Nedemokratinis valdymas

ĮŽANGA

Šiuolaikinio pasaulio politiniame žemėlapyje, nudažytame įvairiausiomis spalvomis, galima suskaičiuoti per 200 valstybių. Tiek visa Žemės rutulio teritorija (išskyrus negyvenama Antarktidą bei nutolusius nuo sausumos vandenynų plotus), tiek visi Žemės gyventojai yra susiskirstę į atskiras valstybes. Tiesą sakant, niekas pasaulyje tiksliai nežino, kodėl, kaip ir kada atsirado pirmosios valstybės, nes apie jas išliko ne tiek daug žinių, kad būtų galima padaryti neginčijamas išvadas. Kita vertus, išliko daug istorinių žinių apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybės formas bei jų vystymąsį, kurios rodo, kad valstybė tokiu paavadalu, kokį mes matome šiandien, atsirado ne iš karto ir palyginti ne taip jau seniai.

Valstybė yra ne tik svarbiausia ir galingiausia politinė žmonių organizacija, bet ir palyginti prieštaringas reiškinys. Jau pačioje valstybės valdžios institucijų prigimtyje glūdi prieštaravimas tarp jų paskirties ir galimybių. Viena vertus, valdžios institucijos yra steigiamos tam , kad tarnautų valstybės tautai, visiems valstybės piliečiams, vykdytų jų interesus atitinkančią politiką. Kita vertus, valdžios institucijos, turėdamos savo žinioje teisę leisti visiems privalomus nurodymus ir priimti visiems privalomus sprendimus, gali lengvai paasiduoti pagundai pasinaudoti tokia padėtimi savanaudiškais tikslais. Visam tam kelią užkirsti gali tik demokratija. Demokratija yra šių laikų politikos laimėjimas, prieš kurį gyvavo ir dar daugumoje valstybių išlieka nedemokratinės valdymo formos.

Taigi kas pakeičia demokratinį valdymą, kokiu būdu yra sudaromos diktatūrinės vy

yriausybės ir kaip jos valdo? Čia galimi įvairūs variantai – nuo dar užsilikusios tradicinės absoliutinės monarchijos, kaip kad Saudo Arabijoje, iki vienpartinio komunistinės nomenklatūros valdymo buvusioje Sovietų Sąjungoje. Bet, nors diktatūrų formos gana įvairios, visų jų esmę sudaro pagrindinio demokratijos principo – valstybės tautos suveriniteto pažeidimas ar net absoliutus jo atmetimas.

AUTORITARINIS VALDYMAS

Pagal diktatūros represyvumą skiriami du pagrindiniai jos tipai: autoritarizmas arba autoritarinis valdymas. Autoritarinis valdymas – tai toks nedemokratinis valdymas, kurio sąlygomis vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams. Tai reiškia, kad valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, kad varžomos politinės piliečių teisės, ribojama ar iš viso draudžiama politinių
organizacijų ar partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės.
Autoritarinis valdymas paprastai remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos krizių, su kuriomis vaalstybės politinės jėgos nebepajėgia susidoroti teisėtomis, konstitucinėmis priemonėmis, kai visam kraštui pradeda grėsti chaosas ir nacionalinė katastrofa.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad autoritarizmas tik pažeidžia, bet ne visiškai pamina pagrindinį demokratijos principą: valdžios institucijos nebėra atsakingos savo tautai, bet dar nereiškia, kad jos pradeda piktnaudžiauti valdžia. Autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurių demokratijos elementų reiškimosi galimybė, leidžiama ribota opozicijos veikla. O svarbiausia – vyriausybė paprastai nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės pilečių veiklos, leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms, kurios iš

