Moters ir vyro padėties analizė šiuolaikinėje įmonėje
Įvadas
Moterys ir vyrai įmonėse vis dažniau eina vienodas pareigas. Taip moterys gali realizuoti savo sugebėjimus ir kvalifikaciją; antra vertus, tai rodo ir gerą įmonės vardą, tačiau vyrai ir moterys vis dėlto nėra lygūs. Todėl elgesio su vyrais ir moterimis arba vienų ir kitų tarpusavio elgesio normos negali būti vienodos; priklausomai nuo aplinkybių galioja ypatingos elgesio taisyklės.
Įmonės ir jų klientai šiandien kitaip elgiasi su moterimis, o išaugus įmonėms, moterų elgesys taip pat pasikeitė, tapo labiau nepriklausomas.
Moterų elgesio normos visada susijusios su didžiausiais kartos kultūriniais pokyčiais, ir šis procesas dar toli gražu nesibaigė. Galbūt todėl mes šiandien dažnai nežinome ar abejojame, kokios elgesio su moterimis taisyklės, o kokios – jau ne. Prieš aptardama šiuolaikines elgesio normas, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus.
Visuomenės raida ir elgesio normų kaita
Nepaprastai didelius moterų elgesio, ypač elgesio su jomis normų pasikeitimus, be abejo, lemia naujas moters vaidmuo mūsų visuomenėje, kur vis didesnę įtaką įgyja dirbanti moteris. Jau pramoninės revoliucijos laikais (XIX a.) buvo daugybė dirbančių moterų, nes jos buvo priverstos uždirbti pinigus savo sunkiai besiverčiančiai šeimai. Tačiau ši darbininkių ir juodadarbių moterų armija neturėjo jokios įtakos bendroms moterų elgesio normoms, nes tai nebuvo susiję su valdančiuoju sluoksniu, t.y. tuo sluoksniu, kuris “atsakingas” už elgesio normų kodeksą. Tik po Antrojo pasaulinio karo dvi visuomenės raidos tendencijos paskatino daug ką pakeisti.
Pirmiausia – labai išaugo mergaičių išsilavinimas. Po 1945 m. šeimos ėmė leisti dukras į mokslus dar ir todėl, kad tam nereikėjo aukoti šeimos santaupų. Tuo metu švietimo srityje buvo įgyvendinamas visuomenės politinis tikslas – “visiems vienodos galimybės”, švietimo lengvatos pirmiausiai buvo taikomos silpniesiems socialiniams sluoksniams, visus, taigi ir mergaites, atleidžiant nuo mokėjimo už mokslą ir mokymo priemones. Gimnazijas ėmė lankyti daugiau mergaičių negu bet kada anksčiau, ši tendencija išliko iki šiol. Įdomu, kad šis procesas turėjo įtakos ne tik žemesniųjų sluoksnių mergaitėms, bet daug labiau – aukštesniųjų sluoksnių dukroms. Šios šeimos siųsdavo sūnus į aukštesniąsias mokyklas bei mokėdavo už jų universitetinį išsilavinimą, tačiau dukterų mokslams nešvaistė pinigų, nes “jos juk vis tiek išteka”. Dabar šis supratimas pasikeitė iš esmės. Šiandien tarp abiturientų – 45 % mergaičių, o profesinėse technikos mokyklose – tik 27 % mergaičių.
Be to, paaiškėjo, kad mergaitės ir moterys baigia mokslus kur kas geresniais pažymiais negu berniukai ir vyrai; tą liudija ir mokyklų, ir universitetų baigiamieji egzaminai. Tokie vidurkiai nekenkia moterų interesams, nebent moterys sudarytų konkurenciją vyrams. Vien dėl šios priežasties buvo pakeisti kai kurių specialistų priėmimo į darbą kriterijai; ir pažymių vidurkis jau nėra svarbiausias dalykas kaip anksčiau. Keliami ir tokie reikalavimai kaip karinės arba civilinės tarnybos atlikimas. Tuo siekiama, kad šiose profesijose neimtų dominuoti moterys. Iš tokių profesijų galime paminėti valstybinę juristo ir bankų darbuotojo profesijas.
Moterų išsilavinimo lygį padėjo kelti ir ekonominės nepriklausomybės siekis; tai jau antroji visuomenės raidos kryptis, sukėlusi didelių pokyčių. Taip susidarė šiandieninė situacija: moterys į savo profesiją ir darbą žiūri taip pat rimtai kaip ir vyrai, jos taip pat kaip ir vyrai siekia profesinės karjeros. Moterys dar negali visiškai pakeisti savo tikslinės orientacijos, nes turi vykdyti sunkias žmonos ir ypač motinos pareigas. Negalėčiau pranašauti, tačiau šioje srityje dar daug kas keisis; ir moterys turės vienodas profesines galimybes su vyrais.
