Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida

TURINYS

1. Įvadas
2. Kas yra žiniasklaida
3. Žiniasklaida – žmogaus gyvenimo scenarijaus kūrėja
4. Televizija, kaip masinės kultūros nešėja
5. Paaugliai ir žiniasklaida
6. Neigiama žiniasklaidos įtaka
7. Nepilnamečių nusikalstamumo problema
8. Išvados
9. Panaudota literatūra

ĮVADAS

Kiekvienos demokratinės valstybės, tame tarpe ir Lietuvos, svarbiausia vertybė – žmonės, jų ateities perspektyvos. Didelis dėmesys turi būti nukreiptas į vaikų ir jaunimo ugdymą. Šioje nuolat besikeičiančioje visuomenėje reikalingas sąžiningas, doras, inteligentiškas, gerbiantis savo kultūrą bei kalbą žmogus. Tačiau vis dažniau tenka atsisukti į dabartinį, greitai bręstantį jaunimą, kuris yra pilnas agresijos, žiaurumo, nejaučia pagarbos aplinkiniams. Iškyla klausimas, aktualus daugeliui – kas tai įtakoja.

Žiniasklaidos pranešimai neabejotinai yrra vienas iš socialinės realybės suvokimą įtakojančių veiksnių. Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina.

Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas. Ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis (kaip oras, maistas, seksas ir miegas), be kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą – ryte skaitome laikraščius, dieną klausome radijo, vakare žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės ir internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę neretai perverčiame ir žurnalus. Visa taai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms ir net gyvenimo būdui.

Vaikai televizijos laidas pradeda žiūrėti nuo pat ankstyvosios vaikystės ir prie televizorių ekranų praleidžia vis daugiau laiko . Reikia propažinti, jog vaikai neretai žiūri ne tik ji

iems, bet ir suaugusiesiems skirtas laidas.

Šiame referate bus kalbama apie nepilnamečių nusikalstamumą ir žiniasklaidos įtaką. Nusikalstamumas yra labai opi problema ne tik Lietuvoje. Nepilnamečių nusikalstamumas didėja greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Tai ypač nepalanki tendencija, nes jau dabar beveik pusė visų nustatytų nusikaltimus padariusių asmenų sudaro 14 – mečiai, o apie 60 % tokių asmenų 14 -19 metų amžiaus asmenys.

Taigi, kaip yra susijęs nepilnamečių nusikalstamumas ir agresyvus elgesys su žiniasklaida, kuri net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas, ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų; formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Juk vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra įtaigesni televizijos laidoms, kadangi dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybės.

Kas yra žiniasklaida

Masinės komunikacijos priemonės dar kartais yra pavadinamos terminu “žiniasklaida”. Kaaip teigia V. Gudonienė, visuotinai priimtas terminas žiniasklaida “kiek susiaurina masinės komunikacijos sampratą, tuo būdu akcentuojama tik viena iš daugelio jos funkcijų”

„Žurnalistikos enciklopedijoje“ žiniasklaidos sąvoka apibrėžiama kaip organizuotas informacijos skleidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje; viešosios informacijos rengėjai, visuomenės informavimo priemonės; spaudoje paskelbtos publikacijos, transliuotos RTV laidos.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje visuomenės informavimo priemonės apibrėžtos kaip knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos pr

riemonės, kuriomis platinama informacija, išskyrus techninius ir tarnybinius dokumentus, taip pat vertybinius popierius.

Žiniasklaida gali būti nacionalinė, regioninė ir užsienio šalių. Tradicinės žiniasklaidos formos yra trys: spauda, radijas ir televizija. Greičiausiai informaciją paskleidžia naujienų agentūros, kurių pranešimais neretai vadovaujasi ir prieš tai išvardytos visuomenės informavimo priemonės. Įtakingiausios yra televizija ir spauda, nors plačiausią auditoriją turi radijas. Spaudai atstovauja laikraščių (savaitraščių ar dienraščių) bei žurnalų žurnalistai. Televizija gali būti visuomeninė, komercinė, gali būti transliuojama visoje šalyje arba tik atskiruose regionuose. Pastaruoju metu prie žiniasklaidos priskiriamas ir internetas. Internetas paprastai naudoja informaciją iš kitų žiniasklaidos šaltinių ir turi pasaulines platinimo galimybes.

Šiandienė žiniasklaidos formų gausa aktualizuoja žiniasklaidos vaidmens ir įtakos tyrimus. Žiniasklaidos vaidmens reikšmingumo suvokimą pabrėžia ir socialinio išmokimo teorijos kontekstas. Pagrindinis socialinio išmokimo teorijos teiginys, kad individas socialinio elgesio išmoksta stebėdamas, atveria naujas žiniasklaidos priemonių įtakos sferas.

Žiniasklaidos pranešimai neabejotinai yra vienas iš socialinės realybės suvokimą įtakojančių veiksnių. Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.

