Nusikaltimai prieš vaiką

Įvadas

Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Ir nors niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą nei prieš mus gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas mes žinome kur kas daugiau nei ankščiau.
Šeima yra laikoma vaiko gerovės sala, kurioje jis turi rasti užuovėją, meilę ir supratimą. Čia jam turi būti sudaromos sąlygos, kad jis galėtų augti saugus ir galėtų tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.Deja, pasaulyje vykstančios permainos, keičia annkščiau visuomenėje nusistovėjusias normas bei moralines vertybes. Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai, nuolatinė kova už išgyvenimą, radikalios moralinių vertybių permainos, sudaro nepalankias sąlygas šeimai išlaikyti tvirtus tarpusavio ryšius, pagarbą bei atsakomybę. Yra daugybė vaikų, gyvenančių šalia, lankančių kasdien mokyklą, pagaliau yra vaikų draugai ir bendraklasiai, kurie bene kasdien išgyveną skausmą nesulaukdami jokios pagalbos.Tai vaikai, patiriantys psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, seksualinė prievarta, tėvų globos praradimas – jiems skaudi realybė. Kiekvienas vaikas gali patirti traumą ar išgyventi krizę, ir nuuo to, kokia pagalba jam bus suteikta iš suaugusiųjų, specialistų, priklausys, ar greitai ir sėkmingai vaikas įveiks krizę. Vieniems patirtą traumą užgydys laikas, kitus jos persekios visą likusį gyvenimą, palikdamos nusivylimą suaugusių pasauliu ir menką tikėjimą, kad gyvenimas gali būti dž

žiaugsmingas, įdomus ir geras.
Smurtas – tai labai sudėtingas ir daugialypis reiškinys.Tačiau jis yra neginčijama priežastis dėl ko vaikas tampa seksualinio ar kitokio išnaudojimo auka, yra įtraukiamas į prostituciją, nelegalų narkotikų platinimą, prekybą žmonėmis.
Smurtas prieš vaiką pats savaime yra netoleruotinas reiškinys.Tačiau jo pašalinti be visuomenės geranoriško noro padėti aukai, be specialistų, dirbančių nukentėjusių vaikų labui, praktiškai neįmanoma. Sprendžiant prievartos, nusikaltimų prieš vaikus visuomenėje problemą be galo svarbus mūsų visų įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas. Norėdami efektyviai padėti skriaudą patyrusiems vaikams ir nepakartoti juos traumuojančio patyrimo, turime suvokti, patirtos traumos padarinius, svarbu pažinti psichologinės krizės požymius. Kuo daugiau mes sužinosime apie galimą vaikų, patyrusių traumas ir prievartą, elgesį, kuo daugiau suprasime jų savijautą kasdien bandant įveikti krizes, tuo geriau mes galėsime jiems padėti, maažiau kaltinsime juos, sistemą ar save.
Šiame darbe pateikiamos teorinės ir praktinės žinios apie smurtą ir seksualinę prievartą prieš vaikus, kitus nusikaltimus vaiko atžvilgiu. Tikėtina, kad šis atliktas darbas padės atskleisti, plačiau susipažinti su viskuo, kas telpa sąvokoje “nusikalto prieš vaiką”.
Šio darbo tikslas – pateikti kuo daugiau informacijos apie smurtą, prievartą prieš vaikus, aptarti medžiagą, kuri padėtų atpažinti smurtą patyrusį vaiką.
Uždaviniai:

v aptarti vaikų prievartos priežastis
v susipažinti su vaikų prievartos prevencijos būdais
v išnagrinėti seksualinės prievartos prevencijos kryptis
v aptarti smurto prieš vaikus padarinius, jų reikšmę vaikom gyvenime.

Norėtųsi jog mū

ūsų visuomenė įveiktų labai paplitusį ir iš pirmo žvilgsnio visai nekenksmingą “neturiu laiko” sindromą. Suvoktų, jog negalima likti abejingiems vaiko skausmui, kad reikia imtis priemonių galinčių nors “per mažytį plauką” padėti vaikams, patyrusiems skaudžių išgyvenimų.
1. Pagrindinės vaiko teisės. Jų apsauga Lietuvoje

Šiandien smurtas Lietuvoje plinta lyg virusas. Tėvai žaloja savo vaikus, paaugliai žiauriai peiliais sprendžia menkiausius konfliktus, vienas už kitą šiurpesni kriminaliniai įvykiai šalies kaimuose ir miestuose užpildė pirmuosius dienraščių puslapius, jie vis neišnyksta iš televizijos žinių pranešimų. Kas atsitiko? Ką daryti? Kaip suvaldyti smurto, prievartos, nusikaltimų prieš vaikus bangą? Apie tai televizijos laidose diskutuoja politikai, ministrai, vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai. Iš tiesų, ką daryti? Kur slypi šiandieninės agresijos protrūkio šaknys? Vieni teigia, jog smurto kulto plitimui didelės įtakos turi televizija, jog ekrane rodomas blogis glaudžiai susijęs su didėjančiu pačios visuomenės žiaurumu. Kiti tvirtina, jog tai susiję su augančiu alkoholizmu, narkomanija, nedarbu ir kitais negatyviais socialiniais reiškiniais. Antai “Paskutinėje kryžkelėje” neseniai buvo diskutuojama, ką daryti, kad būtų suvaldytas smurtas prieš vaikus.Dalyvavo Prezidento patarėjas, psichologai, vaiko teisių apsaugos tarnybų, savivaldybių atstovai, Lietuvos krikščionių demokratų nariai, inicijavę įstatymo, draudžiančio smurto rodymą per televizija, rengimą. Kodėl tampame vis agresyvesni? Ką privalo padaryti valdžia, visuomenė ir kitos institucijos, ką privalome padaryti mes, kad būtų už

žkirstas kelias smurto kultui? Taigi, ar surasime priešnuodį nuo nusikaltimų prieš vaikus viruso?
Kad galėtumėm konkrečiau apibrėžti nusikaltimus prieš vaikus, pirmiausiai reikėtų išskirti pagrindines vaiko teises ir laisves:
1. Teisė į gyvybę. Kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, ja remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos.
2. Identiškumas. Privalu gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, neleisti neteisėto kišimosi. Vaiko teisę į vardą ir pavardę, į šeimos ryšius reglamentuoja LR santuokos ir šeimos kodeksas, teisę į tautybę – LR etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, LR tautinių mažumų įstatymas, teisę į pilietybę – LR pilietybės įstatymas.
3. Teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, į asmens neliečiamybę ir laisvę. Draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Ši nuostata sietina ir su fizinėmis bausmėms, kurios gali būti traktuojamos kaip žiaurus elgimasis su vaiku.
4. Teisė reikšti savo pažiūras ir nuomonę. Vaikui turi būti garantuojama teisė laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusias klausimais. Teisė laisvai reikšti savo nuomonę apima laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas.
5. Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Valstybė turi gerbti tėvų ir, atitinkamais atvejais, teisėtų globėjų teises ir pareigas vadovauti vaikui ir įgyvendinti jo teisę taip, ka
ad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.
6. Teisė mokytis. Valstybė pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdama šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, valstybės dalyvės susitarė, kad jos: įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; skatina tobulinti įvairias tie bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams ir imasi tokių priemonių, kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus – ir finansinės paramos teikimas; užtikrina mokomosios profesinės bei orientuojamosios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams; imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.
7. Teisė į asociaciją ir taikių susirinkimų laisvę. Šiai teisei įgyvendinti neturi būti jokių apribojimų, išskyrus tuos, kurie taikomi pagal įstatymą ir yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės ar visuomenės saugumo, siekiant apsaugoti viešąją tvarką, gyventojų sveikatą, dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
8. Teisė į poilsį ir laisvalaikį. Vaikas turi teisę į poilsį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Turi būti užtikrinta vaiko galimybė žaisti ir sudarytos tam sąlygos.
9. Turtinės teisės. Vaikas turi teisę į nuosavybę. Pripažįstama, kad visi LR piliečiai turi civilines teises ir pareigas. Piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.
10. Pareigos. Kiekviena žmogaus teisė yra susijusi su pareiga. Pareigų įgyvendinimas garantuoja kitų žmonių teises. Ugdyti pareigos ir atsakomybės jausmą yra tiek pat svarbu, kaip ir žinoti savo teises. Pagrindines vaiko pareigas apibrėžia Pagrindų įstatymo 48 straipsnis.

Vaiko teisių apsaugos institucijos Lietuvoje

Institucijos vykdo ir įgyvendina valdžios politiką, Konstitucijos, įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:
v valstybė ir jos institucijos
v vietos savivaldos institucijos
v nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.
Išskirkime pagrindines vaiko teisių apsauga besirūpinančias institucijas:
v Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie LR Prezidento
v Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija
v Valstybinė jaunimo reikalų taryba
v Socialinės politikos departamentas
v Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
v Teismai
v Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas
v Prokuratūra
v Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos

2. Vaikų teisių pažeidimai

v Nepriežiūra. Dažnas sistemingas arba visiškas nesirūpinimas vaiku, kuris ne tik smarkiai žaloja vaiko sveikatą, stabdo jo augimą, padaro jį pedagogiškai apleistu. Skaudžiausia vaiko nepriežiūra šeimoje, niekuo nepateisinama vaiko nepriežiūra mokykloje (ikimokyklinėse įstaigose) ir visuomenėje.

v Fizinė prievarta. Fizinis vaiko žalojimas: mušimas, traumavimas, vertimas dirbti sunkius darbus ne pagal jėgas, nenormuotas fizinis darbas, darbas nepatenkinamose sąlygose ir su nepritaikytomis priemonėmis ir pan., kai smurtininkas (tėvai, giminės, darbdavys, ugdytojas) gerai supranta ką darąs arba žino apie vaiko žalojimą, bet neužkerta tam kelio.

v Emocinė prievarta. Dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrikdyti vaiko elgesį ir jo psichikos raidą. Vaiko psichikos žalojimas: bauginimas, gąsdinimas, laikymas nuolatinėje baimėje, vaiko protinių gebėjimų neigimas ir kitoks psichinis smurtas, ypač tada, kai jis atsilieka mokymesi, žaidimuose ar nepritaria suaugusiųjų diktatui ir pan. Bet koks vaiko skriaudimas yra ir emocinis traumavimas. Tėvai, ugdytojai, suaugusieji dažnai pamiršta, kad vaikas, įveikdamas atkaklų vidinį priešinimąsi vykdyti reikalavimus, keisti režimą ir pan., susietas su emocine prievarta.

v Seksualinė prievarta. Priklausomų, vystymosi požiūriu nesubrendusių vaikų ir paauglių išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir pan. Dažnai vaikai nukenčia ir nuo nepažįstamų prievartautojų, bet vaikai prievartaujami ir šeimose, ir vyresnių vaikų, ir bendraamžių.

v Komercinis seksualinis išnaudojimas ir prekyba vaikais. Komercinis seksualinis išnaudojimas – tai vaikų, paauglių išvežimas į kitą šalies regioną ar kitą šalį, su jų sutikimu ar be sutikimo, siekiant, kad jie teiktų seksualines paslaugas, tokias kaip striptizas, darbas viešnamiuose, gatvių prostitucija, filmavimasis pornografiniuose filmuose ar fotografavimas ir kt.
Prekyba vaikais – tai veiksmai ar pasikėsinimai, apimantys verbavimą, gabenimą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų, pardavimą, pirkimą, perleidimą, prieglobsčio suteikimą, privertimą ar įkalinimą už skolas siekiant priversti dirbti vergiškomis sąlygomis ar panašiomis į jas ar neleisti pasitraukti iš tokios veiklos asmeniui.

v Nusikaltimai prieš vaikus internete. Dažniausiai nusikaltimai internete apibrėžiami kaip vaikų pornografijos platinimas internetiniuose puslapiuose.