šlieka nepriklausomos nuo vyriausybės. Štai ir Lietuvoje po 1926 metų perversmo žmonių gyvenimas nepatyrė didesnių sukrėtimų, išskyrus galimybę dalyvauti Seimo ir prezidento rinkimuose. Šalies ūkis ir toliau rėmėsi privačiais ūkininkais ir verslininkais. Be to, nauja vyriausybė užtikrino sau paramą ir legitinumą piliečių akyse, nes vedė rezultatyvią politiką: sugebėjo persiorganizuoti jau įsibėgėjusios pasaulinės ekonominės krizės metu ( 1929 – 1932 m.). Ji stengėsi sušvelninti krizės poveikį skatindama kooperatyvinių bendrovių kūrimąsi, kurios supirkinėjo iš ūkių gaminius gana aukštomis kainomis, o ūkininkams tiekdavo prekių palankesnėmis sąlygomis ir pigiau. Todėl, nors demokratija buvo ribota ir buvo autoritarinis valdymas, Lietuva pačiais sunkiausiais krizės metais buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuri išsivertė be valiutos suvaržymo.

Silpnoje visuomenėje visada stipri autoritarizmo pagunda. Pirmiausia todėl, kad silpnoje visuomenėje lengvai prigyja etatizmas, o patarnalistinės valstybės ilgesys nesiskiria nuo autoritarinės valstybės ilgesio. Šalys kurios save tebelaiko demokratijomis, taip pat patiria autokratijos pavojus. Ypač tuos pavojus galima stebėti atstovaujamosios demokratijos išsigimimo, grasančios politikos ir visuomenės fragmentacijos fone. Autokratijos pavojai itin akivaizdūs stabilios demokratijos neturėjusiose šalyse.

Praktinėje Lietuvos politikoje jau buvo ne vienas bandymas pasislinkti link autoritarinės tvarkos. 1992 metais – tai pastangos įtvirtinti prezidento instituciją be atitinkamo atsvaro. 1993 metais – tai Krašto apsaugos savanorių pasitraukimas į pakaunės miškus. Tik 2000 metais Seimo komitetuose svarstyti du dokumentai, kurie palankūs autoritarizmui. Nauja Visuomenės informavimo įs
statymo redakcija faktiškai siūlė cenzūrą, o Karo padėties įstatymo projekte buvo numatyta, kad karo padėtį, šalies dar niekam neužpuolus, gali įvesti Seimas. Ne mažiau problemiškos operatyvinės veiklos normos.

Situacija Lietuvoje nėra išimtis, panašūs procesai vyksta ir kitose pokomunistinėse šalyse, kuriose autoritariniai režimai demokratiškėja.

TOTALITARINIS VALDYMAS

Tuo tarpu totalitarizmas – tai tokia nedemokratinė valdymo forma, kai ne tik pažeidžiami, bet ir iš viso atmetami ir paneigiami demokratijos valdymo principai. Vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas, ar privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienamintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama.

Ryškiausi totalitarinių valstybių pavyzdžiai – tai Hitlerio valdoma Vokietija ir Stalino – Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga. Komunistinė Sovietų Sąjungos vyriausybė inirtingai persekiojo bet kokius piliečių susivienijimus ir organizacijas, kurios norėdavo veikti savarankiškai ir nederindavo savo veiksmų su partine valdžia. Tuo tarpu formaliai egzistavusios nevalstybinės visuomeninės politinės organizacijos: komjaunimas, moterų sąjunga ir kt. tebuvo partinių valstybinių organų tąsa, o jų veikla buvo griežtai komunistų partijos vadovybės reglamentuojama. Pavyzdžiui, kada So