Šiuolaikinė mūsų visuomenė su VIP (Visuomenės informavimo priemonės) susitinka jau nuo mažens. Vieni pa
asakytų, kad tai puiku, kai žmogus sugeba manipuliuoti informacijos srautais dar gerai nesuvokdamas kokią reikšmę jie turi jo gyvenime. Taip, iš tiesų VIP tai lyg milžiniška kultūra, palaipsniui įsiliejusi į mūsų kasdienybę. Tai mechanizmas, vis labiau ir labiau įtraukiantis vis jaunesnius mūsų visuomenės atžalas.

Žiniasklaidos vaidmuo šiuolaikiniame gyvenime yra ypatingas. Ji tampa lyg dar vienas gyvybiškai svarbus žmogaus poreikis (kaip oras, maistas, seksas ir miegas), be kurio sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą – ryte skaitome laikraščius, dieną klausome radijo, vakare žiūrime televizijos laidas. Be to, nuolat naudojamės ir internetu, o turėdami laisvesnę valandėlę neretai perverčiame ir žurnalus. Visa tai rodo, kad žiniasklaidos turinys turi galimybę daryti įtaką mūsų požiūriui, vertybėms ir net gyvenimo būdui. Perfrazuojant žinomą Merfio dėsnį galima pasakyti, kad žiniasklaida veikia visus – tuos, kurie pripažįsta, kad jiems įtaką daro žiniasklaida ir tuos, kurie šios įtakos nepripažįsta. Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individosocializacijos procese. Vieną vertus, teigiamą, siejamą su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimu, kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kitą vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomeneje.

Žiniasklaida – žmogaus gyvenimo scenarijaus kūrėja

Žiniasklaidos įtaka žmogui – ir ypač jaunam – yra milžiniška. Net lemtinga. Tokia, kokia ji nebuvo visus be

eveik 400 metų nuo pirmųjų laikraščių atsiradimo. Atlikdama dvi funkcijas – teikdama informaciją ir linksmindama – žiniasklaida teigia esanti vartotojo interesų tenkintoja. Ar iš tikrųjų taip yra?

Žiniasklaida net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų; formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Kitaip tariant – pati susikuria savo vartotoją, kuris aklai tiki, kad žiniasklaida jam tarnauja.

Gavusi iš visuomenės signalus, žiniasklaida savo nuožiūra juos paverčia reikšmingais įvykiais; sužinojusi žmonių nuomones, jas paverčia gyvenimo normomis; moko mus visus, kaip gyventi, reikalauja, kad laikytumės etikos normų ir įstatymų, pati sau to tarsi netaiko – pati veikia beveik nevaržoma ir nekontroliuojama; pati nustato, kas verta skelbti, o kas – ne; pati išdėlioja svarbos seka, pati interpretuoja, pati įtraukia į svarstymą visuomenę.

Kokią įtaką daro žiniasklaida? Jaunimui ji yra informacijos šaltinis. Mokykla yra akademinių žinių perteikimo vieta, šeima – buitinio gyvenimo, šeimos tradicijų perteikimo vieta, o žiniasklaida moko gyventi (reklaminiais tekstais ir vaizdais, muilo operomis, trileriškais pojūčiais, informacija apie vartojimą). Psichologai juos dabar vadina gyvenimo įgūdžiais.

Žiniasklaida padeda jaunam žmogui susiformuoti savo įvaizdį:
įvardija jaunystę kaip privalumą, savotiškai pataikauja jaunam žmogui – tik jaunam žmogui atviri visi keliai, tik jauno žmogaus laukia darbo vietos, tik jaunas žmogus (skelbimuose įvardyta, kad į darbo vietą laukia jauno (iki 25 metų), įvaldžiusio informacines technologijas, mokančio anglų kalbą bei komunikabilaus);
moko jį kalbėjimo manierų (jaunuomenė ima suprasti, kad “taip kalba visi”) – prabyla jaunimo slengu, kurį mes pavadiname žargonu – tai jaunimui labai patinka;
diktuoja ir demonstruoja madas (parfumerijos era, šalin plaukelius – tegyvuoja depiliatoriai); prabyla apie sveiką gyvenseną ir dietas (gražią figūrą per 12 minučių, mielių vonią, padedančią sulieknėti); parodo, papasakoja sėkmingo gyvenimo istorijas (nuolat kalba apie šlovės takus, šlovės kainą) – taip parodo sektiną gyvensenos (gyvenimo būdo) pavyzdį (labiausiai akcentuodama TV žvaigždžių gyvenimo istorijas);
per skelbimus ar gyvenimo istorijų pasakojimus įvardija socialinį užsakymą – ką turi žinoti, gebėti jaunas žmogus, kad koptų karjeros laiptais; tai profesinio orientavimo vieta (tai, ką mes iš mokyklos kaip sovietinę atgyveną išgujome) – įvardija prestižines profesijas; atsako į klausimus, į kuriuos iš suaugusiųjų negauna jaunas žmogus (net ir apie tą patį seksą); įvardija stabus, garbinimo objektus – tos pačios žiniasklaidos atstovus, muzikos žvaigždes, podiumo gražuoles; smurto pavyzdžiais (juos įvardija kaip garbingą savigyną) parodo, net moko, kaip galima už save pakovoti;
jauną žmogų moko globalizacijos dėsnių – gyventi judriai, neprisirišant prie vietos – sudaro jam galimybę pasijusti pasaulio dalimi.

Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Tačiau iškyla klausimas – kaip tokia pasirinkimo teise pasinaudoja paaugliai?

Per dešimtmetį viešoji informacija keitėsi ir veikė mus visus. Žaibiškai prigijęs naujadaras “žiniasklaida” cirkuliuoja mūsų venomis, žinia, jos atmainos įvairiausiomis formomis ir būdais smelkiasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą, darosi viena esminių egzistencinių sąlygų kaip duona ir vanduo.
Buvo ir bus įvairaus skonio žmonių – vienus sudomina tik bulvarinė spauda, kitus domina kultūrinė, literatūrinė, visuomeninė ar speciali.

Televizija, kaip masinės kultūros nešėja

Iš visų žiniasklaidos priemonių pirmiausia išskiriama televizija, nes ji pasižymi informacijos pateikimo formų įvairove, dinamika, turi galimybę panaudoti vizualinės ir akustinės informacijos derinį, keisti ekrane įvairius siužetus, veiksmo vietą, personažų skaičių, naudoti specialius efektus. Taigi, apie ją šiame darbe taip pat norėčiau pakalbėti.

Televizijos poveikis žmonėms domina daugelio sričių specialistus: kritikus, psichologus, sociologus, politikus ir kt. Televizija yra įsiskverbusi į visuomenę; ji turi galią pateikti daug dažnai pasikartojančių ir visa apimančių pranešimų, o tai yra unikalu. Vis dažniau laisvalaikio praleidimo būdu vaikams ir suaugusiesiems tampa televizijos žiūrėjimas, taigi televizija tampa vienu iš svarbiausių socializacijos agentų. Visuomenės informavimo priemonės ir masinė kultūra yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent visuomenės informavimo priemonių atsiradimas bei paplitimas sudarė sąlygas masinės kultūros, kuri ignoruoja regioninius, religinius ir klasinių subkultūrų ypatumus, atsiradimui. Ypač svarbų vaidmenį platinant masinę kultūrą vaidina televizija.

Masinė kultūra siūlo juslinį, vizualinį pasaulio suvokimą, paverčia žmogų vizualine būtybe. Masinės kultūros subjektas yra iš esmės vizualinis žmogus. Taigi, televizija, kaip vaizdinė priemonė, yra labai “patogi” sklisti masinei kultūrai, kuri visų pirma reiškiasi vaizdų pagalba.

Televizija – tai pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija – tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą. Svarbu pažymėti, kad visuomenės informavimo priemonės, pateikdamos tam tikrus elgesio modelius, iššaukia visuotinį konformizmą, nes dauguma žmonių pradeda aklai vadovautis visuomenės informavimo priemonių siūlomais elgesio modeliais bei normomis. Kai kurių mokslininkų nuomone, visuomenės informavimo priemonės įsiskverbė ne tik į mūsų išorinės realybės supratimą, bet ir į mūsų savęs pažinimo sritį: visuomenės informavimo priemonės pateikia mums kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname save, formuoja mūsų tikslus bei būdus juos pasiekti.

Tačiau televizija – visų pirma masinės kultūros platintoja ir propaguotoja, taigi ir dauguma jos pateikiamų žiūrovams gyvenimo būdo modelių bei elgesio normų yra masinės kultūros produktai. Televizija platina masinius įvaizdžius: ko siekti, ko norėti, kaip rengtis, elgtis ir pan. Ji diktuoja madas, modeliuoja gyvenseną, jauseną, galvoseną; formuoja nuomones, skonį (visuomenės informavimo priemonių skleidžiamos masinės kultūros pasekmė – prastėja gyventojų estetinis bei meninis skoniai). Ji taip pat propaguoja ir masinės kultūros skleidžiamą vartotojišką psichologiją. Beje, mūsų gyvenimo komerciškėjimas, žiūrėjimas į gyvenimą per “rinkos akinius”, taip pat yra vienas veiksnių, sąlygojančių masinės kultūros sparčią plėtrą mūsuose.

Ne tik daugėja žmonių, žiūrinčių televiziją, skaičius, bet kartu nuolatos auga ir televizijos žiūrėjimo dažnumas bei trukmė. O kuo ilgiau bei dažniau žmonės žiūri televiziją, tuo mažiau jie sugeba atsirinkti – visuomenės informavimo priemonių siūlomos vertybės, elgesio būdai tampa “savi”, esantys individo viduje.