2
Atsiranda kita pasaulėžiūra, keičiasi papročiai ir moralė, nes pasikeitė arba tapo visai nebereikalinga jų pirmykštė funkcija. Antai mūsų visuomenėje jau kitaip vertinama santuokos institucija. Šis procesas vyksta tiesiog mūsų akyse. Anksčiau santuoka buvo būtina visuomenės reprodukcijos sąlyga, nes tik tokiu būdu buvo galima priversti tėvus išlaikyti savo vaikus. Todėl visomis visuomeninės ir bažnytinės moralės spaudimo priemonėmis buvo stengiamasi, kad negimtų nesantuokinių vaikų. Nesantuokinio vaiko gėdytasi, ir jis (jei nebūdavo nuskandinamas arba kitaip nužudomas, kaip dainuojama gatvės dainelėse) tapdavo našta moters šeimai. Visuomenė, žinoma, nusigręždavo nuo “nusikaltėlės”. Didėjant moters profesiniam savarankiškumui, sumažėjo neigiama nuostata dėl nesantuokinių vaikų, antra vertus, sumažėjo ir gimimų skaičius. Šiandien niekas neprotestuoja dėl nesantuokinių vaikų dar ir todėl, kad, mažėjant gyventojų skaičiui, bijomasi nacijos išnykimo. Kadangi tėvų atsakomybę už vaikų išlaikymą dabar galima reguliuoti įstatymais, tai santuokos svarbumas sumažėjo. Vaikų aprūpinimas jau nebepriklauso nuo to, ar tėvai vedę, ar ne. Tad naujas požiūris į santuoką vis labiau įsigali.
Mūsų laikais santuoka grindžiama visišku partnerių savanoriškumu. Todėl toleruojamas partnerių gyvenimas kartu “be santuokos liudijimo”, nes santuoka, kaip materialinio aprūpinimo garantas, moterims vis mažiau reikalinga.
Pasikeitęs moterų elgesys atspindi šiuolaikinės moters savarankiškumą. Iš pradžių šie pakitimai įvyko profesinėje srityje, ten, kur moterys pagal savo užimamą tarnybinę padėtį turėjo prisilaikyti prie vyriškų elgesio normų. Tradiciniam moters vaidmeniui šie pakitimai dar neturėjo įtakos: todėl šiandien turime dvi skirtingas moters elgesio normas, kurias lemia moters vaidmuo (funkcijos) ir situacija.
Aukštuomenės dama ir dirbanti moteris
Dama anksčiau buvo tituluojama aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių pono žmona arba našlė. Dama visuomenėje pasirodydavo tik kaip žmona ir savo vyro lydima. Taigi šis moters vaidmuo lėmė damų ir nedamų elgesio normas. Našlė irgi buvo vadinama dama, tačiau visuomenės gyvenime beveik nebedalyvavo. Ji turėjo teisę pasirodyti pobūvyje šeimos aplinkoje arba savo namuose kaip motina, sesuo arba brolienė, tačiau ji niekur nebūdavo kviečiama. Su dama aukštuomenėje buvo elgiamasi labai pagarbiai, jos statusas (rangas) buvo aukštesnis, negu bet kurio vyro.
Kalbiniu požiūriu taip pat aiškiai buvo skiriamos dvi sąvokos: aukštesniųjų visuomenės sluoksnių moteris buvo vadinama dama (netekėjusi šios aplinkos panelė buvo vadinama jaunąja dama), o žodis Frau* buvo skirtas žemesniųjų sluoksnių moterims. Nuo mažens vaikai buvo pratinami skirti šias dvi sąvokas ir privalėjo nedvejodami nuspręsti, kas prieš juos stovi – dama ar Frau. Jei vaikas suklysdavo, jį tuojau pat pataisydavo, nes neteisingas kreipinys buvo laikomas nemandagiu. Dama, pavadinta Frau, jausdavosi pažeminta, o Frau, tituluojama dama, galėjo jaustis labai pagerbta.
Šiandien ši kalbos norma ne tik pasikeitė, bet, galima sakyti, netgi virto priešingybe. Pateiksiu kelis pavyzdžius.
3
Emancipacinio judėjimo veikiama, sąvoka Frau įgijo didelę vertę; daugiau dirbančių bei intelektualių moterų šią sąvoką vertina kaip pagarbos išraišką. Šiandien būtų nemandagu šias moteris vadinti damomis, nes tokiu būdu ne pripažintume jų profesinius laimėjimus, o greičiau priešingai – sumenkintume juos.