ovietų Sąjunga 1975 metais pasirašė Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos Helsinkyje Baigiamajį Aktą, numatantį įsipareigojimą gerbti visuotinai pripažintas žmogaus teises, tai šioje valstybėje ėmė rastis vadinamosios Helsinkio grupės. Šiuos susivienijimus kūrė drąsūs disidentai, norėdami registruoti ir skelbti pasauliui visus atvejus, kai komunistinė valdžia pažeidinėjo žmogaus teises, kurias ji viešai įsipareigojo gerbti. Bet netrukus šių grupių lyderiai ir nariai buvo pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar patalpinti į psichiatrines ligonines pagal sufabrikuotus kaltinimus. Tačiau čia dar nieko ypatingo. Šitaip su savo politiniais priešininkais galėtų pasielgti ir autoritarinis rėžimas. Totalitarinė sovietinės santvarkos esmė atsiskleidė tada, kai vyriausybė pati pradėjo kurti bei organizuoti “ Helsinkio grupes” ir pati reglamentuoti jų veiklą. Nors formaliai tos grupės buvo nepriklausomos, tačiau jos visiškai neaptiko jokių rimtų žmogaus teisių pažeidinėjimų.

Valstybės apibūdinimo principą šiuo atveju reikėtų performuluoti taip: draudžiama viskas, išskyrus tai, ką leidžia įstatymas.

Hitlerio valdomoje Vokietijoje bei jos okupuotuose kraštuose vyravusio rėžimo totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydų tautybės žmonės buvo naikinami ne todėl, kad priešinosi ar kovojo prieš Hitlerio vyriausybę, o vien todėl, kad jie buvo žydai. Arba štai iš visų Vokietijos moterų vienu metu buvo rekalaujama gimdyti vaikus nepaisant to, ar jos ištekėjusios, ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimius, jų sveikatą ir silpnus bei invalidus vaikus likviduoti.

Kita vertus, Hitlerio Vokietija nebuvo visiškai totalitarinė valstybė. Partinė – vyriausybinė Hitlerio valdžia, visiškai reglamentavusi politinę ir dvasinę sferas netaikė tokios reglamentacijos ekonomikai ir neperėmė absoliučiai savo žinion nuosavybės: nors Vokietijos verslininkai buvo griežtai prižiūrimi, jų ekonominė veikla nebuvo trukdoma. Todėl galėjo susiklostyti natūralūs ir efektingi ūkiniai ryšiai. Bet, išskyrus šį piliečių savaveiksmiškumo elementą, visais kitais atžvilgiais fašistinė Vokietija buvo totalitarinė valstybė. O Sovietų Sąjunga buvo, ko gero, pati tipiškiausia totalitarinė valstybė. Komunistinė partinė nomenklatūra kontroliavo ne tik dvasinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą, bet ir visa ekonomika buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė buvo uždraustos.

“VIENPARTINĖ SISTEMA”

Totalitarinį valdymą gali propaguoti monarchija ir “vienpartinė sistema”. Ši sistema veikia tik nedemokratinėse, diktatūrinėse valstybėse. “Vienpartinė sistema” – jau vien toks posakis savotiškas paradoksas. Jeigu partinė sistema – tai turėtų būti visų valstybėje veikiančių partijų visuma, juk viena partija tiesiog neturi su kuo sudaryti sistemos. Todėl šį terminą rašome kabutėse ir vartojame tik sąlyginai.
“Vienpartinė sistema” paprastai reiškia tai, kad, skirtingai nuo dominuojančios partijos sistemos, čia visų kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai, kurių metu piliečiai turėtų galimybę rinktis iš kelių kandidatų, iš viso nepraktikuojami. Todėl likusi vienintelė partija iš esmės jau net nėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmu. Negana to, ta vienintelė partija faktiškai pakeičia valstybės valdymo organus ir paverčia juos tik savo valdžios dekoracija.
Bet jeigu partiniai organai pakeičia valstybinius organus, tai ir pati valstybė, panašiai kaip netreniruojami raumenys, atrofuojasi ir degraduoja. Jos institucijos ir administraciniai organai, daugelį metų veikiantys pagal partijos nurodymus, tiesiog tampa nebepajėgūs veikti savarankiškai. Todėl visose valstybėse, kur žlugo vienpartinė diktatūra, pereiti prie daugpartinio demokratinio valdymo yra labai sudėtinga, nuolat tvyro vienokios ar kitokios diktatūros atsiradimo grėsmė.

