nevyriausybines organizacijos

TURINYS

ĮVADAS
1.Nevyriausybinės organizacijos samprata 4
2. Nevyriausybinių organizacijų tipai 5
3. Nevyriausybinių organizacijų paramos centras 6
4. NVO apskaitos reglamentavimas......................... 7
5.. NVO pajamų struktūra 9
6.. NVO išlaidų struktūra 11
IŠVADOS 13
NAUDOTA LITERATŪRA 141. Nevyriausybinės organizacijos samprata
Nevyriausybinės organizacijos terminas susiformavo verčiant iš anglų kalbos terminą non governmental organization. Dėl to, kokias konkrečiai organizacijas apima šis terminas, neretai nesutariama. V. Ilgius apibendrina, kad nevyriausybinių organizacijų terminas pačia plačiausia prasme gali apimti netgi bažnytines organizacijas, profesines sąjungas, savišalpos kasas, kooperatyvus, nepriklausomas visuomenės informavimo priemones bei nepriklausomas švietimo įstaigas, taip pat neformalius judėjimus . Tačiau nevyriausybinės organizacijos toli gražu neapima visų organizacijų, kuurios nėra sukurtos viešosios valdžios institucijų. Nevyriausybinėmis organizacijomis nevadinami privataus verslo subjektai – įmonės, nors semantiškai nagrinėjant sąvoką, jos turėtų būti apimtos. Terminui vieningesnį interpretavimą ir apibrėžtesnę prasmę suteikė L. Salomono išskirti ir plačiai pripažinti kriterijai. Nevyriausybinės organizacijos, pasak jo, yra: 1) institucionalizuotos; 2) privačios, t.y. instituciškai atskirtos nuo vyriausybės (valdžios), net jei ir gauna jos paramą; 3) neskirstančios pelno, t.y., negali duoti nuosavybės grąžos; 4) savivaldžios, t.y., kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės; 5) savanoriškos, t.y., neprivalomos . Taigi, nors sakoma nevyriausybinė, gaalvoje turima nepolitinė, nereliginė ir ne pelno vienu metu.
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais:
• jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios;
• jos yra ne pelno – tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti;
• jos yra savanoriškos &#

#8211; t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama;
• jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.
• jos aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa.
Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti labai įvairiose srityse, tačiau visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų užsiimti ne pelno organizacijos. Pavyzdžiui, Lietuvos žmonės mano, kad efektyviausiai nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti žmonėms su negalia, pagerinti pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje. Dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų :
• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.
• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reeikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.
• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.
• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios ,,tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, bū
ūdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.
Taigi nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.2. Nevyriausybinių organizacijų tipai
Dabar Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės, t. y. pelno nesiekiančios organizacijos pagal Vakaruose įsigalėjusią praktiką skirstomos į keturis tipus: visuomenines organizacijas, labdaros ir paramos fondus, asociacijas bei viešąsias įstaigas. Didžiausią pasiskirstymo procentą užima visuomeninės organizacijos (75%).
Visuomeninė organizacija (75 %) yra savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių interesams ir tikslams, kurie neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninių organizacijų steigėjai gali būti veiksnūs fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys, sudarę visuomeninės organizacijos steigimo sutartį. Minimalus visuomeninės organizacijos steigėjų skaičius yra trys. Visuomeninių organizacijų turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo užmokestis bei autorinės sutarties pagrindu išmokamas autorinis atlyginimas. Visuomeninės organizacijos pagal darbo ar autorinę sutartis mokamas atlyginimas neturi būti siejamas su organizacijos gaunamų pajamų dydžiu. Visuomeninės organizacijos steigėjas ar narys negali gauti jokios materialios naudos iš visuomeninės organizacijos, įskaitant visuomeninės organizacijos pelno dalies, taip pat likviduojamos visuomeninės organizacijos tu
urto dalies, viršijančios nario įnašą (mokestį). Materialiąja nauda nelaikomas tikslo, kuriam įsteigta visuomeninė organizacija, pasiekimas.