Tiesa, kartais keblumų iškyla, nes egzistuoja pirmykštės sąvokų “dama” ir “Frau” reikšmės. Jei norime elgtis nepriekaištingai, turime labai gerai jausti situaciją. Patartina atkreipti dėmesį į šias taisykles:
– bendraudami su jaunesnėmis savarankiškomis moterimis venkime kreipinio “dama”, kreipinys “Frau” visiškai adekvatus ir pagarbus;
– visose tradicinėse visuomeninio gyvenimo situacijose – privačiame gyvenime ir darbe – kreipinys “dama” dar vartojamas visuose sluoksniuose. Savo pirmykšte reikšme sąvoka “dama” vartotina tik ypatingais atvejais ir tik visuomeninio bendravimo sferoje. Kitais atvejais toks kreipinys gali būti suprastas kaip pažeminimas; mat retsykiais ir taip sakoma norint ką pažeminti.
Taisyklingas sąvokos “dama” vartojimas šiandien:
– situacijose, kai ši formuluotė gali būti suprasta vienareikšmiai, tik kaip pagarbos ženklas; taip bendraujama visuomenėje ir įvairiuose renginiuose, kur moterys pasirodo savo tradiciniame vaidmenyje kaip aukštesnio rango asmenys;
– neasmeniniame kreipinyje “Meine Damen und Herren” (“Ponios ir ponai”), visose mandagumo formulių variacijose bei raštiškame kreipinyje “Schr geehrte Damen und Herren” (Didžiai gerbiami ponios ir ponai”);
– kreipiantis iškart į daug moterų, pavyzdžiui: “Ich begrube die Damen (und Herren”) Abgeordneten des Deutschen Bundestages” (“Aš sveikinu Vokietijos Bundestago ponias deputates ir ponus deputatus”) bei pan.
Netaisyklingas sąvokos “dama” vartojimas:
– visose situacijose, kur damos visuomeninis rangas suprantamas nevienareikšmiai; šitaip dažnai būna darbovietėse. Jei moteris, dirbančias laboratorijoje, pavadinsime laboratorijos damomis, tai skambės ne tik nemandagiai, bet diskriminuojamai, nes taip kreipiamės į kito statuso moteris – aukštuomenės damas. Toks kreipinys gali būti suprastas kaip dviprasmė užuomina;
– neasmeniškame kreipinyje vienaskaita, pavyzdžiui, “Schr geehrte Dame” (“Gerbiamoji”), kuris kartais vartojamas tam tikros rūšies reklaminiuose laiškuose. Korektiškas neasmeniškas kreipinys vienaskaita būtų toks: “Gnadige Frau”, “Sehr geehrte gnadige Frau” (“Gerbiamoji ponia”).
Kreipinio “Fraulein” (panelė) kalbos norma taip pat keitėsi.Jau minėjau, kad anksčiau kreipiniu buvo norima atskirti netekėjusią moterį nuo ištekėjusios, užimančios aukštesnę padėtį visuomenėje. Netekėjusiai moteriai peržengus “vedyboms tinkamo” amžiaus slenkstį, jos visuomeninis statusas smarkiai krisdavo, tapdavo žemesnis net už našles. Jauna netekėjusi moteris buvo vadinama jaunąja panele, taip atskiriant ją nuo vyresnių netekėjusių moterų. Tais laikais vienintelė moters paskirtis buvo vedybos ir savo šeimos sukūrimas; moters “žlugimą”
* Frau (vok. k.): 1. moteris, 2. žmona, 3. ponia
4
primindavo daugybė kalbinių diskriminavimų. Ji buvo vadinama senmerge, sena panele, o jei dirbdavo protinį darbą – mėlyna kojine. Ji būdavo žeminama ir tuo, kad turėjo visą gyvenimą tartum stigmą nešioti kreipinį “panelė”.
Po Antrojo pasaulinio karo ši netekėjusių moterų kalbinė diskriminacija šiek tiek sumažėjo. Į netekėjusią moterį pradėta kreiptis “Frau” (“ponia”). Tačiau tik tada, kai ji užimdavo aukštesnę tarnybinę padėtį (pavyzdžiui, turėjo studienrato laipsnį*) arba buvo šiek tiek vyresnio amžiaus. Tačiau netekėjusi pradinės mokyklos mokytoja taip ir likdavo panele. Ilgainiui vis daugiau moterų pasinaudodavo apsisprendimo ir savarankiško gyvenimo planavimo teise, tad išnyko skirtumas tarp ištekėjusios ir netekėjusios moters. Turint galvoje, kad šiandien apie 2 mln. suaugusių vokiečių moterų visai nenori tekėti, o gyvena su partneriu nesusituokusios, kreipinys “Panelė” būtų absurdiškas. Juridiškai jau seniai uždrausta diskriminuoti netekėjusias moteris. Kiekviena pilnametė moteris šiandien gali reikalauti, kad į ją būtų kreipiamasi “Ponia”.