Taigi, vaiką žalojančio elgesio skalė apima veiksmus nuo smurto (mušimo ranka, įvairiais daiktais, spardymo, smogimo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo) iki aplaidumo ir nepriežiūros, nesugebėjimo tenkinti pagrindinių vaiko poreikių.
Fizinė, emocinė, seksualinė prievarta, aplaidumas ir nesirūpinimas – keturios vaiką žalojančio elgesio rūšys – gali sukelti žymius fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus, žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi.
Tai toli gražu nėra vien tik asocialių šeimų reiškinys. Vaikai žalojami ir atrodytų „teisingose“ šeimose. Žodžių srautas ar mušimas smurtaujančiose šeimose užklumpa vaikus netikėtai ir nelauktai. Dėl blogų pažymių, dėl neišplautų indų, nevietoj paliktų batų, ne ten atsisėdo ar ne taip atsistojo. Prievartos esmė yra ta, kad ji kyla ne dėl vaiko elgesio. Dažniausiai ją iššaukia suaugusio asmeninės savybės, jo savijauta ar nuotaikos. Smurtautojo elgesys neprognozuojamas ir nėra jokio „teisingo“ vaiko elgesio, kuris padėtų išvengti smurto. Dažnai tokie suaugę patys yra patyrę ar patiria prievartą. Žalojami vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, nemyli savęs, jaučiasi esą kitokie – blogesni, negražesni, nesėkmingesni, neverti meilės, neturi draugų ir yra vieniši. Skriaudžiami vaikai moka tik du vaidmenis – aukos arba skriaudėjo. Atidžiau pažiūrėję pamatysime, kad tas garsusis „klasės mušeika“ ar „jaunesnių skriaudėjas“ yra tik nelaimingas skriaudžiamas vaikas, kuris bijo eiti namo. Vaikus turėtumėm išmokyti skųstis, kai juos skriaudžia suaugę. Dažnas skriaudžiamas vaikas galvoja, kad tai vyksta visuose namuose ir net neįsivaizduoja, kad toli gražu ne visi mušami ir vadinami visokiausiais vardais. Turėtumėm išaiškinti vaikam, kad tai yra neteisinga ir neteisėta.
Ne kiekvienas suaugęs gali ir randa raktą į kiekvieno vaiko širdį. Bet kiekvienas gali ir turi pastebėti, kad su vaiku kažkas darosi. Nesupaprastinkime situacijos sakydami, esą vaikas nenori mokytis ir jam niekas nerūpi, išskyrus drabužius muziką ir pan. Nesumenkinkime, nesupaprastinkime problemos.
2.1 Nepriežiūra

Ši tema tikrai mažai tyrinėta. Šiai sričiai skirta labai mažai dėmesio dėl to, kad nepriežiūrą, nesirūpinimą sunkiau nustatyti nei vaiko fizinį ar seksualinį išnaudojimą, taip pat dėl to, kad mažai tikėtina, jog vaikas žinos, kad juo nesirūpina, jo neprižiūri, ir prašys pagalbos. Tačiau nesirūpinimo padariniai labai rimti, ir tie, kurie išryškėja greitai, ir atsiskleidžiantys po ilgesnio laiko. Jie gadina fizinę sveikatą, mažina savigarbą, o nuolatinis nesirūpinimas gali baigtis mirtimi. Dabar į nesirūpinimo apibrėžimą pakliūva ir negalėjimas klestėti. Bendrasis terminas „negalėjimas klestėti“ susijęs su negalėjimu sveikai ir guviai augti, vystytis.
Vaikų nepriežiūrą galima apibrėžti kaip netinkamą elgesį su vaiku, nepatenkinant jo poreikių: pastogės, maisto, aprangos, mokymo, priežiūros, medicininės priežiūros ar kitų svarbių reikmių, būtinų fizinių, emocinių ir intelektualinių gebėjimų raidai.
Vaikų nepriežiūra: kas tai? Vaikų nepriežiūra ir apleistumas sudaro net 54 procentus visų prievartos prieš vaikus atvejų. Tai labiausiai paplitusi netinkamo elgesio su vaikais forma.
Kaip ir fizinės bei seksualinės prievartos atvejais nepriežiūra paprastai stebima iš artimų vaikui žmonių. Pediatrai, seselės, dienos centrų personalo darbuotojai, giminaičiai ir kaimynai yra tie, kurie gali pastebėti ir pranešti apie neprižiūrimus kūdikius, mažylius ir ikimokyklinio amžiaus vaikus.
Vaikų nepriežiūros rūšys:

v Fizinė nepriežiūra – pasitaiko daugumoje atveju. Apibrėžimas apima atsisakymą suteikti skubią medicininę pagalbą ekstra atveju, vaiko palikimą, neadekvačią priežiūrą, vaiko atmetimą ar net išvarymą iš namų ir nesugebėjimą tinkamai pasirūpinti vaiko saugumo, fiziniais ir emociniais poreikiais. Fizine nepriežiūra gali labai paveikti normalią vaiko raidą ir sukelti rimtus sutrikimus ir ligas dėl prasto maitinimo. Taip pat neprižiūrimas vaikas gali patirti rimtų fizinių susižalojimų (įsipjovimai, mėlynės, nudegimai). Be to, gyvenimo bėgyje vystosi žema tokio asmens savigarba.
v Pedagoginis apleistumas – kai mokyklinio amžiaus vaikui leidžiama chroniškai praleidinėti pamokas, vaikas neįsitraukia į mokyklos gyvenimą ar negauna jam reikalingo specialaus mokymo. Pedagoginis apleistumas gali vesti prie to, kad vaikas neįgys būtinų jam pagrindinių įgūdžių, galutinai mes mokyklą ir/ar elgsis destruktyviai.
v Emocinė nepriežiūra ir apleistumas – chroniški ir ekstremalūs tėvų barniai vaiko akivaizdoje, leidimas vaikui vartoti alkoholį ar narkotikus, atsisakymas ar nesugebėjimas suteikti reikiamą psichologinę atmosferą, pastovus vaiko menkinimas ir meilės bei dėmesio stoka. Toks elgesys su vaiku formuoja klaidingą savęs vaizdą, veda prie alkoholio ir narkotikų vartojimo,destruktyvaus elgesio ar net savižudybės. Žiauri nepriežiūra kūdikystėje gali sustabdyti kūdikio augimą ir tolesnę jo raidą ar net pasibaigti mirtimi.
v Medicininė nepriežiūra – tai nesugebėjimas suteikti vaikui reikiamos medicininės priežiūros net tuomet, kai nėra jokių finansinių trukdžių tai daryti. Kai kuriais atvejais tėvai ar vaiko globėjai gali atsisakyti tradicinės medicininės pagalbos dėl religinių įsitikinimų. Tokie atvejai paprastai nepriskiriami prie medicininės nepriežiūros, tačiau kai kuriose valstybėse teismai nagrinėja tokias bylas ir priverčia vaikui suteikti reikiamą medicininę pagalbą tuomet, kai vaikui gresia mirtis ar rimti sveikatos sutrikimai dėl laiku nesuteikto gydymo ar jo stokos. Medicinines nepriežiūros pasekmės yra silpna sveikata ir sudėtingi sveikatos sutrikimai.

Labai tikėtina, kad nesirūpinimą, panašiai kaip ir fizinį išnaudojimą, galima suprasti pasižiūrėjus į Gelles pateiktą modelį (žiūrėti 2 pav.)

2.1.1 Intervencija nesirūpinimo atveju

Kadangi vaikus, kuriais gali būti nesirūpinama, pastebėti sunku, sveikatos ir socialinio darbo agentūros anksti susirūpina tik tais, kurių sveikata ir raida rodo jų patiriamą deprivaciją. Tokiai grupei priskiriami negalintys klestėti vaikai: Daugelio kitų vaikų beveik garantuotai išsiaiškinti negalima. Todėl visų trijų lygmenų – pirminio, antrinio ir tretinio – intervencijos strategijos nėra iki galo išplėtotos.
Kruopštus tikrinimas, kurį daugiausiai atlieka į namus atvykstantys sveikatos tarnybos darbuotojai, yra pati tikėtiniausia priemonė liūdnoms, nesišypsančioms ir žmonių besišalinančioms aukoms nustatyti. Fizinės raidos monitoringas remiantis centilinėms schemomis padeda nustatyti daugelį tokių vaikų, kurių maitinimo sunkumai skatina negalėjimą klestėti.
Svarbus tyrimo darbas, kuriame nagrinėjamas neorganinės kilmės nesugebėjimas klestėti, priklauso Iwaniec et al.(1895b). Jame aprašomi trys intervencijos etapai, įgyvendinami laikantis socialinio mokymosi teorijos teiginių. Labai gerų rezultatų davė ir iš karto po intervencijos, ir vėliau atliktas įvertinimas:
1. Pašalina maitinimo sunkumus ir pagerina maitinimo stilių. Tai yra padeda motinoms keisti savo elgesį ir reakcijas vaiką maitinant.
2. Laikantis plano pamažu sukuriamas pozityvus motinos, vaiko ir kitų šeimos narių bendravimas. Labai svarbu pašalinti su maitinimu susijusį vaiko nerimą ir pakeisti neigiamą ir priešišką motinos nuostatą pozityvia; to pasiekiama rodant motinai, kaip pamažu vaikas ima palankiau reaguoti.
3. Intensyvėja ir dažnėja pozityvus motinos ir vaiko bendravimas

2.2 Fizinė prievarta

Kas yra fizinė prievarta? Fizine prievarta prieš vaiką vadiname neatsitiktinius, sąmoningus smurtinius veiksmus, kurie vaikui sukelia skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimų. Tai:
v Mušimas ranka ar įvairiais daiktais
v Smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas
v Bet koks skausmo sukėlimas – žnaibymas, tampymas už plaukų, badymas, smaugimas ir pan.
Vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimas fizinės prievartos klausimu
Pasaulyje milijonai vaikų tampa fizinės prievartos aukomis. Namų smurtas prieš vaikus yra rimta problema daugelyje šalių.
2000-2001 metais “UNICEF” atliko labai platų vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimą – “Jaunimo balsai” . Buvo apklausta 15 200 vaikų ir jaunimo 35 šalyse. Kiekvienoje Vakarų Europos šalyje, taip pat Lietuvoje, buvo atlikta 400 interviu su vaikais 9-13 metų amžiaus ir jaunimu 14-17 metų amžiaus(Ukrainoje ir Rusijoje buvo atlikta po 800 interviu). Iš gautų duomenų paaiškėjo, Kad Lietuvos šeimose agresyvus elgesys yra šiek tiek labiau paplitęs, lyginant su Vakarų Europa. Smurtinis elgesys (psichologinė arba fizinė prievarta) būdinga 65% Lietuvos ir 55% Vakarų Europos šeimų. Reikšmingas skirtumas yra kalbant apie psichologinį smurtą – Lietuvoje tai labiau paplitęs reiškinys.

