turinys
1. Įvadas
2. Kurčiųjų vaikų mokymas
3. Mokymo pagal individualų planą procesas
4. Pasirengimas leisti kurčią vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą
5. Specialusis mokymas
6. Išvados
7. Literatūra
Įvadas
Kai girdinčioje šeimoje atsiranda kurčias ar neprigirdintis vaikas, visai šeimai ateina nelengvas metas.Sunkiausia būna iš pradžių, nes neapleidžia išgyvenimai, baimė, nežinia. Pagrindinė atspara šiuo laikotarpiu – meilė savo vaikui, motiniški ir tėviški jausmai, intuicija – visa tai, kas mums duota iš aukščiau.Tėvai, laukdami gimstant vaiko, o ir vėliau yra pasirengę jį mylėti, globoti, padėti jam ir lavinti jį. Viso to reikia ir kurčiam vaikui, tik pagalbos jam reikia daugiau, iškyla specifinių problemų: kaip su juo bendrauti, kaip lavinti, vėliau – kaip ir kur mokyti. Tėvai įvairiais būdais mėgina ieškoti informacijos, jos negaudami vieni „išradinėja dviratį“ ir gaišta brangų laiką, kiti nusivilia ir tampa abejingi savo vaiko likimui, palikdami jį specialiosioms įstaigoms, nors iš tiesų galėtų patys labai daug jam padėti.Iki Nepriklausomybės atgavimo vaikai, turintys klausos sutrikimų, kaip ir kiti neįgalūs vaikai Lietuvoje oficialiai buvo ugdomi specialiose ugdymo įstaigose, kuriose buvo teikiama pedagoginė ir medicininė pagalba. Nepriklausomoje Lietuvoje keičiasi požiūris į neįgalius asmenis, taip pat ir į kurčiuosius. Naujai priimti įstatymai (Invalidų socialinės integracijos, Švietimo) suteikė tėvams didesnes pasirinkimo galimybes, tarp jų – alternatyvaus ugdymo galimybes, pvz., neįgalius vaikus galima ugdyti integruotai bendrojo lavinimo įstaigose arba steigiant jose klasę ar grupę. Todėl Lietuvoje šiuo metu yra per 50 vietų, kuriose ugdomi vaikai, turintys klausos negalę. Vykstant šiam procesui iškyla daug problemų, viena jų – tėvų pasirengimas vaiko ugdymui, pirmiausia pasirenkant vieną ar kitą būdą.Klausos sutrikimai ir vaiko negalė yra labai įvairūs, todėl nuo tikslaus jų diagnozavimo ir charakteristikos priklauso, koks ugdymo būdas yra tinkamiausias konkrečiam vaikui. Užsienio specialistai, renkantis ugdymo būdą, didžiausią reikšmę teikia individuoaliems skirtumams, todėl svarbus vaidmuo pradiniu etapu tenka tėvams. Dėl šios priežasties tėvams būtinos objektyvios žinios apie vaiko negalę ir psichologinę parama. Yra ir kitų svarbių pagalbos aspektų (pvz., finansinė parama), kuriems šiuo metu Lietuvoje skiriama per mažas dėmesys.
Kurčiųjų vaikų mokymas
Lavinimas yra kurčio vaiko ateities pagrindas. Tėvų pareiga – padaryti tą ateitį realybe; bet jie negali pasirūpinti viskuo vieni patys, ypač jeigu vaikas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje. Tuomet jam reikalinga daugelio žmonių pagalba. Statistika ir įstatymai, pagal kuriuos tokie vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose pagal specialiai jiems parengtas programas, rodo, kad šiuo metu teikiama pirmenybė pastarajam mokymo būdui. Įstatymas užtikrina tokias vaikų, turinčių negalę, teises:
• Teisę nevaržomai mokytis;• Teisę į tinkamą mokymą;• Teisę į mažiausią ribojamą aplinką;• Teisę į konfidencialumą;• Teisę į nediskriminuojamą testavimą.
Pagal įstatymą kiekvienam mokiniui turi būti sudarytas individualus mokymo planas, kurį parengia specialistų grupė kartu su tėvais. Šio plano sudėtinės dalys:
• mokinio žinių vertinimas;• ko numatoma pasiekti per metus;• numatoma specialioji pagalba, kuri bus teikiama mokiniui, bei mokinio dalyvavimo bendrojo lavinimo programoje apimtis;• numatoma šios pagalbos trukmė ir data.
Įstatymas taip pat suteikia tėvams galimybę užprotestuoti bet kurį punktą, jeigu jie mano, kad neatsižvelgiama į jų pageidavimus arba vaikas, jų manymu, yra netinkamai mokomas.
