NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJA

TURINYS

1. ĮVADAS 2
2. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ NUSIKALSTAMUMO STATISTIKA 2
3. SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PAAUGLIŲ DELIKVENTINIO IR NUSIKALSTAMO ELGESIO PRIEŽASTYS 3
3.1. Šeimos įtaka, auklėjimo stilius 4
3.2. Bendraamžių grupės įtaka 5
3.3. Žiniasklaidos įtaka 6
3.4. Mokyklinio ugdymo vaidmuo 6
4. POŽIŪRIAI 7
4.1. Biologinis požiūris 7
4.2. Ekonominis požiūris 8
4.3. Kultūrinis požiūris 8
4.4. Socialinės mokymosi prielaidos 8
5. PREVENCINIŲ PRIEMONIŲ CHARAKTERISTIKA 8
6. SPECIALIOJI PREVENCIJA 9
6.1. Paauglių neužimtumo ir nusikalstamumo priežaščių šalinimas 10
6.1.1. Vaikas ir šeima 10
6.1.2. Vaikas ir ugdymo institucijos 11
6.2. Jaunimo darbo organizavimas, įdarbinimas 12
6.3. Žiniasklaidos panaudojimas 13
7. IŠVADOS 14
LITERATŪRA 151. ĮVADAS
Vaikai- mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie užaugtu pilnaverčiais žmonėmis, piliečiais. Visa kiek vieno vaiko gyvenimo periodą, ji lydime mes, suaugusieji: tėvai, globėjai, mokytojai, auklėtojai ir t.t. todėl nuo mūsų priklauso, ar teisingai užauginsime vaikus, ar tiinkamai paruosime juos gyvenimui.

Nepilnamečiu nusikalstamumas negatyvus reiškinys, su kurio susiduria kiekviena visuomene. Visi suprantame, kad si reiškinį reikia stabdyti arba bent jau mažinti. Bet turbūt ne kiekvienas suprantame, kaip gyliai įaugusios nusikalstamumo elgesio šaknis. Nepilnamečių nusikalstamumo mažinimas – ne tik policijos ar kitu valstybiniu institucijų reikalas. Tai – kiekvieno mūsų pareiga.
Paaugliu nusikalstamumui riboti kuriamos moksliškai pagrįstos koncepcijos, steigiamos institucijos, sudarančios vientisa sistema ir skatinančios socialiai priimtina vaiku ir jaunimo veikla, apribojančios ir slopinančios socialiai nepriimtino elgesio apraiškas. Socialinio elgesio formoms budingas kompleksinis sąąlygotumas, t.y.žmogaus elgęsis priklauso ne vien nuo asmens, bet ir nuo supančiu socialinių dariniu ( šeimos, draugu, institucijų ir kt.). Taigi. Siekiant įtakoti žmogaus elgesį, būtina įtakoti ne tik ji patį, bet ir visą jį supančią aplinką.
Organizuojant vaikų ir jaunimo nusikalstamumo pr

revenciją, visų pirma susiduriama su jų užimtumo problema, Vaikų ir jaunimo užimtumas laikomas nusikalstamumo prevencijos ašimi.
Bet kokia veikla, kuria siekiama kreipti vaiko socializacijos procesą vaikui ir visuomenei naudinga linkme, pirmiausiai turi remtis vaiko interesais. Šią principine nuostata įtvirtina tiek tarptautines, tiek ir nacionalines teises normos. Ji reiškia, jog svarbiausia yra atpažinti ir suvokti vaiko problemas, siekti jas šalinti arba švelninti jų poveikį ir siūlyti tai, ko vaikui labiausiai reikia, kad kas galėtų ji motyvuoti ir skatinti gyventi kitaip.
Šeima, mokykla, bendraamžiai ir žiniasklaida yra pagrindiniai socializacijos faktoriai, nuo kuriu didžiąja dalimi priklauso bręstančio žmogaus socialinis mokymasis, socialiniu įgūdžių formavimasis.
Svarbu vaidmenį šioje sistemoje vaidina ir kitos institucijos, jose dirbantis asmenis, su kurias vaikai ir jaunimas dažniau ar rečiau susiduria: vaikų teisiu apsaugos taarnybos, policija, globos ir pataisos įstaigos, darbo biržos, nevyriausybines organizacijos ir kt. Nuo jų profesionalumo ir veiklos formų gali priklausyti daugelių jaunu žmonių ateitis2. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ NUSIKALSTAMUMO STATISTIKA
Vaikų ir paauglių nusikalstamumas yra sudėtinė ir ypač specifinė bendro nusikalstamumo dalis. Vaikų (asmenų iki 18 metų) nusikaltimai dideli nėrimą kelia ne vien Lietuvos, bet ir visos Europos gyventojams. Pastebėta, kad vaikų ir jaunimo nusikalstamumas tolydžio didėja netgi tose šalyse, kuriose bendro nusikalstamumo lygis mažėja. Si jaunimo nusikalstamumo kilimą, kuris prasidėjo XX a. Še
eštąjį dešimtmetį, iš dalies galima paaiškinti siu industrijos plėtrą ir tos plėtros daromų šalutiniu poveikiu: tam tikru gyventojų sluoksniu socialines problemos, socialine atskirtis, susvetimėjimas, narkotikai, vartojimo visuomenes formavimasis, bedarbystė, vaiku prostitucija ir pan. Jaunimo padarytu nusikaltimų ypač padaugėję pereinamuoju šalies raidos laikotarpiu.
1997m. Lietuvoje atlikti kriminologiniai tyrimai parode, kad daugiau kaip du trečdaliai respondentu būdami paaugliai yra padarę administracinį teises pažeidimą ar nusikaltimą, bet nebuvo nubausti dėl įvairių priežasčių: nebuvo sulaukia baudžiamosios
atsakomybes amžiaus, susitaikė su nukentėjusiuoju ir jis nesiskundė teisėsaugos institucijoms, įvykį ,,užglaistė“ tėvai, apie dalyvavimą muštinėse, nedideli chuliganizmą smulkią vagystę niekam nebuvo pranešta ir kt. (G. Sakalauskas, 1999). Vadinasi, šio amžiaus tarpsnio jaunuoliams asocialius elgesys labiau yra norma nei nukrypimas nuo jos. Šie teises pažeidimai yra labai kryptingo pobūdžio ir masto.

Europos sąjungos duomenimis, vaikų ir jaunimo ,,perėjimo“ i suaugusiųjų gyvenimą periodas trunka vis ilgiau. 1987m. 50% darbą turėjusiųjų jaunuoliu buvo 18 metų, o 1995 –aisias tai jau buvo dvidešimtmečiai. Ilgėjant socialines brandos laikotarpiu, tiko ir daugiau pavojų.

Vis dėlto neretai tendencingai ,, ypač žiniasklaidoje“ pateikiama vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problema turėtu klaidinti. Situacija analizuoti ir spręsti kylančias problemas yra būtina, tačiau vaikų ir jaunimo nusikalstamumo situacija Lietuvoje nėra dramatiška t.y. negalima teigti, jog realiai tikrais nusikaltėliais tampa labai daug vaikų. Nors registruotas vaikų nusikalstamumas ir di
idėja, 1998m. 65- iems asmenims nuo 14 iki 17metų. Teka vienas šios amžiaus grupes nusikaltęs asmuo. Tai reiškia, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, kur kas yra daugiau tokių vaikų (bent jau statistiškai), kuriems intensyvus nusikalstamas elgesys nėra budingas. Tais pačias metais tikimybė Lietuvos gyventojui nukentėti nuo tokio amžiaus asmens (registruoto) nusikaltimo budo lygį 0,001% (nuo suaugusiojo- 0,02%).