Paaugliai ir žiniasklaida

Kaip liudija įvairių tyrimų rezultatai bei gyvenimiška praktika, vaikai televizijos laidas pradeda žiūrėti nuo pat ankstyvosios vaikystės ir prie televizorių ekranų praleidžia vis daugiau laiko (reikia pažymėti, jog vaikai neretai žiūri ne tik jiems, bet ir suaugusiesiems skirtas laidas).

Vienoje mokykloje buvo atliktas tyrimas 6-7 klasėse, kurio rezultatai parodė kiek laiko mokiniai praleidžia prie televizoriaus.

I. Kiek laiko per dieną praleidi prie TV? vaikų atsakymai buvo tokie:

Laiko praleidimas prie TV
Taigi iš vaikų atsakymų matome, kad didesnioji dalis 10-12 metų paauglių prie TV praleidžia 2 -3 valandas per dieną (28 %), 26 % praleidžia prie TV daugiau nei 3 valandas, 19 % žiūri TV 1-1,5 valandos, 15 % – 1,5-2 valandas ir 12 % žiūri TV mažiau nei 1 valandą per dieną.

II. Į klausimą „Pažymėk laidas, kurias žiūri per TV“ vaikai atsakė sekančiai:

Mokinių žiūrimiausios laidos
Matome, kad daugiausia vaikų per TV žiūri animacinius filmukus ir filmus vaikams – 81 % berniukų ir 83,9 % mergaičių, kai tuo tarpu tik 24 % berniukų ir 38 % mergaičių žiūri laidas vaikams. Taip pat gana daug vaikų žiūri tokias laidas kaip „Dviračio žynios“, „Įvairūs realybės šou“, Abipus sienos“.. Tenka konstatuoti, jog gana didelė dalis apklaustųjų vaikų savo atsakymuose paminėjo tokias ne vaikams skirtas laidas kaip“S-14“ ( žiūri 33,1 % berniukų ir 20,4 % mergaičių) bei „Byvis ir Tešlagalvis“(bei panašius animacinius filmus) (žiūri 11,7 % mergaičių ir net 44,6 % berniukų).

III. Toliau vaikų buvo klausiama, kiek laiko per dieną praleidžia prie kompiuterio.

Laiko praleidimas prie kompiuterio
Taigi iš atsakymų matome, kad didesnioji dalis 10-12 metų paauglių prie kompiuterio praleidžia maždaug 1 valandą per dieną (35 %). 26 % praleidžia prie kompiuterio 1-2 valandas, po 12 % prie kompiuterio praleidžia 2-3 ir daugiau nei 3 valandas. 15 % apklaustųjų vaikų kompiuterio neturi.
Susumavus rezultatus ir apskaičiavus laiko, praleidžiamo per dieną prie kompiuterio vidurkį, matome, kad visi mokiniai praleidžia prie kompiuterio vidutiniškai po 1 val. 17 min.

IV. Toliau vaikų buvo klausiama „Ką veiki prie kompiuterio?“.

Veikla prie kompiuterio
Iš šio pavyzdžio matome, kad daugiausia vaikų laiką prie kompiuterio leidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus – 88,4 % berniukų ir 67,2 % mergaičių, kai tuo tarpu laiką, leidžiamą prie kompiuterio pamokų ruošimui naudoja tik 19 % berniukų ir 23,4 % mergaičių. Didelė dalis apklaustųjų naršo po internetą (33,9 % berniukų ir 24,8 % mergaičių), bendrauja forumuose bei pokalbiuose (24 % berniukų ir 20,4 % mergaičių) bei susirašinėja elektroniniu paštu (13,2 % berniukų ir 19,7 % mergaičių).

Taigi, galime daryti išvadas, kad televizija ir kompiuteris yra viena pagrindinių laisvalaikio formų. Dėl didėjančios televizijos įtakos mažėja tokių institutų kaip šeima ir mokykla, bendruomenė, Bažnyčia, įtaka asmenybės socializacijai.

Tesinys
Namų darbas Nr. 2

Neigiama žiniasklaidos įtaka

Žinome, kai kurios televizijos laidos gali skatinti nepageidautinas elgesio formas. Pvz., jau ikimokykliniame amžiuje vaikai turi galimybę televizorių ekranuose stebėti nesuskaičiuojamus užpuolimus, smūgius, kankinimus, žudymus ir kitokį destruktyvų elgesį. Stebėdami televizijos filmų (animacinių filmų) herojų agresiją, vaikai nesunkiai gali išmokti, o vėliau sėkmingai panaudoti įvairias agresyvaus elgesio formas.

