Netektis ( skyrybos )

I

Šeima iš esmės yra doras tvarinys: ji gimsta iš meilės ir tol gyvuoja, kol jos narius sieja dvasinis ryšys – rūpinimasis kitu, jam rodoma pagarba ir pasitikėjimas. Užtat šeima žmogui yra viena pačių didžiausių vertybių. Juk pirmiausia artimiausioje socialinėje aplinkoje įgyjama nepakartojamos gyvenimo patirties. Viena iš pagrindinių šeimos etikos ir pedagogikos problemų – dorinis asmenybės tapsmas. Didžiausias šeimos turtas rodantis jos visuomenišką paskirtį, yra išauginti, į gyvenimą išleisti dori vaikai. O juos tokius subrandinti tegali dorybingi tėvai. Čia iškart ir vaikai, ir tėvai prrisimenami dar ir dėl kitos priežasties. Asmenybės ugdymas šeimoje taip plačiai nagrinėjamas dar ir dėl to, kad žmogus linkęs nugyventi visą savo amžių šeimoje. Jis išvysta pasaulį šeimoje, vėliau pats santuoką keičia. Ogi ir lemtis jį pasiima iš šeimos. Gyventi kitaip, be šeimos – tai gimti po nelaiminga žvaigždė. Todėl šeima yra tokia bendrija, kuri formuojasi aš vidaus, turimu vertybinių nuostatų ir orientacijų dėka.
Šeima todėl ir daro savo nario dorai didžiulį poveikį, kad ji emocinių ryšių požiūrių yra pati glaudžiausia socialinė saantuoka. Tad šeimos nario dora priklauso ir nuo jo paties tokios savijautos, kuri teikia gyvenimo pilnatvės įspūdi.
Lietuvos visuomenė, mokykla ir šeima bendrom pastangom turi neatidėliojant spręsti ypatingas svarbos klausimą – bendravimo su laisvu žmogumi kultūros kėlimą, kad praturtintų ir bręstančią asmenybę, ir

r jos aplinka.
Šeima, jos gyvensena, bendravimas ir yra ta lemtingoje socialinė aplinka, kuri daro ypatinga įtaka vaiko elgesiui. Šeima daro vaikui lemiamą įtaką, todėl, kad jis atsiduria tokių dvasinių vertybių, kaip meilė, pagarba, pasitikėjimas, centre. Šeimoje, kurioje vyras ir žmona tarpusavyje sutaria, rodo pagarba ir pasitikėjimas ne tik artimaisiais, bet ir apskritai žmonėms. Santykių darnumas šeimoje priklauso ir nuo doros įpročių. Normalu, jei vyras gerbia savo moterį, tausoja jos orumą, o ji atsilygina tuo pačiu. Svarbiausia šeimoje sugebėt įveikti sunkumus, o ne vienam kitą kaltinti. Ypač apsunkina dorinį vaikų brendimą tėvų skyrybos, kurių dažna priežastis – egoizmas, kerštas, o nerietai ir menkas santuokinis raštingumas. Po skyrybų kai vaikai negali nuolat ir normaliai bendrauti su abiem tėvais, atsiranda nauju komplikacijų. Berniukas, augdamas tiik su motina, stokoja bendravimo su savo lyties atstovais. Mergaitė augant tokioje šeimoje, vėlgi sunkiau pasirinkti partnerį, įžvelgti jo asmenybės vertingumą. Vyro ir žmonos santykių krizė, poveikis vaikams yra sudėtinga socialinė problema. Idealus atvejis – apsaugoti vaikus nuo blogio, kad gili šeimos krizė, vedanti prie jos suirimo, nesunaikintų jo vertybinių orientacijų ypač pagarbos tėvui ir motinai, pasitikėjimo artimu žmogumi, prisirišimo prie jo. Tai, kas sunaikinama santykiuose su artimu žmogumi, apskritai paveikia bendravimą su žmonėmis. Nuo nusivylimo tėvu ar motina – vienas žingsnis ik
ki prarasto pasitikėjimo visais žmonėmis. Nestabiliose šeimoje vaikai labai jaučia „sensorini bada“ ( glamonių, švelnumo, lytos deficitą ), kas skatina vaiko išsiugdymą. Labiausiai vaikių sielas žiedžia trys blogybės – tėvų girtavimas, jų nesutarimai ir taikomos vaikams šiurkščios bausmės.