Labdaros ir paramos fondas (6 %) yra savo pavadinimą turintis pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros ir/arba paramos bei kitokios pagalbos teikimas LR labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose panašiose srityse. Fondo steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, sudarę fondo steigimo sutartį ir iki fondo įregistravimo įsipareigoję skirti jam įnašus pinigais ar turtu, taip pat teikti fondui įvairias paslaugas. Steigėjai gali būti LR ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos. Fondo steigėjai negali būti politinės partijos ir politinės organizacijos, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios kontroliuoja fondų finansinę buhalterinę veiklą. Fondo turtas yra atskirtas nuo steigėjų turto. Labdarai ir paramai gautas lėšas ir turtą fondas gali naudoti tik jo įstatuose nurodytiems tikslams įgyvendinti. Likvidavus fondą ir įstatymų nustatyta tvarka patenkinus visus kreditorių reikalavimus, likęs turtas ir lėšos perduodami kitiems pelno nesiekiantiems viešiesiems juridiniams asmenims, išskyrus politines partijas ar politines organizacijas, kuriuos nustato steigėjų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti fondą.
Asociacija (4 %)- tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis ju
uridinis asmuo, kurio tikslas yra koordinuoti savo narių veiklą, atstovauti ir ginti jų interesus. Asociacijos steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. Turtas asociacijai gali priklausyti nuosavybės ar patikėjimo teise. Asociacijos pajamos: narių stojamasis mokestis ir kiti tiksliniai įnašai; fizinių ir juridinių asmenų negrąžintinai perduoti pinigai ir kitas turtas; palikimas, pagal testamentą tenkantis asociacijai; pajamos iš asociacijos turto; iš organizacijos veiklos gaunamos pajamos ir kitos teisėtos pajamos. Asociacijos gautas pelnas gali būti naudojamas tik įstatuose nurodytiems asociacijos veiklos tikslams pasiekti. Šis pelnas negali būti skiriamas asociacijos nariams, valdymo organų nariams, darbuotojų premijoms mokėti. Likviduojamo.s asociacijos kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka, likęs turtas perduodamas kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato steigėjų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti asociaciją.
Viešoji įstaiga (15 %) – tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus visuomenei naudingos veiklos pagrindu. Viešosios įstaigos steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Steigėjų skaičius neribojamas. Viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo ir įstatų numatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi įstatymo ir įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka. Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę gauti likviduojamos viešosios įstaigos turto dalį. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios įstaigos įstatuose nurodytiems jos veiklos tikslams siekti. Viešosios įstaigos pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms mokėti.
Galime apibendrinti, kad paminėti NVO tipai išskiria tokius tikslus:
Visuomeninė organizacija yra savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių interesams ir tikslams, kurie neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti;
Labdaros ir paramos fondas yra savo pavadinimą turintis pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros ir/arba paramos bei kitokios pagalbos teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose panašiose srityse;
Asociacija – tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tiks¬las yra koordinuoti savo narių veiklą, atstovauti ir ginti jų interesus;
Viešoji įstaiga – tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus visuomenei naudingos veiklos pagrindu.3. Nevyriausybinių organizacijų paramos centras
Nevyriausybinių organizacijų paramos centras apibūdinamas kaip savivalda, tarnavimas visuomenės labui ir kiti. Būtent dėl šio pinigais neatlyginamo naudingumo visuomenei trečiojo sektoriaus veikla yra vertinama ir skatinama. Jei pažvelgtume į europietišką praktiką, Europos Sąjungos dokumentus, juose aptiktume itin svarbų trečiajam sektoriui suteikiamą vaidmenį puoselėjant demokratiją ir visuomenės aktyvumą.
Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrai – plačiai paplitusi trečiojo sektoriaus skatinimo ir stiprinimo praktika Europoje. Centrai renka ir platina informaciją, konsultuoja nevyriausybines organizacijas, organizuoja įvairius mokymus, seminarus, konferencijas ir kitus renginius, teikia visokeriopą pagalbą tiek nevyriausybinėms organizacijom, tiek įvairioms, su trečiuoju sektoriumi susijusioms institucijoms ir kitiems interesantams. Nevyriausybinių organizacijų skatinimas, stiprinimas ir rėmimas yra svarbiausi nevyriausybinių organizacijų paramos centro misijos elementai.