Siekiant nustatyti smurtinių televizijos laidų poveikį asmenybės elgesiui (tiek vaikų bei paauglių, tiek suaugusiųjų), buvo atlikta daug įvairių tyrimų. Kaip rodo daugelio tyrimų duomenys, agresyvaus turinio filmų (animacinių filmų) žiūrėjimas (ypač pakartotinis), skatina vaikų agresyvumo padidėjimą. Apskritai galima pasakyti, jog kuo daugiau smurto ir prievartos demonstruojama televizijos laidose, tuo labiau vaikai, spręsdami tarpasmeninius konfliktus, yra linkę panaudoti agresiją ir vertina ją kaip veiksmingą įvairių problemų sprendimo priemonę.

Dėlto kai kuriais atvejais smurtinės televizijos laidos gali sukelti ir ilgalaikius efektus. Jeigu vaikas dažnai mato, kaip jo mėgstamas televizijos filmų herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą ir agresiją, jis gali padaryti išvadą, jog agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas, jeigu televizijos laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdieninėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti jo elgesyje ir išlikti ilgą laiką po to, kai jis stebėjo demonstruojamą smurtą.

Didžioji dalis visų televizijos poveikio individams teorijų nagrinėja poveikį vaikams ir paaugliams. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra įtaigesni televizijos laidoms, kadangi dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybės ir pan. Vaikai, kurie žiūri smurtinius filmus, naudos smurtą daug dažniau negu vaikai, neturintys tokios patirties. Siekiant nustatyti smurtinių televizijos programų poveikį asmenybės elgesiui (tiek vaikų, tiek suaugusiųjų), atlikti įvairūs tyrimai. Kaip rodo jų duomenys, agresyvaus turinio filmų žiūrėjimas (ypač pakartotinis) skatina vaikų agresyvumą, o nesmurtinės programos tokių pokyčių nesukelia. Galima teigti, jog kuo daugiau smurto demonstruojama televizijos laidose, tuo labiau vaikai, spręsdami tarpusavio konfliktus, yra linkę panaudoti smurtą kaip veiksmingą įvairių problemų sprendimo priemonę. Jeigu vaikas dažnai mato, kaip jo mėgstamas televizijos filmų herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą, jis gali padaryti išvadą, kad smurtas yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Smurtinės reakcijos gali įsitvirtinti ir ilgai išlikti jo elgesyje.
Kyla klausimas: kiek televizija mus praturtina ir kiek nuskurdina? Televizijos darbuotojai pranešimus apie katastrofas ir nelaimingus įvykius laiko geromis naujienomis. Didelę eterio dalį užima verksmingi serialai ir aštraus siužeto koviniai filmai, kvaili humoro serialai, prikaustantys žiūrovo dėmesį nebent tuo, kad jis įsitikina esąs gerokai protingesnis nei ekrane stebimi veikėjai. Mažėja kultūrinių laidų.

Nepilnamečių nusikalstamumo problema

Nusikalstamumas yra labai opi problema tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Norint kalbėti apie tai, kad pakitusi vertybių sistema skatina nepilnamečių nusikalstamumą, pirmiausiai reikėtų aptarti pačią nepilnamečių nusikalstamumo problemą.

Nepilnamečių nusikalstamumas didėja greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Tai ypač nepalanki tendencija, nes jau dabar beveik pusė visų nustatytų nusikaltimus padariusių asmenų sudaro 14 – mečiai, o apie 60 % tokių asmenų 14 -19 metų amžiaus asmenys.

Metai 2001 2002 2003 2004
14 – 17 3668 3522 3274 4232
% 13,8 13,7 13,8 15,2
18 – 24 8942 8720 – 9240
% 33,5 33,9 – 33,1
25 – 29 3979 3735 – 3985
% 14,9 14,5 – 14,3
30 ir vyresni 10073 9777 – 10423
% 37,8 38,0 – 37,4

Nepilnamečių nusikalstamumas 2001 – 2004 metais. (Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras (NPLC), 2005. www.nplc.lt/stat/asm/asm2.htm)

Pakalbėkime apie tai, kas lemia nusiklastamą ir agresyvų paauglio elgesį:
• ekonominės priežastys, migracija;
• žiniasklaida;
• šeima;
• mokykla;
• asmeninės savybės (charakteris, temperamentas);
• bendraamžių subkultūra;
• visuomenės nuostatos.
• neigiama visuomenės informavimo priemonių įtaka

Visuomenės informavimo priemonės tampa itin svarbiu ir galingu asmenybės socializacijos veiksniu, nes formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą, yra lengvai prieinamas ir populiarus pramogų šaltinis. Informacijos pateikimo formų įvairove ypač išsiskiria televizija, nes ji naudoja daug efektų, pritraukiančių dėmesį, sukeliančių įspūdį ir veikiančių itin įtaigiai.

