Prostitucijos socialinės rūpybos vizija

Turinys

ĮVADAS..............................1
1. Prostitucijos problemos Lietuvoje: istorija ir dabartis.............2
2. Prostitucija: šiuolaikinis požiūris ir analizė.................3
3. Prostitucija teisiniu požiūriu........................4
4. Prostitucija ir socialinis darbas.......................4
IŠVADOS..............................6
LITERATŪTA..............................7Įvadas
Prostitucijos, žinomos jau nuo III amžiaus pr.m.e., ištakos turbūt siekia dar senesnius laikus. Neveltui ji yra pelniusi seniausios pasaulio profesijos titulą. Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma net garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais neva padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu. Graikų heteros jau teisėtai galėjo vadintis prostitutėmis, nes ne vieno turtuolio pinigėliai subyrėdavo į jų kišenes.
Viduramžiais padėtis pasikeitė. Tiesa, prostitucija nebuvo užždrausta, tačiau niekinantis požiūris į bet kokius kūniškus malonumus pavertė ją žeminančia veikla. Reformacija visam šimtmečiui dar labiau sugriežtino požiūrį į prostituciją – uždrausti viešieji namai, o prostitutes imta laikyti nusikaltėlėmis. Dar labiau už bažnyčią sekso verslui pakenkė sifilis. Prostitutės privalėjo tikrintis kas dvi savaites ir neturėjo teisės dienos metu išeiti iš namų. Paplito vaikų prostitucija – mat tikėta, kad sifilio galima atsikratyti, permiegojus su skaistuole. XIX a. dauguma prostitučių buvo kilusios iš darbininkijos. Jomis tapdavo neturtingos, neraštingos, mylimųjų pamestos merginos. Jas skriaudė ne tiik klientai, bet ir policija – buvo rengiamos žiaurios gaudynės, iš prostitučių atimami pinigai, jos sodinamos į kalėjimus.
Net ir laisva mūsų dienų moralė nemažina prostitucijos, nes visuomet yra norinčių nusipirkti moterį vyrų ir dėl ekonominių ar psichologinių priežasčių sutinkančių parsiduoti moterų. Nepasikeitė ne

