitvirtinęs socialinio ir moralinio autoriteto sistemoje. Vienintelis būdas apsaugoti žmones nuo impulsyvių poelgių – sudaryti pavaldžias valstybei jėgas, kurios savo moralinių autoritetu suvaržytų egoistinį suicidogeninį potraukį.Anot R.A.Nisbeto, Durkheimo dichotomija tarp socialistinio autoriteto ir politinės valdžios buvo ypač naudinga kaip šaltinis ir esmė tyrinėjant kitas kultūras ir istorinius laikotarpius. Be to jis pastebi, kad politinę visuomenę apima tarpinė, šalutinė ir priklausoma valdžia. Ir daro išvadą, kad valstybei, kuri kaip kolektyvinė jėga yra individo išlaisvintoja, pačiai reikia tam tikros atsvaros, t. y. tų antrinių grupių, kurios atlieka apribojimo funkciją.Nepaisant svarbių skirtumų tarp Simmelio ir Durkheimo, jų autoriteto funkcijų sampratos panašios. Samuelis teigia, kad pavyzdžiui įstatymo ir papročių prievarta išlaiko daugelį santuokų. Arba slaptoji draugija, kurioje egzistuoja neribota vadų valdžia, ir tokių draugijų konfliktas su valdžia. Simmelis labai artimas Durkheimui vertindamas autoriteto nuomonės svarbą formuojant savi aplinką. Bet Simmelis, priešingai Durkheimui, teikia individui išskirtinumą ir net pirmenybę.Simmelis suformulavo tris fundamentalius viršenybės ir pavaldumo tipus: 1) kai valdo individas – monarchas, tėvas patriarchalinėje šeimoje ar firmos savininkas; 2) kai savo narius valdo grupė ar asociacija – šiuolaikinėje demokratijoje; 3) kai valdo objektyvus principas, kuriame dominuoja įstaiga.Individuali autoriteto centralizacija. Pirmasis grupės suvienijimas grindžiamas vieno asmens valdymu, kuris skatina valdomuosius suvokti save kaip visuomenę, dėl ko kyla konfliktas, tampantis tolimesnio vienijimosi pagrindu.Pavaldumas daugumai. Daugumos valdymas išsiskiria objektyvumu, t. y. priklausymas nuo įstatymų, tendencija didinti daugumos valią.Pavaldumas principui. T. y. žemai, mašinoms, darbui.Grupei suteikta laisvė, pažymi Simmelis, gali turėti du aspektus, nelygu, koks grupės statusas. Ji gali atstovauti teisei ir valdžiai, arba konfliktuoti su ja.STATUSAS
Sociologinio dėmesio centras stratisfakcijoje yra griežta skirtis tarp socialinės klasės ir socialinio statuso. Socialinėje hierarchijoje klausimu domėtasi nuo Platono laikų ir Švietimo laikais, kai pradėjo transformuotis visuomeninė santvarka bet ypač suaktyvėjo, kai devynioliktame šimtmetyje įsibėgėjo revoliucinės demokratizacijos jėgos. Socialinės klasės sąvoka priklauso aštuoniolikto amžiaus pabaigai.Reikia šį tą pasakyti apie reikšmingą vaidmenį, kuri priskirta Anglijos žemvaldžių klasei. Kontinente nebuvo nieko panašaus į Anglijos žemvaldžių klasę. Ši klasė tapo modeliu Burke’ui, Hegeliui, Tocqueville’ui ir Taine’ui. Klasė turėjo įdomių požymių: ekonominė, politinė vienovė; viešosios mokyklos ir universitetai buvo organizuoti taip, kad atitiktų klasės poreikius; klasės struktūra vainikavo džentelmeno samprata. Ši žemvaldžių klasė tapo istoriniu šaltiniu aukštesniosios klasės kultūrai.Prieštaravimas tarp socialinės klasės ir socialinio statuso: tarp požiūrio, kad naujoji visuomenė remiasi prielaida apie vieningos, savarankiškos klasės egzistavimą, ir požiūrio, besiremiančio prielaida apie klasės eroziją ir jos pakeitimą lakiomis, mobiliomis statuso grupėmis ir statuso siekiančiais individais.