Tiesa ta, jog nevyriausybinių organizacijų kūrimosi tempas nėra pastovus – tokio pobūdžio organizacijos kuriasi nepamatuojamu greičiu, kas nesuteikia galimybių nuolat surinkti išsamios informacijos apie visas organizacijas, veikiančias regione, jau nekalbant apie visą Lietuvos teritoriją. Tačiau pradėjus domėtis tokių organizacijų plėtra ir stiprinimu, organizacijų sąrašų sudarymu bei investicijų pritraukimu iš užsienio, šalyje ėmėsi kurtis nevyriausybinių organizacijų informacijos centrai. 1995 m. pirmasis nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras Lietuvoje buvo įsteigtas Atviros Lietuvos Fondo iniciatyva, kaip pagalbos įrankis tiek rėmėjams, tiek ir pačioms organizaijoms. Vėliau, t.y. 1997 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdoje įsikūrė antrasis Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų pagalbos įrankis – Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centras, dar vėliau – Kaune, Alytuje, Šiauliuose ir t.t.
Galime apibendrinti, kad nevyriausybinių organizacijų informacijos centrų paskirtis – teikti informaciją, konsultacijas, vykdyti mokymus bei skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvoje. 4. NVO apskaitos reglamentavimas
Nevyriausybinių organizacijų veiklą imtasi reglamentuoti jau nuo 1992 metų, kai gegužės 26 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 393 ,,Dėl Ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo” . Šis teisės aktas ilgą laiką buvo svarbiausias NVO veiklą reglamentuojantis dokumentas, nustatantis pagrindinius NVO veiklos principus ir finansavimo ypatumus.
2004 metais, siekiant pereiti prie tarptautinių apskaitos standartų, buvo pradėta įmonių apskaitos pertvarka: nutarta išsamiai reglamentuoti pelno nesiekiančių juridinių asmenų, tame tarpe ir NVO buhalterinę apskaitą. 2004 metų lapkričio 22 dienos LR Finansų ministro įsakymu buvo patvirtintos “Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklės” .
NVO veikla skiriasi nuo kitų juridinių asmenų – pelno siekiančių įmonių ir viešojo sektoriaus (valstybės bei savivaldybių) institucijų – veiklos. Veiklos skirtumams pabrėžti skirtas ir dar vienas NVO apibūdinimas – Trečiasis sektorius. Skirtumai yra esminiai, jų galima įžvelgti visuose NVO veiklos etapuose bei srityse, įskaitant veiklos tikslus, finansavimą, pajamų uždirbimą, sąnaudų susidarymą, jų apskaitą, pelno atsiradimą, veiklos rezultatų įvertinimą ir t.t. Apibendrinant skirtumus bei panašumus, galima teigti, kad NVO veikla yra lyg tarpinė tarp pelno siekiančių įmonių ir valstybės subjektų. Kiekviena NVO priklausomai nuo veiklos specifikos, skirtingais gyvavimo etapais gali panašėti tiek į pelno siekiančias įmones, tiek į viešojo sektoriaus subjektus. Pabrėžtina, kad būtent NVO veiklos skirtumai tiek nuo pelno sektoriaus, tiek nuo viešojo sektoriaus ir diktuoja poreikį adaptuoti apskaitą taip, kad ji būtų patogi ir naudinga NVO padėčiai, veiklai ir jos rezultatams atspindėti. Finansinė apskaita turi padėti gauti informaciją būtent apie NVO finansinę būklę, vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.
Pelno siekiančios įmonės svarbiausias apskaitos uždavinys – nustatyti, ar įmonė veikia pelningai, ar ji efektyvi, ar nėra suvartojamas (mažinamas dėl nuostolingos veiklos) akcininkų kapitalas. Būtent todėl taikomas kaupimo principas padeda tiksliau nustatyti tam tikro laikotarpio pelną, gaminio savikainą, įvertinti įmonės veiklos finansines perspektyvas.
Biudžetinio sektoriaus apskaita turi atsakyti į klausimą – kiek panaudota ir kam bei kiek liko? Tokią užduotį geriausiai atlieka pagal grynųjų pinigų principą tvarkoma apskaita, kurį ir taiko viešojo sektoriaus įmonės.
Kadangi pagrindinis NVO lėšų šaltinis yra finansavimas, ir tik nedidelę dalį sudaro ūkinės komercinės veiklos pajamos, trečiojo sektoriaus organizacijose svarbiausia buhalterinės apskaitos užduotis yra nustatyti, ar tinkamai naudojamas iš biudžetų ir fondų gautas finansavimas, periodiškai įsisavinant paskirtas lėšas.