Mokymo pagal individualų planą procesas
Blaškymasis. Visoms šeimoms, auginančioms kurčią vaiką, reikia paramos, ypač vaikui lankant mokyklą. Paprastai kuo didesni vaiko klausos pažeidimai, tuo sudėtingesnė ir įvairiapusiškesnė pagalba jam reikalinga. Tėvams teks daryti daug testų, išklausyti begalę vertinimų ir diskutuoti, diskutuoti. Tikriausiai patarimai jiems bus teikiami iš visų pusių. Nelengva surūšiuoti faktus, įvairius požiūrius ir išskirti reikšmingiausius. Tėvai dažnai sako, kad šiuo laikotarpiu jiems tenka išgyventi frustraciją. Kadangi su kurtumo problemų specialistais jiem teks bendrauti tol, kol vaikas mokysis, tai daugelį metų teks ir kovoti su panašiais jausmais. Tokie sutrikimo ir bejėgiškumo periodai ypač paaštrėja, kai vaikas pradeda mokytis mokykloje arba kai stipriai keičiama jo mokymo programa ar net mokykla.
Vaidmens keitimas. Paprastai tėvų mokymas yra neatskiriama ikimokyklinio kurčių vaikų mokymo programos dalis. Jeigu tėvai nutaria leisti vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, dažnai paaiškėja, kad šios mokyklos mokytojai nieko nežino apie kurtumą bei kurčio vaiko mokymo metodus. Kita vertus, dažnai mokytojas išsigąsta, kad tėvai apie vaiko kurtumą nusimano daugiau negu jis. Idealus kelias, kuriuo turėtų pradėti eiti mokyklos personalas ir tėvai, – pirmiausia pripažinti, kad jiems trūksta tokio darbo patirties ir išreikšti norą mokytis. Toks prisipažinimas skatina vienus padėti kitiems, o galutinis rezultatas – pagalba vaikui. Jeigu tėvai ir mokytojai sugebės sukurti atvirą abipusį ryšį ir iš pat pradžių pripažins savo ribotumą, jei dirbs kartu, suras ir informacijos, ir jiems reikalingos specialios pagalbos, ir visi kartu pasieks pažangos.
Geranoriškumas. Vienas mokytojas yra pasakęs, kad kurčio vaiko mokymas bendrojo lavinimo mokykloje yra „žmonių bendradarbiavimo problema“. Tokiu atveju šio proceso šerdis turi būti abipusė pagarba. Tėvams tenka bendrauti su įvairių sričių specialistais, kurių požiūriai kartais labai skiriasi. Kantrybė ir supratimas, kokį vaidmenį atlieka vieni ir kiti, bei atsakomybė daro šį procesą laisvesnį. Jeigu tėvai stengiasi kelti reikalavimus arba įsakinėti, galima laukti daugiau širdies skausmo nei pasitenkinimo. Tėvams labai svarbu išsaugoti gerus santykius su mokyklos personalu, kadangi teks dirbti kartu daugelį metų.
Mokymasis derėtis. Dažnai tėvams nepasiseka gauti iš karto visko, ko jie nori. Bet jeigu išsaugoma gera derybų atmosfera, galbūt jie vėliau galės kreiptis į mokyklą dėl papildomų pamokų. Kartais geriau pasitenkinti puse kepalėlio, nei negauti nei riekės. Suprasti, kad gaunate visa, ką galite gauti, – labai svarbus dalykas. Dar viena vertinga savybė – jausti, kada verta žengti žingsnį atgal, norint ateityje gauti daugiau.