II

Priežastis, dėl kurių kyla konfliktai šeimoje, priklauso, žinoma, ne tik nuo partnerių savybes, bet ir nuo socialinės aplinkos poveikio. Lietuvoje pagrindinė skyrybų priežastis yra vieno arba abiejų sutuoktinių girtavimas. Konfliktuojant griaunama pačių sutuoktinių sveikatą, rodomas blogas pavyzdys vaikams. Antroji suirimo priežastis sutuoktinių neištikimybė. Trečioje vietoje – charakterių nesutapimas.
Stabilios ir nestabilios šeimos skiriasi konfliktiškūmo lygmeniu – jis didesnis nestabiliose. Nestabiliose šeimose koncentruojasi negatyvios aplinkos įkrovos ( alkoholis, vaidai, nedarbingumas ) ir atitinkamas individų veiksmų bei poelgių pasirinkimas ir vertinimas.
Tėvų skyrybos – visuomet trauma vaikui. Jos kelia vaiko abejones ir nerimą. Todėl būtina kalbėtis apie skyrybas. Vaikai visuomet mano, kad meilė priklauso tik nuo norų. Todėl reikia jam paaiškinti, kad žmonės valdo meilę, bet meilė juos Nuraminkite vaiką sakydama, kad jis nėra kaltas dėl šių skyrybų, o jūs ir toliau gerbsite bei vertinsite savo buvusį sutuoktinį. Labai svarbu, kad vaikas suprastu, jog negales sugražinti tėvu meilės vienas kitam.
Pasistenkite nieko neslėpti Ar kada nors tu vėl gyvensi kartu su tėčiu? Tuo metu, kai skiriantis, jūs žinote tikslu atsakymą – „ne“. Toks jūsų atsakymas būtų pe