Ryškiausias vienpartinio valdymo pavyzdys – tai komunistų partijos valdžia buvusioje Sevietų Sąjungoje. Komunistų partijos organai kontroliavo visą politinį valstybės gyvenimą nuo viršaus iki apačios. Visi rinkimai ir kandidatų iškėlimas vykdavo griežtoje komunistų priežiūroje. Kiekvienas “išrinktas” valdžios organas buvo kontroliuojamas ir dubliuojamas atitinkamo lygio partinių komitetų, be kurių žinios ir sutikimo nebuvo galima priimti jokių sprendimų.
Tad realiai visus politinius klausimus spręsdavo ne atstovaujamieji organai, o partinė nomenklatūra, kurios niekas nerinkdavo ir jokių įgaliojimų jai nesuteikdavo. O konstitucija ar priimami įstatymai partinei nomenklatūrai turėjo tik propagandinę reikšmę, nes padėdavo maskuoti neteisėtą jų valdžios charakterį.

Ryškiausias šių dienų totalitarinės valstybės su vienpartine sistema pavyzdys – Šiaurės Korėja.

Tai, be jokios abejonės yra viena uždariausių, labiausiai izoliuotų šalių pasaulyje. Patekti į šią komunistinio režimo valdomą valstybę nelengva.

Šiaurės Korėja stebina vieno sunkiausiai suvokiamų XX a. socialinių eksperimentų – asmens kulto – pasekmėmis.

Dar prieš 40 metų Šiaurės Korėjos įkūrėjas Kim Il Sung’as buvo vadinamas Didžiuoju vadu, išvaduotuoju ir išradėju. Per kelis dešimtmečius asmens kultas pasiekė neįtikėtiną ribą – imta tvirtinti, kad Korėjos liaudis tūkstantmečius vargo, laukdama, kol ateis Didysis vadas – išvaduotojas. Nors pirmasis šalies komunistinis lyderis Kim Il Sung’as mirė 1994 – asiais, liko Šiaurės Korėjos prezidentas ir po mirties. Jo gimimo data paskelbta naujos eros pradžia. Šiuo metu Šiaurės Korėjoje – 92 metai. Netrūksta pagyrų ir jo sūnui, dabartiniam Šiaurės Korėjos vadovui Kim Jong Ilui.

Politologai Kim Il Sung’o sukurtą režimą, kuris nepakitęs išliko iki šiol, vadina griežtesniu ir už Stalino politinę sistemę Sovietų Sąjungoje.

Šiaurės Korėjoje draudžiama keliauti ne tik į užsienį, bet ir valstybės viduje. Prieš keionę korėjiečiai turi pasirūpinti specialiais leidimais.

Šiaurės Korėjoje šalies vadovų portretai saugomi, net vaikai griežtai baudžiami už jų negerbimą. Už atsitiktinį portreto sulamdymą ar ištepliojimą galima ilgiems metams patekti į lagerį.

Šiaurės Korėjos televizijos programos – apie tą patį: po dokumentinio filmo apie Kim Il Sung’o nuopelnus žmonijai rodomas filmas apie to paties asmens revoliucinę veiklą, po to – naujienos, kuriose kalbama tiktai apie Kim Jong Ilą. Programos pabaigoje – patriotinės dainos.

TEOKRATINIS VALDYMAS

Teokratizmas – dvasininkų valdžia. Kai kurių šalių valdovas kartu yra ir aukščiausias tikėjimo (religinis) vadovas. Tokios šalys vadinamos teokratinėmis monarchijomis. Tai Vatikanas, taip pat Saudo Arabija, Tibetas (okupuotas kinų). Ryškus tikrasis (ne monarchinio) teokratinio valdymo pavyzdys – Irano valdžia.

Neapykanta Irano Islamo Respublikos dvasiniam vadovui 63 metų ajatolai Ali Khameniai akivaizdi šiandien. Jis – šalį kaustančio sąstingio simbolis.