Dažniausiai vaikų ir jaunimo padaromų nusikaltimų struktūra šiose šalyse yra beveik identiška- jiems budingas grupiškumas, truputį daugiau chuliganiškumo pobūdžio nusikaltimo, paliginti su bendru nusikalstamumu. Nors didžiausią vaikų ir jaunimo nusikaltimų dalį sudaro turtiniai nusikaltimai (vagystes ir plėsimai), dažni yra smurtiniai nusikaltimai. 1998m. Lietuvoje padarytų turtiniu nusikaltimų dalis nusikalstamumo struktūroje sudarė 70%, smurtinių nusikaltimų- apie 10- 15% ne itin dažnai pasitaikantis smurtiniai nusikaltimai (lyginant su turtingas), visuomenėje sukelia neproporcinga smarkia reakcija.

Chuliganizmas vaikų nusikaltimų struktūroje sudarė 7%, o visu amžiaus grupių padarytuose nusikaltimuose – 3.8%. Svarbus vaidmuo šio amžiaus tarpsnių tenka bendraamžių grupėms. Todėl 65% (1998m.) nusikaltusių vaikų nusikaltimus padarė grupėmis. Visoms grupėms budinga tai, kad dalį vaikų padarytų nusikaltimų ( apie 25%) padaro mažas nusikaltusių vaikų skaičius (apie 2- 3%), t.y. tie, kuriems nusikaltimais tapo gyvenimo būdu (išaiškinami vaikai, kurie jau būna padare po 60- 70 nusikaltimų).

3. SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PAAUGLIŲ DELINKVENTINIO IR NUSIKALSTAMO ELGESIO PRIEŽASTYS

Kaip ir kodėl mūsų vaikai išmoksta agresyvaus elgesio modelio, tampa delinkventais, t.y. padidintos rizikos vaikais ir

r paaugliais? Ar galima, remiantis agresyvumu vaikystėje, prognozuoti. agresyvumą brandos amžiuje? Į šį klausimą mokslininkai atsakė: taip, ypač berniukams. Ankstyvoji agresija, pasireiškianti mokykloje, gali virsti antisocialiu agresyvumu jaunystes metais, t.y. kriminalinio elgesio, fizinė agresija smurtiniu elgesių šeimoje ir kitais žmonėmis.

Dažnai agresija vadinamas toks elgesys, kuriuo vykdomas fizinis ar žodinis smurtas kito asmens atžvilgių. Taigi agresija yra bet koks fizinis ar žodinis elgesys, siekiant pakenkti ar sunaikinti, kilęs dėl priešiškumo ar kaip iš anksto numatyta priemone tikslui pasiekti. Agresyvumo tyrimai patvirtina, kad agresyvus elgesys- tai prigimties ir patirties sąveikos rezultatas.

Vaikų agresyvaus elgesio modelis remiasi trimis pagrindimais šaltiniais . Pirmasis šaltinis- šeima. Šeimoje gali būti demonstruojami agresyvaus elgesio modeliai ir tuo pačių jie pastiprinami. Vaikų agresyvaus elgesio tikimybė priklauso nuo to, ar jie susiduria su agresija namuose. Antrasis šaltinis bendraamžių grupes poveikis. Agresijos vaikai mokosi tarp bendraamžių, dažnai patirdami agresyvaus elgesio svarbą, ypač žaidimų metų. Trečias- visuomenes informavimo priemonių įtaka. Vaikai mokosi remdamiesi ne tik realias pavyzdžiais (bendraamžių, šeimos narių elgesiu), bet ir simboliais, kurios pateikia pvz., televizija.3.1. Šeimos įtaka, auklėjimo stilius
Pagrindiniai vaiko elgesio vystymąsi nulemiantys faktoriai šeimoje yra: šeimos harmonijos ir disharmonijos laipsnis, tėvų vaikų tarpusavio santykių pobūdis, tėvų reakcijos į netinkama vaiko elgesį, tarpusavio santykių atmosfera tarp brolių ar seserų.

Tyrinėtojai nustatė priklausomybe tarp negatyvių tėvų- vaiko tarpusavio santykių ir vaiko agresyvumo. Jei vaikų prasti tarpusavio santykiai su vienų ar abiem tėvais, jei vaikai patiria, kad juos laiko nevykėliais arba jie nejaučia tėvų palaikymo, tikėtina, kad jie įsitrauks į nusikalstama veiklą, bus agresyvus savo tėvams ir bendraamžiams (Nepilnamečių kriminalinė justicija, 2001).

Svarbus veiksnys yra emocinis atstūmimas, t.y. abejingumas vaikui, jo dvasinių poreikių ignoravimas, vaiko sutapatinimas su nemaloniais įvykiais ar kliūtimis, bet kokių vaiko veiksmų kritiškas bei užgaulus vertinimas ir pan.

Emocinis atstūmimas gali sukelti neigiamų padarinių:

1) Padidinta arba gynybiška nepriklausomybe. Iš pradžių, didėjant atstūmimui, vaiko priklausomybė nuo tėvų didėja. Tačiau, vis stiprėjant emociniam atstūmimui, nuo tam tikro momento vaiko nepriklausomybes ima mažėti ir jis tampa vis labiau nepriklausomas.

2) Agresija. Agresyvios reakcijos vaikui tampa natūralia išeitimi iš nuolatinių situacijų, todėl ilgainiui agresyvumas gali tapti asmenybes bruožų.

3) Emocinis nejautrumas. Vaikai, nepatyrę tėvų meilės neturi atitinkamo elgesio modelio. Norėdami apsaugoti save nuo psichinių traumų, bendraudami su žmonėmis, išlaiko didele distancija.

4) Sumenkintas savęs vertinimas. Jei tėvai- reikšmingiausi žmonės- juos atstumia bei jų nemyli, tai vaikai mano esą netikę ir neverti meilės.

5) Neigia pasaulio samprata. Atstumti vaikai mažai ko tikisi iš gyvenimo, jų manymu, jis nedraugiška, priešiška, nepatikima, nemaloni ir net žiauri aplinka.

6) Emocinis nestabilumas. Atstumti vaikai pradeda labai jautriai reaguoti net į nedideliais kasdienes frustracijas, dėl to dar labiau komplikuojasi santykiai tarp žmonių.

Manoma, kad emocinis atstūmimas daro didžiausią poveikį vaiko asmenybei nuo dviejų iki dvylikos metų. Tyrinėjant tėvų kišimąsi i vaikų tarpusavio santykius šeimoje, buvo nustatyta, kad vaikai dažniau naudoja fizine ar žodine agresiją prieš vieninteli brolį ar seserį nei prieš visus likusius vaikus, su kurias bendrauja. Akivaizdu, kad vaiko tarpusavio santykiai su broliu ar seserimi veikia agresyvaus elgesio mokymąsi. Pastebėta, kad be tėvų įsikišimo agresyvūs santykiai tarp vaikų gana reti dėl nelygių jėgų, kurias nulemia amžiaus skirtumas. Yra žinoma, kad jaunesnieji šeimos nariai dažniau pradeda muštines. Bet to jai tėvai nebaudžia nei vieno iš vaikų, vaikai retai būna agresyvus.

Nustatyta, kad griežtos bausmes siejasi su santykinai aukštu vaikų agresijos lygiu, o nepakankama vaikų priežiūra ir kontrolė- su aukštu asocialumo lygių, dažnai lydimu agresyvaus elgesio. Tėvų, kurie nekontroliuoja vaikų elgesio ir nenuosekliai taiko bausmes, vaikai paprastai elgiasi asocialiai.