ei prostitučių santykiai su policija, nei tarpusavio hierarchija. Didėjantį prostitucijos mastą Lietuvoje lemia nuolat kintančios ekonominės ir socialinės šalies sąlygos, tebesitęsianti vertybių sistemos sumaištis, vis augantis nedarbas. Tokiomis aplinkybėmis kai kurios merginos ir moterys praranda viltį įsitvirtinti legalioje darbo rinkoje ir renkasi prostituciją arba yra į ją įtraukiamos. Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad vienintelė prostitucijos priežastis Lietuvoje yra ekonominiai sunkumai, taip pat negalima. Čia galioja ir mikrolygmens veiksniai – šalti santykiai šeimoje, nenoras mokytis ir pan. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, kad į „prostitucijos rinką“ 15 % aukų ateina sąmoningai, „iš idėjos“, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumų, seksualinio poreikio patenkinimo.
Šio darbo tikslas – trumpai apžvelgti prostitucijos veiklą, problemos svarbą, kaip ją būtų galima išspręsti arba bent jau šiek tiek sumažinti jos pėtojimąsi.1. Prostitucijos problemos Lietuvoje: istorija ir dabartis
Atkūrus Lietuvoje Neepriklausomybę, vykstant pramonės ir žemės ūkio pertvarkai, privatizacijos procesui, didėjant ne darbui, skurdui, daug žmonių atsidūrė ant skurdo ribos. Socialinės ekonominės sąlygos posocialinėse šalyse lėmė ir prostitucijos, kaip socialinio reiškinio išplitimą.
Prostitucija – nuasmeninti emociniai, nesantuokiniai, netvarkingi, apmokami lytiniai santykiai. Tarptautinis žodžių žodynas šį žodį aiškina kaip lytinį santykiavimą arba kūno pasiūlą gašlumui patenkinti už materealinį atlyginimą. Vienas seniausių šio fenomeno reiškinių buvo jau Solono (tarp 640 ir 635 – apie 559 m. Pr. Kr) laikais. Solonas į istoriją įėjo kaip pirmasis viešųjų namų organizatorius. Jis pirko moteris ir
r siūlė jas „bendram naudojimui“. Šis prostitucijos reiškinys, jau turi savo pagrindinius požymius: savęs atidavimas daugumai, dažnai pasikeičiantiems asmenims, visiškas abejingumas kitam asmeniui ir savęs atidavimas už atlygį.
N.Ščiukina nurodo šiuos pagrindinius prostitucijos tipus:
• vyrų ir moterų;
• suaugusiųjų ir vaikų.
Motetų prostitucija ištyrinėta išsamiau. Prostitutes Lietuvoje pagal prostitucijos veiklos priežastis galima būtų suskirstyti į tris grupes:
1. „Savanorės“ prostitutės, ieškančios lengvo gyvenimo ir malonumų;
2. Merginos ir moterys, užsiimančios prostitucija dėl ekonominių (uždirba pinigus elementariam pragyvenimui, maitinti ir rengti savo vaikus, narkotikams ir pan.) ir asmeninių priežasčių (dėl sudėtingų santykių šeimoje, asocialių draugų įtakos ir pan.).
3. Tarptautinės prekybos moterimis aukos, kurios be dokumentų yra „įkalintos“ užsienyje.
Dar vienas prostitučių skirstymas yra išskiriamas toks, kad jos yra skirtomos pagal tai kur jos dirba( gatvėje, baruose, automibilių stovėjimo aikštelėse, stotyse ir pan.)
Nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visos prostitutės patiria fizinį bei seksualinį smurtą iš savo „pirkėjų“ arba sutenerių. Pasitaiko, kad klientai nemoka už paslaugas, pažeidžia kontrakto sąlygas. Tai liudija ir žiauri statistika: 50 % prostitučių žūsta per pirmuosius penkerius savo darbo metus nuo seksualinių maniakų rankų, nužudomos sutenerių, pačios nusižudo arba miršta nuo ligų, kurios dažniausiai negydomos.
Prostitucijos verslas tapo viena iš organizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. „Gatvės merginos“ kenčia nuo nusikaltėlių. Analizuodami konkrečius atvejus (šiuo atveju imsime pačią pavojingiausią Vilniaus prostitučių da
arbo vietą – Vilniaus geležinkelio stoties prieigas), sužinome, kad prostitučių „siaubas“ – gaujos nepilnamečių skustagalvių, žargonu vadinamų „malaletkomis“. 16 – 17 metų amžiaus jaunimui nereikia sekso – į stotį juos atvilioja tai, kad čia jie gali pasiimti merginą pasityčiojimui. Čia šių nusikaltėlių fantazija pasireiškia neribotai: viena prostitutė pasakoja, kaip ją viduržiemyje įkišo į eketę ir laikė nuogą vandenyje tol, kol neapalpo – tada nusikaltėliai išsigandę pabėgo; kita prisimena, kaip įkaitintu lygintuvu jai buvo lyginama oda, o blakstienos svilinamos degtukais – po šių išsityčiojimų mergina apako. Prostitutės teigia, kad dažniausiai „malaletkos“ yra turtingų tėvų sūneliai, metę mokyklas ir bandantys „gyvenimo universitetus“.
Bijodamos „malaletkų“, vos pradėjus temti vietinės prostitutės dingsta iš stoties. Jų vietas užima paauglės iš Baltarusijos, kurios dieną nesirodo, bijodamos būti sulaikytos ir išsiųstos namo.2. Prostitucija: šiuolaikinis požiūris ir analizė
Šiuolaikiniai prostitucijos kaip reiškinio JAV tyrimai rodo, kad dauguna moterų pradėdamos šią veiklą tai daro ne dėl ekonominių nepriteklių (J.James, 1977). Prostitucija, pavyzdžiui, gali būti seksualiai aktyvaus paauglio gyvenime, tam tikro nukrypimo rezultatas, kai bręstantis jaunas žmogus neturėjo pakankamai stipros šeimyninės ir materialinės paramos. Kartais jaunai moteriai, pradedančiai prostitucijos verslą, pakakdavo tik arešto, kad iš esmės pasikeistų jos požiūris į tokį elgesį(N.Devis 1979).