Islamo dvasininkijos valdžia šalyje absoliuti. Aukščiau jos – tik Alachas.

Ajatolų įrankis – nerenkama, bet Irano religinio vadovo palaiminta, visus įstatymus tvirtinanti Sergėtojų taryba. Ji yra tarsi geležinis dangtis ant perkaitusio neįvykdytų reformų katilo.

Yra daug kritiškai nusiteikusių laikraščių, bet jiems tenka įprasti prie nuolatinių kratų, valdžiai neįtinkantys žurnalistai sėdi už grotų.

Vasarį įvykę vietos valdžios rinkimai tarsi paskelbė M. Khatami eros, taip pat bandymų Dievo valstybėje daryti reformas pabaigą.

Rinkimų dieną iraniečiai liko namuose – jie nebenorėjo balsuoti už bejėgius politikus. Juos galutinai nuvylė M. Khatami eros žaidimai: jai ir pasiūlomas pažangesnis įstatymo projektas, konservatyvūs dvasininkai ir religinis šalies vadovas ajatola Khamenei jam nepritaria. Šalies prezidentas nenoromis pademonstravo pasauliui, jog islamizmas ir laisvė nesuderinami dalykai.

ABSOLIUTINĖ MONARCHIJA

“Nuo neatmenamų laikų karūna ir skeptru šio pasaulio likimą valdo karaliai. Jie buvo čia visada , kaip Dievo vietininkai žemėje, paskirti tvarkyti Jo žemiškus reikalus, pagaliau kaip senovės Romos imperatoriaus įpėdiniai.” ( U. Im Hof, Das gesellige Jahrhundert. Gesellschaft und Gesellschaften im Zeitalter der Aufklarung, Miunchen, 1982, p.17-68 )

Monarchas (monos /gr./ -vienas+archos /gr./-valdovas) – valstybės vadovas, valdžią įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka arba specialiais rinkimais iki gyvos galvos.

XVIII amžiaus Europoje karūnos dominuoja. Dešimtys monarchų dėvi imperatoriaus arba karaliaus karūnas. Daugiau nei pusę šimtmečio Prancūziją valdęs ir realiai savo valdžią įtvirtinęs Liudvikas XIV bene geriausiai sugebėjo įkūnyti karališką prabangą bei didybę ir tikrają galią. Jis ir jo rūmai Versalyje buvo tapę pavyzdžiu beveik visiems monarchams. Jo viešpatavimas baigėsi amžiaus pradžioje. Pakeičia jį Liudvikas XV ir valdo vėl gerą pusšimtį metų. Šiam mirus į sostą įžengus Liudvikui XVI, daug kas pasikeitė, ir Prancūzija nebėra vienintelė galingiausia valstybė Europoje.

Absoliutinė monarchija – Valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidimo tiek ir vykdomają valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato jos politikos turinį.

ABSOLIUTIZMAS

Absoliutizmas – tokia valstybės valdymo sistema, kai visa aukščiausia valdžia, be jokių konstitucinių apribojimų, prikauso monarchui. Mintis apie tokią valdymo sistemą atsiranda viduramžiais Prancūzijoje, kur reikia įtvirtinti karaliaus valdžią, ypač smarkiai konfliktuojančią su Bažnyčia ir nenuramdomais didikais. Juristai pripažįsta karaliui neribotą valdžią. Valdžią monarchas esą gavęs tiesiai iš Dievo, o ne iš Bažnyčios. Vadinasi, valdovas turi visas galias: jis leidžia įstatymus, teisia, vadovauja pareigūnams ir kariuomenei, renka mokesčius. Šitai jis daro valstybės ir tautos labui.
Teoriškai karaliaus valdžia yra absoliuti, tačiau gyvenime jis turi atsižvelgti į tam tikrus apribojimus. Karalius turi laikytis sosto įpėdinystės taisyklių, krikščioniškųjų įstatymų, taip pat gerbti daugybę lengvatų ir privilegijų, suteiktų nuo senų senovės. Karalius turi skaitytis su tarpinėmis institucijomis, esančiomis tarp jo ir tautos: su provincijų susirinkimais ir parlamentais. Pavaldiniai su “kūnu ir visu geru” prikauso karaliui, bet karalius turi gerbti jų gyvybę, turtą ir privilegijas.