1 pav. Smurtas/agresyvus elgesys šeimose

Duomenys pateikti iš UNICEF atlikto vaikų ir jaunimo nuomonės tyrimo “Jaunimo balsai” 2001.

Fizinė prievarta yra labiausiai pastebima prievartos prieš vaikus forma. Fizinė prievarta dar apibrėžiama kaip veiksmas, kurio rezultatas – neatsitiktinė trauma arba fizinis sužalojimas. Fizinius sužalojimus patiria tie vaikai, kuriems taikomos neprotingos ir žiaurios fizinės bausmės ar nepateisinamos bausmės. Tai atsitinka tuomet, kai susierzinę ar pikti tėvai muša, krato ar numeta vaiką. Kumščiavimas, mušimas, spardymas, kandžiojimas, deginimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai sukelia didelius fizinius sužalojimus vaikui. Žinoma, tokie sužalojimai gali būti atsitiktiniai, atsiradę vaikui neatsargiai žaidžiant, tačiau jei vaiko pasiaiškinimas neatitinka sužalojimo arba jei sužalojimai pasitaiko dažnai, tuomet reiktų įtarti, kad prieš vaiką naudojama fizinė prievarta. Kuo ilgiau tęsiasi prievarta, tuo didesnius sužalojimus patiria vaikas ir tuo sunkiau pašalinti prievartą.

2.2.2 Požymiai leidžiantys įtarti, kad vaikas patyrė ar patiria fizinį smurtą

Fiziniai požymiai:, kurie leidžia įtarti fizinę prievartą:

v Poodinės kraujosruvos, nubrozdinimai, sumušimai įvairiose kūno vietose, įvairiose gijimo stadijose, tėvai ar globėjai negali aiškiai nusakyti tų sužeidimų priežasties
v Įvairiose kūno vietose yra sužeidimų, tačiau tėvai ar globėjai nurodo tą pačią priežastį, kodėl jie atsirado
v Įvairiose kūno vietose yra skirtingo pobūdžio sužeidimųant vaiko odos esantys nudegimai, atsiradę gesinant cigaretes
v Įvairūs nudegimai, atsiradę dėl skirtingų priežasčių
v Įkandimų žymės
v Įdrėskimų žymės.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas žymes (mėlynes, nubrozdinimus ir pan.), kurios yra nebūdingose, neįprastose vietose, paprastai atsirandančiose vaikui pargriuvus ir pan.

Kiti požymiai, leidžiantys įtarti, kad sužeidimai atsirado ne dėl nelaimingo atsitikimo, o dėl fizinės prievartos:

v Pavėluotas kreipimasis į medikus
v Tėvų ar globėjų pasakojimas apie “nelaimingą atsitikimą” yra “išplaukęs”, nėra detalių, tėvai ar globėjai, pasakodami apie “nelaimingą atsitikimą” lengvai pasiduoda mediko įtakai
v Sužeidimo pobūdis neatitinka nupasakotos sužeidimo priežasties
v Tėvų ar globėjų reakcija į vaiko traumą skiriasi nuo įprastinęs – nėra didelio nerimo, susirūpinimo, labiau rūpinamasi savo problemomis
v Tėvų ar globėjų išankstinis priešiškumas medikams, neturintys pagrindo kaltinimai
v Išvykimas iš sveikatos priežiūros įstaigos (su vaiku ar be jo), dar nepabaigus tyrimo ar gydymo
v Vaikas atrodo liūdnas, pasimetęs, kartais tarsi abejingas tam, kas atsitiko.

Elgesio pasikeitimai:

v menkas savęs vertinimas
v atsiradęs atsargumas, suaugusiųjų baimė
v atsiradęs saugus elgesys su tam tikra vaikų grupe
v išgąstis, kai kiti vaikai verkia
v išgąstis dėl netikėtų kito žmogaus judesių
v sunkiai sukaupiamas ir išlaikomas dėmesys
v atsiradęs agresyvumas arba atsiribojimas, pasyvumas
v tėvų baimė, baimė eiti namo
v baimė eiti į mokyklą
v baimė pasilikti su kokia nors vaikų grupe
v neįprasta, neatitinkanti oro sąlygų apranga ( galbūt vaikas slepia smurto žymes)
v save žalojantis elgesys
v pažangumo smukimas

Akivaizdu, kad šie simptomai būdingi vaikams, išgyvenantiems bet kokia psichologinę krizę. Tai vaiko psichologinės krizės kalba, kuri mums pirmiausi leidžia atpažinti kenčiantį vaiką. Supratę jo kalbą, galėsime vaiką prašnekinti, o po to galėsime patikslinti ir nustatyti priežastį.

Nacionalinė žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugija registruoja visus vaikus, kurie patyrė išnaudojimą 12 Anglijos didmiesčių ir grafysčių. Iš 2786 vaikų, įregistruotų kaip ilgą laiką kentusių fizinius sužalojimus, 1150 turėjo mėlynių ant galvos ar veido, 1260 – mėlynių ant kūno ar galūnių, 217 – pjautinių žaizdų, 107 – buvo apdegę ar apšutinti karštu vandeniu.taigi, iš kur kyla toks beribis žiaurumas?
Panagrinėjus įvairią medžiagą, paaiškėjo, kad vaiko fizinis išnaudojimas atsiranda iš daugelio kintamųjų – sociologinių, psichologinių ir kartais psichiatrinių – sąveikos. Gelles (1979m.) sukūrė modelį, iš kurio matyti psichologinės vaikų išnaudojimo priežastys(žiūrėti 2 pav.)

2 pav. Vaikų fizinio išnaudojimo socialinių ir psichologinių priežasčių modelis
pagal Gelles (1979)

2.3 Emocinė prievarta

Kas yra emocine prievarta? Iš visų neginčijamai įrodytų prievartos prieš vaikus atvejų 4% yra emocine prievarta. Ji dažnai apibrėžiama kaip sistemiškas kito žmogaus puolimas. Toks elgesys rimtai kertasi ir paveikia vaiko pozityvią raida.Emocinė prievarta mažiausiai suprasta iš kitų vaikų prievartos formų, nors ji yra labai paplitusi ir gali būti itin žiauri ir destruktyvi. Kadangi emocinė prievarta ryškiai paveikia vaiko psichiką ir savęs suvokimą, jos auka ilgainiui gali pradėti jaustis neverta meilės ir žavėjimosi ja. Vaikai, kurie yra nuolat gąsdinami, žeminami, terorizuojami ar atstumiami, kenčia ne mažiau nei fizinės prievartos atveju.Visiškai izoliuotas nuo bet kokios jam būtinos emocinės stimuliacijos kūdikis, net ir užtikrinus reikiamą fizinę priežiūrą gali nustoti vystytis ir net mirti. Švelnesnės emocinės deprivacijos atvejai ankstyvoje vaikystėje gali lemti, kad vaikai išaugs su dideliu nerimo, nesaugumo jausmu, lėtai vystysis arba turės žemą savigarbą. Taigi, emocine prievarta galime apibrėžti kaip vaiko sugebėjimų, savęs vertinimo tyčinį griovimą, menkinimą, dėl ko sutrinka jo prisitaikymas prie aplinkos bei asmeniniai santykiai. Tai:

v tyčiojimasis
v žodinė agresija
v žeminimas
v gąsdinimas
v vertimas jaustis kaltu, nors tam nėra objektyvaus pagrindo
v nuolatinis rodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas
v nuolatinis blogos savijautos sukėlimas

Pagal 2000 metų sociologinius tyrimus, kuriuos atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų studija Spinter, dauguma apklaustųjų itin nevienareikšmiškai suvokia emocinę prievartą. Didžioji dalis įvairių apklaustų respondentų grupių – įvairaus amžiaus vaikų, tėvų, mokytojų, gydytojų, teisėsaugos pareigūnų – iš suaugusiųjų žmonių pusės kylančią emocinę prievartą prieš vaikus linkę “nurašyti” auklėjimui. Patys vaikai šioje situacijoje rečiau suvokia prievartą.

Požymiai, kurie leidžia įtarti, kad vaikas patiria emocinį smurtą:

v įvairūs psichosomatiniai skundai (galvos, pilvo skausmai, alpimai, virškinimo sutrikimai, pykinimas ir pan.)
v Atsiradęs nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis
v Nepasitikėjimas savimi
v Depresija
v Kalbos sutrikimai (mikčiojimas)
v Nuolankumas suaugusiems
v Melavimas
v Agresyvus elgesys
v Pasyvumas
v Ne pagal amžių subrendęs arba pagal amžių vaikiškas elgesys

2.3.1 Emocines prievartos rūšys:

v Atmetimas – tėvai, kurie neužmezgė ryšio su vaiku, dažnai savo elgesiu išreiškia vaiko atstūmimą. Jie vaikui įvairiausiais budais parodo, kad jis yra nepageidaujamas. Tai gali būti vaiko varymas nuo savęs, pravardžiavimas ar pasakymas, kad jis yra nieko vertas. Tokie tėvai gali net nesikalbėti su augančiu vaiku. Vaikas gali būti atpirkimo ožiu, kaltinamas dėl visų šeimos problemų.
v Ignoravimas – suaugę žmones, kurių emociniai poreikiai kažkada buvo nepatenkinti, dažnai nesugeba patenkinti savo vaikų poreikių. Jie gali neparodyti prisirišimo vaikui ar nepuoselėti jo. Tokie tėvai paprastai neišreiškia savo susidomėjimo, žavėjimosi vaiku ar net kartais jo iš vis nepastebi. Dažnai tėvai būna šalia vaiko fiziškai, tačiau emociškai yra nepasiekiami.
v Terorizavimas – tėvai gali išsirinkti viena vaiką kritikai ir baudimui. Jie gali išjuokti ji dėl visiškai normalių emocijų ir gali turėti lūkesčių, kurie nutolę nuo realių vaiko galimybių. Vaikas gali būti gąsdinamas mirtimi, sužalojimu ar atsisakymu (palikimu).
v Izoliavimas – tėvai gali neleisti vaikui įsitraukti į jo amžiui tinkamą veiklą su bendraamžiais, gali laikyti kūdiki kambaryje, izoliuojant jį nuo stimuliacijos ar gali saugoti paauglius nuo dalyvavimo užklasinėje veikloje. Tokie tėvai gali reikalauti, kad grįžęs po pamokų vaikas būtų savo kambaryje iki kito ryto ar nurodyti vaikui valgyti atskirai nuo visų.
v Gadinimas, tvirkinimas – tėvai leidžia vaikams naudoti narkotikus ar alkoholį, stebėti žiaurų elgesį su gyvūnais, žiūrėti pornografinę medžiagą ir suaugusiųjų seksualinius veiksmus, dalyvauti arba liudyti tokioje kriminalinėje veikloje kaip vogimas, užpuolimai, prostitucija, lošimas iš pinigų ir pan.