Kiti tyrimai išskiria veiksnius, lėmusius kelią į prostituciją:
• iš pradžių nenormalūs santykiai šeimoje, kai vienas kitam svetimi;
• bėgimas nuo tėvų ar globėjų;
• santykių su bendraamžiais sunkumai;
• ne itin di
idelis noras mokytis, mokyklos metimas ar pašalinimas iš jos;
• vyrų seksualinis priekabiavimas;
• noras būti materialiai nepriklausomai nuo šeimos (K.Rosenblum, 1975).
Jaunų merginų, kurios tapo prostitutėmis, asmeniniam gyvenimui charakteringa tai, kad jos buvo tvirkinamos, išprievartautos giminaičių (artimųjų), priverstos būti vyresnio amžiaus vyrų sugyventinėmis, o paskui paliktos.
Seksualinio nukrypimo priežastimi būna ir kiti neigiami išgyvenimai. Gan dažnai tokia asmenybė yra draskoma kaltės, gėdos ir savigarbos jausmo praradimo.
Viena iš prostitucijos priežasčių, ką pabrėžia anksčiau nurodyti JAV tyrėjai, – nepakankamas paauglių seksualinis švierimas. 63% prostitučių, kaip rodo atlikti moksliniai tyrimai, į šią veiklą pastūmėjo iškreipta informacija apie seksualinius santykius, kurią gavo iš draugų ar atsitiktinės asmeninės patirties.
Moteris pereidama nuo normalaus gyvenimo į prostitutės vaidmenį įgyja:
• moralės požiūriu žemiausio rango žmogaus statusą;
• ypatingą seksualinę teoriją – praktinę patirtį;
• įsitikinimą, jog normalūs santykiai tarp vyro ir moters neįmanomi;
• ryškią kitos lyties neapykantą moteriai, dėl jos patirties.
Taip prostitutės iki gyvos galvos tampa „raupsuotomis“, antrarūšėnis, tiek visuomenės, tiek jų pačių sąmonėje.3. Prostitucija teisiniu požiūriu
Kai kuriose šalyse prostitucija oficialiai leidžiama, kitose, tarp jų ir Lietuvoje, draudžiama. Tai – vienintelis pagal baudžiamąjį kodeksą nusikaltimas, kai, esant abipusiam sutikimui, tiktai viena pusė, būtent, moteris, sulaikoma arba suimama.
Įstatymai prieš prostituciją neefektyvūs, nes:
• Jie atsižvelgia tik į vienos pusės moralines pažiūras ir ignoruoja kitos pusės – moterų interesus;
• Jie kriminalizuoja prostituciją – paskelbia ją nusikalstama veikla, be to nusikaltimai gaišina teismų laiką, blokuoja teisinę sistemą;
• Įstatymų vykdymas reikalauja didelių lėšų;
• Nurodyti įstatymai neefektyvūs.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksao 182-1 straipsnis. Vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis.
Vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba administracinį areštą iki trisdešimties parų. Pastaba. Administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į prostituciją buvo įtrauktas būdamas materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomas arba įtrauktas į prostituciją panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę, arba bet kokiu būdu įtrauktas į prostituciją būdamas nepilnametis ar (ir) nukentėjo nuo prekybos žmonėmis ir yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame.4. Prostitucija ir socialinis darbas
Socialiniai darbuotojai galėtų atlikti svarbų vaidmenį formuodami humaniškumą, teisingesnę politiką prostitučių atžvilgiu, atsižvelgdami į jų socialinius – ekonominius poreikius. Tam visų pirma reikalingi atitinkami praktiniai įgūdžiai ir priežasčių, kurios paskatino moteris nukrypimams nuo normalaus lytinio gyvenimo, nustatymas, kurį laiką išsaugant jos ištikimybę šiai veiklai ir tuo pačiu palaipsniui padedant moteriai „amatu“ atsikratyti.
Antras žingsnis, kurį turėtų žengti socialinis darbuotojas, – drauge su vietos valdžia, profesinėmis sąjungomis, parengti visuomeninių akcijų strategiją, sykiu įvertinant esamą politiką, prostitucijos atžvilgiu. Socialiniai darbuotojai ypatingą dėmesį turėtų skirti moterims, atsidūrusioms „ant ribos“, ir teikti efektyvią pagalbą.
Vienas iš svarbiausių socialinio darbuotojo uždavinių šioje srityje – darbas. Būtina sutelkti jėgas ne tiek į patį reiškinį – prostituciją -, kiek į naujos visuomenės nuomonės, vertybinių orientacijų, dorovės ugdymą.
Propoguojant svarbiausius socialinių tarnybų uždavinius, rektų atlikti tokius žingsnius:
• padėti žmonėms įsisąmonimti problemos esmę, moterų diskriminacijos faktus;
• organizuoti įvairius kursus, kurie padėtų buvusiai prostitutei įsigyti visuomenei naudingą specializaciją ar kvalifikaciją;
• įgyvendinti prostitučių, pareiškusių norą nutraukti šį „biznį“ ir integruotis į savo anksčiau paliktą šeimą bei artimiausią aplinką, programas.
Prostitutės grąžinimas į normalią socialinę aplinką reikalauja iš socialinio darbuotojo elgesio ir veiksmų lankstumo bei profesionalumo. Visų pirma, reikia laiko pasitikėjimui tarp jo ir klientės įgyti. Juk socialinis darbuotojas negali manyti esąs teisėjo vaidmenyje. Būtina klientei suteikti paramą, kuri yra reikalingiausia: maistą, gyvenamąjį plotą, medicininę pagalbą, gydymą nuo narkomanijos ir kt.