Priežiūros nebuvimas, dažniausiai pasireiškia tuo, jog tėvai nesirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, ateitimi, leidžia vaikui elgtis nepriimtinai ( vartoti alkoholi, narkotikus, rūkyti ir pan.). Visais atvejais kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės tikėtina, jog vaikai neišmoks kontroliuoti nepriimtinų savo impulsų, pateks i asocialiu asmenų ar grupių poveikio zona ir perims asocialias vertybes ir normas.

Hipergloba – tai priešingas auklėjimo stilius, kuomet vaikas yra nuolat kontroliuojamas, ji stengiamasi apsaugoti nuo įvairių pavojų, kai tėvai siekia už vaiką išspręsti įvairias problemas ir pan. Skiriamos dvi hiperglobos formos- dominuojančioji ir nuolaidžioji.

Domi.nuojančioji hipergloba pasireiškia smulkmeniška vaiko kontrolė, sudėtinga draudimų sistema, tėvu valios primetimų sprendžiant įvairias problemas. Toks auklėjimo stilius slopina vaikų savarankiškumą, iniciatyva ir atsakomybės jausmą, formuoja infantilia asmenybe. Ypač paauglystėje dominuojančioji hipergloba gali paskatinti nuolatinius konfliktus su tėvais, stiprias emancipacijos reakcijas, o kartais- visišką tėvų reikalavimų ir draudimų atmetimą (šiuo atveju, tikėtinas vienų ar kitų asocialaus elgesio formų pasireiškimas).
Nuolaidžioji hipergloba – tai pernelyg didelis vaiko lepinimas, tėvai stengiasi globoti vaiką, atleisti ji nuo nemaloniu pareigų, patenkinti visus vaiko norus. Toki vaiką gaubia žavėjimosi ir garbinimo atmosfera, nekritiškai vertinami jo laimėjimai ir pasiekimai.

Prieštaringas auklėjimas pasireiškia tuo, kad šeimos narys (tėvas arba motina, tėvai arba seneliai) taiko nesuderinamas poveikio priemones arba nenuoseklia bei nepastovia disciplina. Pvz., Vienas iš tėvų ką nors leidžia vaikui, kitas – draudžia, vienu atveju- griežtai nubaudžia, kitu- nekreipia i tai dėmesio ir pan. Toks auklėjimas gali paskatinti dviveidiškumo formavimąsi, tai pat padidina asocialaus elgesio pasireiškimo tikimybe. Berniuku- teises pažeidėjų- šeimose ypač paplitusi tokia prieštaringa auklėjimo kombinacija: tėvas kelia vaikui pernelyg griežtus reikalavimus, varžo ir kontroliuoja ji, o motina laikosi kitos, nepaprastai atlaidžios pozicijos. Galima manyti, jog panašius padarinius gali sukelti ir toks auklėjimo būdas, kai egzistuoja neatitikimas tarp tėvų elgesio ir vaikams keliamų reikalavimų. Pvz., tėvai reikalauja iš vaikų santūrumo bei susivaldymo, o patys elgiasi ūmiai ir agresyviai. Svarbus uždavinys tėvams- ne tik užtikrinti gera vaikų priežiūrą bei disciplina, bet ir pozityviai paskatinti jų elgesį. Tėvai atkreipia dėmesį i pageidautinu vaikų veiksmus ar poelgius, suteikia jiems pozityvu grįžtamąjį ryšį bei padrąsina. Delinkventų tėvai mažiau laiko praleidžia su savo vaikais, nepakankamai skiria jiems dėmesio, nepaskatina už gera elgesį. Skatina ryšius su asocialiais bendraamžiais.3.2. Bendraamžių grupės įtaka
Vaikai išmoksta įvairių elgesio modelių bendraudami su kitais vaikais. Triukšmingi žaidimai faktiškai gali būti paliginti su ,,nepavojingų“ būdu išmokti agresyvaus elgesio. Bendraamžiai nemyli agresyviu vaikų ir dažnai jiems prikabina ,,pačių nemaloniausių“ etikete. Tuomet vaikas, kurio vaiko nepriima viena grupe, priimtas i kita grupe, ir netgi joje atlikti svarbų vaidmenį. Paprastai agresyvus vaikai patenka į taip pat agresyvių vaikų grupes. Jie linkę susijungti.

Pradėjusiu lankyti mokykla, nepalankiomis šeimos sąlygomis išaugusių vaikų padėtis, paliginus su jų bendraamžiais, dažnai yra blogesnė. Jie ateina i mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, o mokykloje, kaip žinia, vyrauja stipriai išreikšta vertinamoji aplinka.

Ypač daug neigiamų vertinimų gauną atsiliekantis, asocialus vaikai ir paaugliai. Atsiliekantis vaikai moksle nuo pat pirmos klasės kiekvieną dieną gauna didelį neigiama krūvį, dėl mokytojų ir klasės draugų nepalankiu vertinimų, nedraugiškumo, nepalankumo ir
net priešiškumo. Jei ir toliau jie kaupia negatyvia patirtį, tai vėliau jie ne tik atsilieka, bet ir užima klasėje nepatenkinamą padėtį.

Atstumtųjų padėtis, nuolatiniai konfliktai, įtampa ir nepastovumas skatina juos ieškoti kokios nors išeities. Todėl, stengdamiesi neutralizuoti klasės draugų ir mokytojų neigiamus vertinimus, paslėptą ar atvirą antipatiją sava atžvilgiu, jie pradeda ignoruoti bet kokius poveikius, elgiasi šiurkščiai ir įžūliai, naudoja fizinę jėgą, grasinimus ir prievarta, remdamiesi savo fiziniu pranašumu arba asocialia grupe (manęs klasėje nemėgo, bet užtat bijojo). Izoliuoti bet atstumti savo klasėje, asocialūs paaugliai pradeda aktyviai ieškoti kitos aplinkos, kuri juos priimtų kur jie galėtų susilaukti pritarimo, paskatinimo. Dažniausiai jie patenka į tokių pat atstumtųjų bendriją.

Nutrūkus pozityviems ryšiams su klase, asocialūs paaugliai sudaro mažas grupes su savomis elgesio normomis, vertybių sistema ir interesais arba patenka į jau egzistuojančias asocialaus kryptingumo grupes. Pastarosios grupės atstumtiems vaikams tampa pagrindine ir dažnai vienintele aplinka, kur jie gali patenkinti daugelį nepaprastai svarbių poreikių- savęs įtvirtinimo, priklausomybes, pripažinimo bet pritarimo, naujų įspūdžių, globos bei užtarimo, saugumo ir kt. Galiausiai negalima pamiršti, kad prieš patekdama i asocialia grupę, asmenybė patiria kitų svarbių faktorių poveikį, kurie dažniausiai ir nulemia jos kontaktus su šia grupe. Ankščiau patirta netinkama disciplina bei kontrole šeimoje, akademinės nesėkmės mokykloje ir bendraamžių atstūmimas leidžia prognozuoti asmenybės prisijungimą prie asocialios grupės.3.3. Žiniasklaidos įtaka
Ji atlieka labai svarbų ir galingą poveikį asmenybės socializacijai, ypač televizija, pasižyminti informacijos įvairove. Įskyla klausimas, kokį poveikį besiformuojančiai vaiko asmenybei daro televizijos laidos ir ar jų žiūrėjimas yra tik nekenksmingas laiko praleidimas. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą yra sunku, nes tai priklauso tiek nuo konkrečių laidų pobūdžio, tiek nuo vaiko susiformavimo lygio. Vaikai labiau pasiduoda televizijos laidų įtaigai, poveikiui, nes dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybes. Stebėdami filmų (animacinių filmukų) herojų agresiją, vaikai nesunkiai gali išmokti, o vėliau ir sėkmingai panaudoti įvairias agresyvaus elgesio formas.