Pasirengimas leisti kurčią vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą
Nors bendrojo lavinimo mokyklos yra geras kelias, bet jis nėra geriausias visiems kurtiems ir neprigirdintiems vaikams. Vienu atveju tokia mokykla gali būti tinkamiausias mokymo būdas, o po kiek laiko gali būti tekti ieškoti kito mokymo kelio. Tai nereiškia, kad vaikas ar jo tėvai pasirinko netinkamą variantą ir pralaimėjo. Tai tik patvirtina, kad skirtingiems vaikams skirtingu jų gyvenimo laikotarpiu reikalinga skirtinga mokymo programa. Pirmenybė turėtų būti teikiama vaikui, o ne atskiram mokymo metodui ar vietai. Galiojančių įstatymų tikslas – suteikti kiekvienam vaikui tinkamą lavinimą, neišskiriant kokio nors vieno metodo ar vietos. Nors šiuo metu nemažai vaikų, turinčių klausos defektą, lanko bendrojo lavinimo mokyklas, daug jų mokosi ir specialiosiose klasėse bei mokyklose. Reikėtų teigti, kad kurčiam vaikui negalima taikyti vieningo lavinimo būdo. Viskas priklauso nuo konkretaus vaiko. Mokymas nėra vienintelis vaiko lavinimo ir ugdymo elementas. Nepaprastai svarbu šeimos integralumas bei vaiko vieta šeimoje. Tėvams kartu su vietos mokykla teks spręsti daug įvairių klausimų, taikantis prie vaiko poreikių; taip pat šeimos gyvenimą teks tvarkyti taip, kad būtų suderinti visų šeimos narių poreikiai. Tie kurti vaikai, kurių šeimose neatsižvelgiama ir prisitaikoma prie jų poreikių, to paties laukia ir iš visuomenės; kitaip tariant – suaugusio kurčiojo elgesys labiau priklausys nuo to, kaip jis buvo auginamas, negu nuo jo negalės. Jeigu integruoto mokymo dalyviai yra tinkamai pasirengę ir gauna skatinimą paramą, galima tikėtis, kad kurčias vaikas pasieks teigiamų rezultatų, tarp jų – išmoks mokytis kartu su normaliais girdinčiais vaikais, ugdys pasitikėjimą savimi, sieks didesnio savarankiškumo, mokysis dalyvauti derybose ir ieškos išeičių, taps lygiaverčiu šeimos nariu. Jeigu dalyviai nėra pasirengę integracijai ir negauna tinkamos paramos, patirtis gali būti žlugdanti. Dar daugiau – gali pasirodyti, kad mokymasis bendrojo lavinimo mokykloje yra apskritai nerealus dalykas kurtiesiems vaikams; nesėkmė atims drąsą ir norą šiems ir kitiems kurtiesiems integruotis į normaliai girdinčiųjų pasaulį.
Daugelio bendrojo lavinimo mokyklų klasėse mokosi daugiau vaikų nei specialiosiose mokyklose. Čia nėra žmonių, turinčių patirties mokyti kurčiuosius, todėl vaikas turės išmokti pats paaiškinti savo negalę ir ginti save. Kadangi jis mėgins įeiti į pasaulį, kuris sukurtas ne jam, bus klaidų ir nesusipratimų. Visi turėtų šito tikėtis ir pasirengti tai priimti. Tačiau „mokymasis plaukti“ girdinčiųjų pasaulyje ir bendrauti su jo nariais gali atnešti gerų rezultatų. Tai, kad vaikas mokysis ne specialiojoje mokykloje, neišgydys jo negalės. Šis trūkumas liks ir pasireikš įvairiausiais būdais: galimu vaiko atsilikimu moksle arba santykiuose su klasės draugais. Klausos netektis yra nuolatinė būsena. Kurčiam vaikui tai gali atrodyti normalu. Jis susitinka su pasauliu ir ieško jame vietos kaip kurčiasis. Integracijos nereikia ir negalima traktuoti kaip kurtumo išgydymo.Patarimas tėvams:
• išnagrinėkite visus galimus mokymo variantus;• ieškokite ryšių su kitais tėvais ir organizacijomis, kurios galėtų paremti jūsų pastangas. Auginti ir mokyti kurčią vaiką dažnai reiškia plaukti per nežinomus vandenis. Nedaug yra vaikų, su kuriais galėsite palyginti savajį, o kelyje nedaug rasite gairių, padedančių įvertinti vaiko pasiekimus.• Venkite impulsyvių veiksmų. Kiekvieną naują idėją rūpestingai ir neskubėdami apgalvokite. Pasitarkite su kitais tėvais ir specialistais prieš pradėdami ją įgyvendinti. Pasistenkite suformuluoti tai, ko jūs norite vaikui dabar ir ateityje. Tai jums padės tariantis ir bendraujant su mokyklos vadovais. Jūsų ilgalaikiai tikslai yra labai svarbūs ir padarys įtakos kitiems;• Kadangi tėvai, jau leidę savo kurčius vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas, dažnai sako, kad vaikas jaučiasi labai vienišas, reikia pamėginti rasti kokią nors veiklą už mokyklos ribų ir skatinkite šią jo vaiklą. Be to, tokia veikla teikia asmeninio pasitenkinimo, joje kurčias vaikas dar atranda užsimiršimą ir nors trumpam atsiriboja nuo mokyklos problemų. Dar daugiau – tokia mokykla jam suteikia galimybę parodyti kitiems, kad daugeliu atveju jis yra normalus, o kai kur net pralenkia savo girdinčius bendraamžius – tai dažnai atveria duris draugystei;
• Su savo vaiku reikia dažnai pasikalbėti apie jo programą, pamėginti išsiaiškinti jo nuomonę apie ją. Stengdamiesi daryti vaikams gera tėvai kartais juos įstumia į tokias aplinkybes, kurių šie nenori. Prieš nuspręsdami, ar leisti kurčią vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, tėvai turėtų apgalvoti šiuos dalykus:Vaikas. Ar jis pasirengęs? Turi tėvai gerai nusimanyti apie jo pasiekimus ir galimybes. Kokie veiksniai rodo, kad vaikas turėtų lankyti bendrojo lavinimo mokyklą? Ar kalbėjo su specialistais, išmanančiais apie vaiko negalę, bendravimo sunkumus ir integracijos procesą? Kokia parama gali pasinaudoti?
