TURINYSĮVADAS 21. NUSIKALTIMAS 41.1. Bendra nusikaltimo samprata ir požymiai 41.2 Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) ir jo nustatymas 72. BAUSMĖS 102.1 Samprata ir esmė 102.2 Bausmių veiksmingumas 142.3 Bausmių sistemos reforma Lietuvoje ir jos efektyvumo prielaidos 143. NUSIKALTIMAI IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE 174. TYRIMO “NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE“ REZULTATŲ ANALIZĖ 26IŠVADOS 31LITERATŪRA 32PRIEDAI 33ĮVADASNusikalstamumas – tai istoriškai kintantis, socialinis ir baudžiamasis teisinis visuomenės reiškinys, apimantis visu nusikaltimų, įvykdytų šalyje per tam tikrą laikotarpį, visuma. Tema yra aktuali šiandieninėje Lietuvoje, kadangi nusikalstamumas, paneigdamas svarbiausius bendruomeninius santykius, kelia pavojų kiekvienam asmeniui ir visos šalies socialinei ir ekonominei raidai. Globalizacija suformavo prielaidas daryti nusikalstamas veikas, pažeidžiančias kelių valstybių įstatymus. Atsirado organizuotas tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas, neteisėta narkotikų apyvarta, netikrų pinigų gamyba ir paleidimas apyvarton, nelegali migracija, prekyba žmonėmis. Tad vienas svarbiausių požymių, pagal kurį gali būti vertinama valstybės branda, – kaip aktyviai ieškoma būdų šiai problemai spręsti, užtikrinti asmens, visuomenės ir valstybės saugumą.Nusikaltimas yra veika, pažeidžianti teisėtumą bei teisėtvarką ir baudžiama bausme. Nusikalstamumo tema tampa aktuali ir dominuojanti šiuolaikinėje visuomenėje. Nes branduolinės šeimos atsiskyrimas nuo giminystės struktūrų, institucinė diferenciacija, alternatyvų gausėjimas,neribotas mobilumas yra dalis visuomeninių pokyčių, kurie sukelia keblumų individams prisitaikyti prie „naujų“ gyvenimo sąlygų ir atveria kelią didesnei nusikalstamumo tikimybei. Socialinė evoliucija siejama su didėjančia visuomenės racionalizacija ir progresu, tačiau neišvengianti socialinių krizių ir dabar nusikalstamumas yra socialinė problema arba tik asmeninę, bet ir visuomenine krizę.Darbo tikslas – pateikti nusikaltimo ir bausmės santykį Lietuvoje, remiantis Lietuvos Respublikos užfiksuotu nusikalstamumo lygiu.Darbo uždaviniai:• Pateikti nusikaltimo ir bausmės sampratas bei esmę;• Išanalizuoti užfiksuoto Lietuvoje nusikalstamumo lygį bei bausmių paskyrimo aktualijas;• Atlikti tyrimą tema „Nusikaltimas ir bausmė šiandieninėje Lietuvoje“ anketavimo būdu apklausiant gyventojus Kauno mieste ;• Pateikti išvadas nagrinėta tema.
Tyrimui atlikti iškelta hipotezė – griežtesnės bausmės sumažins nusikaltimų skaičiaus bei nusikalstamumo lygio augimą Lietuvoje. Darbe remtasi ir V.Piesliako, A.Dobrynino, V. Skapcevičiaus, G. Švedo, G. Šulijos, A. Kiškio bei kitų lietuvių mokslininkų darbais, taip pat naudotasi Lietuvos Respublikoje galiojančių norminių teisės aktų medžiaga.1. NUSIKALTIMAS1.1. Bendra nusikaltimo samprata ir požymiaiTerminas „nusikaltimas“ tam tikra prasme yra magiškas, vieniems užgniaužiantis kvapą ir sukeliantis didelį susidomėjimą, kitiems – gan nemalonias asociacijas ir baimę. Nors terminas „nusikaltimas“ yra gan abstraktus ir sudėtingas bei gali būti teisingai suvokiamas tik turint atitinkamą teisinį parengimą, daugeliui šis žodis sukelia visai konkre¬čias asociacijas. Vieni šį žodį sieja su nužudymu, kiti – su vagyste, treti – su plėšimu. Tačiau kodėl ir plėšimas, ir turto sunaikinimas, ir kūno sužalojimas laikomi nusikaltimu, o, pavyzdžiui, prostitucija ar važia¬vimas transportu be bilieto – ne? Kodėl aborto padarymas tam tikromis sąlygomis yra normalus verslas, o kitomis – nusikaltimas? Tam kad atsakytume į iškeltus klausimus, reikia išnagrinėti terminą „nusikalti¬mas“. Juk būtent šis terminas jungia visas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nu¬rodytas veikas . Kas bendra tarp vagystės ir nužudymo, kūno sužaloji¬mo ir valstybės išdavimo? Įstatymus priima ir žmonių poelgius priski¬ria prie nusikaltimų įstatymų leidėjas. Tai jis sprendžia, koks žmogaus poelgis bus traktuojamas kaip nusikaltimas. Tačiau gali kilti neaišku¬mų, kuo jis vadovaujasi. Ar yra kokie kriterijai, kuriais vadovaujasi įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas žmonių poelgius? O gal jis kaip koks caras – ką nori, tą daro: nori – pamalonina, nori – baudžia. Pvz., nustatys baudžiamąją atsakomybę už pasibučiavimą viešojoje vietoje.Nusikaltimo samprata visada buvo didelio mokslininkų susidomė¬jimo objektas. 1961 metų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (LR BK) (1997 01 01 die¬nos redakcija) 8 straipsnio l dalis nusikaltimą apibrėžia kaip baudžia¬mojo įstatymo numatytą pavojingą veiką (veikimą ar neveikimą) ku¬ria kėsinamasi Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, jos po¬litinę ir ekonominę sistemą, nuosavybę, į piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokią baudžia¬mojo įstatymo numatytą veiką, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarką. Nepaisant gremėzdiškumo, galima pastebėti du esmi¬nius nusikaltimo apibrėžimo momentus: • jame akcentuojamas vei¬kos pavojingumas tam tikrai vertybių sistemai bei • veikos požymių aprašymas baudžiamajame įstatyme (arba, kitais žodžiais tariant, – veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui).Panašiai nusikaltimas buvo apibrėžiamas ir buvusios TSRS baud¬žiamuosiuose įstatymuose. Vakarų Europos valstybių baudžiamieji kodeksai ar kiti įstatymai paparastai neformuluoja nusikaltimo apibrė¬žimų. Tai teisės teorijos dalykas. Ypač toli pažengusi šioje srityje Vo¬kietijos teisės teorija. Tačiau Vokietijos teisės teorijoje nėra vieno vi¬siems priimtino nusikaltimo apibrėžimo. Ten išskiriamos net 5 kryptys (natūralistinė, klasikinė, neoklasikinė, finalinė ir socialinė), kurios vy¬ravo vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu ir kurių atstovai bandė pateikti savo nusikaltimo sampratas. Tačiau labiausiai paplitęs yra klasikinės krypties nusikaltimo apibrėžimas, kuris nusikaltimą apibrėžia kaip prie¬šingą teisei, kaltai padarytą veiką, turinčią nusikaltimo sudėties požy¬mius. Tai vadinamasis trijų sudėtinių dalių nusikaltimo apibrėžimas, naudojamas ir kitų vakarų Europos valstybių baudžiamojoje teisėje. Jo esmė ta, kad išskiriami 3 būtini nusikaltimo požymiai: 1) veika yra prie¬šinga baudžiamajam įstatymui, 2) veika atitinka tam tikro nusikaltimo su¬dėtį ir 3) veika padaryta kaltai. Kartu pažymėtina, kad ne mažiau pap¬litę yra ir dviejų požymių nusikaltimo apibrėžimai, laikant, jog prie¬šingumas baudžiamajai teisei ir nusikaltimo sudėtis, arba priešingu¬mas baudžiamajai teisei ir kaltė, yra iš esmės analogiški požymiai.