Kaip rodo daugelio tyrimų duomenys, agresyvaus turinio filmų žiūrėjimas skatina vaikų agresyvumo didėjimą. Jie labiau linkę naudoti agresiją spręsdami konfliktus ir vertine ją kaip veiksmingą priemonę. Be to, demonstruojama prievarta gali sumažinti žmogaus jautrumą smurtui realiomis sąlygomis. Šis jautrumo sumažėjimas buvo užfiksuotas tiriant tiek vaikus ,tiek suaugusius. Tačiau reikia pasakyti, kad toks jautrumo sumažėjimas nėra ilgalaikis. Praėjus 5-6 dienoms po smurtinių filmų žiūrėjimo, jis vėl atsinaujina. Vis dėlto, kai kuriais atvejais smurtinės TV laidos gali sukelti ir ilgalaikius efektus.

Jeigu vaikas dažnai mato, kaip jo mėgiamas TV filmų herojus pasiekia tikslą, naudodamas smurtą ir agresiją, jis gali padaryti išvadą, jog agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamus rezultatus kasdienėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti jo elgesyje ir išlikti ilgą laiką po to, kai jis stebėjo demonstruojamą smurtą. Šia išvadą patvirtina ir pakartotinių tyrimų duomenys. Ryšiui tarp matomo smurto bei agresyvaus vaikų elgesio turi įtakos ir kiti faktoriai:
• šeimoje vyraujantis nekontroliuojamas TV laidų žiūrėjimas;
• ilgalaikis (keturias ir daugiau val. per diena) TV laidų žiūrėjimas iki mokykliniame amžiuje;
• ilgalaikis smurtinių programų žiūrėjimas mokykliniame amžiuje;
• tėvų pabrėžiama fizinė jėga kaip disciplinos palaikymo priemonė;

Vaikai, kurie patyrė minėtą šeimos sąlygų ir TV laidų poveikį, pasižymėjo lėtesne branda, buvo įtarūs ir nepasitikėjo išoriniu pasauliu, buvo agresyvesni ir nerimastingesni, blogiau adaptavosi mokykloje. Tarp kitų faktorių , turinčių įtakos ryšiui tarp matyto smurto ir agresyvaus elgesio, minimi: vaiku populiarumas tarp bendraamžių, jų akademiniai laimėjimai, identifikacijos su TV herojais laipsnis, tikėjimas demonstruojamo smurto realumu ir agresyvaus turinio fantazijos. Toks šių vaikų elgesys atriboja juos nuo bendraamžių ir vėl sugrąžina prie TV ekranų. Agresyvesni vaikai labiau fantazuoja apie agresiją ir smurtą, žiūri daugiau prievartinių TV laidų ir tai skatina juos elgtis dar agresyviau. Taigi tarp vaikų agresyvaus elgesio, smurtinių TV laidų žiūrėjimas formuojasi sąveika, kuri gali nulemti ilgalaikius efektus bei skatinti nepageidautinų asmenybės elgesio formų įsitvirtinimą.3.4. Mokyklinio ugdymo vaidmuo
Mokykla- tai vienas iš nepilnamečio socializacijos agentų. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakrypsį nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptu vaiką visuomenei priimtina kryptimi mokykloje svarbus yra ir juos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius, ypač į nepažangius: jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis (V. Motiejūnas, 1998).

Problematiška ir tai, kad nevisi turi galimybe įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenes ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais- neteisėtais būdais.

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja vaikų, sunkiai pritampančių mokykloje, stokojančių mokymosi motyvacijos arba dėl nepalankių socialinių sąlygų negalinčių lankyti mokyklos. Vis daugiau vaikų netenka tėvų globos, yra socialiai bei pedagogiškai apleidžiami.

Mokykla gali teigti paramą ir pagalbą daugeliui vaikų, kurie dėl vienokios ar kitokios priežasties yra rizikos zonoje. Bet ir pati mokykla gali būti rizikos zona. Čia susitinka įvairūs stiprūs norai, reikalavimas prisitaikyti prie socialinės mokyklos aplinkos. Prisitaikymas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Dažnai mokyklose susiduriama su jungimosi į įvairias grupes problema.

Mokyklos darbo formos nėra visiškai pritaikytos prie kiekvieno moksleivio poreikių. Pedagogikos teorija dažnai yra tokia pat kaip ir nacionalinės ekonomikos teorija. Teorija tinka tik tuo atveju, kai tam yra visos reikalingos sąlygos. Pedagogikos teorija sako, kad vaikas nori mokytis, gali susikaupęs sekti tai, kas jam yra dėstoma, iš dalies gali dirbti savarankiškai, dirbti kartu su klasės draugais ir t.t. Tačiau realybė nesutampa su teorija. Tuomet žlunga sistema. Atsiranda problema, kad mokytojas nėra pasiruošęs priimti kiekvieną vaiką pagal jo poreikius. Vėliau tai gali vaikui išaugti į didelius sunkumus. Ir tai reiškia, kad pati mokykla yra rizikos zona.

Specialiai darbui su vaikais rizikos zonoje kiekvienoje mokykloje yra atitinkami specialistai: specialieji pedagogai, mokyklų kuratoriai, psichologai, logopedai, mokytojų asistentai, specialistai, padedantis mokiniams pasirinkti specialybę.4. POŽIŪRIAI
4.1. Biologinis požiūris
Nusikalstamumo priežasčių ieškoma biologinėse nusikaltėlio charakteristikose, teigiama, jog dalis asmenų gimę nusikaltėliais su jiems budingomis biologinėmis savybėmis. Daroma išvada, kad nusikaltimas yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip ir žymimas ,mirtis, psichine liga, todėl nusikaltėlio negalima pataisyti. Ji galima arba sunaikinti, arba visiems laikams izoliuoti nuo visuomenes. Šios teorijos salininkai buvo įsitikinę, kad apsigimusio nusikaltėlio bruožai pasireiškia ne tik jo elgesiu, bet ir kūno ypatybėmis, būtent kaukoles forma, ranku ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Pagal šias ypatybes buvo bandoma netgi nustatyti, koky nusikaltimą jis padarys- nužudymą, išžaginimą, vagyste ar kita. Buvo manoma, kad vien anatominiu požymiu užtenka, kad potencialiam nusikaltėliui butu galima taikyti prevencines priemones. Šios teorijos kritikai pabrėždavo, kad ji ignoruoja nusikalstamumo ryši su socialinėmis sąlygomis, neturinčiomis nieko bendra su biologinėmis atskiru asmenų organizmo savybėmis. Be to, vėlesni mirimai parode, kad biologines savybės, priskirtinas nusikaltėliams, gali turėti bet kuris žmogus.4.2. Ekonominis požiūris
Akcentuojama, jog didžioji dalis nusikaltėliu priklauso žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tvirtinimą, jog bloga socialine padėtis verčia elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms normoms. Anemija kyla tuomet, kai įskyla prieštaravimas tarp visuomenėje esančiu vertybių ir turimu resursu, bet kurioje visuomene galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visu teisiniu deklaracijų. Žmogus gali įvairiai reaguoti į tokią vidinę įtampa, atsirandančia dėl negalėjimo pasiekti vyraujančiu vertybių i dėl turimu resursu stokos: prisitaikydamas prie esamos situacijos, siekdamas tikslu nelegaliais budais, atsisakydamas nuo tikslu, valkataudamas. Anemijos teorija akcentavo svarbu dalyką –neturtas arba galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo. Tam reikia, kad butu prieštaravimas tarp vertybių ir realiu žmogaus galimybių.4.3. Kultūrinis požiūris
Nusikalstamas elgesys priklauso nuo kultūrines aplinkos. Vaikų ir jaunimo elgesys yra visuomenės kultūrinio konteksto atspindys, nes elgesio stereotipu išmokstama kultūros kontekste.