Tocqueville’is teigia, kad modernų rėžimą charakterizuoja ne socialinės klasės sustiprėjimas, bet fragmentacija, išsisklaidant pagrindiniams elementams: valdžiai į mases ir centralizuotą biurokratiją, turtui į vis augančią viduriniąją klasę ir statusui į skirtingus , kintančius visuomenės sektorius. Raktas į modernią santvarką glūdi, Tocqueville’io manymu, negailestingame klasių sulyginime. Sociologinės klasės nykimas, prasidėjęs vėlyvaisiais viduramžiais, gali pasibaigti tik modernioje santvarkoje. Valdžios išsiskaidymas demokratinėje masėje, faktiškas lygybės normos puoselėjimas ir stiprus poreikis siekti statuso visuomenėje, kurioje žmogus laiko save lygiu su visais – šios ir kitos jėgos daro tikrą socialinę klasę neįmanomą.Turto pobūdis demokratijoje tikrą klasę daro neįmanomą. Pinigų ir su pinigais siejamos gerovės meilėje Tocqueville’is mato atskirą svarbiausią faktorių, steigiant statuso sistemą demokratijose. Tai pagrindinis skirtumas tarp demokratijos ir aristokratijos. Žmonės, nykstant pastovioms klasės riboms ir plintant demokratinės lygybės etosui, labiau ima rūpintis savo pačių statusu ir tampa imlesni kitų statusui. Pinigų vaidmuo šitai sustiprina.Kilmės aristokratijoje apie žmogaus padėtį sprendžiama ne pagal turtą, o pagal kilmę. Kilmės aristokratijoje – priešingai.Le Play, kaip ir Tocqueville’is, regi statuso mobilumo triumfą. Nelygybė žmoguje yra taip įsišaknyjusi, mane Le Play, kad klasių išnaikinimas tik sustiprins aistrą statusui. Taine’as pateikia beveik identišką požiūrį į socialines klases, valdžios ir statuso santykį. “Prasimušti, pirmauti, pasiekti sėkmės viršūnę – ši mintis dabar valdo žmonių protus”.Marxsas apie klases kalba panašiai kaip Tocqueville’is, formuluodamas tokiais žodžiais: “Žlugus feodalinei visuomenei atsiradusi šių laikų buržuazinė visuomenė nepanaikino klasių priešingumų. Ji tik iškėlė naujas klases, naujas engimo sąlygas ir naujas kovos formas vietoj senųjų”.Marxso įtaka stratisfakcijos teorijai buvo nepaprasti panaši į Darvino evoliucijos ir natūralios atrankos idėjų įtaką.
Tonniesis luomą supranta kaip bendruomenę, o klases – kaip visuomeninius kolektyvus. Weber, aptariant stratisfakcijas modernioje visuomenėje, atskiria valdžia nuo socialinės grupės suvokimo. Be to mano, kad klasių vieta yra ekonominėje tvarkoje, statuso grupių – socialinėje.Simmelis pateikė du visiškai skirtingus socialinės organizacijos principus: automatizacijos ir objektyvizacijos. Automatizacija Simmeliui tai socialinio vystymosi principas, kurio pagalba institucijoje ar socialinėje struktūroje pasiekiamas ankščiau susietų elementų išlaisvinimas arba atskyrimas, pvz – teisė. Objektyvizacija tai perėjimas iš subjektyvaus dominavimo santykio į objektyvų formavimą ir fiksaciją – pilietybės, švietimo statuso.ŠVENTYBĖ
Nisbet’as šventybę apibrėžia kaip mito, ritualo, sakramentų, dogmos ir papročių žmogaus elgesyje totalybę. Religijos – šventenybės sąvokos išskirtinumui ypatingą svarbą suteikia jos galimybė paaiškinti tokius nereliginius fenomenus, kaip autoritetas, statusa, bendruomenė ir asmenybė, utilizacija.Šventenybė – pasaulietiškumo tipologija turi tą pačią metodologinę reikšmę, kurią matome bendruomenės – visuomenės, statuso – klasės ir autoriteto – valdžios priešybėse.Apžvelgiant religinius veikalus, pasirodžiusius Europoje kaip reakcija į Švietimo epochos ir Revoliuciją, galima matyti keturias fundamentalias perspektyvas, kurios visos atitinka ypatingą sociologams įprastą požiūrį į religiją.Pirma, religija visuomenei yra būtina ne tik abstrakčia moraline prasme, bet ir būtinas žmogiškųjų būtybių integracijos mechanizmas.Antra, religija yra pirminė istorijos ir socialinio supratimo sfera ir pagrindinis jo elementas.Trečia, religija yra daugiau nei tikėjimas, doktrina ar priesakas.Ketvirta, Nisbet’o manymu, tik tose sferose, kurias žmogus laiko dieviškomis, tegalėjo pirmą kartą atsirasti pagrindinės žmonijos sąvokos.
Tocqueville’iui religija yra pagrindinis fizinės ir socialinės tikrovės žmogiškų sampratų šaltinis.Religijos ir visų šventų dalykų esmę sudaro dogmos. Dogma, pasak Tocqueville’io, yra būtina individualiai sąmonei kaip ir visuomenės struktūrai. “Kad būtų visuomenė, visų piliečių protus tyri nuolatos telkti kokios nors didžiosios idėjos. Kalbant apie kiekvieną žmogų skyrium, manau, kad dogmatiškos tiesos jam būtinai reikalingos ne tik tam, kad jis galėtų ką nors bendrai veikti su kitais žmonėmis, bet nė kiek ne mažiau, kad galėtų gyventi vienas”.