Naujajame LR BK pateikiamas jau formalus nusikaltimo, kaip vienos iš nusikalstamų veikų formos, apibrėžimas. Nusikaltimas apib¬rėžiamas kaip nusikalstama veika, už kurią įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę.Nusikaltimas – tai žmogaus elgesys, žmogaus poelgis arba veika -taip jis dažniausiai vadinamas baudžiamojoje teisėje. Jei… nėra veikos, negalima kalbėti apie nusikaltimą. Be abejo, toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis yra nusikaltimas – tik labai maža dalis žmonių poel¬gių laikoma nusikaltimais. Vienas pagrindinių nusikalstamo elgesio bruožų – tokio elgesio pavojingumas. Būtent dėl tokio poelgio pavojingumo ir siekdamas apsaugoti visuomenės narius nuo tokių poelgių, įstatymų leidėjas jį kriminalizuoja, t.y. paskelbia nusikaltimu. Taigi žmogaus poelgio pa¬vojingumas yra pirmas nusikaltimo požymis ir, be to, veikos kriminalizacijos prielaida, įstatymų leidėjo kelrodis. Priimdamas baudžiamąjį įstatymą ir kriminalizuodamas kokį nors žmogaus poelgį, Seimas visų pirma vadovaujasi tokio poelgio pavojingumo kriterijumi. Nepavojin¬gi poelgiai negali būti kriminalizuojami. Veikos pavojingumas neretai vadinamas materialiu nusikaltimo požymiu, nes jis parodo nusikalti¬mo esmę, paaiškina, dėl ko žmogaus poelgis laikomas nusikaltimu. Vakarų Europos mokslininkai stengiasi šio požymio neakcentuoti, sukurdami formalius nusikaltimo apibrėžimus, kur akcentuojamas tik formalus nusikaltimo požymis – veikos priešingumas baudžiamajai tei¬sei. Tačiau nemažai garsių mokslininkų pripažįsta, kad daromos vei¬kos pavojingumas turėtų būti vienas svarbiausių nusikaltimo požymių .Manoma, kad šis nusikaltimo požymis neturi jokio neigiamo atspal¬vio ir yra labai svarbus aiškinantis nusikaltimo esmę. Svarbu, kaip jis suprantamas bei komentuojamas. Kita vertus, kaip jau buvo pasakyta, is nusikaltimo požymis daugiau kaip 30 metų buvo įtvirtintas įstaty¬me. Taigi pabandysime pasiaiškinti, ką reiškia terminas „veikos pavo¬jingumas“, ir jei nusikaltimas yra pavojinga veika, tai kam ji kelia pa¬vojų.Žodis „pavojingas“ baudžiamojoje teisėje aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Ne mažiau svarbu į ką kėsinasi, kam daro žalą nusikalstamas poelgis: valstybei, asmeniui ar visuomenei. Todėl geriausiai pirmą nusikaltimo požymį būtų apibūdinti taip: nusikaltimas – tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai vei¬ka.Kalbant apie vertybių sistemą ir veikų kriminalizacijos procesą, nereikia manyti, kad pasikeitus valdžiai būtinai keičiamas Baudžiama¬sis kodeksas, atsiranda daug naujų nusikaltimų, dekrimanalizuojamos iki to nusikalstamomis buvusios veikos. Visos visuomenės vertybės skirstomos į dvi grupes:1) bendražmogiškas ir 2) ideologines. Bendražmogiškos vertybės yra tos vertybės, kurias demokratinėje vi¬suomenėje pripažįsta ir gerbia visos politinės partijos. Tokios vertybės yra žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuome¬nės saugumas. Jos daugiau ar mažiau ginamos (bent jau įstatymuose) ne tik demokratinėse valstybėse, bet ir totalitarinių režimų šalyse. Kiek¬vienos valstybės baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už nužu¬dymą, kūno sužalojimą, teroro aktus. Paprastai skiriasi įvairių partijų požiūris į ideologines vertybes. Todėl, lyginant skirtingų valstybių įs¬tatymus, arba net vienos valstybės skirtingo laikotarpio baudžiamuo¬sius įstatymus, matosi, kad dažniausiai skirtingai vertinami žmonių poel¬giai ideologinių vertybių atžvilgiu. Kiekviena visuomenė turi savo vertybių skalę, kuri priklauso ne tik nuo politinių, bet ir istorinių, kultūri¬nių, religinių ir kitokių visuomenės raidos ypatumų. Dėl to vienodi reiškiniai skirtingose valstybėse vertinami nevienodai. Antai kai ku¬riose valstybėse itin vertinama tvirti santuokiniai ryšiai, moters ištiki¬mybė, visuomenės moralė, religingumas ir religijos normų laikyma¬sis. Kitose, atvirkščiai, – net prostitucija bei kai kurių rūšių narkotikų vartojimas laikoma normaliu reiškiniu .Visos visuomenės vertybės ginamos teises normų. Vienos vertybės yra ginamos administracinės teisės normų, kitos – civilinės ir panašiai. Didžiausias vertybes saugo baudžiamoji teisė, kriminalizuojamas kė¬sinimasis į šias vertybes. Dėl to teigiama, kad nusikaltimais pripa¬žįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios – vei¬kos, kurios kėsinasi į didžiausias v…ertybes. Taigi mes galime padaryti išvadą, kad veikos baudžiamasis teisinis įvertinimas yra kartu ir verty¬binis veikos įvertinimas. Nusikaltimo statuso suteikimas žmogaus poel¬giui kartu reiškia tam tikro objekto, į kurį kėsinasi veika, vertybinį įvertinimą.1.2 Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) ir jo nustatymasĮvairūs žmogaus poelgiai, net ir tie, kurie laikomi nusikaltimais, nėra vienodai pavojingi. Pavojingi yra ir nužudymai, ir vagystės, ir eismo saugumo taisyklių pažeidimai. Tačiau negalima teigti, kad visi išvardyti nusikaltimai yra vienodai pavojingi (sunkūs). Nusikaltimai skiriasi pavojingumu (sunkumu). Nusikaltimų pavojingumas apibūdi¬namas dviem terminais: „nusikaltimo pavojingumo pobūdis“ ir „pavojingumo laipsnis“.Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia šie požymiai : a) kėsinimo¬si objekto vertingumas, b) nusikaltimo dalykas, c) veikos padarymo būdas, d) veikos padarymo pasekmės, e) nusikaltimo subjekto ypatu¬mai, f) kaltės forma, h) veikos padarymo motyvas, g) veikos tikslas. Terminas „nusikaltimo pavojingumo pobūdis“ paprastai naudojamas skirtingų rūšių nusikaltimams apibūdinti bei palyginti. Tai veikos, ku¬rios kėsinasi į skirtingas vertybes. Pavojingumo pobūdį paprastai api¬būdina kėsinimosi objekto vertingumas. Antai kūno sužalojimas ski¬nasi nuo vagystės pavojingumo pobūdžiu. Kūno sužalojimas yra pa¬vojingesnis (sunkesnis) nusikaltimas dėl to, kad sveikata yra didesnė vertybė už nuosavybę.Tuo tarpu keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai skiriasi pavojin¬gumo laipsniu. Pavojingumo laipsnį lemia tam tikrų nusikaltimo po¬žymių išreikštumas. Antai vagystė stambiu mastu yra pavojingesnė už vagystę nedideliu mastu, vagystė, įsibrovus į gyvenamąją patalpą, yra pavojingesnė už vagystę iš automobilio. Sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas už lengvą kūno sužalojimą, o tyčinis nužu¬dymas už neatsargų gyvybės atėmimą. Šie nusikaltimai skiriasi pavo¬jingumo laipsniu.Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma iš¬reiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Tai pir¬mas, arba, kitais žodžiais tariant, rūšinis, nusikaltimo pavojingumo lygis. Jis yra vienodas visiems tos pačios rūšies nusikaltimams. Nusikaltimo pavojingumą rūšinio nusikaltimo lygiu įvertina įstatymų leidėjas, priimdamas ar pakeisdamas baudžiamąjį įstatymą ir jame nus¬tatydamas sankciją už padarytą nusikaltimą. Lygindami įstatymų sank¬cijas už padarytus nusikaltimus, mes galime palyginti mus dominan¬čių nusikaltimų pavojingumą (sunkumą). Kuo didesnė sankcija, tuo pavojingesne laikoma veika. Antras veikų pavojingumo lygis – konkretaus padaryto nusikaltimo lygis, įstatymų leidėjas sankcijoje įvertina tipinį nusikaltimo rūšies pavojingumą. Praktikai susidu¬ria su konkrečiais nusikaltimais. Konkretaus nusikaltimo pavojin¬gumą jvertina teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalti¬mą. Konkretaus nusikaltimo pavojingumas įvertinamas tiriant kiek¬vieną bylą. Keli nusikaltimai, įvertinti pagal vieną ir tą patį baudžia¬mojo įstatymo straipsnį ir net vieną ir tą pačią dalį, gali skirtis savo konkrečiu pavojingumu. Turėdamas tai galvoje, įstatymų leidėjas, ver¬tindamas rūšinį nusikaltimo pavojingumą, paprastai sankcijas už nusi¬kaltimą konstruoja kaip santykinai apibrėžtas, palikdamas konkretaus padaryto nusikaltimo pavojingumą įvertinti teismui (teismo nuožiū¬rai).1. 2 Socialiniai pokyčiai ir nusikalstamumas