Emocinė prievartos poveikis

Kitos prievartos formos paprastai yra lengvai atpažįstamos dėl aiškių požymių ar fizinės išvaizdos, tačiau emocinės prievartos atvejus labai sunku diagnozuoti ar net apibrėžti. Kai kuriais atvejais, emocinę prievartą patyrę vaikai neparodys jokiu prievartos ženklu. Dėl šios priežasties, emocine prievarta yra viena sunkiausių blogo elgesio su vaikais formų, kurią sunku nustatyti ir užkirsti jai kelią. Emocinė prievarta palieka paslėptus randus, kurie praneša apie save įvairiais keliais. Nesaugumas, žema savigarba, destruktyvus elgesys, pykčio protrūkiai (pvz., padeginėjimai ar žiaurumas su gyvūnais), užsisklendimas savyje, pagrindiniu gebėjimų skurdi raida, alkoholio ar narkotikų vartojimas, savižudybės ir sunkumai užmezgant santykius, gali būti emocinės prievartos pasekmėmis.

Vaiko emocinį išnaudojimą skatinančios elgesio formos:

v baudimas už pozityvų elgesį, pavyzdžiui, šypsojimąsi, judrumą ir manipuliavimą daiktais
v elgesys, dėl kurio trukdomas tėvo ar motinos – vaiko pritapimas
v veiksmai, dėl kurių mažėja vaiko savigarba
v tėvų veiksmai, dėl kurių vaikas baudžiamas už bendravimo sugebėjimus, pavyzdžiui, už šliejimąsi prie kitų žmonių

2.4 Seksualinė prievarta

Dar 1995 metais Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad Lietuvoje seksualinės prievartos atvejų nėra. Šiandien ši problema vis dažniau pripažįstama. Tikriausiai taip būna su bet kokia kita negerove, kuomet pradžioje visiems atrodo, jog problemos nėra ir negali būti. Seksualinės prievartos problemos iškėlimas didelei visuomenės daliai sukėlė šoką. Nuo tada spaudoje ir nusikaltimų suvestinėse vis dažniau minimi seksualinės prievartos prieš vaikus atvejai. Susidaro įspūdis, kad seksualinė prievarta prieš vaikus – Lietuvoje masiškai plintantis reiškinys. Tačiau iš tikrųjų nėra aišku, ar seksualinė prievarta prieš vaikus mūsų šalyje plinta, ir jeigu plinta, tai kokiu greičiu. Galų gale Lietuvoje nėra atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, kurie padėtų atsakyti į šį klausimą.
Seksualinės prievartos negalima nagrinėti skyrium nuo kitų prievartos formų, nes seksualinę prievartą visada lydi emocinė, o labai dažnai ir fizinė prievarta.
Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievartos prieš vaikus forma, turinti skaudžiausias pasekmes visai vaiko raidai. Todėl labai svarbu laiku įtarti, kad vaikas patiria seksualinę prievartą, ir apsaugoti jį nuo tolesnės prievartos, suteikti jam psichosocialinę pagalbą.
Seksualinės prievartos prieš vaikus sąvoką šiuo metu plačiai vartoja įvairių sričių specialistai. Neretai šią sąvoką skirtingi specialistai pateikia skirtingai. Profesionalai ir visuomenė ją supranta taip pat skirtingai.
Toliau pateikiami dažniausiai vartojami apibrėžimai:
Seksualinė prievarta prieš vaikus – tai priklausomo nuo suaugusiųjų, fiziškai ar psichologiškai nebrandaus vaiko ar paauglio įtraukimas į seksualinę veiklą, kurios jie pilnai negali suprasti ir kuriai negali duoti informuoto sutikimo; ta veikla pažeidžia socialines normas ir šeimos pasiskirstymą vaidmenimis. Kai kurie apibrėžimai, kaip vieną iš svarbiausių seksualinės prievartos požymių pateikia seksualinį pasitenkinimą. Baker ir Duncan nurodo, kad vaikas ar paauglys patiria seksualinę prievartą, kai kitas, seksualiai brandus asmuo, įtraukia jį į bet kokią veiklą, kurios metu tas asmuo tikisi patenkinti savo seksualinį potraukį.
Vieną iš išsamesnių seksualinės prievartos apibrėžimų pateikia Finkelhor ir Korbin. Seksualinė prievarta apibrėžiama kaip bet koks kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai nebrandaus vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant vaikui, kad jo dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas; ar seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio. Šis apibrėžimas nuo kitų skiriasi tuo, kad nėra seksualinio pasitenkinimo kriterijaus. Čia seksualinė prievarta prieš vaikus – tai ne tik tokie seksualiniai ryšiai su vaiku (liečiant vaiką ar neliečiant), kurių dėka suaugęs patenkina savo seksualinį potrūkį, bet ir tokie, iš kurių suaugęs gauna materialinės naudos, pavyzdžiui vaikų pornografija ir prostitucija.

Visuose šiuose apibrėžimuose nėra “sutikimo ar nesutikimo” kriterijaus, nes vaikas dėl savo brandos ir santykių su suaugusiais ypatumų niekada negali duoti informuoto sutikimo seksualinei veiklai.

Daugelyje apibrėžimų nurodomas amžiaus skirtumas tarp patyrusio prievartą ir prievartautojo. Seksualine prievarta prieš vaikus laikoma tuomet, kai tas skirtumas yra 5 metai ir daugiau. Tačiau Finkelhor ir Hotaling siūlo, kad tada, kai seksualiai prievartaujama naudojant fizinę jėgą, smurtą ar gąsdinant, tokio amžiaus skirtumo nustatymo nereikia.

Kaip matome iš apibrėžimų sąvoka yra labai plati. Galima sakyti, kad seksualinė prievarta yra bet koks seksualinis santykis tarp vaiko ir suaugusiojo. Taip apibrėžtumėm seksualinę prievartą pačiu paprasčiausiu apibrėžimu.
Taigi, seksualinė prievarta yra ne tik seksualiniai santykiai su prasiskverbimu (vaginaliniai, analiniai, oraliniai), bet ir kiti seksualiniai veiksmai. Tai:
v seksualaus pobūdžio kalbos vaikui, nepadorių gestų rodymas
v vaiko įtraukimas į pornografinę veiklą ar prostituciją
v lytinių organų demonstravimas vaikui, kartais tuo pat metu masturbuojantis
v pornografinių leidinių ir filmų rodymas vaikui
v vertimas arba siūlymas vaikui nusirenginėti, masturbuotis asmens akivaizdoje
v glostymas ir lietimas, turint seksualinių tikslų
v prašymas ar vertimas glostyti suaugusiojo lytinius organus, kūną ar masturbuojantis suaugusįjį
v suaugusiojo piršto ar daikto kišimas į vaiko makštį ar išangę
v liepimas bučiuoti, čiulpti, kandžioti suaugusiojo lytinius organus ar išangę (kunilingas, feliacija, anilingas)
Dažniau pasitaiko seksualinės prievartos formos be prasiskverbimo.Tačiau jų neigiamas psichologinis poveikis vaiko psichologinei raidai yra toks pat, kaip ir formų su prasiskverbimu. Dažniausiai pasitaikanti prievarta yra glostymas ir lietimas. Tačiau tai gali būti tik paruošiamasis periodas, po kurio seka palyginti sunkesnės prievartos formos.

Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Dažniausiai prievartautojai yra vyrai, rečiau – moterys. Paprastai – gerai vaikų pažįstami žmonės, kuriuos jie pažįsta, kuriais jie pasitiki. Pavyzdžiui šeimos draugai, tėvo kolegos, kaimynai, geriausios draugės, tėvas, auklėtojas, mokytojas, dvasininkas, treneris, patėvis, motinos sugyventinis, senelis, dėdė, vyresnis brolis ir pan.

Iš spaudoje bei kitose žiniasklaidos priemonėse pateikiamų faktų gali susidaryti įspūdis, kad dauguma prievartautojų – vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų yra žymiai didesnė tikimybė, kad vaikas bus seksualiai išnaudojamas giminių, pažįstamų.

Prievartautojai paprastai labai mažai bendrauja su bendraamžiais. Jei dėdė, tėvas, auklėtojas, įsūnis ar kitas asmuo visą laiką praleidžia su savo bendraamžiais, tai turėtų kelti aplinkinių susirūpinimą. .

Vaikų seksualinės prievartos požymiai
Pagal vaikų ir paauglių psichosocialinių stresų skalę seksualinė prievarta yra įvardijama kaip labai sunkus stresas, kurį išgyvena seksualiai išnaudojamas vaikas. Toks įvykis sukeliantis krizinius išgyvenimus vadinamas trauma. Krizinių išgyvenimų stiprumą apsprendžia vaiko asmenybės savybės bei traumos stiprumas, reikšmingumas vaikui.
Paprastai visi vaikai, kaip ir suaugę, į traumą reaguoja ir tai pasireiškia fizinėmis reakcijomis – širdies darbo, kraujo spaudimo pasikeitimai, virškinimo sistemos sutrikimai ir pan.; pažintinių procesų pasikeitimais – sutrikęs suvokimas, dėmesio, atminties sutrikimai, neadekvatūs sprendimai ir pan.; emocinėmis reakcijomis, emocinių būsenų pasikeitimais – atsiranda nerimas, įtampa, baimė.

Seksualinio vaiko išnaudojimą gali rodyti daugelis simptomų. Tačiau vienkartiniai simptomai nebūtinai turi reikšti seksualinę prievartą. Juos gali lemti ir visai kitos priežastys. Išnaudojamiems vaikams dažnai yra būdinga visa grupė simptomų, bet net ir tada sunku spręsti, dėl kokių priežasčių jam negera. Todėl labai svarbu suprasti simptomų turinį, užmegzti kontaktą su vaikų, kalbėti su juo. Reikia matyti visumą ir simptomus atitinkamai suderinti su aplinkybėmis, vaiko pasakojimu, padėtimi šeimoje.