Tačiau demokratija turi griaunančią įtaką dogmai. Socialinės padėties lygybė išugdo žmonėse “instinktyvų nepasitikėjimą tuo, kas antgamtiška, ir skatina nepaprastai, kartais be saiko, aukštinti žmogaus protą. Jungtinėse Valstijose, pasak Tocqueville’io, tarp katalikų yra mažiau atsidavimo religiniams formalumams, nei bet kur Europoje. Jam atrodo, kad katalikai europiečiai linkę būti katalikybėje, bet ne priklausyti katalikybei. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Jo manymu niekas kitas nėra toks būtinas lasvei demokratijoje išsaugoti kaip absoliutus religijos atskyrimas nuo valstybės ir jos politikos. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Jo manymu niekas kitas nėra toks būtinas lasvei demokratijoje išsaugoti kaip absoliutus religijos atskyrimas nuo valstybės ir jos politikos. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Jo manymu niekas kitas nėra toks būtinas lasvei demokratijoje išsaugoti kaip absoliutus religijos atskyrimas nuo valstybės ir jos politikos. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Jo manymu niekas kitas nėra toks būtinas lasvei demokratijoje išsaugoti kaip absoliutus religijos atskyrimas nuo valstybės ir jos politikos. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Jo manymu niekas kitas nėra toks būtinas laisvei demokratijoje išsaugoti kaip absoliutus religijos atskyrimas nuo valstybės ir jos politikos. Protestantizmas skiepija žmonėms norą ne siekti lygybės, kiek nepriklausomybės. Valstybei renkantis demokratinę santvarką, o visuomenei linkstant prie respublikos, religijos ryšys su valdžia darosi vis pavojingesnis.Fustela esmine, paaiškinančia perspektyva laiko ne teisę, bet religiją. Būtent jos dėka susiformavo antikinė šeima, įteisinusi santuoką, tėvo autoritetą, nuosavybės ir paveldėjimo teisę; po to iškilo miestas su savo įstatymais ir papročiais ir t. t.
Durkheimas skelbia religiją esant ne tik visų pagrindinių idėjų šaltiniu, bet ir žmogiškojo mastymo pagrindu. Jo manymu šventenybė ir socialumas yra iš pagrindų neatskiriami. Šventenybė yra socialumas, iškeltas iki aukščiausio galimo individų gyvenimo taško. Religijos esmė yra šventoji tikinčiųjų bendruomenė.Weber’is ne tik išplėtojo religijos tyrinėjimus, pasitelkdamas statuso, autoriteto ir bendruomenės sąvokas, bet ir religines sąvokas pritaikė visuomenės tyrinėjimuose. Weberis įrodinėja, kad visuomenės tipai gali būti religijos tipų atspindžiai. Charizma – tai nuo didžiųjų žmonių, o ne nuo socialinės organizacijos tipo ar sąlygų priklausoma jėga.Charizma turi du aspektus – jos kilmės sąlygas (kurios, Weber’io nuomone, yra pasikartojantis procesas) ir, antra, charizmos kelias į visuomenines struktūras, (Weber’io vadinama “rutinizacija”, t. y. charizmos paveldimo inkorporavimo į šeimas, įstaigas, kastas, rases ir bendruomenes).Weber’io ir Durkheimo požiūriai gerokai skiriasi jų sukurtų sąvokų svarba socialinio kismo aiškinimu. Weber’io susidomėjimas kismu buvo daug gilesnis nei Durkheimo. Marxsui esminė motyvuojanti istorijos jėga ir specifinė Europos kapitalizmo iškilimo priežastis glūdi technologijoje, o Weber’is teigia, kad kapitalizmo dvasia kilo iš krikščioniškosios askezės dvasios. Nisbetas kalba apie galimą kapitalizmo, kaip protestantizmo apskritai ir kalvinizmo konkrečiai, rezultatą.
Simmel’iui pamaldumas turi tą pačią reikšmę, kaip šventybė –Durkheim’ui, o charizma – Weberiui. Pamaldumas išreiškia įsitikinimą, jog visapusiškas socialinių reiškinių supratimas yra negalimas kitaip, kaip tik pripažįstant nekintamą ir neredukuojamą religinio impulso vaidmenį. Pamaldumas yra sielos emocija, kuri virsta religija. Be pamaldumo ir be religinio tikėjimo, kurį sužadina pamaldumas, visuomenė būtų neįmanoma.
SUSVETIMĖJIMAS
Susvetimėjimas, anot Nisbet’o, tai reakcija į kapitalizmą ir net Švietimą. Tai nepasitenkinimas socialinėmis sąlygomis ir jų atmetimas.