Lietuvos politiniame ir vie¬šajame diskurse nesunku pastebėti emocinį susirūpinimą blogėjančia kriminogeni¬ne būkle. Apie tai byloja Lietuvos vyriausybių programos, kai kurių politikų pasisa¬kymai, diskusijos spaudoje. „Nusikaltimų (nusi¬kalstamumo) stabdymas“, „kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu“ ir kiti panašūs pasakymai jau seniai Lietuvoje tapo įprastu politiniu ir profesiniu žargonu. Tuo tarsi daroma prielaida, kad „nusikaltimas“ ir „nusikalstamumas“ yra tam tikri socialiniai reiškiniai, kuriuos galima fiksuoti, matuoti ir kurie pasiduoda so¬cialinei kontrolei. Tokia interpretacija sietina visų pirma su sociologinėmis krimi¬nologijos paradigmomis ir nusikaltimo kaip deviacinio elgesio reifikacija. Tačiau deviacija (socialinis nukrypimas) ir nusikaltimas nėra tas pat. Deviacija yra gana abstrakti ir neapibrėžta visuomenės charakteristika, reiškianti nukrypimą nuo nor¬mų, kurios… savo ruožtu irgi nėra tiksliai apibrėžtos. Kas vienai socialinei grupei atrodo normalu, kitai gali būti visiškai nepriimtina. Socialinis deviacijos faktas yra tik metodologinė abstrakcija, padedanti nustatyti organizacinius ir reprodukci¬nius visuomenės institucijų mechanizmus.Tokia metodologinė nuostata tampa aiškesnė, kai į visuomenę ir jos institucijas žvelgiama ne kaip į tam tikrą objektyvią duotybę, o kaip į socialines kon¬strukcijas, atsiradusias dėl žmogaus veiklos. Kaip teigia tokio teorinio požiūrio atstovai, socialinėse institucijose dinamiškai ir dialektiškai kaupiasi visų kartų gy¬venimo ir socialinė patirtis, vertybinės orientacijos ir konkretūs veiksmai, kuriuos vėliau reprodukuoja vis kitos kartos ir jų kuriamos institucijos.Baudžiamojoje teisėje dažniausiai operuojama tokiomis sąvokomis kaip veikos (padarytos žalos) rimtumas ir kaltumas. Būtent šios sąvokos susieja normas į baudžiamosios teisės sistemą, nustatančią baudžiamąsias veikų sankcijas ir suteikiančią joms bauginamąjį efektą (Ashworth, 1994, P. 24-25). Nors baudžiamosios teisės teorijoje šioms sąvokoms skiriama nemažai dėmesio ir jas ban¬doma nuodugniai aptarti, bendrame socialiniame kontekste jos nėra tokios aiškios. Ne taip lengva tiksliai apibrėžti, kada moralinis nusižengimas tampa neteisėtu veiks¬mu, o šis – nusikaltimu. Veikų kriminalizavimas, kaip, beje, ir bausmių dydis, yra nuolatinių teisininkų ginčų objektas, ir čia sunku nepritarti garsiajam britų kriminologui L. Radzinowicziui, tvirtinančiam, kad baudžiamojoje teisėje negali būti tikslios formuluotės, nusakančios individo ir visuomenės teisių pusiausvyrą, ir kad „kiekviena karta turės iš naujo susidurti su šiuo uždaviniu, ir niekas negalės pa¬reikšti, kad jo sprendimas yra galutinis” (Radzinowicz: 1966, 123).Nepaisant daugybė bandymų baudžiamosios teisės teorijoje tiksliai apibrėžti nusikaltimo sąvoką, sociologijos kontekste ši sąvoka yra miglotesnė negu pats deviaci¬jos faktas. Viskas atsistoja į savo vietas pareiškus, kad nusikaltimas nėra joks socialinis reiškinys, o tiesiog kriminalinės justicijos faktas ir kad visi kiekybiniai nusikaltimų parametrai labiau apibūdina ne visuomenės deviaciją, bet pačią kriminalinės justici¬jos sistemą, jos veiklos pobūdį, pralaidumą, veiksmingumą ir t.t. Deviacijos ir nusikaltimo sąvokų skirtumą padeda paaiškinti 1 paveiksle pavaizduota schema.
Įtariamasis Kaltinamasis Nuteistasis
1 pav. Deviacinio elgesio kriminalizacijos sistema (Dobryninas, A.; Skapcevičius, V. ,2000).
Kaip matyti iš 1 paveiksle pateiktos schemos, visuomenė ir jos deviantai yra potencialūs kriminalinės justicijos sistemos „klientai“. Tačiau ne visi deviantai tampa įtaria¬maisiais, kaip, beje (nors ir retai), ne visi įtariamieji yra deviantai. Savo ruožtu ne visi įtariamieji tampa kaltinamaisiais ir ne visi kaltinamieji – nuteistaisiais. Teisi¬niu požiūriu tik pastarieji yra nusikaltėliai ir tik jiems skiriamos baudžiamuoju įstatymu numatytos bausmės, nors ir ne visi jie patenka į įvairias korekcines insti¬tucijas. Pasak kriminalinės justicijos idėjos, puoselėjamos nuo XIX a. pradžios, iš korekcinių institucijų turi išeiti pasitaisę ir resocializuoti asmenys, sugebantys pradėti normalų socialinį gyvenimą. Kriminalinės justicijos teisingumo principas skelbia: „Nė vienos bausmės be nusikaltimo“, bet kai bandoma nusikaltimo sąvoką sutapatinti su deviacijos sąvoka, suformuluojamas kitas – „socialinio teisingumo” – principas: „Nė vieno nusikaltimo be bausmės“. Šio principo įgyvendinimas reikštų, kad kiekvieną vi¬suomenei pavojingą ir pakaltinamą deviacinį elgesį kartu su visais jo dalyviais turi fiksuoti kriminalinės justicijos institucijos. Toks principas buvo labai populiarus sovietinėje baudžiamojoje politikoje, tačiau praktinis jo realizavimas galėjo kon¬kuruoti nebent su amžinu komunistinės visuomenės „kūrimu“….2. BAUSMĖS2.1 Samprata ir esmėKiekvienoje socialinėje grupėje, bendruomenėje įvairių politinių, ekonominių, teisinių priemonių taikymas yra susijęs su daugybe materialių ir nematerialių išlaidų. Todėl paprastai socialinės grupės arba bendruomenės nariai pagrįstai reikalauja įrodyti taikomų priemonių būtinumą. Tačiau vien tik įrodyti tai neužtenka. Pradėjus taikyti naujas priemones gali kilti įvairiu problemų, kurių nebuvo galima numatyti anksčiau, priemonės taikymui taip pat gali turėti įtakos įvairūs anksčiau nenumatyti veiksniai, pasikeitusios arba naujos aplinkybės ir pan. Todėl būtinas nuolatinis priemonės taikymo monitoringas. Dėl šių priežasčių šiuo metu pastebima teisėkūros tobulinimo tendencija – taikant valstybės nustatytas teisines priemones pirmiausia keliamas taikomos priemonės veiksmingumo klausimas. Ypač svarbu kvestionuoti valstybės taikomas prievartos priemones – baudžiamosios atsakomybės priemones (bausmes). Šios priemones reikalauja ne tik labai didelių išlaidų, bet ir yra susijusios su dideliais galimais žmogaus teisių ir laisvių apribojimais bei pažeidimais.