er žiaurus, juk kiekvienas vaikas svajoja matyti savo tėvus gyvenančius kartu. Be to, niekas negali nuspėti ateities a kartais taip atsitinka, kad išsiskyrusios poras vėliau susitaiko. Geriau būtu paaiškinti, kad dabar negalvojate apie gyvenimą kartu, bet puikiai suprantate, kad vaikai to laibiau nori.
Kur slypi skyrybų priežastis? Po skyrybų daugelis kankina mintys apie tai, kodėl taip įvyko. Bet dažniausiai nagrinėjamos tik išorinės priežastys. Vyras, pavyzdžiui kaltina save, kad varžovas buvo labiau pasiturintis, o moteris – kad varžovės kojos ilgesnės. Iš tikrųjų daugelis šeimų išyra ne dėl seksualinių a materialiniu problemų, o dėl psichologinės įtampos tarp sutuoktinių. O tik pagalvoti, kokie partnerio bruožai nervina ir netenkina, kodėl buvo prarastas tarpusavio supratimas. Jeigu įdėmiau pažvelgti į partnerį, gal ir skyrybų nebus . .Deja, dažniausiai žmonės nutraukia sąjungą su nekenčiamu žmogumi vien tam, kad po kiek laiko vėl susietu likimą su partnerių, labai panašiu į pirmąjį. Tad skyrybos – ne geriausia šeimos problemų sprendimo išeitis, nes visas tas problemas iš vienos šeimos jūs nusinešite į kitą. Juk nuo savęs, kaip žinoma, nepabėgsi.
Psichologai teigia, kad tėvų skyrybos vaikui – sunki psichologine trauma. Jis linkęs prisiminti tik tai, kas jų šeimoje buvo gera. Linkęs gyventi su vienu iš tėvų, jis labai prie jo prisiriša. Išėjęs sutuoktinis nevalingai virsta sugriuvusio šeimos gyvenimo kaltininku. Ypač je
eigu imasi kurti kitą šeima. Tėvų skyrybos vaikai priima labai audringai. Tiesa, penkiamečiai – septynmečiai prie naujo šeimos modelio prisitaiko kur kas lengviau nei paaugliai. Mažam vaikui svarbu, kad jis būtu mylimas. Paaugliai, yrant šeimai arba užsiskleidžia savyje, arba griebiasi maišto. Jie – didieji moralistai, nors gali atrodyti, kad yra tikri cinikai. Paaugliai itin vertina ištikimybę ir meilę. Bet tai nereiškia, kad skyrybos yra blogybė, kuria būtina atmesti. Slėpdami neapykantą tėvai primeta vaikams savo elgesio standartus. Psichologu akimis, nereikia baimintis vaiko pasipriešinimo reakcijų. Ilgainiui jos keičiasi, galiausiai atnešdamos susitaikymą. Geriausias patarimas: tėvams reikia atrasti jėgų dialogui, vaikas neturi tapti jų nesantaikos įrankių. Pasaulyje gyvena labai daug išsiskyrusių ar našlių tėvų ir motinų, ant savo pečių nešančių sunkią ir atsakingą vaiku auklėjimo našta. Kiekvienais metais atsiranda vis daugiau ne pilnų šeimų. Šio reiškinio pasekmės aiškiai neigiamos. Ar turim šiam atvejui stebuklingą receptą? Ne. Vaikus auginti turi abu tėvai. Jei šios pareigos gula ant vienos pečių, sunkumai neišvengiami. Pateikiamu porą naudingų patarimų.
Pirmu atvejų jums reikia nedidėles sumos pinigų. Manau, kad tas įdėtas „kapitalas“ bus prasmingas. Siūlau paskambinti į artimiausią aukšto mokslo įstaigą ir paprašyti, kad pakvestų prie telefono trečio ar ketvirto kurso vadovą. Paaiškinti, kad jums reikia atsakingo, sportiško jaunuolio, kuris nuvestu jūsų vaiką į parką, mokytu žaisti su sviedinių, žvejoti ar statyti smėlio pilis. Paprašykite vadovo, kad rekomenduotų kurį nors savo studentą, mėgstanti tokį darbą. Paskui susitarkite su jaunuolių, kad jis kiekviena sekmadienį praleistu su vaiku vieną dvi valandas.
Antras pasiūlymas liečia bažnyčia, kuri privalo padėti sutuoktiniams atlikti tėvų pareigas. Jėzus mums įsake padėti visiems, stokojantiems meilės ir rūpesčio. Jis pasakė: „Tai, ką padarėte vienam išties mažutėliu, man padarėte“. Jei Jėzus turėjo galvoje tai, ką pasakė, mūsų pagalba neturintiems tėvo ar motinos vaikams pasaulio Viešpats vertino kaip tarnavimą Jam!
Vaikams, kurios auklėja tik mama ar tėtis, tai pat reikia pastovumo, tvirto ir teisingo vadovavimo, kaip ir vaikams, augantiems normaliose šeimose. Skirtumas tik tas, kad vienam iš tėvų šis uždavinys daug sunkesnis ir atsakingesnis.

Literatūra

1. Uzdėla J.
Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje.
Vilnius „ACADEMIA“ 1993

2. Žurnalas „Psichologija“.
№ 6; 1999.

3. Žurnalas „Moteris savaitgalis“.
№ 4,7,9; 1999; 2000.

4. Dobson Dr. James.
Užsispyręs vaikas. Sidabrinis trimitas.,
Kaunas 1999.

Leave a Comment