Svarbu vaidmenį jaunimo gyvensenoje vaidina subkultūrinės grupes. Subkultūros teorija teigia, kad subkultūra padeda sušvelninti anemijos įtampa, duoda galimybe „socialiai pakilti“. Jau jauno žmogaus izoliavimas verčia ji ieškoti kompanijos tokio paties likimo žmonių grupes, kuri tampa priemone pabėgimui ir užuovėja. Tokiu būdu susiformuoja subkultūrine grupe, turinti savas taisykles ir tradicijas, neretai priešingas visuomenėje vyraujančioms .4.4. Socialinės mokymosi prielaidos
Antisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kito gyvenime, yra išmokstama. Socializacija yra procesas, kuriame žmogus išmoksta grupes, kuria jis priklauso, normų, vertybių ir orientacijų. Tai per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mastymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymąsi. Mokymosi procesas vyksta per stebėjimą, mėkdžiojima, palyginimą, vengimą, bandymą ir supratimą. Jis gali būti gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Mokymosi procese vieni labiau reaguoja i baudimą už netinkama elgęsi, kitiems svarbesnis yra paskatinimas už tinkama elgęsi. Jeigu perteikimo procesas – Priklauso nuo vyraujančių lūkesčių – yra klaidingas nepilnas tuomet sis trukumas gali vesti prie normų ir elgesio konfliktu, taigi ir prie baudžiamojo įstatymo pažeidimo.5. PREVENCINIŲ PRIEMONIŲ CHARAKTERISTIKA
Žodžiai „priemonė“ , „programa“ dažnai taikomi, kalbant apie nusikaltimu prevencija, nepilnamečiu užimtumą. Mokslo straipsniuose ir publicistikoje, diskusijose ir pasitarimuose girdime „ reikę imtis priemonių“, „neatidėliotinai reikę padaryti ta ir ta.“. bet toks tyrimas, bet kokios problemos aptarimas baigėsi svarbiausia išvada nurodoma, ką reikia daryti.

Prevencinis darbas pirmiausiai prasideda nuo problemų iškėlimo. Nusikaltimu prevencija neapsiriboję kaip priemonių pasirinkimu. Reikalinga reorganizuoti jų vykdymą bei užtikrinti jų efektyvumą.
Tipišką prevencinio darbo organizavimo forma yra vadinamosios prevencines veiklos programos. Žmonės, kurie sudaro tokęs programas nuoširdžiai mano kad, jų reikalas numatyti kuo daugiau kuo įvairesniu priemonių, o jau atlikėjų reikalas užtikrinti jų efektyvumą.
Si likusi dar iš socialiniu laiku „ kovos su nusikaltimu“ popierine forma pasirodė gan gyvybinga ir mūsų laikais.
Rekomendacijos dėl nusikaltimų prevencijos būdu remęsi kriminologijos žiniomis ir ypač prie nusikaltimu priežastis.
Dėl to nusikaltimu prevencija yra „ praktine kriminologija“. Ji užsiima tuo kad panaudoja kriminologine informacija prevencinėms problemoms spręsti.
Determininstinio modelio atveju buvo tikima, kad nusikaltimą betarpiškai sąlygoje jo priežastys taigi panaikinę priežastis užkertame kelę ir nusikaltimams. Nekalbama apie visišką kelio nusikaltimams užkirtimą.
Nusikaltimu prevencija vykdoma visuomenės labui ir su visuomenės pagalba. Todėl organizuojant nusikaltimu prevencija labai svarbios yra žinios apie visuomene, visuomenės grupes, judėjimus, organizacijas, jo aktyvumo šaltinius ir poveikio jiems metodus.
Remiantis mokslu pagrindais prevencijos veiklai keliami griežti reikalavimai:
1. mokslinis pagrįstumas.. numatant prevencines priemones tam tikriems nusikaltimams sumažinti, turime aiškiai parodyti, kuo grindžiamas mūsų įsitikinimas, kad būtent šios priemones duos reikiama efektą. Sis pagrindimas turi atremti moksline kritika.
2. organizacinis pagrįstumas. Numatė prevencines priemones turime tiksliai nustatyti, ar tikrai turimomis priemones galime pasiekti prevencijos tikslus. Tam turi būti numatyta, kaip bus organizuotos ir valdomos šios priemones
3. praktinis pagrįstumas. tos priemones turi butu paremtos kad jų vykdytojai aiškiai suprastu ką, ir koke tvarka jie turi atlikti. Tarp daugeliu priežasčių dėl kuriu prevencijos priemones ne visada buvo sėkmingos yra tai, kad „teorija nepasiekia praktikos“ nebuvo išnagrinėjama kiekvienu konkrečiu atveju su kokiai sunkumais bus susidurta įgyvendinant priemones. Kokiais budais bus įspręstos ištikusios problemos kokias šalutines pasekmes turės priemonių įgyvendinimas ir t.t. Dėl to nemažai tokiu sumanymu taip ir liko popieriuje.
Todėl užsienio patirtis kūrent ir vykdant prevenciniu priemonių projektus gali būti naudinga mūsų respublikoje toliau tobulinant vaiku ir jaunimo užimtumo priemonių įdiegimą, kaip viena iš jaunimo nusikaltimo prevencines veiklos krypčių.6. SPECIALIOJI PREVENCIJA
Bet koke veikla, kuria siekiama kreipti vaiko socializacijos procesą vaikui ir visuomenei naudinga linkme, pirmiausiai turi remtis vaiko interesais. šia principine nuostata tvirtina tiek tarptautines, tiek ir nacionalines teises normos ji reiškė jog svarbiausiai yra atpažinti ir suvokti vaiko problemas siekti jas salinti arba švelninti jų poveiky ir siūlyti tai, ko vaikui labiausiai reikia kas galėtų jį motyvuoti ir skatinti gyventi kitaip.
Valstybe turi apsispręsti nusikaltimo prevencija kaip viena iš prioritetiniu savo veiklos sričių. Turi būti išdėstyta aiškus nusikaltimo prevencijos kriterijai nusikaltimo kontroles politikos vykdytojams.
Turi būti atliekama žalos kuria patiria visuomenė, todėl to, kad nusikaltimu prevencija nebuvo išvystyta pakankamai kai buvo įgyvendintos tam tikros nusikaltimo prevencijos priemones, analizes.

Išskirtini šie vaiku ir jaunimo nusikalstamumo prevencijos politikos ypatumai (G.Sakalauskas ir kt., 1990):
• Teises aktu baze;
• Konkrečių atsakingu institucijų sistema ir geras jos administravimas,
• Prevenciniu priemonių kompleksas;
• Moksliniai tyrimai ir mokslas apie nusikalstamumą bei jo prevencija;
• Visuomenės švietimas ir žinių teikimą apie vaiku ir jaunimo pagrindines socialines problemas.