Nėra tokių vaiko elgesio požymių, kurie visada rodytų , jog jis patyrė seksualinę prievartą. Bet kai kurie požymiai, anot JAV, Švedijos ir Lietuvos specialistų, yra verti dėmesio. Seksualinę prievartą patyrusiems vaikams paprastai būdingi žemiau išvardinti požymiai:

v Pirmalaikė ir anomali elgesio seksualizacija – tai vienas iš patikimiausių požymių, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą:
q perdėtas domėjimasis sekso temomis
q seksualinė agresija su kitais vaikais
q seksualizuotas bendravimas su bendraamžiais, suaugusiais, gyvūnais ar žaislais
q vieša ar įkyri masturbacija
q seksualiai provokuojantis elgesys, netvarkingi lytiniai santykiai

v Somatiniai simptomai:
q vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai
q lytiškai plintančios ligos
q genitaliniai ir analiniai sužalojimai ar skausmai, niežulys
q pilvo skausmai
q valgymo sutrikimai
q nevalingas šlapinimasis arba tuštinimasis į drabužius
q burnos gleivinės pažeidimai, gerklės subraižymas
q nemalonus kvapas (nesirūpinimas asmens higiena)

v Elgesio ir nuotaikų pokyčiai:
q nejautrus skausmui
q išsiblaškymas, dėmesio sukaupimo sunkumai
q impulsyvumas, greitas susierzinimas
q bėgimas iš namų ar mokyklos
q miego sutrikimai
q autoagresyvus elgesys
q atsiribojimas, ypač nuo bendraamžių
q priešiškumas suaugusiems
q mokymosi sunkumai
q staigūs elgesio pasikeitimai ir nuotaikų svyravimai
q depresija
q antisocialus elgesys
q dažnas apsnūdimas dienos metu
q regresija
q fantazijos neįtikėtini pasakojimai
q piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais
q sumažėjęs socialinis aktyvumas ar globėjiškas, “tėviškas” elgesys
q prisirišimas prie tėvų ar jų vengimas
q konkretaus asmens, vietos baimė arba fobija
q emocijų ir nuotaikų vyravimas nuo vieno kraštutinumo iki kito

Tačiau reikia pabrėžti, kad visi šie elgesio ir nuotaikų pokyčiai gali būti ir nesusiję su seksualine prievarta.

Taip pat labi įdomų ir naudingą darbą nuveikė ir K. Kendall-Tackett su bendraautoriais 1993 metais, apžvelgę 46 darbus ir nustatę, kad vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dažniau turi įvairių sutrikimų , nei nenukentėję jų bendraamžiai. Autoriai sugrupavo atskiroms amžiaus grupėms būdingus sutrikimus:
v ikimokyklinukams dažniausiai būdinga: nerimas, naktiniai košmarai, žmonių vengimas, depresija,baikštumas,pernelyg didelė savikontrolė, agresija, asocialus, nekontroliuojamas elgesys ir vaiko amžiaus neatitinkantis seksualinis elgesys.
v Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams – baimė, naktiniai košmarai, padidinta agresija, mokymosi sunkumai, hyperaktyvumas, regresyvus elgesys.
v Paaugliams – depresija, savęs žalojimas, somatinio pobūdžio nusikaltimai, bėgimas iš namų, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, grasinimai ar bandymai nusižudyti.

2.4.1 Seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimas

Dažniausiai seksualiai vaiką išnaudoja jo šeimos nariai ar jam pažįstami žmonės. Įvairių tyrimų duomenimis, 75-85 procentai vaikų seksualinę prievartą patirią iš jam žinomų žmonių. Daugiausiai vaikus seksualiai išnaudoja tėvas, patėvis arba dėdė. Pažįstami šeimos nariai dažniausiai būna kaimynai, tėvų draugai, auklės, pedagogai. Stebima tendencija, kad mergaitės prievartą patiria daugiau šeimoje, o berniukai – ne šeimoje.

Prievartautojai dažniausiai yra vyrai. 5-15 procentų atvejų tai – moterys. Moterys dažniau prievartinius veiksmus atlieka prieš berniukus. Tačiau reiktų pabrėžti, kad moterys prievartautojos rečiau patenka į įvairių specialistų akiratį.

Seksualinę prievartą patirią įvairaus amžiaus vaikai. Ekspertų nuomone, kalbant apie seksualinės prievartos aukų amžių reiktų išskirti dvi grupes: jaunesnioji vaikų grupė 6-9 metų ir paaugliai 13 metų ir vyresni. Jaunesnioji amžiaus grupė dažniau tampa pedofilų aukomis.

Amžiaus, kuriame dažniausiai vaikai patiria seksualinę prievartą tyrimas
Taigi, apžvelkime visuomenės, tėvų, specialistų ir vaikų 14-18 metų amžiaus nuomonę, kokiame amžiuje dažniausiai patiriama seksualinė prievarta ir kokios lyties vaikai dažniausiai patiria prievartą ( žiūrėti 3 pav. ).

Duomenys pateikti viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų studijos Spinter 2001 metais. Programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą.

3 pav. Amžiaus grupės, kai dažniausiai patiriama seksualinė prievarta

4 pav. Kokios lyties vaikai dažniausiai patiria prievartą

Ekspertų nuomone, seksualinės prievartos aukomis dažniau tampa mergaitės. Skirstydami smurto aukas pagal amžiaus grupes, ekspertai teigia, jog jaunesniojoje amžiaus grupėje vienodai prievartą patiria tiek mergaitės, tiek berniukai. Paauglystės amžiuje dažniau prievartos aukomis tampa mergaitės. Ekspertai pastebi, jog seksualinė prievarta prieš berniukus yra žymiai latentiškesnė. Auka ypač slepia prievartos faktą, nes tai pažeidžia visuomenėje priimtus vyriškumo stereotipus.

2.4.2 Seksualinės prievartos pasekmės

Prievartos poveikis vaikui sukelia intensyvias, ilgalaikes ir asmenybę griaunančias pasekmes. Tai – daugybė somatinių sutrikimų, emocinio ir intelektinio vystymosi pakenkimai, iškreipta vertybių sistema, bendravimo problemos, autoagresyvus elgesys ir pan.
Nepaisant fizinių seksualinės prievartos pasekmių, dažniausiai yra išskiriamos ilgalaikės ar trumpalaikės psichologinės pasekmės, skiriamos į 4 kategorijas:
1. Išdavystė
Turbūt akivaizdžiausia seksualinės prievartos žala – paminamas vaiko pasitikėjimas suaugusiais ir pasauliu; paveikiamas jo sugebėjimas užmegzti ir palaikyti santykius, prisirišti. Užaugęs jis vengs artimų ryšių arba paklius į tokius santykius, kur bus išnaudojamas.
2. Bejėgiškumas
Prievartos situacijoje patirtas bejėgiškumo, kontrolės praradimo jausmas leidžia vaikui suvokti savo pažeidžiamumą ir atsirandantį norą kontroliuoti, valdyti.Siekimas kompensuoti bejėgiškumą dažnai sąlygoja agresyvų elgesį. Kita vertus, jausmas, jog esi bejėgis, gali nulemti tolesnį prievartos patyrimą.

3. Stigmatizacija
Vaikas jaučiasi kaltas ir atsakingas už tai, ką patyrė. Jaučiasi blogas, “išpurvintas”, “pažymėtas”. Šie jausmai dažnai pasireiškia autoagresyviu elgesiu. Tai gali būti savęs žalojimas, mėginimas žudytis, perdėta rizika ir pan.
4. Trauminė seksualizacija
Prievarta deformuoja vaiko seksualinį vystymąsi – tiek seksualinius jausmus, tiek ir supratimą apie seksualinius dalykus. Ilgalaikės pasekmės gali apimti: pasibjaurėjimą seksu, sekso pervertinimą, seksualinės orientacijos problemas, prievartinio patyrimo kartojimą.

Tas pats seksualinės prievartos patyrimas skirtingiems vaikams gali sukelti nevienodas tiek elgesio bei emocines reakcijas, tiek ilgalaikės pasekmes.

Seksualinės prievartos pasekmės bei jų sunkumo laipsnis
dažniausiai priklauso nuo:

v fizinės jėgos panaudojimo
v vaiko amžiaus, emocinio ir socialinio vystymosi ypatumų
v šeimos narių ir aplinkinių reakcijos, sužinojus apie prievartą
v prievartos trukmės ir dažnumo
v prievartos tipo; kontaktinė prievarta paliks gilesnius pėdsakus negu nekontaktinė
v smurtautojo giminystės ir emocinio artumo su vaiku

Seksualinė prievarta sutrikdo vaiko psichinę, fizinę būklę, lytinį brendimą, asmenybės formavimąsi.

Priklausomai nuo prievartos trukmės bei dažnumo skiriami trumpalaikiai ir ilgalaikiai vaikų seksualinės prievartos padariniai:
v Trumpalaikės prievartos padariniai:
q miego sutrikimai
q somatiniai nusiskundimai
q generalizuotas nerimo sutrikimas
q fobinis nerimo sutrikimas
v Ilgalaikės prievartos padariniai:
q depresija ir suicidinis elgesys atsirandantis dėl kaltės jausmo, nepakankamo savęs vertinimo
q bloga savikontrolė
q bendravimo su bendraamžiais sunkumai ar tos pačios lyties, kaip smurtautojas, asmenim
q blogas mokymasis, socialinis atsiribojimas ar mokyklos nelankymas
q isterijos ir disociacijos simptomai, kurie gali pasireikšti svajojimu, perdėtu fantazavimu, vaikščiojimu miegant, įsivaizduojamo draugo atsiradimu
q daugybinis asmenybės sutrikimas, kai dėl kraštutinio skilimo susikuria grupė atskirų asmenybių
q potrauminis streso sutrikimas gali atsirasti vaikystėje prievartą patyrusiems suaugusiems
q piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis
q valgymo sutrikimai
q ribinis asmenybės sutrikimas
q somatoforinis sutrikimas: galūnių skausmai, kvėpavimo ar rijimo sutrikimai, vėmimas, deginantys analiniai ar genitaliniai, menstracijų sutrikimai.
v Seksualinio ir socialinio elgesio, lytinio identiškumo sutrikimai:
q hiperseksualumas (lytinių partnerių kaita, kompulsyvus masturbavimasis, provokuojantis elgesys)
q seksualinis slopinimas ( vengia seksualinių santykių, frigidiškumas, impotencija)
q seksualinės orientacijos pasikeitimas
q lytinio identiškumo sutrikimai

Seksualinės prievartos pasekmes patiria ne tik vaikai išgyvenę seksualinę prievartą, bet ir jų šeimos nariai.
v Seksualinės prievartos pasekmės šeimai:
q šeimos narių izoliavimasis, užsisklendimas savyje
q tų pačių emocijų kurias patiria vaikas išgyvenimas (baimė, pyktis, kaltė)
q nusiminimas, aukos vengimas bendrauti su šeima
q nežinojimas kaip elgtis su vaikų patyrusiu seksualinę prievartą
q jei kuris nors šeimos narys vaikystėje buvo patyręs seksualinę prievartą, tai gali sukelti jam nemalonius prisiminimus.