Vokietijoje kreipinys “panelė” šiandien tinka tik labai jaunoms mergaitėms. Matome, kad etiketas ir šiuo atžvilgiu prisitaikė prie pakitusių elgesio ir teisinių normų.
Kreipkimės:· į visas pilnametes moteris – “Ponia”;· tik į labai jaunas mergaites – “Panele”;· kreiptis “Panele” į suaugusią netekėjusią moterį galima tik jai primygtinai prašant.
Taisyklingi profesijų pavadinimai ir moteriškosios giminės daugiskaita
Laikydamiesi etiketo reikalavimų, į moteris turime kreiptis ir vadinti jas moteriškosios giminės daiktavardžiais taip pat ir daugiskaita. Šiuo klausimu susitarta, tačiau kasdienėje kalbos praktikoješio susitarimo nelabai žiūrima. Pagal mandagaus elgesio reikalavimus į moteris turime kreiptis moteriškosios giminės daiktavardžiu. Tik šio reikalavimo dažnai nesilaiko nei vyrai, nei moterys. Kalba kinta laikui bėgant, tad senų, atgyvenusių formų vartojimas pradeda rėžti ausį. Vadinasi, tas, kuris atkakliai laikosi senosios kalbinės formos ir vadina moteris vyriškosios giminės daiktavardžiu, laikomas visiškai atsilikusiu (švelniai tariant, nešiuolaikiniu).
Nepriekaištingai skambėtų štai kaip:
– piliečiai ir pilietės;– bendradarbiai ir bendradarbės;– inžinierės, namų savininkės, verslininkės ir t.t.
Reikia pripažinti, kad moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaita kartais sudaroma gana
* Studienratas – mokytojo laipsnis Vokietijos vidurinėje mokykloje.
5
sudėtingai, tačiau tai neturėtų atbaidyti nuo mandagumo formų, kurios visada atrodo šiek tiek sudėtingos. Moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos vartojimą norima supaprastinti siejant juos su vyriškosios giminės daugiskaita (pagrindą sudaro vyriškosios giminės daugiskaita). Pavyzdžiui, rašto kalboje siūloma vartoti: inžinierės, pilietės, bendradarbės ir pan. Iki šiol manyta, kad, vartojant vyriškosios giminės daugiskaitą, galvoje turimos ir moterys. Tačiau šis taupus rašybos būdas laužo gramatines bei fonetines taisykles.
Šiuo metu naudojami įvairūs rašybos būdai moteriškosios giminės daugiskaitai išreikšti. Tačiau galutinai dar nieko nenuspręsta, tai – mūsų “kalbos bendrijos” reikalas.
Daug aiškesnis ir labiau gerbiamas reikalavimas – moterų profesijų pavadinimus įvardyti moteriškosios giminės daiktavardžiu; tiesa, ši nauja kalbos forma labiau paplitusi tik aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Moteriškosios giminės profesijų pavadinimų išplitimui, matyt, turėjo įtakos Europos teisė, kuri draudžia diskriminaciją ir įstatymiškai reikalauja, kad darbo vietų skelbimai nebūtų skirti tik vienos lyties asmenims. Kalboje negalima nepaisyti kurios nors lyties teisės į darbą, jei pagal įstatymus dirbti vieną ar kitą darbą turi teisę abi lytis.
Moteriškosios giminės profesijų pavadinimai pirmiausia paplito Vakarų dekokratijos šalyse, o ne buvusiose socialistinėse valstybėse; tai galime įrodyti remdamiesi Vokietijos naujųjų žemių kalbos praktika. Šioje Vokietijos dalyje dar yra moterų, kurios save vadina vyriškosios giminės daiktavardžiais, pavyzdžiui” “Aš kaip mokytojas…”, “Aš esu…generalinis direktorius” ir pan. Vakarų klausytojams/joms tokie pasakymai, painiojant gimines, skamba keistai.
Negalima pažeisti moterų teisės į jų profesijos įvardijimą moteriškosios giminės daiktavardžiu, be to, tai taip pat etiketo bei gerų manierų reikalavimas.
Štai keli taisyklingi moteriškos giminės profesijų pavadinimų pavyzdžiai:
– komersantė, pramonės įmonės darbuotoja, banko tarnautoja;– operatorė, tarnautoja;– inžinierė, chemikė, modeliuotoja;– gydytoja, vyr. gydytoja, katedros vedėja;– ministrė, valstybės sekretorė, ministro patarėja;– įmonės tarybos narė, piliečių teisių gynėja, įmonės dirbančiųjų atstovė ir pan.*
Visi pasirodę kalbos iškraipymai, pavyzdžiui “Amtsmannin” (taip praeitame šimtmetyje buvo vadinama valdininko žmona) arba “Landsmannin” (“kraštietė” – taisyklingas pavadinimas būtų “Landsfrau”)yra nevartotini, nes jie netaisyklingi ir kalbiniu, ir dalykiniu atžvilgiu. Tą patį galima pasakyti ir apie tokį posakį: “Moteriškosios giminės banko tarnautojas”. Čia tik išimtiniais atvejais kalbama apie vadinamuosius dvilyčius arba neaiškios lyties asmenis, todėl tokie posakiai šiandien skamba kvailai arba gali būti suprasti kaip diskriminuojantys.