Mokykla. Ar mokyklos personalas žino apie vaiko negalę? Ar jie nori išmokti daugiau? Ar jie supranta, kokį papildomą darbą teks dirbti, kad vaikas padarytų pažangą? Ar jie turi bendravimo su juo planą? Ar jiems prieinama papildoma pagalba? Ar jie paskyrė vieną asmenį, kuris būtų atsakingas už šį vieną vaiką mokykloje? Ar dažnai bus atsiskaitoma? Ar jie supranta tėvų tikslus ir planus?
Šeima. Paprastai motinoms tenka didžiausia atsakomybės už vaiką lavinimą ir jo psichologinę savijautą našta. Ar tai atitinka tėvų nuostatas? Ar šeimos būklė leidžia motinai imtis tokios atsokomybės? Nors labai svarbu mokyti kurčią vaiką, ne mažiau svarbūs ir kitų šeimos narių gyvenimai. Ar tėvų apsisprendimas nesugriaus šios pusiausvyros?
Specialusis mokymas
Daugelis specialistų mano, kad tėvai yra geriausi vaiko gynėjai. Tačiau daugelis centrųpalaiko tokią nuomonę, bet jie nemano, kad tėvai turėtų stengtis tapti formaliais savo vaiko mokytojais. Taip pat tėvai neturėtų nurodinėti mokytojams, ko ir kaip mokyti kurčią vaiką. Tėvams tenka svarbus vaidmuo namuose, o mokykloje tai turėtų daryti mokytojas. Paprastai mokytojams nepatinka, kai jiems pradeda vadovauti tėvai. Jie dažnai tai neteisingai supranta ir vertina kaip pernelyg didelį emocianalumą.
Specialiojo mokymo sistema, parengta kurtiesiems mokyti, turėtų teikti tėvams specialią ir labai svarbią pagalbą:• padėti kontroliuoti vaiko mokymo procesą, atliekant periodiškus ir einamuosius žinių patikrinimus;• padėti tėvams suprasti, kas vyksta su jų vaiku, kad tėvai galėtų apsispręsti, ar naudinga jam mokytis bendrojo lavinimo mokykloje;• teikti informaciją apie kitų panašaus amžiaus kurčių vaikų pasiekimus panašiomis sąlygomis;• padėti tėvams suprasti jų teises, garantuojamas galiojančių įstatymų;• padėti tėvams matyti savo tikslą;• teikti tėvams padrąsinimo, kad jie galėtų kovoti;• išklausyti tėvus, kai jiems reikia išsikalbėti.
Išvados
Galimybės kurtiesiems mokytis dabar daug platesnės, nei kada nors anksčiau. Bendrojo lavinimo mokyklos – viena iš alternatyvų. Nors tėvai , mokytojai ir politikai enuziastingai remia šį požiūrį, tai nėra geriausias mokymo būdas. Kiek mums žinoma, vienintelio geriausio būdo nėra. Tinkamiausia kiekvienam konkrečiam kurčiam vaikui mokymo programa yra ta, kuri geriausiai atitinka specifinius vaiko poreikius. Kai kuriais atvejais tas kelias yra bendrojo lavinimo mokykla. Kitais – sprendimas yra specialioji klasė. Po kelerių metų vaiko poreikiai gali pasikeisti, ir teks iš esmės keisti jo mokymo aplinką. Tėvai, palaipsniui supras, kad integracija yra procesas, kurį įgyvendinti reikia daug pastangų. Nepaisant trūkmų – o jų yra daug – pagrindinis jos pranašumas yra galimybė, kurią ji suteikia kurčiam vaikui tapti neatskiriama savo šeimos ir visuomenės dalimi. Ne visi vaikai, lankantys bendrojo lavinimo mokyklas, to pasiekia, bet tai lieka mūsų ateities tikslu.
Literatūra
1. J.Vanagienė „Kurčias vaikas šeimoje“, Vilnius 1999m.
2. Galkienė A. „Negalios vaikų ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje“.
3. Karvelis V. Iš neįgalių vaikų ugdymo raidos Lietuvoje// Pedagogika T. 36; 1998 m.