6.1. Paauglių neužimtumo ir nusikalstamumo priežasčių šalinimas6.1.1. Vaikas ir šeima
Svarbiausia vaidmenį vykstant žmogaus asmenybės formavimuisi, jos socializacijai, ypač ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu atlieka šeima. Nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas Kuri būtu galima apibūdinti kaip egzistuojančiu elgesio normų ir vertybių sistemų, socialiniu vaidmenų, socialines patirties periimimą bei atgaminimą asmenybes veiklos ir bendravimo metu. Socializacijos pobūdy lėmė gausybe faktorių, kuriuos sąlyginai galima skirti į kryptinga auklėjimą ir mokymą, atsitiktinius ir stichiškus aplinkos poveikius bei vidinius, individualaus asmenybes bruožus..
siekiant mažinti šeimoje besiformuojančius delinkventinio elgesio rizikos faktorius yra įskiriamos 7 intervencijos i šeima formos (G.Sakalauskas ir kt., 1990);
Paauglių nėštumo prevencija. Jaunų motinu pagimdyti vaikai labiau nei kiti silpnos sveikatos, turintys emocijų ir kognityviu problemų. Čia ypač didele įtaka galėtų padaryti švietimas prie šeimos planavimą, kontraceptines priemones, visokeriopą pagalba jaunoms motinoms, tarp jų – baigti mokykla bei padėti išvengti antro neštumo.
Parama prieš ir po gimdymo. Vizitai į namus nėštumo laikotarpiu ir po gimdymo kuriu metu mama gauna patarimu, kaip rūpintis kūdikėlių ir jį auginti, parode kad tai mažina kriminogeninius faktorius, tokius kaip bloga elgesy su vaiku ir jo apleistumą pirmaisiais gyvenimo metais. Tyrimai rodo, jog vaikui sulaukus 13 metu, gavus šią pagalba motinos turi mažiau problemų su vaiko elgesiu. Be to. Šie vaikai geriau mokosi ir elgęsi mokykloje ir daug rečiau apleidžia ja.
Mokymas būti tėvais. Gimus pirmam vaikui daugelis tėvų atsidūrę gana neapibrėžtoje situacijoje. Jiems trūksta vaiku priežiūros bei auklėjimo patirties, specialiu žinių ir įgūdžiu jie yra priversti savo nuožiūra daryti tam tikrus sprendimus, kurie gali būti svarbus vaiku ateičiai. Be to vaiko gimimas dažnai Inesa tam tikru pokyčiu ir įpačiu tęvu santykius. Tam tikru bendravimo, elgesiu įgūdžiu formavimas gali stipriai atsiliepti vaiku auklėjimui, be to suaugusieji sužino, koks jų elgesys yra priimtinas ir koks ne.
Pagal užsienio saliu patirtį po pamokinęs veiklos programos galėtų būti kaip:
• Kvalifikuotu specialistu komanda, sugebanti išgirsti vaiko ir jo tėvų poreikius;
• Užsiėmimai, pagrysti vaiko vystymuisi, su aiškiai suformuluotais tikslais, kurie leistu vaikui planuoti savo užsiėmimus; tiksliai turėtu skatinti vaiko savarankiškumą lavinti savianalize, atsilaikyti prieš įvairias negandas.
• Mažas mokytoju ir vaiku santykis (1:8);
• Glaudus bendradarbiavimas su kitom vietinėm tarnybom ypatingai su įdarbinimo, socialines paramos sveikatos, švietimo..
Šie projektai yra pažangūs tuo, jog y juos yra įtraukiami ne tik vaikai ar tėvai atskirai bet visi kartu. Kaip rodo užsienio saliu patirtis kiekvienas investuotas doleris vėliau grąžina 4.75- sutaupant nuo specialiojo ugdymo ir nusikaltimais padaromos žalos.
Paramai seimai. Tam tikrais gyvenimo laikotarpiais natūraliai padidėja įtampa šeimoje (kai vaikai labai maži ir paaugliai; skyrybų metu). Gali būti problemos padedančios socialiai izoliuotiems, gyvenantiems strese bei elgesio problemų turintiems tėvams. Šios problemos, įpač jai palaiko santykius su kitomis socialinėmis institucijomis, gali pagerinti vaiku elgesy ir veiksmingumą mokykloje, su mažinti piknaudžiavimą perkeliant juos į vaikų namus ar kitas institucijas kas labai didina nusikaltimo riziką. Salia finansines ir materialines paramos, šeimos gauna vaikais besirūpinančių tarnybų, sveikatos institucijų kriziniu intervencijų pagalba, bei šeimos planavimo patarimus.
Šeimos apsauga. Tyrimais nustatyta jog yra tarp vaiko vaikystėje išgyvento fizinio smurto ir vėlesnių pažeidimų todėl prievartos prevencija šeimoje yra vienas esminiu kriminalines prevencijos žingsnių. Šeima koke ji butu, yra daug artimesne efektyviau daro įtaka vaikui, nei geriausi stacionarus krizių centrai ar globėjų šeimos.
Benamystes prevencija. Dėl problemų šeimoje vaikas neturėdamas kur eiti, nereta.i pasirenka gatve ir tampa pažeidėjų tik todėl kad išgyventų. Šioje srityje efektyviausiai veikę jaunimo krizių centrai socialiniai darbuotojai, pastebėję vaikus, turi nuodugniai įspręsti priežastis dėl kuriu jie paliko namus ir tik padare viską, kas įmanoma, kad vaikas galėtų sugrysti pas tėvus, jam pasiūlo kita ilgalaike prieglauda. Vakaru pasaulio patirtis rodo, kad sėkmingai veikė tie jaunimo namai kurie veikė šeimos principu – prieglaudų pora yra lyg tėvai 8-10 „pabėgėlių“ kurie visi yra laikomi „broliais“ ir pilnai įtraukiami y namu gyvenimo kūrimą. Be to efektyvesnes pigesnes yra tos programos kurios veikė bendruomenėse, nes pažeidėjai nėra stigmatizuojami.6.1.2. Vaikas ir ugdymo institucijos
Ikimokyklinis ugdymas visuomene įgauna vis didesne svarba. Formuojasi naujas požiūris į vaiką ir vaikyste kaip į unikalu gyvenimo tarpsnį. Iki mokykliniame amžiuje išryškėja pakitęs šeimos ugdymo institucijų vaidmuo, būtinybę ieškoti nauju galimybių tenkinti šio amžiaus tarpsnio poreikius. Naujus vaidmenis lėmė visuomenės branda, socialines ekonomines, etnokultūrinės sąlygos.
Siekan labiau tenkinti individualius vaiku poreikius ir atitraukti juos nuo neigiamo aplinkos poveikio, reikia organizuoti priės mokyklinio ugdymo grupes klases nelankantiems iki mokyklinio įstaigų 5 – 6 metu vaikams, plėtoti iki mokyklinio ugdymo įstaigų, tipų įvairove: lopšeliu – darželiams, darželius – mokyklas. Iki mokyklinio ugdymo centrus (vystymosi sutrikimo turintiems vaikams) šeimyninius vaiku darželius.
Būtina kaupti ir sisteminti informacija apie iki mokyklinio amžiaus vaikus, tėvų įtaka vaiku ugdymui socialines aplinkos poveikį vaiko viziniai psichiniai ir dvasiniai raidai.
Būtina siūlyti vaikui kuo įvairesnes užimtumo formas, nuolat keisti veiklos pobūdy, kad pateikiama medžiagą atitiktu sugebėjimo lygį. Reketu vengti monotonijos ir skatinti teigiamą savęs vertinimą.