Atkreiptinas dėmesys, kad parama ir komercinė veikla NVO atveju dažnai yra sunkiai atskiriama. NVO pajamos iš ūkinės komercinės veiklos gali būti tik kitokia teisinė forma paramai gauti. Paramą kaip pirkimą neretai įformina paramos davėjai, kurie norėtų suteikti paramą, tačiau neturi pelno arba pelno paskirstymas yra itin sudėtingas bei ilgas. Būtent todėl jos tik įformina kad perka tam tikrą produktą, bet iš tikrųjų teikia neatlygintiną paramą.
Net jei pajamos ir gaunamos iš ūkinės komercinės veiklos, įmonės veiklos rezultatas – pelnas – nedaug domina NVO steigėjus bei savininkus, nes pelno siekimas nėra pagrindinis šių ūkio subjektų tikslas, jo savininkai negali pasisavinti. NVO savininkus ir vadovus labiau domina finansavimo lėšų likutis, nes būtent jis, o ne pelnas, užtikrina įmonės veiklos tęstinumą (įmonė gali būti nuostolinga tradicine prasme, bet gyvybinga, nes gyvena iš gauto finansavimo). NVO pagrindinės veiklos – visuomenei naudingos veiklos – rezultatus parodo ne pelnas, o per metus gauto finansavimo tikslingas panaudojimas bei jo likutis metų pabaigai, užtikrinantis veiklos tęstinumą.
NVO. finansinė informacija turi pateikti duomenis apie gautą finansavimą, ar tikslingai panaudotas šis finansavimas, ar atitinka iš anksto numatytus tikslus. Jeigu tos lėšos panaudotos netikslingai, jas reikia grąžinti. NVO vykdoma visuomenei naudinga veikla yra tik ta, kuriai yra skiriamas finansavimas. Iki 2005 metų NVO atskaitomybės tikslas buvo iš esmės vienintelis – teisingai atspindėti NVO veiklos rezultatus realios padėties žinojimui. Nuo 2005 metų be finansinės atskaitomybės NVO privalo teikti ir mokestinę atskaitomybę, kurios tikslas – pateikti veiklos rezultatus apmokestinimui, vadovaujantis NVO veiklos apmokestinimą reglamentuojančiais aktais.
Pakeitus Pelno mokesčio įstatymą, pelno nesiekiantys vienetai, tame tarpe ir NVO, pelno mokestį moka taip :
1) kai NVO mokestinio laikotarpio ūkinės komercinės veiklos pajamos neviršija l milijono litų, 25 tūkstančiai litų apmokestinamojo pelno apmokestinama taikant O procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą;
2) kai NVO mokestinio laikotarpio ūkinės komercinės veiklos pajamos viršija l milijoną litų, visas pelnas apmokestinamas 15 procentų pelno mokesčiu.
Galimybės užsiimti ūkine – komercine veikla Lietuvoje yra nevienodos skirtingų rūšių ne pelno organizacijoms. Iš visų pagrindinių ne pelno organizacijų rūšių tik viešosios įstaigos gali užsiimti ūkine veikla tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir įmonės. Viešoji įstaiga gali sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus, teikti mokamas paslaugas, gaminti produkciją bei nustatyti jų kainas. Tai yra labai svarbi viešosios įstaigos ypatybė, kuri dažnai nulemia ir apsisprendimą, kokį statusą steigiant ne pelno organizaciją pasirinkti. Tačiau viešųjų įstaigų ūkinę – komercinę veiklą suvaržo kai kurios kitos įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, nustatyta, kad viešoji įstaiga savo ilgalaikį turtą gali perleisti, įkeisti tik visuotinio susirinkimo nutarimu. Tai varžo viešosios įstaigos galimybes, o efektyviai užsiimti investicine veikla apskritai sunkiai beįmanoma. Problema ta, kad operatyvūs ūkiniai sprendimai negali būti priimami kartą per metus vykstančiame susirinkime.