Siekiant nustatyti smurtinių laidų poveikį asmenybės elgesiui, buvo atlikti įvairūs tyrimai. Jie patvirtino, kad agresyvaus turinio filmų, netgi animacinių filmų, žiūrėjimas (ypač pakartotinis), skatina vaikų agresyvumo padidėjimą. Kuo daugiau smurto ir prievartos demonstruojama televizijos laidose, tuo dažniau vaikai savo tarpasmeniniuose konfliktuose linkę panaudoti agresiją ir laiko ją veiksminga problemų sprendimo priemone.

Demonstruojama prievarta gali sumažinti žmogaus jautrumą smurtui realiomis sąlygomis. Tai pasireiškia fiziologinių rodiklių pokyčiais, nejausmingumu, indiferentišku požiūriu į smurto auką, menkesniu jai padarytu žalos vertinimu ir sumažėjusia tikimybe, kad žmogus imsis kokių nors veiksmų smurto aukai apginti. Jei vaikas nuolat mato, kaip jo mėgstamas herojus smurtu ir agresija pasiekia savo tikslą, jis daro išvadą, kad tai visai priimtinas elgesio būdas. Statistika ir tyrimai rodo, kad 8-9 metų vaikų įprotis žiūrėti smurtines laidas tiesiogiai susijęs su jo agresijos pasireiškimais po 10 metų.

Ryšį tarp matomo smurto per TV ir agresyvaus vaikų elgesio stiprina tokie veiksniai:
• Šeimoje nekontroliuojamas laidų žiūrėjimas;
• Ilgalaikis(virš 4 val.) TV laidų žiūrėjimas ikimokykliniame amžiuje;
• Ilgalaikis smurtinių programų žiūrėjimas mokykliniame amžiuje;
• Fizinė jėga kaip disciplinos palaikymo priemonė šeimoje;
• Mažas vaizduotės, žinių, kūrybingumo skatinimas;
• Menki vaiko akademiniai laimėjimai;
• Vaiko nepopuliarumas tarp bendraamžių (didina laiką, praleidžiamą prie TV).


Štai ką rodo skaičiai:

Smurtinių reportažų kiekis proc. Lietuvos televizijos kanalų kriminalinėse naujienose:
• BTV iki 65 proc.;
• LTV iki 59 proc.;
• LNK iki 48 proc.;
• TV3 iki 37 proc.

Vis dažniau reikšmingą vietą televizijoje, spaudos ir interneto puslapiuose užima smurto, prievartos, nusikalstamos veikos, savižudybių, šeimos ir privataus gyvenimo, intymių santykių subtilybių smulkmeniški atspindžiai. Televizijos laidose labiausiai žiūrimu laiku modeliuojama nusikalstama veika, piešiami spalvingi nusikaltėlių portretai, pateikiami jų interviu, aiškinami nusikaltimo motyvai, savižudybių priežastys bei metodai. Dažnai tokios informacijos pateikimas yra savitikslis. Kalbant apie nusikaltimus padariusius ar įtariamuosius, savižudžius ar mėginusius nusižudyti – nepilnamečius, spaudoje ir televizijoje neapdairiai pateikiami jų asmens duomenys, atvaizdai, imami interviu, leidžiantys atpažinti nepilnamečius. Tuo būdu neabejotinai pažeidžiami jų interesai bei orumas. Čia nepilnamečiai – įvairių nusikaltimų, o ypač seksualinės prievartos aukos, liudininkai – neapsaugoti nuo viešumo, perdėto visuomenės dėmesio ar tiesiog smalsumo.

Nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, tam tikrus įstatymu apibrėžtus kriterijus atitinkančios informacijos ribojimas, jos klasifikavimas ir žymėjimas garso bei vaizdo priemonėmis, įspėjimai vartotojams anaiptol nėra informacijos laisvės suvaržymas arba „cenzūra”. Suaugusiam žmogui, turinčiam susiformavusias pažiūras į gyvenimo įvykius bei reiškinius, taip pat kritinį požiūrį į informaciją apie juos, niekas negali riboti informacijos laisvės. Tačiau vaikai ir jaunuoliai turi būti apsaugoti nuo žalos jų fiziniam, psichiniam bei doroviniam vystymuisi, nuo neigiamo informacijos poveikio asmenybės brandai.

Visuomenės informavimo priemonės moko vaiką smalsauti, kištis į privatų gyvenimą, net tyčiotis, išjuokti – bet ne gailėti, užjausti arba pasisemti išminties, būti atsargiam, rūpestingam, suprasti, gerbti žmogų, ypač tragedijos ar nelaimės akivaizdoje.
Smurtinio, erotinio, brutalaus ar nešvankaus turinio televizijos laidos negali ir neturi būti rodomos labiausiai žiūrimu, visai auditorijai skirtu laiku, t.y. nuo 6 iki 21 valandos Tuo tarpu Lietuvos televizijose laidos su kriminalinės dramos elementais transliuojamos ankstyvu vakaro metu (tarp 19-21 val.):