* Visi šie profesijų pavadinimai vokiečių k. turi moteriškosios giminės priesagą arba jų sudėtyje yra žodis “Frau”, iš “Amtsmann” – “valdininkas”. Moteriškosios giminės daiktavardis iš jo negali būti padarytas pridedant moteriškosios giminės priesagą; iš vyriškosios giminės daiktavardžio “Landsmann” – “kraštietis”, “tėvynainis”, “tautietis”.
6
Moterys, turinčios polinkį vadovauti
Dėl nepaprastai didelės konkurencinės kovos įmonės šiandien turi dar kartą įvertinti tokias vadybininkų savybes, kurios padeda vadovauti. Ilgainiui paaiškėjo, kad vadybos klaidos buvo pagrindinė bankrotų priežastis. Tad įmonės ėmė naudotis tokiais rezervais, į kuriuos anksčiau rimtai nežiūrėta. Į pagalbą pasitelkti socialiniai mokslai. Atsirado daugybė studijų, ieškančių naujų vadybos būdų, imta rengti begalę seminarų. Atrasti vadinamieji moteriški sugebėjimai, kurie pasirodė esą būtini vadybai, nes mūsų laikais jau nebeįmanoma autoritariniais metodais sėkmingai vadovauti įmonei. Dabartinis vadovavimo stilius – tai visų bendras darbas. Paminėsiu kelis vadovavimo sugebėjimų pavyzdžius:
– daug dėmesio išorei ir vidui (arba tam, kas vyksta įmonėje ir už jos ribų);– sugebėjimas išgirsti kitą, mokėjimas eiti į kompromisus;– pasiryžimas nenuslėpti jokios dalykinės informacijos;– noras dalytis su kitais darbo sėkme.
Šie sugebėjimai buvo pripažinti moteriškais. Dabar juos, kaip naujas vadovavimo savybes, norima ugdyti ir vyrams.
Manoma, kad sugebėjimas kaleidoskopiškai mąstyti, t.y. vienu metu priimti įvairiausę informaciją ir ją apmąstyti įvairiais aspektais, kad paskui galima būtų numatyti rezultatus yra grynai moteriška savybė. Tai reikia, kad moterims būdingesnis platus mąstymas, o vyrams – vienpusis. Jau niekas nesiginčija, kad moterys geriau sugeba dirbti komandoje. Čia turime galvoje ne įgimtą savybę, bet šimtmečius trukusio mergaičių auklėjimo rezultatą. Tas pats tinka ir daugeliui “tipiškų” savybių, kurios buvo ugdomos berniukams per kartų kartas. Kita vertus, nesvarbu, iš kur kilusios “moteriškosios” vadybos savybės, svarbu, kad nė viena įmonė nenori jų atsisakyti; dabar nebeįmanoma išsiversti be savo darbuotojų idėjų ir stiprios motyvacijos. Todėl šiandien nėra labai populiarus tas, kuris vienas, be kikų pagalbos veržiasi atstovauti kokioms nors idėjoms arba daryti sprendimus.
Įdomu tai, jog dar visai neseniai nepatyrusioms moterims buvo nurodinėjama, kokių savo trūkumų jos turi atsikratyti, kad priartėtų prie vyriško idealo. Kad būtų pripažintos, moterys turėjo stengtis būti vyriškesnės už vyrus. O šiandien vadybininkai vyrai turi stengtis turėti “naujų”, t.y. “moteriškų”, savybių. Verta žinoti, kad abi lytys turi vienokių ar kitokių savybių persvarą ir nėra idealaus grynai vyriškų ar grynai moteriškų sugebėjimų rinkinio. Žinoma, seminarų bandymas vyrus paversti noterimis būtų neprotingas, taip kaip ir moterų lygiateisiškumas nereiškia, kad visos moterys privalo išsiugdyti tradicines vyriško charakterio savybes.
Verta skatinti moterų kopimą į vadovaujančius postus, nes tai tik į naudą šiuolaikinei vadybai. Deja, vis dar retai sąžiningai elgiamasi su aukštų kvalifikaciją įgijusiomis moterimis.