Jo nuomone, devyniolikto amžiaus sociologijoje galima rasti dvi fundamentalias susvetimėjimo perspektyvas. Pirmoji remiasi susvetimėjusio individo samprata, o antroji – susvetimėjusios visuomenės vaizdu.Individo išlaisvinimas iš tradicijos kaina gali būti prarasta individualybė, regima savižudybėse, beprotybėje, robotizacijoje ir kitose patologinio nukrypimo nuo asmenybės normos formose. Renesansas atėmė iš žmogaus jo dievišką prigimtį, tačiau paliko jo orumą. Dabar, manoma, modernizacijos jėgos gresia net ir žmogaus orumui. Bendruomenės praradimas jį izoliuoja, o gausybė institucijų ir organizacijų sustiprina susvetimėjimo procesą – suskaidydamos žmogų į mechaniškus vaidmenis, kuriuos jis priverstas atlikti, kai nė vienas iš jų nepaliečia jo sielos vidaus. Antroji – susijusi su visuomene, kuri yra nepasiekiama dėl jos nutolimo, grėsminga dėl jos griozdiškų organizacijos struktūrų ir t. t.Susvetimėjimas, suvokiamas kaip sociologinė būsena, yra progreso ir racionalistinio individualizmo idėjos antitezė ir taip pat inversija, nes išvados dėl žmogaus ir visuomenės, kurių priėjo susvetimėjimo sociologai, remiasi tų pačių prielaidų, kurios parėmė progreso ir individualizmo idėją, inversija.Devynioliktame šimtmetyje daugelis mane, kad vienokiu ar kitokiu būdu – per religinį atgimimą, utopizmą,reformas, demokratiją, mokslą ir švietimą ar pasaulietinę brolybės dvasią – moralinės dezorganizacijos, socialinio susvetimėjimo ir politinės valdžios didėjimo tendencijoms, kurios radosi su dviem revoliucijomis, bus rasta atsvara.Tocqueville’is apie Ameriką: “Kai klaidžioju po tą milžinišką panašių būtybių minią, kur niekas neatrodo nei didesnis, nei menkesnis už kitus, man darosi liūdna ir šiurpu, regint tą visuotinio vienoduno vaizdą, ir ima pagunda ilgėtis į praeitį nuėjusios visuomenės…”.Jo manymu demokratinė tauta turės mažiau garbės nuostatų kaip aristokratinė visuomenė. (Mano manymu, aristokratinės garbės nuostatos galiojo gerokai mažesnėje visuomenės dalyje, negu demokratinės visuomenės).
Demokratijoje Tocqueville’io matomas perdėtas materialinių gėrybių pomėgis gal nėra labai ydingas. Jis tur būt buvo labai sotus, jei nesugebėjo užjausti alkano ir išnaudojamo…Nors Marxsas buvo tarpininkas, per kurį žodis susvetimėjimas pasiekė šiuolaikinę mintį, susvetimėjimo reikšmė mažai siejasi su ta, kurią jam suteikė Marxsas. Šiandieninės susvetimėjimo reikšmės kyla iš tokių mastytojų, kaip Tocqueville’is ir Weberis.Marxso veikaluose dvi esminės perspektyvos – gerumas to, kas visuomenėje iš tikrųjų modernu, ir pamatinis žmogaus dvasios stabilumas, – šios perspektyvos perimtos iš Švietimo epochos.Darbo susvetimėjimas turi tokius aspektuą: darbas darbininkui yra išorinis dalykas, todėl darbininkas jaučiasi savimi tik ne darbo metu.Marxsas: “Daiktas, kurį darbas pamina, jo produktas, darbo atžvilgiu reiškiasi kaip svetima esmė, kaip nuo gamintojo nepriklausoma jėga. Darbo produktas yra darbas, kuris fiksuojamas daikte, daiktiškai įkūnijamas, jis yra darbo sudaiktinimas. Darbo įgyvendinimas yra darbo sudaiktinimas. Politinės ekonomijos numatytomis aplinkybėmis šis darbo įgyvendinimas reiškiasi taip, kad darbininkas šalinamas iš tikrovės, sudaiktinimas tampa daikto netekimu ir vergavimu daiktui, darbo įsigijimas – susvetimėjimu, susvetiminimu.Kad susvetimėjimas galėtų būti sąmonės būsena socializme, kad socializmas iš tiesų galėtų būti laikomas tik dar intensyvesne žmogaus dvasios biurokrayizacija – visa tai svetima marksizmui, tačiau tai nesvetima nei Weberiui, nei Durkheimui, nei Simmeliui.
Literatūra:ROBERT A. NISBET SOCIOLOGIJOS TRADICIJA