Laida Televizijos kanalas Laidos laikas
„Pavojinga zona” LNK 20.20
„Abipus sienos” TV3 19.10
„Visiškai slaptai” LNK 20.20
„Farai” TV3 19.10
„Srovės” LNK 19.10
„Be tabu savaitė” TV3 19.10
„Teismas” LNK 19.10
„TV pagalba” TV3 20.00

Pastaruoju metu laikraščiai ir televizijos laidos kone rungtyniauja tarpusavyje, kas pateiks operatyvesnę ir kraupesnę informaciją. Be to, žurnalistai mažai gilinasi į nusikaltimų priežastis ir sąlygas, kuriomis formavosi nusikaltėlio asmenybė. Tokiu būdu skaitytojai, žiūrovai yra dar labiau įbauginami. Neigiamą šios informacijos poveikį ypatingai patiria vaikai, paaugliai, t.y. tie, kurių vertybių sistema, atsparumas panašiai informacijai dar nėra susiformavęs. Nusikaltėlių artimųjų, šeimos, vaikų aprašinėjimai irgi padaro blogą paslaugą tai šeimai, vaikams, nes jiems juk reikia bendrauti, mokytis, o jų socialinė aplinka tampa jiems dar priešiškesnė.

Pažiūrėkime į statistiką:
 Siužetas „Globos namuose praleidusiai dešimtmetei gyvenimas pateikė gana žiaurią savarankiškumo pamoką – mergaitė pasakoja, jog ją seksualiai išnaudojo dar nepilnamečiai jos tikri broliai”;
 Siužetas „Tragedija kovo 8-osios išvakarėse – policija gauna pranešimą, jog vienkiemyje vyras tvirkina 6 metų mergaitę”;
 Siužetas „Kriaučiūnų šeimos istorija”;
 Siužetas Lietuviškojo Maiklo Džeksono istorija: suaugusiojo vyro aistra mažametei mergaitei”.

Minėtuose siužetuose yra viešai pateikti duomenys apie seksualinę prievartą patyrusius nepilnamečius: yra skelbiami jų vardai, tėvų pavardės, gyvenamoji vieta, taip pat interviu su nepilnamečiais, jų tėvais ir globėjais, rodomi nepilnamečių atvaizdai.

Siužetuose yra pažeidžiami nepilnamečių interesai ir žmogaus orumas. Pakartotinis nepilnamečių apklausinėjimas gali sukelti jiems antrinę psichologinę traumą, dėl vaikams daromo spaudimo, žurnalisto įtakos gali būti iškreiptas jų pateikiamos informacijos objektyvumas.

 „Pusbroliai mirčiai pasirinko tą pačią dieną” („Lietuvos rytas);
 „Moksleivės ir vedusio vyro meilės romaną nutraukė mirtis” („Lietuvos rytas”)
 „Du šešiolikmečiai gyvenimą baigė kilpoje ant vienos šakos” („Lietuvos rytas)
 „Meilės romanas baigėsi šiurpia tragedija” („Respublika”);
 „Šešiolikmečiai mirties paslaptį nusinešė į kapus” („Lietuvos rytas”.);
 „Slaptos meilės liepsna merginos ateitį pavertė pelenais” (laikraščio „Lietuvos rytas”, priedas „Gyvenimo būdas”);
 „Išėjęs iš gyvenimo trylikametis užminė mįslę” („Lietuvos rytas”)
 „Netikėta moksleivio mirtis – neįminta mįslė” („Respublika”)

Tokiuose siužetuose būtų svarbu parodyti negatyvias savižudybių pasekmes, atskleisti situacijas, kuriose pavyko įveikti krizes, sukrėtimus, informuoti apie pagalbos galimybes, metodus, įstaigas, būdus, kaip jas pasiekti, pateikti alternatyvas savižudiškam elgesiui, informuoti visuomenę, kokie yra gresiančios savižudybės ženklai, kaip juos atpažinti bei tinkamai elgtis. Deja, pastebima, kad straipsniai ir pranešimai apie savižudybes gali prisidėti prie visuomenės nuostatų į šiuos tragiškus faktus kaip įprastą kasdienybės reiškinį formavimo.

Galima teigti, kad smulkmeniškas savižudybės detalių ir metodų aprašymas, romantizuojantys ar heroizuojantys, tiesioginį ar netiesioginį susižavėjimą savižudžio poelgiu atskleidžiantys, teigiamas savižudybės pasekmes atspindintys tekstai ar intriguojantys fatališki aprašymai dažnai gali lemti individo apsisprendimą rinktis savižudybę sunkioje gyvenimo situacijoje, neviltį išgyvenantį žmogų, ypač nepilnametį, pastūmėti į savižudybę.