Arianė Berthoin Antal knygoje “Moterys vadyboje” (išleido Christinė Demmer) mano, kad įmonės turi kuo greičiau pakeisti savo nuostatą moters atžvilgiu, jei nori pasinaudoti naujais vadybininko sugebėjimais. “Aš įsitikinusi, – rašoji, – kad tikra pažanga ateis tik tada, kai visi vyrai bus tokie tobuli, kaip to reikalauja iš moterų”. Žinoma, dar praeis šiek tiek laiko, kol visos moterys turės vienodas galimybes su vyrais kilti profesinės karjeros laiptais. Ne mūsų tikslas
7
aptarinėti visus šios srities trūkumus bei jų pašalinimo strategiją (tam reikalui geriau tiks anksčiau cituota Christinės Demmer išleistoji knyga). Mums rūpi šiandieninės moters elgesio normos toje srityje, kurią vis dar formuoja ir kurioje dominuoja vyrai.
Iš moterų, užimančių vadovaujančius postus, šiandien labiau negu iš vyrų reikalaujama prisitaikyti prie darbo etiketo normų; mat elgesio darbe taisyklės atitinka vyrišką charakterį (tai tam tikru atžvilgiu atsveria visuomeninė sritis, kurios elgesio normos artimesnės moteriškai prigimčiai, o vyrams čia reikia didesnių pastangų prisitaikyti. Šiuo metu vadovaujančioms moterims būtina prisitaikyti prie “vyriškos” profesijos, bet jos turi tai daryti labai diferencijuotai. Jos būtų pasmerktos žlugti, jei, tiksliai mėgdžiodamos vyrų elgesį, bandytų įvykdyti visus reikalavimus. Taip atsitiko kai kurioms vadovavimo pionierėms; dėl savo manierų jos pašaipiai buvo vadinamos vyrbobėmis (vyriškomis moterimis, moterimis su kelnėmis). Čia kalbama ne apie moterų kompetenciją ar profesinius sugebėjimus, o apie elgesį, kuris turi atnešti sėkmę.
Dabar iš vadovaujančių moterų laukiame, kad jos atrodytų ir elgtųsi moteriškai, bet kartu ir vykdytų darbo reikalavimus, kuriuos vis dar diktuoja vyrai, pavyzdžiui, darbo laiko trukmės reikalavimus. Vokiečių moterims kol kas tai ne problema, ir jos pritaria tokiems reikalavimams. Sunkumai prasideda tada, kai moterims keliami prieštaringi reikalavimai. Darbe jos turi panaudoti savo moteriškus sugebėjimus, o ne imituoti vyriškus. Antra vertus, jos, žinoma, privalo turėti visus vyriškus sugebėjimus ir savybes, kad galėtų susidoroti su darbu. Jos neturi teisės atrodyti per daug moteriškai, bet kartu jų išvaizda visada vertinama kur kas kritiškiau negu vyrų. Trumpai tariant, moterys įmonėje turi būti tipiškos, ir ne. Kaip moteriai įveikti prieštaravimus?
Pradedanti eiti savo pareigas šiuolaikinė moteris, t.y. karjerą daranti moteris, turi gerai įvertinti savo aplinką ir pasistengti nesumažinti savo šansų iš pat pradžių.
Žinoma, pirmiausia tai moters asmenybės problema. Tačiau vieną patarimą galiu duoti.
Moters aprangos stilius bei makiažas visada turėtų jai tikti; tas pats tinka ir įmonėje dirbančiai moteriai.
Keli patarimai, kaip pasiekti sėkmę
Moterys turi žinoti, kad į jų sugebėjimus vadovauti vis dar žiūrima nelabai patikliai, jos visada lyginamos su vyrais. Vadybininkė turi nusiteikti taip: jos kompetencija abejojama visur ir visada vien dėl to, kad ji moteris. Taigi jos sekmė priklausys nuo to, ar jai pavyks parodyti kuo didesnę dalykinę savo kompetenciją neimituojant vyrų. Kaip ji gali tai padaryti?
Šie stebuklingi žodžiai – “pasitikėjimas savimi”, “tikrumas”. Pasitikėjimas savimi rodo dalykinę kompetenciją ir pranašumą bendraujant su žmonėmis. Daugeliui moterų kaip tik čia ir iškyla problemų. Jos gali gerokai padidinti pasitikėjimą savo jėgomis, jei pašalintų tai, kas kelia netikrumą. Štai keli patarimai, kaip tai padaryti.
Niekas neteikia tiek pasitikėjimo savimi, kaip savo dalyko išmanymas. Moteriai būtina gerai
8
suprasti, kad ji kompetentinga ir kad ji visada gali pasikliauti savo žiniomis. Vien dėl to vadovaujanti moteris turi eiti į konferencijas ir pasitarimus labai gerai pasirengusi, nes tai pirmiausia visų pastebima. Trumpai tariant, kitų patarimai neduos naudos, jeigu nebūsite įsitikinusi, kad turite atsakymą į kiekvieną savo srities profesinį klausimą.