Valdžia pagal prūsų ir austrų modelį: Apšviestasis despotizmas.

Suvokdami, kaip atsiliko jų valstybės, palyginti su Vakarų Europa, vidurio Europos monarchai nusprendžia jautį už ragų. Jie pradeda nuo pakeitimų, kurie reikalingi jų valstybėms sumoderninti, praturtinti, padaryti kariniu atžvilgių galingas. Vienvaldžiai diktatoriai, jie verčia savo pavaldinius su šiais pakeitimais jų pačių gerovei sutikti: tai valdovai despotai. Kadangi jie remiasi ”filosofais” ir vadovaujasi naujausiomis jų idėjomis juos imta vadinti “apsišvietusiais despotais”. Jų šūkis galėtų būti: “ Viskas liaudžiai, bet su liaudimi nesitariant.” Sunku pasakyti, ar jų tikslas yra pagerinti liaudies dalią, ar sutvirtinti savo valdžią. Jie panašūs į dviveidį romėmų dievą Janą: Jie ir geranoriai valdovai, ir kartu kriaugeriai užkariautojai.

IŠVADOS

Pirminė žodžio “demokrtija” prasmė – liaudies valdžia. Šiuolaikiniame pasaulyje “demokratija” reiškia tai, kad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri yra atsakinga už savo vykdomą poitiką ir privalo reguliariai patvirtinti savo teisę valdyti eiliniuose rinkimuose. Be to, demokratinės valstybės vyriausybės valdžia nėra neribota. Ji veikia tik konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytuose ribose.
Jeigu minėtos nuostatos yra pažeidžiamos arba vyriausybė iš viso jas ignoruoja, tada valstybėje viešpatauja diktatūra. Pagal savo represyvumo pobūdį diktatūra skirstoma į du tipus: autoritarizmą ir totalitarizmą. Autoritarinio valdymo sąlygomis vyriausybė atsipalaiduoja nuo atsakomybės savo tautai, o totalitarizmo atvėju apskritai išnyksta riba tarp viešųjų ir privačiųjų reikalų, viskas tampa pajungta vyriausybės kontrolei ar tiesioginiam valdymui.

Daug esama autoritarinių valstybių. Jų politinio režimo formų yra pačių įvairiausių. Joms būdingas pasirinktinis politinių organizacijų draudimas, korupcija, oficialių valstybinių partijų organizavimas ir pan. Dar griežtesnių visuomeninės politinės raiškos apribojimų pastebima totalitarinėse valstybėse. Jose nevyksta demokratiniai rinkimai, griežtai kontroliuojamos visuomeninės organizacijos, nėra alternatyvių žinasklaidos šaltinių. Totalitarinių režimų valstybėse režimas griežtai kontroliuoja visas žmonių gyvenimo sritis, o tautos ir valstybės raida besąlygiškai siejama su lyderiu.

Naudota literatūra:

 Irena Zaleskienė, Pilietinės visuomenės pagrindai, Vilnius: 2001
 Ulrich Im Hof, Švietimo epochos Europa, Vilnius: 2001
 Kristina Miurit – Deklu, Istorija 2, Vilnius: 2001
 Gediminas Vitkus, Politologija, Vilnius: 1998
 Gediminas Vitkus, Politologijos įvadas, Vilnius: 1992
 Ričardas Baubinas, Pasaulio politinis žemėlapis, Vilnius: 2002
 Vaidutis Laurėnas, Normalios politikos genezės atvejis, Klaipėda: 2001

Leave a Comment