Dažnai žiniasklaidoje skelbiami duomenys apie vaikų ir jų tėvų sveikatos būklę. Itin dažnai pateikiama informacija apie tėvus, jų charakterius, gyvenimo būdą – nesusimąstant, kokį poveikį ši informacija gali turėti vaiko sielai, kaip paveiks jo besiformuojančią vertybių sistemą:
 Zdramys, „Dvylikametės motinos šeimoje – karas dėl pašalpos”, „Respublika”;
 Z. Kumžienė, „Nebenori būti mamos”, „Lietuvos žinios”;
 Z. Paškevičienė, „Daugiavaikė motina paslapčiomis muša vaikus”, „Vaikus mušusi motina jau už grotų”, „Lietuvos žinios”;
 R. Beinoravičienė, „Klaipėdoje vaikų skriaudikai nebaudžiami”, „Lietuvos žinios”;
 D. Sinkevičius, „Žudikas – velnių drožėjas”, „Valstiečių laikraštis”.

Vis dažnesni interviu spaudoje ir televizijos laidose, kuriuose vaikas kamantinėjamas apie tėvus, mokytojus, artimuosius, – deja, tokiais atvejais rengėjai ir platintojai neatsižvelgia į vaiko, paauglio psichologiją, galimą negatyvią įtaką nepilnamečio gyvenimui, jo ateičiai.

Reikėtų ypatingai jautriai, taktiškai ir diskretiškai skelbti žinias, susijusias su vaiko ir paauglio individualybe, sudėtingomis ir tragiškomis aplinkybėmis, kas, deja, yra reta .

IŠVADOS

 Visuomenė, kurioje pagrindine ir paklausiausia preke tampa informacija, paprastai vadinama informacine. Informacinėje visuomenėje kinta pats informacijos suvokimas ir žinojimo prigimtis: atsiranda daugybė anoniminių informacijos šaltinių (juo gali tapti kiekvienas eilinis pilietis, turintis galimybę naudotis kompiuteriniu tinklu).
 Žiniasklaida ir komunikacija atlieka reikšmingą vaidmenį formuojantis individo savęs suvokimui šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje pagrindine preke yra informacija.
 Žiniasklaidos priemonės pateikia informaciją apie socialinius procesus, vykstančius visuomenėje, o tuo pačiu skleidžia taip vadinamą masinę kultūrą. Tokios žiniasklaidos priemonių diktuojamos “mados” tiesiogiai įtakoja vertybių kaitą.
 Per dešimtmetį viešoji informacija keitėsi ir veikė mus visus. Žaibiškai prigijęs naujadaras “žiniasklaida” cirkuliuoja mūsų venomis, žinia, jos atmainos įvairiausiomis formomis ir būdais smelkiasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą, darosi viena esminių egzistencinių sąlygų kaip duona ir vanduo.

 Tyrimas parodė, kad moksleiviai daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir TV , o per TV jie žiūri ir laidas, skirtas ne vaikams, kuriose daug smurto ir agresijos.

 Vaikai, palyginti su suaugusiaisiais, yra įtaigesni televizijos laidoms, kadangi dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybės ir pan. Vaikai, kurie žiūri smurtinius filmus, naudos smurtą daug dažniau negu vaikai, neturintys tokios patirties.

 Agresyvaus turinio filmų žiūrėjimas (ypač pakartotinis) skatina vaikų agresyvumą, o nesmurtinės programos tokių pokyčių nesukelia. Galima teigti, jog kuo daugiau smurto demonstruojama televizijos laidose, tuo labiau vaikai, spręsdami tarpusavio konfliktus, yra linkę panaudoti smurtą kaip veiksmingą įvairių problemų sprendimo priemonę.

 Suaugusiam žmogui, turinčiam susiformavusias pažiūras į gyvenimo įvykius bei reiškinius, taip pat kritinį požiūrį į informaciją apie juos, niekas negali riboti informacijos laisvės. Tačiau vaikai ir jaunuoliai turi būti apsaugoti nuo žalos jų fiziniam, psichiniam bei doroviniam vystymuisi, nuo neigiamo informacijos poveikio asmenybės brandai.

PANAUDOTA LITERATŪRA

Gudonienė V. Įvadas į masinės komunikacijos teorijas – Vilnius, 1999
Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė – Vilnius,
Leliūgienė I. Asmenybės socializacijos mikro-, mezo-, ir makro- faktoriai posocialistinės visuomenės kontekste // Socialiniai mokslai. Sociologija, 1996, Nr. 3 )
Vaišnys A. Profesionalioji žurnalistika: įvadas – Vilnius, 1992
Gage, N.L, Berliner, D.C. (1994), Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma Litera.

Kvieskienė, G. (2003), Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VUPF.
Leliūgienė, I. (1997), Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.
Navaitis, G. (2001), Psichologinė parama paaugliui. Vilnius: Kronta.
Pruskus, V. (2004), Sociologija. Teorija ir praktika. Vilnius: Teisės ir verslo kolegija.
http://www.culture.lt
http://www.sociumas.lt
http://www.straipsniai.lt

Leave a Comment