Daug dėmesio kreipkite į geras manieras. Moterys turi nepamiršti, kad jos privalo būti ypatingai mandagios su kiekvienu ir kiekviena, nes tai (reikia pasakyti – pelnytai) didina jų pranašumą ir pasitikėjimą savimi.
Neabejotina ir tai, kad puoselėjama išorė taip pat suteikia tikrumo ir pasitikėjimo savimi.
Visi esame patyrę siaubingą jausmą, staiga supratę, kad mūsų apranga visiškai netinka tai aplinkai! Jeigu jums taip atsitiktų svarbaus dalykinio susitikimo metu, turėtumėte sukaupti visas valios pastangas, kad neprarastumėte pasitikėjimo savimi. Tinkama apranga yra būtina mūsų sėkmei. Vadovaujančios moterys turėtų rengtis patraukliai ir įdomiai, tačiau ne itin moteriškai.
Visais oficialiais atvejais vyrų ir moterų laikysena turi būti korektiška. Tačiau moterų laikysenai reikalavimai daug griežtesni. Todėl moteris turėtų būti įsitikinusi, kad jos laikysena visada yra tinkama. Jei vadovaujanti moteris rengiasi gamybiniam susirinkimui, kur ji bus dėmesio centre, ji turėtų namie pasitreniruoti prieš didelį veidrodį. Pamatys, kaip atrodo, ir jei reikės, pakoreguos savo laikyseną. Tad galės būti rami, kai ateis “lemiamas momentas”.
Vadovaujančios moterys turėtų kalbėti kuo žemesniu balsu. Anot psichologų, esama “kompetentingo” balso skambėjimo (tembro), liudijančio kompetenciją ir kovingumą. Be abejo, moteris, turinti tylų ir ploną balselį, pripažinimą išsikovos sunkiau. Nors balsą pakeisti sunku, tačiau stengtis, kad jis neskambėtų šaižiai. Taip gali atsitikti, kai reikia kalbėti labai garsiai, o moteris nervinasi ar jaudinasi.
Visuomeninis aukštuomenės damos rangas (statusas) įmonės hierarchijoje nebegalioja. Kai vadovaujančios moterys turi įmonėje aukštesnį rangą, jos nelabai jaučia skirtumą tarp elgesio normų darbe ir asmeniniame gyvenime. Kitokia būna savijauta moterų, einančių žemesnes pareigas.
Senos ir naujos moterų elgesio visuomenėje normos
Dirbančių moterų emancipacija pakeitė ankstesnius moterų elgesio stereotipus ir iš dalies apvertė juos aukštyn kojomis. Su dirbančia ar vaikus auginančia šiuolaikine moterimi, einančia į miestą su nuosava kredito kortele arba čekių knygele, negalima elgtis pagal senas elgesio taisykles, nes tai būtų absurdiška.
Štai keli konkretūs elgesio pavyzdžiai.
Moterys gali eiti į restoraną vienos, pačios užsisakyti ir apmokėti sąskaitą, ir jos neatrodys komiškai.
9
Moterys visomis progomis gali kalbėti visuomenėje, taigi Biblijos priesakas, liepiantis moteriai bendruomenėje tylėti, po 2000 metų panaikintas. Vienintelis sunkumas, su kuriuo susiduria moterys, tas, kad vyrams sunkiai sekasi moterų klausytis. Tai ne kandi pastaba, bet daugelio mokslinių studijų, tyrusių vyrų ir moterų elgesį apvalaus stalo ir kitokiose diskusijose, rezultatas. Pastebėta, kad kalbančios moterys pertraukinėjamos kur kas dažniau negu vyrai. Vyrai net prisimena gerokai mažiau, ką sako moterys. Moterys labiau įsimena vyrų pasakymus, netgi nereikšmingus. Tai nėra sąmoningas moterų diskriminavimas, o tik nepaprastai seni elgesio stereotipai iš ankstesnių civilizacijos pakopų, kai vyrai nesitikėjo iš moters išgirsti ką nors nauja ar įdomaus.
Moterys turi teisę pačios pristatyti. Prisistatant patartina ne vien tik pasakyti savo pavardę, kaip tai daro vyrai, tačiau truputį ją “įvilkti”, pavyzdžiui: “Laba diena, mano pavardė…”arba: “Laba diena, aš esu…” (galima sakyti vardą ir pavardę) ir pan.