2.4.3 Intervencija vaiko seksualinio išnaudojimo atveju

Kadangi nusikaltimas paprastai būna gerai užmaskuotas, o nusikaltėlis gali būti visoks žmogus, beveik neįmanoma sukurti pirminę ar net antrinę prevencijos strategiją. Aišku, kad prevencijos reikia imtis tada, kai būsimieji nusikaltėliai dar visai maži, tačiau skiriama labai mažai pinigų tam, kad žmones galima būtų išmokyti nuoseklios tėvystės įgūdžių.

Beveik pusė Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, jog geriausia kovos su seksualiniais prievartautojais priemonė – griežtos bausmės prievartautojams. Trisdešimt procentų linkę manyti, jog svarbiausia prevencine priemone turi būti švietimas bei visuomenės informavimas taip pat visuomenės moralės stiprinimas.

Visuomenės informavimas apie seksualinės prievartos pavojų 2001 metais atitiko tokias procentines išraiškas (žiūrėti 5 pav.)
5 pav. Vaikų informuotumas apie seksualinės prievartos pavojų pagal viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų studiją Spinter. Programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą.

Taip pat akcentuojama reabilitacijos sistema, kuri turėtų apimti ne tik vaiką, nukentėjusį nuo seksualinės prievartos, bet taip pat ir jo šeimą bei smurtautoją. Specialistų nuomonė prevencijos veiksmingumui reikalinga įstatymų griežtinimas bei bausmių didinimas. Priemonės, kurių reikėtų imtis norint sumažinti seksualinės prievartos paplitimą, pagal 2001 metų apklausą būtų tokios (žiūrėti 6 pav).

6 pav. Priemonės, kurių reikėtų imtis norint sumažinti

seksualinės prievartos paplitimą, pagal viešosios nuomonės tyrimų ir rinkos
studijos Spinter duomenis

Sgroi (1982) teigia, kad seksualinį išnaudojimą patyrusio vaiko gydymą sudaro trys pagrindiniai etapai:
1. Krizės intervencija. Ji prasideda po to, kai vaikas ar kitas asmuo atskleidžia išnaudojimo faktą. Koordinuojamos įvairios intervencijos formos: medicininė, juridinė intervencija, socialinis darbas ir kitos. Dažnai šeima yra stipriai sujudusi ir kenčia stresą, vis dėlto net tokiomis sąlygomis reikia imtis pačių svarbiausių sprendimų. Krizės intervencijoje naudinga laikytis rimties, teikti informaciją, būti kartu, pagalbiai klausytis ir padėti praktiškai.
2. Trumpa terapija, trunkanti nuo 6 iki 12 mėnesių. Šiuo etapu intervencija neapsiriboja seksualinės prievartos klausimais. Didžioji darbo dalis skirta vaiko saugos jausmams ar jo sugebėjimui vėl pasitikėti kitais žmonėmis ir vaiko pasitikėjimui savimi ugdyti. Taigi, didžiausias dėmesys bus skiriamas abejojimo savimi, baimės ir nerimo mišinio, kaltės, depresijos, žemos savigarbos ir menkų socialinių įgūdžių prevencijai. Trumpos terapijos sėkmė taip pat labai priklauso ir nuo to, kiek vaiką palaiko šeima ar bendruomenė.
3. Ilgai trunkanti terapija. Jos imamasi, kai neišnyksta potrauminio streso simptomai arba kai vis nesiseka išreikšti pyktį, bejėgiškumo ar savęs kaltinimo jausmus. Šiuos klausimus reikia spręsti nuosekliai ir iki galo. Intervencijoje turi būti numatyta realių planų būsimiems sunkumams įveikti sudarymas, repetavimas ir įgyvendinimas, įtraukiant į juos, jei reikia, santykius su išnaudotoju. Visa metodo esmė – suteikti galios išnaudojimo aukoms, paskatinti jų “aš” – veiksmingumą.
Susirūpinimas prievartos prieš vaikus problema skatina kurti prevencines programas ir taip mokyti vaikus apsiginti patiems. Prevencinės programos gali skirtis savo turiniu, stiliumi, pristatymo būdu, jos gali būti skirtos įvairaus amžiaus vaikams, tačiau pagrindiniai prevencinių programų principai (toliau paminėti) dažniausiai sutampa:
– Kūno nuosavybė – vaikai turi teise kontroliuoti visus, kurie liečia juos.
– Lietimo tęstinumas – skirtumas tarp “padoraus”, “dviprasmiško” ir “nepadoraus” prisilietimo
– Paslaptys – yra paslapčių, kuriomis vaikas turi pasidalinti, pvz. vaikas turi pasisakyti rūpestingam suaugusiajam, kad jį nepadoriai liečia
– Intuicija – pasitikėjimo ir elgimosi pagal savo jausmus svarba
– Sugebėjimas apsiginti – teisė pasakyti “ne” suaugusiajam, kuris privercia vaika jaustis nepatogiai, taip pat sugebėjimas pasinaudoti savigynos elementais arba reikiamu momentu pabėgti
– Paramos sistemos – parama ir pagalba vaikams patyrusiems seksualine prievartą

Prevencijos programų reikšmė vaikų prievartos rizikos sumažinimui

Mažai įrodymų, kad prevencinės programos, kurios moko vaikus apsisaugoti nuo prievartos pakeičia vaikų požiūrį į prievartą arba sumažina prievartos riziką. Dauguma suaugusiųjų mano, kad vienintelis būdas apsaugoti vaikus nuo seksualines prievartos yra juos prigąsdinti. Anot jų, tik žinodami apie galimą seksualinę prievartą, jie mokės apsiginti. Gali atsitikti taip, kad vaikai dalyvaujantys tokiose programose bus baikštesni nepasitikintys suaugusiais, kita vertus dalyvavimas tokiose programose gali suteikti vaikui nepagrįstą pasitikėjimą savimi, sąlygojantį bereikalingą riziką. Baiminamasi ir dėl to, kad didelis susidomėjimas prievartos prieš vaikus problema, gali pakeisti globėjų elgesį su vaikais, kadangi jie gali bijoti būti apkaltinti. Globėjai gali nustoti rodyti vaikams prieraišumo ženklus, nustoti nuoširdžiai žavėtis vaikais, neliesti, neglostyti jų.
Remiantis tuo, kas žinoma apie vaikų psichologiją, prieš kuriant prevencines programas siūloma atsižvelgti į sekančius punktus:
– Prevencinės programos turėtų kreipti didžiausią dėmesį į vaikų gerbūvį, jų vystymosi poreikius ir galimybes
– Programos turinys ir pristatymo metodikos neturėtų gąsdinti vaiko
– Programos taikomos ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti ypatingai tikslios ir konkrečios. Jose turėtų būti nurodomos metodikos, mokančios vaikus apsisaugoti žaidimo, forma
– Tėvų bei globėjų mokymas yra taip pat labai svarbus, tai gali pagerinti vaikų apmokymo rezultatus
– Mokymų įvertinimas turėtų būti svarbus dalykas kiekvienoje programoje. Reiktų stengtis kalbėti su vaikais mokymų metu ir jiems pasibaigus, tam kad suvokti kokią dalį programos jie įsisavino.

2.5 Komercinis seksualinis išnaudojimas. Prekyba vaikais

Vis daugiau nepilnamečių yra įtraukiami į prekybos žmonėmis pinkles. Paaugliai ir vaikai tampa paklausesne preke. 1996 metais Stokholme įvyko pirmasis pasaulinis kongresas, skirtas prekybos vaikais ir komercinio seksualinio išnaudojimo problemoms spręsti. Jo metu buvo pabrėžta, kad vaikai vis labiau yra pardavinėjami sekso pramonei, siekiant gauti finansinę naudą. Daugiausiai aptariamos vaikų išnaudojimo formos: vaikų prostitucija, prekyba vaikais į kitas šalis, vaikų pornografija.
Komercinis seksualinis išnaudojimas apima seksualinį vaikų išnaudojimą dėl materialinės naudos. Nauda gali būti finansinė ar kita – maistas, gyvenamoji vieta, narkotikai ir pan. Komercinis seksualinis išnaudojimas – tai pagrindinių vaiko teisių, orumo, fizinės ir psichinės vaiko gerovės pažeidimas.
Komercinis seksualinis vaikų išnaudojimas yra kraštutinė seksualinė prievartos forma. Vaikų seksualinė prievarta – tai vaikų ir paauglių įtrukimas į seksualinę veiklą, kai tvirkintojas, vyresnysis asmuo ar bendraamžis, verčia vaiką tenkinti savo seksualinius poreikius pasinaudodamas jo meile, priklausomybe ir pasitikėjimu.
Prekyba vaikais yra sudėtingas reiškinys. Ji apima įvairius veiksmus, ne visi iš jų gali būti neteisėti. Gali būti, kad vaikas gali “judėti” iš savo gimtosios ar įprastos aplinkos į kitą ir kurioje nors šios kelionės stadijoje vyksta jo išnaudojimas. Taigi prekybą vaikais apibūdina vaiko gabenimas ir išnaudojimas, nesvarbu, kur tai vyksta. Pavyzdžiui, prekyba vaikais gali prasidėti kelionės pradžioje, kai vaikas, šeima ar visa bendruomenė yra viliojama geresnio gyvenimo svetur, geresnio darbo ar atlyginimo ar net saugesnės aplinkos, apsaugančios nuo diskriminacijos ar karinio konflikto, pažadais. Taip atsitinka kai vaikui ar šeimai įteikiami suklastoti dokumentai, vaikas yra “sulaikomas” už skolas ir tampa teisiškai pažeidžiamas.

Kai kur vaikus verbuoja tos bendruomenės, kurioje vaikai gyvena, nariai. Jie tekia vaikus tiems, kurie juos vėliau išnaudos. Kitose vietose verbavimas vyksta per netikras nelegalias įdarbinimo agentūras arba per reklaminius skelbimus laikraščiuose. Vaikai gali būti išvežami prievarta arba įtikinami grįžusių iš užsienio suaugusiųjų, kurie nusprendė pasipelnyti teikdami naują pigią darbo jėgą vietoj savęs.
Vaikai, kuriais prekiaujama, dažnai yra atskiriami nuo savo šeimų, jie izoliuojami nepažįstamuose jiems miestuose ir šalyse, jie nemoka tos šalies kalbos, juos uždaro, neleidžia patiems nuspręsti, kur eiti ir ką daryti, prastai maitina, nesuteikia medicininės priežiūros, jėga ir fizinių smurtu verčia dirbti. Vaikai, kuriuos pagrobė ne dėl seksualinio išnaudojimo, gali pereiti į šią sritį paveikti įtikinėjimų, gąsdinimų ir baimių.