Siekis mažinti nusikalstamumą didinant bausmes atspindi siaurą, paviršutinišką, nemokslinį kriminogeni¬nių procesų supratimą. Labai griežtos bausmės, taiko¬mos kai kuriose kultūrose, padeda spręsti nusikaltimų problemą, tačiau įstatyme numatytos arba taikytos bausmes griežtumas yra tik vienas iš daugybės veiksnių, turinčių įtakos elgesio varianto pasirinkimui. Beje, ne pats reikšmingiausias šiam pasirinkimui. Ypač priešta¬ringai vertinama laisvės atėmimo bausmė, kurios truk¬mė pati savaime retai turi resocializuojamąjį poveikį. Daug dažniau laisvės atėmimo bausmės vykdymo pro¬blemos sukelia atvirkštinį – asocialų poveikį. Tai ypač pasakytina apie laisvės atėmimo bausmės vykdymą Lie¬tuvoje. Tačiau bausmė neatmestina. Ji yra svarbi mora linė visuomenės reakcijos į kraštutinai nepageidaujamą elgesį išraiška. Bet bausmės resocializuojamasis povei¬kis yra nedidelis. Kriminalinė bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalti¬mą, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui. Kriminalinė bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kuri, kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys, turi savo esmę ir turinį. Reiškinio es¬mė – tai svarbiausios reiškinio detalės, jo pagrindas, o turinys – tai sudedamosios esmės dalys, jo elementai.Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Švedijos ir daugelio kitų vals¬tybių baudžiamieji įstatymai neatsako į klausimą, kokia yra bausmės esmė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, priimto 1961 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 21 straipsnis nustatė, kad bausmė yra prievartos priemonė. Kartu įtvirtinama nuostata, kad baus¬mės esmė yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba apribojimas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m., 41 straipsnio l dalis nustato: „Bausmė yra valstybės prievartos priemo¬nė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižen¬gimą padariusiam asmeniui”.Nubaudimas, kuris sukelia kančias ir suvaržymus, yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų savo prasmę. Ta¬čiau ir „bausmė“, ir „nubaudimas“ yra tik abstrakcijos. Bausmė pasi¬reiškia konkrečiomis bausmės rūšimis – laisvės atėmimu, bauda, viešai¬siais darbais ir t. t., o nubaudimas – asmens fizinės laisvės apribojimu, teisės pasirinkti darbą arba veiklą apribojimu (teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas).Bausmių, kurios trunka tam tikrą laikotarpi (laisvės atėmimas, viešieji darbai), turinį sudaro du elementai : 1) kiekybinis ir2) kokybinis.Kiekybinis bausmės turinio elementas parodo, kuriam laikui apri¬bojamos asmens teisės ar laisvės, pavyzdžiui, atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti skiriamas nuo viene¬rių iki penkerių metų.Kokybinis bausmės turinio elementas parodo, kokios teisės a…r lais¬vės turi būti apribotos ar atimtos, kaip įgyvendinami šie apribojimai ir kokia jų apimtis, pavyzdžiui, asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo drau¬dimus ir įpareigojimus. Bausmių, kurios įvykdomos iš karto, turinį suda¬ro tik kokybinis elementas, pavyzdžiui, asmuo, kuriam skirta bausmė – bauda, privalo sumokėti tam tikrą pinigų sumą valstybei.Kriminalinė bausmė pasižymi tam tikrais specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybinės prievartos priemonių – administraci¬nių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, pri¬verčiamųjų medicinos priemonių). Teisinėje literatūroje išskiriama net iki 50 tokių požymių, tačiau svarbiausi yra bausmės skyrimo pagrindas ir tvarka, jos oficialumas ir viešumas, individualumas bei sukeliamos teisi¬nės pasekmės.Bausmė gali būti paskirta tik už baudžiamajame įstatyme numaty¬tos pavojingos veikos – nusikaltimo – padarymą. Lietuvos baudžiamojo¬je teisėje uždrausta taikyti tiek teisės, tiek ir įstatymo analogijos princi¬pą. Be to, kaltininkui gali būti skiriama tik bausmių sistemoje ir straips¬nio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straips¬nis įtvirtina svarbų principą, pagal kurį „teisingumą Lietuvos Respubli¬koje vykdo tik teismai”. Šis principas reiškia, kad pripažinti asmenį kaltu dėl nusikaltimo padarymo ir paskirti bausmę gali tik teismas, priimda¬mas apkaltinamąjį nuosprendį.Bausmei būdingas oficialumas, kuris pasireiškia tuo, kad nuospren¬dis priimamas valstybės vardu, laikantis baudžiamojo proceso reikalavi¬mų. Bausmė visais atvejais skiriama viešai, net ir tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras, rezoliucinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kurioje nustatoma bausmės rūšis ir dydis, skelbiama viešai. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas visoms valstybinėms ir privačioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, visiems pareigūnams ir asmenims ir turi būti be priekaištų vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritori¬joje. Nuteistąjį atleisti nuo bausmės gali tik valstybės institucijos – teis¬mas įstatymų numatytais atvejais, Seimas amnestijos aktu ir Respubli¬kos Prezidentas malonės tvarka. Bausmė – tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nusikaltimą. Bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Antra vertus, bausmės paskyri¬mas kaltininkui tam tikru mastu paveikia kitus asmenis, pavyzdžiui, turtinės bausmės sumažina turtą, kuriuo naudojasi ir kiti šeimos na¬riai, laisvės atėmimo bausmė izoliuoja kaltininką nuo artimųjų ir kitaip suvaržo teises. Teismo paskirtą bausmę privalo atlikti pats nuteis¬tasis.Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad teistumas gali riboti kai kurias asmenines nuteistojo teises, pavyz¬džiui, teistas asmuo negali eiti teisėjo pareigų. Visas savo teises asmuo atgauna tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (LR BK 97 str.).Kiekviena bausmė, be minėtų objektyvių požymių, pasižymi ir sub¬jektyviais požymiais, iš kurių svarbiausias – jos efektyvumas. Bausmės efektyvumas – tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis. Vertinant kiekvienos bausmės efektyvu¬mą, būtina atsižvelgti į nusikalstamumo dinamiką ir struktūrą, recidyvinio nusikalstamumo dalį, bausmių skyrimo praktiką, materialines ir fi¬nansines išlaidas ir kita.Galbūt todėl jau seniai keliamas ir nagrinėjamas bausmių veiksmingumo klausimas. Istoriškai plačiausiai jis buvo pradėtas nagrinėti ėmus tyrinėti laisvės atėmimo bausmės tai¬kymo problemas ir pradėjus kvestionuoti laisvės atėmimo taikymo veiksmingumą.Nagrinėjant bausmių veiksmingumo klausimus pirm…iausia reikėtų nustatyti bausmių veiksmingumo kriterijus, pagal kuriuos ir būtų galima įvertinti taikomu bausmių veiksmin¬gumą.2.2 Bausmių veiksmingumasTiek egzistuojanti bausmių teorijų įvairovė, tiek senojo bei naujojo Lietuvos Respubli¬kos baudžiamojo kodekso nuostatos liudija, kad bausmės tikslai labai įvairūs. Remiantis nu¬sikaltimo sudėties objekto apibrėžimu visą bausmei keliamų tikslų įvairovę galima apibūdinti vienu terminu – visuomenės saugumo užtikrinimas. Populiariausias bausmės veiksmin¬gumo užtikrinant visuomenės saugumą kriterijus – recidyvo pokyčių analizė. Atliekamais ty¬rimais dažniausiai siekiama įvertinti ir palyginti laisvės atėmimo bausmės ir laisvės atėmimo bausmės alternatyvų veiksmingumą. Remiantis reci¬dyvo kriterijumi lyginti skirtingų bausmių veiksmingumą yra labai sudėtinga dėl itin didelio veiksnių, galinčių turėti įtakos tyrimo rezultatams, komplekso. Netgi sudarius pagal demografinius ir socialinius ypatumus bei pagal turimą nusikalstamą patirtį vienodas kontrolines grupes, dažnai rezultatų nebūdavo galima palyginti dėl didelio kontrolinę grupę sudarančiu asmenų gyvenimui galinčių turėti įtakos veiksnių pasikeitimo atsitiktinumo. Pavyzdžiui, visuotinai pripažinta, kad faktui, ar asmuo vėl padarys naują nusikaitimą, gali turėti įtakos faktas, ar jis turi darbą. Pagal dabartinės ekonomikos ir darbo rinkos didelį kintamumą labai sunku numatyti, ar kontrolinės grupės as¬muo nebus atleistas iš darbo.Kitas labai dažnas bet kokios valstybės taikomos priemonės veiksmingumo įvertinimo kriterijus – ekonomiškumas. Jį būtina taikyti vertinant bausmių veiksmingumą. Šio kriterijaus esmė – kad taikomos bausmės nauda būtų didžiausia minimaliomis priemonėmis.2.3 Bausmių sistemos reforma Lietuvoje ir jos efektyvumo prielaidosNuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame BK bausmių sistema ir atskirų bausmių reglamentavimas buvo pakeistas. G. Šulijos (2004) nuomone, esminės naujovės yra šios: 1) nu¬matomos vidutinio griežtumo bausmės (areštas, viešieji darbai, laisvės apribojimas); 2) baus¬mės neskirstomos į pagrindines ir papildomas; 3) greta bausmių sistemos numatomos baudžiamojo poveikio priemonės.Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galima taikyti naujas bausmės rūšis: viešuosius darbus, laisvės apribojimą bei areštą, be to, naujai suformuluotos viešųjų teisių atėmimo bei teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmės.Areštas – tai trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje, kurio trukmė už nu¬sikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90, o už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 10 iki 45 parų arešto. Pažymėtina, kad arešto bausmė labai nevienareikšmiškai vertinama Europos valsty¬bėse: Skandinavijos valstybėse ją galima atlikti poilsio dienomis, o germanų teisinės tradi¬cijos valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje) trumpalaikis laisvės atėmimas taikomas tik kaip ultima failo. Viešųjų darbų bausmė naujajame BK apibūdinama kaip įpareigojimas per teismo pa¬skirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui. Ši bausmės rūšis dėl savo paprastumo ir nesudėtingo jos atlikimo organizavimo sulaukė pa¬lankaus tarptautinių organizacijų vertinimo ir sėkmingai taikoma beveik visose Europos Sąjungos valstybėse. Pavyzdžiui, kaip pagrindinė bausmė viešieji darbai taikomi Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje Olandijoje, kitose (pvz., Vokietijoje, Austrijoje) viešieji darbai nėra laikomi savarankiška bausme, tačiau gali būti skiriami kaip vienas iš įpareigojimų atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Laisvės apribojimas – tai bausmės rūšis, kuri nustato vieną arba kelis draudimus ar įpareigojimus (pvz., lankytis tam tikrose vietose; bendrauti su tam tikrais asmenimis, tam tikru laiku būti namuose, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu ir kt). Kaip savarankiška bausmė ji yra nauja Lietuvos bau¬džiamojoje teisėje, tačiau kai kurie analogiški įpareigojimai galėjo būti paskirti atidėjus pa¬skirtos bausmės vykdymą (1961 m. BK 471 str.) arba pagal kitus Lietuvos teisės aktus (Or¬ganizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą, Baudžiamojo proceso kodeksą ir kt.). Labai pozityviai vertintina,nuostata, kad teismas gali paskirti ir kitus baudžiamajame įstatyme ne¬numatytus draudimus ar įpareigojimus, jei, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką as¬mens elgesiui. Šiuo požiūriu nėra užkertamas kelias naujoms ir perspektyvioms priemo¬nėms, kurios dėl ekonominių ar kitų priežasčių dar negali būti taikomos Lietuvoje. Pavyz¬džiui, jau beveik du dešimtmečius JAV taikomos elektroninės kontrolės priemonės (elektro¬ninis monitoringas). Tokios priemonės pradėtos taikyti Anglijoje ir Velse, Švedijoje, Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir tikimasi, kad ateityje sėkmingai bus taikomos Lietuvoje. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusiame Baudžiamajame kodekse numatyta bausmių sistema buvo perimta iš tarybinių baudžiamųjų įstatymų: bausmės buvo skirstomos į pagrindines ir papildomas. Bausmių skirstymo į pagrindines ir papildomas buvo atsisakyta dėl to, kad kai kurios papildomos bausmės pagal savo represyvumą buvo panašios į pagrindines bausmes. Pavyzdžiui, turto konfiskavimas daugeliu požiūrių yra griežtesnė bausmė nei bauda, o kaip papildomos bausmės skiriamos baudos kai kuriais atvejais būdavo net dides¬nės nei baudos kaip pagrindinės bausmės ir pan. Be to, BK 42 straipsnyje įtvirtinus principą, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė, papildomų bausmių skyrimas būtų neįmanomas. Vis dėlto, kai kuriais atvejais racionaliau skirti keletą švelnesnių bausmių nei vieną, tačiau griežtą bausmę ir taip išvengti dažno laisvės atėmimo bausmės skyrimo. Galimybė derinti kelias bausmes už vienos nus…ikalstamos veikos padarymą numatyta ir užsienio valstybėse (Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kt.). Pavyzdžiui, kai kurių valstybių įstatymai net detalizuoja: jei nusikalstama veika padaroma iš savanaudiškų paskatų, numatoma, kad kartu su kitomis bausmėmis skinama ir bauda, jei nusikalstama veika pada¬roma piktnaudžiaujant tam tikromis teisėmis, kartu su kitomis bausmėmis numatomas ir tam tikros teisės atėmimas. Galimybė taikyti kelias švelnesnes bausmes leistų teismą, pavyz¬džiui, derinti baudos ir laisvės apribojimo bausmes ir nuosprendžiu išspręsti ne tik asmens nubaudimo baudos bausme klausima, bet ir paskirti turtinio pobūdžio įpareigojimus, kurie sudarytų prielaidas nukentėjusiajam gauti realu padarytos žalos atlyginimą. Iš dalies šios galimybės nebuvimas kompensuojamas baudos vykdymo atidėjimo institutu: teismas gali atidėti baudos vykdymą ir paskirti tam tikrus įpareigojimus, tarp jų ir pareigą atlyginti ar pašalinti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 75 str.).Naujajame BK greta bausmių išskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudžia¬mojo poveikio priemonės – tai priemonės, kurios skiriamos asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės siekiant jomis padėti įgyvendinti baus¬mės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos kelios baudžiamojo poveikio prie¬monės: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) turtinės žalos atlyginimas ar pa¬šalinimas; 3) nemokami darbai; 4) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą ir 5) turto konfiskavimas. Baudžiamojo poveikio priemonių išskyrimas vertintinas teigia¬mai, nes tai leis teismams dažniau asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės ir paskirti tam tikrus įpareigojimus, o ne kriminalinę bausmę. Antra vertus, abejotina, ar pagrįstai buvo atsisakyta galimybės netaikyti kartu bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių (išskyrus turto konfiskavimą). Tokia galimybė buvo numatyta 1999 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimui Teisingumo ministerijos pateiktame BK projekte. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią nuostatą sukritikavo motyvuodamas tuo, kad tokios bausmių skyrimo nuostatos labai sugriež¬tins baudžiamąją politiką.3. NUSIKALTIMAI IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJENusikalstamumo Lietuvoje 2005 metais tendencijos vertintos taikant lyginamąjį metodą (atsižvelgiant į 2004 metų rezultatus). Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2005 metais užregistruota 89,815 nusikaltimų, tai 3,604 (3,9 proc.) mažiau negu 2004 m. (93,419) (žr. 2 ir 3 paveikslus).2 pav. Užregistruotų nusikaltimų skaičiaus Lietuvoje dinamika 1930 – 2005 metais (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
Pagal registruotų nusikalstamų veikų augimą išsiskiria Kauno apskritis +7,2 proc. (+1.269 nusikalstamų veikų) ir Plungės rajonas – +29,9 proc. (+163) (žr. 4 pav.).
3 pav. Nusikaltimų skaičiaus kitimo tempai Lietuvoje (1990 – 2005 m.) (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
4 pav. Per 2005 metus užregistruotų nusikaltimų skaičius 100 000 gyventojų savivaldybėse (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)Didžiausias nusikalstamų veikų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų, registruotas didmiesčiuose ir pajūrio krašte: Vilniaus m. – 4.414 nusikalstamų veikų 100 tūkst. gyventojų, Kauno m. – 3.308, Palangos m. – 3.271, Klaipėdos m. – 3.163. (žr. 4 pav.).Bendrieji nusikaltimų registravimo ir tyrimo duomenys pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelėBendrieji nusikalstamų veikų registravimo ir tyrimo duomenys Iš viso Nusikaltimai Baudžiamieji nusižengimai 2005 m. 2004 m. 2005 m. 2004 m. 2005 m. 2004 m.Užregistruota nusikalstamų veikų 89815 93419 82074 84136 7741 9283Ištirta nusikalstamų veikų 37596 38335 33565 33570 4031 4765Sprendimai nuo ištirtų veikų Kaltinamasis aktas 24139 25694 22108 23129 2031 2565 Baudžiamasis įsakymas 3927 3462 3132 2658 795 804 Pagreitintas procesas 2563 2684 1950 2013 613 671Nutraukta ikiteisminių tyrimų 26555 22265 24293 19966 2262 2299Nusikalstamų veikų skaičius 100 000 gyv. 2622 2682 2396 2416 226 266Šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
Žymesni teigiami poslinkiai:Sumažėjo nusikalstamų veikų dėl vagysčių 2005 m. 2004 m. Mažėjimas -14,2 proc. iš viso vagysčių 43473 50672 -7199 Iš jų:-13,4 proc. privati nuosavybė 37040 42775 -5735-26,7 proc. transporto priemonės 6112 8333 -2221-35,9 proc. gyvuliai 387 604 – 217-23,0 proc. įsibraunant į gyvenamą patalpą 7065 9174 -2109-10,2 proc. iš parduotuvių, kt. 2855 3181 – 326
Sumažėjo nepilnamečių padarytų nusikalstamų veikų skaičius 5,2 proc. (2005 m. – 4759, o 2004 m. – 5021). Neigiamų pokyčių statistika pateikiami 2 lentelėje.Per 2005 m. Lietuvoje užregistruota 390 nužudymų (2004 metais – 345). Nužudymų skaičius 2005 metais išaugo 13,0 proc. ir pablogėjo jų ištyrimas, smuktelėjęs žemyn 7,2 proc. Nužudymų 2005 m. ištirta iš viso 330 arba 84,6 proc. Nustatyti 377 dėl padarytų nužudymų įtariami asmenys, iš jų 348 vyrai, 29 moterys ir 25 nepilnamečiai. Iš viso 2005 metais ištirta tik 40,9 proc. visų užregistruotų nusikaltimų. Ištirtų nusikaltimų skaičiaus dinamika pateikiama 5 paveiksle.