Toks pavardės “įvilkinimas” turi mažiausiai du privalumus. Pirmiausia jūsų pavardė nenuskambės kapotai ir kareiviškai, o šiek tiek švelniau ir moteriškiau. Be to, žmogus, kuriam prisistatote, jūsų pavardę lengviau įsidėmės. Pavardės “įvilkimas” duoda laiko labiau įsiklausyti į tuoj nuskambėsiančią pavardę (ir ji tada mūsų ausiai nebus tik trumpas riktelėjimas).
Moterų elgesio normos įvairiose šalyse
Arabų šalys.Visų islamiškų valstybių nuostatos moterų atžvilgiu iš esmės skiriasi nuo valstybių, kurias suformavo krikščionių religija:islamas moterį traktuoja kaip nešvarią būtybę. Šito nežinodami, negalėsime suprasti jokių papročių, nors ir kaip skiriasi šalys viena nuo kitos. To negalima pamiršti gilinantis į visų šių šalių papročius ir tradicijas. Islamiškos valstybės iš esmės yra vyrų valstybės. Moterims viešajame gyvenime nėra kas veikti. Tad kaip turi elgtis europietė, profesiniais tikslais keliaujanti į šias šalis? Reikia pasakyti, kad musulmonai savaime priversti pripažinti europietę moterį kaip derybų partnerę. Išimtys čia yra Irano mulų režimas ir islamo monarchijos (išskyrus Jordaniją), kur europietei iki šiol beveik neįmanoma reikštis kaip verslo ar derybų partnerei.
Daugumoje islamo valstybių tarptautinis verslo gyvenimas vyksta labai europietiškai, kadangi dauguma tų, su kuriais mes paprastai bendradarbiaujame, priklauso elitui, turinčiam europietišką išsilavinimą. Europietė verslo arba organizacijos atstovė yra priimama pakankamai mandagiai.
Nors vyrai arabai jau yra pripratę nesielgti su europietėmis taip, kaip su arabėmis, vis dėlto emancipuota europietė turėtų elgtis labai taktiškai ir neprovokuojamai. Aš turiu omenyje, kad veidą užsidengusių moterų akivaizdoje nederėtų lakstyti trumpu sijonu. Mūsų moterys turėtų žinoti, kad čia elgiamasi visai kitaip, todėl labai patariu iš anksto gauti kuo daugiau informacijos. Tada neatrodys kaip provokacija, pavyzdžiui, tenykščio elito atstovų dvejojimas sėstis šalia moters ar ne; ji žinos: čia vyras itin grubiai nusižengs mandagumui, jeigu atsisės greta garbingos moters (tai daroma tik turint nedviprasmiškų tikslų).
10
Vengrija. Čia moterų elgesio ir mandagaus elgesio su jomis normos yra taipišpuoselėtos kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje.Emancipuota, dirbanti moteris iškart be jokių problemų ir pastangų, lyg tai būtų savaime suprantama, tampa visuomenės dama, tai tik peržengia savo namų slenkstį. Vengrų elgesio manierose užkonservuotas nepakartojamas kaizeriškosios ir karališkosios monarchijos ilgesys. Moterys atvykusios čia verslo reikalais, turėtų elgtis taip, kaip pas mus aukštuomenėje. Čia besiruošiantis atvykti vyras turi pasimokyti taisyklingai pabučiuoti ranką. Žinotina, kad vyras turi visuomet palaukti kol moteris išties jam ranką. Niekuomet vyras neturi ryžtis ištiesti ranką pirmas, nes tai bus palaikyta labai nemandagiu elgesiu.
Norvegijoje vokietės gali jaustis laisvos ir savarankiškos, kas joms labai patinka. Nėra jokių vien moterims galiojančių tabu.
Izraelis. Izraelietės yra lygiateisės su vyrais. Jas sutiksite visur – universitetuose, armijoje (moterims ir vyrams karinė tarnyba yra privaloma). Tik valdžios viršūnėse jų nepamatysi.
Brazilija.Moterys užima daug svarbių postų administracijoje ir privačioje ekonomikoje. Dauguma brazilių turi profesiją ir dirba.
Turinys
Visuomenės raida ir elgesio normų kaita………………………………………………………………….. psl.
Aukštuomenės dama ir dirbanti moteris………………………………………………………………….. psl.
Taisyklingi profesijų pavadinimai ir moteriškosios giminės daugiskaita……………………… psl.
Moterys, turinčios polinkį vadovauti……………………………………………………………………….. psl.
Keli patarimai, kaip pasiekti sėkmę…………………………………………………………………………. psl.
Senos ir naujos moterų elgesio visuomenėje normos……………………………………………….. psl.
Moterų elgesio normos įvairiose šalyse…………………………………………………………………… psl.
Literatūra:
Rosemaric Wrede – Grischkat“Manieros ir karjera. Elgesio normos vadovams” V., 1996
“Personalo vadyba” V., 1995 Nr. 6