Lietuvos respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis,neteisėtos pajamos, gaunamos iš prostitucijos verslo Lietuvoje, siekia 50 milijonų litų. Šiuo metu Lietuvoje merginos daugiausiai vežamos į užsienį ir parduodamos seksualiniais tikslais. Merginos ir vaikai yra parduodami viešnamių, barų savininkams, kurie verčia teikti seksualines paslaugas klientams.

Prekyba vaikais ir merginomis seksualiniais tikslais vyksta keliais lygiais:
v Krašto lygis. Mergaitės yra parduodamos savame mieste ar išvežamos į kitą miestą. Dažniausiai parduodamos merginos yra iš mažų kaimelių. Jos atvežamos į didesnius miestus, tokius kaip Kaunas, Klaipėda, Vilnius. Reikia paminėti, kad būna jog merginos yra parduodamos ir savo tėvų.
v Artimasis užsienis. Mergaitės vežamos į gretimas kaimynines valstybes. Tokios tendencijos būdingos Šiaurės Lietuvai: mergaitės ar paauglės kelioms dienoms ar savaitėms iškeliauja Į Latviją teikti seksualinių paslaugų.
v Tolimasis užsienis. Kad vyktų ankščiau aprašyti lygiai, nereikia gerai organizuotos sistemos. Merginų pardavimas ir išvežimas į Švediją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją reikalauja daugiau rizikos iš nusikaltėlių. Todėl čia veikia organizuotos kriminalinės grupuotės. Tarptautinė prekyba merginomis žmonių prekiautojams atneša didžiausią naudą.

2003 metų pavasarį viešoji įstaiga “Vaiko namas” aplankė 27 vaikų globos institucijas, kuriose vaikams ir darbuotojams buvo organizuoti seminarai apie vaikų seksualinę prievartą ir prekybą vaikais seksualiniais tikslais. Išvykų metu buvo apklausti 477 globos institucijų darbuotojai ir 487 vaikai:

v 50 % globos namų auklėtinių nieko negirdėjo apie prekybą vaikais ir moterimis
v 11 % vaikų nurodė, kad jie buvo verčiami pažįstamo žmogaus žiūrėti pornografinius filmus ar žurnalus
v 4% vaikų nurodė, kad juos kalbino važiuoti dirbti į užsienį
v Vaikų globos namų darbuotojai yra susidūrę su prekybos vaikais atvejais. Žinomi 24 tokie atvejai.

2.5.1 Prekybos žmonėmis ir vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo prevencija

Prekybos žmonėmis reiškinys yra sudėtingas, todėl siekiant vykdyti prevenciją reikia kreipti dėmesį į įvairius prekybos žmonėmis aspektus:
v kaip į moralinę problemą
v kaip į ekonominę problemą
v kaip į įstatymo ir tvarkos bei organizuoto nisikalstamumo problemą
v kai į migracijos problemą
v kaip į darbo problemą
v kaip į visuomenės sveikatos problemą
v kaip į žmonių teisių pažeidimo problemą.

Įvairios institucijos dažniausiai apima kokį nors vieną iš požiūrių. Todėl dirbant bet kurioje institucijoje, reikia spręsti problemą ne vienu pasirinktu aspektu, o visais.

Prekybos vaikais prevencija gali būti suskirstyta į tris dideles sritis:
v prekybos žmonėmis prevenciją
v prekiautojų žmonėmis persekiojimas
v prekybos žmonėmis aukų teisių gynimas

Seksualinės prevencinės kryptys:

v represyvinė, kai griežtinami įstatymai ir bausmės už nelegalų buvimą šalyje, darbą
v stiprinamoji, kai ginamos prekybos žmonėmis aukų teisės, informuojama visuomenė, siekiama užkirsti kelią aukų diskriminacijai ir stigmatizacijai, visuomenės nariai mokomi atpažinti potencialią rinką ir nuo jos apsisaugoti.

Žmogaus teisių gynimas. Dauguma prevencinių programų pradeda nuo prielaidos, kad žmogaus teisių gynimas ir įgyvendinimas padidins individualius ir bendruomenės gebėjimus išvengti vaikų seksualinės prievartos ir išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir užkirsti tam kelią. Informacijos skleidimas ir pagarbos vaikams bei jų teisėms skatinimas yra pagrindinis civilizuotos visuomenės tikslas.
Atsparumo skatinimas. Atsparumą skatinančiais projektais siekiama palaikyti prieraišumą prie reikšmingiausių suaugusiųjų, suteikti galimybę mokytis ir lavinti įvairius įgūdžius, skatinti kitų vaikų ir paauglių vertinimą ir priėmimą, padėti vaikams ir tiems, kurie rūpinasi jais, geriau save vertinti ir pasitikėti savimi. Nustatyta, kad teigiamas požiūris į save ir pasitikėjimas savimi yra svarbūs atsparumo veiksniai.
Alternatyvų suteikimas. Daugumai vaikų visame pasaulyje savo kūno pardavinėjimas yra ekonominė būtinybė. Taigi, skurdas, visiškas ar santykinis, yra rizikos veiksnys, padidinantis žmogaus seksualinio išnaudojimo ir prievartos tikimybę. Taigi, galimybių vaikų mokslui, profesijos įgijimui suteikimas – vienas tokių būdų.
Visuomenės švietimas ir atstovavimas. Priemonės padedančios plėsti visuomenės žinias apie vaikų seksualinę prievartą, komercinį seksualinį vaikų išnaudojimą bei prekybą žmonėmis, apima platų spektrą nuo spektaklių rengimo vietos bendruomenėms iki šviečiamojo pobūdžio renginio. Visuomenei seksualinio išnaudojimo tema vis dar yra tabu, ir tai rimta kliūtis vykdyti prevencines programas.
Terapija kaip prevencijos metodas. Seksualiai išnaudoti vaikai turi didesnę tikimybę, nei prievartos nepatyrę vaikai būti išnaudoti dar kartą, įtraukti į prostituciją, parduoti kaip prekės. Ankstyvasis išsiaiškinimas ir pagalbos suteikimas gali užkirsti kelią pakartotinei prievartai.
Darbas su rizikos grupių merginų šeimomis. Darbas su šeima yra svarbus tuo, kad merginai, jau nukentėjusiai nuo prekiautojų žmonėmis, didžiausią paramą gali teikti šeimos nariai ir artimieji. Beje, pastebėta jog beveik visos prostitutės nekenčia kurio nors iš savo šeimos narių.
Prekybos žmonėmis aukų ir nukentėjusiųjų rėmimas. Valstybės ir nevyriausybinės organizacijos padeda grįžti į normalų gyvenimą prekybos žmonėmis aukomis. Pagal savo kompetenciją epizodiškai programą teikia :
Socialiniais klausimais – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Teisiniais bei nukentėjusiųjų apsaugos klausimais – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos bei Vidaus reikalų ministerija
Sveikatos apsaugos klausimais – Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos AIDS centras.

2.6 Nusikaltimai prieš vaikus internete

Nuo pat sukūrimo aštuntajame dešimtmetyje, Internetas buvo pilnai decentralizuota duomenų perdavimo priemone. Turbūt todėl labai greitai jį pamėgo ne tik studentai ir mokslininkai, bet ir nesvarių darbų mėgėjai. Ir turbūt pirmieji internetu pasinaudojo pornografijos platintojai. Pirmieji skandalai dėl pornografijos Amerikos universitetuose kilo dar devinto dešimtmečio pradžioje. Na, o vėliau internetu susidomėjo ir tikri nusikaltėliai. Nusikaltėliams Internete labiausiai patinka šie dalykai:
1. Internetas negali būti kontroliuojamas kažkokios vienos organizacijos. Nei vienas Interneto tiekėjas nekontroliuoja dideles Interneto dalies, o duomenys Internete dažniausiai keliauja labai painiais maršrutais, neretai praeidami per kelias ar keliolika skirtingu Interneto firmų bei valstybių. Todėl sustabdyti ar kontroliuoti kažkurios informacijos perdavimą Internete beveik neįmanoma.
2. Kadangi informacija yra kompiuterinė (skaitmeninė), ją labai lengva koduoti pačiais įvairiausiais būdais. Todėl neretai ne tik neįmanoma nustatyti, kad kažkurie Internete platinami duomenys iš tikro yra pornografija, bet net ir nepavyksta įrodyti, kad tai yra pedofiline pornografija, kai tokie duomenys atrandami. Kitaip tariant, net ir radus nusikaltimo įrodymus, dažnai būna beveik neįmanoma juos panaudoti.
3. Kadangi egzistuoja daugybė anoniminių, nemokamų paslaugų tiekėjų (tokių, kaip, pvz., nemokamo elektroninio pašto tiekėjai), tarpusavyje efektyviai gali bendrauti vieni apie kitus nieko nežinantys asmenys. Tokiu atveju, net ir susekus vieną iš nusikaltėlių, kitus susekti bus ne ką lengviau.
Taigi, Internetas tampa tiesiog idealia vieta nusikaltėliams, platinantiems vaikų pornografiją. Savaime aišku, kad dauguma pornografijos platintojų daro tai ne už dyka. Idealistų tarp jų nėra.

Asmenų, kurie kompiuterius naudoja vaikų pornografijos platinimui, klasifikavimas:

Mėgėjai.Tipiškas jų atstovas – suaugęs žmogus, kuris neseniai atrado ir išmoko kompiuteriu susirasti pornografinius atvaizdus, arba tai – nusikaltėlis, kuris pornografijos atvaizdus naudoja pasipelnymo tikslais.
Pirmenybę pornografijai teikiantys nusikaltėlai. Dažniausiai tai – asmenys, neturintys specialios seksualinės orientacijos, tačiau turintys įvairių seksualinių interesų arba pedofilai, ypač besidomintys vaikų pornografija.
Įvairiais kitais “nusikaltėliais” gali būti žurnalistai, kurie tiki, kad jų žurnalistiniai tyrimai ar aprašymai yra tik kasdieninis darbas, niekam nedarantis jokios žalos ir tai “nėra jokie nešvarūs triukai” arba savo paslaugas nusikaltimų tyrėjams siūlantys pavieniai piliečiai, tikintys, kad jų tyrimai yra labai reikšmingi ir reikšmingi teisėsaugos pareigūnams. Tyrėjai turi būti labai atsargūs ir kritiškai įvertinti tokių piliečių paslaugas.