Išvados

• Prostitucija – seksualinių paslaugų teikimasuž tam tikrą atlygį. Prostitucija, kaip reiškinys ir asocialus elgesys yra sąlygota visuomenės socialinių, ekonominių, edukacinių sąlygų.
• Priežastys, pastūmėjusios į prostitucijos liūną, yra labai įvairios, tačiau dauguma jų slypi šeimoje. Pasekmės gali būti labai skaudžios, nes dauguma prostitučių priklauso kriminaliniam pasauliui.
• Prostitutės yra skirstomos į tam tiktas kategorijas ir tai priklauo nuo to kokioje vietoje jos dirba (gatvė, barai, automobilių stovėjimo aikštelė, stotis ir pan.), kokio amžiaus, koks išsilavinimas ir kokiais tikslais ji užsiima prostitucija.
• Prostituciją bandoma įveikti steigiant įvairias prevencinę pagalbą teikiančias organizacijas, bendradarbiaujant joms tarpusavyje, kuriant įvairias nacionalines prevencines programas.
• Prostitucijos prevencinę veiklą vienas socialinis darbuotojas nepajėgs atlikti. Tai visos visuomenės uždavinys (sveikatos institucijų, teisėsaugos, socialinės paramos skyrių it kt.) Tai kompleksinė edukacinė prevencinė veikla, kuri, tik gerai apgalvota ir vykdoma gali duoti teigiamų rezultatų.

Literatūra

Administracinis teisės pažeidimų kodeksas.
Leliugienė I. Socialinė pedagogika. Kaunas, 2003.
Leliugienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas, 2003.
Leliugienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.
www.sociumas.lt

Leave a Comment