Labdaros ir paramos fondų bei asociacijų ūkinės-komercinės veiklos galimybės yra itin apribotos. Įstatymas besąlygiškai draudžia šioms organizacijoms ekonominę veiklą, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatydamos, kad jos negali užsiimti ūkine – komercine veikla bei nustatymą labai suvaržytą galimų pajamų šaltinių sąrašą. Tai labdaros ir paramos fondams bei asociacijoms sukelia daug problemų, nes nelieka jokios galimybės savo veiklą finansuoti ne iš paramos. Šis įstatymo draudimas dažnai įveikiamas gana paprastu būdu – įnašai už ne pelno organizacijos paslaugą įforminami kaip parama. Pavyzdžiui, vietoje dalyvavimo konferencijoje mokesčio ar užmokesčio už platinamą leidinį, renkama parama, o ,,rėmėjai” kviečiami į tą pačią konferenciją arba jiems duodamas leidinys. Pajamų šaltinių ribojimas ypač skausmingas labdaros ir paramos fondams. Įstatymas apriboja galimybę fondams naudotis tokia Vakaruose populiaria finansavimo forma, kaip endaumentas (angl. endowment), kuomet fondas valdo jam paskirtas lėšas, tačiau naudoja ne jas, o tik jų kaip kapitalo grąžą – dividendus, palūkanas. Įstatymas nedraudžia fondui būti įmonių savininku bei gauti kredito įstaigų palūkanas, tačiau teisė pirkti obligacijas nesuteikta, nes įstatyme išvardintos teisės šios galimybės nenumato.
Neapibrėžtoje padėtyje ekonominės veiklos atžvilgiu yra visuomeninės organizacijos. Jų veiklos sferų įstatymas neriboja. Įstatyme teigiama, kad ,,Visuomeninės organizacijos įstatymų nustatyta tvarka gali užsiimti ir kitokia jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti reikalinga veikla, išskyrus tą, kurią draudžia įstatymai”. Tačiau įstatymas tiksliai nepateikia formuluotės, kad visuomeninė organizaciją turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

5. NVO pajamų struktūra
Kiekvienai organizacijai finansavimo klausimas yra opus. Čia pateikiu i.nformaciją kokį procentą pajamų nevyriausybinės organizacijos gauna iš įvairių finansavimo šaltinių. Šiems duomenims nustatyti išanalizavau Kauno regione esančių nevyriausybinių organizacijos pajamų duomenis, kurių pasiskirstymas nurodytas 5 paveiksle.

1 pav. Nevyriausybinių organizacijų pajamų pasiskirstymas

Visų NVO išlaidų struktūros išklotinė (1 pav.) rodo, kad didžiąją dalį NVO pajamų apima viešasis finansavimas, kuris bendrai sudaro 63%, t. y. projektinis finansavimas (33%), lėšos iš valstybės (12%) ir savivaldybių (8%) biudžeto, vietinių ir tarptautinių fondų parama (10%). Privačių rėmėjų lėšos sudaro 14% organizacijų pajamų, o kitos lėšos (dažniausiai nario mokestis arba pajamos, gautos už suteiktas paslaugas) – 16%. Taigi galima teigti, kad pastaruoju metu privačios lėšos Kauno regione sudaro 14% NVO pajamų.
Lyginant šio tyrimo duomenis su tyrimo, atlikto 2001 m. Lietuvoje rezultatais, ga¬lima pasidžiaugti, kad minėta NVO pajamų dalis išaugo beveik dvigubai, nes tais pačiais metais pri¬vačių rėmėjų lėšos tesudarė 6,2% NVO pajamų. Aišku, žinant, kad daugumos organizacijų biudžetai nėra labai dideli (apie pusės Kauno regiono NVO pajamos per metus tesiekia 20 tūkst. Lt, žr. pav. 3), negalima tvirtinti, kad 14% yra be galo reikšminga suma. Tačiau, kita vertus, nustačius savanorišku darbu sukurto produkto vertę, šis procentas žymiai padidėtų ir galbūt net priartintų situaciją Kaune prie pasaulinių rodiklių.
Nereikėtų pamiršti ir organizacijų nario mokesčio arba pajamų, kurios gaunamos už įvairias pa¬slaugas. Kaip rodo šio tyrimo rezultatai (žr. pav. 1), 16 % pajamų, gaunamų iš nario mokesčio arba paslaugų, palyginti su bendruoju kontekstu yra reikšmingas organizacijų pragyvenimo šaltinis.