2 lentelėŽymesni neigiami poslinkiai
2005 metai Sunkūs,labai sunkūs nusikaltimai Nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti Išžaginimai Sunkūs sveikatos sutrikdymaiUžregistruota nusikaltimų 4571 390 265 354Palyginti su 2004 m. padidėjo/sumažėjo (%) +6% +13% +2% -12%Ištirta nusikaltimų 2798 330 172 350Nuo ištirtų nusikalt. Kaltinamasis aktas 2389 303 165 267 Baudžiamasis įsakymas 23 – – – Pagreitintas procesas 35 – – –Nutraukta ikiteisminių tyrimų 1346 – 172 15…5Nusikaltimų 100 000 gyventojų 133,4 11,4 7,7 10,3Šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
Nužudymų skaičius labiausiai išaugo kaimuose – 30,4 proc. Esanti situacija dėl sunkių, labai sunkių nusikaltimų sveikatai ir gyvybei įpareigoja 2006 metais išplėsti prevencines priemones, siekiant užkardyti nužudymų plitimą kaimo vietovėse.
5 pav. Ištirtų nusikaltimų skaičiaus Lietuvoje dinamika 1990 – 2005 metais (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
Labai ženkliai padaugėjo (+80.5 proc.) užregistruotų seksualinio prievartavimo atvejų. 2004 m. jų buvo 128, o praėjusiais metais jau 213. Šie rodikliai reikalauja gilesnio tyrimo, siekiant išsiaiškinti tokio didėjimo priežastis.
Padaugėjo turtinių nusikalstamų veikų 2005 m. 2004 m.+30,0 proc. turto sunaikinimų 3865 2972 +27,9 proc sukčiavimų 3614 2825 +9,6 proc. turto iššvaistymo 217 198
Pavojingai sparčiai daugėja nusikalstamų veikų dėl neteisėtos narkotikų apyvartos. Tokių veikų 2005 metais registruota 1814, palyginti su 2004 m. (1551), jų skaičius padidėjo 17,0 proc.(žr. 3 lentelę).3 lentelėNusikaltimai dėl neteisėtos narkotikų prekybosNeteisėta narkotikų prekyba 2005 m. 2004 m. 2003 m.Užregistruota nusikalstamų veikų 1814 1551 1029Ištirta nusikalstamų veikų 1437 1131 783Ištirta nusikalstamų veikų (%) 79% 72% 79%Šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198)
Neteisėta narkotikų apyvarta labiausiai išaugo Vilniaus, Alytaus, Marijampolės miestuose ir Kauno rajone. Narkotinės medžiagos pinga, didėja jų paklausa, daugėja su tuo tiesiogiai susijusių nusikalstamų veikų. Dėl to 2006 metais būtina ypač stiprinti nusikalstamų veikų, susijusių su organizuotų nusikalstamų grupių vykdoma neteisėta narkotikų apyvarta, užkardymą, atskleidimą ir tyrimą; stiprinti Lietuvos teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis.
2004 metais neteisėtos narkotikų apyvartos Lietuvoje neužregistruota: Birštono, ir Neringos miestuose, Plungės, Šilalės, Lazdijų, Molėtų, Šakių, Širvintų ir Zarasų rajonuose; o 2005 m. – Birštono ir Neringos miestuose, Plungės, Šilalės, Akmenės ir Jurbarko rajonuose.Lietuvos keliuose 2005 metais žuvo 760 žmonių ir 8.497 buvo sužeisti, įvyko 6.790 eismo įvykių. Tai didžiausias eismo įvykių skaičius per 15 metų.Eismo įvykiuose iš viso žuvo 73 vaikai (2004 m. – 50), t. y. 46,0 proc. daugiau negu 2004 m. Iš to skaičiaus 16 vaikų žuvo dėl pačių neatsargumo (2004 m. – 12), sužeisti buvo 1.676 vaikai (2004 m. – 1.660). Nusikalstamumo apžvalgoje pateikti būdingiausi 2005 metų duomenys. Platesnes ir gilesnes apžvalgas parengė Policijos departamentas ir Narkotikų kontrolės valdyba, kitos valstybės institucijos: Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Muitinės departamentas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Pažymėtina, kad Lietuvoje įsivyravo teisėsaugos institucijų nusikaltimų užkardymo veiklos ir nusikalstamo pasaulio neteisėtos veikos paritetas, stebimas sąstingis ,,visuose frontuose“. Toliau ataskaitoje pateikta išsamesnė aplinkos analizė, galimi sprendimai pagal atskiras nusikalstamas veikas ir įstatymo nustatytas prokuratūros funkcijas.6 pav. Nuteista fizinių asmenų Lietuvoje 1998 – 2004 m. proc. (dažniausiai skirtos bausmių rūšys) (Kiškis, A., 2006)
Nagrinėjant dažniausiai skiriamų bausmių struktūrą (žr. 6 pav.) galima pasakyti, kad 2000-2004 m. bausmių struktūroje vyrauja laisvės atėmimo bausmė. 2003 m. laisvės atėmimo bausmės dalis labai padidėjo. Sudėję terminuoto laisvės atėmimo bausmės dalį su arešto da¬limi (2003 ir 2004) galime …konstatuoti, kad įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui laisvės atėmimo bausmės pradėtos skirti dar dažniau. Vienas iš teisės reformos tikslų – mažinti laisvės atėmimo bausmės sky¬rimą taikant alternatyvias laisvės atėmimui bausmes – liko nepasiektas. Atsiradusių galimybių dažniau skirti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes teismai neiš¬naudojo. Bausmių skyrimo praktika pakrypo priešinga linkme. Kaip teigiamą aspektą galima vertinti labai padidė¬jusį baudos skyrimą. Bauda yra viena iš tinkamiausių bausmių asmenims, padariusiems turtines nusikalstamas veikas, kurios sudaro didžiąją nusikalstamumo dalį.Kitas teigiamas aspektas – 2004 m. pokyčiai. 2004 m. buvo dažniau skiriamos arešto bausmės ir rečiau – terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Areštas, kaip trumpalaikis laisvės atėmimas, kriminogeniškai verti¬namas geriau, negu ilgai trunkantis terminuotas laisvės atėmimas. Teigiamas aspektas yra ir tas, kad 2004 m. laisvės atėmimo bausmės (terminuotas laisvės atėmimas ir areštas) buvo skiriamos rečiau.
7 pav. Nuteista nepilnamečių Lietuvoje 1998-2004 m, proc. (dažniausiai skirtos bausmių rūšys) (Kiškis, A., 2006).
Nagrinėdami nepilnamečiams dažniausiai skiriamų bausmių struktūrą (7 pav.) matome labai panašias tendencijas kaip ir visų nuteistų asmenų atveju. Dar di¬desnis laisvės atėmimo bausmių skyrimo padidėji¬mas įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui matyti nepilnamečių atžvilgiu. Kriminologams gerai žinoma tendencija – kuo jaunesnio amžiaus asmuo bus nuteistas, ypač pasodintas į kalėjimą, tuo didesnė tiki¬mybė, kad ateityje jis darys nusikaltimus. Dar keisčiau atrodo šis laisvės atėmimo bausmių skyrimo nepilname¬čiams šuolis naujojo Baudžiamojo kodekso kontekste. Šiame kodekse yra XI skyrius „Nepilnamečių baudžia¬mosios atsakomybės ypatumai”, kurio viena iš paskirčių – „riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamo¬jo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes” (BK, 80 straipsnis).Analizuojant vidutinę bausmės trukmę laisvės at¬ėmimo įstaigose (4 lentelė) galime taip pat matyti keis¬tas tendencijas teisės reformos kontekste. Teismo nuo¬sprendžiu paskirtos bausmės vidurkis 2003 m. padidėjo, o 2004 rn. mažai keitėsi. Taigi įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui teisino nuosprendžiu pa¬skirtos laisvės atėmimo bausmės pailgėjo. Dar labiau padidėjo realiai atliktos bausmės termino vidurkis (4 lentelė). Kriminologams gerai žinoma tiesa ilgi laisvės atėmimo terminai mažina laisvės atėmimo bausmės resocializuojamojo poveikio tikimybę. Nuteistasis vis la¬biau tolsta nuo aplinkos, būdingos gyvenantiems laisvė¬je, praranda ryšius su prosocialiais asmenimis, esančiais laisvėje, jis vis labiau prisitaiko prie gyvenimo sąlygų laisvės atėmimo įstaigoje ir kuo ilgiau jis ten išbūna, tuo sunkiau jam persiorientuoti, prisitaikyti prie staiga pasi¬keitusių sąlygų išėjus į laisvę. Po ilgo „resoeializuojamojo“ poveikio laisvės atėmimo įstaigose Lietuvoje pa¬prastai reikalinga papildoma resocializacija, pagalba asmeniui, išėjusiam į laisvę, kad jis galėtų prisitaikyti prie naujų sąlygų ir laikytis elgesio standartų.