2.6.1 Vaikų pornorgafijos internete paklausa

Daugelis iškrypėliu – pedofilų yra pasiryžę sumokėti labai didelius pinigus už pornografines videojuostas ar nuotraukas. Tokios rinkos pinigines apimtis įvertinti gana sunku, bet, sprendžiant iš visko, vaikų pornografijos metinė apyvarta siekia šimtus milijonų, o gal net ir milijardus dolerių. Internetą vaikų pornografijos platintojai iš tiesų naudoja kaip paprasčiausią reklamos priemonę: čia ieškomi potencialus klientai, jie atrenkami, išfiltruojami, o paskui jau jiems pasiūloma mokama medžiaga, pavyzdžiui video kasetės ar kompaktiniai diskai su nuotraukomis. Daugeliu atveju vaiku pornografijos platintojai sukuria specialiai pedofilams skirtas internetines skelbimų lentas, per kurias, norėdami paskatinti pedofilų susidomėjimą, skelbia nuorodas į Interneto puslapius su vaiku pornografija, taip pat platina koduotus vaikų pornografijos archyvus. Pastaruoju atveju archyvas yra perduodamas daugeliui žmonių, o vėliau, praėjus keletui mėnesių, jiems yra perduodamas ir slaptažodis. Tokiu atveju pornografijos platintojai išlieka gana saugūs, bet jų klientai tampa nuo jų priklausomais. Vėliau iš tokių nemokamų klientų tarpo išrenkami tie, kurie panašesni į tikrus pedofilus, pasiryžusius mokėti didelius pinigus, ir jiems pasiūloma rimtesnė medžiaga. Pedofilinės skelbimų lentos dažniausiai kuriamos arba nemokamų skelbimų lentų serveriuose, kur serverių administracija tiesiog fiziškai negali sukontroliuoti skelbimų lentų turinio (pvz., www.theguestbook.com ar www.beseen.com), arba tose šalyse, kur į vaikų pornografiją dažnai žiūrima pro pirštus (pvz., Japonijoje ar Korėjoje).Paradoksalu, bet turbūt rimčiausiais pedofilijos platintojų priešais tampa paprastos pornografijos platintojai, kurie perkrauna paieškos sistemas puslapiais, kuriuose nurodyti tokie raktiniai žodžiai, kaip “pedo, teen, underaged” ir pan., todėl “tikrieji” pedofilijos mėgėjai paprasčiausiai negali atrasti Internete tikrų pedofilinių svetainių.Labai panaši situacija būna ir su pedofilinių skelbimų lentomis: paprastos pornografijos platintojai tokias skelbimu lentas tiesiog užverčia melagingomis “pedofilinėmis”reklamomis, kurios iš tikrųjų siūlo paprastą, legalią pornografiją. Kažkiek prieš pedofilinės pornografijos platintojus kovoja ir hakerių bendruomenė: neretai hakeriai įsilaužia į pedofilinių skelbimų lentas, sunaikina jose esančius duomenis, ir pan.. Deja, neorganizuota hakerių veikla vargu ar gali kažką pakeisti. Efektyvių metodų kovai su pedofilinės pornografijos platintojais nėra.Tokie asmenys paprastai labai stengiasi, kad jų būtų neįmanoma surasti, ir, sprendžiant iš visko, turi net ir mokamus saugumo konsultantus. Taigi, teisėsaugininkų taikiniu lengvai gali tapti tik nusikaltėlių klientai, bet ne pornografijos platintojai. O susekti pedofilinių filmų ar nuotraukų kūrėjus būna išvis neįmanoma. Dėl tų pačių, pedofilams kenkiančių, paprastosios pornografijos platintojų teisėsaugininkai neturi galimybės lengvai surasti tikrus pedofilinius puslapius. Galimybė surasti kokią nors tikrą pedofilinę skelbimų lentą būtų pakankamai maža,net ir naudojant “Echelon” tipo Interneto sekimo sistemas.Ne mažiau trukdo ir Internete įprastas anonimiškumas. Tad belieka tik pripažinti, kad situacija yra beveik tragiška: nepaisant to, kad prieš pedofiliją internete yra aktyviai kovojama, kontroliuoti nusikalstamos veiklos kol kas nėra įmanoma.

2.6.2 Nusikaltimų prieš vaikus internete prevencija

Labai svarbu, kad teisėsaugos pareigūnai turėtų pakankamai žinių apie numanomą seksualinių nusikaltėlių elgesį, gebėjimus naudotis naujomis technologijomis savo seksualiniams poreikiams tenkinti. Tokiu atveju jie nesunkiai išlaikydami konfidencialumą ir neatsiskleisdami galės suplanuoti tinkamą strategiją kovojant su vaikų pornografija internete. Nors tai,kad tokio pobūdžio nusikaltėliai sugeba labai išradingai pasinaudoti informacinėmis technologijomis ir tai, jog yra tam tikrų teisinių sunkumų įrodant nusikaltimo sudėtį tokio pobūdžio bylose, dar nereiškia, kad neturi būti vykdomas teisingumas, stengiantis pažaboti ir panaikinti vaikų pornografijos internete pasipelnymo šaltinį. Labai svarbu, kad teisėsaugos pareigūnai mokėtų tinkamai ir operatyviai surinkti bei išsaugoti informaciją, turėdami galvoje tokių bylų nagrinėjimo specifiką sugebėtų tinkamai ir operatyviai surinkti ir paimti įkalčius. Tai leistų tikėtis neblogų rezultatų, kovojant su vaikų pornografija internete.

Išvados ir pasiūlymai

Policijos departamento prie VRM Policijos informacijos centro paros įvykiu suvestinių duomenimis per 2002-ųjų metų pirmąjį pusmetį šalies policijos įstaigose užregistruota 816 pranešimų apie nukentėjusius nuo smurto nepilnamečius. Policija ne visada turi galimybių apsaugoti vaikus nuo smurto jų namuose. Apie tokius atvejus dažniausiai sužinoma tik tada, kai įvykdytas nusikaltimas ir apie ji pranešta policijai.Visuomenėje stebima tendencija, kad smurtas prieš vaikus yra smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama. Visuomenė dar nėra pakankamai aktyvi sprendžiant smurto prieš vaikus problemą, užtikrinant jų teises ir teisėtus interesus bei garantuojant elementarų jų gerbūvį asocialiose šeimose. Daugiausiai gauta pranešimų apie sumuštus vaikus, o tai leidžia manyti, kad fizinis smurtas prieš vaikus yra pakankamai dažnas reiškinys mūsų visuomenėje. Suaugusiųjų demoralizacija neretai tampa nusikalstamo su vaikais elgesio priežastimi. Žinoma, reikėtų paminėti ir tokias priežastis skatinančias nusikalstamumą prieš vaikus: tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė gyvenimo aplinka, skurdas, alkoholis, narkotikai. Per pirmą šių metų pusmetį, policijos duomenimis užregistruoti 4 pranešimai apie seksualine prievartą, kurią vaikai patyrė savo namuose. Vilniaus r. PK užregistruotas pranešimas apie 1990 m. gimusios nepilnametės išžaginimą. Šiuo nusikaltimu kaltinamas mergaitės tėvas.Taigi, ir policijos duomenys, ir 2001 metais atlikti tyrimai rodo, kad dažniausiai nuo seksualinio smurto vaikai nukenčia nuo savo tėvų, giminaičių ar kitų artimų žmonių. Vaikui lytinis išnaudojimas yra pati didžiausia skriauda, ypač jeigu tai susiję su artimu žmogumi. Tėvai, mokykla, visuomenė suteikia ne pakankamai išsamios informacijos apie vaikus tykančius pavojus ir galimus jų išvengimo ir apsisaugojimo būdus. Dauguma suaugusiųjų patys labai tradiciškai ir steoripizuotai suvokia prievartos prieš vaikus pavojaus problemą. Tuo tikslu reikalinga kryptinga visuomenės švietimo ir informavimo sistema.Visuomenėje taip pat stinga sukuriamo pasitikėjimo įvairiomis socialinėmis institucijomis (žiūrėti priedą Nr.2). Mūsų visuomenėje reikalinga reikšminga žiniasklaidos pagalba, kuri galėtų padėti formuoti neigiamą požiūrį į bet kokios rūšies smurtą prieš vaikus, akivaizdžiai parodant smurto vertinimo pagal “paprotinę liaudies teisę” ydingumą bei senamadiškumą. Svarbu, kad visi dirbantieji auklėjamąjį ir prevencinį darbą su vaikais būtų vieningi ir kryptingai organizuotų savo darbą. Taip pat vykdant prevencinį darbą reikalinga didesnė reklama apie vykstančius prevencinius renginius. Neužtenka vien tik pakabinti reklaminį bukletėlį prie renginio vykimo vietos, norint sudominti visuomenę, reikia platesnės reklamos, kad žmogus, kad ir bežiūrintis televiziją, būtų įtrauktas į visuomenėje vykstančius renginius nusikalstamumo prieš vaikus prevencijai mažinti.
Svarbiausia nepamirškime jog “vaikas yra kaip medis, kuris vien savo pastangomis netaps skulptūra. Medžiui reikia menininko- skulptoriaus, kuris pažįsta jo esmę ir gali iš jo sukurti meno kūrinį. Vaikui, patyrusiam prievartą, visada reikia mūsų paramos, kad pagarbos, solidarumo ir žmogiškumo jausmais jame atkurtume pirmykštį dvasios ir kūno kūrinį – save gerbiantį pilnavertį žmogų, žinantį, jog viena pagrindinių jo teisių – teisė gyventi be prievartos ir pažeminimo”.
Tik vieningai dirbdami ir kurdami vaikų apsaugos modelį padarysime vaikus laimingesnius, juk ne taip dažnai vaikai ir jaučiasi laimingi (žiūrėti priedą Nr.1).

Kaip dažnai vaikai jaučiasi laimingi?

1 priedas

Pasitikėjimas įvairiomis socialinėmis grupėmis
( nuomonių skirtumas pasitiki minus nepasitiki, parodo palankių ir nepalankių nuomonių santykį)

Pasitiki Lietuva V.Europa
Motina 96% 96%
Tėvu 81% 88%
Gydytojais 73% 72%
Mokytojais 73% 87%
Suaugusiais 69% 71%
Bažnyčia 56% 51%
Kariuomene 44% 58%
Policija 43% 70%
Prezidentu 33% 32%
Vyriausybe 23% 30%
Nepasitiki
Motina 1% 1%
Tėvu 6% 3%
Gydytojais 11% 8%
Mokytojais 11% 4%
Suaugusiais 10% 7%
Bažnyčia 12% 16%
Kariuomene 16% 11%
Policija 28% 11%
Prezidentu 26% 23%
Vyriausybe 38% 27%

2 priedas

Leave a Comment