Įvertinus NVO teisinį statusą galima daryti išvadą, kad finansavimo struktūros požiūriu, esminių skirtumų tarp viešųjų įstaigų, visuomeninių organizacijų, paramos fondų ir profesinių sąjungų nėra. Struktūriškai visų organizacijų finansavimo šaltiniai pagal procentus yra analogiški. Daugumą jų sudaro projektinis finansavimas, kuris sietinas su valstybės/savivaldybių arba vietinių/tarptautinių fondų veikla, t. y. viešuoju finansavimu.
NVO pajamų dinamika nėra daug žadanti. Matyti (pav. 2), kad didesnės dalies (42%) organizacijų pajamos liko tokios pačios kaip ir praėjusiais metais. Tačiau kita vertus, beveik tokia pati dalis (25%) organizacijų 2005 m. gebėjo savo pajamas padidinti, ir jų netekti (29%).
Labiausiai (t. y. 50%) savo pajamas padidino aplinkosaugos srityje dirbančios organizacijos. Neblogai sekasi ir toms organizacijoms, kurios veikia interesų atstovavimo srityje arba plėtoja socialinę veiklą. Šio pobūdžio organizacijų pajamos padidėjo atitinkamai 30% ir 31,3%. Net 6,3 % socialinėje (dažniausiai paslaugų) sferoje veikiančių organizacijų pajamos žymiai padidėjo. Sunkiausiai savo pajamas didinti sekasi kultūros srityje dirbančioms NVO, iš kurių vos kelioms pavyko padidinti pajamas, o net 38,9% tokių organizacijų pajamos sumažėjo.

2 pav. Organizacijų pajamos 2005 m. palyginti su praėjusiais metais.

Aptariant nevyriausybinių organizacijų pajamas yra svarbu nustatyta kokį pajamų dydį jos gauna. Galime teigti, kad nevyriausybinių organizacijų pajamų ribos yra 20 tūkst.
Nevyriausybinių organizacijų pajamų dydis pavaizduotas 3 paveikle. Šiame paveiksle taip pat bus išanalizuoti ir pateikti Kauno regione esančių nevyriausybinių organizacijų duomenys.

3 pav. Organizacijų pajamų ir lėšų pasiskirstymas per 2005 metus
Pažvelgus į NVO pajamų struktūrą pagal organizacijų veiklos sritį, matyti, kad daugelio NVO pajamų struktūroje dominuoja pajamos iki 20 tūkst.Lt. Tačiau taip pat galima išskirti ir finansiškai labiau pajėgesnes organizacijas t.y. švietimo, interesų atstovavimo ir sveikatos srityje dirbančias NVO. NVO pajamų dydis priklauso nuo organizacijos teisinio statuso ir veiklos pobūdžio. Akivaizdžiai išsiskiria paramos ir labdaros fondai, kurių pajamos labai didelės. Apie 60 % visų paramos ir labdaros .fondų metinės pajamos viršijo 100 tūkst. litų. Taip pat galima išskirti viešąsias įstaigas. Jų pajamos palyginti su visuomeninėmis organizacijomis ar asociacijomis yra žymiai didesnės: net 63,7% viešųjų įstaigų pajamos sudarė nuo 50 iki 100 tūkst. litų per metus. Tačiau kita vertus, žinant, kad didžiąją dalį NVO sudaro visuomeninės organizacijos, apibendrintai galima teigti, kad šiuo metu Kauno miesto ir rajono NVO struktūroje dominuoja visuomeninės organizacijos, kurių metinės pajamos svyruoja nuo 20 iki 50 tūkst. litų (69,2% visų visuomeninių organizacijų).

6. NVO išlaidų struktūra
Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų įtaką ekonomikai savrbu išsiaiškinti kur NVO panaujoja lėšas. 4 paveiksle pateikti Kauno regiono nevyriausybinių organizacijų duomenys, kurie padės nustatyti NVO pajamų pasiskirstymą. Kaip matome daugiausiai lėšų organizacijos išleidžia administravimui, kanceliarinėms prekėms ir kitiems dalykams (sudėję gautume 42%).