Mokykloje vaikas bręsta, formuojasi jo vertybines nuostatos, pasirenkami idealai, kurie turi lemia vaidmeny tolimesniam žmogaus gyvenimui, svarbu akcentuoti laisvalaikio kultūros ir veiklos formų įvairoves vaidmenį.
Kokia bus pedagogo pozicija bendraujant, kokie tarpusavio santykiai su vaikais susiklostys, daug priklausys nuo pačiu pedagogu, jų asmenybes. Bendravimu su ikimokyklinio amžiaus vaikais sėkmę lemia tokios savybes kaip jautrumas, komunikabilumas, empatija. Šios savybes padeda greitai sumegzti psichologinį kontaktą su vaikais įsikovoti vaiku pasitikėjimą bei autoritetą bei susidraugauti su jais. Taip pat svarbu įvertinti pačią bendravimo situaciją, numatyti vaiko reakcija ir jo tolesnį elgesį.
Pastaruoju metu nenoras mokytis, mokyklos nelankymas yra dažnas reiškinys. Neretai tam įtakos turi ir pati mokykla, nesugebanti motyvuoti mokinius siekti nauju žyniu, integruoti mokinių į mokyklos gyvenimą, nesugebanti pilnai reaguoti į mokinių, tėvų mokytojų poreikius ir interesus.
Būtina keisti daugely mokyklos gyvenimo aspektu: mokyklos kultūrą, pedagogines nuostatas, bendra mokymosi darbo organizavimą praplečiant mokyklos funkcijas.
Reikėtų skatinti mokinių ir tėvų iniciatyvas, dalyvavimą mokyklos savivaldoje ir kitoje veikloje.
Mokykloje būtina kurti kuo saugesne, draugiškesnę atmosferą: turi būti užtikrinta pagarba ir dėmesys kiekvieno vaiko asmenybei ir jo poreikiu tenkinimui ir užkertamas kelias negatyviems saugumą ir pasitikėjimą žalojantiems reiškiniams.6.2. Jaunimo darbo organizavimas, įdarbinimas
Statistika atspindi, jog vaiku ir jaunimo bedarbystes lygis iš dalies susijęs su nusikalstamumo lygiu.
Tikslinga užtikrinti jauniems žmonėms didesnes galimybes įsisavinti technologinius bei ekonominius pokyčius bei įgūdžius, svarbius darbo rinkoje kur įmanoma pritaikant ar plečiant verslininkystes mokslą.
Tam tarnautu bendrojo lavinimo mokyklose ne tik bendrųjų dalyku, bet ir dalyku. Atitinkančių šiuolaikines visuomenes ir šveitimo raidos tendencijas – informatikos, ekonomikos pagrindu, užsienio kalbu, mokymus.
Bendrojo lavinimo ir kitose mokyklose svarbu ugdyti organizuotumą, komunikabilumą, savarankiškumą, nuolatinio mokymosi poreiky, atsakomybes jausmą, orientuoti jaunimo y dora ir sąžiningą Darba.
Siekiant didinti jaunumo užimtumą, vis daugiau dėmesio turi būti skiriam darbo motyvacijos formavimui, ypač jaunimo iš asocialiu ir nepilnu seimu.
Ypač svarbu daug dėmesio skirti asmenų, turinčių menka mokymosi motyvacija, profesiniu informavimui bei orientavimui. Tikslinga skatinti juos baigti pagrindine mokykla ir mokytis profesinėse mokymosi įstaigose. Gal būt jų mokymui reikėtų rengti specialiems programas prie profesiniu mokymo staigu. Sekant sumažinti mokiniu, neturinčiu mokymosi motyvacijos, skaičių rajonuose tikslinga labiau pasinaudoti jaunimo mokyklų galimybėmis. Nebaigusiu pagrindines mokyklos asmenų problema yra visoje šalyje, tačiau kai kuriose regionuose ji ypač aktuali. Todėl reikalingi valstybinio lygio sprendimai.
Bendrojo lavinimo mokyklose darbo biržose reikėtų organizuoti moksleivio susitikimus darbo rinkos mokymosi centruose, kur jie butu supažindinami su siūlomomis įgyti specialybėmis, mokymosi bei darbo sąlygomis.
Aukštosioms aukštesniosioms profesinėms mokykloms tikslinga kuo greičiau ir jautriau (atsižvelgiant į darbo jėgos paklausą). Tobulinti studijų kryptis, mokymo programos, orientuojant jas iš šalies ir regiono poreikius kad po studijų baigimo absolventai greičiau galėtų pradėti Darba.
Be išsilavinimo ir įgūdžio jauni žmonės gaus juos tenkinant Darba. Vokietijoje net 70% jaunu žmonių, baigę mokykla per mokymo programos pasirašo profesinio mokymo sutartis su būsimaisiais darbdaviais, kuriuose numatoma praktinių užsiėmimų darbo vietoje ir studijų galimybe. Tokiu būdu baigęs mokslus jaunas žmogus jau turi užsitikrinęs darbo vieta. Mokyklas ir perkvalifikavimas turi būti susijęs su vietine rinka atsižvelgiant į kylančius naujus poreikius naujas technologijas. Kartu su darbo patirtimi turi suteikti normalius techninius ir profesinius įgūdžius.
Jaunimo nedarbo problemom spręsti skirta Lietuvos darbo biržą bei jos teritorines darbo biržos. Darbo biržose veikė darbo vietų savarankiškos paieškos sistemos. Tikslinga skatinti darbdavius įdarbinančius jaunimą pagal trišalės mokymo įdarbinimo sutartis įdarbinusia jaunimo darbdaviams galėtų būti taikomos mokesčių lengvatos. Savivaldybė galėtų juos atleisti nuo kurio nors (žemės, žemės nuomos, įmonių ar organizacijų nekilnojamo turto) viso mokesčio ar jo dalies.
Darbo biržoms tikslinga ir toliau ieškoti darbdavio, galinčio įdarbinti jaunimą į užimtumo fondo remiamus darbus, bendradarbiauti su švietimo, sveikatos apsaugos įstaigomis.
Jaunimui taikyti nestandartines užimtumo formas (nepilna darbo diena, lanksčius darbo grafikus, namudinį darba).
Savivaldybėse tikslinga kiekvienais metais rengti ataskaitas apie jaunimo užimtumą. Tai įpareigotu savivaldybių administracija ir kitas suinteresuotas institucijas glaudžiau bendradarbiauti ir daugiau dėmesio skirti jaunimo problemoms.
Tikslinga skatinti jaunimo ne vyriausybines organizacijas ( skirti patalpas, apmokėti dalį komunalinių išlaidų, teikti kitokią pagalbą), ypač, jei jų veiklos programoje yra numatytos priemonės tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančias jaunimo darbinę veiklą.
Tikslinga skatinti jaunimo savitarpio pagalbos centro steigimą. Viena iš funkcijų galėtų būti ir jaunimo įdarbinimo paslaugos.
Reikia ieškoti ir formuoti jaunimo lyderius, kurie dalyvautų organizuojant savarankišką jaunim.o veiklą.
Svarbu didinti jaunimo, ypač baigusio mokymo įstaigas, teritorinį mobilumą, padėti jam prisitaikyti darbo vietoje; šiam tiksliu realizuoti reikalingos valstybines programos.
Reikėtų, kad jaunimui turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, valstybė skirtų beprocentinį kreditą būstui įsigyti, valstybės ar užimtumo lėšomis įsikūrimo laikotarpiu būtų apmokamos būsto nuomos išlaidos, šalies savivaldybė sudarytų galimybes apsigyventi žinybiniuose bendrabučiuose.