4 lentelėVidutinė laisvės atėmimo trukmė Lietuvoje 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.Teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vi¬durkis 4 m. 8 mėn. 4 m. 4 mėn. 4 m. 10 mėn. 26d. 4 m. 10 mėn. 8d. Realiai atliktos bausmės termino vidurkis l m. 8 mėn. 1 m. 10 mėn. 2 m 5 mėn. 8d. 2 m 6 mėn. 9d.Tardymo izoliatoriuje praleisto laiko iki nu¬teisimo vidurkis 5 mėn. 5 mėn. 5 mėn. 20d. 5 mėn. 14d.Šaltinis: Kiškis, A. Nusikalstamumas Lietuvoje: ką pakeitė teisės reforma?// Jurisprudencija, 2006, T. 3 (81). P. 37.
Nenuostabu, kad dažnai skiriamos laisvės atėmimo bausmės ir ilga jų trukmė atspindi esamą padėtį – Lie¬tuva pagal įkalinimo lygį yra viena represiškiausių valstybių Europoje. Taip 25 Europos Sąjungos nariu Lietuva yra trečia (po Estijos ir Latvijos) pagal di¬džiausią įkalintų asmenų skaičių, tenkantį 100 tūkstan¬čių gyventojų. Įkalintų asmenų skaičiaus, tenkančio 100 tūksta…nčių gyventojų, svorinis vidurkis dabartinės Europos Sąjungos valstybėse 2003 m. buvo 119. Lietuvoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūks¬tančių gyventojų, 2004 m. sausio l d. buvo beveik du kartus didesnis – 234.
Apibendrinant pripažįstama, kad Lietuvoje nagrinėjamu laikotarpiu buvo vykdyta griežta (galbūt per griežta) baudžiamoji politika. Kartu pripažįstama, kad įstatymų leidėjas ėmėsi atskirų priemonių baudžiamosios politikos švelninimo kryptimi. Iki 1995 metų sausio 1 dienos įsigaliojusių Baudžiamojo kodekso pakeitimų (ypač dėl to, kad šiais pakeitimais buvo įdiegta nauja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės forma – nauja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis – atleidimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius) koreliacijos ryšys tarp asmenų, nustatytų padarius nusikaltimus, ir nuteistų asmenų buvo didesnis negu po minėtų pakeitimų įsigaliojimo. Taip pat tyrime pripažįstama tikimybė, kad, priėmus naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, teistumo rodikliai turėtų iš esmės kisti. Apibendrinant trumpą kriminogeninės situacijos Lietuvoje apžvalgą galima pripažinti, kad statistiniai nusikalstamumo rodikliai Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos pookupacinių ir posovietinių valstybių nusikalstamumo rodiklių, o kai kuriais aspektais, pvz., pagal nusikaltimų skaičių 10 000 gyventojų, jie yra šiek tiek žemesni negu minėtose valstybėse apskritai. Taip pat matyti, kad atkurta mūsų valstybė vis labiau stiprėja, pradeda rasti galimybių ir būdų pasipriešinti nusikalstamumui ir perimti jo kontrolės iniciatyvą. Tačiau šis procesas reikalauja ne tik daug darbo, materialinių ir intelektualinių sąnaudų, bet ir laiko. Vis dėlto tikėtina, kad pozityvių rezultatų ilgai nereikės laukti. Svarbu tik laiku ir veiksmingai reaguoti ne tik į nusikaltimų padarinius, bet pirmiausia į nusikalstamumą sukeliančias socialines priežastis – tai strateginė kryptis.4. TYRIMO “NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ ŠIANDIENINĖJE LIETUVOJE“ REZULTATŲ ANALIZĖTyrimo duomenys surinkti pagal apklausos anketą, kurios pavyzdys pateikiamas 1 priede. Lietuvoje duomenys buvo renkami 2006 m. spalio-lapkričio mėnesiais. Iš viso buvo išdalinta 50 anketų, 2 iš jų sugadintos.Hipotezė – griežtesnės bausmės sumažins nusikaltimų skaičiaus bei nusikalstamumo lygio augimą Lietuvoje. Paanalizavus respondentų pasiskirstymą pagal amžių bei lytį, gavome sekančius rezultatus:1. Respondentai pagal lytį – 64,58 % buvo apklausta vyriškos lyties atstovų (31 respondentas; moterų – atitinkamai 35,42 % (17 moterų).2. Respondentai pagal amžių – iki 17 m. – 2 apklaustieji; 18-29 m. – 29 apklaustieji; 30-45 m.- 11 apklaustųjų; 46-59 m.- 5 apklaustieji; virš 60 m. – 1 apklaustasis.Grafinis vaizdas pateikiamas 8 paveiksle.8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių bei lytį (%).
Apklaustųjų pasiskirstymas pagal užimtumą pateikiamas 9 paveiksle. Paveikslo duomenys konstatuoja, kad didesnė dalis apklaustųjų yra dirbantys asmenys – jie sudaro 75 % (36 respondentai) respondentų; atitinkamai studentai sudarė – 15 % (7 respondentai); bedarbiai – 10 % (5 respondentai) (žr. 9 pav.).
9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal užimtumą.
Išnagrinėjus respondentų atsakymus į pirmuosius anketos klausimus „Jūsų nuomone, nusikaltimų lygis yra aukštas ar žemas Jūsų šalyje, mieste?“, pastebima, kad respondentai mano, jog nusikaltimų lygis yra žymiai aukštesnis šalyje nei jų mieste.Lietuviai, gyvenantys Lietuvoje mano, kad nusikaltimų lygis šalyje yra žymiai aukštesnis palyginus su lietuvių, gyvenančiais ne Lietuvoje ar užsieniečių nuomone apie didelį nusikaltimų lygį jų šalyje.Didmiesčių gyventojai mano, kad nusikaltimų lygis yra didesnis jų mieste palyginus su paprastų miestų gyventojais.Apibendrinti duomenys pateikiami 10 paveiksle.
10 pav. Nusikaltimų lygio Lietuvoje kitimo dinamika (respondentų nuomonė %).
Sekančio anketos klausimo apie nusikaltimų lygio kaitą Lietuvoje per pataruosius penkerius metus apibendrinti atsakymų rezultatai pateikiami 11 paveiksle.Du trečdaliai apklaustųjų mano, kad nusikaltimų lygis Lietuvoje padidėjo – taip mano net 29 arba 60,42 proc. respondentų; 10 (20,83 proc.) respondentų lieka tokios nuomonės, kad nusikaltimų lygis per penkerius metus išliko toks pats. 7 apklaustieji mano, kad nusikaltimų lygis sumažėjo, ir tik 2 respondentai nežino, kaip pakito nusikaltimų lygis Lietuvoje.
11 pav. Respondentų nuomonės dėl nusikaltimų lygio Lietuvoje kitimo pasiskirstymas (procentais).
Uždavus klausimą “Kokios, Jūsų nuomone, yra svarbiausios nusikaltimų lygio augimą skatinančios priežastys?” daugumos respondentų nuomonė dėl nusikaltimus Lietuvoje labiausiai skatinančių aplinkybių, pasiskirstė sekančiai (žr. 12 pav.):• nedarbas ir skurdas 43,75 % (21 respondentai), • blogas teisėsaugos darbas 22,92 % (11 respondentų), • narkotikai ir alkoholis 14,58 % (7 respondentai), • netinkamas vaikų auklėjimas šeimoje10,42 % (5 respondentai).• kita 6,25 % (3 respondentai),• nežinau 2,1 % (1 respondentas).
12 pav. Nusikaltimų lygio augimo priežastys Lietuvoje (respondentų nuomonės pasiskirstymas).
Dauguma respondentų mano, kad naujų darbo vietų kūrimas (21 respondentas), teisėsaugos sistemos tobulinimas (11 respondentų), programų, skirtų buvusių kalinių adaptacijai visuomenei, diegimas (8 respondentai) bei nusikaltimų prevencijų programų diegimas (4 respondentai) būtų efektyviausios nusikaltimų lygį mažinančios priemonės (žr. 13 pav.).
13 pav. Efktyviausios nusikaltimų lygį mažinančios priemonės, anot respondentų
Vertindami policijos, teismų, kalėjimų, parlamento (Seimo) veiklą bei žiniasklaidą, respondentai pirmenybę teikė žiniasklaidai, blogiausiai vertino Parlamento ir kalėjimų veiklą (žr. 14 pav.).Kaune gyvenantys respondentai linkę labiausiai neigiamai vertinti policijos bei kalėjimų veiklą.
14 pav. Įvairių institucijų, susijusių su nusikaltimų lygio kitimu, veiklos vertinimas.