4 pav. Vidutinės NVO išlaidos per metus
Kitos išlaidos (atlyginimai, mokesčiai Sodrai, ūkio ir administravimo išlaidos) sudaro 21%. Apie 19% išlaidų sudaro viešųjų paslaugų pirkimas (transportas, maitinimas), 15% – ryšio ir komunikacijų pa¬slaugos, 13% – patalpų nuoma ir komunalinės paslaugos, 9% visų išlaidų sudaro biuro įrangos pirki¬mas ir kitos nepaprastosios išlaidos. Buvo nustatyta, kad kiekviena NVO per mėnesį daugiausiai, t. y. 895,43 Lt išleidžia komu¬nalinėms paslaugoms: šildymui 532,90 Lt, patalpų nuomai 207,33 Lt, elektrai 153,77 Lt. Keletas orga¬nizacijų šildymui per mėnesį išleido net 15 tūkst. Lt. Ryšio paslaugoms (fiksuoto ir bevielio ryšio pa¬slaugoms bei internetui) organizacijos vidutiniškai per mėnesį išleidžia 326,65 Lt, automobilių nuo¬mai, priežiūrai ir kurui – 189,92 Lt. Nemažą dalį savo pajamų organizacijos išleidžia administracinėms ir kitoms organizacinėms iš¬laidoms – maitinimo paslaugoms (291,78 Lt), leidybai (204,99 Lt), mokymo paslaugoms (221,84 Lt), kanceliarinėms prekėms (131,87 Lt). Tarp kitų išlaidų, kurioms kai kurios NVO skyrė maksimaliai net 12 tūkst. litų, buvo paminėta darbo užmokestis, transporto ir kelionių išlaidos ir netgi kyšininkavimas.
Pasakyti, kad pelno nesiekiančių organizacijų veikloje yra viskas gerai, būtų netiesa. Trečiajame sektoriuje yra ir nenuoseklumo, ir netvarkos, ir vardą diskredituojančių atvejų. Trečiąjį sektorių labiausiai teršia vienas dalykas. Tai valstybės ar savivaldybių nuosavybės viešosios įstaigos ir jų biudžetinis finansavimas, taip pat galimybė ne pelno organizacijoms veikti pagal kitus specialiuosius įstatymus, pavyzdžiui, švietimo, kino ir pan. Ne pelno organizacijos forma pasirodė labai patraukli iš biudžeto lėšas norinčioms pumpuoti valdiškoms struktūroms, tačiau nenorinčioms nešioti biudžetinės įstaigos vardo. Tad ne pelno organizacijos – viešosios įstaigos -statusas tapo labai patogus norintiems nušauti du zuikius. Tokiomis valstybės įstaigomis apraizgyta dažna ministerija ar savivaldybė. Tokios kvazipelno nesiekiančios organizacijos diskredituoja pelno nesiekiančių organizacijų vardą. Tiesą pasakius, pelno mokestis tokioms organizacijoms – nė motais. Jų gyvenimas saugus dėl garantuotų biudžetinių užsakymų ir lėšų. Jos sutiktų mokėti bet kokį mokestį, net ir nuo apyvartos, kad tik nebūtų išmestos į rinkos sąlygas, kuriose tik privačių dalyvių verdiktas lemtų, ar ta konkreti pelno nesiekianti organizacija iš tikrųjų yra reikalinga.

Pelno nesiekiančių organizacijų veiklos reglamentavimui reikia pertvarkos, naikinančios dviprasmę valstybinių ir iš valstybės lėšų finansuojamų pelno nesiekiančių organizacijų padėtį. Į šią pertvarką ir turėtų būti nukreiptos visos pastangos, nes pertvarka būtų esminė ir labai reikalinga pelno nesiekiančių organizacijų veiklos skaidrumui, jų reputacijai išsaugoti..IŠVADOS
1. Nevyriausybinė organizacija (toliau NVO) – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme;
2. Ne pelno organizacijos yra „ne pelno“ ne todėl, kad negali uždirbti pelno, bet dėl to, kad iš to pelno savininkams – jokios naudos. Visas pelnas lieka organizacijoje ir yra naudojamas jos veiklai finansuoti. Tai yra išskirtinė ypatybė, atskyrusi pelno nesiekiančias organizacijas nuo kitų. Jos net pavadintos trečiuoju sektoriumi siekiant pabrėžti jų išskirtinumą ir ypatumus;
3. Išskiriamos tokios NVO rūšys: fondas – negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai; viešoji įstaiga – gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui); asociacija – gauto pelno negali skirstyti savo nariams; visuomeninės organizacijos – turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims;
4. Pelno siekiančios įmonės svarbiausias apskaitos uždavinys – nustatyti, ar įmonė veikia pelningai, ar ji efektyvi; Biudžetinio – turi atsakyti į klausimą – kiek panaudota ir kam bei kiek liko?; NVO – nustatyti, ar veikla pelninga, įsipareigojimų dydį ir turto vertę, ar tinkamai naudojamas iš biudžetų ir fondų gautas finansavimas, periodiškai įsisavinant paskirtas lėšas.
5. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais ir kalbant apie tai ar NVO veikla pelninga galime nurodyti, kad palyginus 2005 m. pajamas su 2004 m. pajamomis net 42 % organizacijų pajamos liko tokios pačios ir jų pajamų struktūroje dominuoja pajamos iki 20 tūkst.Lt;
6. Kalbant apie tai iš kur NVO gauna pajamas nurodau, kad didžiąją dalį NVO pajamų apima viešasis finansavimas, kuris bendrai sudaro 63%, t. y. projektinis finansavimas (33%), lėšos iš valstybės (12%) ir savivaldybių (8%) biudžeto, vietinių ir tarptautinių fondų parama (10%). Privačių rėmėjų lėšos sudaro 14% organizacijų pajamų.16 % pajamų, gaunamų iš nario mokesčio arba paslaugų, palyginti su bendruoju kontekstu yra reikšmingas organizacijų pragyvenimo šaltinis.
7. Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų įtaką ekonomikai svarbu išsiaiškinti kur NVO panaujoja lėšas. Darbe pateikti Kauno regiono nevyriausybinių organizacijų duomenys, kurie padėjo nustatyti NVO pajamų pasiskirstymą. Kaip matome daugiausiai lėšų organizacijos išleidžia administravimui, kanceliarinėms prekėms ir kitiems dalykams, sudėjus gaunasi 42 procentai.
8. Siekiant, kad ne pelno organizacijos negalėtų piktnaudžiauti palankesniu jų teisiniu reglamentavimu, būtina realizuoti pelno neskirstymo principą, o ne riboti ne pelno organizacijų ekonominę veiklą. Nesant pelno neskirstymo principo NVO galėtų veikti kaip įmonės, o mokestinio režimo skirtumai taptų tiesiog NVO privilegijomis kitų subjektų atžvilgiu.
9. Reikia skirti daugiau dėmesio ir atlikti išsamesnius tyrimus, kurie padėtų aiškiau nustatyti koks NVO vaidmuo Lietuvos ekonomikoje. Kol kas šioje srityje išsamių rezultatų nėra atlikta, o išskirta tik kokia yra NVO ekonominė situacija.NAUDOTA LITERATŪRA
Lietuvos Respublikos teisės aktai:
1. Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas // Valstybės žinios. 1996, Nr. 32-786.
2. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 61-1818.
3. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymas // Valstybės žinios. 1996, Nr. 32-787.
4. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr.. 110-3992.
5. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo įgyvendinimo“// Valstybės žinios. 2001. Nr. 3-53.
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 393 ,,Dėl Ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”.
7. Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas// Valstybės žinios. 2001.

Specialioji literatūra:
1. Ilgius, Vaidotas. Kuo mes vardu // Trečiasis sektorius (Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro biuletenis). Nr. 2(3), 1996.
2. Ilgius, Vaidotas. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas. Pranešimas konferencijoje ,,Filantropija – nuo išimčių prie tradicijos”, 1999 11 19.
3. Ilgius, Vaidotas. Svarbiausios NVO veiklos teisinės/politinės problemos ir galimi jų sprendimo būdai // Nevyriausybinių organizacijų veiklos ypatumai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje (Mokslinės konferencijos medžiaga, 2002 m. balandžio 10 d.). Eugrimas, Vilnius, 2002. P. 10 – 14.
Internetiniai puslapiai:
1. Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje http://www.nisc.lt/nvo_lietuvoje.php;
2. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privačių NVO finansavimas http://www.nisc.lt/nvo_lietuvoje.php#vaidmuo;
3. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų situacijų analizė http://www.nisc.lt/doc/Treciojo_sektoriaus_instituciju_situacija_Lietuvoje1.pdf;

Leave a Comment