Jaunimo užimtumas – nevienos žinybos reikalas. Veiklą turėtų koordinuoti savivaldybės.6.3. Žiniasklaidos panaudojimas
Žiniasklaidos (masinės informacijos priemonės) įtaka vaiko socializacijai šiandien nekėlė abejonių. Vaikai, priešingai nei jų tėvai vaikystėje, šiomis priemonėmis gali disponuoti savarankiškai. Žiniasklaidos priemonių pagalba vaikai apie savo bendraminčių gyvenimą sužino žymiai daugiau, nei ankstesnės kartos, suaugusių pasaulį pažįsta greičiau ir ankščiau, nei atsiranda galimybė jį patirti asmeniškai. Dėl to keičiasi tėvų bei švietimo įstaigų autoriteto vaidmuo, silpnėja jų galimybė iš esmės įtakoti vaiko socializacijos procesą. Galiausiai, žiniasklaidos priemonių įtaka gali būti tokia didelė, kad jose vyraujančios temos tampa komunikacijos pagrindu, apie kurį sukasi bendravimas ne tik apie menkai pažįstamu žmonių, bet ir šeimos viduje.
Ne retai būtent žiniasklaida tampa priemone, gelbėjančia krizinėse situacijose, kurios padeda užsimiršti, nusiraminti, pasislėpti nuo problemų. Todėl jų įtaka vaikams padidėja, todėl kai vaikai išsiskyrė su tėvais, lygiai tą laiką jų nemato arba negali su jais bendrauti, kai tėvai nesutaria, skiriasi ar jau yra išsiskyrę, ir pan.
Susidaręs klaidingas įspūdis, kad jaunoji karta yra tapusi žiniasklaidos priemonių auka. Tai yra priemonės, padedančios identifikuoti su tam tikra amžiaus grupe, jos kultūros srovėmis, aktualiomis mados formomis, šokių stiliais ir pan. Jos siūlo identifikavimosi galimybes jaunuoliams, ieškantiems savo veido ir savo asmenybės.
Siaubo filmai yra klasikinis blogio vaizdavimas žiniasklaidoje. Tačiau jų žiūrėjimas sudaro jaunimo kultūros dalį.
Dažniausiai vaikai ir jaunuoliai nenoriai apie siaubo filmus kalba su suaugusiais, tokių filmų kartu su jais nežiūri, nes tie paprasčiausiai „jų nesupranta“. Specialistai pastebi, kad siaubo scenas jaunuoliai suvokia ne protu, bet visa savo esme. Visu prima, muzika ir vaizdai įgalina įvairiais intensyvaus jutimo formas sudaro išgyvenimo ir vaiko vienybę. Filmai apie zombius ir vilkolakius išreiškia jaunuolio kūno būseną.
Neretai baimę sukeliantis filmas gali mokyti, kaip elgtis su savo asmenine baime tačiau iškyla ir tam tikru pavojų, nes siaubo siužete turi būti šie elementai:
• Jaunuolis pats pasinėręs į baimes siužetą;
• Jausmas turi išreikšti konkretų pavojų pvz.: suvokiant save kaip filmo herojų;
• Jaunuolis savo fantaziją įsivaizduoja pavojaus atspindį;
• Galiausiai, turi būti pozityvi pabaiga – pasibaigusi įtampa, herojaus pergalė arba blogio nugalėjimas.
Šiais laikais ne maža dalis vaikams gaminamu žaislų yra susiję su jiems skirtais filmais ir neretai vaizduoja agresyvius jų herojus. Vyraujanti stereotipinė nuomonė apie tokius žaislus yra ta, kad jie riboja vaikų fantaziją arba skatina vaikus smurtauti, žadina nesantaiką, nediegia vaikams moraliniu vertybių. Tačiau žaidimas išreiškia vidinę vaiko realybę, liudija apie vystymąsi, neišspręstus išgyvenimus arba sukrėtusias kasdienines patirtis. Žaislai žaidimo metu tampa vidinio prieštaravimo išraiška.
Po žavėjimosi smurto scenomis, jų herojais skraiste neretai slypi jaunimo poreikis atsiriboti atsiskyrimui vaiku agresija susijusi su išoriniu ir vidiniu augimu. Vaiko vystymasis be agresijos yra neišsivaizduojamas. Jau vien todėl pedagogika negali liautis agresyvios jėgos smerkimui ar slopinimui bet jos kontrole ir kultūra. Pedagogine agresija reikalauja iš vaikų nepageidaujamu jausmu slopinimu, ji nori kad butu iš esmes atsisakyta agresijos išgyvenimo dažniausiai nepaiso vaikų vystymosi ypatumu, nemato vaiku jausmu čia ir dabar. Anot psichoanalitiku, tas kas savo tikslų iškilę aukščiau vaiko tarsi parodo, kad prievarta ar hierarchija būtini, norint pasiekti savo tikslus.. tuomet gyvenimo prasme yra ne savo vidiniu jausmu ir noru, siekdamas atitinkančių vaiko vystymosi, išgyvenimas tačiau vidiniu poreikiu priespauda ir lūkesčių, o sulaukti pripažinimo iš išorės įtvirtinimas.
Vertinant žiniasklaidos įtaka vaikams, svarbu orientuotis y vaiko jausmus, poreikius ir interesus. Žiniasklaidos priemones vaidina svarbu vaidmeny šiuolaikinėje visuomene, tačiau mėginat atrasti k.oky poreiky jos daro konkrečiam vaikui, konkrečioje situacijoje, būtina detali analize, kurioje vienas tinkamiausiu metodu yra bendravimas, pagrystąs abipuse pagarba bei lygiateisiškumu.7. IŠVADOS
1. Jaunimo elgesys ir veikimo budai neatiankantys visuotiniai priimtu socialiniu normų ir vertybių, dažnai yra sąlyguoti brendimo ir vystymosi proceso ypatumui.
2. Vaiku agresyvaus elgesio modelis remesi trimis pagrindiniais saltiniais: šeima, bendraamžių grupes poveikiu ir visuomenės informavimo įtaka.
3. Vaiku ir jaunimo nusikalstamas elgesys yra dėsningas reiškinys, įtakojamas tam tikru socialiniu bei individualiu aplinkybių.
4. Nusikaltimu prevencija – tai vadybos mokslas apie nusikaltimu rizikos sumažinimu budus, integruojas kriminologijos vadybos teorijos ir politologijos pagrindus bei pasiekimus.
5. Siekiant mažinti šeimoje besiformuojančiais delinkventinio elgesio rizikos faktorius gali būti naudojama intervencija į šeima.
6. Vienas iš paaugliu nusikalstamumo prevencijos būdų – vaikų iki mokyklinis ir mokyklinis ugdymas.
7. Vaikų ir jaunimo užimtumas laikomas svarbiausia nusikalstamumo prevencijos ašimi.
8. Žiniasklaidos priemonės vaidina labai svarbu vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje todėl jos taip pat yra vienas iš jaunimo nusikalstamumo prevencijos būdų.LITERATŪRA
1. R. Karalius, A. Malakauskas ,,Rizikos grupės vaikai šiandien”. Šiauliai. 2000.
2. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. ,,Vaikų ir jaunimo neužimtumo ir nusikaltimų prevencija”. 1999.
3. G. Valickas ,,Psichologinės asocialaus elgesio ištakos”. Vilnius. 1997.
4. R. Žukauskienė ,,Raidos psichologija”. Vilnius. 1996.
5. G. Sakalauskas. Nusikalstamumas. Pranešimas apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje. 1999.

Leave a Comment