Apibendrinant tyrimo rezultatus pažymėtina:• …Tyrimo metu buvo apklaustas 31 vyriškos lyties atstovas ir 17 moterų; iš jų didžioji dauguma (29 apklaustieji) priklauso 18-29 metų amžiaus grupei, todėl atitinkamai 75 % yra dirbantys asmenys.• Respondentai mano, jog nusikaltimų lygis yra žymiai aukštesnis šalyje nei jų mieste. Atitinkamai didmiesčių gyventojai mano, kad nusikaltimų lygis yra didesnis jų mieste palyginus su paprastų miestų gyventojais.• Du trečdaliai apklaustųjų mano, kad nusikaltimų lygis Lietuvoje padidėjo – taip mano net 60 proc. respondentų; 20 proc. respondentų lieka tokios nuomonės, kad nusikaltimų lygis per penkerius metus išliko toks pats.• Svarbiausios respondentų nurodytos nusikaltimų lygio augimą skatinančios priežastys Lietuvoje – nedarbas ir skurdas 44 %, blogas teisėsaugos darbas 23 %, narkotikai ir alkoholis 14 %, netinkamas vaikų auklėjimas šeimoje10 %.• Efektyviausios nusikaltimų lygį mažinančios priemonės, anot respondentų – naujų darbo vietų kūrimas, teisėsaugos sistemos tobulinimas ir programų, skirtų buvusių kalinių adaptacijai visuomenei, diegimas; ir tik 4 % apklaustųjų mano, kad minėtam tikslui reikalingos griežtesnės bausmės.IŠVADOS1. Registruotasis nusikalstamumas Lietuvoje po teisės reformos pradėjo didėti. Atskirų rūšių nusikalstamų vei¬kų skaičiaus didesni pokyčiai dažniau taip pat susiję su didėjimu.
2. Užregistruotų nusikalstamų veikų skaičiaus didė¬jimas kriminologine prasme vertintinas kaip teigiamas teisės reformos Lietuvoje padarinys. Geresnė nusikalstamų veikų apskaita su¬daro palankesnes sąlygas ne tik pažinti nusikalstamumą, bet ir reaguoti į jį – įgyvendinti nusikalstamų veikų pre¬venciją ir kontrolę.3. Ištirtų nusikalstamų veikų procentinė dalis Lietuvo¬je po teisės reformos tapo mažesnė, tačiau dabar ištiria¬ma daugiau nusikalstamų veikų. Ištiriamų nusikalstamu veiku dalies sumažėjimus atspindi natūralią vienodu iš¬teklių tendencijų kuo daugiau užregistruojama nusi¬kalstamų veikų, tuo mažiau jų ištiriama.4. Įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui laisvės atėmimo bausmės pradėtos skirti dar dažniau. Vienas iš teisės reformos tikslų – mažinti laisvės atėmimo baus¬mės skyrimą naudojant alternatyvias laisvės atėmimui bausmes – liko nepasiektas. Matyti net dar didesnis laisvės atėmimo bausmių skyrimo nepilnamečiams pa¬didėjimas. Kriminogeniniu aspektu tai vertintina ypač nepalankiai.5. Atlikto tyrimo rezultatai įrodė, kad nusikaltimų skaičius Lietuvoje, respondentų nuomone, didesnis didžiuosiuose miestuose; pagrindinės priežastys, skatinančios nusikalstamumą yra nedarbas, skurdas bei alkoholis; blogiausiai įvertinta Parlamento ir kalėjimų veikla; griežtesnės bausmės nesumažins nusikaltimų skaičiaus, todėl jų taikyti nereikėtų.6. Hipotezė – griežtesnės bausmės sumažins nusikaltimų skaičiaus bei nusikalstamumo lygio augimą Lietuvoje, nepasitvirtino, nes tik 4 % respondentų pritaria tokiai nuomonei.LITERATŪRA1. Automatizuota statistinė informacinė sistema ASIS // Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. Prieiga per Internetą adresu http://www.nplc.lt/stat/stat.htm2. Blaževičius, J. ir kt. (2004). Penitencinė (bausmių vykdymo) teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas. 3. Dobryninas, A.; Skapcevičius, V. (2000). Teisė – kriminalinės justicijos diskursai ir praktika // Socialiniai pokyčiai: Lietuva 1990/1998. Vilnius: Garnelis.4. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys // Prieiga per Internetą adresu http://www.vrm.lt/index.php?id=198).5. Kiškis, A. Nusikalstamumas Lietuvoje: ką pakeitė teisės reforma?// Jurisprudencija, 2006, T. 3 (81).6. Leonavičius, J. (1993). Sociologijos žodynas. Vilnius.7. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992, Vilnius.8. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, 2003.9. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas, 1994.10. Mališauskaitė, S. Bausmių veiksmingumo vertinimo problemos ir jų sprendimo būdai // Jurisprudencija, 2003, T. 47(39).11. Piesliakas, V. (1996). Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. Vilnius. 12. Smaliukas, J.; Urbelienė, J. (1994). Nusikalstamumo raida Lietuvoje 1918 – 1993. Vilnius.13. Švedas, G. Baudžiamoji politika ir bausmių vykdymo sistemos reforma Lietuvos Respublikoje // Lietuvos teisės tradicijos : mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997.14. Šulija, G. Turtinių bausmių reforma naujajame Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse // Jurisprudencija, 2004, T. 52(44). P. 60.1 priedasMes ……….. atliekame Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės apklausą tema – nusikaltimas ir bausmė šiandieninėje Lietuvoje. Ši anketa yra anoniminė – visi duomenys bus analizuojami tik apibendrintai. Mes garantuojame Jūsų atsakymų konfidencialumą.Iš anksto dėkojame už Jūsų pareikštą nuomonę bei geranorišką bendradarbiavimą.
ANKETA
1. Jūsų nuomone, nusikaltimų lygis Jūsų šalyje yra: 1. Labai aukštas 2. Gana aukštas 3. Gana žemas 4. Labai žemas 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
2. Jūsų nuomone, nusikaltimų lygis Jūsų mieste (artimiausiame mieste) yra: 1. Labai aukštas 2. Gana aukštas 3. Gana žemas 4. Labai žemas 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
3. Kaip Jūs manote, nusikaltimų lygis Jūsų šalyje per pastaruosius penkerius metus: 1. Išaugo 2. Išliko tas pats 3. Sumažėjo 4. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
4. Kokios, Jūsų nuomone, yra svarbiausios nusikaltimų lygio augimą skatinančios priežastys? 1. Nedarbas ir skurdas 2. Blogas teisėsaugos darbas 3. Netinkamas vaikų auklėjimas šeimoje 4. Narkotikai ir alkoholis 5. Kita 6. NežinauIšsirinkite kelis atsakymus
5. Kokios yra efektyviausios nusikaltimų lygį mažinančios priemonės? 1. Griežtesnės bausmės 2. Policijos pareigūnų skaičiaus didinimas 3. Teisėsaugos sistemos veiklos tobulinimas 4. Nusikaltimų prevencijos programų diegimas 5. Programų, skirtų buvusių kalinių adaptacijai visuomenėje, diegimas 6. Naujų darbo vietų kūrimas 7. Kita 8. NežinauIšsirinkite kelis atsakymus
6. Kaip Jūs vertinate policijos veiklą? 1. Labai gerai 2. Gana gerai 3. Gana blogai 4. Labai blogai 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
7. Kaip Jūs vertinate Lietuvos teismų veiklą? 1. Labai gerai 2. Gana gerai 3. Gana blogai 4. Labai blogai 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
8. Kaip Jūs vertinate kalėjimų veiklą? 1. Labai gerai 2. Gana gerai 3. Gana blogai 4. Labai blogai 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
9. Kaip Jūs vertinate Parlamento (Seimo) veiklą? 1. Labai gerai 2. Gana gerai 3. Gana blogai 4. Labai blogai 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
10. Kaip Jūs vertinate žiniasklaidą? 1. Labai gerai 2. Gana gerai … 3. Gana blogai 4. Labai blogai 5. NežinauIšsirinkite vieną atsakymą
11. Jūsų lytis: 1. Vyras 2. MoterisIšsirinkite vieną atsakymą
12. Jūsų išsimokslinimas: 1. Nebaigtas vidurinis 2. Vidurinis/spec. vidurinis 3. Aukštasis/nebaigtas aukštasisIšsirinkite vieną atsakymą
13. Jūsų amžius: 1. Iki 17m. 2. 18-29m. 3. 30-45m. 4. 46-59m. 5. Virš 60m.Išsirinkite vieną atsakymą
14. Jūsų pagrindinis užsiėmimas 1. Dirbu 2. Studentas 3. Moksleivis 4. Bedarbis 5. Namų šeimininkėIšsirinkite vieną atsakymą
15. Jūs gyvenate: 1. Sostinėje 2. Didmiestyje 3. Mieste, miesto tipo gyvenvietėje 4. KaimeIšsirinkite vieną atsakymą
16. Jūsų tautybė: 1. Lietuvis 2. Rusas 3. KitaIšsirinkite vieną atsakymą